- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-17
- Bylos Nr.
- 2K-188/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-52-1-00802-2010-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Tomas Šeškauskas (pirm.), Alvydas Pikelis, Vytautas Piesliakas (pran.)
- Nuteistasis
- A. B.
- Nukentėjusysis
- G. K.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Vytauto Piesliako,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 27 d. nuosprendžio.
Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 14 d. nuosprendžiu A. B.
nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 136 straipsnį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant A. B. per šį laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Priteista iš A. B. nukentėjusiajam G. K. 6323,33 Lt neturtinei žalai atlyginti, 1500 Lt advokato atstovavimo išlaidų, Valstybinei ligonių kasai 1763,16 Lt nukentėjusiojo gydymo išlaidų.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 27 d. nuosprendžiu nuteistojo A. B. apeliacinis skundas atmestas, nukentėjusiojo G. K. ir prokuroro apeliaciniai skundai tenkinti iš dalies, Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 14 d. nuosprendžio dalis dėl veikos kvalifikavimo, paskirtos bausmės ir civilinio ieškinio pakeistas: panaikinus nuosprendžio dalį, kuria A. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 136 straipsnį laisvės atėmimo bausme bei taikytos BK 75 straipsnio nuostatos, A. B. pripažintas kaltu pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Iš A. B. priteistas neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajam G. K. padidintas iki 11 323,33 Lt, taip pat priteista 500 Lt advokato atstovavimo išlaidų.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismo nuosprendžiu A. B. nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį už tai, kad tyčia sunkiai sutrikdė kito asmens sveikatą, t. y. 2010 m. liepos 26 d., apie 20.55 val., Alytuje, A. Jonyno g. prie 39-ojo namo ketvirtos laiptinės, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, kilusio tarpusavio konflikto metu tyčia dūrė peiliu ne mažiau kaip keturis kartus nukentėjusiajam G. K. į krūtinę ir pilvą, taip padarė pjautinį pilvo ertmės sužalojimą su skrandžio priekinės sienelės pažeidimu, nekiauryminę durtinę–pjautinę žaizdą krūtinės ląstos srityje ir pilvo dešinėje pusėje; dėl sužalojimų visumos: kiauryminio durtinio–pjautinio pilvo ertmės sužalojimo nukentėjusiajam G. K. sunkiai sutrikdyta sveikata.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis A. B. prašo pakeisti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 27 d. nuosprendį, perkvalifikuoti veiką iš BK 135 straipsnio 1 dalies į 28 straipsnio 3 dalį ir 135 straipsnio 1 dalį ir, pritaikius 62 straipsnio 2 dalies 5 punktą, 3 dalies 3 punktą, paskirti laisvės apribojimo bausmę.
Kasatorius nurodo, kad skundžiamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis nepagrįstas, surašytas nesilaikant nuosprendžio surašymą reglamentuojančių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatų, nes jame padarytos išvados dėl nusikaltimo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų nepagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos įrodymų išnagrinėjimu, teisingu jų įvertinimu. Netinkamai tirdamas ir vertindamas įrodymus, teismas padarė esminių BPK 20 straipsnio 1, 3, 5 dalių nuostatų pažeidimų, sukliudžiusių teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
Pasak kasatoriaus, jis visą laiką vienodai teigė, kad nukentėjusysis G. K. puolė jį virtuviniu įrankiu – grūstuvėliu – ir nesustodamas smūgiavo į galvą. Siekdamas išvengti smūgių, kasatorius pasitraukė į šalia laiptinės buvusį gėlių darželį, kuriame toliau buvo mušamas. Lūžus grūstuvėliui, nukentėjusysis spyrė kasatoriui į koją, dėl to jis nugriuvo. Bandydamas atsistoti kasatorius kelnių kišenėje aptiko lenktinį peilį ir dūrė juo nukentėjusiajam. Viskas vyko labai greitai. Kasatorius pažymi, kad jo nurodytas aplinkybes patvirtina specialisto išvada Nr. G 616/10(06), kurioje konstatuota, jog ne mažiau kaip šešiais trauminiais poveikiais kasatoriui padarytos kraujosruvos abiejuose dilbiuose, dešiniame sėdmenyje, dešinės čiurnos srityje, kairėje šlaunyje ir blauzdoje, odos nubrozdinimas dešiniame sėdmenyje; šie sužalojimai padaryti veikiant kietais bukais žalojančiais daiktais, tikėtina, byloje nurodytu laiku ir vertintini tiek kaip visuma, tiek kiekvienas atskirai kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Taip pat kasatoriaus parodymus patvirtina ir liudytojai G. J., O. J., E. A., Ž. R., tačiau teismas nepagrįstai jų parodymus laikė neobjektyviais ir šališkais, neesminius nurodytų aplinkybių neatitikimus vertindamas kaip prieštaravimus, tuo tarpu nukentėjusiojo bei liudytojų L. K. ir R. S. parodymus nepagrįstai pripažino nuosekliais, nešališkais ir objektyviais, neatsižvelgdamas į tai, kad L. K. yra nukentėjusiojo brolis, o R. S. – kaimynė. Kasatorius pažymi, kad nebuvo tinkamai įvertinti ikiteisminio tyrimo metu duoti nukentėjusiojo parodymai, kuriuose jis nenorėjo pripažinti mušęs kasatorių. Be to, nukentėjusiojo parodymus dėl patirtų sužalojimų paneigia ir 2010 m. rugpjūčio 25 d. specialisto išvada Nr. G625/10 (06), G626/10(06), kurioje nukentėjusiajam konstatuoti tik pjautiniai sužalojimai.
Kasatoriaus manymu, teismas, nevertindamas bylos įrodymų taip, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje, pažeidė BPK 44 straipsnio nuostatas, garantuojančias kiekvienam nusikalstamos veikos padarymu kaltinamam asmeniui teisę į teisingą ir nešališką bylos išnagrinėjimą.
Šalies argumentai
Kasatoriaus teigimu, jo veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 28 straipsnio 1 dalį ir 135 straipsnio 1 dalį, nes jis sunkiai sutrikdė G. K. sveiktą, peržengdamas būtinosios ginties ribas. Pagal baudžiamąją teisę ir susiklosčiusią teismų praktiką būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes (kasacinė nutartis Nr. 2K-497/2007). Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismo kasacinėje nutartyje Nr. 2K-7-428//2010 pasisakyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą būtinosios ginties situacija gali iškilti nepriklausomai nuo to, ar besikėsinantis asmuo yra ginkluotas ar ne, fiziškai stipresnis ar silpnesnis, aktyvesnis ar pasyvesnis ir pan. Užpuolimo neteisėtumas, netikėtumas, neretai įžūlumas, ciniškumas, tiesioginis kėsinimasis (žalos darymas) ar realaus pavojaus sveikatai, gyvybei ir pan. sudarymas sukelia streso būseną, netikėtumo situaciją. Dėl to įstatymas nereikalauja proporcijos tarp puolimo ir gynybos priemonių, puolimo ir gynybos intensyvumo, tarp būtinąja gintimi išvengtos žalos ir besikėsinančiajam padarytos žalos. Teismų praktika patvirtina, kad, kartais ranka sudavus vieną stiprų smūgį, padariniai būna mirtini. Todėl tai, ar būtinoji gintis atitinka teisėtumo reikalavimus, ar buvo viršytos ar ne būtinosios ginties ribos, yra tiek fakto, tiek teisinio vertinimo klausimas, kuris turi būti sprendžiamas vertinant bylos aplinkybių, tarp jų ir besikėsinančiojo asmenybę, jo ankstesnį elgesį, santykius su besiginančiuoju, visumą.
Kasatorius sutinka, kad jo veiksmai prieš nukentėjusįjį nebuvo adekvatūs, jo gynyba aiškiai neatitiko nukentėjusiojo kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, todėl pagal bylos aplinkybes padaryta veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 28 straipsnio 3 dalį ir 135 straipsnio l dalį. Kasatorius pažymi, kad šiuo atveju yra galimybė taikyti BK 62 straipsnio nuostatas ir paskirti švelnesnę, negu įstatymo nustatyta, bausmę. Kasatoriaus manymu, be pirmosios instancijos teismo nustatytų jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kad prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailisi, atsiprašė nukentėjusiojo ir savo noru atlygino dalį padarytos žalos (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktai), turi būti pripažinta dar viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad veiką padarė peržengdamas būtinosios ginties ribas (BK 59 straipsnio l dalies 9 punktas). Pasak kasatoriaus, nors teismas ir nustatė jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, tačiau atsižvelgiant į tai, kad jis anksčiau neteistas, mokosi ir dirba, nusikaltimą padarė būdamas susijaudinęs, yra pagrindas taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punkto bei 3 dalies 3 punkto nuostatas ir paskirti laisvės apribojimo bausmę bei įpareigojimus.
Atsiliepimas
Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė prašo nuteistojo A. B. kasacinį skundą atmesti.
Prokurorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo išvada dėl A. B. kaltės padarius BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą pagrįsta išsamiai ir nešališkai ištirtų įrodymų visuma, vadovaujantis įstatymu. Teismas motyvavo, kodėl nesivadovauja nuteistojo A. B. ir liudytojų E. A., G. J. ir Ž. R. parodymais, kuriuose nurodoma, kad nukentėjusysis puolė nuteistąjį, ir kodėl remiasi nuosekliais nukentėjusiojo ir liudytojos R. S. parodymais. Nukentėjusysis G. K. nuosekliai aiškino įvykio aplinkybes, kad nuteistasis su draugu užpuolė jį ir jo brolį. Nukentėjusysis trenkė A. B. grūstuvėliu tik tada, kai šis jį užpuolė, būtent tada prasidėjo grumtynės ir netrukus po to grūstuvėlis iškrito nukentėjusiajam iš rankų. G. K. pargriovus nuteistąjį, šis išsitraukė peilį ir, nieko nesakęs, dūrė jam keturis kartus. Tai, kad nukentėjusysis su broliu buvo užpulti nuteistojo ir jo draugo, patvirtino liudytoja R. S., ji teigė mačiusi pas nuteistąjį peilį.
Prokurorės teigimu, nustatytų aplinkybių visuma (nuteistojo ėjimas link nukentėjusiojo, peilio turėjimas, muštynių pradėjimas suduodant smūgį, keturi smūgiai peiliu į gyvybiškai svarbias kūno vietas pilvą ir krūtinę, pasišalinimas iš įvykio vietos, peilio draugui atidavimas) rodo, kad nuteistasis suvokė savo veikos pavojingumą, numatė, kad savo veiksmais gali sukelti nukentėjusiajam sunkius padarinius, ir to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia, todėl nuteistojo veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 1 dalį. Prokurorės manymu, BK 28 straipsnio nuostatos kasatoriui netaikytinos, nes jis sužalojo nukentėjusįjį nesant akivaizdaus ir realiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.
Prokurorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, skirdamas kasatoriui bausmę, bausmių skyrimą reglamentuojančių normų nepažeidė. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad A. B. padarė tyčinį, sunkų nusikaltimą, į jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kad prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, iš dalies atlygino padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai), į atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, taip pat įvertinęs jo asmenybę apibūdinančius duomenis (neteistas, baustas administracine tvarka, jauno amžiaus, apibūdinamas teigiamai, dirbo, mokėsi), paskyrė jam laisvės atėmimo bausmę, gerokai mažesnę už straipsnio sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Prokurorė pažymi, kad kasatoriui taikyti BK 62 straipsnio nuostatas ir skirti švelnesnę bausmę, nei numatyta įstatymo, nėra teisinio pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo A. B. kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl būtinosios ginties ribų peržengimo (BK 28 straipsnio 3 dalis) ir įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis)
Nuteistasis A. B. teigia, kad jo veika – sunkus nukentėjusiojo G. K. sveikatos sutrikdymas – vertintina kaip būtinosios ginties ribų peržengimas.
Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį būtinosios ginties situacija yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. BK 28 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Taigi būtinosios ginties ribų peržengimas galimas tik būtinosios ginties situacijoje, t. y. esant pirmosioms trims būtinosios ginties teisėtumo sąlygoms: 1) vyksta pavojingas kėsinimasis, 2) kėsinimasis yra realus, 3) kėsinimaisi yra akivaizdus. Būtinosios ginties ribų peržengimas gali būti konstatuojamas, kai nustatytų reikšmingų bylos aplinkybių analizė leidžia daryti išvadą, jog ginamojo pobūdžio veiksmais buvo siekiama atremti pavojingą kėsinimąsi, tačiau gynyba neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo.
Teisėjų kolegijos manymu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai perkvalifikavo A. B. veiką į BK 135 straipsnio 1 dalį, nenustatęs BK 136 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymių. Byloje nustatytų aplinkybių visuma rodo, kad, skirtingai negu teigia kasatorius, jo veika nebuvo padaryta būtinosios ginties sąlygomis, peržengiant būtinosios ginties ribas. Pirmoji sąlyga, suteikianti teisę į būtinąją gintį, susijusi su pavojingo kėsinimosi buvimu. Teismas, ištyręs bei įvertinęs nuteistojo, nukentėjusiojo bei liudytojų L. K., R. S., G. J., E. A. ir Ž. R. parodymus, specialisto išvadų, įvykio vietos apžiūros protokolo duomenis, nustatė, kad konfliktą sukėlė kasatorius su draugu. Įtardamas, kad konfliktas dar neišspręstas, G. K. nuėjo namo, paėmė medinį grūstuvėlį ir vėl išėjo į kiemą. Tuo metu nuteistasis A. B. ir Ž. R. ėjo pro šalį nukentėjusiojo ir jo brolio, buvusių prie pat laiptinės, link. Nukentėjusiojo broliui L. K. apsižodžiavus su Ž. R. ir jiems susigrūmus, A. B. puolė G. K., pirmas jam įspyrė, taip prasidėjo jų tarpusavio muštynės, kurių metu G. K. smūgiavo nuteistajam mediniu grūstuvėliu į įvairias kūno vietas, spyrė, o nuteistasis tyčia keturis kartus peiliu dūrė nukentėjusiajam į pilvą ir krūtinę.
Įvykio situacija rodo, kad tą dieną dar šiek tiek anksčiau tarp brolių Kiaunių ir A. B. bei jo draugų vyko konfliktas, peraugęs į muštynes, kurių metu nuteistasis, turėdamas peilį, ėjo prie nukentėjusiojo ir šį puolė. Savo ruožtu pažymėtina, kad G. K. buvo pasirengęs fizinėms grumtynėms, turėjo pasiėmęs medinį grūstuvėlį. Taigi šioje situacijoje, kaip paprastai būna muštynių metu, nebuvo besiginančiųjų. Abi pusės vadovavosi motyvais, neturinčiais nieko bendro su apsigynimu nuo pavojingo kėsinimosi. Baudžiamojoje teisėje laikoma, kad muštynėse būtinosios ginties būklė paprastai nekyla, nes ten nėra besiginančiųjų. Kad vyko muštynės, rodo ir tai, jog sužalojimai buvo padaryti abiem pusėms, t. y. ir G. K., ir A. B.
Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje detaliai išanalizavo aplinkybes, susijusias su peilio panaudojimu. Teismas, pagal nuteistojo, nukentėjusiojo ir liudytojo E. A. parodymus nustatęs, kad nuteistasis, stodamasis ir nieko nesakydamas, keturis kartus dūrė peiliu į gyvybiškai svarbias kūno vietas stovinčiam nukentėjusiajam, kai šis rankose žalojančio įrankio – grūstuvėlio – nebeturėjo, padarė išvadą, kad nuteistasis panaudojo peilį tuo metu, kai akivaizdaus ir realiai gresiančio pavojingo kėsinimosi nebuvo. Teisėjų kolegija laiko, kad apeliacinės instancijos teismas nustatytų aplinkybių pagrindu pagrįstai pripažino, jog toks nuteistojo A. B. elgesys paneigia jo teiginius dėl nukentėjusiojo veiksmų aptariamoje situacijoje neteisėtumo.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas byloje surinktus duomenis ištyrė ir įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų ir padarė pagrįstą išvadą, jog susiklosčiusi situacija nevertintina kaip būtinosios ginties atvejis. Nesant būtinosios ginties situacijos, negali būti ir jos ribų peržengimo.
Dėl BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo
A. B. nuteistas už veiką, už kurią įstatymo sankcijoje numatyta tik terminuoto laisvės atėmimo bausmė (iki dešimties metų). Skirti kitos rūšies bausmę teismas gali tik nustatęs BK 62 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių visumą. Taikyti šio straipsnio 2 dalį teismas gali, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta ir: 1) kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, arba 2) kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba 3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba 4) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba 5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba 6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad A. B. prašymas taikyti BK 62 straipsnio 2 dalį iš esmės grindžiamas teiginiu, jog veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas. Tačiau teismai nenustatė, kad veika padaryta esant būtinajai ginčiai, peržengiant būtinosios ginties ribas. Kitų BK 62 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų teismai nenustatė. Dėl to nėra galimybės šioje byloje taikyti BK 62 straipsnio nuostatų.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo A. B. kasacinį skundą atmesti.