Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2-1693/2013

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-06-21
Bylos Nr.: 2-1693/2013
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Kazys Kailiūnas, Rasa Gudžiūnienė, Virginija Čekanauskaitė
Ieškovas: M. M., V. M.
Advokatai: Arvydas Aranauskas

Kategorijos

35.1pavadinimo nepavyko patikrinti
35.3pavadinimo nepavyko patikrinti
44.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
44.5.2pavadinimo nepavyko patikrinti
45.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2-1693/2013Procesinio sprendimo kategorijos: 35.1; 35.3; 44.2.4.1; 44.5.2; 45.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. birželio 21 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Rasos Gudžiūnienės ir Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų M. M. ir V. M. atstovo advokato Arvydo Aranausko atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. balandžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-461-125/2013 pagal ieškovų M. M. ir V. M. ieškinį atsakovams bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „VVARFF-JOLDIJA“ ir akcinei bendrovei „Swedbank“ dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

I. M. M. ir V. M. (toliau – ieškovai) kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu atsakovams BUAB „VVARFF-JOLDIJA“ ir AB „Swedbank“ (toliau – atsakovai) dėl žalos atlyginimo, kuriuo prašė solidariai iš atsakovų priteisti 291 500 Lt žalos atlyginimo, 10 494 Lt delspinigių, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovai nurodė, kad 2008-07-29 su UAB „VVARFF-JOLDIJA“ pasirašė preliminariąją poilsio patalpų pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – preliminarioji pirkimo – pardavimo sutartis), pagal kurią UAB „VVARFF-JOLDIJA“ įsipareigojo pati ar/ir pasitelkusi kitus asmenis pastatyti 50,2 kv. m ploto poilsio patalpas Vanagupės g. 33, Palangoje, su dviem užrakinamomis parkavimo vietomis požeminiame garaže, o V. M. įsipareigojo pastatytą poilsio patalpą nupirkti sutartyje sutarta tvarka, t. y. sumokant 383 000 Lt pinigų sumą dalimis - 291 500 Lt iki 2009-01-26 ir 91 500 Lt iki 2009-04-30. 2009-08-07 preliminarioji 2008-07-29 pirkimo – pardavimo sutartis buvo papildyta, nurodant, kad poilsio patalpos kaina yra 295 000 Lt. Ieškovai preliminariąja sutartimi prisiimtus įsipareigojimus įvykdė tinkamai – iki 2009-01-26 grynais pinigais ir pavedimu per Danske banką sumokėjo UAB „VVARFF-JOLDIJA“ 291 500 Lt, tačiau UAB „VVARFF-JOLDIJA“ savo preliminariąja sutartimi prisiimtų įsipareigojimų neįvykdė, atsisakė sudaryti pagrindinę poilsio patalpos, esančios Vanagupės g. 33C-27, Palangoje, pirkimo – pardavimo sutartį. Taip pat po ieškovų pilno atsiskaitymo, nesudarius pagrindinės pirkimo – pardavimo sutarties, UAB „VVARFF-JOLDIJA“ nepanaikino įkeisto turto hipotekos pas kitą atsakovą AB „Swedbank“. Kadangi pagrindinė pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovų kaltės, todėl pagal preliminariosios pirkimo – pardavimo sutarties 15 punktą pastariesiems tenka pareiga mokėti šešių mėnesių 0,02 proc. delspinigius už kiekvieną pradelstą dieną, skaičiuojamus nuo 2010 m. kovo 31 d., kas sudaro 10 494 Lt. Atsakovas AB „Swedbank“ 2004-06-25 kredito sutarties pagrindu suteikdamas UAB „VVARFF-JOLDIJA“ kreditą trijų daugiabučių poilsio namų, Vanagupės g., Palangoje, statybai neveikė saugiai ir patikimai, kadangi suteikė kreditą nurodytai bendrovei nepaisydamas jau esamos jos skolos bankui, bendrovei tinkamai nevykdant kredito sutarties sąlygų. Be to AB „Swedbank“ pažeidė Lietuvos Respublikos finansų įstaigos įstatymo 31–32 straipsnių reikalavimus, kadangi UAB „VVARFF-JOLDIJA“ dirbant nuostolingai ir nevykdant kreditorinių įsipareigojimų, ne tik nenutraukė finansavimo, bet atvirkščiai teikė nuostolingai bendrovei papildomus kreditus ir nereikalavo grąžinti kredito pagal sutartyje nustatytą grafiką, tokiais savo veiksmais privesdamas UAB „VVARFF-JOLDIJA“ prie bankroto. Ieškovų nuomone, kadangi turtinė žala ieškovams padaryta abiejų atsakovų solidariais veiksmais, todėl jiems abiem tenka pareiga solidariai atlyginti ieškovams padarytą žalą.

Atsakovas BUAB „VVARFF-JOLDIJA“ bylos nagrinėjimo metu su ieškovų reikalavimais įrašyti juos į kreditorių sąrašą su 291 500 Lt skolos ir 10 494 Lt delspinigių finansiniais reikalavimais sutiko, reikalavimą priteisti 5 proc. dydžio procesines palūkanas prašė tenkinti iš dalies, priteisiant procesines palūkanos iki nutarties iškelti atsakovui UAB „VVARFF-JOLDIJA bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, t. y. 2011-11-25.

Atsiliepimas

Atsakovas AB „Swedbank“ su ieškinio reikalavimais nesutiko bei prašė juos atmesti kaip nepagrįstus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. balandžio 2 d. sprendimu nutarė ieškinį tenkinti iš dalies; ieškovus M. M. ir V. M. įrašyti į BUAB „VVARFF-JOLDIJA“ kreditorių sąrašą su reikalavimo teise į 291 500 Lt skolos, 10 494 Lt delspinigių, 1 258 Lt palūkanų, 2 500 Lt atstovavimo išlaidų, iš viso – 305 752 Lt; grąžinti ieškovui M. M. iš valstybės biudžeto 1 380 Lt žyminio mokesčio; kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Teismas padarė išvadą, kad ieškovų reikalavimas dėl 291 500 Lt dydžio skolos priteisimo yra pagrįstas, kadangi bylos nagrinėjimo metu šalys neginčijo šios pinigų sumos pervedimo UAB „VVARFF-JOLDIJA“ fakto, be to, UAB „VVARFF-JOLDIJA“ sutiko su šiuo ieškovų reikalavimu bei patvirtino, jog pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl bankrutavusios bendrovės kaltės. Spręsdamas klausimą dėl solidarios atsakovų atsakomybės, teismas pažymėjo, kad ieškovų ir UAB „VVARFF-JOLDIJA“ sudaryta preliminarioji poilsio patalpų pirkimo – pardavimo sutartis jos šalių nesiejo su AB „Swedbank“ banku, todėl ieškovams neįrodžius, kad AB „Swedbank“ žinojo apie šią sutartį, teismas sprendė, kad AB „Swedbank“ iš šios sutarties civilinės prievolės negali atsirasti. Teismas atmetė ieškovų argumentus, kad AB „Swedbank“ netinkamai vykdydama kreditavimo sutartį pažeidė Lietuvos Respublikos finansinių įstaigų įstatymo 31 – 32 straipsnių nuostatas ir todėl jam atsirado pareiga atlyginti nuostolius, motyvuodamas tuo, jog ieškovai nėra paslaugų iš AB „Swedbank“ gavėjai, todėl jiems negali būti taikomos šio įstatymo nuostatos. Taip pat teismas atmetė ieškovų argumentus, kad AB „Swedbank“, suteikdamas UAB „VVARFF-JOLDIJA“ kreditą, neveikė saugiai ir patikimai, bei suteikdamas kreditą bendrovei nepaisydamas jau esamos jos skolos bankui, bendrovei tinkamai nevykdant kredito sutarties sąlygų ir dirbant nuostolingai, taip privedė UAB „VVARFF-JOLDIJA“ prie bankroto. Teismas nustatė, kad AB „Swedbank“, kredituodamas UAB „VVARFF-JOLDIJA“, prievoles grąžinti kreditą užsitikrino ne tik UAB „VVARFF-JOLDIJA“ turto, bet ir jos vadovui priklausančio turto hipoteka, leido UAB „VVARFF-JOLDIJA“ išskaidyti statomus poilsio patalpų korpusus į atskirus turtinius vienetus (atskiras poilsio patalpas) ir jas parduoti, numatydama, kokia gautų pajamų dalis turi būti pervesta bankui, kad būtų panaikinta poilsio patalpų hipoteka, todėl nesant duomenų kur UAB „VVARFF-JOLDIJA“ panaudojo gautas kredito lėšas, teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog būtent dėl AB „Swedbank“ banko netinkamų veiksmų bankrutavo UAB „VVARFF-JOLDIJA“. Teismas pažymėjo, jog lėšų perteklius negalėjo būti UAB „VVARFF-JOLDIJA“ nemokumo ir bankroto priežastimi. Taip pat teismas nustatė, kad bankroto byla UAB „VVARFF-JOLDIJA“ buvo iškelta po mėnesio nuo ieškovų kreipimosi į teismą su ieškiniu dienos, todėl vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi priteisė iš atsakovo BUAB „VVARFF-JOLDIJA“ 5 procentų dydžio metines palūkanas už vieną mėnesį -1 258 Lt. Kadangi bankroto byla UAB „VVARFF-JOLDIJA“ buvo iškelta bylos nagrinėjimo metu, todėl vadovaudamasis CPK 87 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatomis, teismas iš valstybės biudžeto grąžino ieškovui M. M. pusę žyminio mokesčio – 1 380 Lt. Ieškovų reikalavimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo teismas tenkino iš dalies priteisdamas iš BUAB „VVARFF-JOLDIJA“ ieškovams 2 500 Lt bylinėjimosi išlaidų. Likusią dalį reikalavimo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo teismas atmetė nustatęs, kad šį dalis bylinėjimosi išlaidų susidarė už teisines paslaugaus, suteiktas ieškovams ikiteisminio tyrimo metu, be to dėl dalies šių bylinėjimosi išlaidų nepateiktas CPK 98 straipsnio 1 dalyje numatytas apskaičiavimas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Ieškovai atskiruoju skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. balandžio 2 d. nutartį dalyje, kuria buvo atmestas ieškovų reikalavimas dėl žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo AB „Swedbank“, panaikinti ir priimti naują procesinį sprendimą – ieškovų V. M. ir M. M. ieškinį dėl žalos atlyginimo priteisimo iš AB „Swedbank“ tenkinti, priteisti iš AB „Swedbank“ ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atskirąjį skundą ieškovai grindžia šiais argumentais:

1) pirmos instancijos teismo išvada, kad ieškovų ir UAB „VVARFF-JOLDIJA“ sudaryta preliminarioji poilsio patalpų pirkimo – pardavimo sutartis jos šalių nesiejo su AB „Swedbank“ banku, yra nepagrįsta. Apeliantų nuomone, preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo faktas ir sutarties įsipareigojimų vykdymas tiesiogiai turėjo įtakos AB „Swedbank“ teisėms ir pareigoms, kadangi būtent banko naudai buvo įkeistas UAB „VVARFF-JOLDIJA“ statomas, parduodamas ir ieškovų ketinamas įsigyti nekilnojamasis turtas, kurį bankas turėjo atlaisvinti nuo hipotekos apribojimų ieškovams sumokėjus perkamo turto kainą;

2) teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad AB „Swedbank“ nežinojo apie preliminarios pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo faktą, kadangi šią išvadą paneigia byloje esantys duomenys, iš kurių matyti, kad preliminarios pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu ieškovų sumokėtos sumos dalis buvo pervesta į kreditavimo sutartyje nurodytą pardavėjo sąskaitą, esančią AB „Swedbank“, be to, pavedimuose aiškiai buvo detalizuota kas ir kokios sutarties pagrindu mokama;

3) teismo išvada, kad ieškovai nėra paslaugų iš AB „Swedbank“ gavėjai, todėl jiems negali būti taikomos Finansinių įstaigų įstatymo nuostatos, nepagrįstai susiaurina Finansinių įstaigų įstatymo nuostatų taikymą bankų atžvilgiu, todėl yra neteisėta ir nepagrįsta, padaryta netinkamai taikant materialines teisės normas;

4) teismas padarė klaidingą išvadą, kad lėšų perteklius negalėjo būti UAB „VVARFF-JOLDIJA“ nemokumo ir bankroto priežastimi, kadangi bylos nagrinėjimo metu ieškovai nurodė aplinkybes, sąlygojusias įmonės nemokumą, kurios tiesiogiai susijusios su AB „Swedbank“ netinkamai veiksmais. Padarydamas tokią išvadą teismas nepatvirtino fakto, kad būtent lėšų perteklius buvo bankroto priežastimi, bei netinkamai įvertino bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, jog UAB „VVARFF-JOLDIJA“ nemokumą ir bankrotą lėmė UAB „VVARFF-JOLDIJA“ tiek iš banko, tiek iš būsimų pirkėjų gautų piniginių lėšų panaudojimo nekontroliavimas, atitinkamų lėšų dalies naudojimas palūkanoms, bet ne kredito daliai mokėti;

5) apeliantų nuomone, teismo išvada, kad ieškovai neįrodė priežastinio ryšio tarp jiems padarytos žalos ir AB „Swedbank“ veiksmų, padaryta visiškai neįsigilinus į konkrečią ginčo situaciją, ieškovų nurodytas aplinkybes ir pateiktus argumentus dėl atsakovo AB „Swedbank“ banko atsakomybės;

6) skundžiama teismo nutartis yra visiškai nemotyvuota, jos turinys neatitinka teisės aktų keliamų procesinio sprendimo turinio reikalavimų, kas sudaro absoliutų pagrindą ją panaikinti;

7) priimdamas skundžiamą nutartį, pirmos instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, taip pat nesilaikė tikimybių pusiausvyros principo įrodinėjimo procese;

8) vadovaudamasis vien atsakovų nurodytomis ir įrodymais nepagristomis aplinkybėmis, pirmos instancijos teismas pažeidė proceso šalių rungimosi principą;

9) atmesdamas ieškinį AB „Swedbank“ banko atžvilgiu teismas nenagrinėjo ir nepasisakė dėl ieškovų argumentų:

- kad AB „Swedbank“ bankas, žinodamas apie bendrovės nuostolingą veikimą, suteikdamas papildomai itin didelio dydžio kreditą bendrovei veikė neapdairiai ir nerūpestingai, neįvertino bendrovės įsipareigojimų nevykdymo grėsmės, finansinės būklės ir priežasčių, dėl kurių susitarimo sudarymo dienai buvo susidaręs didelis įsiskolinimas, neįsitikino, ar finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozė leidžia tikėtis, kad bendrovė sugebės įvykdyti įsipareigojimus;

- kad AB „Swedbank“ bankas kredito sutarties pakeitimais nustatydamas tik kredito grąžinimo galutinį terminą, tačiau nenustatydamas kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimo grafiko, bei nereikalaudamas iš bendrovės periodiškai pagal grafiką grąžinti paimtą kreditą, pažeidė Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas;

- kad bendrovei mokant didžiules palūkanas, tačiau nerealizuojant pastatytų poilsio patalpų ir tokiu būdu negrąžinant kredito, bankas užprogramavo bendrovės bankrotą;

- žinodamas, kad bendrovė laiku ir tinkamai neįvykdė prievolės nustatytu terminu grąžinti kredito dalį, kas suponuoja bendrovės įsipareigojimų neįvykdymo riziką ir galimybės suteikti itin didelės vertės kreditą negalimumą, AB „Swedbank“ bankas pakeisdamas padidinto kredito grąžinimo periodinėmis įmokomis grafiką tik į kredito grąžinimo datą, ne savo naudai savanoriškai atsisakė reikalavimo dėl esminio sutarties pažeidimo per visą statybos laikotarpį;

- nustatydamas kredito sutartyje, kad bankas nereikalaus statomo turto rinkos vertės nustatymo ataskaitų, AB „Swedbank“ pažeidė Finansų įstaigų įstatymo nuostatas, kadangi nenustačius finansuojamo turto rinkos vertės, neteisingai perkainuojamas finansų įstaigos turtas ir neteisingai nustatoma jo grynoji vertė, kas kelia grėsmę banko veiklos stabilumui ir saugumui;

- AB „Swedbank“ bankas kredituodamas žemės pirkimą 100 procentų žemės kainos ir net daugiau negu tuo metu buvo kredituojamo turto vidutinė rinkos vertė, nevertino ir neribojo rizikos, atsirandančios dėl investicijų į žemę, tokiu būdu pažeisdamas Finansų įstaigų įstatymo 31 ir 32 straipsnių reikalavimus;

- nustatydamas kredito sutartyje, kad padidėjus nekilnojamojo turto statybos sąmatai kredito gavėjas besąlygiškai įsipareigoja visą pabrangimą ir statybų pabaigimą finansuoti savo lėšomis, AB „Swedbank“ pažeisdamas šias kredito sutarties sąlygas suteikė bendrovei papildomą 666 126,00 eurų kreditą statybos darbų užbaigimui. Taip pat skirdamas papildomą kreditą statybos darbų užbaigimui, bankas nekontroliavo kaip šį kredito dalis buvo panaudojama, bei pirkėjams pervedus į AB „Swedbank“ banko sąskaitą pinigus pagal preliminarias pirkimo-pardavimo sutartis, bankas šių pinigų nenukreipė kredito bankui grąžinimui arba pastatų statybos darbų užbaigimui;

- AB „Swedbank“ bankas, suteikdamas bendrovei kreditą ir susitardamas su bendrove, kad kreditas nebus grąžinamas statybos laikotarpiu, nekontroliavo ir nereikalavo, kad lėšos, gautos parduodant butus pagal preliminarias pirkimo – pardavimo sutartis, būtų nukreiptos banko naudai hipoteka įkeisto turto išpirkimui. Taip pat bankas nereikalavo statomus pastatus išskaidyti į atskirus turtinius vienetus, kuriuos būtų buvę galima savalaikiai realizuoti, o gautas lėšas skirti kredito grąžinimui, tokiais savo veiksmais pažeisdamas Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 1 dalies 2 punktą;

- kredito sutarčių galiojimo metu bankas nekontroliavo bendrovės finansinės būklės, nenutraukė su bendrove kredito sutarčių, nors pati bendrovė 2006-2009 metais sistemingai valstybinių mokesčių administratoriui deklaruodavo didžiulius finansinius nuostolius, taip pažeisdamas Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatas;

- nustatydamas susitarimo 17 punkte reikalavimus, kad visi išankstiniai mokėjimai turi būti pervedami į specialią tam tikslui banke atidarytą kredito gavėjo avansinę sąskaitą, o iš ten esančios lėšos gali būti panaudojamos tik kredito grąžinimui ir bankui priimtinų su finansuojamais projektais susijusių išlaidų finansavimui, bankas šių reikalavimų nekontroliavo, taip ignoruodamas bendrovės kreditorinių įsipareigojimų nevykdymą bei pažeisdamas Finansų įstaigų 31 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų reikalavimus;

- AB „Swedbank“ bankas sutartiniuose santykiuose su bendrove dalyvavo ne vien kaip bankas, bet ir kaip verslo partneris, kuris pririšdamas kredito grąžinimą prie parduodamo ploto kainos, buvo tiesiogiai suinteresuotas projekto sėkme.

Atsiliepimas

Atsakovo BUAB „VVARFF-JOLDIJA“ bankroto administratorius UAB „Klaipėdos administratorių biuras“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašė klausimą dėl ieškovų reikalavimo solidariai priteisti žalą iš atsakovo AB „Swedbank“ banko ir bankrutavusios bendrovės spręsti teismo nuožiūra. Atsakovas pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog UAB „VVARFF-JOLDIJA“ iškelta bankroto byla, todėl ieškovų reikalavimai bankrutavusiai bendrovei turi būti reiškiami ir tenkinami Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka.

Atsakovas AB „Swedbank“ bankas atsiliepimu su atskiruoju skundu nesutiko bei prašė jį atmesti. AB „Swedbank“ bankas nurodė, kad sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, jog reikalavimas dėl solidarios žalos priteisimo banko atžvilgiu yra visiškai nepagrįstas, kadangi bankas nėra 2008-07-29 preliminarios poilsio patalpos pirkimo – pardavimo sutarties šalimi, bei jam šios sutarties nuostatos dėl kredito gavėjo prievolių nesukelia jokių pareigų. Atsakovas AB „Swedbank“ pažymėjo, kad ieškovai nėra kredito sutarties šalys, todėl net bankui pažeidus kredito sutartį bankas turėtų atsakyti tik prieš kredito gavėją, kaip sutarties šalį, o ne prieš ieškovus. Bankas nesutinka su ieškovų teiginiais, kad sudaryta kredito sutartis pažeidė Finansų įstaigų įstatymą, kadangi šios sutarties sudarymo metu kredituojama bendrovė veikė pelningai. Nustatydamas kredito grąžinimą pagal 2008-07-29 kredito sutartį po 7 629 Lt už kvadratinį metrą, o pagal 2007-01-30 susitarimą po 4 800 Lt , bankas atsižvelgė į tuo metu buvusią situaciją rinkoje. Taip pat bankas nesutiko su ieškovų argumentu, kad bankas pažeidė Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 1 punktą, kadangi tiek poilsio pastatai, tiek žemės sklypai ant kurių jie stovi, yra įkeisti bankui ir į juos galima bus nukreipti išieškojimą. Atsakovo manymu ieškovų motyvai dėl Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 3 punkto pažeidimų taip pat nepagrįsti, nes byloje esanti kredito panaudojimo ataskaita patvirtina, kad kredito gavėjas tinkamai vykdė kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. AB „Swedbank“ banko nuomone, visos ieškovų pretenzijos bankui dėl netinkamo poilsio pastatų statybos finansavimo ir finansavimo kontrolės turi būti atmestos, nes ieškovų planuotos įsigyti patalpos, kurių statybas finansavo bankas, buvo pastatytos. Ieškovų argumentai dėl kredito sutarties sąlygų liberalizavimo, atsakovo manymu, taip pat nepagrįsti, nes didinant kreditą bankas siekė padėti kredito gavėjui įvykdyti įsipareigojimą sudaryti pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį, o ne trukdyti įvykdyti kredito sutarties sąlygas. Ieškovų motyvas dėl banko pareigos išskaidyti poilsio pastatus į atskirus turtinius vienetus nepagrįstas, nes tokią galimybę turėjo tik šių pastatų savininkas – kredito gavėjas, o bankas tokiam veiksmui neprieštaravo, tiesioginės įtakos šiam veiksmui padaryti negalėjo, nes neturėjo teisės valdyti, naudoti ar disponuoti poilsio pastatais. Ieškovų teiginys, kad kredito sutartis lėmė kredito gavėjo nemokumą, bankrotą ir bankroto bylos iškėlimą, neigiamų pasekmių ieškovams atsiradimą taip pat nepagrįstas, nes per laikotarpį nuo kredito sutarties sudarymo iki bankroto bylos iškėlimo ieškovai turėjo pakankamai laiko imtis teisių gynimo būdų. Pasinaudodami vienu iš alternatyvių CK 6.321 straipsnio 6 dalyje numatytų teisių gynimo būdų ir 2009-08-07 papildomu susitarimu sumažindami įsigyjamų patalpų kainą ir pratęsdami pagrindinės sutarties sudarymo terminą ieškovai patys atsakingi už tokio pasitrinkimo pasekmes. AB „Swedbank“ bankas pažymėjo, jog 2008 m. gale prasidėjo ekonominė krizė, kuri Lietuvoje, be kito ko, lėmė ženklų nekilnojamojo turto kainų ir paklausos sumažėjimą, dėl ko kredito gavėjo vykdyti nekilnojamojo turto projektai tapo ekonomiškai nepatrauklūs ir įmonė tapo nemoki.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas, Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. balandžio 2 d. nutartis paliktina nepakeista.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl byla nagrinėjama atskirojo skundo ribose.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą bei jau susiklosčiusią praktiką bankrutuojančios bendrovės, nagrinėjamu atveju tai atsakovas BUAB „VVARFF-JOLDIJA“, dalyvavimas byloje suponuoja išvadą, jog tokioje byloje privaloma atsižvelgti į viešąjį interesą, tai yra situaciją, kai proceso dalyvis atstovauja ne vien įmonės, tačiau ir kreditorių interesus, todėl teismai, nagrinėjantys tokios kategorijos bylas, privalo būti aktyvūs siekdami užtikrinti, kad nebūtų pažeistos tokio asmens teisės ir teisėti interesai.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl banko solidariosios civilinės atsakomybės.

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

Apeliantų atstovas pareiškė prašymą nagrinėti atskirąjį skundą žodinio proceso tvarka. Prašymą motyvavo tuo, kad atskirasis skundas teikiamas specifinėje bankroto byloje, atskirajame skunde nurodytas gan komplikuotas aplinkybes galima paaiškinti iš esmės tik žodžiu. Apeliantų atstovo nuomone, atskirojo skundo nagrinėjimas žodinio proceso tvarka užtikrintų objektyvų ir teisingą atskiro skundo išnagrinėjimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 336 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas.

Prašyme dėl atskirojo skundo žodinio nagrinėjimo apeliantų atstovas konkrečiai nenurodė, kokios bylos aplinkybės galės būti tinkamai išaiškintos tik žodinio nagrinėjimo metu ir kokios gali susidaryti kliūtys, trukdysiančios visapusiškai ir objektyviai patikrinti skundžiamos nutarties pagrįstumą bei teisėtumą nagrinėjant atskirąjį skundą rašytinio proceso tvarka. Apeliantas neargumentavo, kaip žodinis atskirojo skundo šioje byloje nagrinėjimas užtikrintų objektyvų ir teisingą atskirojo skundo išnagrinėjimą.

Dėl nurodytų motyvų, teisėjų kolegija sprendžia, kad prašyme išdėstyti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka motyvai nesudaro pagrindo teigti, kad šioje byloje egzistuoja išimtinis ar ypatingas (kraštutinis) atvejis, lemiantis būtinumą bylą nagrinėti žodinio proceso būdu. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų pagal atskiruosius skundus nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, taip pat įvertinusi šios konkrečios bylos aplinkybes, pateiktų procesinių dokumentų turinį ir bylos medžiagą, konstatuoja, kad nėra būtinas žodinis atskirojo skundo nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir įvertino atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šios teismo nutarties teisėtumą bei pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiama nutartimi byla išspręsta teisingai.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Bylos medžiaga nustatyta, kad 2008 m. liepos 29 d. V. M. ir UAB „VVARFF-JOLDIJA“ sudarė preliminariąją poilsio patalpos pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 37, 2009 m. rugpjūčio 7 d. preliminarios sutarties papildymą, pagal kuriuos UAB „VVARFF-JOLDIJA“ įsipareigojo pati ar pasitelkusi kitus asmenis pastatyti ir įrengti poilsio patalpą, esančią Vanagupės g. 33C-27, Palangoje, taip pat sudaryti su V. M. pagrindinę poilsio patalpos pirkimo – pardavimo sutartį iki 2012 m. kovo 31 d., o nesudarius pagrindinės pirkimo – pardavimo sutarties laiku - mokėti 0,02 procentų dydžio baudą (delspinigius) už kiekvieną uždelstą dieną. V. M. pagal šį sandorį įsipareigojo nupirkti poilsio patalpas, esančias Vanagupės g. 33C-27, Palangoje, už 295 000 Lt, sumokėdama šią pinigų sumą iki 2009 m. balandžio 30 d. Vykdydami sutartinius įsipareigojimus V. M. ir jos sutuoktinis M. M. iki preliminarioje pirkimo – pardavimo sutartyje nustatyto termino grynais pinigais ir pavedimu per Danske banką sumokėjo UAB „VVARFF-JOLDIJA“ 291 500 Lt. Tuo tarpu UAB „VVARFF-JOLDIJA“ pagal preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį prisiimtų įsipareigojimų neįvykdė – atsisakė sudaryti poilsio patalpos, esančios Vanagupės g. 33C-27, Palangoje, pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį. 2004 m. birželio 25 d. tarp UAB „VVARFF-JOLDIJA“ ir AB „Swedbank“ banko buvo sudaryta kredito sutartis Nr. 04-025232-IN, pagal kurią bankas UAB „VVARFF-JOLDIJA“, laiduojant UAB „VVARFF“, suteikė 637 164,04 eurų kreditą kotedžų statybai, nustatydamas galutinį kredito grąžinimo terminą iki 2007 m. birželio 25 d. Vėlesniais šios kredito sutarties pakeitimais ir papildymais AB „Swedbank“ bankas padidino UAB „VVARFF-JOLDIJA“ suteikto kredito sumą iki 4 721 124,50 eurų žemės sklypų, esančių Vanagupės g. 33B, 33C, 33D įsigijimui ir daugiabučio gyvenamojo namo šiuose žemės sklypuose statybai. Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. spalio 21 d. nutartimi nutarta UAB „VVARFF-JOLDIJA“ iškelti bankroto bylą; bankroto administratoriumi paskirti UAB „Klaipėdos administratorių biurą“.

Dėl banko, kaip kreditoriaus, solidariosios civilinės atsakomybės

Nagrinėjamoje byloje apeliantų atstovas neginčija pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria ieškovai buvo įrašyti į BUAB „VVARFF-JOLDIJA“ kreditorių sąrašą su reikalavimo teise į 291 500 Lt skolos, 10 494 Lt delspinigių, 1 258 Lt palūkanų ir 2 500 Lt bylinėjimosi išlaidų, tačiau nesutinka su teismo nutarties dalimi, kuria atmestas ieškovų reikalavimas dėl žalos atlyginimo priteisimo iš solidaraus skolininko AB “Swedbank” banko. Savo reikalavimą dėl solidarios AB “Swedbank” banko atsakomybės apeliantai grindžia CK 6.246 – 6.249 straipsnių nuostatomis, kuriuose numatyta, jog bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.6 straipsnio 1 dalį skolininkų solidarioji prievolė nepreziumuojama, ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus.

Nagrinėjamoje byloje pirmos instancijos teismas teisingai nustatė, kad ieškovų ir atsakovo AB „Swedbank“ banko jokie sutartiniai santykiai nesieja, todėl akivaizdu, kad sutartiniu pagrindu atsakovui AB „Swedbank“ negali atsirasti solidarioji atsakomybė ieškovams (CK 6.154, 6.189 str.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo padaryta išvada bei atsakovo AB „Swedbank“ banko atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytais argumentais, kad nagrinėjamu atveju preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties nuostatos ir kredito gavėjo prievolių pagal šią sutartį neįvykdymas negali sukelti AB „Swedbank“ bankui jokių pareigų; atsakovo AB „Swedbank“ banko solidarioji atsakomybė ieškovų atžvilgiu galėtų kilti tik iš delikto, todėl siekiant konstatuoti atsakovo AB „Swedbank“ banko atsakomybę ieškovams dėl žalos padarymo būtina nustatyti būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas, nustatytas CK 6.246 – 6.249 straipsniuose.

CK 6.245 straipsnio 1 dalyje civilinė atsakomybė apibrėžta kaip turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Bet kuriai civilinės atsakomybės rūšiai (tiek sutartinei, tiek deliktinei) taikyti reikalinga nustatyti visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas: nukentėjusios šalies patirtą žalą (nuostolius), atsakingos dėl žalos atsiradimo šalies neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą) ir kaltę (išskyrus griežtosios civilinės atsakomybės taikymo atvejus) bei priežastinį neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir padarytos žalos (nuostolių) ryšį (CK 6.246 – 6.249 str.).

Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Iš bylos duomenų matyti, kad apeliantai pareikštą reikalavimą atsakovui AB „Swedbank“ bankui kildina iš šio atsakovo atliktų, apeliantų teigimu, neteisėtų veiksmų: AB „Swedbank“ suteikdamas papildomai didelio dydžio kreditą UAB „VVARFF-JOLDIJA“ veikė neapdairiai ir nerūpestingai, laiku nepastebėjo iš sudarytų kredito sandorių kylančią riziką, jos neįvertino ir nemažino, tinkamai nevertino kredito gavėjo finansinės būklės, nefiksavo sutartinių įsipareigojimų nevykdymo keliamos grėsmės, nereikalavo, kad klientas tinkamai ir laiku vykdytų įsipareigojimus, eliminavo kredito gavėjo pareigą grąžinti kreditą nustatytais terminais, papildomai didino finansavimo teikimą, nekontroliavo kredito lėšų panaudojimo, atsisakė kredito grąžinimo dalimis, neskatino realaus turto realizavimo dalimis. Teisėjų kolegijos nuomone, šie atsakovo AB „Swedbank“ banko veiksmai nėra neteisėti ir nesudaro pagrindo taikyti civilinę atsakomybę dėl atsakovo UAB „VVARFF-JOLDIJA“ negalėjimo sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį su ieškovais. Iš bylos duomenų matyti, kad UAB „VVARFF-JOLDIJA“ 2004 m., 2005 m., 2007 m. veikė pelningai. Sudarant pirminę 2004 m. birželio 25 d. kredito sutartį, reikalavimų įvykdymo užtikrinimui, už kredito gavėją laidavo kita bendrovė - UAB „VVARFF“. Be to kreditas pagal šią sutartį buvo išduotas tik po to, kai bankui buvo pateiktas UAB „Baltijos realizacijos centras“ pranešimas, kad statybos projekto pirmo etapo sąmata neviršys 3 514 000 Lt, kaip tai numatyta kredito sutarties 2.8.2. punkte. Kaip matyti iš byloje esančių tolimesnių pagrindinės kredito sutarties pakeitimų ir papildymų, bei kredito panaudojimo ataskaitų, sudarant šiuos kredito sutarties papildymus ir pakeitimus bankas atsižvelgdavo į kredituojamos bendrovės nesumokėto kredito likučius, didinamo kredito paskirtį, kredituojamos bendrovės galimybes grąžinti padidintą kreditą, bei ėmėsi visų įmanomų priemonių kredito grąžinimo užtikrinimui, laiduojant už skolininką ir įkeičiant finansuojamus nekilnojamuosius daiktus bei kitą bendrovės ir jos savininko turtą. Nustatydamas kredito grąžinimą pagal 2008-07-29 kredito sutartį po 7 629 Lt už kvadratinį metrą, o pagal 2007-01-30 susitarimą po 4 800 Lt , bankas atsižvelgė į tuo metu buvusią nekilnojamojo turto situaciją rinkoje. Įvertinus šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad suteikdamas UAB „VVARFF-JOLDIJA“ kreditą ir jį didindamas bankas nepažeidė pareigos tinkamai įvertinti skolininko mokumą bei kredito grąžinimo riziką. Byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad bankas, išduodamas kreditą, būtų pažeidęs banko nustatytą kreditų išdavimo tvarką. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, priešingai nei nurodo apeliantai, jau 2007 m. sausio 30 d. kredito sutarties pakeitimo ir papildymo metu bankas leido kredituojamai bendrovei įkeistus pastatus, esančius Vanagupės g., Palangoje, skaidyti į atskirus turtinius vienetus bei naujai suformuotus turtinius vienetus pardavinėti, numatydamas, kad dalis gautų pajamų turės būti pervesta bankui kredito padengimui. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju, kadangi įkeisti nekilnojamieji daiktai priklausė UAB „VVARFF-JOLDIJA“, todėl tik nuo šios bendrovės valios priklausė poilsio patalpų išskaidymas į atskirus vienetus. Bankas, kaip kredito UAB „VVARFF-JOLDIJA“ suteikimo įstaiga, kuriam minėti nekilnojamieji daiktai nuosavybės teise nepriklausė, niekaip negalėjo įtakoti šių veiksmų atlikimą, nors kredito grąžinimas ir buvo užtikrintas hipoteka. Šios aplinkybės paneigia apeliantų argumentus, kad bankas neskatino realaus turto realizavimo dalimis bei buvo pasyvus matydamas, jog bendrovė veikia nuostolingai.

Apeliantų teiginiai, jog matydamas, kad UAB „VVARFF-JOLDIJA“ tinkamai ir laiku nemoka kredito įmokų, bankas turėjo su bendrove kredito sutartį nutraukti, o ne didinti kreditą, kolegijos vertinimu taip pat nepagrįsti. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis CK 6.883 straipsnio 1 dalies nuostatomis, reglamentuojančiomis atsisakymo suteikti ar priimti kreditą pagrindus, kad kreditorius turi teisę visiškai ar iš dalies atsisakyti suteikti kredito gavėjui sutartyje numatytą kreditą, jeigu paaiškėjo aplinkybės, akivaizdžiai patvirtinančios, kad suteiktas kreditas nebus laiku grąžintas. Toks teisinis reglamentavimas neįpareigoja banko nesuteikti kredito, o tik suteikia jam tokią teisę. Šiuo atveju bankas savo rizika sprendžia, ar esant tokiai bendrovės padėčiai, jis suteiks ar nesuteiks kredito. Kaip matyti iš kredito panaudojimo ataskaitų ir kredito sutarties pakeitimų, UAB „VVARFF-JOLDIJA“ iki 2010 m. vasario mėnesio dalinai vykdė savo kreditorinius įsipareigojimus bankui, be to, bendradarbiavo su banku sudarydamas kredito sutarties papildymus ir pakeitimus tikslu užbaigti projektą bei pardavus nekilnojamuosius daiktus grąžinti kreditą bankui. Teisėjų kolegijos manymu, tokie bankrutavusios bendrovės veiksmai nesudarė pagrindo abejoti jos galimybėmis tinkamai spręsti susidariusią situaciją bei spręsti klausimą dėl kredito sutarties nutraukimo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nors UAB „VVARFF-JOLDIJA“ kredito padidinimo metu ir turėjo finansinių sunkumų, tačiau kredito suteikimas projekto užbaigimui, esant tokioms aplinkybėms, savaime negali būti laikomas pakankamu pagrindu tokius banko veiksmus laikyti neteisėtais ir sukėlusiais kokią nors žalą ieškovams.

Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad sudarydami su bankrutavusia bendrove preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį apeliantai sutarties 3 punkte patvirtino, kad jiems yra žinoma, jog nekilnojamasis turtas, kurį jie ketina įsigyti yra įkeistas bankui „Hansabank“, užtikrinant UAB „VVARFF-JOLDIJA“ gautos paskolos grąžinimą. Žinodami apie perkamo nekilnojamojo turto įkeitimą bankui „Hansabank“, apeliantai 62 625 Lt dydžio dalį nekilnojamojo turto kainos pervedė į atsakovo UAB „VVARFF-JOLDIJA“ banko sąskaitą. Šios aplinkybės leidžia manyti, kad apeliantai žinojo ir sutiko, kad jų sumokėti pinigai galimai bus panaudoti vykdomam projektui ir UAB „VVARFF-JOLDIJA“ suteikto kredito padengimui, bei įvertino sudaromo sandorio riziką.

Pasak apeliantų AB „Swedbank“ bankas, kaip kredito davėjas, savo veiksmais prisidėjo prie faktinės situacijos, kada kredito gavėjas neįvykdė prievolių pagal kredito sutartį ir tapo nemokus, t. y. bankas, elgdamasis nepakankamai atidžiai ir rūpestingai esant iki sutartiniams jo ir skolininko santykiams, turėjo įtaką nuostolių dėl prievolės netinkamo vykdymo atsiradimui ir todėl dalis kaltės tenka kredito davėjui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Bankų įstatymo (toliau – BĮ) 4 straipsnį banko ūkinės komercinės veiklos esmę sudaro teikimas finansinių paslaugų, iš kurių pagrindinės yra indėlių ar kitų grąžintinų lėšų priėmimas, taip pat paskolų teikimas. Bankų veikla Lietuvos Respublikoje reglamentuojama taip, kad bankų sistema būtų stabili, patikima, efektyvi ir saugi. Aiškinant banko prievoles, susijusias su finansinių paslaugų teikimu, įskaitant ir paskolų išdavimą, turi būti vadovaujamasi nuostata, jog bankas veikia su itin aukštu atidumo ir rūpestingumo laipsniu. Bankas verčiasi paskolų suteikimu, prisiimdamas su tuo susijusią riziką. Veikla, vykdoma prisiimant su ja susijusią riziką, įpareigoja verslo subjektą būti ypatingai atidžiu ir rūpestingu, o esant nesėkmei ar nuostoliams reiškia, kad verslo subjektui tenka nepasisekimo, nuostolių atsiradimo ar jų padidėjimo našta. Toks aiškinimas atitinka BĮ išdėstytus bankinės veiklos principus, teismų formuojamas bankų praktikos vertinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1345/200; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-645/200; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2002).

Apeliantų minimas banko nerūpestingumas ir neatidumas, kaip pagrindas banko kaltei konstatuoti, galėtų atsirasti tik tuo atveju, jei tarp jo, kaip kreditoriaus, veiksmų (neveikimo) ir ieškovų patirtų žalingų padarinių, atsiradusių skolininkui negalint įvykdyti prievolės, egzistuotų priežastinis ryšys. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju ieškovai žalingų padarinių atsiradimą sieja su pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties nesudarymu. Kaip matyti iš bylos duomenų pagrindinė priežastis dėl kurios galutinė pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, yra ne tai, jog preliminarioje pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytos patalpos nebuvo pastatytos ir įrengtos, o tai, kad nebuvo atlikti kadastriniai matavimai ir patalpos išskaidytos į atskirus turtinius vienetus. Kaip jau buvo minėta, išskaidyti pastatus į atskirus vienetus turėjo galimybę tik šių poilsio pastatų savininkas, o ne bankas, nepriklausomai nuo to, jog minėti daiktai bankui buvo įkeisti. Atlikti įkeistų daiktų kadastrinius matavimus ar kitokius valdymo naudojimosi ar disponavimo veiksmus bankas taip pat negalėjo, nes tokių veiksmų atlikimas prieštarautų hipotekos esmei, kadangi įkeičiamas daiktas hipotekos kreditoriui negali būti perduotas. Šios aplinkybės patvirtina, jog ieškovų patirti žalingi padariniai neatlikus kadastrinių matavimų ir neišskaidžius patalpų į atskirus vienetus susijusios vien su atsakovo UAB „VVARFF-JOLDIJA“ neveikimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis su ieškovais turėjo būti sudaryta įgyvendinus verslo projektą, kuris nebuvo įgyvendintas ne dėl skolininko veiksmų ar neveikimo, bet dėl susiklosčiusių kitų aplinkybių, t.y. dėl pasaulinės finansų krizės, todėl apeliantų argumentai, kad būtent bankas privedė UAB „VVARFF-JOLDIJA“ prie bankroto yra visiškai nepagrįsti.

Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis ir argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo išvadai, jog atsakovas AB „Swedbank“ bankas elgėsi nesąžiningai ir atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, galėjusius sąlygoti ar sąlygojusius žalos ieškovams atsiradimą. Kadangi deliktinei atsakomybei taikyti reikalinga nustatyti visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas, numatytas CK 6.246 – 6.249 straipsniuose, tai nenustačius atsakovo AB „Swedbank“ banko neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo šiam atsakovui taikyti deliktinę atsakomybę.

Dėl skundžiamo sprendimo nemotyvavimo

Skundžiamą pirmos instancijos teismo nutartį apeliantų atstovas prašo panaikinti, kadangi minėta nutartis, apeliantų vertinimu, yra visiškai nemotyvuota, jos turinys neatitinka teisės aktų keliamų procesinio sprendimo turinio reikalavimų. Teisėjų kolegija su tokiais apeliantų atstovo argumentais nesutinka, bei atmeta juos kaip nepagrįstus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju, įvertinus skundžiamos nutarties turinį, nėra pagrindo sutikti su apeliantų atstovo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvacijos išsamumo aspektu pažeidė procesinės teisės normas, dėl ko sprendimas turėtų būti naikinamas. Visų pirma pažymėtina, kad bet kuriuo atveju procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 str. 1 d.). Kaip minėta, atskirojo skundo argumentai kitokioms išvadoms, negu padarytos pirmosios instancijos teisme dėl bylos esmės, neteikia. Antra, proceso normos nereikalauja sprendime perteikti kiekvieno įrodymo turinį ir dėl kiekvieno iš jų, nepriklausomai nuo įrodomosios galios, pasisakyti sprendime atskirai, t. y. teismas glausta forma motyvuojamojoje dalyje turi nurodyti nustatytas aplinkybes, pateikti įrodymų vertinimą, argumentus, dėl kurių atmeta kai kuriuos įrodymus (CPK 270 str. 3 d. 1–3 p.). Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas sprendime lygiai taip pat nedetalizavo ir atsakovų nurodytų argumentų bei duotų paaiškinimų. Pirmos instancijos teismas aptarė priežastinio ryšio ir solidariosios atsakomybės taikymo šioje byloje klausimus, bei nustatė jų nebuvimą remdamasis byloje esančiais duomenimis, nurodė argumentus ir rašytinius įrodymus, kuriais remdamasis nesutiko su apeliantų argumentais. Tuo tarpu tai, kad teismas iš esmės sutiko su atsakovų argumentacija, negali būti vertinama kaip procesinių normų pažeidimas, nes jokia norma nenustato pareigos teismui pateikti būtinai tik kitokią argumentaciją negu yra pagrįstai teikiama vienos iš šalių.

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų

Kiti apeliantų atstovo atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi skundžiamos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, vadovaudamasi ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisminės praktikos, dėl to skundžiama teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti jos atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. Nr. 3K-3-52/2011; ir kt.). Šiuo atveju teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir jų teisiniam įvertinimui.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis iš esmės yra teisėta ir pagrįsta ir jos naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovai BUAB „VVARFF-JOLDIJA“ ir AB „Swedbank“ bankas teikdami atsiliepimus į atskirąjį skundą bylinėjimosi išlaidų priteisti neprašė.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą, sprendžia, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimas ieškovams nepriteistinas (CPK 98 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. balandžio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai Virginija ČekanauskaitėRasa GudžiūnienėKazys Kailiūnas