Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mažasis retrobaras“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mažasis retrobaras“ skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Mažasis retrobaras“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–4), kurį vėliau patikslino (I t., b. l. 19–25), prašydama: 1) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. gruodžio 2 d. įsakymą Nr. 6208-01 „Dėl valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) suformavimo ir įregistravimo Nekilnojamojo turto registre“ (toliau – ir Įsakymas). Pareiškėjas patikslintame skunde nurodė, kad prašo teismo ex officio (pagal pareigas) panaikinti Įsakymo dalį, kuria valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (unikal. Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – Sklypas) riba (žemės sklypo plane pažymėta skaičiais 26-1) kerta pastato (unikal. Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – Pastatas), kuriame pareiškėjui nuosavybės teise priklauso 20,91 kv. m patalpa, dalį (Įsakymo 1 punktas), nes toks suformavimas pažeidžia imperatyvias teisės normas (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 (toliau – Nuostatai), 20 punktą) bei viešą interesą. Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 2 straipsnio 14 dalimi bei Nuostatų 21 punktu, mano, kad sklypo suformavimo dalies negalima panaikinti, nes panaikinus vieną sklypo ribą, neliks paties žemės sklypo, turinčio uždarą kontūrą, teks iš naujo nustatyti jo ribas, plotą, kitus kadastro duomenis. Pareiškėjas paaiškino, kad būtent todėl reiškia reikalavimą dėl viso Įsakymo panaikinimo, nors pareiškėjo teises pažeidžia Sklypo ribos dalies per Pastatą suformavimas. Pareiškėjas nurodė, kad tai, jog Sklypo riba kerta Pastatą įrodo kadastro žemėlapio ištrauka. Tai reiškia, kad tampa neįmanoma Pastatui suformuoti atskirą žemės sklypo dalį, o tai sąlygoja negalimumą tinkamai naudotis Pastatu pagal tikslinę jo paskirtį, normaliai jį eksploatuoti, privažiuoti prie jo, laikyti transporto priemones bendroje Sklypo teritorijoje, atlikti Pastato kapitalinį remontą arba rekonstravimą ir pan. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad 2015 m. balandžio 10 d. parengtame Sklypo plane pareiškėjo Pastatas apskritai nėra atvaizduotas. Be to, pareiškėjo nuomone, Įsakymas turi būti panaikintas dar ir dėl to, kad Sklypas suformuotas nesant jo suprojektavimo dokumentų. Pareiškėjas prašė teismo iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Vilniaus miesto skyriaus išreikalauti Sklypo plano nuorašą (Įsakymo priedą).Pareiškėjas 2016 m. balandžio 2 d. pateikė teismui prašymą sujungti bylą su Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjama administracine byla Nr. eI-4965-789/2016 (toliau – Prašymas dėl bylų sujungimo), kurioje taip pat yra ginčijamas Įsakymo teisėtumas (II t., b. l. 36–44). Pareiškėjas nurodė, kad šiose bylose proceso dalyviai yra tapatūs. Pareiškėjas paaiškino, kad abiejose bylose reikalavimai yra kildinami iš teritorijų planavimo sprendinių, kurie atvaizduoti nusikalstamu būdu sunaikintame Sklypų ribų plane, kurio kopijos suklastojimą Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija) neigia. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Administracija teigia, jog nėra pagrindo abejoti Sklypų ribų plano kopija, tačiau lapas, kuriame turėjo būti ši kopija teismui pateiktas tuščias (I t., b. l. 162). Pasak pareiškėjo, šioje byloje įrodymu gali būti tik šio brėžinio autentiška kopija, o ne klastotė. Detalusis planas nėra pilnos apimties nes jame nėra pagrindinio brėžinio 5 dalies (Sklypų ribų plano). Administracinėje byloje, su kuria prašė pareiškėjas sujungti nagrinėjamą bylą, pasak pareiškėjo teismas įpareigojo Administraciją pateikti su Sklypų ribų plano kopijos galimo suklastojimu ir (arba) originalo sunaikinimu susijusią medžiagą.Pareiškėjas 2016 m. gegužės 13 d. pateikė teismui prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol bus išspręsti ginčai civilinėje byloje Nr. e2-285-912/2016, kurioje keliamas klausimas dėl oficialaus rašytinio įrodymo (Sklypo ribų plano kopijos) suklastojimo ir administracinėje byloje Nr. eI-6870-643/2016, kurioje nagrinėjamas Įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas (toliau – Prašymas dėl bylos sustabdymo) (II t., b. l. 75–80).

Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 116–121). NŽT nurodė, kad Įsakymas buvo parengtas vadovaujantis Administracijos parengtu, galiojančiu ir neginčijamu detaliuoju planu bei Vilniaus miesto savivaldybės, kuri valdo ginčo Sklypą patikėjimo teise, pateiktais duomenimis. Pasak NŽT, dėl detaliojo plano rengimo valstybei teisme turėtų atstovauti Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos. NŽT nuomone, matininkas, parengęs žemės sklypo planą, privalo užtikrinti plane pateiktų duomenų teisingumą ir atsako už atlikto darbo kokybę. NŽT nurodė, kad ji nėra atsakinga už teritorijų planavimo funkcijų vykdymą. NŽT paaiškino, kad priimant Įsakymą, buvo tikrinta informacija esanti Nekilnojamojo turto registre, o šią informaciją patikrinus, nebuvo nustatyta duomenų, kuriais vadovaujantis būtų galima nuspręsti, kad Pastatas kirstų kito žemės sklypo ribas. NŽT nesutiko su pareiškėju, kad iš Įsakymo priedo (Sklypo plano) galima teigti, kad Sklypo riba kerta pareiškėjo Pastatą. NŽT vertinimu, pareiškėjo Pastato registracija galimai buvo atlikta netinkamai (Pastatas realiai yra dešiniau viešuosiuose registruose pateikiamos jo vietos). NŽT taip pat nurodė, kad, jos žiniomis, Sklypo plano suklastojimo ar sunaikinimo klausimas yra nagrinėjamas baudžiamojoje byloje.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 145–151).Administracijos nuomone, pareiškėjas neturi teisinio suinteresuotumo ginčyti Įsakymo dalį. Administracija pastebi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog Įsakymo priėmimas jam sukėlė kliūčių dėl sklypo matavimo, formavimo ar Pastato rekonstrukcijos atlikimo. Be to, iš Sklypo plano matyti, kad Sklypo ribos nekerta jokio pastato. Administracija pažymėjo, kad pareiškėjo Pastatas yra kitu nei Sklypas adresu, t. y. (duomenys neskelbtini), o ne (duomenys neskelbtini). Administracijos nuomone, teismas ex officio (pagal pareigas) nesprendžia dėl viešojo administravimo aktų panaikinimo. Administracija taip pat pažymėjo, kad ginčijamo Įsakymo priėmimo metu negaliojo Nuostatų 20 punkto redakcija, galiojanti šiuo metu. Be to, pasak Administracijos, pareiškėjas net neįrodė, kad Įsakymo priėmimo metu Pastatas priklausė jam nuosavybės teise. Administracijos vertinimu, pareiškėjo nurodyti ikiteisminio tyrimo institucijų priimti sprendimai jokiu būdu negali būti laikomi galutiniais, kuriais yra nustatyti vienokie ar kitokie juridiniai faktai, reikšmingi nagrinėjamai bylai, todėl Administracija nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad detalusis planas yra nepilnos apimties. Administracija paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu yra aiškinamasi, ar detalaus plano kopija nėra suklastota, tačiau tai nesudaro pagrindo abejoti Įsakymo teisėtumu.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (II t., b. l. 110–114).Teismas nustatė, kad ginčijamas Įsakymas yra parengtas remiantis detalaus plano pagrindinio brėžinio 5 dalimi, t. y. Sklypų ribų planu, kurio originalo buvimo vieta nėra žinoma. Dėl minėto plano galimo suklastojimo iškelta baudžiamoji byla pagal nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje, požymius. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie šios bylos baigtumą, o nesant galutinio sprendimo dėl detalaus plano klastojimo, nėra pagrindo išvadai dėl Įsakymo neteisėtumo.Teismas konstatavo, kad pareiškėjo argumentas, jog Įsakymas prieštarauja Nuostatų 20 punktui yra nepagrįstas, nes Įsakymo priėmimo metu ši teisės akto nuostata negaliojo. Atitinkamai teismas sprendė, kad nėra pagrindo minėtą Įsakymą pripažinti negaliojančiu ex officio (pagal pareigas).Dėl pareiškėjo argumento, kad Įsakymas turi būti panaikintas todėl, jog Sklypo riba kerta pareiškėjo Pastatą, teismas konstatavo, kad šis pareiškėjo argumentas yra pagrįstas ne faktais, o pareiškėjo prielaidomis, kurioms patvirtinti ar paneigti turėtų būti detalaus plano pagrindinio brėžinio 5 dalies (Sklypų ribų plano) originalas, tačiau apie jo buvimo vietą konkrečių duomenų nėra. Atitinkamai teismas konstatavo, kad byloje nėra pateikta vienareikšmiškų įrodymų, patvirtinančių Pastatą kertančios Sklypo ribos faktą. Atitinkamai, nėra įrodymų, kad ginčijamas Įsakymas pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus.

III.

Pareiškėjas UAB „Mažasis retrobaras“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (II t., b. l. 117–122). Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas (231,50 Eur).Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja patikslintame skunde, Prašyme dėl bylų sujungimo ir Prašyme dėl bylos sustabdymo pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, taip pat nurodo, kad byloje esantis Sklypo ribų kadastro žemėlapis (I t., b. l. 123), detalaus plano Esamos situacijos planas (II t., b. l. 32) bei Sprendinių brėžinys (I t., b. l. 86) įrodo, kad Sklypo riba kerta pareiškėjo Pastatą. Be to, pasak pareiškėjo, šią aplinkybę patvirtina ir Administracijos 2013 m. vasario 28 d. raštas (I t., b. l. 91). Pasak pareiškėjo, tai, kad Įsakymu yra pažeidžiamos jo teisės, įrodo į bylą pateikti dokumentai (I t., b. l. 87–91), patvirtinantys, kad, nepaisant pareiškėjo daugkartinių prašymų, iki šiol nėra sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis. Byloje taip pat yra Administracijos 2014 m. liepos 18 d. raštas, patvirtinantis, kad pareiškėjas iki šiol nesėkmingai bando atlikti jam priklausančio Pastato rekonstrukciją, t. y. negauna tam būtinų suderinimų dėl to, kad Sklypo ribos kerta Pastatą (I t., b. l. 92). Visų šių rašytinių įrodymų pirmosios instancijos teismas, pasak pareiškėjo, nevertino ir dėl jų nepasisakė, nepagrįstai konstatuodamas, kad pareiškėjas neįrodė savo teisių pažeidimo. Pareiškėjas nurodo, kad NŽT jokiais rašytiniai įrodymais nepaneigė pareiškėjo nurodytų argumentų dėl to, kad Sklypo ribos kerta pareiškėjui priklausantį Pastatą, o atsiliepime nurodė, kad dėl šios aplinkybės negali daryti vienareikšmės išvados (I t., b. l. 116).Pareiškėjo nuomone, teismas būdamas aktyvus privalėjo pareikalauti iš NŽT aiškios išvados, ar Sklypo ribos kerta Pastatą ir šią išvadą pagrindžiančių įrodymų, o ne visą įrodinėjimo naštą palikti privačiam juridiniam asmeniui (pareiškėjui), kuris neturi nei kompetencijos, nei galimybių vienareikšmiškai atsakyti į šį esminį klausimą. Pareiškėjas pastebi, kad NŽT atsiliepime iš esmės neneigia, kad detalusis planas galėjo būti suderintas su trūkumais (I t., b. l. 115–116), tačiau nesutinka su NŽT pozicija, kad už tai ji nėra atsakinga.Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas buvo suklaidintas Administracijos pateiktos Sklypų ribų plano kopijos (I t., b. l. 51, t. II., b. l. 72) dėl kurio autentiškumo kyla abejonių. Pareiškėjo nuomone, teismas nepagrįstai nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjo nurodytų dokumentų (II t., b. l. 27, 32–33, 35) dėl kurių autentiškumo abejonių nėra. Atitinkamai pareiškėjas mano, kad teismo sprendimas yra be motyvų.Pareiškėjo nuomone, esminė aplinkybė, kuri kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, turėtų būti pagrindu siekiant paneigti Įsakymo teisėtumą, t. y. faktas, kad ginčo Sklypo riba neabejotinai kerta pareiškėjui priklausantį Pastatą, galėjo būti nustatyta ir ginčas galėjo būti išnagrinėtas visapusiškiau tik sustabdžius bylą tol, kol bus išnagrinėti pareiškėjo Prašyme dėl bylos sustabdymo nurodyti teisminiai ginčai.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą (II t., b. l. 138–141).NŽT pakartoja atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus ir nurodo, kad panaikinus ginčijamą Įsakymą, Administracija galėtų pakartotinai patvirtinti tokią pat ribą, nes pagrindinis dokumentas (detalusis planas) nebūtų panaikintas.NŽT pažymi, kad tarp bylos šalių nėra ginčo dėl Sklypo, į kurį patenka pareiškėjo valdomas Pastatas, formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo.NŽT nuomone, atmestinas pareiškėjo argumentas, kad jo nurodomos detaliojo plano brėžinio kopijos yra autentiškos, nes Administracija byloje yra pateikusi kitokio pobūdžio kopijas. NŽT, veikdama savo kompetencijos ribose, negali nuspręsti, kurios minėto detaliojo plano brėžinio kopijos yra autentiškos, o kurios ne ir tokiu būdu nustatyti tikslesnę pareiškėjo Pastato buvimo vietą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (II t., b. l. 127–133).Administracija pakartoja atsiliepimo teikto pirmosios instancijos teismui argumentus ir pažymi, kad pareiškėjas neįrodė savo teisių pažeidimo fakto. Administracijos nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka esminius šiam dokumentui keliamus turinio reikalavimus.Administracija pažymi, kad ginčijamo Įsakymo priėmimo metu negaliojo šiuo metu galiojanti Nuostatų 20 punkto redakcija. Be to, priedas prie Įsakymo patvirtina, kad Sklypo ribos nekerta jokio pastato. Tai, pasak Administracijos, patvirtina ir Administracijos teismui pateikta detalaus plano pagrindinio brėžinio 5 dalis – Sklypų ribų planas. Tai patvirtina ir pareiškėjo nurodytas statinių planas, želdinių išdėstymo schema bei inžinerinių tinklų genplanas, iš kurių matyti, kad Pastatas yra (duomenys neskelbtini) teritorijoje, bet nepriklauso Kalvarijų turgavietei (yra už (duomenys neskelbtini) sklypo ribų).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. gruodžio 2 d. įsakymo Nr. 6208-01 „Dėl valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), suformavimo ir įregistravimo Nekilnojamojo turto registre“ teisėtumo. Šiuo įsakymu buvo suformuotas valstybinės žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (unikal. Nr. (duomenys neskelbtini)). Pareiškėjo teigimu dalis šio žemės sklypo (plane pažymėta skaičiais 26-1) kerta pastato (unikal. Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriame pareiškėjui nuosavybės teise priklauso 20,91 kv. m patalpa, dalį, o tai, pažeidžia imperatyvias teisės normas – Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534, 20 punktą.Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnyje yra nustatyti reikalavimai formai ir turiniui, kuriuos turi atitikti skundas (prašymas), paduodamas administracinių ginčų komisijai arba administraciniam teismui. Minėto straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktuose nustatyta, kad skunde (prašyme) turi būti nurodytos „aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinantys įrodymai, liudytojų pavardės, vardai ir gyvenamosios vietos, kitų įrodymų buvimo vieta“ bei suformuluotas „pareiškėjo reikalavimas“.Teisės teorijoje pareiškėjo (ieškovo) nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, sudaro skundo (prašymo, ieškininio pareiškimo) pagrindą, o pareiškėjo (ieškovo) materialinis – teisinis reikalavimas atsakovui, sudaro skundo (prašymo, ieškininio pareiškimo) dalyką.Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 22, 23 ir 52 straipsnius teisė suformuluoti skundo (prašymo) pagrindą ir dalyką arba, kurį vieną iš jų keisti bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį, priklauso pareiškėjui.Minėtų taisyklių pagrindu darytina išvada, kad pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o tuo pačiu ir ribas, kuriose pirmosios instancijos teismas turi nagrinėti bylą.Taip pat pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 130 straipsnio 5 dalį, nustatančią, kad „apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme“, pareiškėjui yra draudžiama apeliacinės instancijos teisme keisti skundo (prašymo) dalyką. O pagal to paties įstatymo 138 straipsnio 3 dalį, nustatančią, kad apeliacinės instancijos teismas „gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti“ bei kad „nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau“, yra apribota pareiškėjo teisė keisti bei pildyti ir skundo (prašymo) pagrindą.Apibendrinant, darytina išvada, kad pareiškėjo suformuluotas pirmosios instancijos teisme skundo pagrindas ir dalykas, t. y. pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribos, apsprendžia ne tik bylos nagrinėjimo ribas pirmosios instancijos teisme, bet iš esmės sąlygoja ir bylos nagrinėjimo ribas apeliacinės instancijos teisme.Minėta, kad pareiškėjas reikalavimą panaikinti ginčijamą įsakymą grindžia tuo, kad ginčo žemės sklypas yra suformuotas pažeidžiant Nuostatų 20 punkto reikalavimus, nes į šį žemės sklypą pateko dalis jam priklausančio pastato.Iš pareiškėjo skundo teismui matyti, kad pareiškėjas remiasi ta Nuostatų 20 punkto redakcija, kurioje yra įtvirtinta taisyklė, nustatanti, jog „Žemės sklypas negali būti suformuotas taip, kad žemės sklypo riba kirstų statinį, kuris yra suformuotas kaip vienas atskiras nekilnojamasis daiktas“.Ši taisyklė minėtame teisės akte atsirado tik nuo 2005 m liepos 1 d., kai Nuostatai, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 695, buvo išdėstyti nauja redakcija. Iki tol šiame teisės akte tokio draudimo nebuvo nustatyta. Kadangi ginčijamas įsakymas priimtas 2003 m. gruodžio 2 d., tai reiškia, kad pareiškėjas šio įsakymo teisėtumą ginčija, remdamasis teisės aktu, kuris negaliojo jo priėmimo metu, t. y. jį taiko laiko atžvilgiu atgal. Iš aptariamos teisės normos turinio (joje suformuotos taisyklės) matyti, kad tai yra ne procesinio, o materialinio pobūdžio teisės norma, nes reguliuoja materialinius – teisinius santykius. Toks šios teisės normos pobūdis lemia, kad ji negali būti taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie atsirado iki šios teisės normos įsigaliojimo, o tuo pačiu ir ginčijamo įsakymo atžvilgiu.Pareiškėjas kitų pagrindų (faktinių ir teisinių), kuriais remdamasis ginčytų Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. gruodžio 2 d. įsakymo Nr. 6208-01 teisėtumą, nenurodo. Teisės aktų, kurie būtų įtvirtinę analogišką draudimą ginčijamo įsakymo priėmimo metu, koks yra numatytas Nuostatų 20 punkte, pareiškėjas nenurodo, jų nenustatė ir teismas. Visa tai lemia, kad Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. gruodžio 2 d. įsakymas Nr. 6208-01 šiuo aspektu yra teisėtas, ir jo naikinti nėra pagrindo. Todėl, neišeinant iš pareiškėjo suformuoto teismui skundo pagrindo ir dalyko ribų, tenkinti pareiškėjo skundo taip pat nėra pagrindo. Aptartas teisinis reglamentavimas savo ruožtu lemia ir tai, kad pareiškėjo nurodoma faktinė aplinkybė, jog galimai ginčijamu įsakymu suformuotas žemės sklypas kerta pareiškėjui priklausančio pastato dalį nėra aktuali, nes tai neprieštaravo tuo metu galiojusiam teisiniam reglamentavimui. Šiuo atveju, jei pareiškėjas pagrįstai mano, kad minėtas žemės sklypas kerta jam priklausančio pastato dalį, savo nuosavybės teisę į visavertį naudojimąsi pastatu jis gali realizuoti, remdamasis servituto institutu (CK ketvirtosios knygos VII skyrius) ir pan. Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 145 straipsniu,

nutaria:

Pareiškėjo UAB „Mažasis retrobaras“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.