- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-05-11
- Bylos Nr.
- e2A-794-436/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-27-3-00413-2016-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Palubinskaitė, Algimantas Kukalis, Arūnas Rudzinskas
- Ieškovas
- UAB „Timbex“
- Atsakovas
- UAB „Lazdijų šiluma“
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio, Rūtos Palubinskaitės ir Arūno Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Timbex“ apeliacinį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-625-780//2016 pagal ieškovės UAB „Timbex“ ieškinį atsakovei UAB „Lazdijų šiluma“ dėl įsiskolinimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Timbex“ dokumentinio proceso tvarka prašė priteisti iš atsakovės UAB „Lazdijų šiluma“ 16 962,90 Eur skolos, 8,05 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Lazdijų rajono apylinkės teismas 2016 m. birželio 3 d. preliminariu sprendimu ieškovės UAB „Timbex“ ieškinį patenkino ir priteisė ieškovei iš atsakovės 16 962,90 Eur skolos, 8,05 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (16 962,90 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme – 2016 m. gegužės 27 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 664,10 Eur bylinėjimosi išlaidų.Atsakovė UAB „Lazdijų šiluma“ pateikė prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo, kuriuose nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašė preliminarų teismo sprendimą panaikinti, o ieškinį atmesti.Ieškovė UAB „Timbex“ pateiktu atsiliepimu į atsakovės prieštaravimus sumažino savo reikalavimo sumą ir prašė pakeisti 2016 m. birželio 3 d. preliminarų sprendimą bei priteisti iš atsakovės 15 925,32 Eur. Ieškovė ieškinį grindė trimis tarp šalių sudarytomis medienos pirkimo–pardavimo sutartimis, pagal kurias ieškovė savo įsipareigojimus įvykdė tinkamai ir pristatė atsakovei medieną, tačiau atsakovė savo įsipareigojimus dėl apmokėjimo tinkamai neįvykdė. Ieškovė pažymėjo, kad visose minėtose sutartyse nebuvo susitarta, kad praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą atsakovas, kaip skolininkas, neturės mokėti Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo (toliau Mokėjimų įstatymas) ar kitų teisės aktų nustatytų palūkanų, taip pat nebuvo nustatytas joks kitas mokamų palūkanų dydis, todėl remdamasi CK 6.261, 6.37, 6.210, 6.73, 6.258 straipsniais, Mokėjimų įstatymu, Lietuvos apeliacinio teismo praktika (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis Nr. e2A-553-407/2015) bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau LAT) formuojama praktika dėl delspinigių ir palūkanų, teigė, kad atsakovas privalo mokėti Mokėjimų įstatyme numatytas palūkanas.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Lazdijų rajono apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 22 d. galutiniu sprendimu pakeitė 2016 m. birželio 3 d. preliminarų teismo sprendimą ir ieškinį patenkino iš dalies – priteisė iš atsakovės UAB „Lazdijų šiluma“ ieškovei UAB „Timbex“ 2 227,46 Eur palūkanų ir 8,05 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (2 227,46 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme – 2016 m. gegužės 27 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, kad atsakovė pažeidė šalių sudarytas sutartis dėl medienos pirkimo ir laiku neatsiskaitė su ieškove už patiektą medieną, todėl atsakovei kyla civilinė atsakomybė atlyginti dėl vėlavimo atsiskaityti ieškovės patirtus nuostolius. Nors atsakovė nesutinka mokėti palūkanų, tačiau pripažįsta, kad ieškovės nurodomas patikslintas Mokėjimų įstatyme numatytų palūkanų paskaičiavimas ir bendras jų dydis yra teisingas. Tarp šalių taip pat nėra ginčo, kad už vėlavimą atsiskaityti atsakovė ieškovei jau yra sumokėjusi 2417,24 Eur delspinigių.Ginčas šioje byloje kilo tik dėl to, ar: 1) ieškovė turi teisę reikalauti iš atsakovės palūkanų pagal Mokėjimų įstatymą, ar tik Sutartyse numatytų delspinigių, 2) ieškovė jau yra atleidusi atsakovę nuo prievolės atlyginti dalį nuostolių, 3) yra suėjęs ieškinio senaties terminas reikšti reikalavimą dėl palūkanų priteisimo. Dėl ieškovės teisės reikalauti palūkanų teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju atsakovė pirko iš ieškovės medieną už sutartą kainą, todėl šalių sudarytos Sutartys atitinka Mokėjimų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus komercinės sutarties požymius. Jeigu palūkanos ar palūkanų dydis komercinėje sutartyje nenustatyti, kreditorius turi teisę į šiame įstatyme nustatyta tvarka apskaičiuojamas palūkanas (Mokėjimų įstatymo 3 straipsnio 2 dalis). Vadinasi nagrinėjamu atveju šalys, kurioms galioja ir yra privalomos tiek CK, tiek Mokėjimų įstatymo nuostatos dėl atsakomybės už netinkamą piniginių prievolių vykdymą (pavėluotus mokėjimus), norėdamos savo tarpusavio santykiuose taikyti Mokėjimų įstatymo nuostatas dėl palūkanų už vėlavimą atsiskaityti, savo Sutartyse neprivalėjo susitarti, kad Mokėjimų įstatyme numatytos palūkanos atsakovei bus taikomos. Priešingai, tam, kad atsakovei nekiltų pareiga mokėti Mokėjimų įstatyme numatytų palūkanų šalys turėjo aiškiai susitarti, kad konkrečiu atveju Mokėjimų įstatyme numatyti prievolės nevykdymo laiku padariniai – palūkanų mokėjimas, nebus taikomi.Šiuo atveju nagrinėjamose Sutartyse šalys susitarė dėl 0,02 procento dydžio delspinigių nuo nesumokėtos sumos taikymo už kiekvieną uždelstą dieną, o palūkanų, kaip kompensavimo priemonės, tiesiogiai Sutartyse nenustatė. Tačiau tai nereiškia, kad tokias sutarties sąlygas galima traktuoti kaip susitarimą atsakovės atsakomybę už netinkamą sutarties vykdymą apriboti tik delspinigiais ir netaikyti Mokėjimų įstatyme numatytų palūkanų.Teismas nustatė, kad šalys Sutartyse ne tik, kad nesiekė apriboti atsakovės atsakomybės vien tik delspinigiais ir nesusitarė netaikyti Mokėjimų įstatyme numatytų palūkanų, bet ir aiškiai susitarė, kad šalims galioja visos pareigos, kurių tiesiogiai neaptarė Sutartyse, bet kurias numato įstatymai. Nagrinėjamu atveju šalių Sutartys numato mišrią atsakovės atsakomybę už netinkamą piniginių prievolių vykdymą, nes jose yra numatytos netesybos, bet nuostolių atlyginimo klausimo jos nereglamentuoja ir jų atlyginimą numato spręsti įstatymo nustatytu būdu. Tokia mišri atsakomybė už netinkamą piniginių prievolių vykdymą pripažįstama teismų praktikoje kaip galima ir neprieštaraujanti nei įstatymui, nei sutarčių laisvės principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys 3K-3-98/2014, e3K-3-153-916/2016).Teismas pripažino, kad ieškovė turi teisę pasirinki ne tik sutartinį savo teisių gynimo būdą, kurį prašo taikyti atsakovė, bet ir sutartinį, ir įstatyme nustatytą, kurį numato šalių sudarytos Sutartys. Teismas dėl atsakovės prievolės atlyginti dalį nuostolių pasibaigimo ieškovei atleidus atsakovę nuo delspinigių mokėjimo nurodė, kad atsižvelgiant į kasacinio teismo išaiškinimus nagrinėjamu atveju ieškovė negalėtų prisiteisti ir delspinigių, ir palūkanų už tą patį laikotarpį, nes tokiu atveju kreditoriui būtų sumokėta dviguba kompensacija už laiku negrąžintas lėšas ir taip būtų pažeistos skolininkės teisės ir teisėti interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis e3K-3-153-916/2016). Tai reiškia, kad ieškovė turi teisę į tik tą kompensavimo priemonę, kuri yra didesnė.Šiuo atveju Mokėjimų įstatyme numatytos palūkanos, dėl kurių dydžio už atsakovės vėlavimo atsiskaityti laikotarpį nėra ginčo, yra didesnės už Sutartyse nustatytus delspinigius, todėl ieškovė turi teisę gauti reikalaujamas palūkanas, tačiau delspinigiai, kuriuos ieškovė taip pat turi teisę reikalauti, turi būti įskaitomi į palūkanas.Byloje nėra ginčo, jog ieškovė buvo pareikalavusi iš atsakovės ne tik 2417,24 Eur delspinigių pagal 2014 m. birželio 27 d. ir 2014 m. lapkričio 28 d. PVM sąskaitas faktūras, kuriuos faktiškai ir gavo, bet ir daugiau delspinigių už ankstesnį laikotarpį. Atsakovė UAB „Lazdijų šiluma“ 2014 m. sausio 29 d. raštu Nr. 041-s paprašė ieškovės UAB „Timbex“ neskaičiuoti delspinigių, o ieškovė UAB „Timbex“ 2014 m. sausio 29 d. rašte Nr. 14-887 nurodė atsakovei nekreipti dėmesio į atsiųstą delspinigių sąskaitą faktūrą ir ją sunaikinti. Toks šalių raštų turinys patvirtina, kad ieškovė buvo atsiuntusi atsakovei apmokėti delspinigių sąskaitą faktūrą, o atsakovei paprašius delspinigių neskaičiuoti, atleido atsakovę nuo pareigos juos mokėti. Nors ieškovė nesutinka, kad šiuo susirašinėjimu atsisakė pagal Sutartis priklausančių delspinigių, tačiau toks argumentas niekuo nepagrįstas ir atmestinas.Ieškovės išrašytos 2014 m. birželio 27 d. ir 2014 m. lapkričio 28 d. delspinigių PVM sąskaitos faktūros taip pat aiškiai patvirtina, kad ieškovė atleido atsakovę nuo prievolės mokėti delspinigius, susidariusius iki 2014 m. sausio 29 d., nes šiose dvejose PVM sąskaitose faktūrose delspinigiai skaičiuojami tik nuo 2014 m. sausio 30 d. 2014 m. sausio 29 d. raštu ieškovė nebuvo atleidusi atsakovės nuo delspinigių už ankstesnį laikotarpį. Todėl teismas pripažino, kad atsakovės prievolė mokėti delspinigius, pareikalautus už laikotarpį iki 2014 m. sausio 29 d., pasibaigė tiek šalių susitarimu (CK 6.125 straipsnio 1 dalis), tiek ieškovei atleidus atsakovę nuo šios prievolės įvykdymo (CK 6.129 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad į ieškovės reikalaujamas kompensuojamąsias palūkanas turi būti įskaityta ne tik 2417,24 Eur delspinigių, kuriuos atsakovė faktiškai sumokėjo, bet ir ta delspinigių dalis, nuo kurios ieškovė pati atleido atsakovę, kuri sudaro 13 657, 86 Eur.Teismas sprendė, kad šie delspinigiai įskaitytini į ieškovės patikslintą reikalaujamų palūkanų pagal Mokėjimų įstatymą sumą. Tokiu būdu iš atsakovės ieškovei priteistina 2227,46 Eur palūkanų pagal Mokėjimų įstatymą (15 885,32 Eur palūkanų – 13 657, 86 Eur delspinigių).Nors teismas pripažino, kad ieškovė atleido atsakovę nuo prievolės mokėti delspinigius, susidariusius iki 2014 m. sausio 29 d., tačiau tai nereiškia, kad už šį laikotarpį ieškovė visiškai atleido atsakovę nuo prievolės atlyginti nuostolius už vėlavimą atsiskaityti. Kadangi ieškovė turi teisę į didesnes palūkanas, kaip neįrodinėtino dydžio nuostolių atlyginimą, tai atleidimas nuo mažesnių delspinigių, kurie įskaičiuojami į palūkanas, savaime nereiškia ir atleidimo nuo skirtumo tarp palūkanų ir delspinigių. Ieškovė nuo palūkanų, mokėtinų pagal Mokėjimų įstatymą, atsakovės niekada neatleido, todėl atsakovė privalo mokėti visą skirtumą tarp mokėtinų palūkanų ir delspinigių, nuo kurių ieškovė atsakovę atleido, už visą vėlavimo atsiskaityti laikotarpį. Mokėjimų įstatymo 7 straipsnio 1, 2 dalys nustato, kad kreditorius, įgijęs teisę į komercinėje sutartyje ar įstatyme nustatytas palūkanas, turi teisę be įspėjimo iš skolininko gauti 40 eurų sumą. Todėl pripažinus ieškovo teisę į Mokėjimų įstatyme nustatytas palūkanas, jo reikalavimas priteisti 40 Eur taip pat yra pagrįstas ir tenkintinas. Teismas dėl ieškinio senaties termino, atsižvelgęs į CK 1.125 straipsnio 9 dalyje numatytą penkerių metų ieškinio senaties terminą reikalavimui priteisti palūkanas, taip pat įvertinęs kasacinio teismo išaiškinimą, kad reikalavimui priteisti palūkanas taikytinas CK 1.125 straipsnio 9 dalyje numatytas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-387/2013), sprendė, kad atsakovės prašymas nagrinėjamoje byloje taikyti šešių mėnesių ieškinio senaties terminą atmestinas kaip nepagrįstas
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Timbex“ prašo Lazdijų rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 22 d. galutinį sprendimą pakeisti ir ieškovės ieškinį patenkinti visiškai, priteisiant iš atsakovės UAB „Lazdijų šiluma“ 15 925,32 Eur, 8,05 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas neteisingai aiškino byloje esantį 2014 m. sausio 29 d. raštą Nr. 14-887. Ieškovė šiuo raštu neatsisakė pagal ieškovės ir atsakovės sudarytas medienos pardavimo–pirkimo sutartis priklausančių delspinigių mokėjimo už minėtų sutarčių vykdymo laikotarpį iki 2014 m. sausio 29 d. ir neatleido atsakovės nuo pareigos mokėti minėtus delspinigius, kadangi minėtame rašte, kuris buvo pateiktas kaip ieškovės atsakymas į iš atsakovės gautą 2014 m. sausio 29 d. raštą Nr. 041-s, nebuvo pasakyta, kad atsakovė yra atleidžiama nuo delspinigių mokėjimo. Ieškovė tik sutiko anuliuoti konkrečią išrašytą ir atsakovei pateiktą delspinigių sąskaitą faktūrą. Ieškovė aiškiai nepareiškė atsakovei, kad atsakovė yra atleidžiama nuo pareigos mokėti delspinigius, nes pats konkrečios sąskaitos faktūros anuliavimo faktas savaime nereiškia, kad ją išrašęs asmuo atsisako reikalavimo teisės ir teisės ją ateityje vėl išrašyti bei reikalauti mokėjimo.Po 2014 m. sausio 29 d. ieškovė išrašė atsakovei naujas delspinigių sąskaitas faktūras, kuriose nebuvo reikalaujama mokėti delspinigių už laikotarpį iki 2014 m. sausio 29 d., kadangi ieškovei buvo žinoma aiški kasacinio teismo praktika dėl CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkto, kad reikalavimui priteisti netesybas (delspinigius) įstatymas numato sutrumpintą 6 mėnesių senaties terminą, taikymo, todėl nebuvo prasmės išrašinėti sąskaitas faktūras didesnei delspinigių sumai.Byloje nėra pateikta sąskaita faktūra 13 657,86 EUR sumai, kurią ieškovė savo 2014 m. sausio 29 d. raštu Nr. 14-887 paprašė atsakovės sunaikinti. Taigi, byloje nėra jokio įrodymo, kuris neginčijamai patvirtintų, kokio dydžio delspinigių sumai ieškovė buvo išrašiusi ir pateikusi atsakovei apmokėti delspinigių sąskaitą faktūrą iki 2014 m. sausio 29 d., kurią vėliau ieškovė savo raštu Nr. 14-887 paprašė atsakovės sunaikinti. Byloje nėra jokio įrodymo, kad ieškovė būtų atleidusi atsakovę nuo visos 13 657,86 EUR delspinigių sumos mokėjimo.Ieškovė nereikalavo iš atsakovės mokėti apskritai jokių delspinigių, o reikalavo tik palūkanų pagal LR Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymą. Pagal visas byloje esančias medienos pardavimo–pirkimo sutartis atsakovė nėra daugiau sumokėjusi ieškovei jokių netesybų ar palūkanų, kurie galėjo būti pagrindu mažinti ieškovės prašomą priteisti palūkanų sumą.Nors teismas savo sprendime ir konstatavo, kad pripažinus ieškovės teisę į Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatyme nustatytas palūkanas, jos reikalavimas priteisti 40 EUR pagal minėto įstatymo 7 straipsnio 1 dalį taip pat yra pagrįstas ir tenkintinas, tačiau sprendimo rezoliucinėje dalyje buvo nurodyta tik priteistina 2227,46 EUR palūkanų suma (be 40 EUR sumos), nors pagal sprendimo turinio logiką turėjo būti priteista bent 2267,46 EUR suma.Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė UAB „Lazdijų šiluma“ prašo apeliacinį skundą atmesti, Lazdijų rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 22 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą, iš ieškovės priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:Faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad iki kreipimosi į teismą ieškovė savo teisių gynimo būdą reikalauti atsakomybės taikymo už termino įvykdyti prievolę praleidimą buvo realizavusi – UAB „Timbex“ pagal tas pačias sąskaitas, už tą patį laikotarpį yra pareikalavusi atsakovės sumokėti delspinigius: 2014 m. sausio 29 d. pareikalavo sumokėti delspinigius, paskaičiuotus iki 2014 m. sausio 29 d. Atsakovei paprašius netaikyti atsakomybės už vėlavimą vykdyti pinigines prievoles, UAB „Timbex“ 2014 m. sausio 29 d. raštu Nr. 14-887 atleido atsakovę nuo prievolės įvykdymo už laikotarpi iki 2014 m. sausio 29 d. (CK 6.129 str.); pagal 2014 m. birželio 27 d., 2014 m. lapkričio 28 d. išrašytas sąskaitas faktūras Nr. 001424, Nr. 01544 pareikalavo sumokėti 2417,27 Eur delspinigius už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 30 d., kuriuos atsakovė sumokėjo 2016 m. balandžio 19 d. Šiuos atsakovės sumokėtus delspinigius pati ieškovė išminusavo iš priskaičiuotų palūkanų sumos. Tokiu būdu ieškovė siekia dvigubos civilinės atsakomybės taikymo.Ieškovė iš prašomų priteisti 15 885,32 Eur palūkanų jau yra išskaičiavusi atsakovės sumokėtus 2417,27 Eur delspinigius, kurie buvo paskaičiuoti nuo 2014 m. sausio 30 d. Kadangi ieškovė atleido atsakovę nuo prievolės sumokėti delspinigius, paskaičiuotus iki 2014 m. sausio 29 d., kurie sudarė 13 657,86 Eur, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai skundžiamu sprendimu iš prašomų priteisti palūkanų išskaičiavo 13 657,86 Eur delspinigių sumą.UAB „Lazdijų šiluma“ 2014 m. sausio 29 d. rašto Nr. 041-29 ir UAB „Timbex“ 2014 m. sausio 29 rašto Nr. 14-887 turinys aiškiai patvirtina, kad ieškovė buvo atsiuntusi UAB „Lazdijų šiluma“ apmokėti delspinigių sąskaitą faktūrą, o atsakovei paprašius delspinigių neskaičiuoti, UAB „Timbex“ atleido nuo pareigos juos mokėti. Faktas, kad pačiame ieškovės 2014 m. sausio 29 d. rašte nėra nurodyta, jog atsakovė yra atleidžiama nuo prievolės sumokėti paskaičiuotus delspinigius, savaime nepaneigia, kad 2014 m. sausio 29 d. raštu UAB „Tiinbex“ atleido atsakovę nuo prievolės sumokėti delspinigius, paskaičiuotus iki 2014 m. sausio 29 d. Nurodymas atsakovei sunaikinti sąskaitą faktūrą, patvirtina, kad ieškovė laisva valia, niekieno neverčiama atsisako teisės reikalauti iš atsakovės iki 2014 m. sausio 29 d. dienos paskaičiuotų delspinigių.Teismas, pripažinęs, kad ieškovė 2014 m. sausio 29 d. raštu atleido atsakovę nuo delspinigių sumokėjimo iki 2014 m. sausio 29 d. nustatydamas delspinigių dydį rėmėsi atsakovės į bylą pateiktu 13 657,86 Eur delspinigių paskaičiavimu iki 2014 m. sausio 29 d. Atsakovė negalėjo teismui pateikti UAB „Timbex“ išrašytos sąskaitos faktūros, kuria buvo paskaičiuoti delspinigiai iki 2014 m. sausio 29 d., nes sąskaitą sunaikino, kaip tai buvo nurodžiusi padaryti pati ieškovė. Kadangi atsakovė visuomet elgėsi sąžiningai ir ieškove pasitikėjo, nei pačios sąskaitos faktūros, nei jos kopijos neišsaugojo.Ieškovė, kuri ir buvo išrašiusi atsakovei iki 2014 m. sausio 29 d. paskaičiuotų delspinigių sąskaitą faktūrą, galėjo pateikti ją teismui, taip išsklaidydama bet kokias abejones ir ginčus dėl delspinigių sumos, nuo kurių mokėjimo ieškovė atsakovę atleido, tačiau to nepadarė, nes, galimai, šis įrodymas ieškovei yra nenaudingas.Ieškovė pirmosios instancijos teisme nesirėmė argumentais, kad UAB „Timbex“ 2014 m. sausio 29 d. buvo pateikusi atsakovei 1598,03 Eur dydžio delspinigių sąskaitą faktūrą, dėl ko pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nenagrinėjo ir nevertino. Todėl, remiantis CPK 306 straipsnio 2 dalimi įtvirtinta imperatyvia nuostata, minėti UAB „Timbex“ argumentai apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtini.Teismas sprendime pripažino ieškovės teisę į 40 Eur sumos priteisimą pagal Mokėjimų įstatymo 7 str. 1 d. nuostatas, tačiau sprendimo rezoliucinėje dalyje nepasisakė dėl šios sumos priteisimo. Visų pirma, tai nėra pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Pati ieškovė apeliaciniame skunde pripažino, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pasisakė, jog ieškovės reikalavimas priteisti 40 Eur yra tenkintinas, tačiau per klaidą sprendimo rezoliucinėje dalyje to nenurodė. Ši teismo klaida galėjo būti ištaisyta remiantis papildomu teismo sprendimo institutu, o ne apeliuojant (CPK 277 str.). Antra, atsakovė ieškovės prašomos priteisti 40 Eur sumos neginčija ir sutinka ją sumokėti gera valia.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Ieškinys yra grindžiamas trimis tarp šalių sudarytomis medienos pardavimo–pirkimo sutartimis: 1) 2011 m. rugsėjo 8 d. sutartimi Nr. 20110908EG01/LST01, 2) 2011 m. rugsėjo 12 d. sutartimi Nr. 11-041PS, 3) 2013 m. spalio 21 sutartimi Nr. 13-49PS, kuriose šalys susitarė dėl 0,02 procento dydžio delspinigių nuo nesumokėtos sumos taikymo už kiekvieną uždelstą dieną, o palūkanų, kaip kompensavimo priemonės, tiesiogiai sutartyse nenustatė. Byloje ginčo dėl to, kad atsakovė laiku su ieškove pagal sutartis neatsiskaitė, nėra. CK 6.260 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad praleidęs prievolės įvykdymo terminą skolininkas atsako kreditoriui už dėl termino praleidimo padarytus nuostolius. Kreditoriaus interesų apsauga gali būti įgyvendinama netesybų ir (ar) palūkanų institutais, taikomais jo pasirinkimu. Vadovaujantis CK 6.71 straipsnio 1 dalimi, netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Palūkanų sąvoka, skirtingai negu netesybų, CK nėra įtvirtinta, tačiau, sistemiškai aiškinant šį institutą reglamentuojančias teisės normas, galima išskirti dvejopo pobūdžio palūkanas: palūkanas, atliekančias užmokesčio už pinigų skolinimąsi funkciją (mokėjimo, pelno palūkanos), ir palūkanas, atliekančias minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo funkciją (kompensuojamosios palūkanos). Taigi, tiek kompensuojamųjų palūkanų, tiek netesybų tikslas yra kompensuoti dėl prievolės neįvykdymo patirtus nuostolius.Šalių sudarytų sutarčių sąlygose yra numatyta, jog visa, ko neapima sutartys, reglamentuoja įstatymai (2011 m. rugsėjo 8 d. sutarties 8.1 punktas, 2011 m. rugsėjo 12 d. ir 2013 m. spalio 21 d. sutarčių 9.1 punktai), o pretenzijos dėl piniginių prievolių nevykdymo (netinkamo vykdymo) gali būti reiškiamos įstatymų nustatyta tvarka bei nėra ribojamos jokia šiose sutartyse nustatyta tvarka ir apribojimais (2011 m. rugsėjo 8 d. ir 2011 m. rugsėjo 12 d. sutarčių 5.5 punktas ir 2013 m. spalio 21 d. sutarties 6.5 punktai). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalys sutartyse aiškiai susitarė, jog šalims galioja visos pareigos, kurių tiesiogiai neaptarė sutartyse, bet kurias numato įstatymai, šiuo atveju Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo (toliau – Mokėjimo įstatymas) nuostatos. Taigi, pripažintina, kad ieškovė turi teisę pasirinki ne tik sutartinį savo teisių gynimo būdą, bet kartu ir įstatyme nustatytą, nes tokią galimybę numato šalių sudarytos sutartys. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs UAB „Timbex“ 2014 m. sausio 29 d. rašto Nr. 14-887 ir UAB „Lazdijų šiluma“ 2014 m. sausio 29 d. rašto Nr. 041-s turinius, sprendė, kad ieškovė buvo pareikalavusi iš atsakovės delspinigių už vėlavimą atsiskaityti už laikotarpį iki 2014 m. sausio 29 d., tačiau šio reikalavimo atsisakė. Teismas padarė išvadą, kad UAB „Timbex“ 2016 m. kovo 21 d. reikalavimas sumokėti palūkanas patvirtina, jog ieškovė pareikalavo iš atsakovės taip pat ir palūkanų už visą vėlavimo atsiskaityti pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras laikotarpį. Tai reiškia, kad ieškovė, kaip teisių reikalauti nuostolių atlyginimo turėtoja, nagrinėjamu atveju yra pasirinkusi ne sutartinį, o sutartinį ir įstatyme nustatytą savo teisių gynimo būdą, kadangi iš atsakovės pareikalavo ir delspinigių, ir kompensuojamųjų palūkanų. Tačiau teismas sprendė, kad tokiu atveju nustatant atsakovės civilinės atsakomybės ribas, būtina atsižvelgti į netesybų ir kompensuojamųjų palūkanų santykį, jeigu jų reikalaujama už tą patį laikotarpį.Kasacinio teismo praktikoje suformuluota taisyklė, kad kai palūkanos atlieka ne atlyginimo (mokėjimo, pelno) funkciją, o nuostolių kompensavimo, ir tampa skolininko atsakomybės forma, iš skolininko negalima papildomai priteisti netesybų. Nuostoliai, kuriuos jau kompensuoja palūkanos, apima netesybas, t. y. netesybos įskaitomos į nuostolius, šiuo atveju – į kompensuojamųjų palūkanų dydį (CK 6.73 straipsnio 1dalis, 6.258 straipsnio 2dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Liuks“ v. AB „Farmak“, bylos Nr. 3K-3-156-687/2015; 2014 m. birželio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB Vilniaus universaliųjų metalo konstrukcijų gamykla v. BAB „Sunonis“, bylos Nr. 3K-3-307/2014). Taigi, jeigu prievolės įvykdymo termino praleidimo atveju šalys susitaria ir dėl netesybų, ir dėl kompensuojamųjų palūkanų, priteisiant jas pagal tokius reikalavimus, atlyginama tik didesnioji suma, apimanti mažesniąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-153-916/2016).Taigi, kasacinis teismas yra suformavęs praktiką, jog kompensuojamąsias palūkanas pagal įstatymą turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenustatė kitokių tokio prievolės nevykdymo padarinių. Tačiau sprendžiant dėl netesybų ir kompensuojamųjų palūkanų priteisimo, priteisiama tik ta kompensavimo priemonė, kuri yra didesnė.Apeliantė UAB „Timbex“ savo skunde nurodo, kad byloje nėra įrodymų, kokio dydžio delspinigių sumai ieškovė buvo išrašiusi ir pateikusi atsakovei apmokėti delspinigių sąskaitą faktūrą už laikotarpį iki 2014 m. sausio 29 d., kurią vėliau ieškovė savo raštu Nr. 14-887 paprašė atsakovės sunaikinti. Byloje nėra jokio įrodymo, kad ieškovė būtų atleidusi atsakovę nuo visos 13 657,86 Eur delspinigių sumos mokėjimo.Iš byloje esančių duomenų matyti, kad tarp šalių eilę metų vyko geranoriškas bendradarbiavimas. Tokia išvada darytina iš atsakovės UAB „Lazdijų šiluma“ 2014 m. sausio 29 d. rašto Nr. 041-s, kuris adresuotas ieškovei. Šiame rašte nurodoma, kad atsakovė ne visada laiku atsiskaito už pateiktą kurą, nes klientai vėluodavo atsiskaityti su atsakove už suteiktas paslaugas. Tačiau UAB „Timbex“, sutartyje numatytų sankcijų netaikydavo, todėl prašė ir ateityje neskaičiuoti delspinigių už nesavalaikį atsiskaitymą, bei pasižadėjo ateityje tuo nepiktnaudžiauti ir per einamųjų metų vasario mėnesį įsiskolinimą sumažinti 100 000 Lt (el. b. l. 101). Ieškovė UAB „Timbex“, atsakydama į šį raštą, 2014 m. sausio 29 d. raštu Nr. 14-887 prašė nekreipti dėmesio į atsakovei atsiųstą delspinigių sąskaitą faktūrą ir ją sunaikinti (el. b. l. 68).Pagrindo netikėti atsakovės UAB „Lazdijų šiluma“ argumentais, kad gavus iš atsakovės prieš tai minėtą 2014 m. sausio 29 d. raštą Nr. 14-887, gautą delspinigių sąskaitą faktūrą sunaikino, nėra. Ieškovė minėtos sąskaitos kopijos į bylą nepateikė, tačiau atsakovė UAB „Lazdijų šiluma“ pateikė teismui delspinigių skaičiuotę pagal laiku neapmokėtas sąskaitas faktūras, išrašytas už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 30 d. iki 2013 m. lapkričio 30 d.. Delspinigiai, kurie sudaro 13 657,86 Eur, paskaičiuoti iki 2014 m. sausio 29 d. (el. b. l. 143). Ieškovė UAB „Timbex“ savo delspinigių skaičiuotės teismui nepateikė, įrodymų, patvirtinančių, kad delspinigiai yra mažesni, taip pat nepateikė. Be to, ieškovė savo rašytiniuose paaiškinimuose šio delspinigių dydžio neginčijo, todėl teigti, kad atsakovės paskaičiuota delspinigių suma 13 657,86 Eur yra neteisinga, nėra jokio teisinio pagrindo. Todėl laikytina, kad šie delspinigiai paskaičiuoti teisingai pagal sutartyse numatytą delspinigių normą ir vėlavimo atsiskaityti dienų skaičių. Ieškovė UAB „Timbex“ pateikė teismui pagal Mokėjimo įstatymą paskaičiuotų palūkanų suvestinę, iš kurios nustatyta, kad tuo pačiu laikotarpiu, už kurį buvo paskaičiuoti delspinigiai pagal sutartį, t. y. nuo 2011 m. spalio 31 d. iki 2014 m. sausio 31 d. sudaro 15 925,32 Eur (el. b. l. 102–103). Taigi, byloje nustatyta ir dėl to nėra ginčo, kad paskaičiuotos už tą patį laikotarpį palūkanos pagal Mokėjimo įstatymą yra didesnės už sutartyse nustatytus delspinigius, be to ieškovė turi teisę gauti reikalaujamas palūkanas, tačiau delspinigiai, kurių ieškovė taip pat turi teisę reikalauti, pagal prieš tai minėtą suformuotą kasacinio teismo praktiką turi būti įskaitomi į palūkanas. Tačiau pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad prieš tai minėtų raštų turinys aiškiai atskleidžia ieškovės valią geranoriškai, šalių susitarimu atleisti atsakovę nuo prievolės mokėti delspinigius už laikotarpį iki 2014 m. sausio 29 d.Apeliantė su šia teismo išvada nesutinka ir savo skunde nurodo, kad teismas neteisingai aiškino byloje esančio ieškovės UAB „Timbex“ 2014 m. sausio 29 d. rašto Nr. 14-887, adresuoto atsakovei, turinį. Apeliantės teigimu ieškovė šiuo raštu neatsisakė pagal ieškovės ir atsakovės sudarytas medienos pardavimo–pirkimo sutartis priklausančių delspinigių mokėjimo už minėtų sutarčių vykdymo laikotarpį iki 2014 m. sausio 29 d. ir neatleido atsakovės nuo pareigos mokėti minėtus delspinigius.Prievolės pasibaigimas įvykdymu (CK 6.123 straipsnis) ir prievolės pasibaigimas, kai kreditorius atleidžia skolininką nuo jos įvykdymo (CK 6.129 straipsnis), yra skirtingi, tarpusavyje konkuruojantys prievolių pabaigos pagrindai. Kai kreditorius skolininką atleidžia nuo visos neįvykdytos prievolės arba prievolės neįvykdytos dalies įvykdymo, tai prievolė baigiasi ne įvykdymu (CK 6.123 straipsnis), o skolininko atleidimu nuo prievolės įvykdymo (CK 6.129 straipsnis). Prievolei pasibaigti šiuo pagrindu, jeigu atleidimas nuo prievolės įvykdymo nepažeidžia trečiųjų asmenų teisių į kreditoriaus turtą, pakanka vien kreditoriaus valios, išskyrus atleidimo nuo prievolės vykdymo už atlyginimą atvejį. CK 6.129 straipsnis nenustato atleidimo nuo prievolės įvykdymo formos, todėl kreditoriaus valia gali būti išreikšta bet kokia forma, išskyrus atvejus, kai jos išraiškos formą nustato įstatymas arba sutartis. Bet kuriuo atveju atleidimas nuo prievolės įvykdymo turi būti išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2011).Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė UAB „Timbex“ 2014 m. sausio 29 d. rašte Nr. 14-887 aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė valią atleisti atsakovę nuo prievolės mokėti delspinigius, nes ieškovė prašė atsakovės UAB „Lazdijų šiluma“ nekreipti dėmesio į atsiųstą delspinigių sąskaitą faktūrą ir ją sunaikinti. Šiame rašte nenurodyta, kad ieškovė sutinka, jog delspinigiai būtų sumokėti vėliau ar pan. Be to, iš vėlesnių atsakovei pateiktų sąskaitų faktūrų matyti, kad delspinigiai pagal sutartį buvo skaičiuojami nuo 2014 m. sausio 30 d. ir vėliau. Tai reiškia, kad atsakovės prievolė mokėti delspinigius, pareikalautus už laikotarpį iki 2014 m. sausio 29 d., pasibaigė ieškovei atleidus atsakovę nuo šios prievolės įvykdymo (CK 6.129 straipsnio 1 dalis).Taigi, esant nustatytoms aplinkybės sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad mišrios civilinės atsakomybė atveju mažesni delspinigiai nėra atskirai priteisiama neįrodinėtinų nuostolių suma, o yra tik dalis didesnių palūkanų, kaip neįrodinėtino dydžio nuostolių, todėl į palūkanas turi būti įskaitomi net tik faktiškai gauti delspinigiai, bet ir tie delspinigiai, kurių pareikalavęs kreditorius vėliau pats atsisakė ir dėl to prievolė juos mokėti skolininkui pasibaigė. Tokiu atveju kreditorius, teismui pripažinus, kad ieškovė atsisakė delspinigių, kurie jau buvo pareikalauti prieš tai, pati atleido skolininkę nuo atitinkamos prievolės dalies įvykdymo, todėl gali reikalauti tik skirtumo tarp delspinigių ir palūkanų, jeigu pastarosios yra didesnės ir jų kreditorius neatsisakė.Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įskaitydamas delspinigius į ieškovės patikslintą reikalaujamų palūkanų pagal Mokėjimų įstatymą sumą, pagrįstai nusprendė, jog iš atsakovės UAB „Lazdijų šiluma“ ieškovei UAB „Timbex“ priteistina 2 227,46 Eur palūkanų pagal Mokėjimų įstatymą (15 885,32 Eur palūkanų – 13 657, 86 Eur delspinigių), teisingai vertino byloje esančius įrodymus ir tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, priešingu atveju kreditoriui būtų sumokėta dviguba kompensacija už laiku negrąžintas sumas ir taip būtų pažeistos skolininkės teisės ir teisėti interesai.Apeliantė nurodo, kad teismas savo sprendime konstatavo, jog pripažinus ieškovės teisę į Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatyme nustatytas palūkanas, jo reikalavimas priteisti 40 Eur pagal minėto įstatymo 7 straipsnio 1 dalį yra pagrįstas ir tenkintinas, tačiau sprendimo rezoliucinėje dalyje šios sumos iš atsakovės nepriteisė.Teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje iš tiesų nurodė, kad Mokėjimų įstatymo 7 straipsnio 1, 2 dalys nustato, jog kreditorius, įgijęs teisę į komercinėje sutartyje ar įstatyme nustatytas palūkanas, turi teisę be įspėjimo iš skolininko gauti 40 Eur sumą. Todėl pripažinus ieškovės teisę į Mokėjimų įstatyme nustatytas palūkanas, jos reikalavimas priteisti 40 Eur taip pat yra pagrįstas ir tenkintinas, tačiau rezoliucinėje dalyje dėl šios sumos priteisimo nieko nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu į rezoliucinę dalį per klaidą neįrašius motyvuojamojoje dalyje padarytos išvados negali būti pagrindas naikinti ar keisti skundžiamą teismo sprendimą. CPK 276 straipsnis suteikia teismui tiek šalių prašymu, tiek savo iniciatyva ištaisyti aiškias rašymo apsirikimo klaidas, kurių ištaisymas nekeičia teismo sprendimo esmės. Šia teise šalys nepasinaudojo, tačiau atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, jog sutinka priteistiną 40 Eur sumą gera valia sumokėti ieškovei. Pažymėtina, kad atsakovė UAB „Lazdijų šiluma“ apeliacinės instancijos teismui pateikė 2014 m. sausio 24 d. lėšų pervedimo nurodymą, iš kurio matyti, kad atsakovė ieškovei gera valia pervedė 40,00 eur pagal Lazdijų rajono apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-625-780/2016 (el. b. l. 185).
41. Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančių įrodymų visumą, jų pakankamumą, sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 177, 185 straipsniai), todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o ieškovės UAB „Timbex“ apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.
42. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsakovės UAB „Lazdijų šiluma“ apeliacinės instancijos teisme tyrėtos teisinės pagalbos išlaidos sudarė 180 Eur (el. b. l. 191–193), todėl teismui nusprendus netenkinti ieškovės apeliacinio skundo, šios išlaidos priteistinos iš ieškovės UAB „Timbex“ atsakovės naudai (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Lazdijų rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės UAB „Timbex“ (juridinio asmens kodas 111621867) atsakovei UAB „Lazdijų šiluma“ (juridinio asmens kodas 165219441) 180,00 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.
Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.