Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki 2019-04-01 reorganizacijos – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl pareiškėjo patirtos neturtinės 2 000 Eur žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovės atstovo Vilniaus pataisos namų (iki 2019-04-01 – Lukiškių TI-K) dėl kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2018-10-03 iki 2019-05-06.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumui pagal CK 6.271 straipsnį konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02). Pažymėtina, kad LVAT bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (pvz., administracinės bylos Nr. A-727-552/2017, A-4543-520/2017).

Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (pvz., administracinės bylos Nr. A438-336/2012, A-3693-502/2017, A-2206-1062/2018, A-232-822/2018).

Pareiškėjas teigia, kad jo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas, įtvirtintas teisės aktuose.

Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 (teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2017-11-28 iki 2018-10-19, ir aktuali teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2018-10-20), 104 punkte nustatyta, kad suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus. Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 (teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2011-02-01 iki 2019-03-06 ir aktuali teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2019-03-07) 1.3.1 punktu, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 (teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2015-11-01 iki 2018-10-31, ir aktuali teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2018-11-01), minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato. Taigi pagal ginčo metu galiojančių teisės aktų reikalavimus pareiškėjui Lukiškių TI-K kameroje turėjo tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų, kuriais teismas neturi pagrindo abejoti, matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2018-10-03 iki 2019-05-06. Pareiškėjas savo skunde nurodo tokį patį jo kalinimo laikotarpį Lukiškių TI-K. Teismas nustatė, kad visą pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį jam teko teisės aktų reikalavimus t. y. 3,6 kv. m, atitinkantis minimalus gyvenamasis plotas. Iš pateiktų duomenų apie kamerų plotus bei jose laikomų asmenų skaičių nustatyta, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu teko nuo 3,65 kv. m iki 8,22 kv. m kameros ploto. Taigi, pareiškėjo argumentai šiuo aspektu atmetami kaip nepagrįsti.

Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad ir taip mažą kameros plotą dar mažino inventorius, įrengtas sanitarinis mazgas teismas tokius argumentus taip pat atmeta kaip nepagrįstus. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2009-07-10 įsakymu (aktuali teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2016-01-28), 14.6 papunktyje nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), taigi pareiškėjo nurodomų baldų kameroje įrengimą nustato teisės aktai. Atkreiptinas dėmesys, kad taisyklėse nenustatyta, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių ar sanitarinio mazgo plotas. Teismas akcentuoja, kad, pagal EŽTT 2016-10-20 sprendime byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) pateiktą išaiškinimą, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais, tačiau šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui buvo skirta pakankamai gyvenamojo ploto, kuris atitiko minėtus teisės aktų reikalavimus, nėra pagrindo atimti baldų ar sanitarinio mazgo užimamo ploto iš bendro kameros ploto ir konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų šiuo aspektu.

Pareiškėjo teigimu, jo privatumas naudojantis sanitariniais mazgais buvo pažeistas, nebuvo įrengta atskiros kabinos, jis galėjo būti matomas tiek pareigūnų, tiek kitų kameroje kalinamų asmenų.

Pareiškėjas reikalavimą priteisti neturtinę žalą sieja su tuo, kad kamerose, kuriose buvo kalinamas, įrengtas netinkamas sanitarinis mazgas, t. y. teigia, kad atliekant gamtinius reikalus jis buvo stebimas pareigūnų (įskaitant ir moteriškos lyties), todėl buvo pažeidžiamas jo privatumas.

Teismas pažymi, kad Lietuvos higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (aktuali teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2016-01-28) 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pažymėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Taigi teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos.

Kita vertus, EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą (akutę) (žr., pvz., 2009-03-12 sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 punktas, 2007-11-15 sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 punktas), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012-01-10 sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 punktas). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015-03-10 sprendimo byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 punktai).

LVAT, atsižvelgdamas į minėtus EŽTT išaiškinimus, vertina, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės sienele ar užuolaida asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, nes tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (pvz., LVAT 2017-06-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; 2017-04-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; 2017-12-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A-3169-442/2017; 2017-07-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt.).

Atsakovės atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą paaiškino, kad sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas 1,5 m. aukščio pertvara. Taip pat pridėjo nuotraukas, kuriose pavaizduotos tipinės gyvenamosios kameros, vienos iš jų su sanitariniame mazge įrengta užuolaida, o kita su atskira kabina su durimis (b. l. 59–60). Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų nėra galimybės nustatyti, kokios konkrečios kameros fotonuotraukose yra vaizduojamos, ar tai būtent tos kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas. Pagal aukščiau nurodytą tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teismų praktiką, toks sanitarinio mazgo atskyrimas tik užuolaida 1,5 m aukščio sienele nėra pakankamas užtikrinti asmens privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, o duomenų, jog kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būtų įrengta sanitarinio mazgo kabina atsakovės atstovas nepateikė.

Taigi atsakovės atstovas nepateikė duomenų, patvirtinančių sanitarinių mazgų tinkamą atitvėrimą nuo kameros, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, gyvenamojo ploto, todėl konstatuotina, kad sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai įrengtas visą nurodytą pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį: nuo 2018-10-03 iki 2019-05-06, iš viso 68 paras, todėl šį laikotarpį pareiškėjo privatumas juo naudojantis galėjo būti pažeistas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dalį laiko kamerose buvo laikomas vienas, t. y. 39 paras, laikytina, kad pažeidimo intensyvumas šiomis paromis nebuvo didelis.

Teismas atmeta pareiškėjo teiginius dėl kameros priskyrimo pagalbinėms patalpoms. Pažymėtina, kad sanitarinis mazgas buvo atskirtas nuo likusios patalpos, bet atskirtas netinkamai kalinčių asmenų privatumo užtikrinimo prasme, būtent todėl teismas nustatė aukščiau aptartą pažeidimą pareikėjo kalinimo laikotarpiu. Antra, tiek EŽTT, tiek LVAT nagrinėdami panašias bylas (sanitarinio mazgo atskyrimą sienele) tokį atskyrimą vertino kaip netinkamą kalinčių asmenų privatumo prasme, tačiau nelaikė kamerų pagalbinėmis patalpomis. Todėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo faktas savaime nelemia aplinkybės, jog kamera priskirta ne gyvenamosioms, o pagalbinėms ar kitokios paskirties patalpoms.

Teismas pažymi, kad Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 punktas įtvirtina, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose naudojimosi šiomis patalpomis dieną oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C. Pagal 17 punktą, gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas (HN 134:2015 18 punktas).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-05-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2013-02-08 nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., LVAT 2017-01-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Vertinant, ar buvo padaryti higienos reikalavimų (pvz., drėgmės, pelėsio, temperatūros) pažeidimai, taip pat atsižvelgiama į bendrąsias įrodinėjimo tokio pobūdžio bylose taisykles, todėl pareiškėjui pakankamai detalizavus savo nusiskundimus dėl konkrečių higienos normų pažeidimų, o atsakovui jų nepaneigus, konstatuojamas pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-07-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-728- 415/2017, 2017-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2017-06-12 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1349-525/2017, 2017-06-01 nutartį administracinėje byloje Nr. A- 2025-624/2017 ir kt.).

Apibendrindamas pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl higienos normų pažeidimo kamerose, kuriose jis buvo apgyvendintas, teismas daro išvadą, kad šie pareiškėjo teiginiai yra pernelyg bendro pobūdžio, jog įrodinėjimo pareigą dėl visų kamerų atitikties higienos normų reikalavimams perkeltų atstovės atstovui, be to, kaip matyti iš byloje esančios rašytinės medžiagos, Lukiškių TI-K yra nuolat tikrinamos, nustačius pažeidimus, įkalinimo įstaiga įpareigojama juos pašalinti. Todėl neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų dėl kamerų atitikties higienos normų reikalavimams nenustatyta ir šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Teismas tokius pareiškėjo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Pareiškėjas pats savo skunde nurodė, jog teisė pasivaikščioti ir naudotis pasivaikščiojimo kiemeliu jam buvo suteikta. Pareiškėjas niekaip nedetalizavo savo teiginių dėl nepakankamo užimtumo. Pastebėtina, kad šiuo atveju svarbus ir kreipimosi į įkalinimo įstaigą faktas, jeigu pareiškėjas dėl nurodomų kalinimo sąlygų nebuvo patenkintas, tačiau pats savo skunde nenurodė ir nepateikė dokumentų, pagrindžiančių, kad būtų kreipęsis į įkalinimo įstaigą dėl užimtumo užtikrinimo (neužtikrinimo). Todėl tokie pareiškėjo argumentai dėl pernelyg bendro ir nedetalizuoto pobūdžio atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo teigimu, kamerose nebuvo galimybės išsikviesti pareigūnus, nes neveikė iškvietimo skambutis, tokios kalinimo sąlygos sukėlė pavojų pareiškėjo sveikatai ir gyvybei.

Dėl signalinių mygtukų įrengimo teismas pažymi, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.11 punktą, kamerose, be kita ko, įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Aliarminio iškvietimo įrengimas kamerose numatytas ir pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4 punktą. Pareiškėjas nurodo, kad kamerose pareigūnų iškvietimo sistemos nėra įrengta arba ji neveikia.

Teismas pažymi, kad vien aplinkybės, jog nebuvo įrengtas signalizacijos mygtukas ar jis neveikė, konstatavimas, savaime nesuponuoja pareiškėjo teisių pažeidimo ir neturtinės žalos atsiradimo. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų ir kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu kilo koks nors pavojus, dėl kurio jam buvo būtinybė pasinaudoti prižiūrėtojo iškvietimo sistema ir jis šia galimybe negalėjo pasinaudoti, pareiškėjas nei vieno tokio atvejo nenurodė ir savo skunde nedetalizavo. Kaip teisingai pažymi Lukiškių TI-K, aliarminis signalas skirtas pranešti apie pavojų gyvybei, sveikatai, ar įstaigos turtui, o ne išsikviesti prižiūrėtoje bet kokiu klausimu. Taigi šiuo atveju neturtinės žalos kilimo faktas nenustatytas. Pažymėtina, kad abstraktaus pobūdžio nusiskundimai negali būti pagrindas žalai atlyginti.

Apibendrinant visa tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 68 paras pažeidžiant jo privatumą naudojantis sanitariniais mazgais, todėl darytina išvada, kad tokios kalinimo sąlygos pareiškėjui neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, ir taip buvo pažeistos jo neturtinės teisės. Tai sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos, todėl pareiškėjo patirta neturtinė žala privalo būti atlyginta pinigine forma.

Taigi pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K naudojantis netinkamai įrengtais sanitariniais mazgais iš viso 68 paras, dalį šio laiko (39 paras) pareiškėjas kameroje buvo kalinamas vienas, todėl pažeidimo intensyvumas tomis paromis, kai pareiškėjas kameroje buvo kalinamas vienas laikytinas nedideliu. Kitų kalinimo sąlygų pažeidimų nenustatyta. Atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, į pažeidimo mastą, jo trukmę, formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-04-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2018-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-771-756/2018, 2018-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1348-602/2018, 2018-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1062/2018, 2018-10-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018), į aplinkybę, kad pareiškėjas dalį laiko kamerose buvo kalinamas vienas, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjui priteistinas 100 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo R. G. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui R. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki 2019-04-01 reorganizacijos – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas) 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Likusioje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.