Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus, pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo ieškovo D. L. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-55-169/2015, pagal ieškovo D. L. ieškinį atsakovams E. L. ir J. L. dėl sandorio pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas D. L. kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti niekiniu ir negaliojančiu 2012 m. rugpjūčio 3 d. susitarimą dėl žemės ūkio pajų perleidimo, kuriuo atsakovas J. L. perleido atsakovui E. L. 4396 Laižuvos žemės ūkio bendrovės mechaninių dirbtuvių žemės ūkio pajus, taikyti restituciją ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovas J. L. už savo pajus nebuvo išsipirkęs jokios dalies mechaninių dirbtuvių, todėl negalėjo jų perleisti atsakovui E. L.. Pažymėjo, jog pagal 1999 m. lapkričio 20 d. likviduojamos Laižuvos žemės ūkio bendrovės nutarimą tik septyni šios žemės ūkio bendrovės nariai, kuriais nebuvo nei J. L., nei E. L., už statybinius pajus įsigijo mechanines dirbtuves, esančias (duomenys neskelbtini), todėl statybinių pajų jau nebeturėjo ir nebegalėjo jų niekam perleisti, kadangi asmuo už pajus įsigijęs tam tikrą nekilnojamąjį turtą, pajų nebetenka, o už juos įsigytą nekilnojamąjį turtą turi įregistruoti nekilnojamojo turto registro centre ir tik tuomet gali šį turtą realizuoti. Be to, 2012 m. rugpjūčio 3 d. žemės ūkio perleidimo sandorį pasirašė tik pajų perleidėjas J. L., sandoris nepasirašytas pajus priėmusio atsakovo E. L.. Be to, pajų perleidimo dokumentas patvirtintas Mažeikių seniūno Š. A., kuris negalėjo tvirtinti tokio sandorio. Minėtame pajų perleidimo sandoryje nenurodyta, kiek atsakovas E. L. sumokėjo atsakovui J. L. už jam perleidžiamus 4396 pajus, taip pat ar J. L. gavo kažkokį atlygį už jam perleistus mechaninių dirbtuvių pajus. Ieškovui neaišku, kodėl 2012 m. rugpjūčio 3 d. rašytinės formos žemės ūkio pajų perleidimo susitarime atsakovas E. L. padarė prierašą tik 2014 m. sausio 15 d. Pagal 2004 m. balandžio 2 d. susitarimą jis, ieškovas savų pajų niekam neperleido ir jokio dokumento nepasirašinėjo. Savo mechaninių dirbtuvių dalį – 16/100 kartu su kitais pajininkais įsigijo 1999 m. likvidavus Laižuvos žemės ūkio bendrovę. Be to, 1999 m. lapkričio 20 d. protokole Nr. 6 nurodytų pajų skaičius ir 2004 m. balandžio 2 d. žemės ūkio perleidimo susitarime nurodytas neatitinka perleidžiamų pajų skaičiui.

Atsakovas J. L. su ieškiniu nesutiko, prašo jį atmesti. Nurodė, kad 1999 m. likviduojant Laižuvos žemės ūkio bendrovę jos pajininkams pagal turimus pajus buvo išdalintas bendrovės turtas. 2004 metais jis bendrovės pajus įsigijo iš tų pajininkų, kuriems jų pajai buvo nereikalingi. Mechaninėse dirbtuvėse laikė grūdus ir žemės ūkio techniką, raktus turėjo tik jis ir niekas kitas tomis dirbtuvėmis nesinaudojo. Nurodė, kad ieškovas D. L. savo 16/100 dalį mechaninių dirbtuvių dalį, t. y. 1015 pajų, jam pardavė pagal 2004-04-02 rašytinį susitarimą ir jis už tai atsiskaitė sumokėdamas ieškovui 400 Lt, o 3/100 mechaninių dirbtuvių, t. y. 205 pajus, ieškovas iš pajininko J. U. nupirko neteisėtai, todėl mano, kad ieškovas neturi nuosavybės teisių į jokią mechaninių dirbtuvių pastato dalį. 2010 m. sustabdęs ūkininkavimą, mechanines dirbtuves ir ten esančią žemės ūkio techniką paliko sūnėnui, o vėliau nusprendė perrašyti turėtus pajus ir parduoti dirbtuves E. L. Paaiškino, kad perleisdamas pajus manė perleidžiantis mechanines dirbtuves, suprato, kad pajus yra tik dokumentas, patvirtinantis, kam priklauso dirbtuvės, todėl manė perleidžiantis tą dokumentą, o kartu ir dirbtuvių valdymą.

Atsakovas E. L. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Paaiškino, kad atsakovas J. L. supirkdamas iš žmonių pajus suprato perkantis pastatus – mechanines dirbtuves, ir naudojimąsi jomis. J. L. nusprendus nebeūkininkauti su juo tarėsi dėl pajų pardavimo ir juos nupirko, taip pat mechaninių dirbtuvių pajus supirkinėjo ir iš kitų asmenų. Už mechanines dirbtuves atsiskaitė su atsakovo J. L. sūnėnu M. M.. Pažymėjo, jog mechaninėmis dirbtuvėmis niekas, išskyrus jį patį, nesinaudojo. Paaiškino, kad mechaninių dirbtuvių neįregistravo viešame registre, nes prieš įregistruojant reikėjo supirkti visus pajus. Nurodė, jog ieškovas D. L. 16/100 dalių mechaninių dirbtuvių (t. y. savo pajus) pardavė atsakovui J. L. 2004 m. balandžio 2 d. pagal rašytinį susitarimą, o 3/100 dalis mechaninių dirbtuvių (t. y. 205 pajus) iš pajininko J. U. nupirko pažeisdamas LR CK 4.79 straipsnio reikalavimas, t. y. prieš tai nepasiūlius šio turto įsigyti bendraturčiui, t. y. jam. Atsakovo nuomone ieškovas D. L. realiai neturi nuosavybės teisių į jokią mechaninių dirbtuvių dalį, kadangi jam priklausiusių 16/100 dalių pardavė, o į 3/100 dalis (J. U. dalis) teisių neįgijo, nes pirko pažeisdamas įstatymą.

Atsakovų E. L. ir J. L. atstovas papildomai nurodė, kad vertinant sandorio teisėtumą, reikalinga atsižvelgti į tikrąją šalių valią, t. y. kad sandorio šalys pardavė ne pajus, o faktinį pastatų valdymą, nes būtent taip šie asmenys suprato savo turimas teises. 2012 m. rugpjūčio 3 d. susitarime dėl žemės ūkio pajų perleidimo E. L. ranka padarytą prierašą prašė vertinti pagal LR CK 6.65 straipsnio reikalavimus, t. y. kaip pakvitavimą apie sandorio įvykdymą. Pažymėjo, jog seniūno Š. A. veiksmai, atlikti ginčijamame dokumente visiškai atitinka notariato įstatymo 27¹ straipsnio reikalavimus, kadangi seniūnas patvirtino tik J. L. parašo tikrumo, bet ne sandorio turinį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Mažeikių rajono apylinkės teismas 2015 m. balandžio 20 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas L. D. ginčija 2012 m. rugpjūčio 3 d. atsakovų J. L. ir E. L. sudarytą raštą dėl žemės ūkio pajų perleidimo, motyvuodamas tuo, jog statybiniai pajai, už kuriuos Laižuvos žemės ūkio bendrovės pajininkams buvo paskirstytos mechaninės dirbtuvės, nebegalėjo būti pakartotinai perleisti kitiems asmenims, t. y. pajus nebegalėjo būti susitarimo dalyku. Teismas nurodė, kad 1999 m. likviduojant Laižuvos žemės ūkio bendrovę galiojęs 1964 m. LR CK nereglamentavo žemės ūkio bendrovės turto perdavimo tvarkos, o notarinė forma ir trijų mėnesių terminas sandoriams įregistruoti buvo nustatytas tik pirkimo pardavimo, dovanojimo ir mainų sutartims. Žemės ūkio bendrovių įstatymo nuostatos, kuriose reglamentuojama žemės ūkio bendrovės turto dalies perdavimo už nario pajus tvarka, yra specialiosios teisės normos 1964 m. LR CK normų atžvilgiu. 1964 m. LR CK 44 straipsnyje buvo nustatyta, kad sandorius notariškai patvirtinti privaloma tik įstatymo nustatytais atvejais. Pažymėjo, jog Žemės ūkio bendrovių įstatyme nebuvo nustatytas reikalavimas notariškai patvirtinti ir per tris mėnesius įregistruoti sandorį, kuriuo bendrovės nariui už jo pajus perleidžiama bendrovės turto dalis. Teismas pažymėjo, kad byloje esant tik 1999 m. lapkričio 20 d. Laižuvos žemės ūkio bendrovės likvidacinės komisijos protokolui, kuriame nurodyta, kaip septyniems pajininkams už jų turėtus pajus paskirstomas bendrovei priklausantis turtas – mechaninės dirbtuvės, tačiau nesant šių dirbtuvių priėmimo – perdavimo akto, kuriame būtų pažymėta apie nuosavybės teisės perleidimą, spręstina, jog minėtų mechaninių dirbtuvių pajininkai nuosavybės teisėmis neįgijo. Minėtiems pajininkams už jų turėtus pajus paskirsčius po kreditorių reikalavimų patenkinimo likusį likviduojamos bendrovės turtą, teismas pripažino, jog pajaus, kaip civilinių teisinių santykių objekto neliko. Teismas pažymėjo, kad 1999 m. lapkričio 20 d. Laižuvos žemės ūkio bendrovės likvidacinės komisijos protokolas laikytinas sandoriu, kuriuo pajininkams sukurta civilinė teisė nuosavybės teise įgyti bendrovei priklausiusias mechanines dirbtuves. LR CK 1.97 straipsnio 1 dalyje apibrėžiant civilinių teisių objektų rūšis turtinė teisė įvardinta kaip galimas civilinių teisių objektas. Teismas atsižvelgdamas į LR CK 6.193 straipsnio nuostatas dėl sutarčių aiškinimo, išanalizavęs visus byloje esančius žemės ūkio pajų perleidimo susitarimus, pastebėjo, jog juos sudarę asmenys iš esmės sutapatina turėtus žemės ūkio bendrovės pajus (pajinius įnašus) su jiems paskirtomis mechaninėmis dirbtuvėmis, tačiau ištyrus ir įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus bei šalių ir liudytojų parodymus, padarė išvadą, kad minėtų sandorių objektais nei pajai, nei mechaninės dirbtuvės nebuvo. Teismas sprendė, kad ieškovo L. D. ginčijamu 2012 m. rugpjūčio 3 d. raštu dėl žemės ūkio pajų perleidimo J. L. E. L. perleido iš likviduojamos žemės ūkio bendrovės pajininkų gautą turtinę teisę nuosavybės teise įgyti bendrovei priklausiusias mechanines dirbtuves, šią teisę įvardindamas Laižuvos žemės ūkio bendrovės mechaninių dirbtuvių žemės ūkio pajais. Teismas nustatęs, kad nei mechaninių dirbtuvių, nei pajinių įnašų atsakovai J. L. ir E. L. sudarydami 2012 m. rugpjūčio 3 d. susitarimą dėl žemės ūkio pajų perleidimo, vienas kitam perleisti negalėjo, pripažinęs, kad šiuo sandorių iš tikro buvo perleista tik turtinė teisė nuosavybės teise įgyti bendrovei priklausiusias mechanines dirbtuves, sprendė, kad 2012 m. rugpjūčio 3 d. sandorio pripažinti niekiniu ir negaliojančiu teisinio pagrindo nėra, todėl sprendė, kad ieškovo D. L. ieškinys atmestinas. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 27¹ straipsnio nuostatos suteikia teisę seniūnui neatlygintinai atlikti seniūnijai priskirtos teritorijos gyventojams kai kuriuos notarinius veiksmus, įskaitant ir parašo dokumentuose tikrumo paliudijimą. Atsižvelgiant į nurodytą įstatymo nuostatą, teismas vertino, kad 2012 m. rugpjūčio 3 d. rašte dėl žemės ūkio pajų perleidimo Mažeikių seniūnas Š. A. patvirtino ne šio rašto teisėtumą, o rašte esančio J. L. parašo tikrumą. Teismas sprendė, kad 2012 m. rugpjūčio 3 d. rašto dėl žemės ūkio pajų perleidimo egzemplioriuje, priklausančiame atsakovui J. L. padarytas E. L. prierašas liudija, jog prievolė įvykdyta, todėl toks prierašas vertintinas kaip šalies padarytas pakvitavimas LR CK 6.65 straipsnio prasme, o ne kaip dokumentą klastojantis įrašas. Teismas pažymėjo, kad kiti įrašai, kaip „Kopija tikra“ ir kita teismo vertinimu reiškia ne ką kitą kaip šių dokumento kopijų pavirtinimo datą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas D. L. prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-55-169/2015 ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

1. Teismo sprendimas naikintinas, nes yra šališkas, visiškai nepagrįstas, priimtas pažeidžiant ne tik materialines, bet ir procesines teisės normas, todėl yra neteisėtas. Ieškovas ieškinį pateikė tik dėl sandorio 2012-08-03 žemės ūkio pajų perleidimo susitarimo pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu, todėl nesuprantama, kodėl teismas priimdamas 2015-04-20 sprendimą, rėmėsi 2013-04-02 susitarimu dėl žemės ūkio pajinių įnašų, skirtų mechaninių dirbtuvių pastatui įsigyti, kai atseit P. M. ir A. M. perleido atsakovui E. L. susitarime nurodytą kiekį savo tėvo A. A. M. žemės ūkio pajinių įnašų, skirtų mechaninių dirbtuvių pastatui įsigyti, o 2014-01-31 pirkimo-pardavimo sutartimi E. V. perleido E. L. sutartyje nurodytą kiekį savo žemės ūkio pajinių įnašų, skirtų mechaninių dirbtuvių pastatui įsigyti. Nors teismo posėdžių metu apie tai iš viso nebuvo kalbama ir šiais klausimais atsakovai nepateikė jokių rašytinių įrodymų. Priimant sprendimą byloje, pagrinde rėmėsi tik atsakovų ir liudytojų parodymais, kurie yra artimi atsakovo E. L. giminaičiai ir patvirtino tik tas aplinkybes, kurios buvo naudingos tik atsakovams.

2. Byloje yra 2004-04-02 žemės ūkio pajų perleidimo susitarimas, kuriuo atseit keturi asmenys: V. N., ieškovas D. L., C. K. ir Z. Š., perleidžia J. L. mechaninių dirbtuvių žemės ūkio pajus, esančius likviduojamoje Laižuvos žemės ūkio bendrovėje sekančiai: 1. V. N. perleido-1291, 2. D. L.-1121, 3. K.-1017 ir 4. Z. Š.-967. Minėtame žemės ūkio pajų perleidimo susitarime padarytas įrašas, kad ateityje į perleidžiamus žemės ūkio pajus jokių pretenzijų nereikš ir metų bėgyje bus leista pasinaudoti mechaninių dirbtuvių pastatų. Tačiau surašant 2004-04-02 žemės ūkio pajų perleidimo susitarimą, ieškovas D. L. iš viso nedalyvavo ir neaišku kas už jį D. L. pasirašė susitarime, nes susitarime tikrai yra ne jo parašas. Teismo posėdžio metu šią aplinkybę paaiškino teisme, tačiau į tai nebuvo sureaguota. 1999-11-20 Laižuvos žemės ūkio bendrovės likvidacinės komisijos protokole Nr. 6, aiškiai nurodomos asmenų pavardės ir jų pajų skaičius, už kuriuos šie asmenys įsigijo mechanines dirbtuves faktiškai šie asmenys dalimis jau išsipirko mechanines dirbtuves, todėl joks disponavimas pajais, vėlgi tų pačių pajų perleidimas kitiems asmenims, tikrai nebebuvo galimas, nes jie jų nebeturėjo. Be to, 2004-04-02 žemės ūkio pajų perleidimo susitarime, pajų skaičius realiai nesutampa su turėtų mechaninių dirbtuvių statybinių pajų skaičiumi nurodytų protokole Nr. 6. Todėl 2004-04-02 žemės ūkio pajų perleidimo susitarimu, atsakovas J. L. iš susitarime išvardintų 4-ių asmenų pajų jau išpirktų mechaninėms dirbtuvėms, nebegalėjo įsigyti, tačiau neteisėtai įsigijo 4396 mechaninių dirbtuvių pajus, kuriuos tik 2012-08-03, vėlgi neteisėtai perleido atsakovui E. L.. Be to, tiek 2004-04-02 žemės ūkio pajų perleidimo susitarime, tiek ir 2012-08-03 žemės ūkio pajų perleidimo susitarime, nenurodoma, kokiu būdu atsakovas J. L. ar atsakovas E. L. atsiskaitė su asmenimis, kurie jiems iš likviduojamos Laižuvos žemės ūkio bendrovės perleido jų anksčiau išpirktų mechaninių dirbtuvių žemės ūkio pajus. Atsakovai nepateikė jokių rašytinių įrodymų, pakvitavimų. Tačiau teismas buvo šališkas ir patikėjo tik atsakovų žodiniais paaiškinimais ir kai kurių atsakovų liudytojų patvirtinimais.

3. 2012-08-03 susitarimas dėl žemės ūkio pajų perleidimo buvo pasirašytas tik vienos šalies, „perleidėjo” atsakovo J. L.. Kitos šalies E. L. parašo 2012-08-03 susitarime, nėra. Tačiau teismas šio fakto sprendime neakcentavo. Be to 2012-08-03 susitarimą dėl žemės ūkio pajų perleidimo2012-08-03 savo antspaudu ir parašu patvirtino Mažeikių seniūnas Š. A., kuris teismo posėdžio metu, kaip liudytojas paaiškino, kad jis patvirtino ne patį sandorį, o tik atsakovo J. L. parašą. Teismas nepagrįstai pritarė liudytojo paaiškinimams, kad seniūnui nebūtina skaityti sandorio turinio, užtenka patvirtinti tik pasirašiusio dokumentą asmens parašą. Šiuo atveju Mažeikių seniūnas Š. A., nesilaikė jam įstatymu patvirtintų ir numatytų įgaliojimų, kadangi neperskaitęs jam pateikto J. L. 2012-08-03 susitarimo dėl žemės ūkio pajų perleidimo turinio, nedalyvaujant kitai šaliai- E. L. bei nesant ant susitarimo ir jo parašui, šį dokumentą patvirtino. Todėl 2012-08-03 susitarimas dėl žemės ūkio pajų perleidimo, teismo turėjo būti pripažintas niekiniu ir negaliojančiu.

4. Teismas nesiaiškino, kodėl civilinėje byloje po atsakovo E. L. pateikto dokumento originalo - 2012-08-03 susitarimo dėl žemės ūkio pajų perleidimo, atsirado ir kitas dokumentas - 2012-08-03 susitarimas, tačiau su nauju prierašu, kad „Pajus, mechaninių dirbtuvių pastatą ir stogines gavau už 15.000 litų “ ir pasirašyta E. L.. Neaišku, iš ko atsakovas E. L. gavo viso mechaninių dirbtuvių pastatą, stogines ir dar už 15.000 Lt. Ieškovas tai vertina, kaip dokumento originalo klastojančiu įrašu ir dokumento klastojimu, kadangi jis byloje atsirado ne iškarto, o vėliau nagrinėjant kitą bylą. 2012-08-03 susitarimas-sandoris (sutartis) dėl žemės ūkio pajų perleidimo yra absoliučiai negaliojantis (niekinė sutartis), nes ją sudarant buvo pažeisti pagrindinai sutarčių teisės principai ir dėl to pažeisti ne sutarties šalies, bet ir viešieji interesai. Be to laiko, kad 2012-08-03 susitarimas, sandoris, yra apsimestinis, nesąžiningas. Todėl teismo ir turėjo būti pripažintas niekiniu ir negaliojančiu.

5. Taip pat laiko, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs civilinę bylą priteisė per dideles išlaidas už atsakovams suteiktą teisinę pagalbą byloje, t.y. jiems priteisė advokato išlaidas, nesilaikant Teisingumo ministro patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą, paslaugas, maksimalaus dydžio.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas J. L. prašo 2015 m. balandžio 20 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą.

1. Apeliantas teigia, kad teismas nagrinėdamas civilinę bylą, neatskleidė bylos esmės, nors ieškovas pateikė pagrįstą ieškinį ir pridėjo visus rašytinius įrodymus, kurie pagrindžia ieškinio teisėtumą. Pažymėjo, kad ieškovas prie savo ieškinio pridėjo tik 2012 m. rugpjūčio 3 d. jo, atsakovo J. L. ir E. L. susitarimą „Dėl žemės ūkio pajų perleidimo“, kurį ieškovas ir prašo pripažinti niekiniu ir negaliojančiu, daugiau prie bylos ieškovas jokių rašytinių ar kitų įrodymų nepateikė, nepakvietė ir nė vieno liudytojo.

2. Pagal 1999 m. lapkričio 20 d. Laižuvos žemės ūkio bendrovės likvidacinės komisijos protokolą Nr. 6, kuriame nurodyta, kaip pajininkams už jų turėtus pajus paskirstomas bendrovei priklausantis turtas - mechaninės dirbtuvės, tačiau nesant šių dirbtuvių priėmimo - perdavimo akto, kuriame būtų pažymėta apie nuosavybės teisės perleidimą, pajininkai nuosavybės teisėmis mechaninių dirbtuvių neįgijo, tačiau šiuo protokolu buvo sukurta civilinė teisė nuosavybės teise įgyti bendrovei priklausiusias mechanines dirbtuves. Teismas, taikydamas ir aiškindamas minėtus teisės aktus, padarė pagrįstą išvadą, kad jo ir atsakovo E. L. sudarytas sandoris iš tikro tik sukuria turtinę teisę įgyti nuosavybės teise bendrovei priklausančias mechanines dirbtuves ir todėl 2012 m. rugpjūčio 3 d. sandorio pripažinti niekiniu ir negaliojančiu teisinio pagrindo nėra.

3. Pagal ginčijamą susitarimą, jis atsakovas J. L. iš atsakovo E. L. gavo 15 000 Lt. Be to, iki šio sandorio jis faktiškai naudojausi minėtais pastatais ir stoginėmis pagal paskirtį, nes ūkininkavo. Šias aplinkybes teisme patvirtino visi liudytojai. Naudodamas ir valdydamas minėtą pastatą, jį prižiūrėjo, o iškart po 2012 m. rugpjūčio 3 d. minėto susitarimo šiais pastatais pradėjo naudotis ir valdyti atsakovas E. L. Jis remontavo stogą, langus, duris, išbetonavo grindis, kitaip tariant prižiūrėjo kaip savo nuosavybę. Nėra jokio teisėto pagrindo pripažinti 2012-08-03 sandorį niekiniu ir negaliojančiu: nes sandoris visiškai ir tinkamai šalių įvykdytas, viešajai tvarkai ir gerai moralei jis neprieštarauja, jis nėra tariamas (t. y. juo buvo ketinama sukurti ir sukurtos teisinės pasekmės), jis nėra apsimestinis, jis sudarytas ne dėl suklydimo, apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo, grasinimo ar kito piktavališkumo, be to, jis yra įformintas notariniu veiksmu. Minėtą susitarimą, notarinio registro Nr. SP752, patvirtino Mažeikių seniūnas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 3 punktu, todėl, apelianto teiginiai, kad seniūnas Š. A. nesilaikė jam įstatymų patvirtintų ir numatytų įgaliojimų, viršijo savo kompetencijoje nurodytus įgaliojimus yra visiškai nepagrįsti.

4. Apeliantas abejoja ir minėto susitarimo tikrumu, nes tik ant vieno egzemplioriaus yra padarytas įrašas, jog prievolė įvykdyta. Vieną egzempliorių to susitarimo gavo atsakovas E. L.. Tą egzempliorių jis, atsakovas J. L., pasirašė, patvirtindamas savo parašu minėto pardavimo faktą. E. L. savo egzemplioriuje nepasirašė, nes tas egzempliorius liko pas jį. Kitą egzempliorių minėto 2012-08-03 susitarimo gavo jis, atsakovas J. L., kuriame ir buvo padarytas įrašas apie pinigų sumokėjimą ir pastatų perdavimą. Sutinka su teismo padaryta išvada, kad toks prierašas vertintinas kaip šalies padarytas pakvitavimas LR CK 6.65 straipsnio prasme, o ne kaip dokumentą klastojantis įrašas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas E. L. prašo 2015 m. balandžio 20 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą nurodydamas, kad sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais.

1. Spręsdamas klausimą dėl šalių, t.y. jo ir atsakovo J. L. tikrų ketinimų, sudarant minėtą sandorį, teismas neapsiribojo tik tam tikrų neesminių aplinkybių vertinimu, bet vertino jas visas kompleksiškai, išsiaiškino tikrą minėto sandorio sudarymo priežastį. Teismas, taikydamas ir aiškindamas teisės aktus, padarė pagrįstą išvadą, kad jo ir atsakovo J. L. sudarytas sandoris iš tikro tik sukuria turtinę teisę įgyti nuosavybės teise bendrovei priklausančias mechanines dirbtuves ir todėl 2012 m. rugpjūčio 3 d. sandorio pripažinti niekiniu ir negaliojančiu teisinio pagrindo nėra.

2. Atkreipė dėmesį į tai, kad apeliantas savo apeliaciniame skunde aptarinėja aplinkybes, kurios nebuvo nagrinėjamos šioje byloje ir nėra šios bylos dalykas, t. y. dėl pajininkų turimų mechaninių dirbtuvių pajų skaičiaus nesutapimo pagal 1999 m. lapkričio 20 d. minėta protokolą ir perleidžiamų pajų skaičiaus atsakovui J. L. Pažymėjo, kad pagal minėtą protokolą pajininkams buvo priskirti ne tik statybiniai pajai, bet ir trumpalaikiai pajai už įvairų inventorių. Todėl perleidžiant pajus buvo nurodytas bendras statybinių ir trumpalaikių pajų skaičius.

3. Pagal ginčijamą susitarimą, jis atsakovas E. L. sumokėjo 15000,00 Lt. Po to iškart faktiškai pradėjo naudoti minėtą pastatą ir stogines pagal paskirtį. Valdydamas minėtą pastatą, jį prižiūrėjo, kaip savo, remontavo stogą, langus, duris, išbetonavo grindis. Atsižvelgiant į faktines aplinkybes, įstatymo reikalavimus nėra jokio teisėto pagrindo pripažinti minėtą 2012-08-03 sandorį niekiniu ir negaliojančiu, nes tas sandoris visiškai ir tinkamai šalių įvykdytas, viešajai tvarkai ir gerai moralei jis neprieštarauja, jis nėra tariamas, jis nėra apsimestinis, jis sudarytas ne dėl suklydimo, apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo, grasinimo ar kito piktavališkumo, be to, jis yra įformintas notariniu veiksmu.

4. Nesuprantami apelianto teiginiai dėl teisme apklaustų liudytojų parodymų, atseit teisme buvo apklausti liudytojai, artimi atsakovo giminaičiai, kurie sakė netiesą ir patvirtino tik tas aplinkybes, kurios neva naudingos tik atsakovams. Abejoti jų parodymais ar vertinti kritiškai teismui nebuvo jokio pagrindo, liudytojų, kurie teigtų priešingai, apeliantas nenurodė.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis (toliau - LR CPK). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (LR CPK 329 straipsnis).

Pažymėtina, kad teisė kreiptis į teismą teisinės gynybos - kiekvieno suinteresuoto asmens teisė ir vienas pagrindinių civilinio proceso teisės principų. Šią teisę suinteresuotas asmuo įgyvendina pareikšdamas ieškinį ir jame suformuluodamas materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimą - ieškinio dalyką (LR CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas), t. y. išdėstydamas aiškų ir konkretų prašymą, kaip turėtų būti apgintos besikreipiančio suinteresuoto asmens supratimu ir požiūriu jo pažeistos teisės. Ieškinyje suformuluotas reikalavimas (ieškinio dalykas) apibrėžia civilinės bylos nagrinėjimo ribas. Materialiosios teisės požiūriu, pareikštu reikalavimu suinteresuotas asmuo pasirenka vieną ar kelis pažeistos teisės gynimo būdus, įtvirtintus CK 1.138 straipsnyje. LR CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat teise į teisminę gynybą, t. y. patys sprendžia visus su turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus: įgyvendinimo būdus ir apimtį, teisės perdavimo kitiems asmenims, teisių gynimo būdus, teisės atsisakymą ir kt.

Nagrinėjamu atveju ieškovas L. D. prašydamas pripažinti sandorį-susitarimą niekiniu ir negaliojančiu, ginčija 2012 m. rugpjūčio 3 d. atsakovų J. L. ir E. L. sudarytą raštą dėl žemės ūkio pajų perleidimo, motyvuodamas tuo, jog statybiniai pajai, už kuriuos Laižuvos žemės ūkio bendrovės pajininkams buvo paskirstytos mechaninės dirbtuvės, nebegalėjo būti pakartotinai perleisti kitiems asmenims, t. y. pajus nebegalėjo būti susitarimo dalyku. Apelianto vertinimu teismas buvo šališkas, priimtas sprendimas nepagrįstas, teismas vertino įrodymus, kurių jis neprašė vertinti, priimdamas sprendimą rėmėsi liudytojų parodymais, kurie yra artimi atsakovo E. L. giminaičiai ir patvirtino tik tas aplinkybes, kurios buvo naudingos tik atsakovams.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė į nešališką teismą yra viena pagrindinių žmogaus teisių, ginamų tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu (Konstitucijos 29 straipsnis, 31 straipsnio 2 dalis, 109 straipsnis, Žmogaus teisiu ir pagrindiniu laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, LR CPK 6, 21 straipsniai). Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių; teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Dėl to turi būti šalinamos prielaidos, galinčios kelti abejonių dėl teisėjo ir teismo šališkumo. Asmens konstitucinės teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą turinio aiškinimas yra reikšmingas taikant bei aiškinant šias garantijas įtvirtinančias proceso teisės normas (pvz. 2013 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2013). Viena iš teismo nešališkumo užtikrinimo garantijų – civilinio proceso įstatyme įtvirtintas teisėjo nusišalinimo (nušalinimo) institutas (LR CPK 64-71 straipsniai). Įstatymas suteikia teisę bylą nagrinėti paskirtam teisėjui nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo, jeigu jo dalyvavimas nagrinėjant bylą gali būti kliūtimi asmenims realizuoti teisę į tinkamą procesą. Tuo atveju, jeigu byloje esančios aplinkybės sudaro pagrindą manyti, jog bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl jo nešališkumo, teisėjas turi nusišalinti nuo tolesnio bylos nagrinėjimo (LR CPK 65, 71 straipsniai) arba dalyvaujantys byloje asmenys gali jam pareikšti nušalinimą (LR CPK 66, 68 straipsniai). Procesinių veiksmų atlikimas bei atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas negali būti vertinamas kaip teisėjo šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas bei teisėjo nušalinimo pagrindas, kadangi įstatymas reikalauja, jog nušalinimo pareiškimas, siekiant užtikrinti greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, būtų motyvuotas (LR CPK 68 straipsnio 2 dalis) ir pareikštas konkrečiam teisėjui ar konkretiems teisėjams (LR CPK 68 straipsnio 4 dalis) tik esant vienam iš LR CPK 64-66, 71 straipsniuose nustatytų pagrindų. Nesutikdamas su atitinkamais teismo procesiniais sprendimais, asmuo turi teisę pasinaudoti civilinio proceso įstatyme nustatytomis teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formomis – apeliacija, kasacija, proceso atnaujinimo institutu (LR CPK III dalis). Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs ir įvertinęs apelianto nurodytus argumentus dėl teismo įrodymų vertinimo, dėl teismo rėmimosi atsakovų bei jų pakviestų liudytojų paaiškinimais, turi pagrindo spręsti, kad apeliantas argumentų, įrodymų, kurie leistų pagrįstai suabejoti civilinę bylą nagrinėjusio teismo nešališkumu ar suinteresuotumu šios bylos baigtimi, nepateikė. Atsiliepime į apeliacinį skundą E. L. nesutinka su apelianto argumentais, kad apklausti liudytojai, artimi jo giminaičiai, kurie sakė netiesą ir patvirtino tik tas aplinkybes, kurios neva naudingos tik atsakovams. Pažymėjo, kad liudyti teisme buvo pakviesti tik tie asmenys, kurie galėjo patvirtinti aplinkybes, susijusias su ginčijamu susitarimu. Abejoti jų parodymais ar vertinti kritiškai teismui nebuvo jokio pagrindo, o ir pats apeliantas tik deklaratyviai, nepateikdamas ir nepaneigdamas jų parodymų, nurodo, kad teismas liudytojų parodymais negalėjo remtis. Liudytojų, kurie teigtų priešingai, apeliantas nenurodė.

Pažymėtina, kad LR CPK 42 straipsnio 1 dalyje, 54 straipsnyje numatyta, kad šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę teikti teismui įrodymus. Pagal LR CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (LR CPK 182 straipsnis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Todėl ieškovas pateikdamas teismui ieškinį, jame turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir įrodymus, kurie patvirtina nurodytas aplinkybes, taip pat pridėti šiuos įrodymus (LR CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai, 2 dalis), taip pat ir atsakovas atsiliepime į ieškinį privalo nurodyti nesutikimo su ieškiniu ar savarankiško reikalavimo motyvus, juos patvirtinančius įrodymus ir pridėti įrodymus (LR CPK 111 straipsnio 2 dalies 4, 5 punktai, 142 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktai, 143 straipsnio 3 dalis). Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių, teismas išnagrinėjus bylą gali atmesti ieškinį. Apeliaciniam teismui yra pagrindo sutikti su atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, nes ieškovas nurodydamas konkrečias aplinkybes, ir turėdamas pareigą teikti įrodymus, kviesti liudytojus ir kita, nepateikė duomenų, kurie paneigtų atsakovų, liudytojų nurodytas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismui yra pagrindo spręsti, kad apelianto argumentai dėl bylą nagrinėjusio teismo šališkumo, iš esmės yra susiję su ieškovui nepalankaus teismo sprendimo priėmimu, t.y. ne tokiu, kokio tikėjosi ieškovas. Kaip minėta, procesinių veiksmų atlikimas bei atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas negali būti vertinamas kaip teisėjo šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas.

Apelianto vertinimu į bylą pateiktame 2004-04-02 žemės ūkio pajų perleidimo susitarime, kuriuo keturi asmenys: V. N., ieškovas D. L., C. K. ir Z. Š., perleidžia J. L. mechaninių dirbtuvių žemės ūkio pajus, esančius likviduojamoje Laižuvos žemės ūkio bendrovėje yra ne jo parašas. Apeliantas nurodo, kad surašant 2004-04-02 žemės ūkio pajų perleidimo susitarimą, ieškovas D. L. iš viso nedalyvavo ir neaišku kas už jį pasirašė susitarime. Apeliantas nurodė, kad teismo posėdžio metu šią aplinkybę paaiškino teisme, tačiau į tai nebuvo sureaguota.

Negalima sutikti su šiais apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į šias aplinkybes. Teismas pažymėjo, kad ieškovo teiginys, jog savo pajų atsakovui J. L. ieškovas niekada neperleido, o 2004 m. balandžio 2 d. susitarimo dėl žemės ūkio pajų perleidimo nepasirašė, atmestinas kaip visiškai nepagrįstas, kadangi minėtas susitarimas nėra pripažintas niekiniu ir negaliojančiu, todėl jo šalims turi įstatymo galią ir yra privalomas. Apeliacinio teismo vertinimu tokia išvada pagrįsta, nes ieškovas nepateikė duomenų, kad būtų ginčijęs minėtą susitarimą, kad jis būtų panaikintas. Apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo su pirmosios instancijos teismo argumentais nesutikti, o pasisakyti plačiau ir vertinti ieškovo nurodytas aplinkybes, konkrečiu atveju netikslinga. Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad 1999 m. lapkričio 20 d. protokole Nr. 6 nurodytų pajų ir 2004 m. balandžio 2 d. žemės ūkio perleidimo susitarime perleidžiamų pajų skaičiaus neatitikimas gali būti paaiškintas, vadovaujantis šalių parodymais, jog perleidžiamų pajų žemės ūkio bendrovės pajininkai turėjo daug daugiau nei bendrovėje buvo likę turto. Ieškovas teismui priešingų argumentų nepateikė, nenurodė kitų jo požiūriu turinčių reikšmės bylos nagrinėjimui aplinkybių. Todėl iš esmės nepateikus jokių duomenų, apelianto argumentai, kad 2004-04-02 žemės ūkio pajų perleidimo susitarime, pajų skaičius realiai nesutampa su turėtų mechaninių dirbtuvių statybinių pajų skaičiumi nurodytų protokole Nr. 6, nėra reikšmingi dėl šių aplinkybių, sprendžiant konkrečiu atveju dėl jo pareikšto ieškinio reikalavimo. Apeliacinio teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta apelianto argumentai, dėl neteisėtai įsigytų 4396 mechaninių dirbtuvių pajų, jų 2012-08-03 neteisėto perleidimo atsakovui E. L., byloje niekuo nepagrįsti. Taip pat atsižvelgiant į konkrečias byloje nustatytas aplinkybes apeliacinio teismo vertinimu neturi teisinės reikšmės ir kitos apelianto nurodomos aplinkybės, tiek dėl 2004-04-02 žemės ūkio pajų perleidimo susitarime, tiek dėl 2012-08-03 žemės ūkio pajų perleidimo susitarime, t.y. tos aplinkybės, kad nėra nurodyta kokiu būdu atsakovas J. L. ar atsakovas E. L. atsiskaitė su asmenimis, kurie jiems iš likviduojamos Laižuvos žemės ūkio bendrovės perleido jų anksčiau išpirktų mechaninių dirbtuvių žemės ūkio pajus. Apeliacinio teismo vertinimu vien tik šių aplinkybių nebuvimas, ar minėtų ieškovo aplinkybių nurodymas, savaime nedaro konkrečių 2004-04-02 ir 2012-08-03 susitarimų niekiniais ir negaliojančiais. Be to, šiuo atveju byloje nesprendžiamas 2004-04-02 susitarimo teisėtumo klausimas.

Lietuvos Respublikos žemės ūkio bendrovių įstatymo 18 straipsnyje numatyta, kad bendrovės narys turi teisę savo pajų pardavimo, dovanojimo ar kitu būdu perleisti bendrovei, kitam bendrovės nariui, pajininkui, bet kuriam kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui šio įstatymo ir bendrovės įstatų nustatyta tvarka. Pajų perleidimo sandoriai sudaromi paprasta rašytine forma. Įstatymo 19 straipsnyje numatyta, kad pajininkas turi teisę savo pajų pardavimo, dovanojimo ar kitu būdu perleisti bendrovei, bendrovės nariui, pajininkui, bet kuriam kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui šio įstatymo ir bendrovės įstatų nustatyta tvarka. Pajų perleidimo sandoriai sudaromi paprasta rašytine forma. LR CK 1.97 straipsnio prasme civilinių teisių objektai yra daiktai, pinigai ir vertybiniai popieriai, kitas turtas bei turtinės teisės, intelektinės veiklos rezultatai, informacija, veiksmai ir veiksmų rezultatai, taip pat kitos turtinės ir neturtinės vertybės. LR CK 1.97 straipsnio prasme pajus ūkinėje bendrijoje yra turtas, Lietuvos Respublikos žemės ūkio bendrovių įstatymo prasme pajus yra bendrovės narių turtinis ar neturtinis įnašas, suteikiantis teisę dalyvauti bendrovės veikloje ir gauti dalį jos pelno.

Bylos duomenimis 1999 m. lapkričio 20 d. Laižuvos žemės ūkio bendrovės likvidacinės komisijos protokolu Nr. 6 buvo nutarta D. L. kartu su kitais šešiais bendrovės nariais už pajus perduoti mechanines dirbtuves. Minėtu 2004 m. balandžio 2 d. raštu dėl žemės ūkio pajų perleidimo, patvirtintu Laižuvos žemės ūkio bendrovės likvidacinės komisijos pirmininko, nustatyta, jog keturi žemės ūkio bendrovės nariai perleido J. L. rašte nurodytą kiekį savo žemės ūkio pajinių įnašų, skirtų mechaninių dirbtuvių pastatui įsigyti. 2012 m. rugpjūčio 3 d. raštu dėl žemės ūkio pajų perleidimo, patvirtintu Mažeikių seniūno Š. A., J. L. perleido E. L. rašte nurodytą kiekį žemės ūkio pajinių įnašų, skirtų mechaninių dirbtuvių pastatui įsigyti. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad 1999 m. likviduojant Laižuvos žemės ūkio bendrovę galiojęs 1964 m. LR CK nereglamentavo žemės ūkio bendrovės turto perdavimo tvarkos. Žemės ūkio bendrovių įstatymo nuostatos, kuriose reglamentuojama žemės ūkio bendrovės turto dalies perdavimo už nario pajus tvarka, yra specialiosios teisės normos 1964 m. CK normų atžvilgiu. 1964 m. LR CK 44 straipsnyje buvo nustatyta, kad sandorius notariškai patvirtinti privaloma tik įstatymo nustatytais atvejais. Žemės ūkio bendrovių įstatyme nebuvo nustatytas reikalavimas notariškai patvirtinti ir per tris mėnesius įregistruoti sandorį, kuriuo bendrovės nariui už jo pajus perleidžiama bendrovės turto dalis. Teismas įvertinęs tai, kad byloje esant tik 1999 m. lapkričio 20 d. Laižuvos žemės ūkio bendrovės likvidacinės komisijos protokolui, kuriame nurodyta, kaip septyniems pajininkams už jų turėtus pajus paskirstomas bendrovei priklausantis turtas – mechaninės dirbtuvės, tačiau nesant šių dirbtuvių priėmimo – perdavimo akto, kuriame būtų pažymėta apie nuosavybės teisės perleidimą, yra pagrindo spręsti, jog minėtų mechaninių dirbtuvių pajininkai nuosavybės teisėmis neįgijo. Taip pat teismas vertino, kad minėtiems pajininkams už jų turėtus pajus paskirsčius po kreditorių reikalavimų patenkinimo likusį likviduojamos bendrovės turtą, ir pripažino, jog pajaus, kaip civilinių teisinių santykių objekto neliko. Apeliaciniam teismui nėra pagrindo su teismo argumentais nesutikti. Taip pat pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, kad 1999 m. lapkričio 20 d. Laižuvos žemės ūkio bendrovės likvidacinės komisijos protokolas laikytinas sandoriu, kuriuo pajininkams sukurta civilinė teisė nuosavybės teise įgyti bendrovei priklausiusias mechanines dirbtuves.

Pirmosios instancijos teismas remdamasis LR CK 6.193 straipsnio nuostatomis dėl sutarčių aiškinimo, išanalizavęs visus byloje esančius žemės ūkio pajų perleidimo susitarimus, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus bei šalių ir liudytojų parodymus, padarė išvadą, kad konkrečiu atveju juos sudarę asmenys iš esmės sutapatino turėtus žemės ūkio bendrovės pajus (pajinius įnašus) su jiems paskirtomis mechaninėmis dirbtuvėmis. Tačiau minėtų sandorių objektais nei pajai, nei mechaninės dirbtuvės nebuvo. Teismas padarė išvadą, kad ginčijamu 2012-08-03 raštu dėl žemės ūkio pajų perleidimo J. L. E. L. perleido iš likviduojamos žemės ūkio bendrovės pajininkų gautą turtinę teisę nuosavybės teise įgyti bendrovei priklausiusias mechanines dirbtuves, šią teisę įvardindamas Laižuvos žemės ūkio bendrovės mechaninių dirbtuvių žemės ūkio pajais. Teismo vertinimu, atskleidus tikrąją šalių valią ir tikruosius šalių ketinimus bei nustačius, kad nei mechaninių dirbtuvių, nei pajinių įnašų atsakovai J. L. ir E. L. sudarydami 2012-08-03 susitarimą dėl žemės ūkio pajų perleidimo, vienas kitam perleisti negalėjo. Ir pripažinus, kad šiuo sandorių iš tikro buvo perleista tik turtinė teisė nuosavybės teise įgyti bendrovei priklausiusias mechanines dirbtuves, nėra pagrindo 2012-08-03 sandorio pripažinti niekiniu ir negaliojančiu teisinio pagrindo nėra. Iš esmės apeliaciniam teismui sutinkant su pirmosios instancijos teismo išvadomis nėra tikslinga išsamiau dėl jų pasisakyti. Vienas pagrindinių civilinės teisės principų yra sutarties laisvės principas (LR CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnis), kuris reiškia, kad civilinių teisinių santykių subjektai patys sprendžia, kokią konkrečią sutartį, susitarimą sudaryti su pasirinktu asmeniu arba jos nesudaryti. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į LR CK 6.193 straipsnio nuostatas, kad kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, analizuodamas tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, sandorio sudarymo aplinkybes, apeliacinio teismo vertinimu padarė pagrįstas išvadas.

Apelianto vertinimu 2012-08-03 susitarimą dėl žemės ūkio pajų perleidimo2012-08-03 savo antspaudu ir parašu nepagrįstai patvirtino Mažeikių seniūnas, kuris teismo posėdžio metu, kaip liudytojas paaiškino, kad jis patvirtino ne patį sandorį, o tik atsakovo J. L. parašą. Nurodė, kad jam kaip seniūnui ir nebūtina skaityti sandorio turinio, užtenka patvirtinti tik pasirašiusio dokumentą asmens parašą. Teismas apelianto vertinimu visiškai nepagrįstai pritarė tokiems paaiškinimams, ir nepagrįstai to nevertino, kaip įstatymo pažeidimo. Apelianto vertinimu seniūnas nesilaikė įstatymo reikalavimų, kadangi neperskaitęs jam pateikto J. L. 2012-08-03 susitarimo dėl žemės ūkio pajų perleidimo turinio, nedalyvaujant kitai šaliai E. L. bei nesant ant susitarimo ir jo parašui, dokumentą patvirtino. Todėl vertina, kad seniūnas pasielgė neteisėtai, viršijo savo kompetencijoje nurodytus įgaliojimus ir vien dėl šios priežasties, nedalyvaujant kitai šaliai, atsakovui E. L., 2012-08-03 susitarimo ar tik J. L. parašo negalėjo patvirtinti. Todėl 2012-08-03 susitarimas dėl žemės ūkio pajų perleidimo, teismo turėjo būti pripažintas niekiniu ir negaliojančiu.

Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 27¹ straipsnio nuostatos suteikia teisę seniūnui neatlygintinai atlikti seniūnijai priskirtos teritorijos gyventojams kai kuriuos notarinius veiksmus, įskaitant ir parašo dokumentuose tikrumo paliudijimą. Teismas atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, minėtą įstatymo nuostatą pripažino, jog 2012-08-03 rašte dėl žemės ūkio pajų perleidimo Mažeikių seniūnas Š. A. patvirtino ne šio rašto teisėtumą, o rašte esančio J. L. parašo tikrumą. Apeliacinės instancijos teismui, atsižvelgiant į dokumento turinį, konkrečias bylos aplinkybes, įstatymo nuostatas nėra pagrindo vertinti, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad tuo atveju, kai pagal įstatymus ar šalių susitarimą sutartis turi būti paprastos rašytinės formos, ji gali būti sudaroma tiek surašant vieną šalių pasirašomą dokumentą, tiek ir apsikeičiant raštais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti jį siuntusios šalies parašą (LR CK 1.73 straipsnio 2 dalis, 6.192 straipsnio 2 dalis). Bylos duomenimis minėtas 2012-08-03 raštas dėl žemės ūkio pajų perleidimo sudarytas dviem egzemplioriais, kurių vienas priklauso atsakovui J. L., o kitas atsakovui E. L.. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad konkrečiu atveju 2012-08-03 rašto dėl žemės ūkio pajų perleidimo egzemplioriuje, priklausančiame atsakovui J. L. padarytas E. L. prierašas liudija, jog prievolė įvykdyta, todėl toks prierašas vertintinas kaip šalies padarytas pakvitavimas LR CK 6.65 straipsnio prasme, o ne kaip dokumentą klastojantis įrašas. Taip pat teismas sprendė, kad 2012-08-03 rašto dėl žemės ūkio pajų perleidimo egzemplioriuje, priklausančiame atsakovui E. L., ties spaudu „Kopija tikra“ parašyta E. L. vardas, pavardė ir parašas bei 2014-01-15 data, o atsakovui J. L. priklausančiame egzemplioriuje ties spaudu „Kopija tikra“ 2014-09-18, parašytas J. L. vardas, pavardė ir parašas, teismo vertinimu reiškia ne ką kitą kaip šio dokumento kopijų pavirtinimo datą. Teisėjų kolegijai nėra teisinio pagrindo vertinti kitaip.

Apeliantas teigia, kad teismas nesiaiškino, kodėl civilinėje byloje po atsakovo E. L. pateikto dokumento originalo-2012-08-03 susitarimo dėl žemės ūkio pajų perleidimo, atsirado ir kitas dokumentas-2012-08-03 susitarimas, tačiau su nauju prierašu, kad „Pajus, mechaninių dirbtuvių pastatą ir stogines gavau už 15.000 litų “ ir pasirašyta E. L.. Neaišku, iš ko atsakovas E. L. gavo viso mechaninių dirbtuvių pastatą, stogines ir dar už 15.000 Lt. Ieškovas tai vertina, kaip dokumento originalo klastojimu, kadangi jis byloje atsirado ne iškarto, o vėliau nagrinėjant kitą bylą. Be to laiko, kad 2012-08-03 susitarimas, sandoris, yra apsimestinis, nesąžiningas ir kita.

Atsiliepime į apeliacinį skundą, J. L. nurodo, kad iš atsakovo E. L. gavo 15 000 Lt. Be to, iki šio sandorio jis faktiškai naudojausi minėtais pastatais pagal paskirtį, nes ūkininkavo, ką jo teigimu patvirtino liudytojai. Po 2012-08-03 susitarimo šiais pastatais pradėjo naudotis ir valdyti atsakovas E. L.. Atsakovo vertinimu nėra jokio teisėto pagrindo pripažinti 2012-08-03 sandorį niekiniu ir negaliojančiu: nes sandoris visiškai ir tinkamai šalių įvykdytas, viešajai tvarkai ir gerai moralei jis neprieštarauja, jis nėra tariamas, t. y. juo buvo ketinama sukurti ir sukurtos teisinės pasekmės, jis nėra apsimestinis, jis sudarytas ne dėl suklydimo, apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo, grasinimo ar kito piktavališkumo, be to, jis yra įformintas notariniu veiksmu. E. L., nurodė, iš esmės analogiškas aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo vertinti, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė ir neįvertino bylos aplinkybių, kad byloje esančius įrodymus vertino netinkamai. Pažymėtina, kad civiliniame procese įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (LR CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013). Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis įrodymų vertinimu, yra pagrindo spręsti, tiesiog pakartotinai išdėstė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagristas ar kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, materialinės ar procesinės teisės normas. Apeliacinio teismo vertinimu ieškovas nepagrindė ieškinio reikalavimo pagrįstumo, atsižvelgiant į byloje esančius duomenis nenustatyta LR CK 1.80 straipsnio 1 dalyje bei LR CK 1.81 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų sandorių negaliojimo pagrindų.

Teisėjų kolegijos vertinimu bylos duomenys patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas šalių nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus tyrė išsamiai ir objektyviai – išklausė šalis, apklausė liudytojus, tyrė visus į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, ir atsižvelgdamas į visumą įrodymų tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010). Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teismas nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Vadovaujantis LR CPK 93 straipsniu šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Jei ieškinys atmestas ieškovo turėtos išlaidos susijusios su bylos nagrinėjimu neatlyginamos.

Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs civilinę bylą priteisdamas iš ieškovo po 500,00 Eur advokato pagalbos išlaidų priteisė per dideles išlaidas už atsakovams suteiktą teisinę pagalbą byloje, t.y. jiems priteisė advokato išlaidas, nesilaikant Teisingumo ministro patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą, paslaugas, maksimalaus dydžio. Pagal LR CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad byloje atsakovus atstovaujantis advokatas ruošė atsiliepimus į ieškinį, dalyvavo teismo posėdžiuose. Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato ir advokato padėjėjo civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama LR Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga, o nuo 2015 m. kovo 20 d. – Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). 8.2 p. nurodyta, kad už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį maksimalus koeficientas yra 3, nuo 2015 m. kovo 20 d. – 2,5, 8.19 p. už vieną atstovavimo valandą teisme – 0.15, nuo 2015 m. kovo 20 d. – 0,1. Teismas vertino, kad atsakovų bylinėjimosi išlaidas sudaro: atsakovo J. L. advokato pagalbos išlaidos – 815,28 Eur, atsakovo E. L. advokato pagalbos išlaidos – 700,88 Eur. Teismas sprendė, kad atsakovų J. L. ir E. L. prašomų priteisti advokato teisinės pagalbos išlaidų suma neatitinka rekomendacijose nurodytų kriterijų. Atsižvelgęs į tai, jog byla nėra didelės apimties, teisinės paslaugos atsakovams buvo suteiktos tik už dviejų, iš esmės analogiško turinio, procesinių dokumentų paruošimą, o atstovavimas teismo posėdžiuose truko 4 val. 41 min., už suteiktas teisines paslaugas atsakovų prašomos priteisti sumos teismas sprendė, kad prašomos priteisti sumos mažintinos kiekvienam iš jų priteisiant advokato teisinės pagalbos išlaidų po 500,00 Eur. Apeliacinio teismo vertinimu nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentu, kad teismas neatsižvelgė į bylos sudėtingumą, nesivadovavo, 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ rekomenduojamais civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžiais. Apeliacinio teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas įvertinęs atsakovų atstovo paruoštų procesinių dokumentų kiekį, apimtis bei atsižvelgęs į civilinės bylos apimtį, sudėtingumą, dalyvavimą teismo posėdžiuose pagrįstai sprendė dėl 500,00 Eur atstovavimo išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, priteisimo. Kadangi ieškinys atmestas, todėl ieškovui tenka pareiga atlyginti bylinėjimosi patirtas išlaidas (LR CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje teisėjų kolegija pažymi, kad bylinėjimosi išlaidos atmetus skundą neatlyginamos ir nepriteisiamos (LR CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylos duomenimis atsakovai pareiškė prašymus priteisti po 508,20 Eur, nurodydami, kad tokias sumas sumokėjo už apeliacinių skundų surašymą, pateikė duomenis apie sumokėjimą už atstovavimą. Kaip minėta išlaidos, susijusios su teisine pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Teismas atsižvelgęs į Rekomendacijų nuostatas, į pateiktų atsiliepimų turinį, į tai, kad atsiliepimus ruošė tas pats advokatas, kuris atstovavo ir pirmosios instancijos teisme, į skundų apimtį, nurodytus argumentus, dalis argumentų abiejuose atsiliepimuose yra tokie pat, į galimas darbo ir laiko sąnaudas, vertina, kad atsakovų prašomos priteisti išlaidos, susijusios su advokato pagalba iš dalies yra nepagrįstos, vertintinos kaip per didelės, todėl kiekvienam mažintinos iki 350,00 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 straipsniu, 99 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo L. D., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovams J. L., a.k. (duomenys neskelbtini) ir E. L., a.k. (duomenys neskelbtini) kiekvienam po 350,00 Eur ( tris šimtus penkiasdešimt eurų) atstovavimo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti bylos šalims.