Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-66-560/2015

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-03-23
Bylos Nr.: 2A-66-560/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-52-3-03157-2012-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Dainius Rinkevičius, Laima Gerasičkinienė, Jūratė Varanauskaitė
Ieškovas: J. N., I. K.
Atsakovas: J. K., R. K.
Trečiasis asmuo: Vilniaus rajono 4-ojo notarų biuro

Civilinė byla Nr. 2A-66-560/2015Teisminio proceso Nr. 2-52-3-03157-2012-3Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 21.6.; 121.18.; 121.21

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. kovo 23 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Laimos Gerasičkinienės, Jūratės Varanauskaitės ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

sekretoriaujant R. M.,dalyvaujant apeliantės J. K. atstovui advokatui E. B.,ieškovių J. N. ir I. K. atstovui advokatui S. M.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovių J. N. ir I. K. ieškinį atsakovėms J. K., R. K. – A., tretiesiems asmenims Vilniaus rajono 4-ojo notarų biuro notarei V. P., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovės J. N. ir I. K. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, kuriuo prašė: 1) pripažinti negaliojančiomis 2004-04-23 paveldėjimo teisės liudijimo, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), dalis, pagal kurias atsakovė J. K. paveldėjo 6000/17600 dalis žemės sklypo, kurio plotas 1.7600 ha, miško plotas 1.7600 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas: (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); 32500/40900 dalis žemės sklypo, kurio plotas 4.0900 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas: (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, kurio plotas 0.5700 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas: (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 2) pripažinti 2006-02-20 mainų sutartį, reg. Nr. 1052, kuri buvo sudaryta Vilniaus rajono 4-jame notarų biure, negaliojančia nuo jos sudarymo momento ir taikyti restituciją.

Nurodė, kad 2006-02-20 atsakovės J. K. ir R. K. – A. sudarė mainų sutartį, pagal kurią J. K. bendrosios dalinės nuosavybės teise jai priklausančią 10000/40900 dalį žemės sklypo, 4.0900 ha bendro ploto, kadastrinis adresas: (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), perdavė R. K. – A. mainais už jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2006-02-20 mainų sutartyje nurodyta, kad J. K. nuosavybės teise priklausančios dalies žemės sklypo vidutinė rinkos vertė 27 194 Lt, pagrindas – VĮ Registro centro Vilniaus filialo pažyma apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre, 2006-02-15, Nr. (duomenys neskelbtini). Taip pat nurodyta, kad sutarties šalys mainomą dalį žemės sklypo įvertina 34 000 Lt. Šalys mainomą automobilį įvertina 14 000 Lt. Kadangi mainomi daiktai yra nelygiaverčiai, R. K. – A. grynais pinigais sumokėjo J. K. 20 000 Lt priemoką prieš pasirašant ir patvirtinant minėtą sutartį. Mainų sutartyje nurodyta, kad 10000/40900 dalis žemės sklypo asmeninės nuosavybės teise priklauso J. K. pagal 2004-04-23 paveldėjimo teisės liudijimą, reg. Nr. (duomenys neskelbtini). Minėtą žemės sklypo dalį, perduotą R. K. – A., J. K. paveldėjo iš J. K., kuriam buvo atkurta nuosavybės teisė į žemės valdą. Taip pat nurodė, kad 2003-04-02 buvo priimtas Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimas Nr. 41-15788, kuriuo J. K. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkantį buvusio savininko K. K. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą. Ieškovės I. K. ir J. N. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (administracinės bylos Nr. 1-333-624/2010), prašydamos panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2003-04-02 sprendimą Nr. 41-15787. Nurodytoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011-04-07 sprendimu panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2003-04-02 sprendimą Nr. 41-15787 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei J. N.“. Šio sprendimo pagrindu 2012-04-12 Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-1087142/2012, patenkino pareiškėjų I. K. ir J. N. skundą ir panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2003-04-02 sprendimą Nr. 41-15788 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui J. K.“ ir Vilniaus apskrities viršininko 2003-04-02 sprendimą Nr. 41-15789 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei I. K.“. Vilniaus apygardos administracinio teismo byloje Nr. I-1087142/2012 buvo nustatyta, kad J. K. 1992-12-10 pateikė Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybai prašymą grąžinti buvusio savininko K. K., P. nuosavybės teisėmis valdytą 8 ha žemės plotą, iš jo 2 ha miško. Įpėdiniais taip pat nurodė I. K., J. N., J. V.. I. K., J. K., J. N., J. V. 1999-09-06 susitarimu susitarė nuosavybės teises į žemę ir mišką atstatyti sekančiai: I. K. atitenka natūra 1 ha žemės, J. K. – natūra 4,42 ha, J. N. natūra – 1 ha ir J. V. – ekvivalentine natūra 1,42 ha žemės. Vilniaus apskrities administracijos 1999-10-15 pažymoje Nr. 6472 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ nustatyta, kad J. V. turi nuosavybės teisę į 1,42 ha žemės, Vilniaus apskrities administracijos 1999-10-15 pažymoje Nr. 6470 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ nustatyta, kad J. K. turi nuosavybės teisę į 4,42 ha žemės, Vilniaus apskrities administracijos 1999-10-15 pažymoje Nr. 6471 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ nustatyta, kad I. K. turi nuosavybės teisę į 1 ha žemės, Vilniaus apskrities administracijos 1999-10-15 pažymoje Nr. 6469 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ nustatyta, kad J. N. turi nuosavybės teisę į 1 ha žemės. Vilniaus apskrities viršininko 2003-04-02 sprendimu Nr. 41-15787 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei J. N.“ atkurta J. N. nuosavybės teisė į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 1 ha žemės, grąžinant natūra 1 ha žemės (skl. Nr. 5352 – 0,42 ha; Nr. 5353 – 0,58 ha) bendrosios nuosavybės teise su I. K. (1 ha) ir J. K. (3,85 ha) bendrą 4,09 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai ir bendrą 1,76 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai. Vilniaus apskrities viršininko 2003-04-02 sprendimu Nr. 41-15788 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui J. K.“ atkurta J. K. nuosavybės teisė į jam tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 4,42 ha žemės, grąžinant natūra 0,57 ha žemės sklypą kitai paskirčiai (namų valda) ir 3,85 ha (skl. Nr. 5352-3,25; Nr. 5353-0,60 ha) bendrosios nuosavybės teise su I. K. (1 ha) ir J. N. (1 ha) bendrą 4,09 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai ir bendrą 1,76 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai. Vilniaus apskrities viršininko 2003-04-02 sprendimu Nr. 41-15789 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui I. K.“ atkurta I. K. nuosavybės teisė į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 1 ha žemės, grąžinant natūra 1 ha žemės sklypą (skl. Nr. 5352-0,42 ha; Nr. 5353-0,58 ha) bendrosios nuosavybės teise su J. K. (3,85 ha) ir J. N. (1 ha) bendrą 4,09 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai ir bendrą 1,76 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai. Ieškovių teigimu, kadangi 2012-04-12 Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas įsiteisėjo 2012-09-26, kuriuo buvo panaikintas Vilniaus apskrities viršininko 2003-04-02 sprendimas Nr. 41-15788 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui J. K.“, todėl turi būti pripažinti negaliojančiais ieškinyje nurodyti ir prašomi pripažinti negaliojančiais sandoriai. 2012-04-12 Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendime nurodė, jog „nustatyta, kad su ginčo sprendimais susiję žemės sklypai (jų dalys) pagal paveldėjimo teisės liudijimą perėjo J. K. ir pagal mainų sutartį perėjo R. K. – A.; šiuo sprendimu asmeninės nuosavybės teisė, įgyta pagal paveldėjimo teisės liudijimą ir mainų sutartį, nėra keičiama. Kol nurodyti sandoriai nėra nuginčyti, šis teismo sprendimas nekeičia minėtų nuosavybės teisių santykių ir asmeninės nuosavybės teise nurodytiems asmenims priklausantys žemės sklypai negali pereiti į laisvos žemės fondą“. Tokiu būdu Vilniaus apygardos administracinis teismas aiškiai konstatavo, kad kol sandoriai nėra nuginčyti, nesikeičia ir nuosavybės teisiniai santykiai. Šiuo atveju, minėti sandoriai privalo būti panaikinti ir tik tada bus atstatyta iki sandorių sudarymo buvusi padėtis. Panaikinus administracinius aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, valstybė atgautų nuosavybės teisę į neteisėtai pretendentams natūra grąžintus žemės sklypus ir nuosavybės teisių atkūrimo jiems klausimas turėtų būti sprendžiamas iš naujo. Šiuo atveju po minėtų administracinių teismų sprendimų nebeliko paties daikto, t. y. atitinkamais sprendimais suformuotų sklypų su neteisėtai nustatytomis tų sklypų ribomis bei nebeliko nuosavybės teisių atkūrimą įtvirtinančių sprendimų. Kadangi minėtos administracinės bylos atveju žemės sklypo dalis iki sprendimų panaikinimo atlygintiniu sandoriu perleista kitam asmeniui, toks sandoris privalo būti panaikintas. Vadovaujantis CPK 182 str. 2 p., ieškovėms nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Vadovaujantis suformuota teismų praktika, naikindamas sandorį, teismas privalo taikyti restituciją ex officio (savo iniciatyva).

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu ieškovių atstovas papildomai nurodė, kad ieškovės gina savo teises, nes nusikaltimo padarymo metu, t. y. suklastojant paveldėtino, užimto sklypo ribas, buvo suklastoti ieškovių parašai, ikiteisminis tyrimas vyksta iki šiol. Administraciniai teismai, atsižvelgdami į šias aplinkybes, panaikino Vilniaus viršininko administracijos visus aktus, kuriais pretendentams nustatyta konkreti sklypo dalis. Kadangi atsakovė tuo metu sudarė mainų sandorį, tai ieškovės turi teisę prašyti panaikinti ir šį paskutinį sandorį. Apie tokio naikinimo būtinybę pasisakė ir Vyriausiasis administracinis teismas. Kaip nurodė Nacionalinė žemės tarnyba, nepanaikinus ginčo sandorių, yra kliūtis grąžinti žemę į valstybės fondą. Nesutinka su atsakovių pozicija dėl restitucijos taikymo. Mano, kad kai ieškinys kildinamas iš prejudicinę galią turinčių teismo sprendimų, teismas privalo restituciją taikyti ex officio, t. y. savo iniciatyva. Apie sąžiningą įgijėją nagrinėjamu atveju negalima kalbėti, nes prieš tai buvo padarytas nusikaltimas, t. y. sąžiningo įgijėjo statusas netaikomas. Po panaikintų administracinių sprendimų nebeliko paties daikto – sklypo. Panaikinus ginčo sandorius bus galima pradėti nuosavybės teisių atkūrimo procesą iš naujo. Administracinėje byloje buvo pateikti įrodymai, jog yra pradėtas ikiteisminis tyrimas ir paskyrus planų ekspertizę buvo nustatyta, kad ieškovių parašai planuose suklastoti. Administracinis teismas konstatavo pažeidimus, kurie buvo pakankami panaikinti administracinius aktus.

Atsiliepimas

Atsakovė J. K. pateikė atsiliepimą į ieškinį, su kuriuo nesutiko. Nurodė, kad ieškovės, pareikšdamos ieškinį, nenurodė, kaip ginčijami sandoriai pažeidžia jų teises arba įstatymo saugomą interesą. Pagal 1999-09-06 pretendentų rašytinio susitarimo turinį bei jame išreikštą valią savo nuosavybės teisę į žemę ir mišką pretendentai susitarė atstatyti sekančiai: I. K. pretenduoja atkurti nuosavybės teisę į 1 ha žemės sklypą, J. K. – į 4,42 ha, J. N. – į 1 ha natūra, J. V. – į ekvivalentinę natūrą 1,42 ha. Būtent taip pretendentams buvo atkurta nuosavybė į žemę Vilniaus apskrities viršininko sprendimais Nr. 41-51789, 41-15788, 41-15787. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-04-07 sprendime konstatuota, kad „pareiškėjų ginčijamos procedūros yra atliktos iki 2003-04-01, todėl dėl nurodytų procedūrų pažeidimo buvo apribota pareiškėjų teisė, atsiradus nesutarimui dėl nuosavybės atkūrimo, keisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Todėl negali būti pripažintas atsakovo sprendimas pagrįstu vien dėl to, kad pareiškėjų valia atsakovo sprendime atitinka jų pasirinktą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, nes tokia valia galėjo būti keičiama. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos konstatuota, kad atsakovas, 2003-04-02 sprendimu Nr. 41-15787 atkurdamas nuosavybės teises į žemę, iš esmės pažeidė pareiškėjų teises į nuosavybės atkūrimą, nes rėmėsi nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų dokumentais, kuriuose pareiškėjos savo valios neišreiškė ir tai yra pakankamas pagrindas manyti, kad atsakovo sprendimas galėjo būti kitoks, jei nebūtų įvykdytas minėtas pažeidimas“. Administraciniai teismai konstatavo, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos buvo pažeistos administracinės procedūros, tačiau nenustatė, kaip buvo pažeisti ieškovių interesai, kokia buvo jų tikroji valia ir kaip ji pasikeitė po 1999-09-06 po pretendentų susitarimo pasirašymo. Iš ieškinio nėra aišku, ko siekia ieškovės, reikalaudamos pripažinti atsakovių sandorius negaliojančiais. Jeigu ieškovės siekia gauti iš valstybės už atkuriamą žemę atlyginimą ekvivalentine natūra, tai jos turėtų kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos. Ieškovių skundų administraciniuose teismuose pagrindas buvo, kad joms nuosavybė buvo atkurta Vilniaus apskrities viršininko sprendimo projektų pagrindu, kuriuose jos valios neišreiškė bei buvo suklastoti parašai ant žemės sklypų ribų paženklinimo žemės sklypo planuose Nr. 535-2 ir 535-3. Ieškovės iki šiol neginčijo J. K. atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą (namų valdą), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o teismai nenustatinėjo, ar atkuriant nuosavybės teises į šį žemės sklypą nuosavybės teisės buvo pažeistos. J. K. nuosavybės teisė į šį sklypą buvo atkurta pagal 2003-01-10 žemės sklypo planą 535-1 ir Vilniaus apskrities viršininko sprendimo projekto pagrindu, ant kurių ieškovių parašų iš viso nėra, šių dokumentų ieškovės administraciniuose teismuose neginčijo. Administraciniai teismai prejudicinių faktų dėl šio sklypo (namų valdos) nenustatinėjo, todėl šioje dalyje nėra teisinio pagrindo 2003-04-02 Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo Nr. 41-15789 dalį dėl J. K. grąžinto natūra 0,57 ha žemės sklypo (namų valdos) laikyti neteisėta. Taigi šiuo atveju nėra pagrindo šioje dalyje pripažinti J. K. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą neteisėtu. Atsakovė J. K. su savo vyru J. K. jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdė žemės sklype (namų valdoje) esantį gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)su statiniais. Šios sutuoktinių nuosavybės pagrindas išrašas iš ūkinių knygų, 2002-07-25 Nr. k-104, Apylinkės seniūnijos pažymėjimas, 2002-08-06 Nr. 1266, VĮ Registro centras. Pažymėjo, kad kasacinis teismas yra nurodęs, jog teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, visų pirma turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina. Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą ir įvertinti, ar nėra pagrindo jį pakeisti. Taikant restituciją konkrečiu atveju, turi būti įvertinta įstatyme nustatyta galimybė teismui išimtiniais atvejais pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad paveldėjimo teisės liudijimas ir mainų sutartis – ginčijami sandoriai ir kol jie nenuginčyti, restitucija negalima. Šie atsakovių sandoriai yra teisėti ir jų pagrindu yra sąžiningai įgytas turtas (sąžiningumo prezumpcija nenuginčyta). Atsakovės I. K. sąžiningumo prezumpcija nėra paneigta, todėl šiuo atveju restitucijos taikymas yra ribojamas. Ginčo žemė negali būti iš jos išreikalauta, nes šią žemę ji įgijo kad ir neatlygintinai, tačiau pagal paveldėjimo santykius, t. y. šis sandoris atsirado iš juridinio fakto mirus jos sutuoktiniui J. K., kurio sąžiningumo prezumpcija irgi nėra paneigta.

Atsakovės J. K. atstovas teismo posėdžio metu papildomai nurodė, kad atsakovės yra sąžiningos įgijėjos, ši prezumpcija nėra nuginčyta. Restitucija ne visais atvejais galima. Šiuo atveju valstybei žemė būtų grąžinta, kuri buvo naudojama 9 metus, apdirbama, ten pradėtos statybos, išduotas leidimas, investuota nemažai pinigų, todėl dėl restitucijos taikymo žymiai pablogėtų atsakovės J. K. padėtis. Mano, kad ieškovės neįrodė, jog mainų sutartis ir paveldėjimo teisės liudijimas pažeidžia jų teisėtus interesus ir kad jos negali vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo. Ieškinys yra pareikštas ne tų asmenų, o jei teismas manytų, kad ieškinys pagrįstas, tai restitucija yra negalima.

Atsakovė R. K. – A. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kurį prašė atmesti. Nurodė, kad ieškinys yra grindžiamas vieninteliu argumentu – Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003-04-02 sprendimas Nr. 41-15788 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui J. K.“ šiuo metu yra panaikintas, todėl tiek 2004-04-23 paveldėjimo teisės liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini), tiek 2006-02-20 mainų sutartis, kurią sudarė J. K. paveldėtoja I. K. ir kurios pagrindu buvo perduotas nekilnojamasis turtas, yra negaliojantys nuo jų sudarymo momento. Ieškinyje nurodoma, kad mainų sutartis prieštarauja imperatyvioms Konstitucijos, CK 4.7 str. 2 d. normoms, tačiau ieškinyje nenurodomos konkrečios Konstitucijos normos, kurioms tokie sandoriai prieštarautų, nors ieškinio dalyko specifika tokio pobūdžio bylose ieškovėms kelia pareigą nurodyti konkretų sandorio prieštaravimą imperatyvams ir jį pagrįsti. Vertinant CK 4.7 str. 2 d. (išimti iš apyvartos yra tik išimtine valstybės nuosavybe esantys daiktai), kyla klausimas, kokiu pagrindu yra teigiama, kad daiktai yra išimti iš apyvartos, tuo tarpu, kai jie yra ir akivaizdu, kad gali būti privačios nuosavybės teisės objektu. Jei remtis tokiu pagrindu ir teigti, kad daiktai priklauso valstybei išimtine nuosavybės teise, tai šiuo atveju susiduriama su situacija, kuomet ieškinys yra pareikštas netinkamų ieškovių, kadangi pastarosios neturi jokio teisinio suinteresuotumo materialiniame teisiniame santykyje. Ieškovės nėra nei ginčijamų sandorių šalys, nei atkuriamos žemės (miško) savininkės, dėl to jos yra netinkamos ieškovės. Iš to išplaukia, kad materialioje teisėje ieškovėms (ieškinio patenkinimo atveju) nebus sukurtos jokios tiesioginės teisinės pasekmės, todėl teismas negali tenkinti ieškinio byloje, kurioje ieškovės neturi tiesioginės materialios reikalavimo teisės. Vertinant ieškovių reikalavimą dėl restitucijos taikymo, akcentuotina, jog restitucija šiame teisiniame santykyje (ginčijant sandorius) apskritai nėra įmanoma. Kadangi dalis žemės įgyta sandoriu R. K. – A. nuosavybėn, jos kaip sąžiningo įgijėjo teises saugo Konstitucija bei CK 4.96 str. nuostatos. Atsakovės sudarytas mainų sandoris negali būti ginčijamas, nes ieškovės nėra ir negali būti laikomos asmenimis, kurie turi subjektinę teisę pareikšti ieškinį, jos nenurodė ieškinio pagrindą sudarančių aplinkybių, imperatyvios normos, kuriai prieštarauja sandoris, sandorio nuginčijimas jokia apimtimi negalės nulemti ir nenulems turto mainų sandorio objekto (nekilnojamojo daikto) teisinio statuso pakeitimo, daiktas negali būti išreikalautas iš sąžiningo įgijėjo – R. K. – A. CK 4.96 str. prasme.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas prašė ieškinį atmesti. Papildomai nurodė, kad ieškinys yra grindžiamas tik administraciniu sprendimu, kuris priimtas dėl procedūrų pažeidimo ir nieko neminima apie parašų suklastojimą. Ieškinys nepagrįstas įrodinėjant atsakovės R. K. – A. nesąžiningumą, jos nesąžiningumas net neįrodinėjamas. Žemės sklypas nėra išimtas iš civilinės apyvartos, sklypą perkėlus į laisvosios žemės fondą ieškovės neturės jokio praturtėjimo, praturtės tik valstybė. Taigi valstybė ir turėtų teikti ieškinį. Ieškovės imasi reikšti reikalavimus, neturėdamos jokių valstybinių įgaliojimų, jokių pavedimų, jokių materialinių pasekmių tai ieškovėms nesukels. Restitucijos taikymas tik pablogintų atsakovės kaip sąžiningos įgijėjos interesus. Nesutinka, kad ieškovės yra pretendentės į ginčo žemės sklypą, bet sutinka, kad yra panaikintas aktas, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės. Ieškovės gali kitais būdais realizuoti savo teises, t. y. kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą, kad į analogiškos apimties žemės sklypą joms būtų atkurtos teisės.

Atsiliepimas

Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu sutinka. 2011-04-07 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendimu administracinėje byloje Nr. A-261-394/2011 panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003-04-02 sprendimą Nr. 41-15787 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei J. N.“. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012-04-12 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1087-142/2012 panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003-04-02 sprendimą Nr. 41-15788 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei J. K.“ ir 2003-04-02 sprendimą Nr. 41-15789 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei I. K.“. Teismai, vertindami aukščiau nurodytų Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimų teisėtumą, rėmėsi Lietuvos teismo ekspertizės centro 2006-10-12 specialisto išvada Nr. 11-1601(06), kuria nustatyta, kad sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo projektuose, žemės sklypų paženklinimo-parodymo 2002-12-16 aktuose, žemės sklypų Nr. 535-2, Nr. 535-3 planuose pasirašė ne pareiškėjos. Teismai padarė išvadą, kad minėtais sprendimais pažeistos pareiškėjų teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, kadangi nuosavybės teisės atkurtos vadovaujantis suklastotais dokumentais. Teismai pripažino, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimai yra neteisėti ir nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija, priimdama minėtus sprendimus, nežinojo, kad jie priimami remiantis suklastotais dokumentais. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012-04-12 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1087-142/2012 yra nustatyta, kad su ginčo sprendimais susiję žemės sklypai (jų dalys) pagal paveldėjimo teisės liudijimą perėjo J. K. ir pagal mainų sutartį perėjo R. K. – A.. Ieškovių pareikšti reikalavimai dėl minėtų 2006-02-20 mainų sutarties Nr. 1052 bei 2004-04-23 paveldėjimo teisės liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) pripažinimo negaliojančiais vertintini kaip papildomi (išvestiniai) reikalavimai, kuriais siekiama buvusios iki teisės pažeidimo padėties atkūrimo. Todėl mano, kad pripažinus šiuos sandorius negaliojančiais, bus atkurta buvusi iki teisės pažeidimo padėtis ir minėti žemės sklypai bus pervesti į laisvą žemės fondą, nuosavybės teisių atkūrimo procesas bus vykdomas iš naujo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2013-11-05 sprendimu ieškinį tenkino – pripažino negaliojančiomis 2004-04-23 paveldėjimo teisės liudijimo, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), išduoto Vilniaus rajono 4-ojo notarų biuro notarės V. P., dalis, pagal kurias J. K. paveldėjo 6000/17600 dalis žemės sklypo, kurio plotas 1.7600 ha, miško plotas 1.7600 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas: (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 32500/40900 dalis žemės sklypo, kurio plotas 4.0900 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas: (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, kurio plotas 0.5700 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas: (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); taikė restituciją – įpareigojo J. K. grąžinti valstybei 6000/17600 dalis žemės sklypo, kurio plotas 1.7600 ha, miško plotas 1.7600 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas: (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 32500/40900 dalis žemės sklypo, kurio plotas 4.0900 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas: (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, kurio plotas 0.5700 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas: (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); pripažino negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2006-02-20 mainų sutartį, reg. Nr. 1052, sudarytą tarp J. K. ir R. K., patvirtintą Vilniaus rajono 4-ojo notarų biuro notarės V. P., kuria J. K. išmainė 10000/40900 dalį žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 4.0900 ha bendro ploto, esančio (duomenys neskelbtini), į automobilį (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantį R. K.; taikė restituciją natūra – įpareigojo R. K. – A. grąžinti valstybei 10000/40900 dalį žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 4.0900 ha bendro ploto, esančio (duomenys neskelbtini); įpareigojo J. K. grąžinti R. K. – A. automobilį (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir 20 000 Lt priemoką.

Teismas nurodė, kad teismams panaikinus administracinius aktus, kurių pagrindu ieškovėms ir J. K. buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę (mišką), o po minėtų administracinių aktų priėmimo buvo sudaryti žemės ginčo sandoriai, kurių pagrindu žemės sklypai perleisti kitiems asmenims, ieškovės ir kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl savo teisių pažeidimo pašalinimo, t. y. dėl dalies paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo bei mainų sutarties pripažinimo negaliojančiais. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė atsakovių nurodytus argumentus, jog ieškovai yra netinkami. Nurodė, kad panaikinus administracinį aktą dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, turi būti taikoma restitucija, nes administracinio akto panaikinimas dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms sukelia tuos pačius padarinius kaip ir pripažinus sandorį niekiniu. Pažymėjo, kad įstatyme nėra numatyta, jog restitucija netaikoma dėl šalies sąžiningumo. Kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011-04-07 sprendimu panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2003-04-02 sprendimą Nr. 41-15787 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei J. N.“ ir 2012-04-12 Vilniaus apygardos administracinis teismas panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2003-04-02 sprendimą Nr. 41-15788 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui J. K.“ ir Vilniaus apskrities viršininko 2003-04-02 sprendimą Nr. 41-15789 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei I. K.“, nes, kaip konstatavo teismai, buvo pažeistos pagrindinės nuosavybės teisių atkūrimo procedūros, todėl, teismo nuomone, šie žemės sklypai (jų dalys) negalėjo būti pripažinti kaip priklausę J. K. ir galintys būti tinkamu paveldėjimo dalyku. Kadangi atsakovė J. K. paveldėjo nekilnojamąjį turtą – žemės sklypus, jų dalis, kuriuos palikėjas – jos sutuoktinis įgijo pažeidžiant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 str., Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įgyvendinimo tvarkos 103 p., 107 p., Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodikos 111 p., 112 p. reikalavimus, todėl aukščiau nurodytas nekilnojamasis turtas – žemės sklypai (jų dalys), teismo vertinimu, negalėjo būti paveldėjimo dalyku ir paveldimas. Atsižvelgdamas į tai, ginčijamą dalyje paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą teismas pripažino negaliojančiu kaip sandoriu, prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CK 1.80 str. 1 d.). Remdamasis tuo, teismas tenkino ieškovių reikalavimą pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 2004-04-23 paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), dalyje, kuriuo J. K. nekilnojamąjį turtą – 6000/17600 dalis žemės sklypo, kurio plotas 1.7600 ha, miško plotas 1.7600 ha, 32500/40900 dalis žemės sklypo, kurio plotas 4.0900 ha, ir 0.5700 ha ploto žemės sklypą paveldėjo jo sutuoktinė atsakovė J. K.. Teismas nurodė, kad pripažinus ieškovo prašomus žemės sklypo perleidimo sandorius negaliojančiais, teismas savo iniciatyva (ex officio) turi taikyti restituciją (CK 6.145 str.), tai yra grąžinti šalis į buvusią iki sudarytų sandorių padėtį. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas pagal įstatymą yra neatlygintinis sandoris, todėl CK 4.96 str. 3 d. prasme, pripažinus negaliojančiu dalyje paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, teismo vertinimu, paminėti žemės sklypai (jų dalys) turi būti išreikalaujami iš atsakovės J. K. valstybei. Teismo vertinimu, kadangi atsakovė J. K. nuosavybės teise 2004-04-23 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pagrindu įgijo 32500/40900 dalis žemės sklypo, 4.0900 ha bendro ploto, neteisėtai, tai ji negalėjo perduoti 10000/40900 dalį žemės sklypo, 4.0900 ha bendro ploto, kito asmens – atsakovės R. K. – A. nuosavybėn 2006-02-20 tarp atsakovių J. K. ir R. K. – A. sudarytos mainų sutarties pagrindu. Atsižvelgiant į tai, kad 2006-02-20 tarp atsakovių J. K. ir R. K. – A. sudaryta mainų sutartis laikytina neteisėta, todėl atsakovė R. K. – A. įpareigota grąžinti 10000/40900 dalį žemės sklypo, 4.0900 ha bendro ploto, valstybei, o atsakovė J. K. įpareigota grąžinti R. K. – A. automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir 20 000 Lt priemoką. Teismas, be kita ko, atkreipė dėmesį, jog atsakovė J. K. žemės sklypus (jų dalis) įgijo neatlygintinai ginčijamo dalyje paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pagrindu, todėl ji negali ginti savo teisių remdamasi sąžiningo įgijėjo instituto normomis. Jokių įrodymų, kad dėl restitucijos taikymo atsakovės R. K. – A. atžvilgiu jos padėtis pablogėtų, į bylą nepateikta. Nurodė, jog restitucija yra įstatymu nustatytas teisinis padarinys, kuris turi būti taikomas, jeigu sandoris negalioja, kaip tai nustatyta CK 1.80 str. 2 d. Šioje normoje nenurodyta, jog restitucija netaikoma dėl šalies sąžiningumo. Nurodė, kad įstatymas nenumato nuostatos, jog niekinio sandorio atveju restitucija netaikoma sąžiningam įgijėjui. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, teismas atmetė atsakovių nurodytus argumentus, jog jos laikytinos sąžiningomis įgijėjomis. Teismas pažymėjo, kad atsakovės J. K. argumentai apie J. K. suformuotą namų valdą ginčo žemės sklype, atliekamą gyvenamojo rekonstrukciją po nuosavybės teisių atkūrimo yra nesusiję su nagrinėjama byla ir neturi teisinės reikšmės, nes administraciniai aktai, kurių pagrindu buvo atkurtos ieškovėms ir J. K. nuosavybės teisės į žemės sklypus, yra panaikinti teismų sprendimais.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovė J. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013-11-05 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pripažino ieškovių ginčijamus sandorius niekiniais ir negaliojančiais, nenurodydamas, kokioms konkrečioms imperatyviosioms teisės normoms ar kitokioms įstatymo normoms jie prieštarauja, o ieškovių nurodytais teisiniais pagrindais prieštaravimas imperatyvioms Konstitucijos, CK 4.7 str. 2 d. normoms ginčijami sandoriai negali būti pripažinti niekiniais ir negaliojančiais, nes tokių pagrindų pirmos instancijos teismas nenustatė. Pažymėjo, kad atkuriant nuosavybės teises, kaip nurodė administraciniai teismai, Vilniaus apskrities viršininko administracija pažeidė nuosavybės atkūrimą ir žemėtvarkos projektų rengimą reglamentuojančias normas, t. y. pagrindines procedūras, tačiau ne imperatyvias įstatymo nuostatas. Teismai konstatavo, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimai buvo sudaryti dėl suklydimo ir nuginčyti, tačiau jie niekaip negalėjo būti pripažinti niekiniais. Mano, kad administraciniams teismams nekonstatavus, jog Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimai prieštaravo imperatyvioms įstatymo normoms, 2004-04-23 paveldėjimo teisės liudijimas ir 2006-02-20 mainų sutartis taip pat negali būti pripažintos niekiniais ir negaliojančiais. Mano, kad teismas nepagrįstai nustatė, jog J. K. paveldėti žemės sklypai, kuriuos palikėjas – jos sutuoktinis įgijo, negalėjo būti paveldėjimo dalyku ir paveldimi, nes atsakovės paveldėti žemės sklypai, jų dalys, paveldėjimo metu nebuvo išimti iš civilinės apyvartos (CK 4.7 str.) ar kitaip suvaržytas įstatymais jų disponavimas. Taigi, mano, kad nei teismas nenustatė, nei ieškovės neįrodė, kokiu įstatyminiu pagrindu 2004-04-23 paveldėjimo teisės liudijimas ir 2006-02-20 mainų sutartis yra niekiniai ir negaliojantys sandoriai. Mano, kad šiuo atveju panaikinus ginčijamus sandorius, atsakovė būtų grąžinta į neapibrėžtą padėtį iki nuosavybės atkūrimo, o tai yra neproporcinga priemonė, kuri pažeidžia atsakovės, kuri laikėsi įstatymų reikalavimų, teises į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą. Pažymėjo, kad atsakovė J. K. 0,57 ha žemės sklype turi gyvenamąjį namą, yra pradėjusi jo rekonstrukciją, į kurią yra investavusi dideles pinigines lėšas, todėl mano, kad panaikinus paveldėjimo liudijimą atsakovės ir jos šeimos padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o ieškovių padėtis visiškai nepasikeistų, nes jos su atkurta žeme jokio ryšio neturi jau 10 metų. Atsakovė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė ieškovių pateikto papildomo reikalavimo pripažinti negaliojančia paveldėjimo teisės liudijimo dalį, kuria atsakovė paveldėjo sutuoktiniui J. K. grąžintos natūra 0,57 ha žemės sklypą kitai paskirčiai (namų valdai), pagrįstumo. Ieškovės iki patikslinto ieškinio pateikimo neginčijo J. K. atkurtos žemės nuosavybės į žemės sklypą (namų valdą), o teismai nenustatinėjo, ar atkuriant į šį žemės sklypą nuosavybės teises buvo pažeistos teisės normos. Atsižvelgdama į tai, mano, kad nėra teisinio pagrindo 2003-04-02 Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo Nr. 41-15789 dalį dėl J. K. grąžintos natūra 0,57 ha žemės sklypo (namų valdos) laikyti neteisėta, kaip ir J. K. paveldėjimo teisės liudijimo šioje dalyje. Pažymėjo, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija, atkurdama nuosavybės teises į žemę, suformavo privatizuotiną J. K. ir J. K. žemės sklypą 535-1 (namų valdą) (2003-01-10 žemės sklypo planas), kurio plotas 0,57 ha buvo įskaitytas į gražintiną žemę J. K., todėl vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 str. 6 d., J. K. grąžinamos natūra žemės plotas buvo įskaitytas į tokio pat dydžio atsakovės J. K. ir jos vyro J. K. namų valdą, taigi šis atsakovės paveldėtas turtas neprieštaravo jokiems teisės aktams ir paveldėtas iš teisėto savininko. Pažymėjo, kad ieškovės patikslintame ieškinyje neginčijo J. K. įgytos nuosavybės pagal paveldėjimo teisės liudijimą į 0,57 ha žemės sklypą (namų valdą) pagrįstumo. Atsakovė taip pat nurodė, kad sprendimai atkurti nuosavybės teises pripažinti neteisėtais ir panaikinti dėl to, jog juos priimant trūko ieškovių valios išraiškos (pažeidimo pobūdis), tačiau tai nebuvo turtas, kuris išimtas iš civilinės apyvartos ar išimtinai priklauso valstybei, todėl ginčijami sandoriai automatiškai netapo niekiniais ir negaliojančiais. Taigi, mano, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo taikydamas restitucijos normas atsižvelgti į pažeidimų pobūdį priimant administracinius aktus. Nurodė, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė CK 1.80 str. 2 d. normas, teigdamas, jog šioje normoje nenustatyta, jog restitucija netaikoma dėl šalies nesąžiningumo, nes ginčijamų sandorių pasekmėms (restitucijai) sistemiškai turi būti taikomos ir CK 1.80 str. 4 d. nuostatos, kuriose nurodyta, kad turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš sąžiningai jį įgijusio asmens, išskyrus CK 4.96 str. 1, 2 ir 3 dalyse nurodytus atvejus. Šioje byloje atsakovių J. K. ir R. K. – A. sąžiningumo prezumpcija (CK 1.80 str. 4 d.) nebuvo paneigta, todėl šiuo atveju restitucijos taikymas yra ribojamas (CK 6.153 str.). Mano, kad ginčo žemė negali būti išreikalauta iš ją neatlygintinai įgijusios J. K., taikant CK 6.153 str. 2 d., nes ji žemę įgijo (kad ir neatlygintinai) iš sąžiningo įgijėjo J. K., taigi asmens, turėjusio teisę ją perleisti, o restitucijos taikymas – neadekvati priemonė, nepagrįstai ir nesąžiningai (neproporcingai) pabloginanti atsakovės J. K. padėtį (CK 6.145 str. 2 d). Pažymėjo, kad ir pagal kasacinio teismo praktiką, tais atvejais, kai nuosavybės grąžinimo procesas užtrunka dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, klaidos ar neapsižiūrėjimo, visiškos restitucijos taikymas, nuosavybės teisių atkūrimo procedūros pripažinimas nebaigta ir asmenų, kuriems jau buvo atkurtos nuosavybės teisės, grąžinimas į neapibrėžtą padėtį iki šis klausimas bus išspręstas iš naujo, yra neproporcinga priemonė, kuri galėtų pažeisti šių asmenų, kurie laikėsi įstatymų reikalavimų, teises į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą. Kadangi šiuo atveju J. K. ir R. K. – A. yra sąžiningos turto įgijėjos, iš jų turtas, įgytas pagal 2004-04-23 paveldėjimo teisės liudijimą ir 2006-02-20 mainų sutartį, buvęs pripažintų negaliojančių 2003-04-02 Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimų dalyku, negali būti išreikalautas. Nurodė, kad J. K. iš R. K. – A. gauto automobilio (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisę yra perleidusi kitiems asmenims ir šiuo metu jokios transporto priemonės neturi, todėl ši teismo sprendimo dalis yra neįvykdoma. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos kaltų veiksmų ieškovėms atsirado pagrindas reikalauti restitucijos, todėl vadovaujantis CK 6.152 str. 2 d., atsakovės teigimu, visas restitucijos išlaidas turi atlyginti trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Atsiliepimas

Ieškovės J. N. ir I. K. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kurį prašė atmesti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad teismams panaikinus administracinius aktus, kurių pagrindu ieškovėms ir J. K. buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę (mišką), o po minėtų administracinių aktų priėmimo buvo sudaryti žemės ginčo sandoriai, kurių pagrindu žemės sklypai perleisti kitiems asmenims, ieškovės pagrįstai kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl savo teisių pažeidimo pašalinimo. Mano, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, jog kadangi atsakovė J. K. paveldėjo nekilnojamąjį turtą – žemės sklypus, jų dalis, kuriuos palikėjas – jos sutuoktinis įgijo pažeidžiant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 str., Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įgyvendinimo tvarkos, Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodikos reikalavimus, todėl žemės sklypai (jų dalys), negalėjo būti paveldėjimo dalyku ir paveldimas, taigi ginčijamas dalyje paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas pripažintinas negaliojančiu kaip sandoris, prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kadangi atsakovė J. K. nuosavybės teise paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu įgijo 32500/40900 dalis žemės sklypo, 4.0900 ha bendro ploto, neteisėtai, tai ji negalėjo perduoti 10000/40900 dalį žemės sklypo, 4.0900 ha bendro ploto, kito asmens – atsakovės R. K. – A. nuosavybėn 2006-02-20 tarp atsakovių sudarytos mainų sutarties pagrindu, todėl mainų sutartis laikytina neteisėta. Sutinka ir su teismo išvada, jog įstatyme nėra numatyta nuostatos, kad niekinio sandorio atveju restitucija netaikoma sąžiningam įgijėjui, todėl atmestini atsakovių nurodyti argumentai, jog jos laikytinos sąžiningomis įgijėjomis.

Atsakovė R. K. – A. pateikė teismui prisidėjimą prie atsakovės J. K. apeliacinio skundo, kurį prašo tenkinti visa apimtimi.

Tretieji asmenys Vilniaus rajono 4-ojo notarų biuro notarė V. P. ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimas keistinas (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, išnagrinėjęs bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

Byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija 2003-04-02 sprendimu Nr. 41-15787 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei J. N.“ atkūrė J. N. nuosavybės teises į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 1 ha žemės, grąžinant natūra 1 ha (skl. Nr. 535₂ -0,42 ha; Nr. 535₃-0,58 ha) bendrosios nuosavybės teise su I. K. (1 ha) ir J. K. (3,85 ha) bendrą 4,09 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai ir bendrą 1,76 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai. Vilniaus apskrities viršininko administracija 2003-04-02 sprendimu Nr. 41-15788 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui J. K.“ atkūrė J. K. nuosavybės teises į jam tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 4,42 ha žemės, grąžinant natūra 0,57 ha žemės sklypą kitai paskirčiai (namų valdai) ir 3,85 ha (skl. Nr. 535₂ – 3,25 ha; Nr. 535₃-0,60 ha) bendrosios nuosavybės teise su I. K. (1 ha) ir J. N. (1 ha) bendrą 4,09 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai ir bendrą 1,76 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai. Vilniaus apskrities viršininko administracija 2003-04-02 sprendimu Nr. 41-15789 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei I. K.“ atkūrė I. K. nuosavybės teises į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 1 ha žemės, grąžinant natūra 1 ha (skl. Nr. 535₂ -0,42 ha; Nr. 535₃-0,58 ha) bendrosios nuosavybės teise su J. N. (1 ha) ir J. K. (3,85 ha) bendrą 4,09 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai ir bendrą 1,76 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai. 2004-04-23 Vilniaus rajono 4-ojo notarų biuro notarė V. P. išdavė J. K. paveldėjimo pagal įstatymą liudijimą, reg. Nr.(duomenys neskelbtini), kurio pagrindu J. K. po J. K., mirusio 2004-01-04, mirties paveldėjo nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, tame tarpe, 6000/17600 dalis žemės sklypo, kurio plotas 1.7600 ha, miško plotas 1.7600 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas: (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (pagrindas – Apskrities viršininko sprendimas 2003-04-02 Nr. 41-15788); 32500/40900 dalis žemės sklypo, kurio plotas 4.0900 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas: (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (pagrindas – Apskrities viršininko sprendimas 2003-04-02 Nr. 41-15788); 0.5700 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas: (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (pagrindas – Apskrities viršininko sprendimas 2003-04-02 Nr. 41-15788). Nustatyta, kad 2006-02-20 J. K. ir R. K. – A. sudarė mainų sutartį, pagal kurią J. K. bendrosios dalinės nuosavybės teise jai priklausančią 10000/40900 dalį žemės sklypo, 4.0900 ha bendro ploto, (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), perdavė R. K. – A. mainais už R. K. – A. asmeninės nuosavybės teise priklausantį automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Mainų sutartyje nurodyta, kad J. K. nuosavybės teise priklausančios dalies žemės sklypo vidutinė rinkos vertė 27 194 Lt, pagrindas – VĮ Registro centro Vilniaus filialo pažyma apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre, 2006-02-15, Nr. (duomenys neskelbtini). Nurodyta, kad sutarties šalys mainomą dalį žemės sklypo įvertina 34 000 Lt, o mainomą automobilį įvertina 14 000 Lt; kadangi mainomi daiktai yra nelygiaverčiai, R. K. – A. grynais pinigais sumokėjo J. K. 20 000 Lt priemoką prieš pasirašant ir patvirtinant minėtą sutartį. Mainų sutartyje taip pat nurodyta, kad 10000/40900 dalis žemės sklypo asmeninės nuosavybės teise priklauso J. K. pagal 2004-04-23 paveldėjimo teisės liudijimą, reg. Nr. (duomenys neskelbtini).

Nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011-04-07 sprendimu panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2003-04-02 sprendimą Nr. 41-15787 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei J. N.“ (bylos Nr. A-261-394/2011). Sprendime nurodyta, kad sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo projekte, žemės sklypų ribų paženklinimo–parodymo 2002-12-16 akte, taip pat žemės sklypo plane Nr. 535-3 pasirašė ne pareiškėjos. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2006-10-12 specialisto išvada Nr. 11-1601(06) yra įrodyta, kad minėtuose dokumentuose pasirašė ne pareiškėjos. Konstatuojama, kad atsakovas 2003-04-02 sprendimu Nr.41-15787 atkurdamas nuosavybės teises į žemę iš esmės pažeidė pareiškėjų teises į nuosavybės teisių atkūrimą, nes rėmėsi nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų dokumentais, kuriuose pareiškėjos savo valios neišreiškė, ir tai yra pakankamas pagrindas manyti, kad atsakovo sprendimas galėjo būti kitoks, jei nebūtų įvykdytas minėtas pažeidimas. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-1087142/2012, 2012-04-12 sprendimu patenkino pareiškėjų I. K. ir J. N. skundą ir panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2003-04-02 sprendimą Nr. 41-15788 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui J. K.“ ir Vilniaus apskrities viršininko 2003-04-02 sprendimą Nr. 41-15789 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei I. K.“. Sprendime nurodyta, kad šiuo sprendimu asmeninės nuosavybės teisė, įgyta pagal paveldėjimo teisės liudijimą ir mainų sutartį, nėra keičiama. Kol nurodyti sandoriai nėra nuginčyti, šis teismo sprendimas nekeičia minėtų nuosavybės teisinių santykių ir asmeninės nuosavybės teise nurodytiems asmenims priklausantys žemės sklypai negali pereiti į laisvos žemės fondą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-09-26 nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012-04-12 sprendimas paliktas nepakeistas.

Iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas ginčijamas paveldėjimo teisės liudijimo dalis ir mainų sutartį pripažino negaliojančiais vadovaudamasis tuo, jog jie, teismo vertinimu, buvo sudaryti pažeidžiant imperatyvias įstatymo nuostatas (CK 1.80 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog kadangi administraciniai teismai panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2003-04-02 sprendimus Nr. 41-15787 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei J. N.“, Nr. 41-15788 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui J. K.“ ir Nr. 41-15789 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei I. K.“, nes, kaip konstatavo teismai, buvo pažeistos pagrindinės nuosavybės teisių atkūrimo procedūros, todėl šie žemės sklypai (jų dalys) negalėjo būti pripažinti kaip priklausę J. K. ir galintys būti tinkamu paveldėjimo dalyku. Taip pat sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo išvada, jog kadangi atsakovė J. K. nuosavybės teise 2004-04-23 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pagrindu įgijo 32500/40900 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), neteisėtai, tai ji negalėjo perduoti 10000/40900 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kito asmens – atsakovės R. K. – A. nuosavybėn 2006-02-20 tarp atsakovių sudarytos mainų sutarties pagrindu. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nors pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas minėtas išvadas, tačiau nesutiktina su teismo sprendimo motyvais dėl ginčo sandorių (jų dalių) prieštaravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Pažymėtina, kad skundžiamame sprendime nėra nustatyta, kokioms imperatyvioms įstatymų nuostatoms prieštaravo minėti ginčo sandoriai. Priešingai, byloje nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011-04-07 sprendimu panaikindamas Vilniaus apskrities viršininko 2003-04-02 sprendimą Nr. 41-15787 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei J. N.“ konstatavo, jog minėtu sprendimu buvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Pažymėtina, kad atitinkamų procedūrų, taisyklių pažeidimas nėra ir negali būti vertinamas kaip imperatyvių įstatymo normų pažeidimas, nekonstatuojant prieštaravimo konkrečiam įstatymo saugomam imperatyvui. Atsižvelgiant į tai, teigtina, jog pirmosios instancijos teismas, padarydamas atitinkamas išvadas, vadovavosi motyvais, kuriuos yra pagrindas pakeisti. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepaisant to, jog šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti esant pažeistoms imperatyvioms įstatymo nuostatoms, tačiau tai nepaneigia teismo sprendimais panaikinus administracinius aktus ginčo sandorių sudarymo neteisėtumo fakto. Pažymėtina, kad iš neteisėtų veiksmų negali kilti teisėtas ir pagrįstas sprendimas, kaip ir visos iš šio sprendimo kylančios pasekmės, šiuo atveju – ginčo žemės sklypų (jų dalies) paveldėjimo teisė bei jų nuosavybės teisės perleidimas trečiajam asmeniui (atsakovei R. K. – A.). Apeliaciniame skunde apeliantė nurodo, jog ieškovių nurodytais teisiniais pagrindais, nenustačius sandorių prieštaravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms, ginčijami sandoriai negali būti pripažinti niekiniais ir negaliojančiais, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertina, jog tokiu būdu būtų pažeistas esminis teisės principas – „iš neteisės neatsiranda teisė“ (ex injuria non oritur jus) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2011). Šiuo atveju konstatavus administracinių aktų, kurių pagrindu patvirtintas paveldėjimo teisės liudijimas ir šiuo pagrindu mainų sutartis tarp atsakovių, neteisėtumą juos priimant pažeidus nuosavybės teisių atkūrimo procedūras, darytina išvada, kad ir vėlesni sandoriai, sudaryti jų pagrindu, negali būti laikomi teisėtais ir pagrįstais. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, jog ieškovių ieškinys minėtoje dalyje tenkintinas ir ginčo sandoriai (jų dalys) pripažintini negaliojančiais. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nagrinėjamoje dalyje konstatavus pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo motyvų nepagrįstumą, tačiau iš esmės sutinkant su sprendimo išvadomis dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, teismo sprendimas minėtoje dalyje paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliaciniu skundu apeliantė J. K. taip pat nesutinka su skundžiamu teismo sprendimu dalyje dėl restitucijos taikymo. Pažymėtina, kad restitucija yra sandorio negaliojimo padarinys, kurios pagrindinis tikslas – šalių grąžinimas į pirminę padėtį (lot. status quo ante). CK 1.95 str. 1 d. numatyta, kad pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu ab initio (nuo jo sudarymo momento). CK 6.145 str. 1 d. numatyta, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju sutinka su skundžiamo teismo sprendimo dalimi, jog kadangi paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą yra neatlygintinis sandoris, todėl CK 4.96 str. 3 d. prasme, pripažinus negaliojančiu dalyje paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, minėti žemės sklypai (jų dalys) turi būti išreikalaujami iš atsakovės J. K. valstybei. Be to, kadangi šiuo atveju ginčo mainų sutartis sudaryta minėto paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą pagrindu, restitucija taikytina ir šios sutarties atžvilgiu. CK 6.146 str. nustatyta, kad restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims; tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Skundžiamu sprendimu atsakovė R. K. – A. įpareigota grąžinti 10000/40900 dalį žemės sklypo, 4.0900 ha bendro ploto, esančio (duomenys neskelbtini), valstybei, o atsakovė J. K. įpareigota grąžinti R. K. – A. automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir 20 000 Lt priemoką. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad J. K. iš R. K. – A. gauto automobilio (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisę yra perleidusi kitiems asmenims ir šiuo metu jokios transporto priemonės neturi. Atsižvelgiant į tai, minėta sprendimo dalis dėl restitucijos taikymo automobilio atžvilgiu yra realiai neįvykdoma, dėl to keistina. Kadangi, bylos duomenimis, automobilis jo perdavimo metu buvo įvertintas 14 000 Lt suma, J. K. įpareigotina grąžinti R. K. – A. automobilio ekvivalentą pinigais – 14 000 Lt ir 20 000 Lt priemoką, iš viso – 34 000 Lt, t. y. 9 847,94 EUR.

Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju taip pat sutinka su skundžiamo teismo sprendimo išvada, jog atsakovė J. K. žemės sklypus (jų dalis) įgijo neatlygintinai ginčijamo dalyje paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pagrindu, todėl ji negali ginti savo teisių remdamasi sąžiningo įgijėjo instituto normomis. CK 6.145 str. 2 d. nustatyta, kad restitucija gali būti netaikoma, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Byloje jokių įrodymų, kad dėl restitucijos taikymo atsakovių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o ieškovių – atitinkamai pagerėtų, į bylą nepateikta. Atsižvelgiant į tai, apeliantės argumentai dėl sąžiningumo prezumpcijos taikymo šiuo atveju atmestini. Taip pat atmestini ir apeliacinio skundo argumentai dėl to, jog teismai nenustatinėjo, ar atkuriant 0,57 ha žemės sklypą kitai paskirčiai (namų valdai) nuosavybės teises buvo pažeistos teisės normos, kadangi Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-1087142/2012, 2012-04-12 sprendimu panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2003-04-02 sprendimą Nr. 41-15788 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui J. K.“ visų jame nurodytų sklypų apimtimi.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Atmetus atsakovės J. K. apeliacinį skundą, remiantis CPK 88 str. 1 d. 6 p. ir 98 str., ieškovių J. N. ir I. K. naudai iš atsakovės J. K. priteisiamos ieškovių patirtos bylinėjimosi išlaidos advokato teisinei pagalbai bylą nagrinėjant apeliacine tvarka apmokėti. Ieškovės pateikė įrodymus, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą patyrė 600 Lt (173,77 EUR) išlaidų, todėl ši suma ieškovėms lygiomis dalimis, t. y. kiekvienai po 86,89 EUR, priteistina iš atsakovės J. K..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 3 p.,

nutaria:

Atsakovės J. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimą pakeisti, sprendimo rezoliucinę dalį išdėstant taip:

Ieškinį tenkinti.

Pripažinti negaliojančiomis 2004-04-23 paveldėjimo teisės liudijimo, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), išduoto Vilniaus rajono 4-ojo notarų biuro notarės V. P., dalis, pagal kurias J. K., a.k. (duomenys neskelbtini) paveldėjo 6000/17600 dalis žemės sklypo, kurio plotas 1.7600 ha, miško plotas 1.7600 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas: (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 32500/40900 dalis žemės sklypo, kurio plotas 4.0900 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas: (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, kurio plotas 0.5700 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas: (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini)

Taikyti restituciją:

įpareigoti J. K., a.k. (duomenys neskelbtini) grąžinti valstybei 6000/17600 dalis žemės sklypo, kurio plotas 1.7600 ha, miško plotas 1.7600 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas: (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 32500/40900 dalis žemės sklypo, kurio plotas 4.0900 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas: (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, kurio plotas 0.5700 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas: (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini)

Pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2006-02-20 mainų sutartį, reg. Nr. 1052, sudarytą tarp J. K., a.k. (duomenys neskelbtini) ir R. K. – A., a.k. (duomenys neskelbtini) patvirtintą Vilniaus rajono 4-ojo notarų biuro notarės V. P., kuria J. K. išmainė 10000/40900 dalį žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 4.0900 ha bendro ploto, esančio, (duomenys neskelbtini), į automobilį (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantį R. K. – A..

Taikyti restituciją natūra:

įpareigoti R. K. – A., a.k. (duomenys neskelbtini) grąžinti valstybei 10000/40900 dalį žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 4.0900 ha bendro ploto, esančio (duomenys neskelbtini);

įpareigoti J. K., a.k. (duomenys neskelbtini) grąžinti R. K. – A., a.k. (duomenys neskelbtini) 34 000 Lt, t. y. 9 847,94 EUR.

Priteisti iš atsakovės J. K. ieškovių J. N. ir I. K. naudai lygiomis dalimis 173,77 EUR bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą bylą nagrinėjant apeliacine tvarka apmokėti, t. y. kiekvienai iš ieškovių po 86,89 EUR.

Teisėjai Laima GerasičkinienėJūratė VaranauskaitėDainius Rinkevičius