- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-03-07
- Bylos Nr.
- e2-311-186/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00964-2018-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Egidijus Žironas
- Atsakovas
- A. M.
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovo A. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. gruodžio 7 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Timber construction group“ ieškinį atsakovui A. M. dėl žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė BUAB „Timber construction group“ (toliau ir – Bendrovė), atstovaujama bankroto administratorės UAB „Tigesta“, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo A. M., buvusio Bendrovės vadovo ir vienintelio akcininko, 819 933,96 Eur žalos atlyginimą ir 5 proc. metines procesines palūkanas.
2. Ieškinio reikalavimo įvykdymui užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti 819 933,96 Eur vertės atsakovo nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas, turtines teises; areštuoti atsakovui ir jo valdomai UAB „Dignalita“ priklausančias turtines teises, kurių pagrindu patvirtinti finansiniai reikalavimai Bendrovės bankroto byloje, bei sustabdyti jų balsavimo teises Bendrovės kreditorių susirinkime. Prašymą grindė teismų praktika, pagal kurią didelė ieškinio suma yra viena iš aplinkybių, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Be to, ieškovė nurodė, kad šiuo ieškiniu ginamas ne tik ieškovės, bet ir Bendrovės kreditorių, t. y. viešasis interesas. Atsakovas piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, nes atmeta visus administratorės pasiūlymus dėl administravimo išlaidų sąmatos, dėl turto pardavimo, nesiūlydamas jam tinkamų variantų; teikia nepagrįstus skundus.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Kauno apygardos teismas 2018 m. gruodžio 7 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino iš dalies. Teismas nutarė areštuoti atsakovui A. M. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą bei turtines teises, o jei šio turto atsakovas neturės pakankamai – jo pinigines lėšas, neviršijant 819 933,96 Eur sumos.
4. Teismo vertinimu, ieškinys yra tikėtinai pagrįstas. Atsakovas yra fizinis asmuo, teismas apie atsakovo turimą nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą ar banko sąskaitose esančias lėšas duomenų neturi. Prašoma priteisti suma fiziniam asmeniui laikytina pakankamai didele, ieškovė yra bankrutuojanti įmonė, tai rodo viešojo intereso buvimą. Teismas, atsižvelgdamas į ieškinyje nurodytas aplinkybes ir įrodymus, sprendė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovas, sužinojęs apie teismui pateiktą ieškinį, gali perleisti turtą tretiesiems asmenims, o tokiu atveju būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 str.). Todėl teismas nutarė areštuoti atsakovo turtą. Teismo teigimu kitų ieškovės nurodytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neatitinka materialinio reikalavimo esmės ir nesusijusios su būsimo teismo sprendimo įvykdymo byloje užtikrinimu, be to, UAB „Dignalita“ nedalyvauja šioje byloje, todėl teismas šią ieškovės prašymo dalį atmetė.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
5. Atsakovas A. M. atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. gruodžio 7 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones netenkinti. Nurodo šiuos argumentus:
5.1. Teismas nenurodė motyvų, todėl nutartis neatitinka CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punkto. Nei ieškovės prašyme, nei skundžiamoje nutartyje nenurodyta, kuo pasireiškė galimo teismo sprendimo įvykdomumo pasunkėjimas arba tapimas neįmanomu, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių. Ieškovė nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones egzistavimą. Prašymas grindžiamas tik išankstine nuomone bei prielaidomis, kurios yra klaidingos. Atsakovas turtą perleisti jau galėjo, kai ieškovė 2018 m. rugpjūčio 20 d. pateikė prašymą bankrotą pripažinti tyčiniu, tačiau to nepadarė ir nesiruošia daryti, suprasdamas savo atliktų veiksmų teisėtumą ir sąžiningumą.
5.2. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones buvo areštuotas atsakovo turtas, būtinas šeimos (įskaitant vaikų) poreikiams patenkinti, namų ūkio išlaidoms, banko paskoloms apmokėti bei išgyventi atsakovui. Dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovas negali prisiimti įsipareigojimų, kurie, be kita ko, tiesiogiai susiję su Bendrovės prievolėmis, todėl vykdant teismo sprendimą, būtų suvaržomi ne tik atsakovo ir jo šeimos interesai, bet ir kreditoriaus AB Šiaulių banko lūkesčiai, būtų pažeistas interesų pusiausvyros ir teisingumo principai.
5.3. Atsakovas yra Bendrovės kreditorius, kurio reikalavimo teisė bankroto byloje yra 690 296,32 Eur – tai sudaro apie 83 proc. visų kreditorių reikalavimų. Atsakovas siekia bankroto proceso pabaigos Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 27 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, tačiau ieškovės bankroto administratorė savanaudiškais tikslais piktnaudžiauja galimybe ir siekia suvaržyti atsakovo veiklą, finansines galimybes bei visais būdais vengia užbaigti bankroto procesą, kaip tai pageidauja Bendrovės kreditoriai.
Atsiliepimas
6. Ieškovė BUAB „Timber construction group“ atsiliepime prašo atsakovo atskirąjį skundą atmesti. Atsikerta šiais argumentais:
6.1. Atsakovas nepateikė duomenų, kad UAB „Dignalita“ negali vykdyti savo įsipareigojimų AB Šiaulių bankui, dėl ko atsakovui, kaip UAB „Dignalita“ laiduotojui, tektų vykdyti prievolę iš savo asmeninių lėšų, kurioms taikomas areštas. Taip pat atsakovas nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų kreditoriaus AB Šiaulių banko privilegijas kitų kreditorių atžvilgiu.
6.2. Kai nustatoma, kad asmuo padarė žalą bendrovei, nesvarbu ar tai didžiausias kreditorius ar buvęs vadovas, ar trečiasis asmuo, bankroto administratorius privalo veikti bendrovės ir jos visų kreditorių interesais, t. y. siekti žalos atlyginimo.
6.3. Atsakovas tais pačiais argumentais dėl piktnaudžiavimo ir atsakovo veiklos suvaržymo grindė savo skundą dėl ieškovės bankroto administratorės atstatydinimo, kurį teismas atmetė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
7. Apeliacine tvarka byloje sprendžiama, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.).
Dėl teismo nutarties motyvavimo
8. Apeliantas teigia, kad skundžiamoje nutartyje nenurodyti motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas padarė išvadas dėl būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl pažeistas CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimas. Šis argumentas iš dalies prieštarauja kitam apelianto teiginiui, kad teismo motyvai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra formalūs. Taigi, apeliantas visgi pripažįsta, kad teismas tam tikrus motyvus nutartyje nurodė. Motyvų nepakankamas išsamumas ar šalies nesutikimas su teismo nurodytais argumentais gali būti pagrindas skųsti teismo procesinį sprendimą apeliacine tvarka aukštesnės instancijos teismui, tačiau tai nėra absoliutus sprendimo (šiuo atveju – nutarties) negaliojimo pagrindas, kuris pripažįstamas tik tuo atveju, jeigu teismo sprendimas yra apskritai be jokių motyvų (CPK 329 str. 2 d. 4 p.).
9. Kitų CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
10. Atsakovas kartu su atskiruoju skundu pateikė naujų įrodymų, kuriais grindžia skunde nurodytas aplinkybes dėl savo įsipareigojimų AB Šiaulių bankui, susijusių su laidavimu už skolą, kurią UAB „Dignalita“ perėmė iš Bendrovės. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas apie ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimą atsakovo neinformavo, todėl atsakovas šių įrodymų pateikti iki skundžiamos nutarties priėmimo neturėjo galimybės. Dėl to apeliacinės instancijos teismas priima atsakovo pateiktus naujus įrodymus (CPK 314 str.).
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų
11. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti būtinos dvi sąlygos: 1) ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; 2) nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nenustačius bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių.
12. Nagrinėjamu atveju apeliantas nenurodo jokių argumentų, kuriais ginčytų teismo išvadą, jog ieškovės pareikštas ieškinys yra tikėtinai pagrįstas. Taigi, ginčas kilo tik dėl antrosios būtinos sąlygos, t. y. ar egzistuoja reali grėsmė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo, jei šis būtų palankus ieškovei, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
13. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad teismas atsakovo turto areštą taikė atsižvelgdamas į ieškovės kaip bankrutuojančios Bendrovės statusą ir didelę ieškinio sumą atsakovui, kuris yra fizinis asmuo, bet pažymėjo, kad pagal naujausią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas taip pat atsižvelgė į ieškovės nurodytas aplinkybes ir įrodymus. Ieškovė šioje byloje įrodinėja, kad reorganizavus Bendrovę buvo įsteigta UAB „Dignalita“, kuriai buvo perduotas 819 933,96 Eur likutinės vertės Bendrovės ilgalaikis turtas, o visi įsipareigojimai liko Bendrovei; perkelto turto vertė beveik sutampa su Bendrovės bankroto byloje patvirtinta bendra kreditorių finansinių reikalavimų suma; atsakovas atsisakė ieškovės bankroto administratorei nurodyti reorganizacijos priežastis ir nepateikė jokių su reorganizacija susijusių dokumentų; Bendrovė prieš reorganizaciją turėjo 679 087 Eur nepaskirstyto pelno, o po reorganizacijos per vienerius metus patyrė 1 038 616 Eur nuostolį. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų taip pat nustatyta, kad ieškovės administratorė bankroto byloje yra pateikusi pareiškimą dėl Bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, kuris dar nėra išnagrinėtas (CPK 179 str. 3 d.). Taigi, ieškovė šioje byloje įrodinėja neteisėtus atsakovo kaip Bendrovės vadovo veiksmus, kuriais siekta išvengti atsiskaitymo su Bendrovės kreditoriais, o tai leidžia daryti pagrįstą prielaidą apie atsakovo nesąžiningumą. Nors atsakovas teigia, kad savo turtą perleisti jau galėjo, kai ieškovė 2018 m. rugpjūčio 20 d. pateikė prašymą bankrotą pripažinti tyčiniu, bet to nepadarė, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši aplinkybė kitų minėtų aplinkybių kontekste nepaneigia kylančios grėsmės, jog ieškovei padavus ieškinį dėl 819 933,96 Eur žalos atlyginimo, atsakovas gali imtis kokių nors nesąžiningų veiksmų, siekdamas išvengti tikėtino išieškojimo arba apsunkinti jam galimai nepalankaus teismo sprendimo įvykdymą.
14. Apeliantas dar teigia, kad jis pats yra Bendrovės kreditorius, kurio patvirtintas finansinis reikalavimas bankroto byloje sudaro apie 83 proc. visų kreditorių reikalavimų. Šis argumentas taip pat nesudaro pagrindo padaryti priešingą išvadą dėl galimos grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, jei šis būtų palankus ieškovei, nes pastarajai priteisus reikalaujamą žalos atlyginimą, išieškota suma būtų panaudota tenkinant visų Bendrovės kreditorių reikalavimus ĮBĮ nustatyta tvarka.
15. Ieškovės bankroto administratorės veiksmų teisėtumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl apelianto argumentai dėl ieškovės bankroto administratorės savanaudiškų tikslų ir piktnaudžiavimo taip pat atmestini. Juolab kad, kaip nurodyta ieškovės atsiliepime ir matyti iš pridėtos Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 12 d. nutarties, atsakovo tais pačiais argumentais grįstas prašymas atstatydinti ieškovės bankroto administratorę UAB „Tigesta“ atmestas.
16. Dėl apelianto argumento, kad teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones buvo areštuotas turtas, būtinas šeimos poreikiams patenkinti, pažymėtina, kad skundžiama nutartimi, kaip reikalaujama pagal CPK 145 straipsnio 6 dalį, antstoliui yra pavesta nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri, jei bus areštuotos atsakovo piniginės lėšos, per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota būtiniausiems atsakovo poreikiams tenkinti. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad vykdant skundžiamą nutartį faktiškai buvo areštuotos visos jo turimos lėšos ir kad antstolio nustatytos sumos nepakanka būtiniausiems šeimos poreikiams tenkinti (CPK 178 str.).
17. Kartu su atsakovo atskiruoju skundu pateikti įrodymai patvirtina, kad UAB „Dignalita“ skolos perkėlimo sutartimi perėmė Bendrovės įsipareigojimus pagal kredito sutartį, sudarytą su AB Šiaulių banku, o apeliantas yra įsipareigojęs šiam bankui pagal laidavimo sutartį, kuria užtikrintas kredito pagal minėtą kredito sutartį grąžinimas. Apelianto teigimu, laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia kreditoriaus AB Šiaulių banko lūkesčius, šalių interesų pusiausvyros ir teisingumo principus. Tačiau apeliantas nepateikė įrodymų, kad AB Šiaulių bankas dėl pritaikyto turto arešto atsakovui yra pareiškęs kokius nors reikalavimus, todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia minėtus principus.
18. Kadangi apelianto argumentai nepaneigia teismo išvados, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, atsakovo atskirasis skundas netenkintinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista.
Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2018 m. gruodžio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.