Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-199-557/2015

Teisėja R. Pauparienė Teisminio proceso Nr. 1-98-1-00413-2013-3

2015 m. rugsėjo 10 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko L. P., teisėjų Eduardo Maškevičiaus ir Aurelijos Sadauskaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 20 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. nuteistas pagal BK 138 str. 1 d. laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant per šešis mėnesius neatlygintinai išdirbti 70 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nesenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. K. nuteistas už tai, kad 2013 m. birželio 23 d. apie 18 val. (duomenys neskelbtini), Pagėgių sav., negyvenamoje sodyboje, tyčia mediniu kirvio kotu trenkė nenustatytą smūgių skaičių nukentėjusiajam G. L. į galvą, į petį, į koją, į ranką ir į kitas kūno vietas, taip padarė kairio blauzdikaulio lūžimą su poslinkiu, kairės mentės lūžimą, dešinio alkūnkaulio lūžimą su poslinkiu, muštą žaizdą galvoje, veide, dešinėje blauzdoje, ir taip nukentėjusiajam G. L. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Apeliantas pažymi, kad teismo išvados iš esmės argumentuojamos ne bylos įrodymų visetu, jų tarpusavio sugretinimu ir palyginimu, o bendro pobūdžio teiginiais arba atsietais fragmentais, išsamiau neanalizuojant bylos įrodymų turinio bei įrodymų vertinimui svarbių aplinkybių. Esminiu kriterijumi nustatant kaltę laikytinas veikos teisėtumas, tačiau šis teisės klausimas byloje aptartas išskirtinai remiantis nukentėjusiojo parodymais. M. K. nuo ikiteisminio tyrimo pradžios teigė, kad G. L. sužalojo, norėdamas jį sulaikyti po padaryto nusikaltimo. Ir šiuo atveju neturi jokios reikšmės, ar jo padarytai nusikalstamai veikai ištirti būtina atlikti ikiteisminį tyrimą, ar jo veika tiriama privataus kaltinimo tvarka. Apeliantas mano, kad jo veika atitiko BK 29 str. 1 d. nurodytas sąlygas: buvo padaryta nusikalstama veika ir ją padaręs asmuo aktyviai bandė išvengti sulaikymo. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių išvis neaptarinėjo, o apsiribojo keletu fragmentiškų teiginių apie pirminius M. K. ir nukentėjusiojo G. L. parodymus, tačiau konkrečiai neapibūdino nei G. L. veiksmų, nei situacijos, kurioje jis buvo sulaikomas, ir ar padaryta žala sulaikomam asmeniui proporcinga jo veiksmų pobūdžiui. Nustatymas ir nurodymas šių konkrečių aplinkybių, dėl kurių baudžiamoji byla nutraukiama, yra būtinas pagrįsto ir teisingo nuosprendžio priėmimui. Nagrinėjamoje byloje nekyla abejonių, kad G. L. buvo padaręs nusikaltimą, vengė sulaikymo, kad žala - fizinis smurtas buvo panaudota tik pasipriešinus nukentėjusiajam ir jam bandant pabėgti, padaryta žala proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžiui ir laipsniui. Sulaikant G. L., atsižvelgiant į realią situaciją ir savo galimybes, M. K. naudojo minimalias priemones, kurios efektyviai apribojo G. L. veiksmų laisvę, todėl taikytinas baudžiamąją atsakomybę šalinantis institutas. Teismas nuosprendyje pasisako tik dėl būtinosios ginties instituto, tačiau net neužsimena apie nusikaltimą padariusios asmens sulaikymą (BK 29 str.).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 str. 2 d. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besiginančiųjų į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški (kasacinė nutartis Nr. 2K-59/2010). Tiesioginio pavojaus sąlygomis asmuo gali pradėti gintis nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmasis smūgis ar padaryta kitokia žala. Kėsinimosi ypatybės (ginamų vertybių svarba, puolimui naudojamos priemonės, veiksmų jėga, intensyvumas ir pan.) nulemia ir gynybą sudarančių veiksmų bei jų padarinių teisėtumo vertinimą. Įstatymo nereikalaujama, kad besiginančiojo atkirtis būtų smulkmeniškai apskaičiuotas ir visiškai adekvatus kėsinimuisi tiek vertinant gynybinius veiksmus, tiek ir jų padarinius. Susidariusioje konkrečioje situacijoje dėl jėgų santykio, patirties, naudojamų priemonių ir kitų aplinkybių besiginančiojo veiksmai gali būti efektyvesni. Be to, nėra svarbu, ar žala, padaryta besikėsinančiajam, yra mažesnė ar didesnė už tą žalą, kuri buvo padaryta ar grėsė užpultajam. Nei kiekybės, nei kokybės požiūriu ji neprivalo atitikti tos žalos, kurios buvo siekta ar kurią sukėlė kėsinimasis (kasacinė nutartis Nr. 2K-336/2008).

Apylinkės teismas konstatavo, jog byloje nustatyta, kad nukentėjusysis neturėjo ir nenaudojo jokio žmogų galinčio sužaloti įrankio, todėl anksčiau aptartų nuostatų prasme iš nukentėjusiojo pusės nebuvo pavojingo kėsinimosi į M. K. gyvybę ar sveikatą, kuris būtų suteikęs pastarajam teisę į būtinąją gintį. Tokią pirmosios instancijos teismo išvadą patvirtina nukentėjusiojo parodymai: ikiteisminio tyrimo metu apklaustas G. L. parodė, kad M. K. nespėjo suduoti nei vieno karto, kad jokio peilio su savimi neturėjo (t. 1, b. l. 59-60), ir nors duodamas parodymus pirmos instancijos teismo posėdyje nurodė, kad rankoje peilį turėjo, nes juo atsipjovęs virvės galą rišo maišą, tačiau patvirtino, jog M. K. tikrai nepuolė su peiliu (t. 1, b. l. 202-203). Tokius savo parodymus G. L. patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, nurodydamas, kad peilį turėjo, bet juo negrasino, peilis buvo rankoje, bet nesakė, kad papjaus (t. 2, b. l. 24). Liudytoja D. B., šioje byloje atlikusi ikiteisminį tyrimą, duodama parodymus apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad peilio įvykio vietoje nebuvo, peilis ikiteisminio tyrimo byloje atsirado tik po mėnesio (t. 2, b. l. 15). Pats M. K. duodamas parodymus dėl G. L. grasinimo jo asmeniui ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad G. L. pasakė „dabar tave papjausiu“ ir rankoje laikydamas atkišęs peilį ėjo link jo (t. 1, b. l. 68-69), akistatos metu parodė, kad „rūsyje įvyko grumtynės, aš buvau užpultas G. L.“ (t. 1, b. l. 71-72), pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu parodė, kad G. L. į jį atsisuko ir pagrasino peiliu, kad jis suprato, jog yra puolamas peiliu (t. 1, b. l. 201). Tačiau pažymėtina, kad M. K., 2013-06-23 kreipdamasis į Tauragės AVPK Pagėgių PK su pareiškimu dėl vagystės (t. 1, b. l. 140) nenurodė, kad jis susigrūmė su jį bandžiusiu apvogti asmeniu, kad jam buvo grasinama peiliu nužudyti ar jį sužaloti – tik nurodė, kad yra pavogtas jam priklausantis turtas, t. y. dyzelinis kuras ir pašarai gyvuliams. Peilį M. K. pateikė 2013-07-23, kartu su prašymu pradėti prieš G. L. ikiteisminį tyrimą dėl pasikėsinimo sunkiai sutrikdyti sveikatą, nežymų sveikatos sutrikdymą, grasinimą nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą (t. 1, b. l. 146-148), taigi tik praėjus mėnesiui laiko nuo vagystės ir G. L. sužalojimo M. K. iškėlė versiją, kad buvo užpultas peiliu ginkluoto asmens. Be to, pažymėtina, kad M. K. tiek apeliaciniame skunde, tiek ir abiejų instancijų teismo posėdžių metų pabrėžė, kad G. L. buvo itin stiprus (vienas nulaikydavo galviją), už M. K. buvo aukštesnis net 15 cm, todėl akivaizdu, kad jei M. K. būtų susigrūmęs (kaip jis nurodė) su G. L., rankose laikiusiu peilį, M. K. būtų padaryti kitokio pobūdžio, sunkesni sužeidimai, nei paviršiniai odos nubrozdinimai, kurie nurodyti specialisto išvadoje Nr. G 1292/13(03) (t. 1, b. l. 150).

Remdamasi išvardintu, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad peiliu ginkluotas G. L. M. K. neužpuolė ir realios grėsmės jo gyvybei ir sveikatai rūsyje, kuriame prasidėjo konfliktas, nekėlė. Nors apeliantas teigia, kad jam iš šviesos įėjus į tamsaus rūsio patalpas, pro duris krintanti šviesa apšvietė G. L. siluetą, apeliantas aiškiai matė jo rankose blykstelėjusį peilį ir tai suteikė teisę M. K. į būtinąją gintį, tačiau tokia situacija nelaikytina realiu kėsinimusi į M. K. sveikatą. Kaip jau minėta, kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, akivaizdumas – kai jis yra pradėtas arba tiesiogiai gresią besiginančiojo teisėms. Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad G. L. būtų puolęs M. K., t. y. kad būtų galima konstatuoti kėsinimosi į M. K. asmenį (jo sveikatą ar gyvybę) realumą, byloje nėra objektyvių duomenų (išskyrus nukentėjusiojo kategoriškai neigiamus M. K. parodymus), patvirtinančių ir tai, kad G. L. būtų grasinęs peiliu ar puolęs su peiliu M. K.. Iš ištirtų įrodymų viseto matyti, kad M. K. netikėtai užklupus G. L. nusikaltimo metu, būtinosios ginties situacijos dėl grėsmės besiginančio asmens sveikatai ar gyvybei nebuvo.

Tačiau apygardos teismas pažymi, kad pagal BK 28 str. 2 d. asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą ne tik tuomet, kai jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis pats ar gindamas kitą asmenį, tačiau ir tuomet, kai jis gynė nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino. Iš bylos medžiagos matyti, kad M. K. aktyvius veiksmus pradėjo, siekdamas apginti savo turtą: jis ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad pastebėjo, jog kieme nėra 20 litrų plastikinės talpos kurui, įtarė, jog ją galėjo paimti G. L., todėl, pamatęs jį einantį į negyvenamą sodybą, pasekė (t. 1. b. l. 68). Tai, kad nuėjo į negyvenamą sodybą, siekdamas apsiginti nuo vagystės ir susigražinti G. L. bandomus užvaldyti daiktus, M. K. patvirtino ir pirmos instancijos teisiamojo posėdžio metu, nurodydamas, kad kai grįžo namo, prie melžimo aparato nerado 20 litrų bako su dyzeliniu kuru, pastebėjo į negyvenamą sodybą einantį G. L. ir suprato, kad jis pavogė kurą (t. 2. b. l. 68). Nuėjęs į negyvenamos sodybos rūsį, M. K. pamatė ir suvokė, kad G. L. ruošiasi užvaldyti jam priklausantį turtą: rūsyje buvo sukrauti iš jo pavogti daiktai. Tai, kad atliko nusikalstamą veiką ir pavogė M. K. priklausantį turtą, kurį bandė laikinai paslėpti negyvenamos sodybos rūsyje, parodė pats G. L., ikiteisminio tyrimo metu nurodydamas, kad jis savavališkai iš ūkio paėmė 20 litrų dyzelinio kuro, du maišus po 25 kg. pieno miltelių ir 40 kg kombinuotų pašarų (t. 1, b. l. 61), bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo posėdyje metu patvirtino, kad paėmė 20 litrų dyzelinio kuro, du maišus „kombikormo“, nes galvojo kad nesumokės algos (t. 1, b. l. 202). Tauragės rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2013-12-30 nutartimi, kuria patvirtintas Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokuroro 2013-12-23 nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą pagal BK 178 str. 1 d. įtariamajam G. L. susitaikius su nukentėjusiuoju konstatuota, kad tyrimo metu nustatyta, kad 2013 m. birželio 23 d. apie 6 val. Bitėnų k., Lumpėnų sen., Pagėgių sav., G. L. iš M. K. priklausančio nerakinamo ūkinio pastato, iš anksto suplanavęs, tyčia pagrobė 2 maišus po 25 kg pieno miltelių, bendros 280 litų vertės, vieną 40 kg maišą kombikormo 60 litų vertės ir 20 l dyzelinio kuro 120 litų vertės, tuo nukentėjusiajam M. K. padarydamas 460 litų turtinę žalą, t. y. G. L. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 1 d.

Atsižvelgiant į šias byloje nustatytas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad nukentėjusysis G. L., iš M. K. sodybos pasiimdamas jam nepriklausantį turtą, jį išnešdamas iš M. K. sodybos teritorijos, turto savininkui M. K. pagrįstai sukėlė įtarimą (kurį vėliau patvirtino pats G. L., nurodydamas, jog norėjo pavogti M. K. turtą), kad G. L. realiai kėsinasi į jo nuosavybę. Taigi šioje situacijoje egzistavo visos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos: vyko pavojingas kėsinimasis (G. L. pažeidė baudžiamajame įstatyme įtvirtintą nuosavybės neliečiamumą ir kėsinosi pavogti svetimą turtą (BK 178 str. 1 d.)), kėsinimasis buvo realus (G. L. jau buvo išnešęs M. K. priklausančius daiktus iš jo sodybos, ir bandė juos slėpti šalia esančioje negyvenamoje sodyboje), kėsinimasis buvo akivaizdus (reali žala M. K. turtui jau buvo daroma – jis buvo atimamas iš jo teisėto valdymo). Todėl apeliantas, tokioje situacijoje užklupęs nusikalstamą veiką darantį asmenį, turėjo teisę ir galėjo ginti savo nuosavybę. Pats nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad M. K. buvo sumuštas todėl, kad vogė jo daiktus (t. 1, b. l. 60). Pažymėtina ir tai, kad nors iš specialisto išvadų Nr. G 273/13 (10) (b.l.15-16), ir Nr. G284/13 (11) (b.l.19-20) matyti, kad G. L. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl kairio blauzdikaulio lūžimo su poslinkiu, kairės mentės lūžimo, dešinio alkūnkaulio atviro lūžimo su poslinkiu, muštos žaizdos galvoje, veide, dešinėje blauzdoje, tačiau ne visi šie sužalojimai buvo atlikti M. K. ginant savo nuosavybę. Iš G. L. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, kad nuėjęs į rūsį, jis pajuto smūgį į galvą, po to jis iškarto pabėgo iš rūsio (t. 1, b. l. 59), kad didžiausi sužeidimai buvo padaryti ne rūsyje, rodo G. L. tos pačios apklausos metu duoti parodymai, kad tik lauke, kai M. K. jį pasivijo, iš karto sulaužė ranką, koją ir petį (t. 1, b. l. 60), pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad „rūsyje gavau kelis smūgius, lauke koją sužalojo, nes po to negalėjau eiti“ (t. 1, b. l. 202-203), taigi M. K. veiksmai apleistos sodybos rūsyje, kuomet jis kirvio kotu sudavė kelis smūgius nukentėjusiajam G. L., aiškiai neviršijo kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, todėl laikytina, kad M. K. veiksmai neperžengė būtinosios ginties ribų. Pažymėtina, kad vizualiai stebimi apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavusio nukentėjusiojo fiziniai duomenys (ūgis, kūno sudėjimas) patvirtina apeliacinio skundo teiginius apie išskirtinę nukentėjusiojo fizinę jėgą, kuri nukentėjusįjį pažinojusiam M. K. buvo žinoma ir atitinkamai apsprendė jo veiksmų intensyvumą tiek ginant savo nuosavybę, tiek ir vėliau sulaikant G. L..

Besiginančiojo veiksmai, padarant žalos kitam asmeniui, kai pavojingas kėsinimas jau buvo atremtas ar pasibaigęs ir besiginantysis tai suprato, gali peraugti į asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymą (BK 29 str.). Taigi M. K. apsigynus nuo G. L. bandymo užvaldyti svetimą turtą, šiam nutraukus savo nusikalstamą veiką ir išbėgus iš rūsio į lauką, bandant aktyviais veiksmais ištrūkti nuo sulaikymo, M. K. įgavo teisę panaudoti fizinę jėgą sulaikant nusikalstamą veiką padariusį asmenį (BK 29 str.) Pagal BK 29 str. 1 d. asmuo neatsako pagal šį kodeksą už veiksmus, kai vydamasis, stabdydamas, neleisdamas ištrūkti ar kitais veiksmais aktyviai bandančiam išvengti sulaikymo nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui padaro turtinės žalos, nesunkų sveikatos sutrikdymą arba sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, o sulaikydamas nusikaltimo vietoje asmenį, tyčia nužudžiusį ar pasikėsinusį nužudyti, – sunkų sveikatos sutrikdymą, jeigu nusikalstamą veiką padariusio asmens kitaip nebuvo galima sulaikyti. Tam, kad nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymas būtų teisėtas, yra būtinos trys sąlygos: sulaikomas asmuo turi būti padaręs nusikalstamą veiką, sulaikomas asmuo vengia būti sulaikytas ir panaudojama ribota fizinė prievarta. Taigi sulaikomas asmuo turi būti padaręs nusikalstamą veiką, o sulaikantysis turi būti įsitikinęs, jog asmuo, kurį jis sulaiko, yra padaręs nusikalstamą veiką. Pagal teismų praktiką, tai, jog asmuo padarė nusikalstamą veiką, gali liudyti, pavyzdžiui, tokios aplinkybės: asmuo užklumpamas bedarantis nusikalstamą veiką arba tuoj po jos padarymo, mačiusieji tiesiogiai nurodo asmenį kaip padariusį nusikalstamą veiką, ant asmens ar jo drabužių randami aiškūs tokios veikos pėdsakai, teisėsaugos institucijos paskelbia įtariamojo paiešką ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-666/2007, 2K-177/2014). Šiuo atveju M. K. užklupo G. L. darantį nusikalstamą veiką – jau išnešus iš M. K. sodybos apelianto daiktus ir slepiant juos šalia esančios negyvenamos sodybos rūsyje. Tai, kad nusikalstama veika buvo padaryta, patvirtina ir Tauragės rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2013-12-30 nutartis, kuria patvirtintas Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokuroro 2013-12-23 nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą įtariamajam G. L. susitaikius su nukentėjusiuoju, ir konstatuota, kad G. L. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 1 d. Kita nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo sąlyga – turi būti proporcingumas tarp sulaikančiojo ir sulaikomojo asmens veiksmų. Sulaikantysis asmuo, atsižvelgdamas į nusikaltėlio elgesį, realią situaciją ir savo galimybes, sulaikydamas turi naudoti minimalias priemones, kurios efektyviai riboja nusikaltėlio veiksmų laisvę. Fizinę prievartą galima panaudoti tik tada, kai nusikaltėlis aktyviai vengia sulaikymo. Tai, kad G. L. aktyviais veiksmais vengė sulaikymo ir bėgo nuo M. K., matyti iš nukentėjusiojo G. L. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, jog jis po smūgio norėjo pabėgti iš rūsio, pastūmė žmogų ir išbėgo į lauką, bandė pabėgti nuo M. K., tačiau jis pasivijo ir sudavė kirvio kotu (t. 1, b. l. 59-60), kad norėjo pabėgti nuo M. K., tačiau jis G. L. pasivijo ir sulaužė ranką, koją, petį (t. 1, b. l. 59-60), pirmos instancijos teismo posėdžio metu parodė, jog rūsy gavo kelis smūgius, smuko pro duris, M. K. pastūmė, nes kitaip nėjo išeiti iš rūsio, ir bėgo nuo M. K., bandė pabėgti, o M. K. bandė sulaikyti (t. 1, b. l. 202-203), apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu G. L. parodė, jog gavęs smūgį, pastūmė M. K., kad pabėgtų, jog kai jį užklupo išsigando, bandė pabėgti, kai gavo smūgį, bandė bėgti iš išgąsčio (t. 2, b. l. 24). Taigi G. L. aktyviai priešinosi ir stengėsi išvengti sulaikymo. Trečioji nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo sąlyga – fizinės prievartos panaudojimo ribos. Baudžiamajame įstatyme numatyta, kad jei nusikalstamą veiką padaręs asmuo aktyviai vengia sulaikymo bėgdamas, bandydamas ištrūkti, norėdamas pasislėpti, tuomet sulaikantysis gali jam padaryti materialinę žalą, nesunkų sveikatos sutrikdymą arba sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo. Iš byloje esančių specialisto išvadų Nr. G 273/13 (10) (b.l.15-16), ir Nr. G284/13 (11) (b.l.19-20) matyti, kad G. L. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas (be to, dalis sužalojimų padaryta esant būtinosios ginties sąlygoms), taigi sulaikydamas nusikaltimą padariusį asmenį, ir tyčia padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą, M. K. sukėlė proporcingą, įstatymo leidžiamą žalą sulaikomojo sveikatai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad iš bylos duomenų matyti, kad M. K. naudojo fizinę jėgą ne kerštaudamas dėl įvykdytos vagystės ir ne iš chuliganiškų paskatų, tačiau siekdamas sulaikyti iš nusikaltimo vietos bandantį pasišalinti asmenį, o užkirtęs kelią G. L. pasišalinti iš įvykio vietos, fizinės jėgos naudojimą iš karto nutraukė: M. K. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad nemušė ant žemės nukritusio žmogaus, sudavė į krūtinę ir per koją, tuomet jis nugriuvo ir viskas baigėsi (t. 1, b. l. 201-202). To, kad M. K. būtų naudojęs fizinę jėgą, jau palaužus jo pasipriešinimą, nenurodė ir pats G. L.. Pažymėtina, kad M. K. po G. L. sulaikymo bandė sumažinti sulaikymo metu panaudotų veiksmų pasekmes: iš G. L. parodymų ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad M. K. su žmona aprišo tvarsčiu kraujuojančią galvą (t. 1, b. l. 60), M. K. pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad „kol atvažiavo policija, aptvarsčiau galvą, apiprausiau, daviau atsigerti“ (t. 1, b. l. 201), tai patvirtino ir M. K. žmona, parodžiusi, kad vyras G. L. apiprausė, apibintavo galvą (t. 1, b. l. 205). Tai, jog M. K. naudojo fizinę jėgą siekdamas sulaikyti G. L. dėl nusikaltimo padarymo, parodo ir jo veiksmai po sulaikymo – sulaikęs G. L., M. K. iškvietė policijos pareigūnus ir pateikė pareiškimą dėl įvykdytos vagystės (t. 1, b. l. 140). Nukentėjusysis nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme nepatvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotų savo parodymų, kad M. K. būtų buvęs prirakintas antrankiais prie medžio, kad M. K. jau po įvykio atvežė į įvyko vietą peilį bei lazdas ir grasino jį melagingai apkaltinti. Nukentėjusysis taip pat parodė, kad M. K. atleido ir jokių pretenzijų neturi.

Kaip jau minėta, šioje nutartyje aptartų įrodymų visetas patvirtina, kad M. K. smurtiniai veiksmai G. L. atžvilgiu pasireiškė dvejopai (dviem etapais). Pirma – rūsyje aptikus G. L. atliekant BK 178 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, t. y. akivaizdžiai, realiai ir pavojingai kėsinantis į M. K. turtą, kuomet veikdamas būtinosios ginties sąlygomis ir neperžengdamas būtinosios ginties ribų M. K. gynė savo nuosavybę. Antra – G. L. priešinantis sulaikymui ir bandant pabėgti po akivaizdaus nusikaltimo padarymo, kuomet vydamasis, stabdydamas ir neleisdamas ištrūkti M. K. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą G. L., taip neviršydamas įstatymu leidžiamos sulaikomam asmeniui sukeliamo sužalojimo masto. Aptarti įrodymai patvirtina, kad M. K. iš pradžių veikė būtinosios ginties sąlygomis, turėjo teisę į būtinąją gintį (BK 28 str.) ir šią teisę įgyvendino tinkamai. Atrėmus G. L. pavojingą kėsinimąsi, M. K. veiksmai iš būtinosios ginties peraugo į asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymą (BK 29 str.). Taigi, nors M. K. veiksmuose ir buvo BK 138 str. 1 d. numatytos veikos požymiai, tačiau juos jis padarė veikdamas būtinosios ginties situacijoje (veiksmai rūsyje) ir sulaikydamas asmenį, padariusį nusikalstamą veiką (veiksmai lauke, G. L. bandant pabėgti), dėl ko jo atsakomybė pagal Baudžiamąjį kodeksą negalima.

BPK 3 str. 1 d. 9 p. nustatyta, jog baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas esant baudžiamąją atsakomybę šalinančioms aplinkybėms – būtinajai ginčiai (BK 28 str.) ir asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymui (BK 29 str.). Dėl šios priežasties apylinkės teismo nuosprendis naikintinas, o baudžiamoji byla M. K. atžvilgiu nutrauktina.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 9 p., 326 str. 1 d. 2 p., 327 str. 1 p., 332 str., teisėjų kolegija

nutaria:

Tauragės rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 20 d. nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą M. K. pagal BK 138 str. 1 d. nutraukti.