- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-22
- Bylos Nr.
- 2A-200-798/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-01017-2014-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas, Nijolė Piškinaitė, Antanas Rudzinskas
- Atsakovas
- A. K., R. A.
- Ieškovas
- valstybės įmonės Turto bankas
- Kategorijos
- 2.5.1.6.1Actio Pauliana
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Nijolės Piškinaitės ir Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. K. ir R. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pradėtoje pagal ieškovo valstybės įmonės Turto bankas ieškinį dėl 2013 m. rugsėjo 17 d. paprastojo vekselio ir 2014 m. rugsėjo 23 d. vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiais atsakovams A. K. ir R. A., tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, antstolis M. P., Kauno miesto 2-ojo notarų biuro notarė Z. K..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
ieškovas valstybės įmonė (toliau – VĮ) Turto bankas teismui pareikštu ieškiniu, prašė pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento 2013 m. rugsėjo 17 d. paprastąjį vekselį ir 2014 m. rugsėjo 23 d. vykdomąjį įrašą (notarinio reg. Nr. 6437). Nurodė, kad ieškovas vykdo 580 000 Lt skolos išieškojimą iš A. K.. Dėl priverstinio skolos ieškojimo pagal išduotą vykdomąjį dokumentą ieškovas kreipėsi į antstolio M. P. kontorą. Ieškovo žiniomis, atsakovė R. A. 2014 m. rugsėjo 23 d pateikė vykdomąjį raštą dėl 3 850 000 Lt tariamai nesumokėtos 2013 m. rugsėjo 17 d. vekselio sumos, taip pat palūkanų ir notaro išlaidų už vykdomojo įrašo išdavimą išieškojimo iš A. K.. Įrodinėjo, jog ginčijamas vekselis fiktyvus, sudarytas siekiant išvengti (sumažinti galimybę) išieškoti iš A. K. asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto – namo, esančio (duomenys neskelbtini). Kaip reikšmingą aplinkybę nurodė tai, kad atsakovus sieja (siejo) šeimyniniai ryšiai. Teigė, jog atsakovai elgėsi nesąžiningai, nes galėjo ir turėjo žinoti, kad sudarius ginčijamus sandorius bus apsunkintos ieškovo galimybės išieškoti skolas, ginčijamas paprastasis vekselis ir vykdomasis įrašas - tai tariami sandoriai, sudaryti nesiekiant sukurti teisinių pasekmių, t. y., vietoj to, kad antstolio išieškotos lėšos būtų paskirstytos tarp tikrųjų atsakovo kreditorių, buvo siekiama per R. A., tariamą kreditorių, užvaldyti didžiąją šių lėšų dalį (b. l. 5 – 9).
Atsiliepimas
Atsakovė R. A. pateiktu atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, jog civilinėje byloje Nr. 2-1521-775/2012 buvo patvirtinusi aplinkybę, kad nuo 2000 iki 2007 metų gyveno su atsakovu, tačiau nuo to laiko daugiau kartu negyvena, bendro ūkio neveda ir negali žinoti bei nežino apie kitus jo kreditorius, įsiskolinimų kitiems kreditoriams dydį. Kadangi vekselyje numatytas jo apmokėjimo terminas 2014 m. rugsėjo 17 d., tačiau nurodytu laiku jis neapmokėtas, atsakovė, siekdama užsitikrinti teisę gauti vekselio apmokėjimą, kreipėsi į notarą dėl vykdomojo įrašo ir pateikė vekselį su vykdomuoju įrašu antstoliui, kad būtų pradėtas vykdymo procesas (b. l. 44 – 48).
Šalies argumentai
Atsakovas A. K. atsiliepimo nepateikė, teismo posėdyje su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad su R. A. gyveno apie 10 metų (1998 – 2008 m.), buvo R. A. išlaikomas, ji visą laiką juo rūpinosi, ypatingai tuo metu, kai buvo įkalintas, todėl atsidėkodamas už rūpestį jai išrašė vekselį 3 850 000 Lt sumai. Šiuo metu padeda R. A..
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, notarė Z. K. pateiktame atsiliepime nurodo, kad 2014 m. rugsėjo 23 d. vekselio turėtojos atsakovės R. A. prašymu išdavė vykdomąjį įrašą pagal 2013 m. rugsėjo 17 d. atsakovo A. K. išrašytą paprastąjį neprotestuotiną vekselį vadovaudamasi Notarų vykdomųjų įrašų atlikimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 988, t. y. patikrinusi, ar vekselis sudarytas pagal įstatymo reikalavimus ir, ar vekselio turėtojas yra atlikęs įstatymo nustatytas procedūras. Vekselio netvirtino ir jo surašymo aplinkybės jai nežinomos (b. l. 42).
Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, antstolis M. P. atsiliepimo į ieškinį nepateikė, teismo posėdyje ieškinį palaikė. Nurodė, kad vykdo išieškojimą pagal vykdomąjį raštą, kuris antstolio kontoroje gautas 2014 m. balandžio 7 d. Ieškovas pateikė pranešimą, kad skolininkas A. K. informuotas apie išieškojimo teisės perleidimą. 2014 m. balandžio 10 d. patvarkymu vykdomąjį dokumentą priėmė vykdyti. 2014 m. rugsėjo 23 d. R. A. pateikė vykdomąjį įrašą dėl 3 861 562 Lt išieškojimo iš A. K.. Prie išieškojimo prisijungę ir daugiau antstolių. Realizavus atsakovo A. K. nekilnojamąjį turtą, kreditoriai laukia lėšų paskirstymo. Didžioji dalis lėšų atiteks R. A.. Manė, kad sandoris pažeidžia kitų išieškotojų teises, sandorius sudarė susiję asmenys.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2015 m. birželio 3 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai: pripažino negaliojančiais nuo sudarymo momento A. K., išduotą 2013 m. rugsėjo 17 d. paprastąjį vekselį ir 2014 m. rugsėjo 23 d. vykdomąjį įrašą (notarinio reg. Nr. 6437); priteisė iš atsakovų A. K. ir R. A. valstybės naudai po 8,44 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Dėl reikalavimo teisės
Teismas byloje nustatė, kad VĮ Turto bankas reikalavimo perleidimo sutartimi iš likviduojamos UAB „Žemyna“ įgijo reikalavimo teisę į skolininką A. K. pagal 2004 m. birželio 22 d. Kauno apygardos teismo išduotą vykdomąjį raštą. A. K. apie šią faktinę aplinkybę buvo informuotas. Kadangi skolininkas prievolės neįvykdė, VĮ Turto bankas 2014 m. balandžio 2 d. registruotu paštu išsiuntė vykdomąjį raštą, kuriame nurodyta sprendimo įsiteisėjimo data – 2004 m. balandžio 5 d., antstoliui M. P.. Antstolis vykdomąjį dokumentą priėmė vykdyti. A. K. patvarkymo priimti vykdyti vykdomąjį dokumentą neskundė, niekas nesikreipė ir dėl įrašų vykdomajame dokumente ištaisymo. Teismas sutiko su antstolio M. P. teiginiu, jog vykdymo procesas pradėtas nenustačius kliūčių vykdomajam dokumentui priimti. A. K. 2013 rugsėjo 17 d. paprastuoju vekseliu įsipareigojo 2014 m. rugsėjo 17 d. sumokėti R. A. 3 850 000 Lt (b. l. 12), o 2014 m. rugsėjo 23 d. buvo išduotas vykdomasis įrašas, kurį R. A. pateikė antstoliui vykdyti tą pačią 2014 m. rugsėjo 23 d.
Teismo vertinimu, šios faktinės aplinkybės patvirtino, jog vekselio išdavimo metu ieškovas turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą A. K..
Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo
Teismas iš bylos medžiagos, Kauno apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimo ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, nustatė, jog VĮ Turto bankas reikalavimas sudaro virš 52 procentų nuo visų kreditorių reikalaujamos sumos. Atsakovei R. A. pateikus vykdyti vykdomąjį įrašą dėl 3 850 000 Lt išieškojimo iš skolininko A. K., ieškovo reikalavimas sudaro tik 11,7 procentų. Antstolis M. P., vykdydamas išieškojimą iš atsakovo A. K. ir skirstydamas už jo parduotą namą gautus 65 000 Lt, turės atsižvelgti į kiekvieno išieškotojo reikalaujamas sumas pagal vykdomuosius dokumentus.
Įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas sutiko su ieškovu, kad didžiąją dalį iš 65 000 Lt, gautų už parduotą namą ir skirstytinų kreditoriams, turėtų gauti R. A.. Tokiu būdu pažeidžiamos kreditoriaus VĮ Turto bankas, o taip pat ir kitų kreditorių teisės, nes sumažėja galimybė patenkinti reikalavimus.
Dėl senaties termino
Atsižvelgęs į tai, jog apie atsakovo sudarytą turto perleidimo sandorį ieškovas sužinojo iš antstolio M. P. ir jau 2014 m. rugsėjo 26 d. kreipėsi į Kauno apygardos prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, o į Kauno apygardos teismą – 2014 m. lapkričio 13 d., teismas padarė išvadą, kad ieškinio senaties termino ieškovas nepraleido.
Dėl neprivalėjimo sudaryti sandorį
Byloje nustatytos aplinkybės teismui nesuteikė jokio pagrindo spręsti, kad A. K. privalėjo išduoti R. A. vekselį 3 850 000 Lt sumai. Atsakovo paaiškinimo, kad tokiu būdu, t. y. išrašydamas vekselį minėtai sumai, jis nori atsilyginti buvusiai sugyventinei už jos moralinę ir materialinę pagalbą, kad tai yra netgi per maža suma už tai, teismas nelaikė kaip įrodymo, jog jis minėtą sandorį privalėjo sudaryti. Atkreipė dėmesį į aplinkybę, kad, išduodamas vekselį, atsakovas tokios pinigų sumos ir turto tokiai sumai neturėjo, tuo tarpu jo skolos įvairiems kreditoriams tuo metu sudarė virš milijono litų.
Dėl skolininko ir trečiųjų asmenų nesąžiningumo
Teismo įsitikinimu, pats A. K. žinojo savo kreditorius ir įsiskolinimus jiems, taip pat ir galimybės su jais atsiskaityti nebuvimą. Teismas sutiko tiek su ieškovo atstovu, tiek su trečiuoju asmeniu, kad atsakovas, žinodamas apie vykdomus išieškojimus ir turimus įsiskolinimus, tame tarpe ir ieškovui, išduodamas vekselį R. A., siekė apsunkinti tiek kitų kreditorių, tiek ieškovo galimybes išieškoti skolą iš jo turimo turto, sudarydamas sandorį dėl akių. Teismas nesutiko su atsakovės R. A. atsiliepime nurodytu argumentu, jog ji nežinojo apie A. K. kreditorius. Byloje nustatė, kad atsakovė ilgus metus buvo susijusi su A. K. šeimyniniais santykiais, pagal atsakovo paaiškinimus, jų tarpusavio santykiai nėra visiškai nutrūkę, nes atsakovas pripažino, kad padeda R. A. ir šiuo metu. Įvertinęs tai bei Kauno apylinkės teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1521-775/2012, pagal vieno iš kreditorių ieškinį nustatytas aplinkybes (priimtame sprendime konstatuota, kad sudarant to paties atsakovo nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini), pardavimo sandorį abi sandorio šalys buvo nesąžiningos), taip pat ir tai, kad ne vienoje antstolių kontoroje vykdomi A. K. skolų išieškojimai, ne viena vykdymo byla užvesta dar kartu gyvenant atsakovams, leido teismui pagrįstai pripažinti R. A. elgesį nesąžiningu, nes ji ne tik galėjo, bet ir turėjo žinoti, kad sudarius ginčijamus sandorius bus apsunkintos ieškovo ir kitų kreditorių galimybės išieškoti skolas.
Dėl viešojo intereso gynimo
Teismas sutiko su ieškovu, kad yra pagrindas teigti, jog šioje byloje ginamas viešasis interesas. Nagrinėjamu atveju byloje pripažinus ginčijamus sandorius negaliojančiais, ieškovo naudai išieškotos lėšos būtų nukreiptos į valstybės biudžetą, iš kurio būtų skiriamos visų visuomenės narių poreikiams tenkinti, todėl vertino, kad ieškinio patenkinimas atitinka viešąjį interesą.
Teismas, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, konstatavo, jog ieškovas įrodė ir byloje buvo nustatytos visos būtinos sąlygos actio Pauliana institutui taikyti, todėl 2013 m. rugsėjo 17 d. A. K. išduotą vekselį pripažino negaliojančiu. Vekselį pripažinus negaliojančiu, negaliojančiu pripažino ir jo pagrindu išduotą 2014 m. rugsėjo 26 d. vykdomąjį įrašą (b. l. 104 – 109).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantai R. A. ir A. K. apeliaciniu skundu prašė panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Nesutiko su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog byloje yra nustatytos visos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos. Teigia, jog ieškovas neturi neabejotinos ir galiojančios reikalavimo į A. K. teisės. Mano, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė 2004-03-01 sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje Nr. 2-271/2004 įsiteisėjimo terminą (2004-04-05. Teigia, jog šis sprendimas už akių įsiteisėjo 2004-03-22, todėl ieškovas galėjo pateikti vykdomąjį raštą vykdyti tik 2014-13-22. Nei antstolio M. P. vykdomojoje byloje nei Kauno apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-271/2004 nei civilinėje byloje Nr. 2-1226-221/2015 ŽŪB „Žemyna“ procesinių teisių perleidimas VĮ Turto bankas neįvyko. Duomenų, jog išieškotojas pakeistas vykdymo procese, byloje nėra, vykdomasis dokumentas vykdyti pateiktas 2014-04-07. Todėl apeliantų nuomone, vykdoma vykdomoji byla turi būti nutraukta (b. l. 114 – 117).
Atsiliepimas
Ieškovas VĮ Turto bankas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė skundą atmesti ir palikti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Nurodė, jog ieškovas turi reikalavimo teisę į A. K. ir sudarytas ginčo tariamas sandoris pažeidė kreditoriaus teises ir interesus. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo metu apeliantai klausimo dėl ieškovo turimos reikalavimo teisės nekėlė ir VĮ Turto bankas reikalavimo teisės neginčijo. Taip pat šioje byloje nėra sprendžiamas antstolio vykdymo veiksmų teisėtumo klausimas. Pažymėjo, jog 2004-06-22 vykdomajame rašte nurodoma, jog teismo sprendimas įsiteisėjo 2004-04-05, vykdomasis raštas antstoliui išsiųstas 2014-04-02 (b. l. 133 – 135).
Šalies argumentai
Apeliantė R. A. pareiškimu nuo apeliacinio skundo atsisakė. Nurodė, jog jai žinomos apeliacinio skundo atsisakymo pasekmės. Apelianto A. K. apeliacinį skundą prašo nagrinėti teismo nuožiūra (b. l. 142).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Nustatyta, kad Kauno apygardos teismas 2004-03-01 sprendimu už akių likviduojamai UAB „Žemyna“ iš A. K. priteisė 580 000 Lt skolą (c. b. Nr. 2-271/2004, b. l. 77). Civilinėje byloje Nr. 2-271/2004 Kauno apygardos teismas 2004-06-22 išdavė vykdomąjį raštą, kuriame nurodyta, kad sprendimas įsiteisėjo 2004-04-05 (c. b. Nr. 2-271/2004, b. l. 11). 2005-07-26 reikalavimo perleidimo sutartimi likviduojama UAB „Žemyna“ perleido savo reikalavimo teisę į skolininką A. K. VĮ Turto bankas (v. b. Nr.0123/14/00375, l. 2 - 3). Ieškovas 2005-08-16 pranešimu informavo skolininką dėl reikalavimo teisės perleidimo (v. b. Nr.0123/14/00375, l. 4). Apie tai skolininką informavo ir pirminis kreditorius – likviduojama UAB „Žemyna“ (b. l. 95 – 97). A. K. 580 000 Lt skolos VĮ Turto bankui nesumokėjo. VĮ Turto bankas 2014-04-02 raštu kreipėsi į antstolį M. P. dėl minėtos skolos išieškojimo, pateikęs Kauno apygardos teismo išduotą 2004-06-22 vykdomąjį raštą (vykd. B. Nr. 0123/14/00375, l. 4).
Apeliantas A. K. išdavė R. A. 2013-09-17 paprastąjį neprotestuotiną vekselį , pagal kurį įsipareigojo 2014-09-17 sumokėti 3 850 000 Lt (b. l. 12). Kauno miesto 2 – ojo notarų biuro notarė Z. K. išdavė 2014-09-23 vykdomąjį įrašą dėl išieškojimo iš vekselio davėjo A. K. vekselio turėtojos naudai 3 850 000 Lt, 6 proc. metinių palūkanų nuo 2014-09-18 iki vekselio visiško apmokėjimo, 11 550 Lt notaro atlyginimą ir 12,80 kitas išlaidas (b. l. 13). 2014-09-23 į antstolį M. P. kreipėsi R. A., kuri pateikė 2014-09-23 vykdomąjį įrašą dėl 3 850 000 Lt išieškojimo iš A. K., pagal 2013-09-17 paprastąjį vekselį, taip pat palūkanų, notaro išlaidų už vykdomojo įrašo išdavimą išieškojimo (iš viso 3 861 562,80 Lt) (vykd. b. Nr. 0123/14/00982, l. 1). Išieškojimus pagal įvairių išieškotojų pateiktus vykdomuosius dokumentus iš skolininko A. K. vykdo ir kiti antstoliai (b. l. 21 – 23).
Dėl atsisakymo nuo apeliacinio skundo
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 308 straipsnio 1 dalimi, apeliacinį skundą padavęs asmuo turi teisę atsisakyti apeliacinio skundo iki baigiamųjų kalbų, o jeigu skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka – iki skundo nagrinėjimo iš esmės pradžios. Apeliacinio skundo atsisakęs asmuo jį paduoti pakartotinai neturi teisės (CPK 308 straipsnio 3 dalis). CPK 308 straipsnio 2 dalis nustato, jog teismas, nutartimi priėmęs apeliacinio skundo atsisakymą, jeigu sprendimas nebuvo apskųstas kitų asmenų, nutartimi apeliacinį procesą nutraukia.
Nagrinėjamu atveju apeliacinis skundas pareikštas dviejų apeliantų: R. A. ir A. K. (b. l. 114 – 117). Apeliacinės instancijos teismas 2015-12-14 gavo apeliantės R. A. pareiškimą dėl apeliacinio skundo atsisakymo (b. l. 142). Atsisakymas nuo apeliacinio skundo pateiktas iki bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme pradžios.
Apeliacinio skundo atsisakymas yra viena iš apeliacinį procesą inicijuojančių asmenų procesinių teisių, kurios įgyvendinimas yra dispozityvumo principo išraiška, t. y. apeliacinis procesas ne tik prasideda, bet ir gali baigtis byloje dalyvaujančio asmens (apelianto) iniciatyva. Kartu toks atsisakymas nuo skundo nėra besąlyginis pagrindas nutraukti bylą, nes teismas nepriima atsisakymo nuo skundo, jeigu tai prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui (CPK 42 straipsnio 2 dalis, 308 straipsnio 1 dalis).
Apeliantė patvirtino, kad jai yra aiškios ir suprantamos atskirojo skundo atsisakymo teisinės pasekmės (CPK 308 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 42 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų.
Teisėjų kolegija sprendžia, jog yra visos sąlygos, būtinos atsakovės apeliacinio skundo atsisakymui priimti. Todėl prašymas dėl atsisakymo nuo apeliacinio skundo tenkintinas ir apeliacinis procesas dėl apeliantės R. A. apeliacinio skundo nutrauktinas (CPK 308 straipsnis).
Pagal CPK 87 straipsnio 2 dalį, jei ieškovas atsisako ieškinio, jį atsiima arba šalys sudaro taikos sutartį, jam grąžinama 75 proc. sumokėto žyminio mokesčio sumos. Jeigu byla nurodytais būdais užbaigiama ją nagrinėjant apeliacine tvarka, grąžinama 100 procentų žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą.
Kaip matyti iš bylos dokumentų, apeliantė už apeliacinį skundą buvo sumokėjusi 50 Eur žyminį mokestį (b. l. 128). Kauno apygardos teismas 2015-07-10 nutartimi grąžino apeliantei R. A. 30 Eur permokėtą žyminio mokesčio mokestį, kadangi mokėtina žyminio mokesčio suma sudaro 20 Eur (b. l. 112).
Atsižvelgiant į tai, jog apeliacinio skundo atsisakė tik vienas iš dviejų apeliantų (ieškovų), todėl sumokėta minimali 20 Eur žyminio mokesčio suma pagal CPK 87 straipsnio 1 dalies 2 punktą negrąžintina.
Dėl neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės
Apeliantas A. K. įrodinėja, jog ieškinio pateikimo dieną ieškovas neturėjo 580 000 Lt galiojusio reikalavimo skolininkui.
Actio Pauliana – specialus su sutarčių laisvės principo ribojimu susijęs kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikį lemia kreditoriaus siekis kontroliuoti skolininką, neleisti šiam piktnaudžiauti savo teisėmis ir taip užtikrinti įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų skolininko pareigų kreditoriui įvykdymą. CK 6.66 straipsnyje nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Šiame straipsnyje įtvirtintas actio Pauliana institutas yra specialus kreditoriaus interesų gynimo būdas, kuriuo jam suteikiama galimybė panaikinti skolininko piktnaudžiavimo savo teisėmis padarinius, taip užtikrinant skolininko prisiimtų įsipareigojimų vykdymą. Taigi actio Pauliana suteikia ne sandorio šaliai – kreditoriui – teisę ginčyti skolininko su trečiaisiais asmenims sudarytus sandorius, todėl, taikydami šį institutą, kaip vieną išimtinių sandorių negaliojimo atvejų, teismai turi užtikrinti kreditoriaus, skolininko ir jo turtą įsigijusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Įvertinus, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, ir siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu bei nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės teisėjų sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).
Viena actio Pauliana pagrindu pareikšto ieškinio tenkinimo sąlygų – neabejotina ir galiojanti kreditoriaus reikalavimo teisė. Ši actio Pauliana patenkinimo sąlyga reiškia, kad kreditorius privalo įrodyti turintis neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, sudariusiam actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2013).
Nustatyta, jog likviduojama UAB „Žemyna“ 2005-07-26 reikalavimo perleidimo sutartimi perleido kreditoriui VĮ Turto bankas reikalavimo teisę į skolininko A. K. 580 000 Lt skolą pagal Kauno apygardos teismo 2004-06-22 išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-271/2004 (v. b. Nr. 0123/14/00375 l. 2 – 3). Likviduojama ŽŪB „Žemyna“ apie 2005-07-26 reikalavimo perleidimo sutarties sudarymą skolininką informavo raštu, kuris A. K. buvo įteiktas asmeniškai 2005-08-08 (b. l. 96). Ieškovas į antstolį, dėl skolos išieškojimo, pagal 2004-06-22 vykdomąjį raštą Nr. 2-271/2004, kreipėsi 2014-04-02 (v. b. l. 4). A. M. P. kontoroje 2014-04-07 gautas Kauno apygardos teismo 2004-06-22 vykdomasis raštas Nr. 2-271/2004; šiame vykdomajame rašte nurodyta, jog Kauno apygardos teismo 2004-03-01 sprendimas už akių įsiteisėjo 2004-04-05 (v. b. Nr. 0123/14/00375, l. 13). Skolininkas 580 000 Lt prievolės nėra įvykdęs iki šiol. 2005-07-26 reikalavimo perleidimo sutartis, sudaryta tarp likviduojamos ŽŪB „Žemyna“ ir VĮ Turto bankas, yra galiojanti. Pirmosios instancijos teisme atsakovai 2005-07-26 reikalavimo perleidimo sutarties teisėtumo neginčijo. Apeliaciniame skunde draudžiama kelti reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis).
Tais atvejais, kai skolininkas ginčija kreditoriaus reikalavimo teisę ar šios dydį, ginčas turėtų būti nagrinėjamas iki sprendimo dėl skolininko sudaryto sandorio negaliojimo actio Pauliana pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-809/2003). Neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės skolininkui turėjimas, kaip actio Pauliana sąlyga, reiškia, kad toks reikalavimas taikomas, kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba įvykdęs ją netinkamai. Teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, būtina turėti omenyje tai, kad actio Pauliana taikymo atveju svarbus yra prievolės tarp kreditoriaus ir skolininko atsiradimo momentas, nes kreditorius, prievolės pagrindu įgydamas reikalavimo teisę skolininkui, taip pat įgyja teisę naudotis įstatymo suteikiama jo reikalavimo teisės apsauga bei gynimo būdais. Pagal bendrąją taisyklę naudoti actio Pauliana ieškinį, kaip teisių gynimo būdą, kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo. Taigi tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo momento, gali pažeisti kreditoriaus teises ir interesus, nes skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2004).
Konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju prievolė tarp kreditoriaus VĮ Turto bankas ir skolininko A. K. atsirado 2005-07-26 (nuo reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo) ir kreditorius per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį (iki visiško 580 000 Lt reikalavimo įvykdymo) įgijo teisę naudotis įstatymo suteikiama jo reikalavimo teisės apsauga bei gynimo būdais. Todėl apeliacinio skundo argumentas, jog ieškovas neturi galiojančios ir neabejotinos reikalavimo teisės atmestinas kaip nepagrįstas.
Iš vykdomosios bylos Nr. 0123/14/00375 nustatyta, kad 2014-04-10 patvarkymas priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti, 2014-04-10 raginimas įvykdyti sprendimą bei 2014-04-10 vykdymo išlaidų apskaičiavimas skolininkui A. K. įteikti pasirašytinai 2014-04-28 (v. b. l. 8). Iš teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, jog Kauno apylinkės teismas 2014-06-12 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-14958-528/2014, netenkino pareiškėjo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, taip pat A. K. išaiškino kad, nesutikdamas su antstolio procesiniais veiksmais, skundą jis turi pateikti antstoliui. Apeliacinės instancijos teismas vykdomojoje byloje Nr. 0123/14/00375 nerado jokių duomenų dėl A. K. pareikštų skundų, susijusių su antstolio M. P. vykdomais išieškojimo veiksmais vykdomojoje byloje Nr. 0123/14/00375. Taip pat iš teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, jog teismuose nėra nagrinėjamų bylų, pagal A. K. skundus dėl antstolio M. P. veiksmų.
Atsižvelgiant į tai, kad šios bylos nagrinėjimo dalykas yra 2013-09-17 vekselis, kurio teisėtumo klausimas buvo išspręstas pagal CK įtvirtintus sandorio negaliojo pagrindus bei actio Pauliana institutą, todėl teisėjų kolegija dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, susijusių su vykdomojo rašo pateikimu antstoliui vykdyti, išieškotojo vykdymo procese pakeitimu, procesinių teisių perėmimu, vykdomosios bylos nutraukimu ir kt. nepasisako.
Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą ir sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Priimti apeliantės R. A. atsisakymą nuo atskirojo skundo ir apeliacinį procesą, pradėtą pagal apeliantės R. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 3 d. sprendimo, nutraukti.
Apelianto A. K. apeliacinį skundą atmesti.
Palikti Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 3 d. sprendimą nepakeistą.