Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laisvės Aleknavičienės (pirmininkė ir pranešėja), Danutės Matiukienės, Vilijos Valantienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo L. Ž. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-784-156/2013 pagal ieškovo L. Ž. ieškinį atsakovams I. N., E. B., trečiajam asmeniui notarei D. V. dėl paveldėjimo teisės liudijimo, pirkimo pardavimo sutarčių panaikinimo, termino atnaujinimo, restitucijos taikymo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

M. D. palikimą priėmusi ieškovo motina A. D. sudarė 4 paveldėto turto pardavimo sutartis su I. N. ir E. B.. Atsakovai A. D. už nupirktus žemės sklypus sumokėjo vos 14 500 Lt, nors teisinga ir sąžininga kaina turėjo būti 34 490 Lt. Dėl šios priežasties trys iš keturių sutarčių prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, yra sudarytos pagaule, pasireiškusia atsakovų tylėjimu, t. y. sklypų tikrosios ir sąžiningos kainos aplinkybių, kurias žinodama A. D. nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimu. Dėl tokios atsakovų veikos A. D. buvo akivaizdžiai suklaidinta ir šis suklydimas turi esminės reikšmės.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies pagrįstumą faktiniu bei teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apibrėžia apeliacinio skundo argumentai (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).Nagrinėjamojoje byloje kilo ginčas dėl testamentinio įpėdinio ieškovo L. Ž. teisių paveldėti atsiradusį palikimą įgyvendinimo.

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai ištyrė aplinkybes, svarbias teisingam kilusio ginčo sprendimui, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, išaiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, reglamentuojančias tarp šalių susiklosčiusius santykius, ir atmesdamas pareikštą ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 185 str., 263 str.).

Kolegija, sutikdama su apylinkės teismo sprendime išdėstytais argumentais, jų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų: Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovo senelė M. D., kuri 1989 m. sudarytu testamentu savo turtą- namą bei visą kitą turtą, kuris jai priklausys mirties dieną, paliko po 1/3 ieškovui, jo broliui R. Ž. (miręs (duomenys neskelbtini)) ir ieškovo motinai A. D.(mirusi (duomenys neskelbtini)).M. D. mirė (duomenys neskelbtini).(1t., 14 b. l.), tačiau į teismą ieškovas su ieškiniu kreipėsi tik 2013 m. kovo 25d. (1 t., 2 -9b. l.). Taigi, palikimo atsiradimo metu palikimo priėmimo klausimus reglamentavo 1964 m. liepos 7 d. įstatymu patvirtintas CK. Tačiau 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1864 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šis kodeksas (2000 m. CK) taikomas taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, bet įgyvendinamos jam įsigaliojus (t. y. po 2001 m. liepos 1 d.). Minėto straipsnio 4 dalyje akcentuojama, kad CK 1.5 straipsnyje įtvirtinti sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai taikomi sprendžiant ginčus teismine tvarka, nepaisant to, kada yra atsiradę civiliniai santykiai, iš kurių yra kilęs ginčas. To paties įstatymo 38 straipsnis apibrėžia 2000 m. CK penktosios knygos „Paveldėjimo teisė“ normų taikymą iš esmės tik atvejams, kai palikimas atsiranda įsigaliojus 2000 m. CK, išskyrus CK 5.8 straipsnio, kuriame nustatytas paveldėjimo teisės ginčijimo terminas, taikymą, kurį susieja su šiame straipsnyje nustatyto ieškinio senaties termino taikymo pasibaigimu. Taigi ginčo teisiniams santykiams iš esmės taikytinos 1964 m. CK paveldėjimą reglamentuojančios teisės normos bei 2000 m. CK 1.5 straipsnis, apibrėžiantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymą.

Paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) pagal testamentą (CK 5.1 straipsnio 1 dalis). Asmeniui mirus arba teismo tvarka paskelbus jį mirusiu palikimo atsiradimo dieną įpėdiniai įgyja subjektinę paveldėjimo teisę, tačiau tai dar nereiškia, kad jie perėmė palikėjo teises ir pareigas. Tam, kad gautų palikimą, įpėdinis turi įstatymo nustatyta tvarka ir terminais priimti palikimą, t. y. apsispręsti, jog nori palikimą priimti ir atlikti įstatyme nustatytus veiksmus: kreiptis į palikimo atsiradimo vietos notarą arba faktiškai pradėti valdyti paveldėtą turtą (1964 m. CK 587 straipsnio 1 dalis, CK 5.50 straipsnio 1 dalis), t. y. turintis teisę paveldėti asmuo gali paveldėjimo teisę įgyvendinti priimdamas palikimą, o tam, kad įgytų palikimą įstatyme nustatytu būdu, jis turi išreikšti savo valią ir atlikti tam tikrus teisinius veiksmus įstatyme nustatytais būdais ir laikydamasis įstatyme nustatytos tvarkos (1964 m. CK 587 straipsnis, CK 5.50 straipsnis).

Siekiant užtikrinti apibrėžtumą civiliniuose teisiniuose santykiuose ir skatinant įpėdinius kuo greičiau priimti sprendimą dėl paveldimo turto, CK 5.50 straipsnio 3 dalyje bei iki 2001 m. liepos 01 d. galiojusio civilinio kodekso 587 str. nustatyti atitinkami terminai, t.y. palikimas atsiradęs po 1993 lapkričio 23 d. testamentinės palikėjos M. D. mirties turėjo būti priimtas per 6 mėnesius, t.y. iki 1994 gegužės mėnesio 23 d.(galiojusio CK 587 str.3 d.). Praleidęs šį terminą įpėdinis turi kreiptis į teismą dėl termino pratęsimo, jei terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, arba tikėtis kitų palikimą priėmusių įpėdinių sutikimo ir palikimą priimti be kreipimosi į teismą (CK 5.57 straipsnio 1 dalis).

Apeliantas kreipėsi į teismą, prašydamas atnaujinti šį terminą, o taip pat ir kitą praleistą terminą dėl paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo, kurį prašo iš dalies pripažinti negaliojančiu, testamentinių įpėdinių teisių pripažinimo į senelės turtą pagal testamentą ir dėl paveldėto turto pardavimo sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo. Kaip patvirtina bylos duomenys, apeliantas palikimo nepriėmė. Nei apeliantas, nei jo brolis R. Ž. nesikreipė į notarą dėl paveldėjimo pagal testamentą ar į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto –dėl palikimo priėmimo nustatymo. Po M. D. mirties(mirusios (duomenys neskelbtini)),2005-03-04 d. palikimą priėmė kaip įstatyminė įpėdinė apelianto motina, mirusios duktė A. D.(kuri taip pat buvo įtraukta ir į M. D. testamentą), paduodama pareiškimą Radviliškio rajono notarų biurui (1t., 110 b. l.). Radviliškio rajono notarų biuro notarė D. V. 2005-03-29 A. D. išdavė paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą į 4 žemės sklypų 10,53 ha paveldėjimą (1 t., 132-133 b. l.). Ieškovas, kaip testamentinis įpėdinis byloje ginčija šį paveldėjimo liudijimą, ieškovui neįgyvendinus jo turimą teisę paveldėti pagal testamentą.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas siekia paveldėti senelės testamentu paliktą turtą, kuris yra parduotas . Testamentas – tai asmeninis, vienašalis, rašytinis, įstatymo nustatyta tvarka testatoriaus sudarytas sandoris, kurio teisinių padarinių atsiranda tik testatoriui mirus ir kuris suteikia pirmenybę paveldėti jame nurodytiems asmenims (CK 5.2 straipsnio 2 dalis). Testamento esmė yra suteikti palikėjui laisvai nuspręsti dėl jo turto likimo po jo mirties. Kasacinio teismo praktikoje, be nurodytų konkrečių kriterijų, sprendžiant klausimą dėl tokio termino pratęsimo, yra išaiškinta, jog reikia atsižvelgti ir į kitas aplinkybes, kurios gali būti reikšmingos konkrečioje byloje, taip pat vadovautis protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijais (CK1.5 straipsnis). Ieškovas dėl paveldėjimo pagal testamentą kreipėsi beveik po 20 metų, nurodydamas, kad jam nieko nebuvo žinoma apie testamentą. Kasacinio teismo praktika dėl CK 5.57 straipsnio 1 dalies taikymo yra išplėtota ir nuosekli, joje suformuluotos esminės įstatymų aiškinimo ir taikymo nuostatos dėl praleisto termino palikimui priimti pratęsimo. Jų esmė tokia, kad įpėdinis, siekdamas pasinaudoti CK5.57 straipsnyje įtvirtinta galimybe pratęsti terminą palikimui priimti, turi įrodyti, jog šis praleistas dėl svarbių priežasčių, pripažintinų pagrindu jam pratęsti, t. y. tam tikros priežastys lėmė, kad įpėdinis dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių tinkamai negalėjo įgyvendinti įstatyme nustatytų savo teisių. Terminas palikimui priimti gali būti pratęsiamas tik tokiam įpėdiniui, kuris turėjo valią palikimą priimti, tačiau dėl susidėjusių individualių gyvenimo aplinkybių negalėjo atlikti įstatymo nustatytų palikimo priėmimo veiksmų. Nesant realiai sutrukdžiusių kliūčių, laikytina, kad įpėdinis, turėdamas apsisprendimo laisvę, nepareiškė noro priimti palikimą. Įstatyme įpėdinis neįpareigojamas pranešti kitiems įpėdiniams apie jų turimą paveldėjimo teisę ir neleidžiama priimti palikimo už kitą, t. y. kiekvienas įpėdinis turi priimti palikimą asmeniškai, pats arba per atstovą. Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad teismai, spręsdami klausimą dėl termino palikimui priimti pratęsimo, turi įvertinti ne tik objektyvias aplinkybes, dėl kurių terminas buvo praleistas, ir tai, kiek jis buvo praleistas, bet ir kitas teisinę reikšmę turinčias priežastis, trukdžiusias asmeniui laiku kreiptis dėl palikimo priėmimo. Klausimą, ar konkrečios priežastys pripažintinos svarbiomis, teismai turi spręsti atsižvelgdami į terminų, nustatytų palikimui priimti, paskirtį, teisinius padarinius, konkrečias bylos aplinkybes, byloje dalyvaujančių šalių elgesį, asmens, prašančio pratęsti terminą, teisinį statusą, pareiškėjo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK1.5 straipsnis). Vertinant pareiškėjo elgesį, būtina atsižvelgti į tai, ar jis buvo pakankamai atidus, sąžiningas ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo asmens elgesio standartai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. U. ir kt. v. Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija ir kt., bylos Nr. 3K-3-103/2007; 2007 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. v. R. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-126/2007; 2011 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. N. v. B. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-91/2011; 2011 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. A. v. V. Z. ir kt., bylos Nr. 3K-3-246/2011). Šiuo atveju paveldėjimas buvo priimtas pagal įstatymą , ieškovui neįgyvendinus jo turimą teisę paveldėti pagal testamentą 12 metų. Ieškovas nurodė, kad jam nebuvo žinoma apie senelės surašytą testamentą. Kaip matyti jo siekis yra nukreiptas ne į paveldimą turtą, jo priėmimą, tačiau į sandorių panaikinimą, kuriais buvo parduoti paveldėti žemės sklypai. Nors ieškovas nurodo, kad apie testamentą nieko nežinojo ir apie jį sužinojo tik po brolio R. Ž. mirties, mirusio (duomenys neskelbtini), tačiau iš ieškovo paaiškinimų teisme matyti, kad apie tai jam galėjo būti žinoma, nes ieškovas teisme patvirtino, jog mama jam sakė, kad po mirties senelė paliks namą, kurį jie galės pasidalinti (1 t., 155 b. l.).Taip pat iš liudytojos J. M. parodymų(1t,158 b. l.) matyti, kad kaime iš ieškovo brolio R. Ž. buvo žinoma apie senelės testamento buvimą, net jį yra tekę matyti pašaliniams asmenims. Nagrinėjamos bylos atveju apeliantas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, įgyvendinti subjektyvią teisę, ar susižinoti dėl galimo testamento surašymo, patikrinti šias aplinkybes. Testamentas buvo registruotas Baisiogalos apylinkės LDT vykdomojo komiteto notariškai patvirtintų testamentų byloje , vėliau perduotas Šiaulių apskrities archyvan (1 t., 27,28 b. l.).Taigi ieškovas , būdamas įpėdinių sąraše, turėjo realią galimybę patikrinti testamento buvimą pagal senelės M. D. gyvenamą vietą. Pažymėtina, kad ieškovas teisme patvirtino, jog iki mirties bendravo su senele, ją lankė, žinojo apie senelės mirties faktą, laiką, dalyvavo laidotuvėse. Ieškovas žinojo apie tuo metu likusią neregistruotą namų valdą. Pats apeliantas skunde patvirtino, kad ginčo nebuvo dėl šios valdos paveldėjimo. Kaip matyti, ieškovo apsisprendimą lėmė , tvarkant bolio paveldėjimo priėmimą. Jei asmens (įpėdinio) norą priimti palikimą nulėmė vien tik vėlesnis, pagausinęs palikimą, turto atsiradimas, tai ši aplinkybė nelaikoma svarbia termino praleidimo priežastimi, ši aplinkybė, kad nežinojo apie palikimo turto kiekį, dydį, vertę esminės reikšmės termino pratęsimui negali turėti. CK 1.6 numato, kad įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų suvokimas, nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo. CK 1.6 straipsnis, nustatantis įstatymo ignoravimo teisinius padarinius, kartu reikalauja, kad kiekvienas asmuo domėtųsi savo teisėmis ir pareigomis, t. y. elgtųsi protingai, kadangi pažeistos teisės gali būti ginamos tik tada, kai pats asmuo elgiasi sąžiningai, apdairiai ir rūpestingai (CK 1.137 straipsnis). Kilus neaiškumui dėl vienos ar kitos įstatymo nuostatos, asmuo turi kreiptis teisinės pagalbos, o šito nedarydamas, jis veikia savo rizika. Nenustačius galimybių dalyvauti paveldėjimo procese kliūčių ir suvaržymų, nepateisina įstatymo reikalavimo priimti palikimą per įstatymo nustatytą terminą nevykdymo ir lemia atitinkamus padarinius – teisės paveldėti palikėjos turtą praradimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad ta aplinkybė, jog ieškovas nežinojo, kad po senelės mirties atsirado (egzistavo) turtas, kurį jis turi teisę paveldėti, bei testamentas , nesiėmimas jokių aktyvių veiksmų, nepateisina įstatymo reikalavimo priimti palikimą per 6 mėn. nuo palikimo atsiradimo dienos nevykdymo ir lemia atitinkamus padarinius – teisės paveldėti palikėjo turtą praradimą (CK 5.50 straipsnio 1, 3 dalys). Praleistas terminas palikimui priimti gali būti atnaujintas asmeniui , turėjusiam norą ir apsisprendimą palikimo atsiradimo metu palikimą priimti, tačiau neįgyvendinusiam tokios valios dėl svarbių priežasčių. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas turėdamas pareigą savo teises ir pareigas įgyvendinti sąžiningai, per protingą terminą, buvo nerūpestingas ir savo kaip įpėdinio teisių tinkamai nevertino ir laiku neįgyvendino, todėl turi prisiimti dėl jo nerūpestingumo kilusias pasekmes. Teismui nepratęsus termino palikimui priimti, nepripažinus ieškovo asmeniu, pretenduojančiu į palikimą, negalimas ir tolesnis jo, kaip įpėdinio teisių gynimas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad palikimą priėmusi A. D. įregistravo viešame registre nuosavybės teises į jos mamos, pareiškėjo senelės M. D. turtą(1t., 118-122,125-130 b. l.). Taip pat buvo išviešintas ir M. D. turto palikimo priėmimas, jį įregistruojant viešame testamentų registre, ką patvirtina pažymėjimas apie palikimo fakto įregistravimą testamentų registre (1 t., 109 b. l.). Šis faktas buvo žinomas ir R. Ž., kurio interesais ieškovas irgi reiškė ieškinį, siekdamas paveldėti ir jam priklausančią pagal testamentą dalį. R. Ž. buvo įgaliotas veikti savo motinos A. D. interesais ir ją atstovauti paveldėjimo byloje , ką patvirtina paveldėjimo byloje esantis šiam asmeniui išduotas įgaliojimas (1t., 110,113 b. l.). Ieškovas ir šiuo atveju nesiaiškino paveldėjimo teisėtumo, neatliko jokių aktyvių veiksmų 8 metų bėgyje, jo mamai priėmus paveldėjimą. Pagal CK 5.8 straipsnį asmuo, pretenduojantis į palikimą, gali ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, pareikšdamas ieškinį palikimą priėmusiam asmeniui per vienerius metus nuo palikimo atsiradimo dienos arba nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo. Apie mamos mirtį ieškovas buvo informuotas, tačiau mirus mamai ieškovas nebuvo rūpestingas savo teisių atžvilgiu, taip pat ir toliau nesiaiškino paveldėjimo teisėtumo, neatliko jokių aktyvių veiksmų 8 metų bėgyje, nors šis faktas buvo paviešintas. Teisėjų kolegija sutinka su teismo išvadomis dėl šio termino neatnaujinimo, nes byloje nebuvo nustatytos kokios nors kliūtys ieškovui laiku įgyvendinti savo teises.

Formuodamas teismų praktiką civilinėse bylose dėl termino palikimui priimti pratęsimo pagrindų ir teisinės reikšmės, 2009 m. spalio 16 d. nutartyje Nr.3K-3-441/2009, priimtoje civilinėje byloje dėl paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu, nekilnojamojo turto teisinės registracijos panaikinimo, termino palikimui priimti atnaujinimo, kasacinis teismas pažymėjo, jog „ ...nagrinėjamos bylos kontekste vertinant santykį tarp CK 5.8 straipsnyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo ir CK 5.57 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo, konstatuotina, kad asmuo, pretenduojantis į palikimą (CK 5.8 straipsnį), yra tik tas, kuris įstatymo nustatyta tvarka įstojo į paveldėjimo santykius (CK 5.50 straipsnio 1, 2 dalys) arba iš jų nėra pasitraukęs tokiais pagrindais, dėl kurių paveldėjimo santykiai nutrūksta. Dėl to įpėdinis, kuris apie palikimo teisės atsiradimą nežinojo arba sužinojo vėliau ir praleido terminą palikimui priimti, gali ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, pareikšdamas ieškinį palikimą priėmusiam asmeniui (CK 5.8 straipsnis), jei teismas CK 5.57 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu pratęs tokiam įpėdiniui terminą palikimui priimti <...> Teismui CK 5.57 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu pratęsus įpėdiniui terminą palikimui priimti, CK 5.8 straipsnyje nustatyto vienerių metų termino pradžia yra ta diena, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo. Teismas neatnaujino terminų ieškovui nei priimti palikimą , nei ginčyti paveldėjimo liudijimą, jo išvadoms pritaria ir teisėjų kolegija. Pritartina teismo išvadoms, kad šiuo atveju reikia atsižvelgti ir į teisinių santykių stabilumą, apibrėžtumą.

Apeliantas nesutinka su teismo išvadomis dėl paveldėtojos A. D. sudarytų sandorių teisėtumo. Ieškovas ginčijo šiuos sandorius, remiantis CK 1.91 str.5 d. ir 1.90 str. 4 d. nuostatomis, kad pirkėjai-atsakovai E. B., I. N. žemės sklypus įgijo apgaule, nupirkdami žemės sklypus žemesne nei rinkos kaina, šie sandoriai sudaryti suklydimo įtakoje, juos panaikinus taikyti restituciją, priteisiant ekvivalentu –pinigais iš I. N. 2898 Lt bei iš E. B. už vieną sklypą 13 454 Lt, už kitą 4505 Lt(viso 17 959 Lt). Sutartys gali būti pripažintos negaliojančiomis įstatymuose nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad įstatymuose įtvirtinto sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, jog civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. CK 1.91 straipsnyje reglamentuojamas sandorių, turinčių valios trūkumų, pripažinimas negaliojančiais. Pagal šią teisės normą apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį. Apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių asmuo buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir to asmens elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. Š. firma „(duomenys neskelbtini)“ v. UAB „ Folis“, bylos Nr. 3K-3-640/2006; 2007 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. T. ir kt. v. UAB „ Vilvatėja“, bylos Nr. 3K-3-306/2007).

Kitas CK 1.91 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas pagrindas sandoriui pripažinti negaliojančiu yra fakto, kad asmuo dėl susidėjusių sunkių aplinkybių sandorį buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, pripažinimas. Ne kiekvieną sandorį, sudarytą dėl susiklosčiusių sunkių aplinkybių, galima pripažinti negaliojančiu. Pripažintinas negaliojančiu sandoris, kuris sudarytas susiklosčius sunkioms aplinkybėms ir aiškiai nenaudingomis sandorį sudariusiam asmeniui sąlygomis, kai kita sandorio šalis, žinodama apie tokias aplinkybes, savanaudiškai jomis pasinaudojo. Taigi, sandoris aptartu pagrindu gali būti pripažintas negaliojančiu, kai nustatoma įstatyme – CK 1.91 straipsnyje įtvirtinta nurodytų faktų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje A. B. v. A. B., J. B., bylos Nr. 3K-3-47/2004).

Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes spręstina, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovai ikisutartiniuose santykiuose elgėsi nesąžiningai, tyčia nutylėdami informaciją, turinčią esminę reikšmę sutarties sudarymui, ir pasinaudodami ieškovei susiklosčiusiomis sunkiomis aplinkybėms, sąlygojusiomis sandorio sudarymą aiškiai nenaudingomis ieškovei sąlygomis. Atsakovas E. B. prieš perkant sklypą, bendravo ne tik su ieškovo motina, bet ir su jo broliu R.. Ž. iš kurio sužinojo, kad sklypai yra apleisti, miškas neprižiūrėtas, dėl ko A. D. neplanavo prižiūrėti apleistą mišką, dėl šio sklypo derino kainą su pardavėja, kuri priėmė pasiūlytą kainą. Be to kaip matyti už kitą perkamą sklypą kadastrinis Nr.7108/0015:120 E. B. apmokėjo net daugiau nei jo vidutinė rinkos kaina, kas rodo, kad šalys derėjosi dėl kainos. Kaip patvirtina bylos duomenys parduodamų sklypų vidutinė rinkos vertė pagal Registro įmonės duomenis buvo artima pardavimo kainai , išskyrus vieną sklypą.

Civilinis kodeksas nustato asmens sąžiningumo prezumpciją, t. y. asmuo turi būti laikomas sąžiningu, kol neįrodyta priešingai, todėl atlygintinį dvišalį sandorį tarp skolininko ir trečiojo asmens kreditorius gali nuginčyti tik įrodęs trečiojo asmens nesąžiningumą, t. y. nuginčijęs skolininko ir trečiojo asmens sąžiningumo prezumpciją. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas nenuginčijo atsakovų sąžiningumo. Jis nepateikė įrodymų, pagrindžiančių apeliaciniame skunde nurodomas nesąžiningumo aplinkybes. Ieškovo pateiktas masinis žemės sklypo vertinimas ar UAB „Marleksa“ pažyma apie , kokia buvo vidutinė rinkos vertė Radviliškio rajone sandorio sudarymo metu, negali būti laikoma tinkamu įrodymu apie tikrąją konkretaus sklypo vertę. Ieškovas neįrodė, kad atsakovai apgaule ar pasinaudodami bejėgiška A. D. būkle sudarė jai nenaudingą sandorį ar ši buvo suklaidinta. Pažymėtina, kad `sandoriai sudaryti notarinėje kontoroje, notaras irgi tikrina sandorių teisėtumą. Sutiktina su teismo sprendimu, kad sandorio kaina yra šalių susitarimo dalykas , teismas nenustatė aplinkybių dėl valios trūkumų ar turto pardavimo už neprotingai mažą kainą, esmingai nukrypstančią nuo įprastinės, mokamos už tokį pat turtą, kad atsakovai savanaudiškai pasinaudojo paveldėtojos sveikatos būkle, sudarant sandorius.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti teismo sprendimą, apeliacinio skundo argumentais, todėl apeliacinį skundą atmeta. Nepatenkinus apeliacinio skundo, iš apelianto atsakovams priteistinos bylinėjimosi išlaidos(CPK 93 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš L. Ž. E. B. 300Lt(tris šimtus litų), I. N. 300 Lt (tris šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų.