Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ugniaus Trumpulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. B. gynėjo advokato P. Jablonsko apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. spalio 25 d. nuosprendžio, kuriuo E. B. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams; 145 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams; 187 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu (trims) mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir BK 187 straipsnio 1 dalį tarpusavyje subendrintos apėmimo būdu, o subendrinta bausmė vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme paskirta pagal BK 145 straipsnio 2 dalį ir galutine subendrinta bausme paskirtas laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu bausmės vykdymas atidėtas 3 (trejiems) metams, įpareigojant E. B. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi ir dalyvauti elgesio pataisos programoje bei per 12 (dvylika) mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti turtinę žalą nukentėjusiesiems I. S. – 677,12 Eur ir G. S. – 1976 Eur. Bausmės vykdymo atidėjimo pradžia skaičiuotina nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

E. B. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir periodinė registracija policijos įstaigoje – palikta nepakeista iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o nuosprendžiui įsiteisėjus panaikintina.

I. S. civilinis ieškinys dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintas visiškai ir iš E. B. I. S. naudai priteista 677,12 Eur turtinės žalos atlyginimo. I. S. civilinis ieškinys dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir iš E. B. I. S. naudai priteista 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

G. S. civilinis ieškinys dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintas visiškai ir iš E. B. G. S. naudai priteista 1976 Eur turtinės žalos atlyginimo. G. S. civilinis ieškinys dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir iš E. B. G. S. naudai priteista 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

T. S. civilinis ieškinys dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir iš E. B. T. S. naudai priteista 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

4. Apeliaciniu skundu nuteistojo E. B. gynėjas advokatas P. Jablonskas (toliau – gynėjas) prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. spalio 25 d. nuosprendžio dalis, kuriomis E. B. buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 145 straipsnio 1 ir 2 dalyse ir jį išteisinti. S. S., T. S. civilinius ieškinius dėl priteistos neturtinės žalos atmesti, o I. S. ieškinį dalyje dėl neturtinės žalos sumažinti. Sutrumpinti bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį iki minimalaus įstatyme numatyto termino.

4.2. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą įtraukti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo proceso numatytas priemones joms gauti, sujungiant visus faktus į loginę visumą ir po to daryti apibendrinančias išvadas. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo).

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

7. Nors skunde teigiama, kad teismas padarė netinkamas išvadas dėl dviejų nusikalstamų veikų sudėties požymių buvimo E. B. veiksmuose, nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigiama, jog nukentėjusiųjų parodymai dėl grasinimų nužudyti I. S., kuriais rėmėsi teismas, yra nenuoseklūs, esamų prieštaravimų teismas nepašalino, neatsižvelgė į susiklosčiusią konfliktinę situaciją tarp S. S. ir J. L. bei T. S. parodymų nenuoseklumą vertindamas grasinimą nužudyti T. S., nesutinkama su priteistos neturtinės žalos dydžiu, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo įrodymus, padarė pagrįstas išvadas bei pagrįstai E. B. pripažino kaltu padarius nusikalstamas veikas.

Dėl grasinimo nužudyti I. S..

9. Teisminiame procese įrodymai yra vertinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, jog BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-93-788/2017). Pažymėtina, kad įstatymas nereglamentuoja kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, 2K-421/2013).

10. Apylinkės teismas pagrįstai atmetė E. B. teismo posėdyje ir ikiteisminio tyrimo metu pateiktą įvykių versiją, jog įvykio metu nei I. S., nei G. S. kieme nebuvo, o kieme dirbo tik šeši darbininkai. Šios nuteistojo pozicijos nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai. Priešingai, nukentėjusiųjų I. S. ir G. S. parodymai bei liudytojų S. S. ir D. U. paaiškinimai patvirtina, kad E. B. dalyvavo padarant BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką prieš I. S.. E. B. pripažino, kad buvo įvykio vietoje, o kad įvykio vietoje buvo ir I. S., patvirtino jis pats, jo žmona, liudytoja S. S. ir nukentėjusiųjų kaimynė D. U., kuri teigė, kad paties įvykio nematė, bet girdėjo garsus, o po maždaug 5 minučių buvo atėjęs susijaudinęs I. S. ir teigė, kad po kiemą bėgiojo asmuo su pistoletu, po ko visi nuėjo į nukentėjusiųjų kiemą pasižiūrėti. Nors tam tikros nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų dalys skiriasi (dėl nusikalstamų veiksmų sekos, ginklo nukreipimo, buvimo vieta įvykio metu, bėgimo kryptis), tačiau šie neatitikimai nedaro minėtų parodymų nenuosekliais ar prieštaringais. Natūralu, kad asmenys dėl patirto streso, kilusio susijaudinimo, praėjusio ilgo laiko tarpo galėjo kitaip prisiminti arba pamiršti įvykio detales. Visgi, remiantis nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais, tiksliai nustatyta, kad kaukėtas ir ginkluotas asmuo, įsiveržęs į privataus namo kiemą turėjo peilį ir šaunamąjį ginklą, kurį buvo nukreipęs į I. S. ir po to į V. Š. (T. S. draugą iš Ukrainos), klausinėjo, kur yra T. S. ir grasino, kad sušaudys, užmuš arba papjaus, taip pat panaudojęs peilį dūrė į kieme stovėjusio automobilio padangą, sudaužė automobilio stiklus ir išdaužė namo langus. Skunde pabrėžiami parodymų prieštaravimai nepaneigia buvusios situacijos ir nesudaro pagrindo manyti, jog įvykio visai nebuvo.

11. Apeliaciniame skunde netiksliai cituojami nukentėjusiosios G. S. parodymai teigiant, jog papildomos apklausos metu, praėjus 4 mėnesiams, jos parodymuose atsirado aplinkybės apie tai, kad vyriškis buvo nukreipęs ginklą į jos vyrą ir ji tai matė. 2018 m. lapkričio 16 d. liudytojo papildomos apklausos protokole užfiksuota, kad nukentėjusioji nematė ar užpuolikas buvo nukreipęs ginklą į jos vyrą. Šią aplinkybę G. S. nuosekliai patvirtino ir teisme. Teisme nukentėjusioji teigė, kad nematė įvykio nuo pradžios ir užpuoliką pamatė tuo metu, kai jis bėgo link ukrainiečio. Aplinkybė, jog G. S. nematė, kaip į jos vyrą buvo taikomasi ginklu, nepaneigia tokių E. B. veiksmų. Kadangi nukentėjusioji įvykį matė ne nuo pradžios, tai ji galėjo nematyti momento, kai E. B. buvo nukreipęs ginklą į jos sutuoktinį. Šią aplinkybę patvirtina tik paties I. S. ir liudytojos S. S. parodymai. Apylinkės teismas nuosprendžiu patikslino kaltinime nurodytą aplinkybę dėl ginklo įrėmimo I. S. į veidą bei nurodė, jog E. B. ginklą buvo nukreipęs į nukentėjusįjį. Šios aplinkybės patikslinimas veikos kvalifikavimui įtakos neturi.

12. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog liudytojų parodymų netikslumai nepaneigia E. B. kaltės dėl grasinimo nužudyti I. S.. BK 145 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog taikant baudžiamąją atsakomybę pagal šią BK normą, būtina nustatyti tiek konkretų grasinimo turinį, t. y. kad buvo grasinama būtent atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, tiek ir pakankamą pagrindą bijoti jo įgyvendinimo (realumą). Svarbu įvertinti, kaip grasinančiojo žodžius ir elgesį suprato nukentėjusysis. Visgi, nukentėjusio asmens suvokimas nėra vienintelis grasinimo fakto, turinio ir realumo nustatymo kriterijus. Nukentėjusiojo manymas turi būti pagrįstas ir objektyviais duomenimis, iš kurių galima spręsti, jog šis asmuo iš tikrųjų buvo bauginamas mirtimi ar sunkiu sveikatos sutrikdymu. Nors grasinimo realumui konstatuoti nėra būtina, jog grasinantysis realiai ketintų įgyvendinti grasinimą, tačiau visada reikia įsitikinti, kad nukentėjusysis turėjo objektyvų pagrindą bijoti dėl savo gyvybės ar sveikatos, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010, 2K-542/2011, 2K-94/2013,2K-300/2013, 2K-347/2014, 2K-410-693/2015, 2K-238-699/2016 ir kt). Grasinimas kaip teisinė sąvoka – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010, 2K-238-699/2016). Pripažįstant nusikalstamą grasinimo pobūdį, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.(kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-341/2010,2K-553-942/2015).

13. E. B. grasinimo turinys objektyviai galėjo sukelti I. S. pakankamą pagrindą bijoti dėl savo gyvybės/sveikatos. Subjektyvus nukentėjusiojo situacijos suvokimas pagrįstai jam galėjo sukelti baimę dėl grasinimo realumo. E. B. grasinimą sušaudyti, nužudyti ir papjauti išreiškė įsiveržęs į privačią teritoriją, nukentėjusieji ir liudytojai teigia, kad užpuoliko balsas buvo baisus ir atrodė, kad jis yra neadekvatus arba pavartojęs narkotinių medžiagų, nepažįstamas užpuolikas buvo ginkluotas tikru šaunamuoju ginklu (nukentėjusysis nežinojo, kad ginklas neveikiantis) ir peiliu, buvo nukreipęs ginklą į I. S., buvo užsidėjęs kaukę bei apsirengęs maskuojančios spalvos rūbais (kamufliažiniais), gadino ir niokojo nukentėjusiųjų turtą. Šių aplinkybių viseto visiškai pakanka konstatuoti grasinimo nužudyti I. S. realumą. Iš paties nuteistojo parodymų matyti, kad savo veiksmais jis turėjo tikslą bauginti ir norėjo būtent tokios asmenų būsenos ? duodamas parodymus nuteistasis paaiškino, kad atvyko į T. S. namus, siekdamas vyriškai pasikalbėti ir išsiaiškinti, o kaukę užsidėjo, kad jo išsigąstų, ginklu norėjo paguldyti (neva atimti galimybę priešintis) ir pasikalbėti, o neradęs T. S. suniokojo turtą ir pasišalino. Taigi tokios nustatytos aplinkybės, tik dar kartą patvirtina, jog E. B. veiksmai, nukreipti prieš nukentėjusįjį I. S. buvo pavojingi ir realūs, o apylinkės teismas E. B. pagrįstai pripažino kaltu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį.

Dėl grasinimų T. S..

14. Skunde teigiama, jog nukentėjusiojo T. S. parodymai dėl E. B. nusikalstamos veikos jo atžvilgiu yra nenuoseklūs ir prieštaringi, apklaustas tyrimo pradžioje nukentėjusysis nevertino SMS pranešimų kaip realių, dėl jų į teisėsaugos institucijas nesikreipė, o vėliau tyrimo eigoje papildomai apklaustas nurodė, jog bijojo, kai skambinantysis pasakė jo gyvenamosios vietos adresą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pasikeitę nukentėjusiojo parodymai dėl grasinimų realumo suvokimo, negali paneigti E. B. nusikalstamų veiksmų. Vėlesniuose ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose T. S. patvirtino, kad išgirdęs iš skambinančio asmens savo namų adresą išsigando grasinimų ir patikėjo jų realumu. Parodymų pakeitimas nepaneigia fakto, kad asmuo galėjo jausti išgąstį dėl grasinančio turinio žinučių ir skambučių. Tai, jog nukentėjusysis nebuvo apklaustas teisme, nedaro jo parodymų mažiau patikimais. T. S. nebuvo apklaustas teisme dėl objektyvių priežasčių ir jo parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu buvo pagarsinti teismo posėdyje. Grasinimų realumą ir pavojingumą patvirtina, kaip jau paminėta ir tai, kad po grasinančio pobūdžio skambučių ir pranešimų E. B. nuvyko į T. S. gyvenamąją vietą, neradęs nukentėjusiojo suniokojo turtą (taip iš dalies įgyvendino savo grasinimus) ir pasišalino. Be to, po įvykio toliau siuntė grasinančio pobūdžio pranešimus bei skambino nukentėjusiajam.

15. Teisėjų kolegija pažymi, jog grasinimų realumas turi būti vertinamas ne vien tik pagal tai kaip juos suvokė nukentėjusysis. Nors tai yra svarbus kriterijus nustatant grasinimų realumą, tačiau nemažiau svarbu yra atsižvelgti ir į veikos padarymo aplinkybes bei objektyviuosius požymius. BK 145 straipsnio 2 dalyje išskirti du alternatyvūs šios nusikalstamos veikos požymiai: 1) žmogaus terorizavimas, grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui; 2) sistemingas žmogaus bauginimas, naudojant psichinę prievartą. E. B. nusikalstami veiksmai atitiko abu kriterijus. Skambučiais ir SMS žinutėmis T. S. buvo terorizuojamas grasinant padaryti gyvybei pavojingą veiką (nupjauti galvą) ir tokiu būdu nukentėjusysis sąmoningai buvo verčiamas nerimauti, nesaugiai jaustis. E. B. nusikalstamais veiksmais T. S. buvo sistemingai bauginamas, nes skambučių ir SMS žinučių skaičius buvo didelis (2018 m. gegužės 29 d., nuo 19.04 val. iki 20.32 val. skambinta 7 kartus; 2018 m. birželio 6 d., nuo 17.47 val. iki 19.10 val. skambinta 28 kartus; 2018 m. birželio 7 d., nuo 05.45 val. iki 12.24 val. skambinta 25 kartus ir išsiųsta 8 bauginančios žinutės, o vėliau šios dienos vakare skambinta dar 3 kartus ir išsiųstos 2 bauginančio turinio žinutės; 2018 m. birželio 8 d., nuo 12.05 iki 16.21 skambinta 2 kartus ir išsiųstos 4 bauginančio turinio žinutės), skambinama buvo sistemingai ir intensyviai, tokie veiksmai atliekami ne vieną dieną, įvairiu paros metu, taigi negali būti laikomi atsitiktinio pobūdžio. Nuteistasis teisme pats pripažino siuntęs žinutes (ikiteisminio tyrimo metu davė priešingus parodymus, kuriuos apylinkės teismas įvertino kaip gynybinę poziciją), tačiau teigia, kad jomis tik atsakinėjo į grasinančias nukentėjusiojo žinutes, norėjo, kad T. S. atstotų nuo J. L. ir nesiekė įbauginti T. S.. Visgi E. B. SMS žinučių turinys prieštarauja jo teiginiams dėl analogiško (atsakomojo) bendravimo su T. S.. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimą nulėmė ne vien tik T. S. nurodyta aplinkybė, jog jis išsigando grasinimų turinio, o byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės, jog iš pradžių dėl siųstų SMS žinučių bei skambučių jis nebijojo, tačiau vėliau jautė baimę kai buvo nurodytas jo gyvenamosios vietos adresas, nelemia kitokio sprendimo.

16. Skunde nurodoma, kad teismas neobjektyviai išnagrinėjo bylą, nes neatsižvelgė į aplinkybes, jog prieš įvykį tarp J. L. bei T. S. ir S. S. buvo susiklosčiusi konfliktinė situacija. T. S. persekiojo J. L., o S. S. jai grasino. J. L. kreipėsi į policiją, tačiau buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą. Teisėjų kolegijos vertinimu šie skundo argumentai yra nepagrįsti. Nagrinėjamu atveju tiriami E. B. nusikalstami veiksmai, o ne S. S. ar T. S. galimai neteisėti veiksmai. Vien tai, kad T. S. ir S. S. konfliktavo su J. L. nesuteikia pagrindo E. B. elgtis nusikalstamai, grasinti nukentėjusiesiems, gadinti svetimą turtą bei nepateisina jo neteisėtų veiksmų. Apylinkės teismas žinojo apie konfliktinę situaciją tarp šalių, tačiau pati situacija nėra susijusi su šia byla ir šią situaciją patvirtinančios aplinkybės nėra reikšmingos. Apylinkės teismas neneigė, kad konfliktas tarp moterų egzistuoja, tačiau juo remiantis negali būti pateisintas E. B. elgesys.

17. Skunde pabrėžiama, kad išteisinus E. B. dėl BK 145 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų nusikalstamų veikų, T. S. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos turėtų būti atmestas, o I. S. ženkliai sumažintas. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiųjų (T. S., I. S. ir G. S.) civiliniai ieškiniai dalyje dėl neturtinės žalos buvo tenkinti iš dalies ir jų atžvilgiu priteista dešimt kartų mažesnė suma nei buvo prašoma civiliniuose ieškiniuose (vietoje 5000 Eur priteista 500 Eur). E. B. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus numatytus BK 145 straipsnio 1 ir 2 dalyse bei 187 straipsnio 1 dalyje dėl kurių nukentėjusieji patyrė neturtinę žalą. Apylinkės teismo sprendimas dėl padarytos nusikalstamos veikos yra teisingas, priteistas neturtinės žalos dydis nėra neproporcingai didelis, todėl atmesti civilinį ieškinį ar sumažinti neturtinės žalos dydį, nėra teisinio pagrindo.

18. Skundu prašoma atmesti ir S. S. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad S. S. byloje nebuvo pripažinta nukentėjusiąja ar civiline ieškove ir jos atžvilgiu skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu nebuvo priteistas joks žalos atlyginimas. Teismas vertina šį teiginį kaip techninę apeliacinio skundo klaidą. Jei skunde vietoje S. S. iš tikrųjų turėjo būti nurodyta G. S., tai šios nukentėjusios pozicija dėl neturtinės žalos vertintina tapačiai, kaip ir kitų nukentėjusiųjų atžvilgiu.

19. Skunde prašoma sutrumpinti bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį iki minimalaus įstatyme numatyto termino. Skunde nepateikiama jokių papildomų šį prašymą pagrindžiančių motyvų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai E. B. nustatė maksimalų bausmės vykdymo atidėjimo terminą (3 metai). E. B. pripažintas kaltu dėl trijų nusikalstamų veikų, praeityje buvo ne kartą teistas, jo atžvilgiu buvo taikytas lygtinis paleidimas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes apylinkės teismas buvo išskirtinai humaniškas ir nusprendė dar kartą pasitikėti E. B. bei leisti jam atlikti bausmę neizoliuotam nuo visuomenės. Vertinant E. B. asmenybę trumpinti bausmės vykdymo atidėjimo termino nėra jokio objektyvaus pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo E. B. gynėjo advokato P. Jablonsko apeliacinį skundą atmesti.