Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkės), Gintaro Dzedulionio, Aleno Piesliako,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokuroro Valento Gritės (toliau – prokuroras) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 1 d. nuosprendžio, kuriuo:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 6 mėnesiams, pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 1 metams 3 mėnesiams, pagal BK 178 straipsnio 1 dalį (veika padaryta 2015 m. spalio 31 d.) laisvės atėmimu 4 mėnesiams, pagal BK 178 straipsnio 1 dalį (veika padaryta 2016 m. sausio 19 d.) laisvės atėmimu 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 65 straipsniu, D. L. šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės, taip pat Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 11 d. ir 2016 m. gruodžio 2 d. nuosprendžiais paskirtos bausmės už atskiras nusikalstamas veikas apėmimo būdu subendrintos su Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžiu paskirta bausme, kuri apėmimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 8 d. nuosprendžiu paskirta bausme, ir D. L. paskirta subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 1 metams ir 9 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į D. L. paskirtos bausmės laiką įskaitytas bausmės laikas, atliktas pagal Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nuosprendį, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 11 d. ir 2016 m. gruodžio 2 d. nuosprendžius. Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo 2017 m. kovo 1 d.

D. L. pagal BK 181 straipsnio 1 dalį išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir priteista iš D. L. 17,75 eurų nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti.

R. S. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš D. L. R. S. priteista 350 eurų nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.

L. V. pagal BK 24 straipsnio 1 dalį, 284 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą išteisintas, neįrodžius, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas), o pagal BK 24 straipsnio 1 dalį, 181 straipsnio 1 dalį išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo argumentai

8. Prokuroras taip pat prašo Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti iš D. L. 17,75 eurų nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti. R. S. civilinį ieškinį tenkinti visiškai ir solidariai iš kaltinamųjų priteisti 350 eurų nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

16. Prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

17. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą laikantis apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-204/2008).

18. BPK 20 straipsnio 2 ir 5 dalyse įtvirtinta išskirtinė teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-253/2015).

19. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyti ir neginčytinai įrodyti. Formuojamoje teismų praktikoje nuosekliai laikoma, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Asmuo kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo gali būti pripažintas, tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-7-544/2005, Nr. 2K-251/2008, Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, Nr. 2K-7-173/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.). Tuo pačiu pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014).

20. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, išteisindamas D. L. pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, o L. V. pagal 24 straipsnio 1 dalį, 284 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 24 straipsnio 1 dalį, 181 straipsnio 1 dalį, BPK reikalavimų nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nuosprendyje padarytos išvados pagrįstos ir motyvuotos, atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kuriais įrodymais grindžia savo išvadas dėl D. L. kaltės padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 178 straipsnio 1 dalyje (dvi nusikalstamos veikos). Taip pat teismas, išsamiai išanalizavęs duomenis dėl reiškiamų kaltinimų D. L. dėl BK 181 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, o L. V. – dėl BK 24 straipsnio 1 dalyje, 284 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 24 straipsnio 1 dalyje, 181 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų padarymo, argumentuotai pasisakė dėl jų vertinimo, kaip nepatikimų, neobjektyvių.

Dėl D. L. išteisinimo pagal BK 181 straipsnio 1 dalį ir L. V. išteisinimo pagal BK 24 straipsnio 1 dalį, 181 straipsnio 1 dalį

21. BK 181 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti, grasindamas prieš nukentėjusį ar kitą asmenį pavartoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba pavartodamas kitokią psichinę prievartą.

22. Turto prievartavimo objektas – nuosavybė, papildomas šio nusikaltimo objektas gali būti nukentėjusiojo, jo artimųjų gyvybė, sveikata ar kita su nukentėjusiuoju susijusi vertybė, į kurią kėsinamasi nusikaltimu. BK 181 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos – turto prievartavimo – esmė yra neteisėtas reikalavimas, kuris pareiškiamas nukentėjusiajam. Reikalavimo esmė – perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti. Reikalaudamas perduoti turtą kaltininkas paprastai nurodo reikalavimo motyvą, priežastį, t. y. „mokėti už kažką“. Be to, turto prievartavimo atveju dažniausiai reikalaujama perduoti apibrėžtą turtą – nurodytą pinigų sumą ar konkretų daiktą. Esant turto prievartavimui, nukentėjusysis verčiamas suteikti neteisėtą turtinę naudą kaltininkui, kurio turtinės pretenzijos nepagrįstos jokia teise – reikalavimas perduoti turtą neturi jokio pagrindo. Būtent juridinio pagrindo nebuvimas yra lemiamas turto prievartavimo objektyvusis požymis. BK 181 straipsnyje numatytas turto prievartavimas yra formalios sudėties nusikaltimas. Jis laikomas baigtu nuo to momento, kai, grasinant, šantažuojant ar pavartojant kitokią prievartą, pateikiamas reikalavimas perduoti turtą, teisę į turtą arba atlikti konkrečius turtinio pobūdžio veiksmus ar nuo jų susilaikyti. Tai reiškia, kad nusikalstama veika yra baigta, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos su grasinimo turiniu ar pavartojant fizinį smurtą.

24. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, prokuroro apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nukentėjusiesiems išsakytas reikalavimas nupirkti cigarečių ir alaus, galėtų būti vertinamas kaip reikalavimas atlikti turtinio pobūdžio veiksmus, tačiau toks reikalavimas nupirkti alaus ir cigarečių už nukentėjusiųjų pinigus, o nukentėjusiesiems atsisakius tokį reikalavimą įvykdyti, net ir nurodžius, kas jų laukia lauke ( turint omenyje, kad, išėjus iš parduotuvės, nukentėjusiesiems bus blogai) nesudaro pakankamo pagrindo tvirtinti, jog buvo padaryta BK 181 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika.

25. Pagal susiformavusią teismų praktiką, kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip turto prievartavimą pagal BK 181 straipsnį, neturi reikšmės, ar kaltininko nukentėjusiajam išsakytas neteisėtas reikalavimas galės būti realiai įvykdytas, ar ne. Svarbiausia, kad toks reikalavimas yra neteisėtas, o grasinimas realus ir nuteistasis tai suvokia. Būtent teisinio pagrindo nebuvimas reikalaujant turto yra lemiamas turto prievartavimo objektyvusis požymis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-271/2007, Nr. 2K-346/2008, Nr. 2K-93/2010, 2K-203/2011, 2K-163/2012).

27. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nukentėjusiųjų R. S. ir V. G. teisme duotus parodymus, jog nukentėjusieji jiems pasakytą frazę, jog, išėjus į lauką, jiems bus blogai, įvertino kaip juoką/pajuokavimą, o ne realų grasinimą susidoroti, nukentėjusiųjų nurodytas aplinkybes (trumpas pokalbis, pasišalinimas iš parduotuvės iš karto po grasinimo išsakymo, grasinimo intensyvumas bei pobūdis) įvertino tinkamai. Pirmosios instancijos teismas šių duomenų pagrindu padarė pagrįstą išvadą, jog nukentėjusiesiems išsakytas teiginys rodė ne jį išsakiusio asmens siekį paveikti nukentėjusiuosius taip, kad jie elgtųsi prieš savo valią, o tik tai, kad atsisakymas vykdyti reikalavimą sukėlė asmens, išsakiusio reikalavimą, nepasitenkinimą, kurį jis išreiškė grasinimu ir kuris pagrįstai apylinkės teismo įvertintas, kaip vėliau prasidėjusių chuliganiškų veiksmų užuomazga. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, jog nukentėjusieji buvo verčiami perduoti turtą ar atlikti kitokius turtinio pobūdžio veiksmus.

28. Prokuroras skunde nurodė, kad iš kaltinamųjų veiksmų, kai jie, panaudodami psichinę prievartą, reikalavo iš nukentėjusiųjų jų teritorijoje nupirkti alaus ir cigarečių, spręstina, kad visi įvykyje dalyvavę asmenys buvo susitarę be teisėto pagrindo gauti naudos, susitarimas matyti iš jų konkliudentinių veiksmų.

29. Šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas. Byloje neabejotinai nustatyta, kad D. L. išsakė nukentėjusiesiems reikalavimą nupirkti jam alaus ir cigarečių. Baudžiamojoje byloje ištirtų įrodymų pagrindu negalima daryti vienareikšmiškos išvados, jog parduotuvėje kartu su D. L. buvo ir L. V., todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad tarp jų galėjo būti koks nors susitarimas kartu veikti nusikalstamai - iš nukentėjusiųjų reikalauti nupirkti alaus ir cigarečių. Tuo labiau, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina, jog L. V. būtų išsakęs grasinimus nukentėjusiesiems ar veikęs kartu su D. L., kai šis išsakė reikalavimus nukentėjusiųjų atžvilgiu. Tiek nukentėjusysis V. G., tiek R. S. parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu jie geriau prisiminė įvykio aplinkybes, o ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad nupirkti cigarečių ir alaus reikalavo tik vienas vaikinas, tai D. L., tuo tarpu kitas vaikinas nieko nesakė, tik stovėjo šalia. Todėl nebuvo pagrindo teigti, kad L. V. galėjo kokiu nors būdu prisidėti prie D. L. veiksmų. Visgi D. L. reikalavimas nupirkti alaus ir cigarečių, o, nukentėjusiesiems nesutikus, išreiškiant nepasitenkinimą, pagrasinimas nukentėjusiesiems, kad, išėjus į lauką, jiems bus blogai, nelaikytinas vertimu perduoti turtą ar atlikti kitokius turtinio pobūdžio veiksmus BK 181 str. nusikalstamos veikos sudėties kontekste. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino D. L. pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, o L. V. pagal BK 24 straipsnio 1 dalį, 181 straipsnio 1 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Dėl L. V. išteisinimo pagal BK 24 straipsnio 1 dalį, 284 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą

30. Prokuroras apeliaciniame skunde argumentavo, kad nukentėjusysis R. S. teisme išsamiai apibūdino požymius, pagal kuriuos atpažino L. V., ir kelis kartus patvirtino tą aplinkybę, kad būtent L. V. buvo kartu su D. L. parduotuvėje, ten reikalavo nupirkti prekių bei vėliau dalyvavo ir lauke, kai grasinimas panaudoti smurtą buvo tiesiogiai vykdomas abiejų nukentėjusių atžvilgiu.

31. Šis skundo argumentas atmestinas. Kaip matyti iš R. S. teisme duotų parodymų, nukentėjusysis R. S. teigė, jog D. L. tikrai yra vienas iš dviejų vaikinų, kurie buvo parduotuvėje, o dėl L. V. - tiksliai negalėjo pasakyti. Be to, nukentėjusysis R. S. nurodė, kad jam smūgį į nosį sudavė D. L., taip pat buvo suduoti smūgiai į nugarą, galvos sritį, smūgių buvo daug, juos galėjo suduoti kaltinamasis. Ką lauke darė L. V. - neprisiminė, tačiau manė, jog ir jis taip pat mušė.

32. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tik nukentėjusiojo R. S. nurodyta aplinkybė, kad įvykio vietoje buvo ir L. V. bei nukentėjusiojo manymas, kad prieš jį galėjo smurtauti ir L. V., nėra pakankami L. V. kaltės įrodymai, kadangi nukentėjusysis L. V. veiksmų lauke nematė, nepatvirtino, jog jis būtų matęs, kad prieš jį būtų smurtavęs L. V.. L. V. paneigė, jog nurodytu laiku buvo įvykio vietoje. Nukentėjusysis V. G. teisme parodė, kad neatsimena, ar kaltinamieji dalyvavo muštynėse. Vienas vaikinas buvo panašus į D. L.. L. V. įvykio vietoje tikriausiai nematė. Teisme apklausta liudytoja J. P. parodė, kad ji įvykio vietoje galimai matė D. L., L. V. neatsimena. Liudytoja K. L. teisme taip pat parodė, kad D. L. yra panašus į vieną iš vaikinų, kurie dalyvavo muštinėse, L. V. ji neatsimena. Liudytoja taip pat nurodė, kad kaltinamuosius galėjo matyti rajone, kuriame gyvena ketverius metus. Tokie nukentėjusiųjų ir liudytojų teismo posėdžio metu duoti parodymai neleidžia daryti neabejotinos išvados apie L. V. dalyvavimą kartu su D. L., padarant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors nukentėjusysis R. S. asmens parodymo atpažinti metu ir nurodė, kad atpažįsta L. V. (t. 1, b. l. 67-69), sprendžiant iš nukentėjusiojo parodymų teisme, nukentėjusysis negalėjo patvirtinti, jog L. V. dalyvavo padarant nusikalstamas veikas. Todėl vien ta aplinkybė, kad L. V. nurodytu metu galimai buvo nusikaltimo vietoje, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad jis dalyvavo, padarant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

33. Pažymėtina, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai, išnaudojus visas objektyvias galimybes, nepavyksta jų pašalinti. Nei nukentėjusieji, nei liudytojai negalėjo patvirtinti, kad L. V. dalyvavo kartu su D. L. nusikalstamų veikų daryme. Nukentėjusiojo R. S. parodymai dalyje dėl L. V. elgesio nebuvo nuoseklūs, jis galėjo sąžiningai klysti dėl asmens. Nagrinėjamu atveju patikimų, neginčytinų įrodymų, patvirtinančių, jog L. V. dalyvavo nusikalstamų veikų, numatytų BK 284 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, padaryme, byloje nėra. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino L. V. dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, kadangi nenustatyta, jog jis dalyvavo, padarant minėtas nusikalstamas veikas.

34. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktų įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, prokuroras, gi, vadovaudamasis tik prielaidomis, deklaratyviais teiginiais bei subjektyviu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 1 d. nuosprendžio vertinimu, nepateikė apeliacinės instancijos teismui jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu reiktų panaikinti ar pakeisti skundžiamą nuosprendį. Pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje motyvuotai pasisakyta dėl visų byloje surinktų įrodymų vertinimo. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi prokuroras, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai, t. y. kad bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.

35. Vilniaus apygardos teisme gautas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas iš D. L. valstybės naudai priteisti 50,14 eurų valstybės garantuojamų teisinės pagalbos išlaidų.

36. Šioje byloje apeliacinės instancijos teisme gynėjas advokatas Gediminas Milevičius nuteistajam D. L. buvo paskirtas BPK 322 straipsnio 1 dalies, kurioje imperatyviai nurodyta, jog nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas, pagrindu. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, jog apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą ir įstatymuose įtvirtinta valstybės pareiga užtikrinti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Atsižvelgtina ir į tai, kad baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal prokuroro apeliacinį skundą nuteistųjų padėtį sunkinančiais pagrindais. Todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš D. L. atmetamas.

37. Remiantis išdėstytu, darytina išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 1 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, prokuroro apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį keisti ar naikinti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokuroro Valento Gritės apeliacinį skundą.