Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Keldara“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 26 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „Keldara“ ieškinį atsakovui UAB „Domipa“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir skolos priteisimo, trečiasis asmuo BUAB „Vita Luci“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas BUAB „Keldara“, pareiškęs ieškinį teisme, prašė pripažinti negaliojančia 2008 m. spalio 15 d. statybos rangos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 6.4 p. dalį, kuria laikoma force majeure aplinkybe įvykis „taip pat užsakovo nesavalaikis atsiskaitymas už atliktus darbus su rangovu, kai sutarties šalis sieja rangovo ir subrangovo santykiai“, pripažinti negaliojančia 2008 m. spalio 15 d. statybos rangos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 3.1 p. dalį, kuria atsakovas įsipareigoja atsiskaityti su ieškovu „kai gaus iš Užsakovo apmokėjimą už darbą“, priteisti ieškovui iš atsakovo 34 224,20 Lt sumą bei 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškovas BUAB „Keldara“ nurodė, kad pagal 2008 m. spalio 15 d. statybos rangos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą tarp UAB „Keldara“ ir D. M. įmonės „Domipa“ (dabar UAB „Domipa“), ieškovas atliko statybos darbus, už kuriuos atsakovas liko skolingas 34 224,20 Lt sumą. Pagal šios sutarties 3.1 p. prievolė apmokėti už atliktus darbus atsakovui atsiranda tik įvykus įvykiui, t. y. tuomet, kai už darbų atlikimą sumokės užsakovas UAB „Vita Luci“. Kadangi UAB „Vita Luci“ 2009 m. rugsėjo 2 d. buvo iškelta bankroto byla ir atsakovo UAB „Domipa“ kreditorinis reikalavimas nebus tenkinamas, nurodytas įvykis neįvyks, todėl 2008 m. spalio 15 d. statybos rangos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 3.1 p. dalis, kuria atsakovas įsipareigoja atsiskaityti su ieškovu „kai gaus iš Užsakovo apmokėjimą už darbą“, pripažintina niekine. Kadangi UAB „Keldara“ atliko darbus, darbai yra priimti ir PVM sąskaita – faktūra užsakovo pasirašyta, atsakovas privalo sumokėti ieškovui 34 224,20 Lt. Ieškovo nuomone, 2008 m. spalio 15 d. statybos rangos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 6.4 p. dalis, kuria laikoma force majeure aplinkybe įvykis „taip pat užsakovo nesavalaikis atsiskaitymas už atliktus darbus su rangovu, kai sutarties šalis sieja rangovo ir subrangovo santykiai“, pripažintina negaliojančia, nes ji prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, numatančioms, kad force majeure nelaikoma aplinkybė, jog sutartis neįvykdyta dėl ją privalančios vykdyti šalies kontrahentų pažeidimų.

Atsakovas UAB „Domipa“ su ieškiniu nesutiko ir atsiliepime nurodė, kad 2008 m. spalio 15 d. statybos rangos sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) yra aiškiai suderinta šalių valia, kad apmokėjimo prievolės atsiradimui būtinos visos trys sąlygos: darbų priėmimo aktas, PVM sąskaitos – faktūros pasirašymas ir užsakovo apmokėjimas už darbus. UAB „Keldara“ atlikti darbai yra priimti, PVM sąskaita – faktūra pasirašyta, tačiau apmokėjimas iš užsakovo nėra gautas, todėl atsakovui neatsiranda pareigos sumokėti ieškovo reikalaujamą sumą. Aptariama sutarties sąlyga, kad rangovas atsiskaito su subrangovu tik užsakovui apmokėjus už darbus, rangos versle yra įprasta ir suprantama. Jos pripažinti niekine nėra jokio pagrindo, nes nėra aišku, ar užsakovas tikrai neapmokės už darbus, o vien ta aplinkybė, kad užsakovui iškelta bankroto byla, nesudaro pagrindo taip manyti. Sutartis buvo pasirašyta laisva šalių valia, jos sąlygos yra aiškios ir neprieštaraujančios imperatyvioms įstatymo normoms. Ar atidedamasis terminas neįvyks – nėra aišku ir to ieškovas negali įrodyti. Be to, ar atidedamasis terminas neįvyks, šiuo atveju neturi reikšmės sandorio dalies negaliojimui, kadangi šalims sudarant sutartį, nebuvo žinoma, kad atidedamasis terminas neįvyks. Aptariama sutartis, sudaryta tarp dviejų juridinių asmenų, yra rizikos sutartis. Atsakovas laikosi jos nuostatų ir tik gavęs apmokėjimą iš užsakovo, sumokės subrangovui. Atsakovas nurodė, kad ginčijama 2008 m. spalio 15 d. statybos rangos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 6.4 p. dalimi buvo norima pabrėžti sutarties darbų apmokėjimo esmę ir pripažinti ją negaliojančia taip pat nėra pagrindo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. kovo 26 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nurodė, kad CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarčių laisvės principas numato šalių teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, taip pat sudaryti CK nenumatytas sutartis, neprieštaraujančias įstatymams. Teismas nustatė, kad tarp subrangovo ir rangovo 2008 m. spalio 15 d. buvo sudaryta Subrangos sutartis, pagal kurios 3.1 punktą rangovui atsiranda pareiga atsiskaityti su subrangovu per penkias dienas po to, kai su objekto užsakovu pasirašomas darbų priėmimo aktas ir PVM sąskaita–faktūra ir kai iš užsakovo gaunamas apmokėjimas už šiuos darbus. Užsakovas UAB „Vita Luci“ nėra atsiskaitęs su UAB „Domipa“. Teismas, spręsdamas dėl Sutarties 3.1 punkte numatytos atsiskaitymo sąlygos galiojimo, nurodė, kad Sutartyje šalių suderinta atsiskaitymų tvarka apibrėžta dvejopai, t. y. nurodant tam tikrą dienomis skaičiuojamą terminą bei siejant šį terminą su tam tikra sąlyga (kai gaus iš užsakovo apmokėjimą už darbus). Teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas įsipareigojo atsiskaityti su ieškovu per 5 dienas tik tuo atveju, jei užsakovas bus atsiskaitęs su rangovu UAB „Domipa“, priešingu atveju atsiskaitymas atidedamas susiejant jį su tam tikros sąlygos atsiradimu, t.y. užsakovo atsikaitymu su UAB „Domipa“. Teismas atsakovo prievolę atsiskaityti laikė sąlygine (CK 6.30 straipsnis), nurodė, kad šalims sutarties sudarymo metu buvo žinoma apie atsiskaitymo už darbus galimybes, tiesiogiai priklausančia nuo to, ar užsakovas įvykdys prievolę atsiskaityti už juos ar ne. Ši sutarties sąlyga ieškovui buvo žinoma, aiški ir jis su ja sutiko, pasirašydamas Sutartį. Aptartos sąlygos atsiradimas jokiu būdu nepriklauso nuo atsakovo valios, todėl tokio sandorio pripažinti niekiniu nėra jokio pagrindo. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad sutarties šalys yra verslininkai, todėl jiems taikytinas didesnis nei vidutinis rūpestingumo standartas. Be to, nenustatė atsakovo piktnaudžiavimo teisėmis ir vengimo atsiskaityti bei pažymėjo, kad užsakovo UAB „Vita Luci“ bankroto bylos procedūros nėra baigtos ir nėra priimtas sprendimas dėl įmonės pabaigos, todėl, teismo nuomone, nėra pagrindo spręsti apie atsiskaitymo negalimumą.

Teismas taip pat pažymėjo, kad CK 6.650 straipsnio 4 dalis suteikia šalims laisvę susitarti dėl atsiskaitymų tvarkos, todėl nesutiko su ieškovo argumentais, kad Sutarties 3.1 punkto sąlyga atsiskaityti „kai gaus iš užsakovo apmokėjimą už darbus“ yra niekinė. Teismas priėjo prie išvados, kad Sutarties 3.1 punkto dalis apibrėžia atsakovo sąlyginę prievolę su atidedamąja sąlyga, kuri sustabdo prievolės atsiradimą iki kol atsiras sutartyje aptartos aplinkybės. Ši atidedamoji sąlyga nepanaikina atsakovo prievolės ieškovui, o tik atideda šios prievolės įvykdymą, susiejant ją su sutartyje aptartų aplinkybių atsiradimu, todėl teismas nusprendė, kad Sutarties 3.1 punkte numatyta sąlyga dėl atsikaitymo su ieškovu neprieštarauja Civilinio kodekso nuostatoms ir yra teisėta.

Kadangi byloje nėra įrodyta užsakovo atsiskaitymo su rangovu (atsakovu) sąlyga, teismas nusprendė, kad ieškovas neturi teisės reikalauti iš atsakovo įvykdyti prievolę tol, kol neatsirado prievolės įvykdymo sąlyga.

Spręsdamas dėl Sutarties 6.4 punkto, numatančio, kad „užsakovo nesavalaikis atsiskaitymas už atliktus darbus su rangovu, kai sutarties šalis sieja rangovo ir subrangovo santykiai“ yra laikomas force majeure aplinkybe, nurodė, kad CK 6.212 straipsnio 1 dalyje yra nustatyti tik force majeure požymiai, todėl šalys turi teisę išvardyti konkrečias aplinkybes, kurias susitaria laikyti force majeure.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pripažinti negaliojančia 2008 m. spalio 15 d. statybos rangos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 6.4 p. dalį, kuria laikoma force majeure aplinkybe įvykis: „taip pat užsakovo nesavalaikis atsiskaitymas už atliktus darbus su rangovu, kai sutarties šalis sieja rangovo ir subrangovo santykiai“; pripažinti negaliojančia 2008 m. spalio 15 d. statybos rangos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 3.1 p. dalį, kuria atsakovas įsipareigoja atsiskaityti su ieškovu „kai gaus iš Užsakovo apmokėjimą už darbus“, priteisti ieškovui bankrutuojančiai UAB „Keldara“ iš atsakovo UAB „Domipa“ iš viso 35 469,96 Lt (34 224,20 Lt skolą ir 1 245,76 Lt delspinigius) sumą ir 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas sprendime priėjo neteisingą išvadą, kad aplinkybėms, kurias šalys, realizuodamos sutarties laisvės principą, įvardija force majeure, nurodyto CK 6.212 straipsnio 1 dalyje nustatyti kriterijai nėra privalomi. Minėtame straipsnyje aiškiai nurodyta, kad force majeure nelaikoma aplinkybė, jog sutartis neįvykdyta dėl ją privalančios vykdyti šalies kontrahentų padarytų pažeidimų, šiai aplinkybei nėra būdingi force majeure požymiai, tai yra imperatyvioji įstatymo norma reglamentuoja aplinkybę, kuri nelaikoma force majeure. Force majeure pripažįstamas įvykis ar veiksmas, kuris atsirado sudarius sutartį, tačiau jo nebuvo sutartį sudarant ir jo atsiradimo šalis negalėjo protingai numatyti. Prieš pasirašydama Sutartį UAB „Keldara“ buvo informuota, kad UAB „Domipa“ statybos darbus sutartyje nurodytame objekte atlieka statybos rangos sutarties, pasirašytos su UAB „Vita Luci“, pagrindu, ir, kad pastarosios bendrovės finansinė padėtis nėra stabili. Nenugalima jėga (force majeure) nelaikoma tai, kad skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles (CK 6.212 str. 1 d.).

2. Sutarties nuostata, jog atsakovas įsipareigoja atsiskaityti su ieškovu „kai gaus iš Užsakovo apmokėjimą už darbus“ numato apmokėjimo terminus bei tvarką, o ne sąlygas. Terminas prievolę apmokėti apibrėžtas įvykiu, kuris turi atsirasti ar neišvengiamai įvykti. Atidedamasis terminas atideda tik šalių teisių ir pareigų įgyvendinimą ir vykdymą, o ne šalių ir teisių atsiradimą. UAB „Vita Luci“ bankrutuoja, jau šiuo metu yra žinoma, kad trečios eilės kreditorių reikalavimai nebus patenkinti, t. y. įvykis neįvyks, todėl ir terminas tapo neapibrėžtu, o atsakovas privalo įvykdyti prievolę (CK 6.53 str. 2 d.; CK 6.34 str. 1 d.). 2008 m. spalio 15 d. statybos rangos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 3.1. p. dalis, kuria atsakovas įsipareigoja atsiskaityti su ieškovu „kai gaus iš Užsakovo apmokėjimą už darbus“ nėra sąlyga, nes būtų pažeistas civilinės teisės principas – draudimas riboti civilines teises kitaip nei įstatymo numatyta tvarka ir pagrindais (CK 1.2 str.). Šalims sutartimi draudžiama riboti civilines teises kitaip nei įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais. CK 6.681 str. 1 d. numato UAB „Keldara“ teisę reikalauti iš UAB „Domipa“, kad šis įvykdytų savo pareigą sumokėti, nes atliko atsakovo naudai statybos darbus. Šalims sudarant dvišalę sutartį buvo žinoma, kad užsakovo, nuo kurio priklausys apmokėjimas už atliktus darbus, finansinė padėtis nėra stabili, ir aplinkybę, kad užsakovas neatsiskaitys, buvo galima protingai numatyti. Aplinkybė, kad užsakovas UAB „Vita Luci“ gali neatsiskaityti, jau buvo žinoma sandorio sudarymo metu, todėl pagal CK 1.67 straipsnio 1 dalį jeigu sąlyga sandorio sudarymo metu jau buvo, tai sandoris laikomas besąlyginiu, kai ta sąlyga atidedamoji, arba niekiniu, kai ši sąlyga naikinamoji.

3. Atsakovo prievolė atsiskaityti pagal sutartį atsirado pagal sąskaitas faktūras K Nr. (duomenys neskelbtini) ir K Nr. (duomenys neskelbtini) bei atliktų darbų aktus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), pažymą apie atliktų darbų vertę Nr. (duomenys neskelbtini).

4. Apeliantas, vadovaudamasis CPK 312 straipsnio nuostatomis nurodo, kad naujaisiais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštu ieškiniu, todėl prašo teismo priteisti iš atsakovo 1 245,76 Lt delspinigių.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai taikė LR CPK 6.156 str. įtvirtintą sutarties laisvės principą. Pagal minėto straipsnio 4 dalį sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos. Sutarties 3.1. p. numatė atsiskaitymo už atliktus darbus tvarką ir sąlygą, kad apmokėjimas atliekamas per penkias darbo dienas nuo darbų priėmimo akto ir PVM sąskaitos faktūros pasirašymo su objekto užsakovu (šiuo atveju UAB „Vita Luci“) ir kai gaus iš užsakovo apmokėjimą už šiuos darbus, ir tokia Sutarties sąlyga neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl nėra teisinio pagrindo šią sąlygą pripažinti negaliojančia. Ginčijama sutarties sąlyga numato ne tik atsiskaitymo terminą, bet ir sąlygą, kuriai atsiradus bus įvykdytas apmokėjimas. Ši sutartis yra rizikos sutartis (CK 6.160 straipsnio 3 dalis). Ginčijama sutarties sąlyga šalys paskirstė riziką. Pirmosios instancijos teismas tinkamai konstatavo, kad šalys turi teisę sutartyje išvardyti konkrečias aplinkybes, kurias jos susitaria laikyti force majeure, ir tinkamai nustatė, kad aplinkybėms, kurias šalys, realizuodamos sutarties laisvės principą, įvardija force majeure, LR CK 6.212 str. 1 d. nustatyti kriterijai nėra privalomi.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

Byloje kilo ginčas iš statybos rangos teisinių santykių. Nagrinėjamu atveju buvo statomas 20 namų kvartalas Asiuklės k., Riesės seniūnijoje. Užsakovas buvo trečiasis asmuo BUAB „Vita Luci“, generalinis rangovas (atsakovas) UAB „Domipa“ bei subrangovas BUAB „Keldara“. Generalinis rangovas (atsakovas) UAB „Domipa“ ir subrangovas (ieškovas) BUAB „Keldara“ 2008 m. spalio 15 d. sudarė statybos rangos sutartį, kurios 3.1 punkte numatė, kad rangovas įsipareigoja atsiskaityti su subrangovu per 5 darbo dienas po darbų priėmimo akto ir PVM sąskaitos –faktūros pasirašymo dienos su objekto užsakovu ir kai gaus iš užsakovo apmokėjimą už šiuos darbus. Be to, šalys sutarties 6.4 punkte numatė, kad nenugalimos jėgos aplinkybes gali sukelti užsakovo nesavalaikis atsiskaitymas už atliktus darbus su rangovu, kai sutarties šalis sieja rangovo ir subrangovo teisiniai santykiai. Ieškovas (subrangovas) minėtas sutarties sąlygas prašė pripažinti negaliojančiomis, priteisti skolą, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų netenkino. Apeliacinės instancijos teismas, analizuodamas apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodytus argumentus, pasisako dėl kiekvieno iš pareikštų reikalavimų.

Dėl šalių susitarimo atsiskaityti su subrangovu ne anksčiau, nei su rangovu atsiskaitys užsakovas, kvalifikavimo ir dėl tokios sutartinės nuostatos galiojimo

Kasacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl rangos teisinių santykių prigimties savo nutartyse yra nurodęs, kad rangos sutartinių santykių turinį sudarančios rangos sutarties šalių teisės ir pareigos turi priešpriešinį pobūdį, t. y. vienos šalies teisės atitinka kitos šalies pareigas: rangovas privalo atlikti iš savo ar užsakovų medžiagų darbus pagal užsakovo nustatytas sąlygas, laiku ir tinkamos kokybės, užsakovas privalo darbus priimti ir už juos atsiskaityti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Atnava“ v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-235/2005; 2009 m. gruodžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos futbolo federacija v. UAB „Atolas“, bylos Nr. 3K-3-561/2009; kt.). Jeigu pagal rangos sutartį nenumatyta atliekamų darbų ar atskirų jų etapų apmokėti iš anksto, užsakovas rangovui (subrangos atveju – generalinis rangovas subrangovui) privalo sumokėti sutartyje nustatytą kainą po to, kai yra priimtas darbų rezultatas, kai darbai atlikti tinkamai ir laiku (CK 6.655 straipsnio 1 dalis). Priėmus tinkamai ir laiku atliktą darbų rezultatą atsiranda užsakovo (generalinio rangovo) prievolė visiškai atsiskaityti su darbus atlikusiu rangovu. Kai prievolėms su užsakovu vykdyti yra pasitelkiamas subrangovas, tokiems santykiams yra taikomas CK 6.650 straipsnis. Kai rangovas tampa generaliniu rangovu, jis išlieka atsakingas užsakovui už prisiimtų prievolių įvykdymą, o subrangovams už užsakovo prievolių įvykdymą. Kai generalinis rangovas pagal CK ir rangos sutartį privalo atsiskaityti su subrangovu, tai šios pareigos jis negali atsisakyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2012).

Nagrinėjamu atveju generalinis rangovas ir subrangovas susitarė dėl atsiskaitymo tvarkos ir numatė, kad rangovas įsipareigoja atsiskaityti su subrangovu per 5 darbo dienas po darbų priėmimo akto ir PVM sąskaitos –faktūros pasirašymo dienos su objekto užsakovu ir kai gaus iš užsakovo apmokėjimą už šiuos darbus (Sutarties 3.1 punktas). Pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad ši sutarties sąlyga įtvirtina sąlyginę prievolę su atidedamąja sąlyga, kuri sustabdo prievolės atsiradimą iki kol atsiras sutartyje aptartos aplinkybės. Apelianto nuomone, minėta sutarties sąlyga apibrėžia apmokėjimo terminus ir tvarką, o ne sąlygas. Teisėjų kolegija, sutikdama su apelianto argumentais bei atsižvelgdama į kasacinės instancijos teismo pateikiamą teisės aiškinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2012), ginčijamą sutarties nuostatą pripažįsta terminu, o ne sąlyga. Tokia išvada daroma atsižvelgiant į sutarties prigimtį, šalių tarpusavio santykius, sandorio atlygintinumą, prievolę priėmus darbus už juos atsiskaityti. Nustačius šios terminuotos prievolės įvykdymą priklausomą ne nuo darbų perdavimo, o nuo sutarties sąlygos, kad generalinis rangovas atsiskaitys su subrangovu ne anksčiau, nei generaliniam rangovui sumokės užsakovas, paneigiama generalinio rangovo subrangovui atsiskaitymo prievolė, nes tokios sąlygos gali ir neatsirasti.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad 2008 m. spalio 15 d. Rangos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) nuostata, apibrėžianti terminą įvykiu, kuris gali ir neįvykti, pažeistas imperatyvusis teisės normos reikalavimas apibrėžti terminą įvykiu, kuris neišvengiamai turi įvykti, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria reikalavimas pripažinti šią sąlygą negaliojančia buvo atmestas, panaikinama ir ši sutarties 3.1 punkto sąlyga pripažįstama negaliojančia ab initio (CK 1.117 straipsnio 2 dalis, 1.80 straipsnis).

Dėl šalių susitarimo nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybe laikyti užsakovo nesavalaikį atsiskaitymą už atliktus darbus su rangovu, kai sutarties šalis sieja rangovo ir subrangovo santykiai

Teismų praktikoje išaiškinta, kad tam, jog pagal CK 6.212 straipsnį būtų pripažintos egzistuojant force majeure aplinkybės, būtina šių sąlygų visuma (kumuliatyvios sąlygos): 1) aplinkybių nebuvo sudarant sutartį ir jų atsiradimo nebuvo galima protingai numatyti; 2) dėl susidariusių aplinkybių sutarties objektyviai negalima įvykdyti; 3) šalis, neįvykdžiusi sutarties, tų aplinkybių negalėjo kontroliuoti ar negalėjo užkirsti joms kelio; 4) šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių ar jų padarinių atsiradimo rizikos. Nesant šių sąlygų visumos, faktinės aplinkybės negali būti pripažįstamos nenugalima jėga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Š. v. UAB „Paira“, bylos Nr. 3K-3-931/2003; 2010 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Č. v. UAB „Molesta“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-370/2010).

Teisėjų kolegija, spręsdama dėl ginčo šalių sutartyje numatytos sąlygos, jog užsakovo nesavalaikis atsiskaitymas už atliktus darbus su rangovu, kai sutarties šalis sieja rangovo ir subrangovo santykiai, galiojimo, sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad CK 6.212 straipsnis nedraudžia civilinių teisinių santykių šalims susitarti, kokius įvykius jie laiko force majeure aplinkybėmis, tačiau pastebi, kad šalių numatytas įvykis turi atitikti minėtus požymius. Jeigu nėra nustatoma bent viena iš teismų praktikoje išaiškintų sąlygų, šalių numatyta aplinkybė negali būti laikoma force majeure.

Kaip minėta, vienas iš force majeure aplinkybės požymių yra tai, kad tos aplinkybės nebuvo sudarant sutartį ir jos atsiradimo nebuvo galima protingai numatyti. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad Sutarties 6.4 punkto ginčijamoje sąlygoje numatytas įvykis – užsakovo nesavalaikis atsiskaitymas už atliktus darbus su rangovu, kai sutarties šalis sieja rangovo ir subrangovo santykiai – neatitinka šio požymio. Apeliantas savo skunde pagrįstai nurodo, jog apie užsakovo sunkią finansinę padėtį buvo žinoma dar iki Sutarties sudarymo, tą aplinkybę patvirtino ir atsakovo atstovės 2010 m. lapkričio 12 d. atsakymas į pretenziją. Taigi, jau Sutarties sudarymo metu užsakovas turėjo sunkumų, susijusių su atsiskaitymu, jo finansinė padėtis nebuvo stabili, todėl užsakovo nesavalaikį atsiskaitymą buvo galima protingai numatyti ir šios sutarties atveju. Kadangi sutartyje numatytas įvykis neatitinka vieno iš privalomų force majeure aplinkybių požymių, šis įvykis negali būti laikomas force majeure aplinkybe.

Be to, teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad CK 6.212 straipsnyje taip pat yra aiškiai nurodyta, kokios aplinkybės nėra laikomos force majeure. Kaip viena iš tokių įstatyme numatytų aplinkybių yra tai, jog skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles (CK 6.212 straipsnio 1 d.), t. y. ta aplinkybė, kad trečiasis asmuo (užsakovas) neatsiskaito su atsakovu (generaliniu rangovu) negali būti laikoma force majeure aplinkybe.

Atsižvelgiant į tai, kad ginčo šalių Sutarties 6.4 punkte numatytas įvykis – užsakovo nesavalaikis atsiskaitymas už atliktus darbus su rangovu, kai sutarties šalis sieja rangovo ir subrangovo santykiai – neatitinka CK 6.212 straipsnyje numatytų force majeure aplinkybių vieno iš požymių bei į tai, kad pagal minėtame straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą toks įvykis negali būti laikomas force majeure aplinkybe, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo atmestas reikalavimas pripažinti šią sutarties sąlygą negaliojančia, panaikinama ir šis ieškovo reikalavimas tenkinamas.

Dėl atsakovo (generalinio rangovo) prievolės atsiskaityti su subrangovu

Pagal CK 6.226 straipsnio 1 dalį vienos iš sutarties sąlygų negaliojimas nedaro negaliojančios visos sutarties, išskyrus atvejus, kuriais šalys be tos sąlygos nebūtų sudariusios sutarties. Apeliacinės instancijos teismui pripažinus negaliojančia Sutarties 3.1 punkto sąlygą dėl atsakovo (generalinio rangovo) pareigos atsiskaityti su ieškovu (subrangovu) tik po to, kai su atsakovu atsiskaitys trečiasis asmuo (užsakovas), kita, nepripažinta negaliojančia, sutarties dalis lieka galioti, o atsiradusioms spragoms užpildyti yra taikomos CK normos.

Pagal CK 6.655 straipsnio 1 dalį jeigu pagal rangos sutartį nenumatyta atliekamų darbų ar atskirų jų etapų apmokėti iš anksto, užsakovas privalo sumokėti rangovui sutartyje nustatytą kainą po to, kai yra priimtas darbų rezultatas, su sąlyga, kad darbai atlikti tinkamai ir laiku, arba užsakovo sutikimu anksčiau nustatyto termino. Atsižvelgiant į tai, kad darbai yra atlikti, atsakovui pateiktos PVM sąskaitos faktūros ir Atliktų darbų aktai yra pasirašyti, tarp šalių nėra ginčo dėl darbų atlikimo, jų kokybės ar terminų, todėl tenkinamas ieškovo reikalavimas ir ieškovui priteisiama iš atsakovo 34 224,20 Lt skolos už pagal statybos rangos sutartį atliktus darbus.

Dėl ieškovo teisės apeliaciniame skunde reikalauti priteisti delspinigius

Apeliantas savo skunde taip pat pateikė reikalavimą priteisti jam 1 245,76 Lt delspinigių ir nurodė, kad vadovaujantis CPK 312 straipsniu reikalavimas priteisti delspinigius nėra laikomas nauju reikalavimu. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl ieškovo galimybės pareikšti apeliacinės instancijos teisme reikalavimą priteisti delspinigius, pastebi, kad esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme, todėl būtent ten pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. Jeigu šalys ar tretieji asmenys bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nevykdo arba netinkamai vykdo nurodytas pareigas, jie gali tikėtis sau nepalankių, CPK nustatytų teisinių padarinių: draudimo apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, draudimo apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, ribojimo teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, draudimo kasaciniame skunde remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312, 314 straipsniai, 347 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK301 straipsniai). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Pagal CPK 320 straipsnį apeliacinio skundo ribas paprastai nustato faktiniai ir teisiniai argumentai, kurių pagrindu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. CPK 306 straipsnyje apibrėžiamas apeliacinio skundo turinys, nurodyta, kad skundžiamo teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas turi būti grindžiamas bylos aplinkybėmis, įrodymais ir teisiniais argumentais, t. y. faktinio ir teisinio pobūdžio informacija. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012).

Nagrinėjamu atveju apelianto iškeltas reikalavimas priteisti sutartyje numatytus delspinigius yra pareikštas tik apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas reikalavimo priteisti delspinigius pagrįstumo, jo dydžio klausimo nenagrinėjo, todėl sprendžiant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, negali būti nagrinėjimo objektas. Apelianto nurodomas CPK 312 straipsnis leidžia pareikšti reikalavimus, kurie yra neatsiejamai susiję su jau pareikštu ieškiniu (pvz. padidinti prašomą priteisti delspinigių sumą). Kadangi pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje netesybų priteisimo klausimas nebuvo keliamas, apeliantas negali tokio reikalavimo reikšti apeliacinės instancijos teismui. Dėl šio reikalavimo pagrįstumo teisėjų kolegija nepasisako.

Dėl procesinių palūkanų priteisimo

Pagal CK 6.210 straipsnio 2 dalį tai atvejai, kai sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškinio reikalavimai buvo atmesti ir priteisia ieškovui 34 224,20 Lt skolą už pagal rangos sutartį atliktus darbus, tenkinamas ir ieškovo reikalavimas už priteistą skolos sumą priteisti 6 procentų dydžio palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 26 d. sprendimą, kuriuo BUAB „Keldara“ ieškinys buvo atmestas panaikina ir priima naują sprendimą, kuriuo tenkinami reikalavimai pripažinti negaliojančiomis 2008 m. spalio 15 d. Rangos sutarties ieškovo nurodomas sąlygas, tenkinamas reikalavimas priteisti skolą bei 6 procentų palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pripažinti negaliojančia 2008 m. spalio 15 d. UAB „Keldara“ ir UAB „Domipa“ (Domipa, D. M. įmonė) rangos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 3.1 punkto sąlygą, kad rangovas įsipareigoja atsiskaityti su subrangovu „kai gaus iš užsakovo apmokėjimą už šiuos darbus“.

Pripažinti negaliojančia 2008 m. spalio 15 d. UAB „Keldara“ ir UAB „Domipa“ (Domipa, D. M. įmonė) rangos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 6.4 punkto sąlygą, kad „užsakovo nesavalaikis atsiskaitymas už atliktus darbus su rangovu, kai sutarties šalis sieja rangovo ir subrangovo santykiai“ yra laikoma force majeure aplinkybe.

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Domipa“ (j. a. k. 124334194) 34 224,20 Lt (trisdešimt keturis tūkstančius du šimtus dvidešimt keturis litus 20 ct) skolos ieškovui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Keldara“ (j. a. k. 300956670)

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Domipa“ (j. a. k. 124334194) 6 (šešių) procentų dydžio palūkanas už priteistą 34 224,20 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2011-04-05) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Keldara“ (j. a. k. 300956670).

Teisėjai Artūras Driukas Konstantinas Gurinas Egidijus Žironas