- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-12-14
- Bylos Nr.
- e2A-3024-565/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-36688-2020-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Burdulienė
- Atsakovas
- akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“
- Ieškovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl žalos valstybės biudžetui atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Lietuvos draudimas“ 400 Eur valstybės biudžetui padarytai žalai atlyginti.
2. Ieškovas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) kelio (duomenys neskelbtini) 43,650 kilometre įvykusio eismo įvykio metu žuvo R. M.. Kalta dėl to pripažinta V. Š. B., eismo įvykio metu vairavusi automobilį „VW Sharan“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurio valdytojo civilinę atsakomybę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdraudė atsakovė AB „Lietuvos draudimas“. Ieškovas pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatus paskyrė valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją (toliau – ir našlaičių pensija) R. M. sūnui A. M. (iki (duomenys neskelbtini)) ir dukrai M. M. (iki (duomenys neskelbtini)). Atsakovė atlygino iki 2019 m. rugsėjo 30 d. susidariusią žalą, atsiradusią VSDFV Kauno skyriui išmokėjus našlaičių pensijas R. M. vaikams. VSDFV Kauno skyrius 2020 m. rugsėjo 4 d. raštu kreipėsi į atsakovę dėl 3 178,06 Eur žalos, kuri atsirado išmokėjus našlaičių pensijas nuo 2019 m. spalio 1 d. iki 2020 m. rugsėjo 30 d. (po 1 589,03 Eur kiekvienam vaikui), atlyginimo. Atsakovė 2020 m. rugsėjo 7 d. raštu informavo, kad kompensuos tik 2 778,06 Eur žalą, t. y. už išmokėtas našlaičių pensijas nuo 2019 m. spalio 1 d. iki 2020 m. rugsėjo 30 d. (2 x 1 389,03 Eur), ir nekompensuos 2020 m. rugpjūčio mėnesį išmokėtų 400 Eur (2 x 200 Eur) vienkartinių išmokų.
Atsiliepimas
3. Atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ su ieškiniu nesutiko.
4. Atsakovė nurodė, jog 200 Eur vienkartinės išmokos, ieškovo 2020 m. rugpjūčio 8 d. išmokėtos žuvusiojo vaikams, paskirtos ir išmokėtos ne kaip eismo įvykio pasekmės, už kurią būtų atsakingas dėl eismo įvykio kaltas asmuo ar atsakovė kaip atsakingas draudikas, atlyginimas, o kaip valstybės suteikta socialinė parama, siekiant sušvelninti dėl koronaviruso pandemijos susidariusią situaciją. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala. Valstybės pareigos teikti socialinę paramą perkėlimas žalą padariusiam asmeniui neatitinka Konstitucijos 52 straipsnio ir proporcingumo principo, nes žalą padaręs asmuo privalėtų atlyginti daugiau žalos, nei realiai padarė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. rugsėjo 20 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas priteisė ieškovui VSDF Kauno skyriui iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ 400 Eur valstybės biudžetui padarytai žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog:
5.1. eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės WV Sharan, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojo civilinė atsakomybė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu buvo apdrausta AB „Lietuvos draudimas“. Atsižvelgiant į tai, VSDFV Kauno skyrius, išmokėjęs išmokas našlaičiais likusiems žuvusiojo vaikams, turi teisę reikšti regresinį reikalavimą dėl eismo įvykio kalto asmens draudikui, šiuo atveju AB „Lietuvos draudimas“;
5.2. ieškovas pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatus paskyrė ir mokėjo valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją eismo įvykyje žuvusio R. M. sūnui A. M. ir dukrai M. M.. Be šių išmokų ieškovas pagal Lietuvos Respublikos vienkartinės išmokos socialinio draudimo pensijų ir šalpos išmokų gavėjams įstatymo nuostatas 2021 m. rugpjūčio mėnesį A. M. ir M. M. išmokėjo vienkartines išmokas po 200 Eur;
5.3. Lietuvos Respublikos vienkartinės išmokos socialinio draudimo pensijų ir šalpos išmokų gavėjams įstatyme nustatyta, kad šis įstatymas taikomas asmenims, kuriems mokama socialinio draudimo našlaičių pensija. Šios išmokos buvo išmokėtos A. M. ir M. M. dėl to, kad jie gauna našlaičių pensiją, o našlaičiais jie tapo dėl to, kad V. Š. B. sukelto eismo įvykio metu žuvo jų tėvas. Darytina išvada, kad nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėti V. Š. B. veiksmai, kaltė, žala (netektos pajamos) ir priežastinis žalos bei V. Š. B. veiksmų ryšys. Išmokos vaikams išmokėtos būtent dėl jų, kaip našlaičių, statuso, todėl neigti priežastinį ryšį ar laikyti jį pernelyg nutolusiu nėra pagrindo;
Atsiliepimas
5.4. atsakovė teigė, kad ginčijama išmoka yra valstybės suteikta socialinė parama, siekiant sušvelninti dėl koronaviruso pandemijos susidariusią situaciją, kurios neturi kompensuoti draudikas, nes jis nėra atsakingas už pandemiją. Šiuo atveju 400 Eur išmokos kompensavimas priteistinas iš atsakovės siejant jį ne su pandemija, bet su eismo įvykiu. Sutiktina su ieškovu, kad visuotinai žinoma, jog dėl koronaviruso pandemijos sukeltų ribojimų vaikų mokymuisi ir prisitaikymui prie pakitusių mokymo bei gyvenimo sąlygų teko daugiau išlaidų. Ši našta ypač padidėjo netekus maitintojo. Todėl našlaičiai ir buvo viena iš tų socialinių grupių, kuriems valstybė skyrė papildomą paramą. Kadangi išmoka susijusi būtent su vaikų statusu (našlaičiai), o našlaičiais jie tapo ne dėl pandemijos, o dėl eismo įvykio, šias išmokas kompensuoti turi atsakovė. Koronaviruso sukelta pandemija yra tik vienas iš faktorių, kurie gali padidinti išlaidas ir negautas dėl maitintojo netekimo pajamas. Aplinkybė, kad prie jų kompensavimo prisidėjo valstybė socialine parama, nepaneigia ieškovo teisės reikalauti šių išmokų kompensavimo iš draudiko;
5.5. vienkartinės išmokos išmokėjimas siejamas su visuotinai žinoma aplinkybe dėl padidėjusių išlaidų vaikų poreikiams tenkinti, todėl jų papildomai pagrįsti ieškovas neprivalėjo. Kita vertus, atsakovė nepateikė duomenų, paneigiančių išaugusios turtinės žalos dydį. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra jokių duomenų, paneigiančių, kad turtinės žalos dydis dėl eismo įvykio metu sukeltų padarinių – tėvo mirties – velionio vaikams pandemijos įtakoje išaugo mažiau nei 200 Eur kiekvienam vaikui, ieškinys tenkinamas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
6. Atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliaciniame skunde nurodo šiuos esminius argumentus:
6.1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. birželio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2013 yra išaiškinęs, kad valstybinio socialinio draudimo įstaigos, išmokėjusios draudimo išmoką, regreso teisė į žalą padariusį asmenį bei tokio asmens pareiga šią žalą atlyginti nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinta tik ta apimtimi, kiek išmokėta valstybinio socialinio draudimo išmoka atlyginta nukentėjusių asmenų turtinė žala. Valstybės įsipareigojimas vykdyti valstybės socialinės politikos (apsaugos) funkciją, prisidėti prie paramos savo gyventojams, nereiškia, kad, valstybei šias išmokas išmokėjus, valstybinės institucijos įgauna absoliučią jų susigrąžinimo teisę. Valstybės pareigos teikti socialinę paramą perkėlimas žalą padariusiam asmeniui neatitinka Konstitucijos 52 straipsnio ir proporcingumo principo, nes žalą padaręs asmuo privalėtų atlyginti daugiau žalos, nei realiai padarė. Socialinio draudimo įstaiga turi atgręžtinio reikalavimo teisę tik į nukentėjusiojo asmens realiai patirtos turtinės žalos atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-111-421/2015; 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2015; 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-620/2013; 2014 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2014; 2015 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155-684/2015 ir kt.);
6.2. žalos padarymo faktą ir jos dydį turi įrodyti atlyginti žalą prašantis (reiškiantis atgręžtinį reikalavimą) asmuo. Nagrinėjamoje byloje ieškovas savo poziciją, kad 200 Eur vienkartine išmoka A. M. ir M. M. buvo kompensuota jų realiai patirta turtinė žala, įrodinėjo ir motyvavo labai konkrečiai – tuo, kad dėl „COVID-19 pandemijos šeimoms padidėjo išlaidos, susijusios su vaikų nuotoliniu mokymu, t. y. kiekvienas vaikas turi turėti kompiuterinę įrangą, reikalingą mokytis nuotoliniu būdu, dažnas našlaitis mokyklose gaudavo nemokamą maitinimą, kurio jis neteko“. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad būtent A. M. ir M. M. pandemija lėmė papildomas išlaidas kompiuterinei įrangai įsigyti, kad iki tol kiekvienas jų neturėjo nuotoliniam mokymuisi tinkamo kompiuterio, kad, esant ekstremaliai situacijai, kompiuterinės įrangos nesuteikė mokykla ar kitos institucijos. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad A. M. ir M. M. mokykloje gaudavo nemokamą maitinimą. Byloje nėra jokių įrodymų, nei kad šie vaikai tokią teisę turėjo (kad vidutinės pajamos vienam asmeniui buvo būtent tokio dydžio, kuriam esant mokiniui skiriamas nemokamas maitinimas, nei kad buvo ją realizavę (pateikę prašymą-paraišką nemokamo maitinimo skyrimui). Mokiniams, kurie mokyklose gaudavo nemokamą maitinimą, jis buvo užtikrinamas ir pandemijos bei karantino metu – nemokamo maitinimo teikimas buvo užtikrinamas aprūpinant nemokamą maitinimą gaunančius vaikus maisto produktais ar pagamintu maistu. Ieškovas byloje net nebandė pagrįsti, kad 200 Eur vienkartinės išmokos yra realiai A. ir M. M. dėl eismo įvykio patirta turtinė žala;
6.3. apeliantė niekada neginčijo ir ieškovui yra kompensavusi visas ieškovo A. ir M. M. dėl jų tėvo mirties paskirtas ir išmokėtas našlaičių pensijas nuo pat 2011 metų, nes jos yra jų patirta turtinė žala, tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusi su eismo įvykiu. Tačiau, jei valstybėje nebūtų susidariusi ekstremali situacija dėl koronaviruso (COVID-19) plitimo, nebūtų paskelbtas karantinas ir valstybė nebūtų nusprendusi dėl to suteikti paramos visiems socialines išmokas gaunantiems asmenims, ieškovas nei A. ir M. M., nei kitiems apie 910 000 asmenų, gavusiems socialinio draudimo išmokas ir/ar kompensacijas, nebūtų paskyręs ir išmokėjęs vienkartinių 200 Eur išmokų. Taigi, šių vienkartinių išmokų mokėjimas susijęs ne su eismo įvykiu, o su dėl koronaviruso šalyje susidariusia situacija ir valstybės siekiu ją sušvelninti;
6.4. ieškovo A. ir M. M. išmokėtos ir prašomos iš apeliantės priteisti 200 Eur vienkartinės išmokos buvo paskirtos ir išmokėtos Lietuvos Respublikos vienkartinės išmokos socialinio draudimo pensijų ir šalpos išmokų gavėjams įstatymo (toliau – ir Vienkartinės išmokos įstatymas) pagrindu, kuris priimtas siekiant šalinti situacijos, kai Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152 paskelbta valstybės lygio ekstremali situacija visoje šalyje dėl koronaviruso (COVID-19) plitimo grėsmės ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 paskelbtas trečios civilinės saugos sistemos parengties lygis ir karantinas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, padarinius. Vienkartinės išmokos įstatymo 1 straipsnio 1 dalis numato, kad šio įstatymo paskirtis – nustatyti vienkartinės išmokos socialinio draudimo pensijų ir šalpos išmokų gavėjams dydį, teisę ją gauti turinčius asmenis, jos skyrimo ir mokėjimo tvarką. Vienkartinės išmokos įstatymo 3 straipsnis numato, kad teisę į vienkartinę išmoką turi šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys, kurie nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. gavo (gauna) vieną iš šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nurodytų išmokų. Pagal šį įstatymą išmokama vienkartinė išmoka neturi įtakos kitoms asmeniui pagal įstatymus priklausančioms kas mėnesį mokamoms išmokoms ir (ar) kompensacijoms, taip pat skiriamai piniginei socialinei paramai, apmokėjimui už socialines paslaugas (Vienkartinės išmokos įstatymo 6 straipsnis). Vienkartinės išmokos išmokamos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui skiriamų valstybės biudžeto tikslinių asignavimų išmokoms iš valstybės biudžeto finansuoti (Vienkartinės išmokos įstatymo 8 straipsnis). Kadangi pagal Vienkartinės išmokos įstatymą mokėtos išmokos yra valstybės parama, ieškovas neįrodė, kad bent tam tikra dalis A. ir M. M. išmokėtų vienkartinių išmokų atlygino jų dėl 2011 m. eismo įvykio patirtą turtinę žalą;
6.5. faktas, kad A. M. ir M. M. tapo našlaičiais dėl (duomenys neskelbtini) įvykusio eismo įvykio, kurio metu žuvo jų tėvas, neįrodo, kad vienkartinių išmokų mokėjimas A. M. ir M. M. priežastiniu ryšiu tiesiogiai susijęs su (duomenys neskelbtini) įvykusiu eismo įvykiu. Ryšys, siejantis (duomenys neskelbtini) eismo įvykį ir vienkartines išmokas A. ir M. M., yra pernelyg nutolęs tiek laiko, tiek priežasties-pasekmės santykio prasme, kad galėtų sukelti teisinius padarinius, ieškovo regreso teisę ir apeliantės atsakomybę dėl ieškiniu reikalaujamų sumų. Jei valstybėje nebūtų susidariusi ekstremali situacija dėl koronaviruso (COVID-19) plitimo, nebūtų paskelbtas karantinas, ieškovas nei A. ir M. M., nei kitiems našlaičiams ar kitas socialinio draudimo išmokas ir/ar kompensacijas gavusiems asmenims nebūtų paskyręs ir išmokėjęs vienkartinių 200 Eur išmokų. Byloje nėra duomenų, jog ieškovas per visą laikotarpį nuo (duomenys neskelbtini) eismo įvykio iki 2020 m. rugpjūčio 8 d. (daugiau kaip 9 metai) A. ir M. M., be našlaičių pensijų, būtų skyręs kokias nors išmokas. 200 Eur vienkartinės išmokos A. ir M. M. išmokėtos tik kartą, 2020 m. rugpjūtį, ir tik todėl, kad įstatymų leidėjas, įvertinęs Lietuvos Respublikoje susidariusią ekstraordinarią ekstremalią situaciją dėl koronaviruso plitimo, paskelbto karantino, nusprendė socialinio draudimo išmokas gaunantiems asmenims suteikti vienkartinę socialinę paramą.
7. Ieškovas VSDFV Kauno skyrius prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:
7.1. VSDFV Kauno skyrius nesutinka su apeliantės teiginiu, kad vienkartinė išmoka, išmokėta A. ir M. M. pagal Lietuvos Respublikos vienkartinės išmokos socialinio draudimo pensijų ir šalpos išmokų gavėjams įstatymą, yra valstybės parama, susijusi dėl koronaviruso susidariusia situacija šalyje, o ne su 2011 m. eismo įvykiu, ir kad ryšys, siejantis (duomenys neskelbtini) eismo įvykį ir vienkartines išmokas A. ir M. M., yra pernelyg nutolęs, kad galėtų sukelti teisinius padarinius, ieškovo regreso teisę ir apeliantės atsakomybę. Pensijų įstatymo 38 straipsnis numato, kad teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo (paskelbto mirusiu) vaikai ir įvaikiai. A. M. ir M. M. teisę į našlaičių pensiją įgijo būtent po to, kai jų tėvas R. M. žuvo (duomenys neskelbtini) eismo įvykio metu. Eismo įvykis kilo dėl V. Š. B., vairavusios automobilį „VW Sharan“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės. Vienkartinės išmokos dydį, teisę ją gauti turinčius asmenis, jos skyrimo ir mokėjimo tvarką nustato Vienkartinės išmokos įstatymas, pagal kurio 1 straipsnio 2 dalį, be kitų šioje dalyje išvardintų asmenų, nurodyti ir asmenys, kuriems mokamos socialinio draudimo našlaičių pensijos. Vienkartinės išmokos išmokamos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui skiriamų valstybės biudžeto tikslinių asignavimų išmokoms iš valstybės biudžeto finansuoti (Vienkartinės išmokos įstatymo 8 straipsnis). Ta aplinkybė, kad vienkartinės išmokos, išmokėtos pagal Vienkartinių išmokų įstatymą, o ne pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymą, nepaneigia šių išmokų socialinės prigimties. Atsižvelgiant į Vienkartinės išmokos įstatyme numatytą teisinį reglamentavimą, vienkartinė išmoka A. M. ir M. M. išmokėta tik dėl to, kad, eismo įvykio metu žuvus jų tėvui R. M., jiems buvo paskirta ir mokėta našlaičių pensija. Akivaizdu, kad vienkartinių išmokų mokėjimas A. M. ir M. M. priežastiniu ryšiu tiesiogiai susijęs su (duomenys neskelbtini) įvykusiu eismo įvykiu. Atsakovei atlyginus tik našlaičių pensiją, nėra užtikrinamas visiškas žalos atlyginimas, įtvirtintas CK 6.249 ir 6.251 straipsniuose.
7.2. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 182 straipsnyje nurodyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, teismo pripažintų visiems žinomomis. VSDFV Kauno skyrius pirmos instancijos teisme nurodė, kad visiems Lietuvoje yra žinoma, kad dėl Covid-19 pandemijos šeimoms, auginančioms mokyklinio amžiaus vaikus, padidėjo išlaidos, susijusios su vaikų nuotoliniu mokymusi, pavyzdžiui, kiekvienas vaikas turėjo turėti kompiuterinę įrangą, reikalingą mokytis nuotoliniu būdu, dažnas našlaitis Lietuvoje mokyklose gaudavo nemokamą maitinimą ir pan. VSDFV Kauno skyrius pirmosios instancijos teisme pabrėžė, kad vienkartinė išmoka A. ir M. M. buvo išmokėta būtent todėl, kad jie yra našlaičiai, o našlaičiais jie tapo ne dėl pandemijos, o dėl eismo įvykio;
7.3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. balandžio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2014 pasisakė dėl transporto išlaidų kompensacijos, mokamos iš valstybės biudžeto, teisinio kvalifikavimo ir socialinio draudimo įstaigos regreso teisės prisiteisti šias išmokas iš žalą padariusio asmens draudiko ir konstatavo, kad tais atvejais, kai dėl trečiojo asmens kaltės sužalotas asmuo netenka viso ar dalies darbingumo ir dėl to jam paskiriama transporto lengvata pagal Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymą, tokia lengvata laikytina nukentėjusiojo asmens patirtos žalos atlyginimu. A. ir M. M. našlaičiais tapo dėl V. Š. B. kaltės, ir būtent dėl šio suteikto statuso jiems buvo išmokėta vienkartinė išmoka pagal Vienkartinės išmokos įstatymą. Todėl šią žalą turi atlyginti eismo įvykio kaltininkės civilinę atsakomybę apdraudusi apeliantė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
13. Apeliacinės instancijos teismas absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.
14. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl socialinio draudimo įstaigos, išmokėjusios vienkartinę našlaičių pensiją vaikams, kurie eismo įvykio metu neteko tėvo, regreso teisės į kalto dėl eismo įvykio asmens civilinės atsakomybės draudiką.
15. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 1 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-169-537/2012 V. Š. B. pripažinta kalta dėl to, kad (duomenys neskelbtini), vairuodama transporto priemonę WV Sharan, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), sukėlė eismo įvykį, kurio metu žuvo R. M.. Transporto priemonės WV Sharan, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojo civilinė atsakomybė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu buvo apdrausta AB „Lietuvos draudimas“.
16. VSDFV Kauno skyriaus 2019 m. gegužės 22 d. sprendimu Nr. VPE_SPI-1174 R. M. sūnui A. M. skirta 88,38 Eur per mėnesį valstybinė socialinio draudimo našlaičių pensija nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini). VSDFV Kauno skyriaus 2019 m. gegužės 22 d. sprendimu Nr. VPE_SPI-1175 R. M. dukrai M. M. skirta 88,38 Eur per mėnesį valstybinė socialinio draudimo našlaičių pensija nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini). Minėtuose sprendimuose nurodyta, jog našlaičių pensijos dydis apskaičiuotas pagal 120 Eur valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydį ir 476 Eur einamųjų metų draudžiamąsias pajamas. 2019 m. gegužės mėnesio pensijos dydis – 118,05 Eur, taip pat nurodyta, jog našlaičių pensijos dydis toliau bus keičiamas kiekvieną kartą Vyriausybei patvirtinus naują socialinio draudimo bazinės pensijos dydį ir / ar naujas einamųjų metų draudžiamąsias pajamas.
17. Iš VSDFV Kauno skyriaus pateiktų 2020 m. rugsėjo 4 d. pažymų apie asmeniui išmokėtas išmokas Nr. (11.4E)KA_P21E-5499 ir Nr. (11.4E)KA_P21E-5500 matyti, jog A. M. ir M. M. nuo 2019 m. spalio 1 d. iki 2020 m. rugsėjo 30 d. kiekvieną mėnesį buvo mokamos našlaičių pensijos: po 108,05 Eur našlaičių pensija nuo 2019 m. spalio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. ir po 118,32 Eur našlaičių pensija nuo 2020 m. sausio 3 d. iki 2020 m. rugsėjo 30 d. Minėtos pažymos taip pat patvirtina, jog 2020 m. rugpjūčio mėn. A. M. ir M. M. buvo išmokėtos ir vienkartinės išmokos po 200 Eur kiekvienam. Išmokėjęs nurodytas sumas, VSDFV Kauno skyrius kreipėsi į atsakovę AB „Lietuvos draudimas“, prašydamas atlyginti Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padarytą žalą.
18. CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Pagal to paties straipsnio 3 dalį draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo.
19. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 18 d. nutarime konstatavo, kad CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nurodytos socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra socialinio draudimo santykius reguliuojančiuose įstatymuose (inter alia (be kita ko) Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme) numatytos išmokos, mokamos apdraustam asmeniui ar jo šeimos nariams apdrausto asmens sužalojimo ar jo gyvybės atėmimo atvejais inter alia našlaičių pensija. Pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala, t. y. tais atvejais, kai draudimo išmoka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl visos draudimo išmokos, o tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria atlyginama nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala.
20. Nagrinėjamu atveju tarp šalių nėra ginčo dėl ieškovo mirusiojo vaikams išmokėtų našlaičių pensijų, atsakovė šias išmokas yra kompensavusi. Atsakovė nesutinka kompensuoti VSDFV Kauno skyriaus 2020 m. rugpjūčio mėnesį A. M. ir M. M. išmokėtų 400 Eur (2 x 200 Eur), teigdama, jog šios išmokos nėra susijusios su eismo įvykiu, o yra valstybės suteikta socialinė parama, paskirta siekiant sušvelninti dėl koronaviruso pandemijos susidariusią situaciją, todėl atsakovė neturi pareigos šių išmokų kompensuoti. Apeliacinės instancijos teismas su tokia atsakovės pozicija nesutinka.
21. Vienkartinės išmokos mirusiojo vaikams buvo išmokėtos pagal 2020 m. gegužės 7 d. Lietuvos Respublikos vienkartinės išmokos socialinio draudimo pensijų ir šalpos išmokų gavėjams įstatymą (Vienkartinės išmokos įstatymas), kurio 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teisę į vienkartinę išmoką turi šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys, kurie nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. gavo (gauna) vieną šio įstatymo 1 staripsnio 2 dalyje nurodytų išmokų. Pagal Vienkartinės išmokos įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 4 punktą teisę į vienkartinę išmoką turi asmenys, gaunantys socialinio draudimo našlaičių pensijas. Pagal Vienkartinės išmokos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį vienkartines išmokas paskiria ir šio įstatymo 4 straipsnyje nustatytais terminais išmoka Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos, nereikalaudamos iš asmenų, kurie pagal šį įstatymą turi teisę gauti vienkartinę išmoką, prašymų.
22. Šiuo atveju priežastis, dėl kurios A. M. ir M. M. buvo paskirtos našlaičių pensijos, yra jų tėvo žūtis dėl trečiojo asmens (eismo įvykio kaltininko), kurio civilinę atsakomybę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu buvo apdraudusi atsakovė, kaltės. Atitinkamai ir priežastis, dėl kurios A. M. ir M. M. gavo vienkartines 200 Eur išmokas, yra ta, jog jiems įstatymų nustatyta tvarka yra mokamos našlaičių pensijos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog šiuo atveju vienkartinė išmoka yra susijusi būtent su vaikų statusu (našlaičiai), kurį jie įgijo dėl įvykusio eismo įvykio. Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog konkrečiu atveju Vienkartinės išmokos įstatymo pagrindu našlaičiams paskirta vienkartinė išmoka gali būti prilyginama socialinio draudimo našlaičių išmokoms, o jas išmokėjusi įstaiga įgyja regreso teisę į už eismo įvykį dėl kurio vaikai tapo našlaičiais, atsakingą asmenį (šiuo atveju į atsakingo asmens draudiką).
23. Žalą padariusio asmens civilinė atsakomybė visais atvejais atsiranda tik nustačius visas jos sąlygas, tai yra kaltę, neteisėtus veiksmus, žalą ir juos siejantį priežastinį ryšį (CK 6.246 – 6.249 straipsniai). Nagrinėjamu atveju tiriama viena iš civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – atlygintinos žalos dydžio klausimas. Atsakovė teigia, jog ieškovas byloje nepagrindė, kad 200 Eur vienkartinės išmokos yra realiai A. ir M. M. dėl eismo įvykio patirta turtinė žala, todėl ji, kaip draudikė, neturi pareigos padengti šias išmokas. Taigi, byloje kyla ginčas, ar vienkartinė išmoka našlaičiams, kurių tėvas žuvo eismo įvkylio metu, kompensuoja / viršija žuvusiojo vaikų patirtą turtinę žalą.
24. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad socialinio draudimo įstaigų pateikti duomenys apie įstatymuose nustatyta tvarka išmokėtas draudimo išmokas vertintini kaip įrodymai, patvirtinantys nukentėjusio asmens patirtos ir jau socialinio draudimo įstaigų atlygintos žalos dydį tais atvejais, kai atsakovas neteikia patikimų argumentų ir įrodymų, ginčydamas nukentėjusiojo patirtos žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2014; 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-93/2014). Socialinio draudimo pateikiamų įrodymų vertinimas neapriboja žalą padariusio asmens (jo draudiko), manančio, kad išmokėta kompensacija viršija nukentėjusio asmens patirtos žalos dydį, teisės visomis leistinomis priemonėmis įrodinėti, kad jis žalos nepadarė ar jos padarė mažiau, nei išmokėjo socialinio draudimo įstaiga. Jei atsakovo argumentai ir jo pateikiami įrodymai patvirtina, kad ieškovo prašomos priteisti regresinės prievolės dydis reikšmingai neatitinka išmokėtų socialinio draudimo išmokų dydžio, įrodymus dėl to, kokią konkrečią žalą patyrė nukentėję asmenys, teikia abi proceso šalys (CPK 179 straipsnio 1 dalis).
25. Taigi, konkrečiu atveju būtent atsakovė, teigianti, jog mirusiojo vaikams ieškovo išmokėta vienkartinė išmoka (po 200 Eur kiekvienam) viršija jų realiai patirtą žalą, turi įrodyti šias aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, sprendžia, kad apeliantė tokių aplinkybių neįrodė. Šiuo aspektu pažymėtina, jog bendro pobūdžio argumentai, susiję su našlaičiais tapusių vaikų nemokamu maitinimu ir / ar vaikų nuotoliniu mokymusi ir priemonėmis, skirtomis užtikrinti nuotolinį mokymą pandemijos metu, neteikiant konkrečių su nukentėjusių asmenų (našlaičių) turtine padėtimi susijusių įrodymų, patys savaime neatskleidžia nukentėjusių asmenų turtinės padėties.
26. Asmenys, turintys teisę gauti našlaičių pensiją, nurodyti Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 38 straipsnyje. Pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 39 straipsnio 1 dalį asmeniui, turinčiam teisę gauti našlaičių pensiją, ši pensija apskaičiuojama pagal mirusio asmens gautos ar galėjusios priklausyti pensijos bendrosios ir individualiosios dalių dydį. Pagal to paties straipsnio 2 dalį – našlaičių pensijos dydis yra 50 procentų šio straipsnio 1 dalyje nurodytų pensijų bendrosios ir individualiosios dalių dydžio. Jeigu našlaičių pensijos skiriamos dviem ir daugiau vaikų (įvaikių), kiekvienam skiriama po lygiai, bet ne daugiau kaip 100 procentų viso apskaičiuotos netekto darbingumo (invalidumo) ar senatvės pensijos bendrosios ir individualiosios dalių dydžio. Indeksavus bazinės pensijos dydį ir apskaitos vieneto vertę, našlaičių pensijos yra atitinkamai apskaičiuojamos pagal naujus šių rodiklių dydžius (Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 39 straipsnio 5 dalis).
27. Taigi, A. ir M. M. mokama našlaičių pensija yra apskaičiuota įstatyme nustatytu būdu, tai yra, pagal teisės aktuose įtvirtintus objektyvius kriterijus, kurie neatspindi visų individualių, konkrečiam nukentėjusiam apdraustajam būdingų parametrų. Šiuo atveju byloje nėra įrodymų, kokių pajamų dėl tėvo mirties negavo vaikai, kuriems įstatymų nustatyta tvarka buvo paskirta našlaičių pensija, taip pat, kad jų gaunama našlaičių pensija visiškai kompensuoja jų nepgautas pajamas dėl tėvo mirties. Nesant tokių duomenų, nėra pagrindo sutikti su atsakovės argumentais, jog vienkartinė išmoka negali būti laikoma tėvo netekusių vaikų patirta žala, tai yra, kad ši išmoka viršijo pajamas, kurias vaikai būtų gavę, jeigu nebūtų netekę tėvo.
28. Nagrinėjamoje byloje be civilinę atsakomybę reglamentuojančių normų taip pat taikytinos ir šeimos teisės normos. CK 3.192 straipsnis (tėvų pareiga materialiai išlaikyti svo vaikus) numato, kad abu tėvai privalo išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikųporeikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas baikui vystytis sąlygas. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nuolatinį rūpinimąsi vaikų buitimi ir priežiūrą galima įvertinti bent jau minimalios mėnesinės algos (MMA) dydžiu (CK 1.5 straipsnis, CPK 3 straipsnio 1 ir 7 dalys, 185 straipsnis). Šiuo atveju ieškovo (socialinio draudimo įstaigos) mokama našlaičių pensijos suma abiems vaikams pagal byloje esančias 2020 m. rugsėjo 4 d. pažymas nuo 2020 m. sausio 3 d. iki 2020 m. rugsėjo 30 d. sudarė po 118,32 Eur, tai yra buvo ženkliai mažesnė nei teismų praktikoje pripažįstama minimali išlaikymo vaikams suma (kasacinio teismo praktikoje orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažįstamas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas; 2020 m. sausio 1 d. minimalios mėnesinės algos dydis buvo 607 Eur). Byloje nėra duomenų, jog žuvusiojo vaikams išmokėtos vienkartinės išmokos (po 200 Eur) kartu su jiems mokama našlaičių pensija (118,32 Eur) viršija jų realiai negautų pajamų dydį (netekus tėvo). Kaip jau minėta, šios išmokos nesiekia net minimalios orientacinės sumos, skiriamos vaikų išlaikymui, todėl nėra pagrindo teigti, jog ši išmoka negali būti vertinama kaip kompensuojanti negautas pajamas. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog žuvusiojo vaikams išmokėtos vienkartinės išmokos dydis neatitinka nukentėjusiųjų patirtos žalos dydžio ir, atitinkamai, ieškovo regresinio reikalavimo dydžio.
29. Dėl atsakovės nurodomo argumento, jog pagal Vienkartinės išmokos įstatymo 8 straipsnį vienkartinės išmokos išmokamos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui skiriamų valstybės biudžeto tikslinių asignavimų išmokoms iš valstybės biudžeto finansuoti, todėl atsakovė neturi pareigos padengti šią vienkartinę išmoką, pažymėtina, jog konkrečiu atveju, tai yra, kai vaikai našlaičiais tapo dėl trečiojo asmens kaltės, kurio civilinę atsakomybę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu buvo apdraudusi atsakovė, regreso teisės nepripažinimas reikštų, kad žalą padaręs asmuo apskritai išvengtų atsakomybės, o pareiga atlyginti patirtą žalą nukentėjusiam asmeniui būtų perkeliama mokesčių mokėtojams. Toks aiškinimas neatitiktų bendrojo principo, jog niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų.
30. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl žuvusiojo vaikams atlygintinos turtinės žalos dydžio, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir nesivadovavo teismų praktika. Byloje nėra ginčo, kad žuvusysis turėjo prievolę išlaikyti du savo vaikus, kurie dėl tėvo mirties neteko išlaikymo ir jo globos. Apeliaciniame skunde cituojama teismų praktika nepatvirtinta apeliantės argumentų, jog ji neturi pareigos kompensuoti ieškovo žuvusiojo vaikams išmokėtų vienkartinių išmokų, kurios neabejotinai yra susijusios su jų dėl įvykusio eismo įvykio įgytu našlaičių statusu. Teigdama, kad konkrečiu atveju našlaičiams tapusiems A. ir M. M. išmokėtos vienkartinės išmokos negali būti įskaičiuojamos į atlygintinos žalos dydį, apeliantė neįrodė, jog A. ir M. M. skirta vienkartine išmoka nėra atlyginama turtinė žala, kurią jie patyrė dėl eismo įvykio netekę tėvo, ar kad tokia išmoka viršijo jų patirtą žalą.
31. Kiti ginčo šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės sprendžiant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako (CPK 2 straipsnis, 3 straipsnis, 7 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).
32. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai valstybinio socialinio draudimo našlaičiams išmokėtas vienkartines išmokas įvertino kaip draudiminiu įvykiu padarytą žalą, tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
33. Atmetus apeliacinį skundą, apeliantė neįgijo teisės į apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio) atlyginimą (CPK 93, 98 straipsniai).
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.