Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Bertašienės, Kristinos Kakurinės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Savinijaus Katausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Š. V. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2020 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio, kuriuo Š. V. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta laisvės atėmimo 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams bausmė.

Pritaikius BK 64¹ straipsnį, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir Š. V. paskirta galutinė 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Bausmės pradžia nustatyta nuo nuosprendžio priėmimo dienos (2020 m. lapkričio 20 d.).

Š. V. į laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas jo laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas, t. y. nuo 2020 m. spalio 27 d. iki 2020 m. lapkričio 20 d.

Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų ikiteisminio tyrimo teisėjo 2020 m. spalio 29 d. nutartimi Š. V. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas – palikta galioti iki nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymo pradžios.

Atmestas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus prašymas priteisti iš Š. V. valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. Š. V. nuteistas už tai, kad, įsibrovęs į patalpą, pagrobė svetimą turtą, t. y. 2020 m. spalio 27 d., apie 4.30 val., (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), namo kieme, jis plyta išdaužė automobilio „Renault (duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), dešinės pusės durų stiklą ir, taip per išdaužtą stiklą įsibrovęs į automobilį, iš jo pagrobė svetimą R. S. priklausantį turtą – 30 Eur vertės striukę, 10 Eur vertės fotoaparatą „(duomenys neskelbtini)“ ir bendros 30 Eur vertės moduliatorių su USB atmintine.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

2. Nuteistasis Š. V. apeliaciniu skundu prašo sumažinti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę arba perkvalifikuoti jo nusikaltimą iš BK 178 straipsnio 2 dalies į BK 178 straipsnio 1 ar 4 dalį. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, jog jam buvo paskirta per griežta bausmė, kadangi visą žalą jis yra atlyginęs. Teigiama, kad buvo neteisingai kvalifikuota padaryta nusikalstama veika, kadangi Š. V. nedidelės vertės (70 Eur) turtą pagrobė ne iš patalpos, o iš automobilio.

3. (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuratūros (duomenys neskelbtini) S. D. R. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo nuteistojo Š. V. apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas Š. V. laisvės atėmimo bausmę, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą, rūšį, motyvus, tikslus, nusikaltimo stadiją, nuteistojo asmenybę, į tai, kad jis nusikalto, turėdamas neišnykusį teistumą, atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes, jų kiekį ir reikšmingumą, į pagrobto turto vertę, į tai, kad dalis turto grąžinta nukentėjusiajai, ir, vadovaudamasis teisingumo bei protingumo principais, Š. V. skyrė BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, kurios dydį nustatė ženkliai mažesnį, nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Prokurorės vertinimu, paskirta bausmė nėra per griežta, nes už apysunkio nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 2 dalyje, padarymą baudžiamasis įstatymas numato iki 6 metų laisvės atėmimą. Atsiliepime padaryta išvada, jog pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo Š. V. veiksmus, nes jis svetimą turtą pagrobė, įsibrovęs į R. S. automobilį.

4. Teismo posėdžio metu nuteistasis Š. V. prašė sumažinti jam paskirtą bausmę. Nuteistojo gynėjas advokatas V. Janušauskas prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokurorė S. D. Ramanauskienė jį atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo Š. V. apeliacinis skundas atmestinas, o Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2020 m. lapkričio 20 d. nuosprendis pakeičiamas, kadangi nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktai, 328 straipsnio 3 punktas).

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.

7. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas priimamo procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis, atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

8. Šiuo atveju apeliaciniame skunde nėra keliamas nuteistojo kaltės ir įrodymų vertinimo klausimas. Taigi apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje dėl Š. V. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, kurios padarymas jam buvo inkriminuotas skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, nepasisako. Apeliaciniame skunde yra aiškiai išdėstyta, jog ginčo klausimas kyla dėl to, ar nagrinėjamu atveju buvo tinkamai kvalifikuota nusikalstama veika ir pagrįstai paskirta bausmė. Taigi teisėjų kolegija nutartyje aptaria būtent šiuos esminius apeliacinio skundo klausimus, t. y., ar Š. V. nusikaltimas buvo tinkamai kvalifikuotas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir, ar jam buvo paskirta proporcinga bausmė, kuri negali būti sušvelninta. Taip pat nutartyje išsprendžiamas proceso išlaidų atlyginimo klausimas.

9. Dėl Š. V. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį

9.1. Nuteistasis Š. V. apeliaciniame skunde tvirtina, kad jo padaryta nusikalstama veika turėtų būti perkvalifikuota, kadangi jo padaryta žala yra nedidelė – 70 Eur – ir jis svetimą turtą pagrobė iš automobilio, o ne įsibrovęs į patalpą. Pažymėtina, jog, vadovaujantis vien padarytos žalos kriterijumi, Š. V. nusikalstama veika negalėtų būti kvalifikuota net pagal BK 178 straipsnio 4 dalį, kadangi nesiekia 3 MGL dydžio. Vis dėlto kur kas svarbesnė aplinkybė yra tai, kad Š. V. R. S. priklausantį turtą pagrobė, įsibrovęs į automobilį. Pagrobto turto vertė ir padarytos žalos dydis nėra nusikalstamos veikos sudėties būtinas požymis, kai svetimas turtas pagrobiamas, įsibrovus į patalpą, ryšių kabelių kanalų sistemą, saugyklą ar saugomą teritoriją.

9.2. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, jog Š. V., plyta išdaužęs automobilio „Renault (duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), dešinės pusės durų stiklą ir, taip per išdaužtą stiklą įsibrovęs į automobilį, įsibrovė į patalpą. Su tokiu nustatytų faktinių aplinkybių teisiniu įvertinimu apeliacinės instancijos teismas negali sutikti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje aiškinama, jog patalpa – tai uždara erdvė, statinys, paprastai turintis stogą ir specialų įėjimą, skirtas žmonėms laikinai ar nuolat gyventi ar dirbti arba materialinėms vertybėms laikyti. Pabrėžtina, kad pagal formuojamą praktiką patalpos sąvokai apibūdinti pakanka dviejų alternatyvių požymių: uždaros erdvės ar statinio. Savaime suprantama, kad automobilis negali būti prilyginamas statiniui, o, be to, savo paskirtimi jis nėra pritaikytas žmonėms laikinai ar nuolat gyventi ar dirbti arba materialinėms vertybėms laikyti.

9.3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika yra nuėjusi kitu keliu ir, esant tam tikroms sąlygoms, automobilį prilygina saugyklai. Saugykla BK 178 straipsnio 2 dalies prasme laikomas tam tikras įrenginys, specialiai įrengtas ar skirtas nuolatiniam ar laikinam materialių vertybių saugojimui (nuo vagystės, sunaikinimo, stichinių jėgų ir pan.) ir apsaugotas fizinėmis, mechaninėmis, specialiomis elektrinėmis ar elektroninėmis apsaugos priemonėmis (saugykla – seifai, konteineriai, refrižeratoriai, kasos aparato pinigų stalčiai, kt.). Taip pat saugykla ar saugoma teritorija yra materialių vertybių saugojimui skirti objektai, į kuriuos patenkama tik su specialiais leidimais. Pažymėtina, kad saugykla gali būti laikomas ir stacionarus, ir transportuojamas įrenginys. Teismų praktikoje laikoma, kad standartinis automobilis pagal paskirtį yra transporto priemonė, tačiau, jeigu iš mechaninėmis ar elektroninėmis priemonėmis saugomo automobilio pavagiami asmeniniai žmogaus daiktai ar automobilio priedai (automagnetolos, garso kolonėlės ir pan.), vagystė laikoma padaryta įsibraunant į saugyklą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-534/2011).

9.4. Teismų praktikoje laikoma, kad transporto priemonėje saugykla BK 178 straipsnio 2 dalies prasme, esant tam tikroms sąlygoms, gali būti tik transporto priemonės vairuotojo ir keleivių salonai, bagažinė ar transporto priemonės dalis, kuri skirta kroviniams vežti ir saugoti. Atsižvelgiant į aplinkybes, jog Š. V., pirmiausia, plyta išdaužė automobilio durų stiklą, o tada, per išdaužtą langą patekęs į automobilio vidų, pagrobė svetimą nukentėjusiajai R. S. priklausantį turtą, laikytina, kad Š. V. nusikalstamą veiką padarė, įsibrovęs į saugyklą, t. y. 1) neįsibraudamas (neišdauždamas automobilio stiklo) į transporto priemonę, nuteistasis nebūtų galėjęs padaryti vagystės ir pasisavinti svetimo turto; 2) automobilis buvo apsaugotas atitinkamomis priemonėmis, kad į jį laisvai negalėtų patekti pašaliniai asmenys; 3) iš transporto priemonės salono buvo pavogti asmeniniai daiktai. Atsižvelgdamas į tai, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai kvalifikavo Š. V. nusikalstamą veiką pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, tik klaidingai nurodė, jog jis vagystę įvykdė, įsibrovęs į patalpą, o ne į saugyklą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra jokio pagrindo keisti Š. V. padaryto nusikaltimo kvalifikavimo. Apygardos teismas, įvertindamas, kad minėto požymio patikslinimas niekaip nesunkina nuteistojo Š. V. padėties ir nepažeidžia jo teisės į gynybą, pakeičia pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatytą aplinkybę, kad Š. V. nuteistas už tai, jog, įsibrovęs į patalpą, pagrobė svetimą turtą, ir konstatuoja, kad Š. V. nuteistas už tai, jog, įsibrovęs į saugyklą, pagrobė svetimą turtą.

10.1. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą.

10.2. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Remiantis šio straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis).

10.3. Nors nuteistasis Š. V. prašo sušvelninti paskirtą bausmę, tačiau apygardos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai pritaikė bausmės skyrimą reglamentuojančias nuostatas. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, apylinkės teismas vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę. Pagrįstai buvo konstatuota, jog Š. V. atsakomybę lengvinanti aplinkybė ta, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė ta, kad nusikaltimą padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

10.4. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Taigi teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-428/2009, 2K-28/2012, 2K-316/2014, 2K-7-2-699/2016).

10.5. Atsižvelgdamas į aptartą teismų praktiką, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai įvertino aplinkybes, jog Š. V. ne kartą teistas, taip pat ir už nusikaltimus nuosavybei (t. 1, b. l. 88–103), jam ankstesniais teismo nuosprendžiais buvo taikytos ir pačios griežčiausios bausmės, tačiau, net ir turėdamas neišnykusį teistumą už ankstesnį nusikaltimą, Š. V. padarė naują tyčinį apysunkį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 4 dalis). Atkreiptinas dėmesys, jog Š. V. daug kartų yra baustas administracine tvarka, turi galiojančių nuobaudų (t. 1, b. l. 78–87). Taigi visos aptartos aplinkybės iš tiesų itin neigiamai charakterizuoja nuteistojo asmenybę, rodo aiškų jo nenorą laikytis įstatymų ir polinkį daryti priešingus teisei veiksmus, taip pat aptartos aplinkybės leidžia pripažinti, kad Š. V. pataisos procesas, neizoliuojant jo nuo visuomenės, nebūtų itin efektyvus ir kad jis turi įdėti pakankamai daug pastangų tam, jog pakeistų savo mąstymą, elgesį ir gyvenimo stilių.

10.6. Pažymėtina, jog ir pats nuteistasis Š. V. apeliaciniame skunde nenurodo jokių objektyvių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą sušvelninti jam paskirtą bausmę. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, tiek į pagrobto turto nedidelę vertę, tiek į aplinkybę, kad dalis turto yra grąžinta nukentėjusiajai, atsižvelgė, todėl Š. V. skyrė BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, kurios dydį nustatė mažesnį už šios bausmės vidurkį. Remiantis tomis pačiomis aplinkybėmis dar kartą švelninti Š. V. bausmę nesama jokio pagrindo. Taigi jokių išskirtinių aplinkybių, apibūdinančių Š. V. padarytą nusikalstamą veiką, kurios sudarytų pagrindą švelninti jam paskirtą bausmę, nenustatyta.

10.7. Pažymėtina, kad finansinio, šeiminio ir socialinio pobūdžio aplinkybės negali būti pagrindu, kuriuo remdamasis teismas kaltininkams turėtų skirti švelnesnes bausmes, nes priešingu atveju būtų iškreipiamas teisingumo principo turinys. Tai, kad nuteistasis Š. V. turi darbinių įsipareigojimų (t. 1, b. l. 77), jam buvo žinoma ir prieš nusikalstamos veikos padarymą, tačiau nesulaikė nuteistojo nuo įstatymų pažeidimo, tad nesama pagrindo manyti, kad nuo naujų nusikaltimų darymo jį galėtų sulaikyti ir kita (nauja) darbo vieta. Šiuo atveju prioritetas turi būti teikiamas visuomenės interesui, taikant prevencines priemones ir nusikaltimą padariusio asmens nubaudimą, užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeniniam interesui išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su įvykdytu nusikaltimu. Vien tik simbolinės baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens pageidavimus tenkinančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų bausmei keliamų tikslų. Skiriama bausmė turėtų nubausti kaltininką, sukelti atitinkamas neigiamas pasekmes.

10.8. Apibendrinant visa tai, kas aptarta, konstatuotina, jog byloje nėra duomenų apie išimtines aplinkybes, dėl kurių nuteistajam paskirta bausmė galėtų būti švelninama. Apelianto socialinį gyvenimą apibūdinančios aplinkybės yra būdingos daugeliui nuteistųjų, o byloje nėra duomenų, kad inkriminuotą nusikalstamą veiką nuteistasis būtų padaręs dėl išimtinai sudėtingos ar beviltiškos padėties, neturėdamas kitos išeities ar egzistuojant kitoms panašioms aplinkybėms, kurios leistų spręsti apie mažesnį jo asmenybės ir padarytos veikos pavojingumą. Taigi švelninti nuteistajam paskirtą bausmę nėra pagrindo.

10.9. Anksčiau išvardytų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių visuma leidžia teigti, jog nagrinėjamu atveju nuteistajam Š. V. pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai paskyrė griežčiausią laisvės atėmimo bausmę, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, o proporcingumo principo įgyvendinimą užtikrino, laisvės atėmimo bausmės terminą nustatydamas gerokai mažesnį, nei sankcijoje numatytasis bausmės vidurkis. Manytina, kad, Š. V. paskyrus švelnesnę bausmę, nuteistasis nepajus baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo ir griežtumo, tai neskatins jo laikytis įstatymuose įtvirtintų reikalavimų ir paisyti nustatytų draudimų, taip pat suformuos požiūrį, jog ateityje, darant nusikalstamas veikas, jam ir toliau gali būti sušvelninta baudžiamoji atsakomybė.

11.1. Klaipėdos apygardos teisme 2021 m. kovo 24 d. buvo gautas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus prašymas „Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidų“ priteisimo Nr. (duomenys neskelbtini), jame prašoma valstybei priteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas – 54 Eur – iš nuteistojo Š. V. Šis prašymas netenkinamas.

11.2. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Vertinant šių nuostatų taikymo galimybes, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Š. V. apeliacinį skundą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį. Gynėjas advokatas V. Janušauskas nuteistajam Š. V. buvo paskirtas Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. vasario 23 d. nutartimi (t. 2, b. l. b. l. 119).

11.3. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 3 dalies c punkte nurodyta, kad kiekvienas asmuo, kaltinamas nusikaltimo padarymu, turi teisę gintis pats arba per savo paties pasirinktą gynėją arba, jei jis neturi pakankamai lėšų tam gynėjui atsilyginti, turi gauti pagalbą nemokamai, kai to reikalauja teisingumo interesai. Tokios Konvencijos nuostatos tiesiogiai įtvirtintos ir BPK 44 straipsnio 8 dalyje, numatančioje įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo teisę į nemokamą teisinę pagalbą. Sistemiškai vertinant baudžiamojo proceso nuostatas, darytina išvada, kad teisingumo interesai reikalauja būtino gynėjo dalyvavimo tais atvejais, kurie yra numatyti Baudžiamojo proceso kodekse. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatuota, kad asmens teisė į gynybą bei teisė turėti advokatą yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis. Iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat ir teisės turėti advokatą kyla valstybės pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali.

11.4. Nuteistasis Š. V. pagal 2021 m. sausio 19 d. darbo sutartį su ŽŪB „N.“ gauna (duomenys neskelbtini) darbo užmokestį. Š. V. yra nuteistas laisvės atėmimo bausme, o tai gali apsunkinti finansinių pajamų gavimą. Taigi teismas sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidas, atsižvelgiant į nuteistojo Š. V. turtinę padėtį ir aktualų teisinį reglamentavimą, t. y., jog, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, gynėjo dalyvavimas yra būtinas, yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, 328 straipsnio 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo Š. V. apeliacinį skundą atmesti.

Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2020 m. lapkričio 20 d. nuosprendį pakeisti:

Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2020 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatytą aplinkybę, kad Š. V. nuteistas už tai, jog, įsibrovęs į patalpą, pagrobė svetimą turtą, pakeisti ir nustatyti, kad Š. V. nuteistas už tai, jog, įsibrovęs į saugyklą, pagrobė svetimą turtą.

Atmesti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus prašymą priteisti turėtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidas iš nuteistojo Š. V.