Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės atstovei Ritai Gečienei,

2016 m. rugpjūčio 9 d. viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovei Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinei dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į tarnybą bei atlyginimo už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 16 d. protokoline nutartimi (1 t., b. l. 157-158, 162-163) priimtas pareiškėjo M. K. patikslintas prašymas, kuriuo pareiškėjas prašo:

Motyvuojamoji dalis

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (1 t., b. l. 89-94).

Atkreipia dėmesį, jog nėra pagrindo manyti, kad tarp pareiškėjo ir atsakovės santykiai yra įtempti ir kad dėl teisminių ginčų pareiškėjui bus sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, jei būtų grąžintas atgal į tarnybą.

Teismas konstatuoja:

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (minėta, toliau – ir VSAT) Pagėgių rinktinės 2014 m. vasario 4 d. įsakymo Nr. TE-25 (toliau – ir skundžiamas įsakymas, Įsakymas), kuriuo pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos, teisėtumo ir pagrįstumo. Panaikinus skundžiamą įsakymą, pareiškėjas prašo pripažinti, kad jis iš Pagėgių rinktinės sargybų skyriaus jaunesniojo specialisto, atsakingo už kinologinę veiklą, pareigų atleistas pagal teismo sprendimą bei priteisti išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš vidaus tarnybos 2014 m. vasario 4 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Pažymėtina, jog administracinė byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla pradėta ir nebaigta nagrinėti pirmąja instancija iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 1 dalis).

ABTĮ 161 straipsnio 1 dalis nustato, kad atnaujinus procesą, bylos nagrinėjimas iš naujo vyksta pagal pirmosios instancijos teismo proceso taisykles, jeigu skundžiami įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ar nutartis buvo priimti nagrinėjant bylą pirmąja instancija. ABTĮ 162 straipsnio 1 dalis nustato, jog kai atnaujinus procesą administracinis teismas išnagrinėja bylą iš naujo, tai priima vieną iš šių sprendimų: 1) atmesti prašymą, o apskųstą teismo sprendimą, nutarimą ar nutartį palikti nepakeistą; 2) pakeisti apskųstą sprendimą, nutarimą ar nutartį; 3) panaikinti apskųstą sprendimą, nutarimą ar nutartį ir priimti naują sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog bylos, kurioje procesas atnaujintas, ypatybė yra ta, kad nagrinėjant tokias bylas, būtina atsižvelgti į nutartyje atnaujinti procesą apibrėžtas proceso atnaujinimo ribas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A556-393/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2012 m. liepos 23 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012, Administracinė jurisprudencija Nr. 24, 2012 m.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 1 d. nutartimi (1 t., b. l. 125-134) atnaujino procesą administracinėje byloje Nr. I-759-583/2014 iš esmės tuo pagrindu, jog Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-199-557/2015 buvo pripažinta, kad pareiškėjas nepadarė nusikalstamos veikos, nors Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-759-583/2014 pareiškėjo skundas buvo atmestas iš esmės tuo pagrindu, kad pareiškėjas buvo padaręs nusikalstamą veiką ir tuo būdu pažemino pareigūno vardą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad aplinkybė, jog pareiškėjo veiksmai nebuvo nusikalstami, pati savaime nereiškia, kad išnyko teisinis ir faktinis pagrindas atleisti pareiškėją iš tarnybos, nes pareigūno vardo pažeminimas, kaip atleidimo iš tarnybos pagrindas, nesietinas išimtinai su nusikalstamos veikos padarymu. Atsižvelgiant šias aplinkybes, byla perduoda nagrinėti pirmosios instancijos teismui, siekiant nustatyti ar pareiškėjas savo veiksmais pažemino pareigūno vardą ir dėl to buvo pagrindas pareiškėją atleisti iš vidaus tarnybos, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto (akto redakcija, galiojusi nuo 2013 m. gruodžio 30 d. iki 2015 m. balandžio 3 d., t. y. galiojusi ginčui aktualiu laikotarpiu), patvirtintas 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 (toliau – ir Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu (dėl pareigūno vardo pažeminimo).

Dėl VSAT Pagėgių rinktinės 2014 m. vasario 4 d. įsakymo Nr. TE-25 teisėtumo ir pagrįstumo

VSAT Pagėgių rinktinės vadas 2014 m. vasario 4 d. priėmė įsakymą Nr. TE-25, kuriuo VSAT Pagėgių rinktinės Sargų skyriaus jaunesnįjį specialistą (statutinį valstybės tarnautoją, C lygio, 5 kategorija) M. K. 2014 m. vasario 4 d. atleido iš vidaus tarnybos. Teisiniu skundžiamo įsakymo priėmimo pagrindu nurodytas Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktas (pareigūno vardo pažeminimas). Faktiniu skundžiamo įsakymo pagrindu nurodyta 2014 m. vasario 3 d. VSAT Pagėgių rinktinės Štabo Bendrųjų reikalų skyriaus tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 16-4 (toliau – ir Tarnybinio patikrinimo išvada).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada, kuria remiamasi priimant individualų administracinį aktą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, yra tokio akto sudedamoji (motyvuojamoji) dalis. Motyvuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada yra tas juridinę reikšmę turintis aktas, kuriuo nustatomas (jei nustatomas) valstybės tarnautojo padaryto konkretus tarnybinio nusižengimo padarymo faktas, visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, pateikiamas tarnybinio nusižengimo kvalifikavimas pagal atitinkamas pažeistų teisės aktų normas, apibrėžiamos tarnybinės atsakomybės ribos, taip pat kaltinimo, nuo kurio valstybės tarnautojas turi teisę gintis, apimtis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1368/2010, 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A520-2635/2012, 2016 m. vasario 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-463-662/2016). Tarnybinio tyrimo išvada yra įsakymo dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo dalis ta prasme, kad tik joje nurodytos tarnybinės nuobaudos paskyrimą ir jos pasirinkimą nulėmusios faktinės ir kitos aplinkybės yra reikšmingos, teismui sprendžiant skundžiamos nuobaudos pagrįstumo klausimą. Tai reiškia, kad, spręsdamas šį klausimą, teismas turi patikrinti tarnybinio tyrimo išvadoje nurodytus įrodymus ir juos įvertinti pagal įrodymų administracinėje byloje įvertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-1308/2012, 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-384/2013, 2015 m. sausio 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-2770/2014, 2016 m. vasario 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-359-143/2016).

Tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodyta, jog pareiškėjui įteiktas įtarimas, kad jis 2013 m. birželio 23 d. tyčia nenustatytą smūgių skaičių mediniu kirvio kotu trenkė nukentėjusiajam G. L. į galvą, petį, ranką ir kitas kūno vietas, taip padarė kairio blauzdikaulio lūžimą su poslinkiu, kairės mentės lūžimą, dešinio alkūnkaulio lūžimą su poslinkiu, muštą žaizdą galvoje, veide, dešinėje blauzdoje (1 t., b. l. 38-43). Tauragės rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas, 2013 m. gruodžio 30 d. išnagrinėjęs Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje įtariamajam susitaikius su nekentėjusiuoju, nustatė, kad pareiškėjas padarė nesunkų nusikaltimą, pripažino kaltę, susitaikė su nukentėjusiuoju, atlygino civilinius ieškinius, gailisi padaręs nusikaltimą. Iš Tarnybinio patikrinimo išvadoje esančio pareiškėjo paaiškinimo matyti, jog pareiškėjas nebuvo pateikęs visos informacijos apie įvykį, t. y. kad prieš asmenį, įtariamą padarius nusikalstamą veiką, buvo panaudotas smurtas. Nurodyta, kad būtent anoniminiu skambučiu buvo gautas paklausimas apie tai „ar vidaus tarnybos pareigūnas, kuris žiauriai sumušęs ūkyje dirbantį samdinį G. L., vis dar saugo valstybės sieną, nors vyksta ikiteisminis tyrimas“.

Tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuota, kad atsižvelgiant į tai, jog tapo žinoma pašaliniams, tretiesiems asmenims apie M. K. nusikalstamą veiką, tai leidžia tvirtinti, kad buvo žeminamas vidaus tarnybos autoritetas, griaunamas pasitikėjimas vidaus reikalų įstaiga bei kompromituojama.

Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, padaryta išvada, kad pareiškėjas 2013 m. birželio 23 d. apie 18 val. įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso (minėta, toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalyje ir taip pažeidė VSAT vado 2006 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 4-228 patvirtintų VSAT pareigūnų elgesio taisyklių (akto redakcija, galiojusi nuo 2006 m. balandžio 12 d. iki 2015 m. balandžio 22 d.) (toliau – ir Elgesio taisyklės) 14, 14.1, 14.4 punktų ir Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių (toliau – ir Etikos taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968, 2, 2.1, 2.2 punktų reikalavimus bei tokiu savo elgesiu pažemino pareigūno vardą.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė papildomai paaiškino, jog apie tai, kad pareiškėjas sumušė savo samdinį nepranešė darbdaviui, o tik pateikė sau naudingą informaciją, t. y. jog jo atžvilgiu buvo padaryta nusikalstama veika.

Remiantis aptartomis aplinkybėmis darytina išvada, jog pareiškėjas iš vidaus tarnybos buvo atleistas iš esmės dėl to, kad pažemino pareigūno vardą, kadangi padarė nusikalstamą veiką bei Etikos taisyklų ir Elgesio taisyklių pažeidimus, neinformuodamas (pateikdamas ne visą informaciją) tiesioginio vadovą apie tai, kad sumušė samdinį.

Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu nustatyta, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, jei savo poelgiu pažemino pareigūno vardą. Šio punkto turinį atskleidžia Statuto 2 straipsnio 7 dalis, kurioje yra pateiktas sąvokos „pareigūno vardo pažeminimas“ išaiškinimas. Pagal šią materialinės teisės normą, pareigūno vardo pažeminimas – tai kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas, susijęs ar nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminantis vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantis pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojantis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Statuto 2 straipsnio 7 punktą, yra nurodęs, kad pareigūno vardo pažeminimas yra siejamas su šių teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimu: pirma, turi būti nustatyta pareigūno kaltė dėl tam tikros veikos (veikimo ar neveikimo), priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, padarymo. Antra, ši veika turi sukelti pasekmes – pažeminti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoti. Autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas turi būti akivaizdūs. Pareigūno atsakomybė pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą yra galima, kai yra nustatoma visuma minėtų aplinkybių. Todėl nesant bent vieno iš šių elementų, atsakomybė minėtu pagrindu yra negalima. Tokiu būdu ne kiekvienas kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas sudaro pagrindą jį atleisti iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą, jei nėra nustatomos minėtos pasekmės – akivaizdus vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimas, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimas arba jos kompromitavimas. Reikalavimas nustatyti akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą yra vertinamojo pobūdžio bei sietinas su visuomenėje galiojančiomis įprastinėmis moralės nuostatomis bei elgesiu, kurio visuomenė tikisi iš pareigūnų. Todėl šios pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt. bei į tai, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-453/2010, 2012 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2659/2012, 2016 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3376-146/2016 ir kt.).

Elgesio taisyklių 14 punkte nurodyta, kad ne tarnybos metu VSAT pareigūnas privalo: 14.1. elgtis pagal visuotinai priimtas elgesio normas ir savo elgesiu, kultūra būti pavyzdys kitiems asmenims, visada prisiminti, kad pagal jo elgesį sprendžiama apie visą VSAT sistemą; <...> 14.4. patekus į eismo įvykį (jei vairavo transporto priemonę) ar kitą konfliktinę situaciją, kuri gali sukelti visuomenės susidomėjimą ir teisinių padarinių, nedelsdamas apie tai pranešti savo tiesioginiam vadovui arba savo padalinio budėtojui. Etikos taisyklių 2 punkte įtvirtintas pagarbos žmogui ir valstybei principas, kuriuo vadovaujantis, valstybės tarnautojas privalo: 2.1. gerbti žmogų, jo teises ir laisves, valstybę, jos institucijas ir įstaigas, laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų, kitų teisės aktų, teismų sprendimų reikalavimų, valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų vidaus tvarkos taisyklių; 2.2. elgtis taip, kad visuomenė pasitikėtų viešuoju administravimu ir valstybės tarnautojais.

Minėta, jog Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-759-583/2014 pareiškėjo skundą atmetė iš esmės dėl to, kad pareiškėjas padarė nusikalstamą veiką bei neinformavo tiesioginio vadovo apie tai, kad įvykio metu pareiškėjas sužalojo sulaikomą asmenį (1 t., b. l. 89-94). Teismas sprendimą grindė Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutartimi, kurioje buvo konstatuota, kad pareiškėjas dėl jam inkriminuojamos veikos pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, kaltu prisipažino visiškai, jo kaltė įrodyta nukentėjusiojo parodymais, specialisto išvada ir kita medžiaga (1 t., b. l. 60-61).

Klaipėdos apygardos administracinis teismas laikėsi pozicijos, kad Tauragės rajono apylinkės teismo nutartis patvirtina, jog pareiškėjo Tarnybinio patikrinimo išvadoje įvardytas veikimas buvo akivaizdžiai neteisėtas, besikertantis su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad nukentėjusiajam padarytų sužalojimų pobūdis, mastas, nurodytas teismo procesiniame dokumente nutraukiant ikiteisminį tyrimą įtariamajam ir nukentėjusiajam susitaikius, visiškai patvirtina, jog pareiškėjas pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą buvo atleistas teisėtai ir pagrįstai.

Taigi, tiek Tarnybinio patikrinimo išvada, tiek Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimas iš esmės buvo grindžiami ta aplinkybe, kad pareiškėjas padarė nusikalstamą veiką, apie kurią neinformavo savo tiesioginio vadovo.

Tačiau Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartimi (po Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimo įsiteisėjimo, kuriuo skundžiamas įsakymas buvo pripažintas teisėtu ir pagrįstu) panaikino Tauragės rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 20 d. nutartį ir baudžiamąją bylą, kurioje pareiškėjas buvo kaltinamas BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymu, nutraukė (1 t., b. l. 110-117). Klaipėdos apygardos teismas minėta nutartimi pripažino, kad nors pareiškėjo veiksmuose ir buvo BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos požymiai, tačiau juos pareiškėjas padarė veikdamas būtinosios ginties situacijoje ir sulaikydamas asmenį, padariusį nusikalstamą veiką, todėl atsakomybė pagal BK negalima. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas sužalojo G. L. padarė sužalojimus veikdamas būtinosios ginties situacijoje (veiksmai rūsyje), gindamas savo nuosavybę bei siekdamas sulaikyti asmenį, įtariamą padariusi nusikalstamą veiką, t. y. elgėsi įstatymų ribose ir jų nepažeisdamas.

Taigi, minėtu Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartimi pareiškėjas buvo reabilituotas, konstatuojant, kad nepadarė nusikalstamos veikos. Tokiu būdu negalima išvada, jog pareiškėjas pažemino pareigūno vardą tuo pagrindu, kad buvo padarytas nusikaltimas.

Atsakovė teigia, jog pareiškėjas pažemino pareigūno vardą ir dėl to, kad savo tiesioginiam vadovui nepateikė visos informacijos apie įvykį.

Kaip jau prieš tai ir minėta, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog pareigūno padaryta veikla, kuria pareigūnas pažeminimo pareigūno vardą, turi būti akivaizdi, prieštaraujanti visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatoms, žeminanti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojanti. Teismas sprendžia, jog visos informacijos nepateikimas apie įvykį tiesioginiam vadovui apie tai, kad įtariamojo asmens sulaikymo metu, saugodamas savo turtą bei veikdamas būtinosios ginties metu, pareiškėjas sumušė samdinį, negali būti laikoma veika, kuri akivaizdžiai kirstųsi su visuomenės vertybėmis ar moralės nuostatomis, kompromituotų pareigūno vardą ar žemintų vidaus tarnybos sistemos autoritetą ir tai galėtų būti priežastimi, dėl kurios pareigūnas gali būti atleidžiamas. Be to, teismo posėdžio metu atsakovės atstovė paaiškino, jog už tai, kad savo tiesioginiam vadovui pareigūnas nepateikė visos informacijos, nebūtų pagrindas atleisti iš tarnybos.

Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, spręstina, jog visos informacijos nepateikimas negali būti laikomas pareigūno vardo pažeminimu bei sąlyga atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu spręstina, jog VSAT Pagėgių rinktinės 2014 m. vasario 4 d. įsakymas Nr. TE-25, kuriuo konstatuota, kad pareiškėjas pažemino pareigūno vardą, laikytinas neteisėtu ir nepagrįstu, todėl naikintinas.

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje teismo prašo pripažinti, kad jis iš Pagėgių rinktinės sargybų skyriaus jaunesniojo specialisto, atsakingo už kinologinę veiklą, pareigų atleistas pagal teismo sprendimą, kadangi sugrąžinus į vidaus tarnybą, jam bus sudarytos nepalankios tarnybos sąlygos.

Statuto 53 straipsnio 1 dalyje išvardinti pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindai. Minėtoje Statuto 53 straipsnio 1 dalis nereglamentuoja pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos, kai pareigūnas yra atleidžiamas iš jos teismo sprendimu, kai jam gali būti sudarytos nepalankios darbo sąlygos. Atsižvelgiant į tai, kad minėtas klausimas nėra reglamentuojamas nei Statuto, nei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis, todėl vadovaujamasi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) nuostatomis.

Atsižvelgiant į tai, jog tarp pareiškėjo ir atsakovės ilgą laiką vyko teisminiai ginčai (iš esmės nuo skundžiamo įsakymo priėmimo, t. y. nuo 2014 m. vasario 4 d.) dėl įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo, be to, pareiškėjui manant, kad jam gali būti sudarytos nepalankios tarnybos sąlygos dirbti bei prašant jo negrąžinti į buvusias pareigas, teismas sprendžia, jog yra pagrindas pareiškėją atleisti iš tarnybos teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, t. y. Darbo kodekso 300 straipsnio 4 dalies pagrindu.

Dėl išeitinės išmokos bei vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už priverstinės pravaikštos laiką

Pareiškėjas prašo priteisti išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš vidaus tarnybos 2014 m. vasario 4 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Kadangi tiek Statutas, tiek Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja kaip turi būti kompensuojama vidaus tarnybos pareigūnui, kai jo atleidimas iš pareigų pripažįstamas neteisėtu ir pareigūnas yra atleidžiamas teismo sprendimu, todėl vadovaujamasi DK nuostatomis.

Teismų praktikoje nurodoma, kad kompensacijos dydis turėtų būti proporcingas nukentėjusios šalies (darbuotojo) patirtiems netekimams. Įstatyme įtvirtintas darbuotojo „teisėtas lūkestis“ gauti su darbo santykiais susijusias išmokas (DK 297 straipsnio 4 dalis (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.), atitinkantis darbdavio pareigą sumokėti su darbo santykiais susietas išmokas, turėtų būti skirtas kompensuoti dėl neteisėto atleidimo iš darbo praradimus darbuotojui ir kartu būti proporcinga suvaržymo priemonė darbdaviui (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-3631-520/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008, 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2014). Taip pat laikomasi nuostatos, kad įtvirtintos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką, mokėtinos neteisėtai iš darbo atleistam darbuotojui, paskirtis – socialinė, t. y. kompensuoti darbuotojui dėl neteisėto atleidimo iš darbo atsiradusius turtinius praradimus, užtikrinti dėl neteisėtų darbdavio veiksmų negautų pragyvenimui būtinų lėšų kompensavimą. Iš šios įstatyme įtvirtintos garantijos darbuotojui paskirties ir tikslų logiškai išvestinas jos esminis požymis – kompensacija už praradimus, todėl ji negali būti neadekvati, o jos dydis negali paneigti socialinės funkcijos kompensuoti tai, kas buvo prarasta (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-3631-520/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008; 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2011).

Atsakovės pateiktoje 2014 m. kovo 17 d. pažymoje Nr. (21/22)-10-1011 „Apie priskaičiuotą darbo užmokestį“ nurodyta, kad pareiškėjo mėnesinis vidutinis darbo užmokestis laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio mėnesio iki 2014 m. vasario mėnesio buvo 612,64 Eur (2115,32 Lt) (1 t., b. l. 65). Pažymėtina, jog šios sumos neginčija nei pareiškėjas, nei atsakovė. Pareiškėjas teismui pateiktame vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką paskaičiavime vadovaujasi būtent šia vidutinio darbo užmokesčio mėnesine suma (1 t., b. l. 159). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog atsakovė šiuo atveju nesutinka su tuo, jog pareiškėjui būtų priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką ir teigia, kad pareiškėjas tuo laikotarpiu iš individualios veiklos gavo daugiau pajamų, nei kad būtų uždirbęs.

Iš Valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktų pareiškėjo pajamų deklaracijų už 2014 m. ir 2015 metus, matyti, kad pareiškėjas 2014 m. gavo apmokestinamų pajamų 3 003,42 Lt, neapmokestinamų pajamų 124 168,50 Lt, iš individualios veiklos 56 813,12 Lt pajamų, kurių bendra suma 183 985,04 Lt (53 285,75 Eur), o 2015 m. gavo 1 000 Eur apmokestinamų pajamų bei 47 595,79 Eur neapmokestinamų pajamų, iš viso 2015 m. gavo 48 595,79 Eur pajamų (1 t., b. l. 176-186). Pareiškėjas paaiškino, kad pajamos gautos iš ūkininko ūkio, įregistruoto 2002 m. kovo 28 d. (2 t, b. l. 13) veiklos.

Remiantis aptartomis aplinkybėmis teismas pažymi, jog DK 300 straipsnio 4 dalyje expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) numatyta galimybė priteisti vidutinio darbo užmokesčio skirtumą ar visiškai jo nepriteisti tik tuo atveju, jei darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Akcentuotina, jog minėta nuostata neįtvirtina imperatyvo mažinti ar iš viso nepriteisti vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką vien todėl, kad asmuo turėjo kitų pajamų iš kitos, su darbo santykiais nesusijusios veiklos. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, kad pareiškėjas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje ir gavo su darbo santykiais susijusių pajamų priverstinės pravaikštos laikotarpiu. Vadinasi, tuo pagrindu, kad pareiškėjas gavo pajamų iš kitos veiklos, nesusijusios su darbo santykiais, neturi būti mažinamas priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką. Be to, teismų praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nustatytas reikalavimas darbdaviui išmokėti darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį už visą dėl neteisėto atleidimo iš darbo susidariusį priverstinės pravaikštos laikotarpį taip pat vertinamas kaip įstatyme nustatyti neigiamo pobūdžio turtiniai padariniai (sankcija), taikytini darbdaviui už neteisėtus veiksmus prieš darbuotoją ir turintys preventyvią reikšmę (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. G. v. UAB „Inspectorate Klaipėda“, bylos Nr. 3K-3-5/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2748/2012).

Pabrėžtina, jog nagrinėjamoje byloje atsakovė neįrodinėjo savo sunkios finansinės padėties, be to, nenurodė, kad pareiškėjui priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką būtų neadvekvati ir neproporcinga sankcija atsakovei, kurios ji negalėtų įvykdyti ar ją galėtų įvykdyti tik dalimis.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu teismas sprendžia, jog yra teisinis pagrindas pareiškėjui priteisti mėnesinį 612,64 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš vidaus tarnybos 2014 m. vasario 4 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Atsižvelgiant į tai, jog nėra aišku kada įsiteisės šis teismo sprendimas, kadangi jis gali būti apskųstas apeliacine tvarka, todėl atsakovė įsiteisėjus teismo sprendimui, įpareigojama apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš vidaus tarnybos 2014 m. vasario 4 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, imant vieno mėnesio pareiškėjo atlyginimą – 612,64 Eur (neatskaičius mokesčių). Atkreiptinas dėmesys, jog mėnesio vidutinio darbo užmokesčio suma nurodoma neatskaičius mokesčius, todėl atsakovė taip pat įpareigojama juos apskaičiuoti.

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje taip pat prašo priteisti išeitinę išmoką.

Minėta, jog DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog nutraukus darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį ir 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą, atleistam darbuotojui išmokama jo vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka atsižvelgiant į to darbuotojo nepertraukiamąjį stažą toje darbovietėje: 1) iki dvylikos mėnesių – vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio; 2) nuo dvylikos iki trisdešimt šešių mėnesių – dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio; 3) nuo trisdešimt šešių iki šešiasdešimties mėnesių – trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio; 4) nuo šešiasdešimties iki šimto dvidešimties mėnesių – keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio ir kt.

Iš skundžiamo įsakymo matyti, kad pareiškėjo vidaus tarnybos ir tarnybos Lietuvos valstybei stažas iki 2014 m. vasario 4 d. buvo 4 m. 11 mėn. (59 mėn.) (1 t., b. l. 11-12). Pažymėtina, jog nuo 2014 m. vasario 4 d. iki 2016 m. rugpjūčio mėnesio teisminis bylinėjimasis truko apie 30 mėnesių.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra išaiškinta, kad teismui nusprendus taikyti DK 300 straipsnio 4 dalyje nustatytą darbuotojo teisių gynimo būdą konstatuojama, jog darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos. Tai reiškia, kad įstatymo pagrindu toks darbuotojas laikomas dirbusiu visą laikotarpį nuo jo neteisėto atleidimo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415-969/2015).

Remiantis aptartomis aplinkybėmis bei tuo, kad pareiškėjo darbo stažas iki šio sprendimo įsiteisėjimo dienos būtų apie 90 mėnesių (jei sprendimas nebus apskųstas apeliacine tvarka), todėl jam turi būti priteisiamas keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, t. y. – 2450,56 Eur (neatskaičius mokesčių).

Teismas pažymi, jog Statuto 68 straipsnyje (redakcija, įsigaliojusi nuo 2016 m. sausio 1 d.), tiek Statuto 57 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.) reglamentuotas išeitinės kompensacijos dydis atleidžiamam pareigūnui iš vidaus tarnybos, esant Statute nustatytiems atitinkamiems teisiniams pagrindams. Tai yra, Statuto 68 straipsnio 1 dalis (redakcija, įsigaliojusi nuo 2016 m. sausio 1 d.) numato, kad pagal šio Statuto 62 straipsnio 1 dalies 4, 11, 14, 16 ir 17 punktus ir 62 straipsnio 2 dalį atleidžiamam iš vidaus tarnybos pareigūnui išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija. Statuto 62 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos: <...> 4) kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės (pagal tai patvirtinančią Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadą); <...> 11) kai panaikinama jo pareigybė ir jis nesutinka eiti jam pasiūlytų kitų pareigų; <...> 14) kai jis nesutinka eiti jam pasiūlytų kitų pareigų, teismo sprendimu į jo einamas pareigas grąžinus anksčiau šias pareigas ėjusį pareigūną; <...> 16) pasibaigus įstatymų nustatytam tarnybos einant atitinkamas pareigas laikotarpiui, kai jis nesutinka eiti jam pasiūlytų kitų pareigų; 17) šalių susitarimu. Statuto 62 straipsnio 2 dalyje numatytas pareigūno atleidimo pagrindas dėl ligos.

Pareiškėjas yra atleidžiamas remiantis DK 300 straipsnio 4 dalies pagrindu, tačiau ne Statuto minėtais pagrindais, kadangi Statutas (tiek redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d., tiek galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d.) nereglamentuoja pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos, kai pareigūnas yra atleidžiamas iš jos teismo sprendimu. Todėl šiuo atveju atsakovės argumentas, kad priteisiant vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, turi būti vadovaujamasi Statuto 68 straipsniu, laikytinas nepagrįstu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Pareiškėjas taip pat prašo iš atsakovės priteisti visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Administracinių bylų teisenos įstatymas (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą inter alia sumokėtą žyminį mokestį, transporto išlaidas, atstovavimo išlaidas ir kitas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu (ABTĮ 44 straipsnio 1, 2 ir 6 dalys). ABTĮ 45 straipsnio 1 dalis numato, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje nepateikė jokių rašytinių įrodymų su bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, todėl toks pareiškėjo prašymas paliekamas nenagrinėtu. Pažymėtina, jog tokio prašymo palikimas nenagrinėtu, pareiškėjui neužkerta galimybės pateikti prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo su šių išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi, 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 ir 4 punktais, teismas

nusprendžia:

Panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-759-583/2014.

Panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės 2014 m. vasario 4 d. įsakymą Nr. TE-25 „Dėl M. K. atleidimo iš vidaus tarnybos“.

Pripažinti, kad pareiškėjas iš Pagėgių rinktinės sargybų skyriaus jaunesniojo specialisto, atsakingo už kinologinę veiklą, pareigų atleistas pagal teismo sprendimą nuo jo įsiteisėjimo dienos.

Priteisti pareiškėjui M. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės (juridinio asmens kodas 191833768) 2 450,56 Eur (du tūkstančius keturis šimtus penkiasdešimt eurų ir 56 centus) vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką.

Priteisti pareiškėjui M. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės 612,64 Eur (šešis šimtus dvylika eurų ir 64 centus) mėnesinį vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš vidaus tarnybos 2014 m. vasario 4 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, įpareigojant atsakovę apskaičiuoti vidutinį darbo užmokestį už visą laikotarpį nuo 2014 m. vasario 4 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo palikti nenagrinėtu.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.