Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Gintaro Pečiulio, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Neringos Švedienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo E. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2023 m. gegužės 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Asuma“ ieškinį atsakovui E. M. dėl skolos ir palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, žemės ūkio bendrovė „Virkščių Agro“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylos faktinių aplinkybių, apeliacijos objekto

13. Kartu su patikslintu ieškiniu ieškovė pateikė PVM sąskaitas faktūras, kuriomis įrodinėjo atsakovui pagal Sutartį pristatytų prekių ir suteiktų paslaugų, už kurias atsakovas nėra atsiskaitęs su ieškove, faktą ir dydį: 1) PVM sąskaitą faktūrą ASPAR 201705001 – 1 547,35 Eur (kviečiai 2,450 t, žirniai 2,711 t) (atsakovo nepasirašyta), apie prekės gavimą parašu patvirtino atsakovo tėvas R. M. 2017 m. gegužės 5 d. važtaraštyje Nr. AB0051; 2) 2018 m. liepos 13 d. PVM sąskaitą faktūrą ASPARSS2018071304 – 1 452 Eur (rapsai „Fenja“ 0,3 t) (atsakovo nepasirašyta); 3) 2018 m. rugpjūčio 8 d. PVM sąskaitą faktūrą NAF 0187394 – 3 550 Eur (UAB „Naftėnas“ pristatė 5 000 l dyzelino, apie prekės gavimą atsakovas patvirtino parašu); už degalus 2018 m. rugpjūčio 7 d. pavedimu 3 550 Eur apmokėjo ieškovė; 3) 2018 m. rugpjūčio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą JRASPAR2018083101 – 6 841,82 Eur (kviečiai 18,24 t) (atsakovo nepasirašyta); 4) 2018 m. rugsėjo 4 d. PVM sąskaitą faktūrą NAF 0190161 –1 480 Eur (UAB „Naftėnas“ pristatė 2 000 l dyzelino, apie prekės gavimą atsakovas patvirtino parašu ant PVM sąskaitos faktūros), už degalus 2018 m. rugsėjo 4 d. 1 480 Eur apmokėjo ieškovė); 5) 2018 m. rugsėjo 5 d. PVM sąskaitą faktūrą JRASPAR2018090501 – 6 781,81 Eur (kviečiai, 18,08 t) (pasirašė atsakovo tėvas R. M.); 6) 2018 m. rugsėjo 5 d. PVM sąskaitą faktūrą JRASPAR2018090502 – 10 309,20 Eur (trąšos 24 t) (pasirašęs atsakovo tėvas R. M.); 7) 2018 m. rugsėjo 20 d. pavedimą 5 719 Eur pagal atsakovo 2018 m. rugsėjo 17 d. prašymą ieškovė sumokėjo G. Š. už žemės nuomą; 8) 2019 m. liepos 19 d. PVM sąskaitą faktūrą NAF 0214073 – 909,42 Eur (UAB „Naftėnas“ pristatė 1 318 l dyzelino), pasirašė atsakovo tėvas R. M., už degalus 2019 m. liepos 19 d. pavedimu apmokėjo ieškovė. Ieškovė taip pat pateikė išrašytų sąskaitų registrą, kuris, ieškovės nuomone, patvirtina prekių ir paslaugų gavimą bei skolų suderinimo aktus (atsakovo nepasirašyti).

14. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ir išanalizavęs byloje ieškovės bei atsakovo pateiktus duomenis – atsakovas pripažino tik dalį ieškovės suteiktų jam paslaugų, kad ieškovė apmokėjo 5 719 Eur už žemės nuomą bei pagal 2017 m. gegužės 5 d. PVM sąskaitą faktūrą ASPAR 201705001 – 1 547,35 Eur už įsigytus kviečius 2,450 t ir žirnius 2,711 t, ieškovės ieškinį tenkino iš dalies bei priteisė ieškovei iš atsakovo 30 585,97 Eur skolą, 9 583,02 Eur palūkanas.

15. Apeliaciniu skundu atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nurodo, kad teismas nepagrįstai pripažino ieškovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras kaip įrodymus, patvirtinančius atsakovo apmokėtų prekių bei suteiktų paslaugų faktą ir dydį (skolą).

16. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Pažymėtina, kad civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus. Šis įrodinėjimo civiliniame procese ypatumas yra ne kartą pabrėžtas ir kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2018 m. gegužės 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018 52 punktas).

17. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017 47 punktas). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017 23 punktas).

18. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktas).

19. Pirma, kaip nurodyta nutarties 12 punkte, ginčas tarp šalių kilo dėl skolos pagal 2018 m. rugpjūčio 24 d. Sutartį, pagal kurią ieškovė turėjo kredituoti atsakovą (apmokėti prekes ar suteikti paslaugas), o atsakovas įsipareigojo parduoti būsimą 2019 metų derlių ieškovei. Atsakovas (ūkininkas) pagal Sutarties 1.2 punktą įsipareigojo sumokėti ieškovei už visas jam patiektas prekes bei paslaugas. Sutarties 1.3 punkte šalys nustatė, kad ieškovė atsakovui jau iki Sutarties pasirašymo yra suteikusi prekių ir paslaugų už 44 709,10 Eur (be PVM) bei 5 719 Eur. Dalis ieškovės pateiktų PVM sąskaitų faktūrų, kuriomis ji grindžia ieškinio pagrindą, išrašytos iki šalims pasirašant Sutartį, dalis po jos pasirašymo. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su teismo vertinimu, kad ieškovės išrašytos PVM sąskaitos faktūros pagrindžia jam ieškovės suteiktas ir apmokėtas paslaugas bei prekes (reikalaujama priteisti skolos apimtimi), pripažįsta tik dalį ieškovės suteiktų jam paslaugų (5 719 Eur ir 1 547,35 Eur), nepripažįsta kitų PVM sąskaitų faktūrų, kaip skolos pagrindo, kadangi jų apeliantas nepasirašė ir jose esantys įrašai apie neva pateiktas prekes neatitinka tikrovės. Ieškovės teikiamų skolų suderinimo aktų jis taip pat nėra pasirašęs. Pažymėjo, kad PVM sąskaita faktūra savaime negali patvirtinti prekių perdavimo ar paslaugų suteikimo fakto, jokie prekių perdavimą ar paslaugų suteikimą patvirtinantys dokumentai (važtaraščiai) į bylą nepateikti.

20. Sutarties laisvės principas užtikrina šalims teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Šalių Sutarties 1.4 punkte numatyta, kad (be 1.3 punkte išvardintų iki Sutarties pasirašymo suteiktų paslaugų) tolimesnis finansavimas, tiekimas vyksta ir pagalba teikiama pagal atskirus ūkininko prašymus, nurodant kam ir kokia suma turi būti sumokėta, kokios prekės turi būti patiektos ir pan. Prašymai gali būti pateikiami žodžiu ir raštu, telefonu ir kitais būdais, tačiau jei bendrovė (ar tretieji asmenys jos nurodymu) patiekia bet kokias prekes, suteikia paslaugas, pristato kurą ir pan., visais atvejais laikoma, jog tai buvo atlikta ūkininko prašymu ir jo naudai, jei ūkininkas tą pačią dieną, kai jam buvo pristatytos prekės ar pradėtos teikti paslaugos raštu nenurodo bendrovei, kad tokių prekių ir paslaugų neprašė.

21. Taigi, pagal Sutarties sąlygas, ieškovė, reikalaudama skolos, privalo pateikti duomenis apie šalių sutartu būdu – apelianto nurodymu (žodžiu ar raštu) finansuoti jį (kaip ūkininką) – prekių ar suteiktų paslaugų perdavimo jam (atsakovo finansavimo) faktus patvirtinančius įrodymus (CPK 178 straipsnis). Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovė tokios pareigos nesilaikė, apsiribodama nutarties 13 punkte išvardintų PVM sąskaitų faktūrų pateikimu teismui, kurių tik nedidelė dalis apie prekių (paslaugų) gavimą (ieškovės finansavimo atsakovui suteikimą) patvirtinta atsakovo parašu. Civilinių santykių proporcingumo ir interesų derinimo principai sutartiniuose santykiuose pasireiškia tuo, kad viena sutarties šalis iš kitos gali reikalauti vykdyti sutartines prievoles tiek, kiek atitinkamai ji vykdo savo pareigas pagal sutartį. Atsakovo pareigos atsiskaityti su ieškove prievolė pagal Sutartį priklauso nuo to, kaip ieškovė vykdė pareigas finansuoti atsakovą.

22. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad išrašytos (ir apmokėtos) PVM sąskaitos faktūros savaime nepatvirtina sandorio realaus vykdymo – PVM sąskaitos faktūros teismui neturi iš anksto nustatytos galios (CPK 185 straipsnio 2 dalis), tai yra tik viena iš įrodinėjimo priemonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-686/2015). Kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų faktūrų duomenimis, kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjami visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008; 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012).

23. Ieškovei, teigiančiai, kad ji vykdė Sutartį ir finansavo atsakovą bei reikalaujančiai skolos pagal Sutartį priteisimo, tenka pareiga įrodyti aplinkybes, susijusias su sutarties vykdymu, t. y. Kreditavimo ir bendradarbiavimo sutarties dalyko (prekių ar suteiktų paslaugų) perdavimą atsakovui. Tokią praktiką nurodo ir kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-219/2020).

24. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas skolą, iš esmės rėmėsi ieškovės pateiktomis PVM sąskaitomis faktūromis, kurių didesnė dalis apie suteiktas paslaugas ar prekes apelianto nėra pasirašytos. Dalis ieškovės pateiktų PVM sąskaitų faktūrų, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pasirašytos atsakovo tėvo – byloje nedalyvaujančio asmens. Pažymėtina, kad asmuo, pasirašęs nurodytuose dokumentuose, nebuvo apklaustas, neišsiaiškintos sąskaitų pasirašymo aplinkybės, taigi, iš viso nebuvo tirta, kokiu pagrindu PVM sąskaitas faktūras pasirašė ne Sutarties šalis – atsakovas, o jo tėvas R. M., neaišku, ar PVM sąskaitose faktūrose nurodytos paslaugos (prekės) jam buvo perduotos, jei taip, kokiu pagrindu jos perduotos ne Sutarties šaliai, ar pastarasis turėjo įgaliojimus pasirašyti dokumentus atsakovo vardu, t. y. pirmosios instancijos teismas iš esmės nenagrinėjo pagal kreditavimo ir bendradarbiavimo sutartį šalis siejusių santykių esmės, nepareikalavo šalių pateikti papildomus duomenis, pagrindžiančius ieškovės PVM sąskaitų faktūrų išrašymo pagrindą, taigi, tinkamai nenustatė atsakovo įsiskolinimo ieškovei pagrindo bei dydžio, apsiribodamas ieškovės pateiktų PVM sąskaitų faktūrų išvardijimu.

25. Antra, sprendžiant klausimą dėl ieškovės reikalavimo pagrįstumo, kaip jau pažymėta nutarties 23 punkte, būtina įsitikinti, kad ieškovei finansuojant atsakovą, šis realiai tokį finansavimą gavo ir jam atsirado prievolė atsiskaityti su ieškove pagal Sutartį. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl prekių ar paslaugų suteikimo atsakovui (finansavimo fakto), nurodė, kad PVM sąskaitos faktūros įtrauktos į atsakovo buhalterinę apskaitą (atsakovo išrašomų sąskaitų registrą), šią aplinkybę vertino kaip patvirtinimą, jog atsakovas prekes ar paslaugas gavo. Teisėjų kolegija nurodo, kad byloje nėra duomenų apie atsakovo finansinės atskaitomybės dokumentus (buhalterinės apskaitos registrus). Į bylą pateikti ieškovės išrašytų sąskaitų faktūrų registrai, kurie gali patvirtinti PVM sąskaitų faktūrų išrašymą (įforminimą teisės aktų nustatyta tvarka), tačiau nepatvirtina prekių ar paslaugų pristatymo (gavimo) asmeniui, kuriam šios sąskaitos faktūros išrašytos.

26. Teisėjų kolegija nurodo, kad ne tik vien PVM sąskaitų faktūrų pateikimas savaime neįrodo ieškovės reikalavimo pagal sutartį pagrįstumo, bet ir tokiam faktui įvertinti reikia atlikti papildomą tyrimą, išsiaiškinant jų pasirašymo aplinkybes, pasiūlyti pateikti papildomus duomenis apie suteiktą finansavimą (prekių bei paslaugų perdavimą atsakovui), pareikalauti papildomų duomenų (finansinės atskaitomybės dokumentų) apie PVM sąskaitų faktūrų įtraukimo į registrą faktą, bei kompleksiškai įvertinti visas byloje nustatytas aplinkybes. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1192-881/2020).

27. Trečia, byloje tarp šalių esant ginčui dėl prekių pristatymo fakto, turi būti įvertinama ir aplinkybė, kad dalį ieškovės išrašytų ir teismui pateiktų PVM sąskaitų faktūrų pasirašė atsakovo tėvas R. M.. Kadangi šis asmuo, ne tik nebuvo įtrauktas dalyvaujančiu byloje asmeniu, bet ir nebuvo išklausytas procese, pirmosios instancijos teisme liko neišsiaiškintos aplinkybės, išvardintos nutarties 24 punkte (kodėl jis pasirašė PVM sąskaitas faktūras, ar turėjo atsakovo įgaliojimus priimti iš ieškovės prekes ar paslaugas, ar ieškovė turėjo teisę teikti PVM sąskaitas faktūras ne Sutarties šaliai, ar buvo gautas atsakovo patvirtinimas, kad toks pristatymo būdas yra jam tinkamas ir atitinka jo interesus ir kita). Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovo teismo posėdyje pateiktas paaiškinimas, kaip vyko ieškovės pagal Sutartį suteiktų paslaugų ir prekių realus perdavimas, t. y., kad buvo priimamos ir pasirašomos PVM sąskaitos faktūros arba pasirašomas prekių ar paslaugų suteikimo važtaraštis, kuriuos atsakovas arba jo tėvas užsirašydavo ant lapelio nėra pakankamas vertinant ieškovės suteikto finansavimo už atsakovą faktą ir dydį.

28. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje yra pateikti duomenys ir atsakovas viso teismo proceso metu įrodinėjo aplinkybę, jog, ieškovės akcininkų reikalavimu, buvo įkurta ŽŪB „Virkščių Agro“, kurios dalininkai yra ieškovė ir atsakovas (atsakovas yra šios žemės ūkio bendrovės pirmininkas) ir per nurodytą bendrovę tiek jis, tiek jo sutuoktinė bei tėvas R. M. visą jų ūkiuose išaugintą 2019–2020 metų rapsų ir kviečių derlių pardavė ieškovei, tokiu būdu atsiskaitydamas ir pagal šalis siejusią Sutartį. Esant duomenimis, kad šalis siejo ne tik ginčo kreditavimo ir bendradarbiavimo sutartis, bet galimai ir kiti teisiniai santykiai, apeliantui neigiant gavus iš ieškovės finansavimą visa prašomos priteisti skolos apimtimi, ypač svarbu išsiaiškinti ir tinkamai įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su atsakovo tėvo R. M. PVM sąskaitų faktūrų pasirašymu ir (ar) tokių paslaugų bei prekių perdavimu.

29. LR CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tada, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje nustatytos jos taikymo sąlygos, būtent: jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-320/2014). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas civiliniame procese kooperacijos principą, nustatė teismui pareigą imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta (CPK 8 straipsnis). Atskleisti bylos esmę bei priimti sprendimą dėl pareikštų konkrečių reikalavimų pagal konkrečias byloje nustatytas faktines aplinkybes yra pirmosios instancijos teismo pareiga.

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią procesinę situaciją, nulemtą to, kad pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo, netyrė ir nevertino esminių aplinkybių, susijusių su prekių ar paslaugų pagal Sutartį perdavimu atsakovui (ieškovo finansavimu atsakovo), kurios yra reikšmingos, sprendžiant skolos (ne)priteisimo klausimą, konstatuoja, jog, priimant skundžiamą sprendimą, teismas neatskleidė bylos esmės, o dėl tirtinų aplinkybių apimties ir pobūdžio byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi. Tokia situacija pažeistų ginčo šalies, kuri nesutiktų su apeliacinės instancijos teismo pirmą kartą atliktu ginčo aplinkybių nustatymu ir vertinimu, teisę į apeliaciją. Dėl to, apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, apskųstas teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad, analizuojant bei vertinant PVM sąskaitas faktūras bei darant faktines išvadas, neabejotinai bus sprendžiama ir dėl šioje byloje nedalyvaujančio asmens R. M. teisių ir pareigų. Tokia teisinė situacija suponuoja išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl skolos priteisimo gali turėti tiesioginę įtaką šio asmens, kuris nebuvo įtrauktas dalyvauti nagrinėjamoje byloje, teisėms ir pareigoms.

32. Nusprendus bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui, atsižvelgiant į galutinį bylos išnagrinėjimo rezultatą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2023 m. gegužės 30 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.