Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Š. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Š. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Atsakovė nurodo, kad pareiga teikti įrodymus neatima ir nepanaikina teisės gauti atlygį už patirtus nuostolius. Įstatymas neriboja šalies teisių pasitelkti vieną arba kitą savo pareigos įrodinėti vykdymo būdą. Atsakovės teigimu, ji turi teisę į išlaidų atlyginimą, nes, rengdama įvairius dokumentus, pasinaudojo teise apginti savo teises. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, bylinėjimosi išlaidų priteisimas iš bylą pralaimėjusios šalies padeda užtikrinti šalių teisę į teisminę gynybą, rizika apmokėti kitos šalies išlaidas atgraso nuo nepagrįsto ir ilgo bylinėjimosi, tokiu būdu yra reguliuojamas byloje dalyvaujančių asmenų elgesys, atgrasoma nuo piktnaudžiavimo administraciniu procesu, skatinamas sąžiningas ir tinkamas materialiųjų teisinių pareigų vykdymas, užtikrinama pagarba teisei.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui Š. Š. už konvojavimą nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. sausio 12 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014). Konvojuojamų sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų teises ir pareigas, taip pat konvojaus pareigūnų veiklos ir darbo organizavimo ypatumus, šaunamųjų ginklų, fizinės ir kitokios prievartos panaudojimą vykdant minėtų asmenų konvojavimą pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis į paskirties punktus ir užtikrinant ginkluotą jų apsaugą nustato Taisyklės (Taisyklių 1 p.).

Pažymėtina, kad pagal CK 6.271 straipsnį atlyginama ne tik turtinė žala, bet ir neturtinė žala, numatyta CK 6.250 straipsnyje. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, pirmiausia primena, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog, suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Teismas gali klysti tiek faktinėms bylos aplinkybėms taikydamas netinkamas materialiosios teisės normas, tiek taikydamas proceso teisės normas. Akcentuotina tai, kad ABTĮ 130 straipsnyje yra nustatyti apeliaciniam skundui keliami reikalavimai, kurių būtina laikytis paduodant apeliacinį skundą. ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o 6 punkte nustatyta, jog apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Taigi pagal minėtą teisinį reglamentavimą pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ir / ar nepagrįstumas.

Pareiškėjas skunde teigė, kad jis nuo 2012 m. sausio mėnesio buvo konvojuojamas nežmoniškomis, pavojingomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktuose įtvirtintas nuostatas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu ir prašo jo (pareiškėjo) skundą tenkinti. Pareiškėjas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas yra neteisingas, bylos aplinkybės buvo išnagrinėtos neišsamiai. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja saugos diržų automobiliuose, kuriais jis buvo konvojuotas, nebuvimą ir dėl to atsiradusius nepatogumus, tačiau nenurodo jokių argumentų, susijusių su kitomis skunde nurodytomis pareiškėjo konvojavimo sąlygomis (vietos sėdėti trūkumu, šildymo, ventiliacijos sistemų, avarinių (atsarginių) išėjimų nebuvimu, antrankių naudojimu ir kt.), kurias įvertino pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Atsižvelgiant į tai, šie aspektai plačiau nevertinami.

Dėl saugos diržų automobiliuose, kuriais pareiškėjas buvo konvojuotas, nebuvimo teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog Taisyklės nenustato reikalavimo specialiuosiuose automobiliuose įrengti saugos diržų, todėl dėl jų nebuvimo nėra pagrindo konstatuoti Tarnybos neteisėtus veiksmus (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2817-502/2015; 2016 m. gegužės 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1772-624/2016; 2016 m. liepos 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3697-525/2016). Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė pateikė atsakingų institucijų išduotus dokumentus, kurie patvirtina visų naudotų automobilių tinkamumą žmonėms pervežti ir jų atitikimą saugumo ir kitiems techniniams reikalavimams. Šiuo atveju nėra pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, jog automobiliai, kuriais pareiškėjas buvo konvojuotas, atitinka Taisyklėse nustatytus specialiuosius įrengimo reikalavimus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai apie neturtinės žalos atsiradimą dėl saugos diržų neįrengimo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui teiktuose atsikirtimuose į atsakovės atsiliepimą į skundą nurodė, kad jis jaučia baimę, jog atsitikus nelaimei (avarijai) ir nesant saugos diržų, jis susižalotų, tačiau nenurodė jokių konkrečių įvykių. Apeliaciniame skunde pareiškėjas tvirtina, kad jis konvojavimo metu dėl kiekvieno kelio dangos nelygumo ar transporto priemonės stabdymo nuslysdavo nuo kėdės ir atsitrenkdavo arba į pertvarą, arba į kitą žmogų bei dėl to jam skaudėjo įvairias kūno vietas nuo sumušimų. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas dėl konvojavimo sąlygų nei raštu, nei žodžiu skundų konvojaus viršininkui nėra teikęs. Be to, byloje nėra jokių įrodymų, kad būtent dėl saugos diržų neįrengimo pareiškėjas būtų nukritęs konvojavimo metu ir susitrenkęs, kaip teigia apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nenurodė, kada konkrečiai jis nukrito ir dėl kokių priežasčių tai atsitiko, kad būtų galima patikrinti, ar egzistuoja priežastinis ryšys tarp Tarnybos veiksmų (neveikimo) ir pareiškėjo nurodomos žalos. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo konvojavimo saugumo.

Nagrinėjamu atveju nenustačius Tarnybos veiksmų (neveikimo) neteisėtumo, kurie yra viena iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos. Nors pareiškėjas teigia, kad jis konvojavimo metu patyrė neturtinę žalą, tačiau esant tokiai situacijai, kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, t. y. žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, nustatymas yra betikslis, kadangi tam, kad būtų priteistas pareiškėjo prašomas žalos atlyginimas, turi būti nustatytos visos trys komuliatyvios sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei kilti, – neteisėti veiksmai, žala, priežastis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-315-602/2015).

Teisėjų kolegija atmeta abstraktų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas yra neteisingas, nes bylos aplinkybės buvo išnagrinėtos neišsamiai. Akcentuotina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nedetalizuoja, kokios konkrečios bylos aplinkybės buvo išnagrinėtos neišsamiai. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl darytina išvada, kad priimtas sprendimas yra motyvuotas, atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas jas išnagrinėjo neišsamiai.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su bylinėjimosi išlaidų priteisimu, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas priteisė Tarnybai iš pareiškėjo 17,82 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias atsakovės atstovė patyrė darydama 297 lapų kopijas. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas apeliacinio skundo negrindžia tuo, jog Tarnyba nepatyrė jai priteistų išlaidų ar patyrė mažesnes išlaidas, t. y. pareiškėjas iš esmės nekelia ginčo dėl išlaidų apskaičiavimo. Tačiau pareiškėjas tvirtina, kad jis pagal ABTĮ neturi pareigos atlyginti atsakovės patirtų išlaidų. Pareiškėjo teigimu, šiuo atveju turėjo būti atsižvelgta į pareiškėjo finansinę padėtį ir tai, kad atsakovė yra Lietuvos valstybė, kuri jau yra padengusi visas išlaidas.

Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Ši norma išreiškia Lietuvos administraciniame procese vyraujančią bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklę „pralaimėjęs moka“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1330-556/2015). Pagal ABTĮ 44 straipsnį šalis, dėl kurios priimtas nepalankus teismo sprendimas, laikytina pralaimėjusia šalimi, kuri neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir kuriai gali tekti atlyginti proceso šalies, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, patirtas bylinėjimosi išlaidas. Taisyklė, pagal kurią pralaimėjusi bylą šalis turi padengti ne tik savo, bet ir kitos šalies turėtas bylinėjimosi išlaidas, saugo nuo nepagrįstų skundų ar atsikirtimų į skundus pareiškimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-958-624/2015). Kai sprendimas priimtas atsakovo naudai, jis turi teisę, be kita ko, reikalauti atlyginti išlaidas, kurias turėjo rengdamas ir raštu pateikdamas teismui dokumentus; kitas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu (ABTĮ 44 str. 4 d.).

Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad jis jaučia, jog yra teisus, teisėjų kolegija akcentuoja, kad teisiškai reikšminga aplinkybė yra ta, jog šiuo atveju teismo sprendimas priimtas atsakovės naudai. Todėl atmetus pareiškėjo skundą, atsakovė įgijo teisę prašyti atlyginti bylinėjimosi išlaidas, o pareiškėjui kilo pareiga atlyginti teismo iš jo atsakovės naudai priteistas bylinėjimosi išlaidas. Atmestinas pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad ABTĮ nustato atsakovo teisę prašyti priteisti išlaidas, tačiau nenustato jokios prievolės pareiškėjui šias atsakovo išlaidas atlyginti.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš pareiškėjo Tarnybai jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, pasielgė neteisingai, nes ABTĮ nustato galimybę skųstis teismui dėl jų teisių pažeidimų netgi tų asmenų, kurie neturi pakankamai pinigų padengti teismo išlaidas. Teisėjų kolegija pažymi, kad priimtas teismo sprendimas turi būti ne tik teisėtas, bet ir teisingas, tačiau pareiškėjo finansinė padėtis nesudaro pagrindo nepriteisti atsakovei iš pareiškėjo jos patirtų bylinėjimosi išlaidų. Šiuo atveju pareiškėjo pareikštas skundas neapmokestinamas žyminiu mokesčiu, tačiau net jeigu pareiškėjas būtų buvęs atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo, tai nereikštų, kad pralaimėjimo atveju, jam nekiltų pareiga atlyginti kitos šalies patirtas išlaidas. Pareiškėjo akcentuojama aplinkybė, kad atsakovė yra valstybė, kuri jau yra apmokėjusi visas išlaidas, nekeičia situacijos teisinio vertinimo, nes ABTĮ neriboja valstybės, esančios bylos šalimi, (jos atstovės) galimybės prašyti atlyginti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš dalies tenkino atsakovės atstovės prašymą priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas. Pažymėtina, kad tokia pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (žr., pvz., 2016 m. liepos 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3697-525/2016).

Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė teisiškai reikšmingus faktus ir juos kvalifikavo, tinkamai pritaikydamas materialiosios teisės normas bei laikydamasis ABTĮ įtvirtintų proceso teisės normų, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti atlyginti neturtinę žalą bei atsakovės atstovės prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Š. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.