Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja R. Bertašienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-350-255/2015

2015 m. lapkričio 25 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Bertašienės, teisėjų Eduardo Maškevičiaus, Violetos Miliuvienės, sekretoriaujant Jolantai Kližentytei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Vaidos Pužauskienės ir nukentėjusiojo civilinio ieškovo R. J. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 3 d. nuosprendžio, kuriuo K. A. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), išteisintas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), išteisintas pagal BK 245 straipsnį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), išteisintas pagal BK 167 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). S. S. (S. S.) išteisintas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), išteisintas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). R. J. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas. Nustatytą kardomąją priemonę, paskirtą K. A., rašytinį pasižadėjimą neišvykti, dokumentų paėmimą ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti. Kardomąją priemonę, paskirtą S. S. – 15 000 Eur užstatą, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti ir šią pinigų sumą grąžinti užstato davėjai M. Š..

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. A. buvo kaltinamas tuo, jog apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą, suklastojo tikrą dokumentą ir jį panaudojo.

K. A. buvo kaltinamas tuo, jog laikotarpiu nuo 2008 m. kovo 26 d. iki 2008 m. rugsėjo 17 d. Klaipėdos mieste, tiksliau nenustatytoje vietoje, turėdamas išankstinę tyčią apgaule užvaldyti didelės vertės svetimą turtą ir žinodamas, kad dėl jau turimų finansinių įsipareigojimų juridiniams asmenims – nuo 2006 m. birželio 9 d. AB SEB bankui – 51 503,38 Eur (177 686,66 Lt), nuo 2008 m. vasario 7 d. AB „DnB Nord“ bankui – 57 924 Eur (199 837,80 Lt), ir žinodamas, kad neturės galimybės grąžinti paskolų, pagal pasirašomus vekselius, pasirašydamas tris vekselius: 2008 m. kovo 26 d. paprastą neprotestuotiną vekselį 41 000 Lt (11 874,42 Eur), 2008 m. birželio 28 d. paprastą neprotestuotiną vekselį 20 500 Lt (5 937,21 Eur) ir 2008 m. rugsėjo 17 d. paprastąjį vekselį 12 360 Lt (3 579,70 Eur), iš R. J. pasiskolino bendrą 73 860 Lt (21 391,33 Eur) sumą su įsipareigojimu laiku neatsiskaičius mokėti 3 proc. mėnesines palūkanas nuo negrąžintos sumos, tačiau iki 2014 m. gruodžio 12 d. dalies paskolos negrąžino, dalies palūkanų nesumokėjo, tokiu būdu apgaule užvaldė svetimą R. J. priklausantį turtą – 49 214,11 Lt (14 253,39 Eur).

K. A. taip pat buvo kaltinamas tuo, jog 2009 m. vasario 9 d. Klaipėdos miesto 11-ajame notarų biure, esančiame adresu Liepų g. 18–1/J. Karoso g. 3–1, Klaipėda, turėdamas išankstinę tyčią išvengti turtinės prievolės ir apsunkinti galimybes ginti savo pažeistas turtines teises 2008 m. kovo 26 d. kreditoriumi tapusiam R. J., veikdamas kartu su S. S., įtvirtino tikrovės neatitinkantį juridinį faktą, suklastojo tikrą dokumentą – 2009 m. vasario 9 d. notarės V. K. patvirtintą Paskolos sutartį (2012 m. spalio 26 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimu pripažinta negaliojančia), kurioje savo parašu įtvirtino aiškiai netikrus duomenis apie tai, kad paskolos davėjas S. S. suteikė, o paskolos gavėjas K. A. gavo 20 270 Eur paskolą be palūkanų iki 2009 m. birželio 9 d., tačiau realiai pinigai skolinti nebuvo.

Akcentuoja, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią – tai reiškia, kad šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas įgyja įstatymo galią, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje byloje, prejudicinė sprendimo res judicata reikšmė galioja ne tik bylos šalims, bet ir bylą nagrinėjančiam teismui, teismas neturi pagrindo nepripažinti prejudicinių faktų įrodytomis aplinkybėmis. Pasak apelianto, šioje byloje teismas iš esmės iš naujo revizuoja 2012 m. spalio 26 d. teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-632-639/2012 ir daro prielaidą, kad S. S. 2009 m. vasario 9 d. paskolino K. A. 20 270 eurus, nors formuojama teismų praktika kalba tik apie sandorio metu analizuotinus kaltinamųjų nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės elementus bei tyčios susiformavimo momentą. Teismas prielaidą dėl paskolintų pinigų padaro remiantis buvusių kaltinamųjų, liudytojų A. O., Z. B., pinigų perdavimo nemačiusios V. K. ir A. L. parodymais. Pasak R. J., K. A. ir S. S. parodymai neabejotinai vertintini kritiškai kaip jų gynybos versija, kaip ir jų draugų – sugyventinės M. Š., advokato Ž. B., A. O. parodymai. Apelianto manymu, šiuo atveju privalu remtis objektyviai nustatytais faktais, apie kuriuos teismas neužsimena, prieštaravimų nepašalina ir dėl jų išvis nepasisako, nors kalba apie įrodymų visetą. Civiliniai teisiniai sandoriai yra teisėti, kai šalių veiksmai sandorių sudarymo metu bei iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, o ne nusikalstamų tikslų, o šioje byloje, pasak apelianto, kaltinamųjų elgesys šias aplinkybes paneigia.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendis yra tinkamai pagrįstas teisės normomis bei byloje nustatytais faktais, yra teisėtas, tinkamai motyvuotas ir teisingas. Teismas tinkamai taikė baudžiamojo įstatymo materialines ir procesines teises normas, nepadarė fakto ar teisės klaidų. Teismas tinkamai įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatavo, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, ir ar jam pareikšti kaltinimai yra pagrįsti, t. y. tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, kruopščiai ištyrė bylą, siekdamas priimti teisingą nuosprendį. Priešingai, apeliaciniuose skunduose nurodytos faktinės aplinkybės bei pateikti argumentai yra neobjektyvūs, prieštaringi ir netinkamai interpretuoti.

S. S. atsiliepimo į apeliacinius skundus nepateikė.

Teismo posėdyje prokurorė Vaida Pužauskienė ir nukentėjusysis R. J. prašė apeliacinius skundus tenkinti.

Išteisintasis K. A. ir jo gynėjas advokatas R. Skėrys, išteisintojo S. S. gynėjas advokatas M. Repšas prašė apeliacinius skundus atmesti.

Klaipėdos apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės apeliacinis skundas ir nukentėjusiojo R. J. apeliacinis skundas atmestini.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 320 str. 3 d.).

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.

Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymais yra tik teisėtai, įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, patvirtinantys ar paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teisėjas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais ir vertindamas, nesilaikė šio straipsnio nuostatų. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui neprivalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies nuostatas teismas tiek apkaltinamajame, tiek ir išteisinamajame nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinti remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis, t. y. teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, o išteisinamajame nuosprendyje išdėsto motyvuotas išvadas dėl įrodymų nebuvimo ir kaltinamojo išteisinimo. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas nepažeidė BPK 304, 305, 307 straipsnių, reglamentuojančių nuosprendžio surašymui keliamus reikalavimus, t. y. nuosprendyje išvardijo visus tiek įžanginei, tiek aprašomajai, tiek ir rezoliucinei nuosprendžio dalims priskirtus duomenis. Taip pat nuosprendyje teismas išdėstė kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmę, nustatytas bylos aplinkybes, įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė išvadas dėl K. A. ir S. S. išteisinimo. Taigi skundžiamas nuosprendis savo forma ir turiniu iš esmės atitinka išteisinamajam nuosprendžiui keliamus reikalavimus.

Prokurorė ir nukentėjusysis apeliaciniais skundais nesutikdami su K. A. ir S. S. išteisinimu, ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip jau buvo minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, nors teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai bei, remdamasis teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, padarė išvadas dėl K. A. ir S. S. nekaltumo. Kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir įtakos nuosprendžio teisėtumui bei pagrįstumui. Teismo padarytos išvados atitinka bylos faktines aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis ir su jomis sutinka. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados, kad K. A. ir S. S. nepadarė jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų, yra motyvuotos ir pagrįstos byloje surinkta medžiaga, o iš apeliacinių skundų pagrindų ir motyvų matyti, kad tiek prokurorė, tiek nukentėjusysis siekia, jog būtų panaikintas išteisinamasis nuosprendis ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

Dėl sukčiavimo, dokumento klastojimo ir jo panaudojimo (BK 182 straipsnio 2 dalis ir BK 300 straipsnio 1 dalis)

Prokurorė ir nukentėjusysis apeliaciniuose skunduose teigia, kad teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį rėmėsi tik išteisintųjų K. A. ir S. S. parodymais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šis apeliantų argumentas yra nepagrįstas. Nagrinėjamoje byloje apylinkės teismas konstatavo, kad K. A. ir S. S. nepadarė veikų, turinčių nusikaltimų požymių. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė remdamasis visa byloje esančia medžiaga: teisiamojo posėdžio metu liudytojų V. D., T. K., N. P., D. S., A. O., V. K., A. L., V. M., M. Š., Ž. B. duotais parodymais, iš dalies paties nukentėjusiojo R. J. duotais paaiškinimais ir kita byloje esančia rašytine medžiaga, todėl nepagrįstai apeliantai skunduose teigia, jog apylinkės teismas išteisinamąjį nuosprendį priėmė tik išteisintųjų parodymų pagrindu. Pirmosios instancijos teismas konkrečiai pasisakė, kad „Vertinant baudžiamosios bylos medžiagą, akivaizdu, jog K. A. ir S. S. parodymai, ginčijant jiems pareikštus kaltinimus ir dėstant bylos aspektu reikšmingas aplinkybes, ne tik nebuvo paneigti, bet dargi priešingai, patvirtinti tiek liudytojų parodymais, tiek rašytine bylos medžiaga, taigi, patvirtinti faktinių nustatytų bylos aplinkybių įrodymų visuma“.

Apeliantai akcentuoja, kad prieš nukentėjusįjį buvo panaudota apgaulė, buvo įgytas nukentėjusiojo pasitikėjimas ir šiuo pasitikėjimu buvo pasinaudota. K. A. sudarė įvaizdį, kad turi nekilnojamojo turto, yra verslininkas ir pinigai reikalingi nekilnojamajam turtui įsigyti. Pasak prokurorės, svarbi aplinkybė, lėmusi R. J. apsisprendimą paskolinti kaltinime nurodytą sumą, yra tai, kad K. A. pasiskolindamas iš R. J. pinigus išrašė vekselius, pagal kuriuos pinigų susigrąžinimas vyksta supaprastinta tvarka, pažadėdamas visus pinigus grąžinti iki vekseliuose nurodytos datos. Mano, kad panaudota ir pasyvioji apgaulė, pasireiškusi reikšmingos informacijos nepateikimu, kad K. A. jau yra skolingas daugeliui asmenų dideles sumas. R. J. nurodo, jog apgaulė pasireiškė tuo, jog galėdamas atsiskaityti ir žinodamas apie būtinumą tai padaryti, K. A. to nedarė bei nevykdė susitarimo ir jam neįkeitė patalpų, įtikinęs, kad vekseliai greitai bus apmokėti. Melaginga informacija apie patalpų įkeitimą lėmė apsisprendimą skolinti pinigus, todėl nuosprendžio teiginiai apie išskirtinai civilinį teisinį kaltinamųjų ir nukentėjusiojo santykių pobūdį, pasak apelianto, nepagrįsti, o ši veika kvalifikuotina kaip sukčiavimas. Tačiau su tokiais apeliantų teiginiais apeliacinius skundus nagrinėjantis teismas nesutinka.

Sukčiavimo (BK 182 straipsnis) esmė – tai neteisėtas turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas panaudojant apgaulę. Sukčiavimas objektyviai pasireiškia tam tikrų alternatyvių veikų padarymu: 1) svetimo turto savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 2) svetimos turtinės teisės savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 3) turtinės prievolės savo ar kitų naudai išvengimu apgaule; 4) turtinės prievolės savo ar kitų naudai panaikinimu apgaule. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia. Tyčia sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad asmuo suvokia turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimo panaudojant apgaulę pavojingą pobūdį ir nori panaudodamas apgaulę tokią turtinę naudą gauti.

Pažymėtina, kad sukčiavimas gali pasireikšti nukentėjusįjį apgaule įtraukiant į jam nenaudingą sandorį ir taip užvaldant svetimą turtą. Viena vertus, civilinių sutarčių pagrindu nuosavybės teisė įgyjama ar perleidžiama teisėtai, t. y. sutarties sudarymo momentu šalims išreiškus savo tikrąją valią. Kita vertus, turto savininko įtraukimą į tokio pobūdžio sandorius gali lemti ir kitos šios sandorio šalies nesąžiningas elgesys. Tačiau pats savaime nesąžiningas sandorio šalies elgesys dar nereiškia sukčiavimo sudėties požymių buvimo jo padarytoje veikoje. Esminis sukčiavimo kaip nusikalstamos veikos požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą neteisėtą baudžiamąja teisine prasme, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar kitos turtinės naudos įgijimo būdas. Naudojant apgaulę turto savininkas ar valdytojas gali būti suklaidinamas ir dėl kaltininko ketinimų, tai gali būti daroma įvairiais būdais. Tačiau visų jų esmė pasunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą. Tokia apgaulė turi būti esminė įtraukiant nukentėjusįjį į jam nenaudingą sandorį (nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-255/2012). Pažymėtina, kad apgaulė laikoma esmine tada, kai nukentėjusiojo suklaidinimas dėl kaltininko ketinimų turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl sutarties sudarymo ir turto ar turtinės teisės perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą ar turtinę teisę, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-329/2011).

Pirmosios instancijos teismas remdamasis byloje esančiais duomenimis nustatė, jog K. A. nuo 2006 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. liepos 26 d. buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“, vykdančios veiklą nekilnojamojo turto srityje, direktoriumi, tarpininkavo klientams perkant ar parduodant nekilnojamąjį turtą, be to, kaip nustatyta pats, kaip fizinis asmuo, skolino pinigus kitiems asmenims. Tai, jog K. A. skolindavo pinigus kitiems asmenims, patvirtino liudytojai T. K. ir N. P.. T. K. parodė, kad 2007–2008 metais iš K. A. buvo pasiskolinęs apie 10 000 Lt. N. P. taip pat patvirtino, kad iš K. A. buvo pasiskolinusi 7000 Lt. Apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad šios aplinkybės logiškai suponuoja, jog K. A., kaip galima teigti, aktyviai užsiimdamas verslu nekilnojamojo turto srityje, turėjo nuolatines ir realias pajamas, ir, logiška, buvo finansiškai ne tik stabilus, bet ir pajėgus. Teismas nurodė, jog tai, kad 2008 metais vekselių pasirašymo metu K. A. buvo finansiškai pajėgus ir jo ekonominės finansinės galimybės nekėlė abejonių, pripažino ir R. J.. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog K. A., pasirašydamas vekselius ir tokiu būdu prisiimdamas finansinius įsipareigojimus, tikėjosi, ir, kaip konstatuota, pagrįstai tikėjosi, sėkmingo verslo vystymo. Tai, jog K. A. veiksmai, skolinantis pinigus iš R. J., buvę nukreipti būtent verslo vystymo, o ne turto užvaldymo, juolab apgaule, linkme, pagrindė objektyviai konstatuotos aplinkybės. 2008 m. kovo 20 d. K. A. laimėjo varžytynes ir po 2008 m. kovo 26 d. vekselio pasirašymo, gautus pinigus 2008 m. kovo 27 d. panaudojo varžytynėse laimėtų prekybinių patalpų apmokėjimui. Aplinkybę, jog K. A. iš varžytynių įsigijo prekybines patalpas, R. J., kaip nustatyta, neabejotinai žinojo. Įsigijęs prekybines patalpas, K. A. vėl kreipėsi į R. J. paskolos. Po to R. J. dar du kartus, 2008 m. birželio 28 d. ir 2008 m. rugsėjo 7 d., K. A. pasirašant paprastuosius vekselius, paskolino pinigus, t. y. pagal 2008 m. birželio 28 d. vekselį R. J. K. A. paskolino 20 500 Lt (5 937,21 Eur) sumą, pagal 2008 m. rugsėjo 7 d. vekselį – 12 360 Lt (3 579,70 Eur) sumą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, jog paskesnės paskolos buvo suteiktos, suėjus pirmojo vekselio mokėjimo terminui, tačiau neįvykdžius prievolės grąžinti pinigų. Teismas nustatė, kad neįvykdžius pagal pirmąjį vekselį prievolės, nukentėjusysis į antstolius nesikreipė. Maža to, net tris kartus skolindamas pinigus ir pakankamai dideles sumas K. A., R. J. nė vienu atveju iš K. A. neprašė nekilnojamo turto įkeitimo, kaip sutarties užstato ar garanto. Šių aplinkybių visuma, jų seka, eiga, paskolų kiekis (suteiktos trys paskolos), jų suteikimo terminai (nuo kovo mėn. iki rugsėjo mėn.), galiausiai paskolų dydis objektyviai ir pagrįstai apylinkės teismui leido daryti išvadą, kad R. J. paprastųjų vekselių pagrindu K. A. skolino pinigus nesuklaidintas, nepaveiktas kokių nors jam nežinomų aplinkybių, o siekdamas finansinės ekonominės naudos – palūkanų, kurios tam tikrą laiką ir buvo mokamos. Tokią teismo išvadą suponavo ir R. J. teisminio nagrinėjimo metu pripažinta aplinkybė, jog tuometinėmis ekonominėmis sąlygomis tuometiniu K. A. finansiniu pajėgumu K. A. verslas turėjęs perspektyvos. Iš visų išdėstytų aplinkybių visumos teismas padarė esminę išvadą, jog R. J. pasitikėjimas K. A., suteikiant paskolas, nebuvo paveiktas apgaulės. Su tokiomis išvadomis negali nesutikti ir apeliacinės instancijos teismas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog baudžiamojoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad K. A. tris kartus imdamas paskolas iš R. J., pateikė pastarajam aiškiai melagingas žinias dėl savo asmens ar dėl savo aplinkos, kurios būtų iš esmės klaidinančiai lėmusios nukentėjusiojo apsisprendimą sudaryti nenaudingus sandorius su K. A..

Nukentėjusysis skunde teigia, jog apgaulė pasireiškė tuo, jog K. A. galėdamas atsiskaityti ir žinodamas apie būtinumą tai padaryti, to nedarė bei nevykdė susitarimo ir jam neįkeitė patalpų, nes įtikino, kad vekseliai greitai bus apmokėti. Melaginga informacija apie patalpų įkeitimą lėmė jo apsisprendimą skolinti pinigus, tačiau šie argumentai atmestini. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad R. J. nebuvo suinteresuotas turto įkeitimu jo naudai. R. J. tikslas ir interesai buvę nukreipti ir, pažymėtina, nukreipti sąmoningai kita linkme – gauti didesnes palūkanas. Pagrįstai teismas pažymėjo, jog R. J., būdamas skolintoju, ir juolab turėdamas teisinį išsilavinimą, pats turėdamas verslo interesų nekilnojamo turto srityje, privalėjo įvertinti ir neabejotinai įvertino tokio sandorio riziką, todėl paskolos davėjui nebuvus pakankamai atidžiam ir rūpestingam, savaime nereiškia apgaulės prieš kontrahentą įrodymo. Aplinkybė, jog sutartiniai įsipareigojimai nebuvo tinkamai įvykdyti, negali būti vienareikšmiai traktuojami kaip nusikalstama sukčiavimo veika. Taigi apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad bylos aplinkybės nepatvirtina, jog nukentėjusiojo suklaidinimas turėjo lemiamos įtakos jo apsisprendimui skolinti pinigus.

Apeliantai teigia, kad K. A. sąmoningai sudarė situaciją, kuria buvo pasunkintas nukentėjusiojo pažeistų civilinių teisių gynimas. Baudžiamosios bylos medžiaga nustatyta, jog tarp K. A. ir R. J. trijų vekselių pagrindu 2009 m. birželio 8 d. sudaryta preliminariąja sutartimi susiklostė išimtinai tik civiliniai teisiniai santykiai. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 17 d. sprendimu patvirtintas R. J. reikalavimas, t. y. teismas priteisė iš K. A. R. J. 36 500 Lt skolos, 760 Lt baudos, 5 proc. metinių palūkanų nuo 51 860,50 Lt sumos nuo 2009 m. birželio 27 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 914,65 Lt bylinėjimosi išlaidų. Šio sprendimo pagrindu buvo išduotas vykdomasis raštas ir pateiktas antstoliui vykdyti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tokia aplinkybė pirmiausiai objektyviai liudija būtent civilinių, o ne baudžiamųjų teisinių santykių egzistavimą. R. J. ne tik turėjo galimybę atkurti pažeistas teises civilinėmis priemonėmis, bet jomis ir pasinaudojo. R. J. yra K. A. nekilnojamojo turto – prekybinių patalpų ir dengtos pavėsinės, esančios adresu (duomenys neskelbtini) pr. (duomenys neskelbtini), Klaipėda, administratorius. Kolegija pažymi, kad šios aplinkybės rodo, jog galimybė kilusį ginčą dėl skolos spręsti civiline tvarka nebuvo suvaržyta ar apsunkinta, t. y. išteisintasis nepateikė netikrų duomenų apie savo tapatybę, vekseliai buvo išduoti realiai egzistuojančio, R. J. žinomo asmens, o nukentėjusysis pasinaudojo savo teisėmis ir dėl preliminarioje sutartyje numatytos skolos priteisimo kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismą. Kartu pažymėtina, jog vykstant civilinei apyvartai ir esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, asmenys privalo patys rūpintis savo teisėmis bei interesais, prieš atlikdamas bet kokį veiksmą asmuo turi apsvarstyti galimus to veiksmo padarinius. Protingumo principas reikalauja, kad asmuo, abejojantis dėl atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir jo galimų teisinių pasekmių, prieš atlikdamas tą veiksmą, pasikonsultuotų su teisininku arba susilaikytų nuo to veiksmo atlikimo. Jei asmuo to nepadaro, jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai, ir taip veikdamas pats prisiima ir galimus neigiamus savo veiksmų padarinius. Šiuo atveju R. J., būdamas pats teisininku, elgėsi itin nerūpestingai, ir be jokio prievolės įvykdymo užtikrinimo pagrindo paskolino K. A. pakankamai didelę sumą pinigų.

R. J. teigia, kad jam yra apsunkinta galimybė savo teises ginti civilinės teisės priemonėmis, nes nėra galimybių išsiieškoti priteistos skolos, kadangi K. A. savo vardu neturi turto, turi didelius įsiskolinimus kitiems kreditoriams, iškelta fizinio asmens bankroto byla. Teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo padarytai išvadai, kad baudžiamojoje byloje nėra pakankamų duomenų, leidžiančių daryti vienareikšmišką išvadą, jog K. A. sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinės teisės priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės ar jų gynimo būdas būtų iš esmės apsunkintas, tuo labiau, kad K. A. neneigia skolinęsis iš R. J. pinigus, o sandoris tarp K. A. ir S. S. buvo nuginčytas ir tuo pagrindu R. J. tapo K. A. nekilnojamojo turto – prekybinių patalpų ir dengtos pavėsinės, esančios adresu (duomenys neskelbtini) pr. (duomenys neskelbtini), Klaipėda, administratorius. Nenustačius, kad būtų apsunkintos ar atimtos nukentėjusiojo teisės apginti savo teises ir teisėtus interesus civilinio proceso tvarka, negalima ir išvada, kad K. A. veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto BK 182 str., požymių. Aplinkybė, kad K. A. yra skolingas ir kitiems kreditoriams, neduoda pagrindo priešingai išvadai. Kaip nurodė ir pats R. J., K. A. iškelta fizinio asmens bankroto byla. Pažymėtina, kad keliant fizinio asmens banroto bylą svarbiausias kriterijus yra asmens sąžiningumas. Nustačius, kad asmens skolos atsirado dėl asmens nesąžinigų veiksmų, asmens bankroto byla negali būti keliama. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, K. A. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 1 d. nutartimi yra iškelta fizinio asmens bankroto byla. Klaipėdos apygardos teismas šią nutartį paliko nepakeistą. Teismas iškeldamas fizinio asmens bankroto bylą konstatavo, jog nagrinėjamu atveju teismui nepateikta jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima abejoti K. A. sąžiningumu ir atsisakyti iškelti jam bankroto bylą.

R. J. teigia, kad iš pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad K. A. šiuo atveju buvo stiprioji pusė, nes skolinti, tarpininkauti skolinant, surasti kreditorius skolininkams buvo ir iki šiol yra jo pagrindinis verslas ir pragyvenimo šaltinis. Mano, kad K. A. skolindamasis lėšas ir jas perskolindamas veikė finansinės piramidės principu, todėl turtinių prievolių neįvykdymo atveju taikomas kreditoriaus padėties pasunkinimo kriterijus. Su tokiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Šiuo atveju galima konstatuoti, kad sutartinių įsipareigojimų įvykdymą objektyviai apsunkino ir paskolos davėjo nepakankamas rūpestingumas savo turtui. Paskolos davėjas neatgavęs pinigų pagal pirmąjį vekselį, juolab žinodamas, kokia veikla K. A. galimai užsiima, vėl skolina pinigus ir nepasidomi paskolintų pinigų naudojimo tikslais, neįvertina K. A. planų, ar gali būti realūs, ar gali atnešti pelno, nepareikalauja užtikrinti paskolos grąžinimo turto įkeitimu ar kitomis garantijomis, paskolos sutartimi nenumatė jokių rimtesnių įsipareigojimų, išskyrus grąžinti paskolą su numatytomis palūkanomis. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad bylos duomenimis nustatyta, jog K. A. siūlė įkeisti nekilnojamąjį turtą, nes pastarasis norėjo mažesnių palūkanų, tačiau nukentėjusysis nesutiko. Nors R. J. neigia atsisakęs įkeitimo ir nurodo, jog būtent įkeitimas paskatino skolinti pinigus, tačiau apylinkės teismas pagrįstai padarė išvadą, kaip jau buvo minėta, kad R. J. nebuvo suinteresuotas turto įkeitimu jo naudai. R. J. tikslas ir interesai buvę nukreipti ir pažymėtina nukreipti sąmoningai kita linkme – gauti didesnes palūkanas. Byloje nustatyta, kad palūkanas K. A. mokėjo, o tai rodo, kad K. A. neturėjo tikslo negrąžinti skolos, t. y. jis neturėjo tikslo užvaldyti svetimo turto.

Tiek prokurorė, tiek nukentėjusysis teigia, kad K. A. net ir turėdamas finansinių galimybių grąžinti didžiąją dalį skolos R. J., to nedarė. Pasak prokurorės, K. A. buvo gavęs pinigų už parduotą automobilį „Mercedes-Benz“, R. B. per kelis kartus pavedimais grąžino paskolą, skolinosi pinigų iš D. S. automobilio pirkimui, tačiau į šiuos duomenis priimant nuosprendį nebuvo atsižvelgta. Apeliantas R. J. taip pat nurodo, jog tai, kad K. A. įsipareigojimų neketina vykdyti, įrodo K. A. sąskaitos išklotinė, nes tuo laikotarpiu turėdamas pinigų nė dalies skolos negrąžino, nors turėjo realią galimybę tai padaryti. R. J. teigia, kad K. A. tyčia nevykdė įsipareigojimo, nes už didesnius procentus perskolindavo pinigus, vilkino laiką, nereguliariai mokėjo palūkanas ir aiškino, kad ieškomas kreditorius, kuriam bus įkeistos patalpos ir skola grąžinta. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors apeliantai teigia, kad K. A. tuo laikotarpiu turėjo lėšų ir galėjo atsiskaityti su R. J., tačiau byloje nesurinkta neginčijamų įrodymų, kurie patvirtintų, kad K. A. turėjo laisvų pinigų ir disponuodamas jais būtų galėjęs atsiskaityti su R. J.. Šiuo atveju įrodymų rinkimas yra prokuratūros pareiga, o apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ir spėjimais, visos abejonės vertintinos kaltinamojo naudai.

Apeliantai nurodo, jog išankstinę tyčią užvaldyti pinigus ir negrąžinti skolos, išvengti turtinės prievolės rodo ir tai, kad 2009 m. vasario 9 d. K. A. ir S. S. pasirašė paskolos sutartį, pagal kurią K. A. skolinosi iš S. S. 20270 eurų, sutarties pagrindu kitą dieną įkeitė turtą, esantį (duomenys neskelbtini) pr. (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje. Pažymi, kad teismo sprendimu šis paskolos ir įkeitimo sandoris 2012 m. spalio 26 d. sprendimu buvo pripažintas negaliojančiu. R. J. akcentuoja, jog teismas nurodė, kad civilinio proceso tvarka nustatytos faktinės aplinkybės neturi prejudicinės galios. Su tokiomis teismo išvadomis apeliantai nesutinka. Mano, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja įstatymo galią, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje byloje, prejudicinė sprendimo res judicata reikšmė galioja ne tik bylos šalims, bet ir bylą nagrinėjančiam teismui. Pasak R. J., teismas nuosprendyje iš naujo revizuoja teismo sprendimą, priimtą civilinėje byloje, ir daro prielaidą, kad S. S. 2009 m. vasario 9 d. paskolino K. A. 20 270 eurų. Apeliantai mano, kad sutartis buvo sudaryta tik siekiant padėti K. A. išvengti turtinės prievolės.

Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliantų argumentais ir pritaria pirmosios instancijos teismui, kad sukčiavimo nusikalstamos veikos požymiai negali būti prilyginami ar tapatinami su sandorio, sudaryto dėl apgaulės, požymiais. Teismas pagrįstai nurodė, jog baudžiamajame procese ypatingą reikšmę šios veikos kvalifikavimui turi subjektyviosios pusės elementai, tyčios susiformavimo momentas, apibrėžtumas, sukčiavimo veiksmais padarytos žalos dydis ir kt. Nagrinėjamoje byloje sukčiavimą apibūdinantys požymiai yra nenustatyti, nenustatyta K. A. tiesioginė tyčia, neatskleistas jos turinys, nenustatyti K. A. veiksmai, kuriais jis būtų siekęs suklaidinti R. J. ir, tuo pasinaudojęs, gauti iš jo pinigines lėšas, iš anksto numatydamas, kad pinigų jis negrąžins. Pirmasis vekselis buvo išduotas 2008 m. kovo 26 d., antrasis vekselis – 2008 m. birželio 28 d., trečiasis vekselis – 2008 m. rugsėjo 17 d. Sandoris tarp K. A. ir S. S. sudarytas 2009 m. vasario 9 d. Preliminari sutartis trijų vekselių pagrindu tarp R. J. ir K. A. sudaryta 2009 m. birželio 8 d. 2010 m. gegužės 17 d. teismo sprendimu, preliminarios sutarties tarp R. J. ir K. A. pagrindu R. J. priteista skola.

Kaip matyti, paskolos sutartis, pagal kurią iki 2009 m. birželio 9 d. S. K. A. suteikė 20 270 Eur paskolą, o K. A. S. S. įkeitė K. A. asmeninės nuosavybės teisėmis priklausantį prekybos pastatą-prekybos patalpas ir dengtą pavėsinę (unikalus Nr. 2199-7002-6015), esančią adresu (duomenys neskelbtini) pr. (duomenys neskelbtini), Klaipėda, sudaryta po vekselių išdavimo. R. J. pats apeliaciniame skunde nurodo, kas K. A. aiškino, jog ieško naujo kreditoriaus patalpoms įkeisti ir galimybės grąžinti skolą, todėl pagrįstai manytina, kad apie patalpų galimą įkeitimą R. J. iš esmės žinojo. Nors apeliantai teigia, kad šis sandoris sudarytas turint išankstinę tyčią išvengti ar padėti išvengti turtinės prievolės ir apsunkinti galimybę ginti pažeistas turtines teises, tačiau apeliacinės instancijos teismas negali nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog baudžiamojoje byloje nėra jokių patvirtinančių įrodymų, kad tarp K. A. ir S. S. buvo išankstinis susitarimas sudaryti paskolos sutartį, taip siekiant K. A. išvengti turtinės prievolės ir apsunkinti galimybę ginti savo pažeistas turtines teises kreditoriumi tapusiam R. J.. R. J. kreipėsi į teismą civilinio proceso tvarka su ieškiniu prašydamas actio Pauliana pagrindais pripažinti negaliojančia 2009 m. vasario 9 d. paskolos sutartį, sudarytą tarp K. A. ir S. S., nuo sudarymo momento bei panaikinti ir išregistruoti iš Hipotekos registro. Teismas pripažino, kad ginčijamas sandoris, be jokios abejonės, pažeidžia kreditoriaus R. J. teises, nes K. A. skolos negrąžina, o turto ir pajamų, iš kurių būtų galima išieškoti skolą, neturi. Tokiu būdu K. A., būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui. Teismas tenkina R. J. ieškinį iš dalies, pripažįsta negaliojančia 2009 m. vasario 9 d. paskolos sutartį, sudarytą tarp K. A. ir S. S. nuo sudarymo momento ir panaikina bei išregistruoja hipoteką, kuria buvo įkeistas nekilnojamasis turtas – prekybos patalpos ir dengta pavėsinė (duomenys neskelbtini) pr. (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje. Pažymėtina, kad paskolos sutartis pripažinta negaliojančia tuo pagrindu, kad tokia sudaryta sutartis pažeidė R. J., kaip kreditoriaus, teisę išsiieškoti skolą, nes sudarytas sandoris tarp K. A. ir S. S. suteikė pirmenybę S. S. įgyvendinti savo teises iš įkeisto turto, o ne R. J.. Teismas ir nurodė, jog skolininkas būdamas nemokus suteikė pirmenybę kitam kreditoriui. Pažymėtina ir tai, jog teismas, nors ir disponuodamas informacija apie tai, kad K. A. pasirašydamas paskolos sutartį su S. S. sudarė negaliojantį sandorį, neįžvelgė K. A. ir S. S. veiksmuose nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamajam kodekse, ir šių aplinkybių nepranešė prokurorui, kaip numatyta Civilinio proceso kodekso 300 str. Panaikinus hipoteką įkeistam K. A. nuosavybės teise priklausančiam turtui, R. J. tapo šio nekilnojamojo turto administratoriumi. Civilinėje byloje nustatytos aplinkybės iš esmės nepaneigia galimybės, kad toks sandoris įvyko ir pinigai buvo realiai paskolinti. Pats sandorio nuginčijimo faktas veikos nedaro nusikaltimu, kadangi civiliniame procese pagrindinis dėmesys buvo skiriamas išeinant iš actio Pauliana instituto – kreditoriaus interesų apsaugai. Apylinkės teismas pagrįstai pažymėjo, jog civiliniame procese svaresnę įrodomąją galią turi rašytiniai įrodymai, tuo tarpu baudžiamajame procese visi įrodymai laikomi lygiaverčiais, vertinami kiekvienas atskirai ir visa jų visuma (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Baudžiamojoje byloje buvo apklausti ir liudytojai, susiję su paskolos sutarties tarp S. S. ir K. A. sudarymu. Kaip liudytoja apklausta notarė V. K. patvirtino faktą, kad paskolos dokumentai buvo rengiami jos notarų biure, o šalys, kreditorius ir skolininkas su juos lydinčiu asmeniu prieš pasirašant sutartį buvo užėję į biure esantį kambarį, kur, kaip suprato notarė, buvo suskaičiuoti ir perduoti pinigai pagal paskolos sutartį. Notarė paliudijo faktą, kad K. A. pripažino aplinkybę, jog gavo pinigus pagal paskolą ir pasirašė pakvitavimą patvirtinantį faktą jai matant. Liudytoja apklausta A. L. parodė, jog konkrečiai nepamena sutarties parengimo ir pasirašymo aplinkybių, tačiau iš medžiagos, esančios notaro byloje, patvirtino aplinkybes dėl sutarties parengimo ir pasirašymo, nurodė, jog biure yra speciali patalpa, kur šalys perduoda pinigus. Kaip liudytojas apklaustas A. O. parodė, kad S. S. prašymu, kaip turintis patirties skolinant pinigus bei geriau nei S. S. kalbantis lietuviškai, važiavo į notarų biurą kartu su S. S., biure dalyvavo skaičiuojant ir perduodant skolinamus pinigus, skaitė notarės parengtą paskolos sutartį, girdėjo K. A. patvirtinimą notarei, kad pinigai perduoti, matė, kaip K. A. pasirašė pakvitavimą apie gautus pinigus, dalyvavo registruojant hipoteką įkeistam turtui. Liudytoja apklausta M. Š. parodė, kad yra S. S. sutuoktinė, todėl apie paskolintus pinigus K. A. žinojo, nes abu tarėsi dėl paskolos suteikimo. 2009 m. vasario 9 d. kartu važiavo į notarų biurą, tačiau į biurą nėjo, laukė vyro automobilyje. Parodė, kad jos vyro prašymu kartu į notarų biurą vyko ir jos vyro draugas A. O.. Taip pat pažymėjo, jog S. S. iš namų pasiėmė pinigų, kuriuos paskolino ir perdavė K. A. notarų biure. K. A. duodamas parodymus šį paskolos faktą pripažino ir nurodė, jog apklaustas civilinėje byloje sakė netiesą, kad sudaryta fiktyvi sutartis. Melavo todėl, kad buvo paveiktas ir įbaugintas R. J., nes pastarasis grasino baudžiamąja atsakomybe, jei turėdamas pinigų neatsiskaitys pagal išrašytus vekselius. Kaip matyti, šiuo atveju baudžiamojoje byloje buvo vertinama visuma byloje esančių duomenų, kurie nebuvo vertinti civilinėje byloje, ir pirmosios instancijos teismas pagal byloje esančią duomenų visumą padarė pagrįstą išvadą, kad esant ikiteisminio tyrimo metu pateiktų įrodymų apimčiai, objektyviai konstatuoti K. A. veiksmuose esant nusikaltimų, numatytų BK 182 str. 2 d., 300 str. 1 d., sudėčių, ir S. S. veiksmuose esant nusikaltimų, numatytų BK 24 str. 6 d. ir 182 str. 2 d., 300 str. 1 d., sudėčių nėra pagrindo.

Apeliantai nurodo, jog teismas neatsižvelgė ir į tai, kad K. A. parodė, jog pinigus iš S. S. skolinosi prekybinių patalpų (duomenys neskelbtini) pr. (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, remontui, taip pat teigė, kad ir iš R. J. pagal 2 ir 3 vekselį skolintus pinigus panaudojo remontui. Pažymi, kad iš viso pagal K. A. parodymus remontui išleista apie 100 000 Lt suma. Mano, kad tai neatitinka tikrovės, nes pastato su žeme vertė – apie 100 000 Lt. K. A. planavo šį nekilnojamojo turto objektą parduoti, kaip minėjo, už 130000–140000 Lt, dirbo nekilnojamojo turto agentūroje ir suvokė, kad investavus tokią sumą, kaip nurodė – išleidęs remontui, ji niekada neatsipirks. Pasak apeliantų, šios aplinkybės rodo, kad K. A. tokių pinigų sumų remontui neišleido, remonto išlaidų pagrįsti dokumentais negalėjo, darytina išvada, kad pinigų jis ir nebuvo gavęs. Pažymėtina, kad netgi pripažinus, jog K. A. gautus pinigus ne visus panaudojo pagal paskolos panaudojimo tikslą, tokia apgaulė nėra pakankama BK 182 straipsnio 2 dalyje nustatytai nusikalstamai veikai inkriminuoti ir tai neįrodo, kad K. A. pinigų nebuvo gavęs. Turto savininkas ar valdytojas gali būti suklaidinamas dėl kaltininko ketinimų įvairiais būdais, tačiau visų jų esmė turi būti – apsunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą, padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą ir pan. Byloje nėra surinkta neginčijamų įrodymų, kurie patvirtintų, kad pinigai nebuvo investuoti į patalpų, esančių (duomenys neskelbtini) pr. (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, remontą.

Apeliantai teigia, kad S. S. nepagrindė įrodymais, kad tuo metu jis turėjo pakankamai pinigų tam, kad paskolintų K. A., juolab, kad S. S. šeima turėjo paskolą bankui, vyko teismas Rusijoje, deklaravęs tik 54 000 Lt, kuriuos išleido turtui įsigyti, sąskaitų išklotinės įrodo, kad jis didelėmis pinigų sumomis nedisponavo. Kaip liudytoja apklausta S. S. sutuoktinė M. Š. apylinkės teisme teismo posėdžio metu parodė, kad dirbo transporto vadybininke. Kartu su vyru 2007 metais už 100 000 eurų pirko butą. Dalis pinigų buvo sumokėta, dėl dalies ėmė paskolą – 70 000 eurų. Parodė, kad turėjo santaupų apie 30 000 eurų ir ruošėsi atidaryti transporto įmonę, tačiau dėl prasidėjusios krizės su vyru nutarė pinigus investuoti. S. S. parodė, kad 2007 metais dirbo direktoriaus pavaduotoju transporto įmonėje. Prieš tai ketverius metus dirbo jūreiviu ir gaudavo gerą atlyginimą. Darbas jūroje trukdavo keturis– septynis mėnesius ir jo atlyginimas sudarė 4000 eurų Nuo tada, kai pradėjo dirbti, į jo asmeninę banko sąskaitą buvo pervesta apie 200 000 Lt, tai ne visas užmokestis, kadangi dirbo su užsienio kompanijomis, daug pinigų perduodavo grynaisiais. Uždirbtus pinigus laikė namuose. Jis 50 000 Lt gavo už palėpės pardavimą, prieš tai turėjo automobilį, su kuriuo pateko į avariją, dėl to gavo dar 20 000 Lt. Nedidelėmis sumomis kitiems asmenims suteikdavo paskolas, t. y. 10 000 Lt, 20 000 Lt, 30 000 Lt. Kartą, gal apie 2009–2010 metus, buvo suteikęs apie 100 000 Lt paskolą su nekilnojamojo turto užstatu, ši paskola buvo grąžinta. Kai skolino pinigus K. A., jis gyveno bute, kurio vertė buvo 970 000 Lt. Šią dieną buto vertė – 750 000–800 000 Lt. Važinėjosi automobiliu „Alfa Romeo“, „Mercedes“, buvo išsinuomojęs automobilį „Audi 8“. Jo sutuoktinė pajamų turėjo nuo 2003 m. 2010 m. pabaigoje išvažiavo į Rusiją, ten buvo nuteistas už narkotikų laikymą ir paskirta bausmė apie 2,5 metus laisvės atėmimas. Kalėjime sėdėjo keletą mėnesių. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, kurie patvirtintų apeliantų argumentus. Tai, kad S. S. turėjo paskolą banke, nebuvo deklaravęs didesnės pinigų sumos, nepaneigia S. S. parodymų, jog pinigų susitaupęs turėjo ir juos laikė namuose.

Dėl teismo sprendimo nevykdymo, nesusijusio su bausme (BK 245 straipsnis)

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog kaltinimas K. A. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 245 str., yra nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, o tai iš esmės padarė įtaką tokiai teismo išvadai.

BK 245 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis. Baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 245 straipsnį trauktinas tik toks asmuo, kuris yra atsakingas už teismo sprendimo vykdymą ir kuris veikė tiesiogine tyčia, t. y., kuris teismo sprendimo nevykdė suvokdamas, kad neteisėtai nevykdo savo pareigos, ir to norėdamas. Teismų praktikoje konstatuota, kad BK 245 straipsnyje įtvirtinta norma negali būti taikoma vien tik nustačius teismo sprendimo neįvykdymo faktą, nes teismo sprendimų, nesusijusių su bausmėmis, vykdymo užtikrinimas pirmiausia yra ne baudžiamosios teisės, bet civilinio ir (ar) administracinio proceso įstatymų uždavinys. Dėl to baudžiamoji atsakomybė už teismo sprendimo nevykdymą turėtų būti taikoma tik atsižvelgus į galimybes užtikrinti jo įvykdymą civilinio ir (ar) administracinio proceso priemonėmis ( nutartys Nr. 2K-47/2009, 2K-584/2010, 2K-08/2012, 2K-219/2012).

Nagrinėjamoje byloje, atsakant į klausimą, ar K. A. buvo pagrįstai išteisintas pagal BK 245 straipsnį, esminę reikšmę turi baudžiamosios ir kitų teisinės atsakomybės rūšių atribojimas, t. y. reikia įvertinti ir tai, ar pagal savo pavojingumą K. A. padaryta veika yra tokia, už kurią būtina taikyti pačią griežčiausią teisinio poveikio priemonę – kriminalinę bausmę. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“ (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Teismų praktikoje taip pat pasisakyta, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (nutartys Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011, 2K-36/2012). Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, ne kartą yra konstatavęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai).

Aiškinant BK 245 straipsnį pažodžiui, galima būtų teigti, kad kiekvienas teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymo atvejis reiškia BK 245 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo padarymą. Tačiau toks formalus BK 245 straipsnyje įtvirtinto teisinio reguliavimo aiškinimas ne tik prieštarautų minėtoms Konstitucinio Teismo ir Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje suformuluotoms nuostatoms, bet ir neatitiktų kriminalinės bausmės kaip griežčiausios, kraštutinės teisinio poveikio priemonės paskirties, nusikalstamos veikos sampratos, t. y. paneigtų pačią baudžiamosios teisės esmę. Padaryta veika, kad ji būtų laikoma nusikalstama, ne tik turi formaliai atitikti BK 245 straipsnyje įtvirtinto baudžiamojo nusižengimo sudėtį, bet ir būti pavojinga, t. y. dėl tyčinio kaltininko veikimo ar neveikimo iš esmės turi būti užkirstas kelias teisingumo įgyvendinimui konkrečioje byloje. Turi būti įvertinta, ar padarytos veikos pavojingumas yra pakankamas, kad ji būtų pripažinta nusikalstama veika. Objektyviai BK 245 straipsnyje numatytas baudžiamasis nusižengimas gali pasireikšti labai įvairiomis veikomis, pvz.: nelegaliu darbu, savo pajamų ar turto slėpimu, jų iššvaistymu, vengimu dirbti, tam tikrų dokumentų klastojimu. Tačiau ir šiuo atveju, sprendžiant klausimą dėl BK 245 straipsnio taikymo, reikia įvertinti tai, ar minėtų veikų pripažinimas baudžiamuoju nusižengimu atitinka jau minėtus iš Konstitucinio Teismo ir Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijos kylančius imperatyvus, pavyzdžiui, turi būti atsakyta į klausimą, ar baudžiamosios atsakomybės taikymas tokiu atveju būtų proporcingas padarytos veikos pavojingumui. Vienas iš esminių kriterijų, į kurį turi būti atsižvelgiama sprendžiant klausimą dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 245 straipsnį ar kitų teisinio poveikio priemonių taikymo, kai nevykdomas sprendimas civilinėje byloje, yra tai, ar galima teismo sprendimą įvykdyti civilinio ir (ar) administracinio proceso priemonėmis, ar ne. Jeigu pripažįstama, kad tai neįmanoma padaryti naudojant šias priemones, tada turi būti nustatyta, ar būtent kaltininkas savo tyčine veika sudarė tokią teisinę situaciją.

K. A. buvo kaltinamas tuo, kad nuo 2011 m. balandžio 7 d. tyčia nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, – žinodamas apie 2010 m. gegužės 17 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1825-6-618/2010, kuriuo teismas priteisė iš jo ieškovui R. J. 36 500 Lt (10 571,13 Eur) skolos, 760,50 Lt (220,26 Eur) delspinigių, 14 600,00 Lt (4 228,45 Eur) baudos, 5 procentus metinių palūkanų ir 914,65 Lt (264,90 Eur) bylinėjimosi išlaidų, dirbdamas nuo 2008 m. sausio 8 d. iki 2012 m. gruodžio 7 d., nuo 2014 m. spalio 22 d. registruotas darbo biržoje ir darbingu laikotarpiu gaudamas pajamas, R. J. tyčia nesumokėjo 49 214 Lt (14 253,36 Eur), tuo nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausme.

Pirmosios instancijos teismas K. A. išteisinimą pagal BK 245 straipsnyje numatytą baudžiamąjį nusižengimą grindė tuo, kad 2010 m. gegužės 17 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimas buvo vykdomas, iš K. A. buvo išieškota 5 359,71 Lt (1 552,28 Eur) piniginė suma. Teismas nurodė, jog pats R. J. teisminio nagrinėjimo metu patvirtino, jog K. A. dalį skolos grąžino bei jam administruojant prekybines patalpas, už jų nuomą gavo pajamų. Todėl teismas konstatavo, jog K. A. ne tik ketino vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, bet juos ir vykdė. Pažymėjo, jog tai, kad K. A. nuo 2012 m. gruodžio 7 d. niekur nedirbo, registruojasi darbo biržoje, savaime nereiškia, jog taip buvo siekiama užkirsti kelią minėtų teismų sprendimų įgyvendinimui. K. A. teismo sprendimo negalėjo įvykdyti dėl savo blogos finansinės padėties, jo turtas buvo areštuotas antstolių, jis negalėjo parduoti turto ir atsiskaityti su kreditoriais. Dėl šių aplinkybių 2015 m. liepos 1 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismas nutartimi K. A. iškėlė bankroto bylą, remdamasis tuo, jog K. A., net ir turėdamas nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, disponavimas kuriuo, pradėjus priverstinį skolų išieškojimą, yra suvaržytas ir gaudamas nedideles pajamas, neturi pakankamai lėšų padengti susidariusius skolinius įsipareigojimus, o šių įsipareigojimų suma didesnė nei 7500 Eur, t. y. jo skolinio įsipareigojimo suma, kurios K. A. negali įvykdyti, akivaizdžiai viršija 25 MMA – pareiškėjas yra nemokus. Šių aplinkybių visuma leido teismui padaryti išvadą, jog K. A. veiksmuose tyčios nevykdant teismo sprendimo nėra. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šios baudžiamosios bylos aspektu baudžiamosios atsakomybės taikymas visiškai neadekvati priemonė, nes tikslo (dėl skolos grąžinimo nukentėjusiajam) gali būti siekiama ir taikant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso numatytus priverstinio teismo sprendimo įvykdymo būdus, ir maža to, jie yra taikomi.

Su šiomis teismo išvadomis sutinka ir apeliacinės instancijos teismas. Nors apeliantai teigia, kad K. A. ne savo vardu disponavo didelėmis pinigų sumomis ir sąmoningai tyčia nevykdo teismo sprendimo, nors tam turėjo ir turi galimybę, tačiau byloje nėra jokių objektyvių nenuginčijamų duomenų apie tai, kad K. A. gautų kokias nelegalias pajamas, kurias slėptų tam, kad nereikėtų grąžinti R. J. skolos. Aplinkybės, kad K. A. iškelta fizinio asmens bankroto byla, visas turtas areštuotas, registruotas darbo biržoje, tai dar nereiškia, kad jis tokiais savo veiksmais atlieka nusikalstamą veiką, numatytą BK 245 straipsnyje. Apeliantai teigia, kad už sprendimo nevykdymą K. A. buvo baustas ir administracine tvarka, tačiau tai, kad taikomi priverstinio teismo sprendimo įvykdymo būdai, nėra pagrindas teigti, kad sprendimas vykdomas. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad jeigu skolininkas savanoriškai neįvykdo teismo sprendimo, o siekiant užtikrinti šio teismo sprendimo vykdymą yra taikomos CPK numatytos priverstinio vykdymo priemonės, tai savaime nereiškia, jog skolininkas padarė BK 245 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką. Taigi, nors iš K. A. išieškota suma lyginant su visa suma yra nedidelė ir teismo sprendimas buvo vykdomas priverstinai, antstolio veiksmai tokių teigiamų rezultatų, kokių norėtų R. J., nedavė, tačiau tai nereiškia, kad baudžiamosios atsakomybės taikymas šioje situacijoje būtų pagrįstas, byloje neginčijamų duomenų apie tai, K. A. pasunkino išieškotojo teisių gynimą civilinėmis priemonėmis, nėra. Kaip matyti iš bylos medžiagos, teismo sprendimas, kiek tai įmanoma, buvo vykdomas, todėl šiuo atveju taikant baudžiamąją atsakomybę būtų pažeistas proporcingumo reikalavimas taikyti konkrečioje situacijoje adekvačias priemones ir nevaržyti asmens teisių daugiau, nei tai yra būtina numatytiems tikslams pasiekti. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuojama, kad K. A. veikoje nėra visų būtinų BK 245 straipsnio taikymo sąlygų, darytina išvada, kad jis nepadarė veikos, turinčios šio baudžiamojo nusižengimo požymių Nagrinėjamu atveju tikslas gali būti pasiektas švelnesniais metodais (CPK numatytais priverstinio teismo sprendimo įvykdymo būdais).

Dėl neteisėtos informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimas (BK 167 straipsnis)

K. A. buvo kaltinamas neteisėtu informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimu. Konkrečiai pagal bylos aplinkybes K. A. veiksmai pasireiškė tuo, jog neturėdamas įstatymo suteiktos teisės, 2012 m. gruodžio 19 d. dienraštyje „Klaipėda“ ir 2012 m. gruodžio 18 d. dienraštyje „Vakarų ekspresas“ įdėdamas skelbimus „Raginame atsiliepti asmenis, turėjusius verslo ar kitokių panašių santykių su Klaipėdoje dirbančiu advokatu (buvusiu prokuroru) R. J. ir dėl to laikančius save nukentėjusiaisiais. Kreiptis telefonu (duomenys neskelbtini). Konfidencialumą garantuojame“, siekdamas kerštauti, rinko informaciją apie R. J. privatų gyvenimą.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino K. A. pagal BK 167 straipsnio 1 dalį, padaręs išvadą, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. R. J. su šia teismo išvada nesutinka ir apeliaciniame skunde nurodo, kad Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Apeliantas pažymi, kad K. A., pasak jo parodymų, įtarė, kad jis užsiima neteisėta komercine veikla, todėl remiantis šiais duomenimis, turėjo teisę su pareiškimu kreiptis į pareigūnus dėl šių aplinkybių išsiaiškinimo. Tačiau to nepadarė, o žinodamas ir suprasdamas, kad jis pats nėra pareigūnas ir neturi įgalinimų ar teisės rinkti duomenų apie privatų jo gyvenimą, juos rinko – davė skelbimus į spaudą ir pripažino, kad du asmenys jam skambino, jis su jais bendravo informacijos rinkimo tema. Nukentėjusiojo nuomone, K. A. veiksmai atitinka BK 167 straipsnio 1 dalyje nusikaltimo sudėtį. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Skunde nėra absoliučiai jokių motyvų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, o tik konstatuotas ir taip nustatytas faktas, kad K. A. buvo įdėjęs skelbimus į laikraščius. Kaip nustatyta byloje, šių aplinkybių neneigė ir pats K. A.. Pastarasis parodė, kad įdėjo skelbimus, tačiau skelbimo tikslas buvo gauti informacijos ne tiesiogiai apie R. J., jo privatų gyvenimą, privačią aplinką, o apie darbinę R. J., kaip advokato, veiklą, susijusią su verslo ar teisinėje aplinkoje buvusiais asmenimis.

BK 167 straipsnio 1 dalyje baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas neteisėtai rinko informaciją apie privatų asmens gyvenimą. Iš tiesų, kaip nurodo nukentėjusysis, informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Teismų praktikoje yra nurodyta, kad iš konstitucinio privataus gyvenimo neliečiamumo principo reglamentavimo matyti, jog, siekiant užtikrinti veiksmingą privatumo apsaugą, informacijos apie asmens privatų gyvenimą rinkimo procesas iš esmės formalizuojamas, siejamas su įstatymo nustatyta tvarka ir teismo sprendimo priėmimu. Taigi laisvai veikiantys privatūs asmenys paprastai neturi teisės rinkti tokios informacijos. Kita vertus, atsižvelgiant į privačių asmenų tarpusavio santykių tam tikrose srityse specifiką ir jos nulemtus skirtingus lūkesčius dėl privatumo, taip pat į atitinkamos informacijos svarbą kitų asmenų teisėms įgyvendinti, konstitucinis privataus gyvenimo neliečiamumo principas kai kuriais atvejais įstatyminiu lygmeniu reglamentuojamas ir teismų praktikoje aiškinamas lanksčiau, tačiau nepaneigiant jo esmės (nutartis Nr. 2K-198/2013).

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuosprendyje nurodė, kad skelbimo turinys logiškai pagrindžia ir tai, jog, pateikiant skelbimą, tikslas buvęs nukreiptas ne tiesiogiai į konkretų asmenį, šiuo atveju – R. J., juolab jo privatų gyvenimą, privačią aplinką, o nukreiptas į asmenis, bendravusius su nukentėjusiuoju verslo ar teisinėje aplinkoje. Teismas atkreipė dėmesį į gynybos argumentą, jog K. A. skelbimo pateikimas žiniasklaidos priemonėje turėjęs ir tam tikrų gynybinio pobūdžio požymių – skelbimas žiniasklaidos priemonėje paskelbtas tik buvus spaudimui, kaip teigia K. A., iš R. J., ir įvykus tarpusavio konfliktui, kurio viena pusė akivaizdžiai stipresnė.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, kad gauta informacija būtų panaudota nukentėjusiojo interesus pažeidžiančiais tikslais, kad išteisintasis būtų siekęs neteisėto tikslo, kuris galėtų patvirtinti jo veiksmų pavojingumą. Byloje nustatyta, kad K. A. veiksmai buvo vienkartinio pobūdžio, todėl informacijos rinkimo mastas ir trukmė buvę minimalūs. Informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimas yra veiksmai, kuriais siekiama sužinoti viešai nepaskelbtus privataus gyvenimo faktus. Rinkimas gali pasireikšti įvairiais aktyviais veiksmais, kurie leidžia gauti tam tikros kaltininkui reikalingos informacijos: asmens sekimu, stebėjimu, fotografavimu, fiksavimu, dokumentų kopijavimu. Rinkti reiškia kaupti, telkti į vieną vietą. Informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimas BK 167 straipsnio 1 dalies prasme laikytinas nevienkartinis veiksmas. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šioje byloje informacijos rinkimo mastas ir trukmė – vienkartinis skelbimo įdėjimas ir visos kitos anksčiau išdėstytos aplinkybės nėra pakankamos vertinti šiuos veiksmus kaip BK 167 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, kaip Konstitucijoje ir Konvencijoje garantuojamos asmens teisės į privataus gyvenimo gerbimą ir neliečiamumą pažeidimą.

Įvertinusi visas bylos aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino K. A. pagal BK 167 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Prokurorė skunde taip pat nurodo, kad civilinės bylos nagrinėjimo metu K. A. pateikė teismui fiktyvią 2012 m. birželio 7 d. sutartį, pagal kurią jis įsipareigojo parduoti J. F. ginčo patalpas, o pirkėjas įsipareigojo 69 988 Lt pervesti S. S.. Ši sutartis teismo buvo pripažinta niekine, sudaryta siekiant išvengti skolos. Pasak apeliantės, į šiuos duomenis teismas, priimdamas nuosprendį, taip pat neatsižvelgė. Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamojoje byloje yra pateikta tik 2012 m. birželio 7 d. preliminari sutartis, sudaryta tarp K. A. ir J. F.. Kitų duomenų dėl šios sutarties pripažinimo niekine nei ikiteisminio tyrimo metu surinktoje medžiagoje, nei teismo posėdžio metu pateikta nebuvo, todėl teismas vertinti šių duomenų negalėjo ir apeliacinės instancijos teismas dėl šios sutarties taip pat nepasisako.

Apeliaciniame skunde R. J. prašo pradėti ikiteisminį tyrimą K. A. ir A. O. dėl 2011 m. lapkričio 15 d. 30 000 Lt sumos vekselio ir 2013 m. gegužės 16 d. vykdomojo įrašo suklastojimo, jų panaudojimo bei melagingos informacijos pateikimo tarnautojui (BK 182 straipsnis, 300 straipsnis, 304 straipsnis). Apygardos teismas pažymi, kad R. J. prašymą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo turi teisę pateikti prokuratūrai.

Šioje byloje priimtas išteisinamasis nuosprendis K. A. ir S. S.. Esant tokiai situacijai, civilinio ieškinio klausimas išspręstas teisingai, t. y. nepažeidžiant BPK nustatytų taisyklių.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis išteisintųjų K. A. ir S. S. kaltės klausimu, pripažįsta, jog teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, atsižvelgė į surinktų duomenų visumą, juos tinkamai analizavo ir padarė teisingas bei pagrįstas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas mano, jog nagrinėjamu atveju išteisintųjų K. A. ir S. S. teikiama įvykio versija nebuvo paneigta, todėl prokurorės ir nukentėjusiojo apeliacinių skundų argumentai neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumu bei K. A. ir S. S. kaltės klausimu daryti priešingas išvadas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Vaidos Pužauskienės ir nukentėjusiojo civilinio ieškovo R. J. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 3 d. nuosprendžio atmesti.