Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės Mano Būstas Vilnius ieškinį atsakovui V. L., dėl įsiskolinimo už balkono remontą priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindo santrauka

3. Atsakovas yra (duomenys neskelbtini) buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininkas ir bendrosios dalinės nuosavybės objektų minėtame daugiabutyje name bendrasavininkas.

4. Atsakovas, kaip bendrosios dalinės nuosavybės objektų bendrasavininkas, pagal teisės aktus privalo išlaikyti ir mokėti mokesčius bei kitas rinkliavas už jų priežiūrą. Laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 1 d. iki 2020 m. balandžio 30 d. atsakovas yra nesumokėjęs 216,38 EUR mokėjimų, todėl ieškovas prašo juos priteisti teismine tvarka.

II. Atsakovo atsikirtimų santrauka

9. Ieškovas atliko balkonų remontą pažeisdamas teisės aktų nustatytą tvarką, t. y. negavęs bendrassavininkų sutikimo, nebuvo surengtas reikalingų atlikti darbų rangovų parinkimo konkursas, todėl balkonų remontas buvo atliktas už nepagrįstai didelę sumą ir ieškovas neturi teisės reikalauti apmokėti už tai namo bendrasavininkų.

10. Atsakovas neturi balkono, todėl neturi prisidėti prie balkonų remonto ir išlaikymo, o toks teisinis reguliavimas ir teismų praktika prieštarauja teisingumo, protingumo principams ir Konstitucijai.

11. Yra paruoštas įstatymo pakeitimo projektas, kuriame numatyta, jog už balkonų išlaikymą privalo mokėti juo besinaudojantis bendrasavininkas, o ne visi namo bendrasavininkai.

Motyvuojamoji dalis

III. Byloje nustatytos teisei taikyti reikšmingos faktinės aplinkybės, jų teisinis vertinimas ir teismo išvados

Teismas konstatuoja:

12. Teismas įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą (CPK 176 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodymų vertinimas grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas: teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę ir gali padaryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia teigti, kad labiau tikėtina, jog atitinkamas faktas buvo, nei, kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2010, 2010 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2010, 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2009 ir kt.).

13. Aiškindamas įrodymų pakankamumo taisyklę kasacinis teismas yra nurodęs, kad vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Multiidėja“ v. I. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-697/2013; 2015 m. birželio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Visbalta“ v. N. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-399-701/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-224-469/2016 ir kt.).

14. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą pažymėjo, kad teismas, formuluodamas sprendimo motyvus, turi pateikti įtikinamus argumentus, kodėl teismo sprendimas yra teisingas, teisėtas ir pagrįstas. Teismo motyvai gali būti formuluojami bet kokiu teismui priimtinu, tačiau oficialiam dokumentui tinkančiu kanceliariniu stiliumi. Vienas iš teisinio argumentavimo ir teisinio teksto kompozicijos stilių yra, kai teismas savo išvadas nurodo kaip vienintelį logišką nustatytų faktų ir taikytinų teisės normų rezultatą. Pasirinkęs tokį teisinio argumentavimo stilių, teismas, siekdamas įtikinti bylos šalis ir visuomenę sprendimo teisingumu, ne tik nurodo, kad jo išvados yra teisingos, bet ir tai, kodėl kitos, konkuruojančios teisės normų taikymo alternatyvos negalimos šioje byloje. Tokie, t. y. papildomi, argumentai tik sustiprina teismo sprendimo motyvus ir leidžia tinkamai įgyvendinti CPK 270 straipsnio 4 dalies ir 331 straipsnio 4 dalies reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-463/2010).

15. Teismas nustatė žemiau nurodytas aplinkybes.

16. Byloje nėra ginčo, tą patvirtina ir VĮ Registrų centro pažyma, jog atsakovas yra buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje savininkas, todėl jis yra ir daugiabučio namo bendrosios dalinės nuosavybės objektų savininkas.

17. Byloje nėra ginčo, jog ieškovas yra daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, administratorius.

18. Byloje nėra ginčo, jog atsakovas, kaip bendrosios dalinės nuosavybės objektų bendrasavininkas, privalo išlaikyti bendrosios dalinės nuosavybės objektus. Byloje kyla ginčas dėl balkonų, kuriais nesinaudoja atsakovas, priskyrimo bendrosios dalinės nuosavybės objektams. Ieškovo teigimu, balkonai yra bendrosios dalinės nuosavybės objektai, o atsakovo teigimu, balkonai nėra bendrosios dalinės nuosavybės objektai ir už balkonų priežiūrą turi mokėti tie namo bendrasavininkai, kurie turi galimybę jais naudotis. Teismas nagrinėja ir pasisako šiuo klausimu.

19. Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų nuosavybės teisę, butų ir kitų patalpų savininkų teises ir pareigas naudojantis bendrąja nuosavybe bei bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimą reglamentuoja CK 4.82–4.85 straipsniai (byloje aktuali straipsnių redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 1 d.). Pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė techninė ir kitokia įranga. Šiuos bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančius objektus detaliau reglamentuoja Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 4 ir 15 dalyss (dalies redakcija, galiojanti nuo 2014 m. liepos 1 d.). CK 4.83 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. Pagal CK 4.82 straipsnio 3 dalį butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, taip pat reguliariai daryti atskaitymus, kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui atnaujinti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2009 m. lapkričio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Kaunuva“ v. Smėlynės g. 49-ojo daugiabučio namo savininkų bendrija, bylos Nr. 3K-7-515/2009, konstatavo, kad įstatymuose, reglamentuojančiuose daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų pareigas bendrosios dalinės nuosavybės teisėje, yra įtvirtinta bendroji taisyklė, jog bendraturtis privalo proporcingai prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui bei bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti. Šiai taisyklei taikyti yra teisiškai nereikšminga atitinkamų bendrosios dalinės nuosavybės objektų, dėl kurių daromos nurodytos išlaidos, funkcinė paskirtis, taip pat bendraturčio, kuriam ji taikytina, naudojimosi ar nesinaudojimo tais objektais aplinkybės.

20. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektų sąvoka yra nustatyta Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatyme. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 4 dalį, bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektai – pastato bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės pastato konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė techninė ir kita įranga, taip pat kitas turtas, priklausantis daugiabučių gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise. Pagal to paties įstatymo 2 straipsnio 15 dalį, pastato bendrojo naudojimo objektai: 1) bendrosios pastato konstrukcijos – pagrindinės pastato konstrukcijos (pamatai, visos laikančiosios sienos ir kolonos, išorinės sienos ir vidinės pertvaros, atskiriančios bendrojo naudojimo patalpas nuo skirtingiems savininkams priklausančių butų ir kitų patalpų, perdangos, stogas, fasado architektūros detalės ir išorinės (fasado) konstrukcijos (balkonų, lodžijų ir terasų laikančiosios konstrukcijos, aptvarai, stogeliai, išorės durys, išoriniai laiptai), tarpaukštinių laiptų konstrukcijos, nuožulnos); 2) bendrosios pastato inžinerinės sistemos – pastato bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, dujų, šilumos, sanitarinės technikos ir kita įranga (įskaitant pastato elektros skydinę, šilumos punktą, šildymo ir karšto vandens sistemos vamzdynus ir radiatorius, vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynus, rankšluosčių džiovintuvus); 3) pastato bendrojo naudojimo patalpos ir kitos pastato dalys – pastato laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, bendrojo naudojimo balkonai, lodžijos, terasos, jeigu jie nuosavybės teise nepriklauso atskiriems savininkams; 4) vietiniai inžineriniai tinklai – kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos statybos įstatyme; 5) bendrojo naudojimo žemės sklypas – bendrosios dalinės nuosavybės teise ar kitais įstatymų nustatytais pagrindais daugiabučių gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų savininkų naudojamas ir (ar) valdomas žemės sklypas.

21. Taigi, pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą balkonai yra laikytini bendrojo naudojimo objektais. Tačiau ši taisyklė nėra absoliuti. Kai statinio bendrojo naudojimo objektai tenkina tik kai kurių patalpų naudotojų poreikius, tokiu atveju gali būti sudaromas bendrojo naudojimo objektų, kurie naudojami tenkinti ne viso gyvenamojo namo, o tik atskiroje jo dalyje esančių butų ir kitų patalpų savininkų poreikius, aprašas. Sprendimai dėl šių bendrojo naudojimo objektų, skirtų ne visų gyvenamojo namo gyventojų poreikiams tenkinti, valdymo ir naudojimo gali būti priimami atskirai (CK 4.85 straipsnio 3 dalis). Tačiau tam, kad bendrojo naudojimo objektas būtų įtrauktas į šį aprašą, turi būti nustatyta, kad jis yra atskiras, nesusietas su kitais to paties statinio bendrojo naudojimo objektais ir kad juo gali naudotis tik konkrečios statinio dalies butų ir kitų patalpų savininkai. Byloje nėra duomenų, jog ginčo name būtų sudarytas ir patvirtintas minėtas aprašas, todėl balkonai laikytini statinio fasado elementais - bendrojo naudojimo objektais.

22. Atsakovo nurodoma aplinkybė, jog yra parengtas įstatymo pakeitimo projektas, kuriame siekiama nustatyti, jog balkonai, į kuriuos galima patekti tik ši konkrečiam savininkui priklausančio buto ar kitos patalpos, išlaikomi ir išsaugomi lėšomis tų savininkų, iš kurių patalpų galima patekti, nėra pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, nes įstatymo projektas nėra priimtas Lietuvos Respublikos Seimo, nėra pasirašytas Lietuvos Respublikos Prezidento, nėra paskelbtas, nėra įsigaliojęs ir, pagal pateiktas įstatymo projekto nuostatas, negalės būti taikomas atgaline tvarka. Taigi, nors įstatymo projekte yra numatytas kitoks teisinis reguliavimas, nei galioja šiuo metu, tačiau nėra teisinio pagrindo taikyti negaliojančio teisės akto ir netaikyti galiojančių teisės aktų. Teismas nenustatė pagrindų kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą dėl esamo teisinio reguliavimo atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

23. Apibendrinant darytina išvada, jog balkonai laikytini bendrosios dalinės nuosavybės objektais ir atsakovas, kaip bendrosios dalinės nuosavybės objektų bendrasavininkas privalo išlaikyti ir remontuoti bendrosios dalinės nuosavybės objektus.

24. Atsakovas atsikirtinėja, jog nėra davęs sutikimo ir nėra bendrasavininkų sprendimo atlikti balkonų remontą ir mokėti už balkonų remontą, todėl neprivalo atlyginti šių išlaidų. Su šiais teiginiais nesutiktina.

25. Daugiabutis namas baigtas statyti 1954 metais. Pastatas paprastuoju remontu buvo remontuojamas 2014 – 2016 metais. Kadangi pastatas senas, todėl neabejotinai jam buvo reikalingas ir balkonų remontas.

26. Aplinkybė, jog savininkas nedavė sutikimo apmokėti tam tikras išlaidas, nėra absoliuti sąlyga, eliminuojanti daugiabučio namo butų savininkų pareigą jas apmokėti. Pagal CK 4.83 straipsnio 4 dalį butų ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) neprivalo apmokėti išlaidų, dėl kurių jis nėra davęs sutikimo ir kurios nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais arba dėl kurių nėra priimta administratoriaus ar butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimo CK 4.84 ir 4.85 straipsniuose nustatyta tvarka. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad išlaidas galima atsisakyti mokėti dviem atvejais: 1) kai dėl jų teisės aktų nustatyta tvarka nėra priimtas sprendimas ir 2) kai butų ir kitų patalpų savininkas nėra davęs sutikimo dėl šių išlaidų. Antruoju atveju būtina dar viena sąlyga – išlaidos turi būti nesusijusios su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kaunuva“ v. Smėlynės 49-ojo daugiabučio namo savininkų bendrija, bylos Nr. 3K-7-515/2009). CK 4.83 straipsnio 4 dalies nuostata papildo CK 4.82 straipsnio 3 dalį ir pabrėžia butų ir kitų patalpų savininkų pareigą padengti būtinąsias (privalomąsias) turto išlaikymo sąnaudas, dėl kurių sudėties ir dydžio sprendžiama pagal teisės aktuose nustatytus statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus. CK 4.83 straipsnio 4 dalyje nustatytų išimčių taikymas galimas tik tada, kai išlaidos yra nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. O. v. G. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-305/2012; 2014 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Daugiabučio namo Konstitucijos 15/5 savininkų bendrija v. N. Š., bylos Nr. 3K-3-326/2014; kt.). Taigi, atitinkamų išlaidų susiejimas su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais yra teisiškai reikšmingas todėl, kad pareiga apmokėti šias išlaidas nepriklauso nei nuo buto ir kitų patalpų savininko sutikimo, nei nuo administratoriaus ar butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimo.

27. Privalomieji statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimai yra nustatyti STR 1.12.05:2010 (redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.). Pagal šio reglamento 5 punkto nuostatą, prie privalomųjų reikalavimų visumos yra priskirti reikalavimai išlaikyti gyvenamojo namo, jo dalių savybes, atitinkančias esminius statinio reikalavimus: mechaninio atsparumo ir pastovumo; gaisrinės saugos; higienos, sveikatos ir aplinkos apsaugos, saugaus naudojimo; apsaugos nuo triukšmo; energijos taupymo ir šilumos saugojimo; reikalavimus gyvenamąjį namą ir jo aplinką naudoti, prižiūrėti ir tvarkyti taip, kad patalpų naudojimas atitiktų paskirtį, nurodytą Nekilnojamojo turto registro duomenyse; būtų nepažeistos trečiųjų asmenų gyvenimo ir veiklos sąlygos. Privalomųjų reikalavimų įgyvendinimas užtikrinamas nuolatiniu gyvenamojo namo ir jo aplinkos būklės stebėjimu ir vertinimu bei nuolatine priežiūra (namo konstrukcijų ir inžinerinės įrangos techniniu aptarnavimu ir kitais prevenciniais darbais), esminius energijos taupymo ir šilumos išsaugojimo reikalavimus atitinkančiu gyvenamojo namo energinio ūkio valdymu, gyvenamojo namo, jo dalių atnaujinimo darbais, įskaitant energijos taupymo priemonių įgyvendinimą bei gyvenamojo namo avarijų likvidavimo darbais (reglamento 7 punktas). STR 1.12.05:2010 priede pateikto Daugiabučių namų techninės priežiūros pagrindinių darbų sąrašo 4.1. punkte nurodyti privalomieji darbai – daugiabučio gyvenamojo namo techninės priežiūros ir bendrojo naudojimo objektų atnaujinimo (remonto) darbai ar jų kompleksas, kuriuos atlikus užtikrinama gyvenamojo namo būklė, atitinkanti esminius statinių reikalavimus; bei 4.2. punkte nustatyta, kad bendrojo naudojimo objektų atnaujinimas (remontas) – įgyvendinant privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus atliekami statybos darbai, kuriais atkuriamos ir (ar) pagerinamos gyvenamojo namo fizinės ir energinės savybės. STR 1.12.05:2010 priede pateikto Daugiabučių namų techninės priežiūros pagrindinių darbų sąrašo Bendrojo pobūdžio organizaciniai ir tvarkomieji darbai įtvirtinti 1.1.9. punkte - bendrojo naudojimo patalpų (laiptinių, holų, koridorių, rūsių ir kitų) ir jų priklausinių (balkonų, terasų) priežiūra (durų ir langų funkcionalumo ir sandarumo tikrinimas: apkaustų ir spynų defektų šalinimas keičiant atskiras jų detales, suirusių tarpinių lokalinis keitimas, išdužusių langų įstiklinimas (iki 2 procentų jų kiekio), laiptų, bendrojo naudojimo balkonų ir terasų saugaus naudojimo užtikrinimas) bei 1.1.10 punkte - namo bendrųjų konstrukcijų (pamatų, cokolio, sienų, balkonų laikančiųjų konstrukcijų ir kitų) saugaus naudojimo užtikrinimas: atitrūkusių plytų, tinko, lipdinių, skardos, medinių ir kitokių detalių pašalinimas ar pritvirtinimas. Iš šių teisės aktais nustatytų reikalavimų visumos darytina išvada, kad prie privalomųjų statinio naudojimo ir priežiūros reikalavimų, užtikrinančių tiek pastato gyventojų, tiek trečiųjų asmenų saugumą, nagrinėjamu atveju yra priskiriamas balkonų remontas, mažinant riziką balkonui ar jo dalims atskilti, nukristi ir/ar padaryti žalą asmenims ir/ar jų turtui.

28. Pareiga apmokėti išlaidas, susietas su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais, nepriklauso nei nuo buto ir kitų patalpų savininko sutikimo, nei nuo administratoriaus ar butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Senamiesčio ūkis“ v. UAB „Vilniaus Narutis“, bylos Nr. 3K-3-570/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-79-378/2016).

29. Vadovaujantis aukščiau minėtais išaiškinimais ir aptartais teisės aktais darytina išvada, jog šiuo atveju atsakovo pareiga apmokėti išlaidas, susietas su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais (balkonais), nepriklauso nei nuo buto ir kitų patalpų savininko sutikimo, nei nuo administratoriaus ar butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimo, todėl atsakovas privalo apmokėti šias išlaidas.

30. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog kainų apklausos būdu buvo parinktas rangovas, darbai atlikti ir priimti (pateiktas Atliktų darbų priėmimo aktas Nr. R-BST-V16-339248). Remonto išlaidų suma buvo paskirstyta tarp daugiabučio namo bendrasavininkų. Ginčo, jog ieškovas būtų neteisingai atlikęs remonto išlaidų paskirstymą, byloje nėra. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ieškinio reikalavimas dėl 216,38 EUR skolos priteisimo yra pagrįstas ir tenkintinas (CK 4.82 -4.85 straipsniai).

31. Pagal CK 6.37 straipsnio 1 dalį skolininkas privalo mokėti procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo įvykdymo, todėl iš atsakovo priteistina 5 procentų dydžio procesinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str.).

32. Kiti šalių nurodyti argumentai bei aplinkybės neturi esminės reikšmės bylos išsprendimui, todėl dėl jų teismas plačiau nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas, priimtas byloje van de Hurk v. Netherlands, bylos Nr. 16034/90).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

33. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 str.).

34. Ieškovas, pateikdamas pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo patyrė 39,71 EUR išlaidas (8 EUR žyminio mokesčio, 1,71 EUR už Nekilnojamojo turto bei Gyventojų registro tarnybos išrašus bei 30 EUR už teisines paslaugas). Pateikdamas ieškinį papildomai patyrė – 7 EUR žyminio mokesčio, 331,54 EUR išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Iš viso ieškovas patyrė 378,25 EUR bylinėjimosi išlaidų, kurios, patenkinus ieškinį, priteistinos iš atsakovo (CPK 93 straipsnis).

35. Šalims išaiškintina, kad pagal CPK 140 straipsnio 4 dalį per 30 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos šalys turi teisę sudaryti taikos sutartį dėl ginčo esmės ir pateikti ją teismui tvirtinti po sprendimo pirmosios instancijos teisme priėmimo, bet nepasibaigus jo apskundimo apeliacine tvarka terminui. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismas, nutartimi patvirtinęs taikos sutartį, panaikina priimtą sprendimą ir bylą nutraukia. Kol sprendžiamas taikos sutarties tvirtinimo klausimas, apeliacinio skundo padavimo termino eiga sustabdoma. Įsiteisėjus teismo sprendimui, šalys turi teisę sudaryti taikos sutartį vykdymo procese CPK 595 straipsnio tvarka.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

tenkinti ieškinį.

Priteisti ieškovui UAB Mano Būstas Vilnius (kodas 121452091) iš atsakovo V. L. (kodas (duomenys neskelbtini) 216,38 EUR (du šimtus šešiolika euro ir 38 euro centų) skolos, 5 (penkių) procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos – 216,38 EUR (dviejų šimtų šešiolikos euro ir 38 euro centų) už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo (2020 m. birželio 17 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 378,25 EUR (tris šimtus septyniasdešimt aštuonis euro ir 25 euro centus) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.