Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjai Romualda Janovičienė, Andžej Maciejevski ir Alma Urbanavičienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 24 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ieškinį atsakovams A. U., L. U., P. T., I. U., A. T., A. T. dėl žalos priteisimo ir iškeldinimo, išvadą teikianti institucija - Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Atsakovai atsiliepimo į ieškinį įstatymo nustatyta tvarka nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialiosios teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjęs bylą ir apeliacinio skundo argumentus bei motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamam sprendimui panaikinti. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Bylos duomenys tvirtina, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 1-474 Vilniaus miesto savivaldybei priklausantis butas (duomenys neskelbtini), Vilniuje buvo perduotas administruoti ieškovui SĮ „Vilniaus miesto būstas“. Dar 2007 m. gruodžio 5 d. sutarties pagrindu šiame bute gyveno L. U. ir jos šeimos nariai V. J., L. U., I. U. ir A. U.. Sutarties 9 punkte buvo nustatyta, kad butas išnuomojamas iki 2008 m. spalio 28 d. Ne vėliau kaip 20 dienų iki šios sutarties termino pabaigos nuomininkas privalo pateikti teisę į socialinį būstą patvirtinančius dokumentus (sutarties 15 p.). 2010 m. rugsėjo 6 d., mirus nuomininkei L. U., bute liko gyventi A. U., L. U., P. T., A. T., O. T. ir A. T.. Ieškovas 2013 m. sausio 14 d. pranešimu Nr. 1.35-13/162 informavo atsakovus apie tai, kad jie gyvena ginčo patalpose, neturėdami galiojančios nuomos sutarties, todėl turi kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybę dėl pagrindinio buto nuomininko keitimo ir naujos sutarties sudarymo, tačiau atsakovai dėl naujos sutarties sudarymo nesikreipė.

Pagal CK 6.613 straipsnį, pasibaigus gyvenamosios patalpos nuomos sutarties terminui, nuomotojo reikalavimu nuomininkas, jo šeimos nariai ar buvę šeimos nariai turi išsikelti iš gyvenamosios patalpos, o neišsikėlusieji iš jos iškeldinami ir kita gyvenamoji patalpa jiems nesuteikiama. Tačiau sprendžiant tokio pobūdžio ginčus turi būti vertinamas tokios teisinės priemonės proporcingumas padarytam pažeidimui, taip pat sutarties nutraukimo neigiami padariniai kartu su teisės į būstą ribojimo pagrįstumu ir teisėtumu. Be to ši nuomotojo teisė nėra absoliuti. Nors gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimo teisėtumo vertinimui taikytinos CK normos, tačiau turi būti atsižvelgiama į tai, kad ginčo šalis sieja išskirtinio pobūdžio nuomos sutartis – socialinio būsto nuoma, todėl teismai turi atsižvelgti ir į ginčo sutarties pobūdį ir sudarymo tikslus, kurie suponuoja didesnę labiau pažeidžiamų visuomenės grupių apsaugą, be nacionalinės teisės normų subsidiariai garantuojamą ir Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) nuostatų, dėl kurių Lietuva įsipareigojo. Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintos teisės į būstą prasme ginčus dėl iškeldinimo nagrinėjantys teismai kiekvienu konkrečiu atveju privalo spręsti dėl teisės į būstą apribojimo proporcingumo ir atitikties būtinumui asmens nenaudai priimti griežčiausią teisinę sutarties pažeidimo priemonę – iškeldinimą iš gyvenamųjų patalpų nesuteikiant kitų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012-01-17 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-110/2012). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodytoje nutartyje taip pat yra pažymėjęs, kad už pažeidimą griežčiausiai taikomą teisinę priemonę – būsto netekimą – teismas taiko individualiai, taigi teismas turi diskrecijos teisę taikyti šią priemonę ar ne. Be to nustačius, kad ginčo bute gyvena nepilnamečiai vaikai, nagrinėjant šį ginčą taip pat turi būti atsižvelgiama į Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos ir Lietuvos Respublikos vaiko teisių pagrindų įstatymo nuostatas, pagal kurias nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto, minimalių pragyvenimo lėšų ir globos ar rūpybos (šio įstatymo 4 str.). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčo bute gyvena mažamečiai vaikai A. T., gim. (duomenys neskelbtini)ir A. T., gim. (duomenys neskelbtini)., o L. U. liepos mėnesį turėjo susilaukti kūdikio, todėl, sprendžiant iškeldinimo iš būsto klausimą, buvo būtina atsižvelgti į šių asmenų interesus.

Apeliantas vienu iš skundo argumentų nurodė, kad socialinio būsto nuomos sutartys sudaromos fizinių asmenų iniciatyva. Asmenys, siekiantys tapti socialinio būsto nuomininkais, veikia aktyviai, įgyvendindami savo teisę į socialinį būstą. Tuo tarpu atsakovai, pasibaigus sutarties terminui, o vėliau ir mirus pagrindinei buto nuomininkei L. U., nesikreipė į ieškovą dėl naujos nuomos sutarties sudarymo ir pasibaigus sutarčiai gyveno ginčo bute be jokio teisinio pagrindo. Socialinės darbuotojos 2014 m. sausio 6 d. rašte Nr. A121-163/14 (2.1.19-SR2) nurodyta, kad atsakovas prašymą dėl gyvenamojo būsto suteikimo yra pateikęs, tačiau konkrečių duomenų apie tai teismas neturi. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nesant duomenų apie atsakovų kreipimąsi į ieškovą dėl nuomos sutarties pratęsimo, tinkamų dokumentų ieškovui pateikimo, šiuo atveju prioritetinis klausimas yra mažamečių vaikų interesų apsauga, nes nepilnamečio vaiko teisė į būstą priskiriama visuomenės viešiesiems interesams. Savivaldybė, vykdydama Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 11 straipsnyje numatytą pareigą, privalo padėti tėvams įgyvendinti vaiko teisę į būstą bei dėti maksimalias pastangas ir imtis visų įmanomų priemonių, kad nepilnamečiai vaikai neprarastų turimo būsto. Ieškovas net ir savo turtinių teisių gynimo atveju privalo pirmiausia atsižvelgti į nepilnamečių vaikų interesus. Įvertintina tai, kad iškeldinus atsakovę ir jos nepilnamečius vaikus, atsakovė, esant dabartinei jos turtinei padėčiai, kito būsto neturės galimybės susirasti, o vaikų atskyrimas nuo jos ir apgyvendinimas globos namuose neatitiktų vaikų interesų ir teisės būti auklėjamiems motinos. Juo labiau, kad socialinės darbuotojos R. E. 2014 m. sausio 6 d. ir 2014 m. kovo 13 d. raštuose nurodyta, kad apsilankymų šeimoje metu randama švara ir tvarka, maisto vaikams pagaminta pakankamai, sąlygų lavintis netrūksta. Nors atsiliepimo į ieškinį atsakovai nepateikė, tačiau socialinė darbuotoja nurodė, kad L. U. lankosi socialinės darbuotojos darbo vietoje – tariasi dėl sprendimų, prašo tarpininkavimo įvairiose institucijose. Tuo pagrindu teisėjų kolegija atmeta ir apelianto argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino tėvų pareigos prisidėti prie racionalaus vaikų vystymosi, o šią pareigą perkėlė patalpų savininkui. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo prašymą iškeldinti atsakovus iš gyvenamųjų patalpų, nesuteikiant kito gyvenamojo būsto, nes būtent toks teismo sprendimas visiškai atitinka savivaldybės kaip gyvenamųjų patalpų savininko ir kaip viešųjų interesų gynimo subjekto teisių ir pareigų pusiausvyrą.

Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Kaip žinia, teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-382/2010; kt.).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl teismo sprendimo naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi LR civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 24 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.