Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Jurgis Kiškis Baudžiamoji byla Nr. 1A-26-290/2014

Teisėjas Bronislovas Liatukas Proceso Nr. 1-23-1-00204-2012-8

2014 m. kovo 4 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Jurgio Kiškio, teisėjų Algerdo Urbšio ir Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, Audronei Stankevičiūtei dalyvaujant prokurorui Andrejui Klimaševskij, nuteistajam M. L., jo gynėjui advokatui Daniui Svirinavičiui, nuteistajam T. Č., jo gynėjui advokatui Edgarui Jautakiui, nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams G. U. ir E. U. bei nukentėjusiojo atstovui advokatui Vaclovui Kaminskiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo E. U., nuteistojo T. Č. bei nuteistojo M. L. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo: M. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau – BK)187 str. 1 d., 135 str. 1 d. – laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. T. Č. nuteistas pagal BK 135 str. 1 d. – laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 3 (trims) mėnesiams, atliekant ją pataisos namuose.

Civiliniai ieškiniai patenkinti iš dalies: iš M. L. nukentėjusiajam G. U. priteista turtinė žala – 968 Lt (devyni šimtai šešiasdešimt aštuoni litai). Solidariai iš M. L. ir T. Č. priteista neturtinę žalą nukentėjusiesiems: E. U. – 50 000 Lt (penkiasdešimt tūkstančių litų), G. U. – 10 000 Lt (dešimt tūkstančių litų). Valstybinės ligonių kasos pareikštas civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

kad M. L., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 187 str. 1 d., 135 str. 1 d. už tai, jog, 2012 m. kovo 4 d., apie 2.00 val., ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), priklausančioje nukentėjusiajam G. U., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia koja išspirdamas užrakintas duris, sugadino svetimą - G. U. priklausantį turtą - durų staktą ir prie jos esančią kambario sienos apdailą, padarydamas nukentėjusiajam G. U. 986 Lt turtinę žalą. Taip pat 2012 m. kovo 4 d., apie 2.00 val., ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu tiksliai nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrai su T. Č., sudavė rankomis ir kojomis nukentėjusiajam E. U. ne mažiau kaip 5 smūgius į galvą, krūtinę, nugarą, padarė nukentėjusiajam E. U. galvos sumušimą su poodinėmis kraujosruvomis dešinėje kaktos, smilkinio, viršugalvio srityje, dešinės akies vokuose, kraujosruvą po dešinės akies obuolio jungine, nosies sumušimą su odos nubrozdinimu veide su lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimu, krūtinės ląstos sumušimą su kairio plaučio sužalojimu su oro ir kraujo susikaupimu kairėje krūtinplėvės ertmėje, su kraujosruva kairiajame plautyje, dėl kurio nukentėjusiajam E. U. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl apatinio skiltinio broncho pašalinimo E. U. neteko 40 procentų bendro darbingumo.

T. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 135 str. 1 d. už tai, jog 2012 m. kovo 4 d., apie 2.00 val., ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu tiksliai nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrai su M. L., sudavė rankomis ir kojomis nukentėjusiajam E. U. ne mažiau kaip 5 smūgius į galvą, krūtinę, nugarą, padarė nukentėjusiajam E. U. galvos sumušimą su poodinėmis kraujosruvomis dešinėje kaktos, smilkinio, viršugalvio srityje, dešinės akies vokuose, kraujosruvą po dešinės akies obuolio jungine, nosies sumušimą su odos nubrozdinimu veide su lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimu, krūtinės ląstos sumušimą su kairio plaučio sužalojimu su oro ir kraujo susikaupimu kairėje krūtinplėvės ertmėje, su kraujosruva kairiajame plautyje, dėl kurio nukentėjusiajam E. U. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl apatinio skiltinio broncho pašalinimo E. U. neteko 40 procentų bendro darbingumo.

Skunde pažymėjo, kad bausmė M. L. apylinkės teismo nuosprendyje paskirta neteisingai, nes jo veika yra netinkamai kvalifikuota. Vertinant M. L. veiką pagal BK 28 str. 3 d., 135 str., turėtų būti taikomos imperatyvios BK 62 str. 3 d. normos, kurios sudaro pagrindą jeigu jau ne paskirti švelnesnę bausmės rūšį (sakykime, laisvės apribojimą ar pan.), tai bent jau paskirti mažesnę bausmę, nei BK 135 str. 1 d. sankcijoje numatyta mažiausia bausmė. Taip pat apylinkės teismas skirdamas nuteistajam M. L. bausmę, neįvertino neteisėto nukentėjusiojo elgesio, kai būtent dėl jo ir kilo konfliktas. Todėl yra aktualios BK normos t.y. 59 str. 1 d. 9 p., 10 p. ir apylinkės teismo nuosprendžio išvada, kad nėra lengvinančių atsakomybę aplinkybių nepagrįsta. Abejotinas yra sunkinančios aplinkybės inkriminavimas nuteistajam M. L. nuosprendyje nurodant, jog jo atsakomybę sunkina ta aplinkybė, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas neblaivus. Baudžiamojo įstatymo normos šiuo atveju nėra imperatyvios. Tai yra, net jeigu nusikalstama veika padaroma neblaiviame stovyje, teismas nebūtinai privalo tą aplinkybę laikyti sunkinančia kaltininko atsakomybę aplinkybe. Teismas tokiais atvejais turi atsižvelgti į byloje nustatytą aplinkybių visetą. Kadangi šiuo atveju nagrinėjamoje byloje eina kalba apie veiką prieš asmenį (pagrindinėje kaltinimo dalyje), tokiu atveju svarbu įvertinti ir paties nukentėjusiojo elgesį, visą tos kaltinamajam inkriminuotos veikos kontekstą. Byloje nustatytos tokios faktinio pobūdžio aplinkybės, kurios sudaro pagrindą neinkriminuoti nuteistajam M. L. sunkinančios jo atsakomybę aplinkybės. Apylinkės teismas neįvertino byloje nustatytų svarbių aplinkybių, kad M. L. praeityje neteistas, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, yra gana jauno amžiaus žmogus, bylos procese elgėsi tinkamai - davė išsamius parodymus, gailėjosi ir gailisi dėl kilusių pasekmių nukentėjusiajam, pastarojo atsiprašė, atlygino žalą ligonių kasoms.

Nuteistojo nuomone Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. nuosprendis jo atžvilgiu yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes jame teismo išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, nuosprendis surašytas nesilaikant baudžiamojo proceso įstatymų, jame padarytos išvados dėl jo kaltumo nepagrįstos išsamiai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Pagal BPK 241 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuostatą, teismas privalo taikyti visas įstatymų numatytas priemones, kad bylos aplinkybės būtų ištirtos išsamiai ir nešališkai. Kauno apylinkės teismas pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę į nešališką teismą. Byloje nėra duomenų, kad teisėjas, nagrinėdamas bylą, turėjo išankstinį nusistatymą ar buvo tendencingas, tačiau nešališko teismo nuostata apima ne tik subjektyvųjį teismo nešališkumą. Teismas turi būti nešališkas ir objektyviai, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę, o tai reiškia, kad teismas privalo užtikrinti, jog procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami taip, kad proceso metu negalėtų susidaryti įspūdis, jog bylą nagrinėjantis teismas yra vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. To bylos nagrinėjimo metu, nebuvo pasiekta. BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šią nuostatą pirmosios instancijos teismas pažeidė. Byloje priimtas procesinis dokumentas - nuosprendis - neatitinka BPK 302-307 straipsniuose numatytų reikalavimų. Beveik visa nuosprendžio aprašomoji dalis, su nežymiais pakeitimais, nukopijuota nuo kaltinamojo akto. Minėtos aplinkybės leidžia teigti, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė remdamasis ne teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtais įrodymais, bet ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, todėl darytina išvada, kad Kauno apylinkės teismas, priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį, nebuvo nešališkas objektyviąja prasme ir tai nesiderina su BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 44 straipsnio 5 dalyje ir 301 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais reikalavimais. Tokie pirmosios instancijos teismo veiksmai reiškia esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą (BPK 326 str. 1 d. 4 p.), dėl ko skundžiamas nuosprendis negali būti laikomas teisėtu.

Nuteistasis T. Č. skunde pažymėjo, kad teismo išvados yra nemotyvuotos, nuosprendyje tik išdėstyti įrodymai ir konstatuota, jog jis padarė inkriminuotus veiksmus, tačiau įrodymų analizė neatlikta, nenurodyta, kokie duomenys ir kaip patvirtina konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Teismas neįvertino, kad nukentėjusysis E. U. buvo labai girtas, jo veiksmai buvo neadekvatūs, jis užsirakino ir neįleido į kambarį kitų asmenų pasiimti striukių, nusirengė nuogai, keikėsi ir įžeidinėjo kitus. Visų liudytojų parodymai apie minėtas aplinkybės sutampa su jo ir M. L. parodymais. Byloje yra prieštaravimas dėl kirvio buvimo pas E. U. tuo metu, kai durys į kambarį buvo išlaužtos. Tiek jis, tiek M. L. nuosekliai tvirtino, kad E. U. turėjo rankose kirvį ir nors nukentėjusysis tai neigia, šią aplinkybę iš dalies patvirtino liudytojas A. M., kuris parodė matęs, kad (duomenys neskelbtini) kažką laikė rankoje. Detaliau šios svarbios aplinkybės teismas netyrė. Vertinant įrodymų visumą, teismas turėjo pagrindą padaryti išvadą, kad E. U. turėjo kirvį rankose, kuriuo sužalojo M. L.. Nusikaltimo sudėties požymių visuma (objektyvieji požymiai - veika, padariniai, priežastinis ryšys ir subjektyvieji požymiai- kaltė, motyvas tikslas) yra būtinas teisinis pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir tiksliai kvalifikuoti veiką. Teismas neįvertino reikšmingos aplinkybės, kad fizinis smurtas nukentėjusiojo atžvilgiu buvo pavartotas neturint tikslo jo sunkiai sužaloti, o tik sukelti fizinį skausmą ir buvo nukreiptas siekiant atimti iš jo kirvį, kurį jis turėjo rankose ir kuriuo sužalojo M. L.. Šios aplinkybės turi reikšmės jo ir M. L. veikų kvalifikacijai, todėl subjektyviosios pusės požymio analizė leistų individualizuoti ir teisingai kvalifikuoti kiekvieno kaltinamojo veiką. Nuosprendyje nėra padaryta jokios įrodymų analizės ir išvadų dėl subjektyviosios, o ir kitų požymių jų veikose buvimo, todėl neaišku, kuo remiantis teismas padarė išvadą apie jų veiksmų bendrumą. Nuosprendyje iš viso nepasisakoma dėl nusikaltimo, numatyto BK 135 str. 1 d., sudėties požymių buvimo jo veikoje, o tik formaliai nurodyta, kad veika teisingai kvalifikuota pagal minėtą straipsnį.

Nuteistas T. Č. skunde taip pat teigė, kad specialisto išvadoje Nr. G 1019/12(02) konstatuota, kad nukentėjusiajam padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Pirmos instancijos teismas teisminio nagrinėjimo metu neapklausė specialisto apie sužalojimų atsiradimo mechanizmą, pačioje išvadoje taip pat nėra duomenų koks sunkaus sveikatos sutrikdymo atsiradimo mechanizmas.

Skunde pažymėjo, kad byloje galima nustatyti kiekvieno iš kaltinamųjų padarytus konkrečius veiksmus, ir juos individuliai įvertinti. Byloje yra duomenys (M. L. ir jo parodymai), kad M. L. koja kelis kartus spyrus į duris, šios staiga atsidarė ir pataikė į E. U., nes jis stovėjo arti. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir neįvertino byloje esančių duomenų apie tai, kad M. L. prišokęs prie nukentėjusiojo koja išspyrė iš E. U. dešinės rankos kirvį, įspyrė E. U. į sėdmenis ir koja spausdamas iš viršaus E. U. krūtinę ir petį prispaudė jį prie grindų. Šios aplinkybės leidžia manyti, kad yra ne mažiau kaip du sunkaus sveikatos sužalojimo atsiradimo mechanizmai, o duomenų paneigiančių, kad ne taip buvo sunkiai sutrikdyta E. U. sveikata, nėra. Tik apklausus specialistą galima nustatyti ar sunkus sveikatos sutrukdymas galėjo būti padarytas esant minėtomis aplinkybėmis. Jeigu būtų nustatyta, kad E. U. krūtinės ląstos sumušimas galėjo būti padarytas gavus smūgį durimis arba M. L. koja suspaudus E. U. krūtinę, tokiu atveju nebūtų pagrindo daryti išvados apie jo ir M. L. veiksmų bendrumą, nes jie vienu atveju, net nebuvo patekę į kambarį, kuriame buvo E. U., o antru atveju, sunkus sužalojimas galėjo atsirasti dėl konkrečių M. L. veiksmų. Visais atvejais yra pagrindas daryti išvadą apie tyčios (tiesioginės, netiesioginės) jo ir M. L. veiksmuose nebuvimą ir atitinkamai kvalifikuoti veikas. Visi kiti E. U. nustatyti sužalojimai yra nežymus sveikatos sutrikdymas, todėl jo veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 140 str. 1 d. Teismas taip pat neįvertino, kad byloje nėra jokių duomenų, kad jis su M. L. bendrais veiksmais turėjo tikslą sunkiai sužaloti E. U.. Byloje esantys duomenys leidžia teigti, kad jo veiksmai buvo tyčiniai tik siekiant nukentėjusiajam sukelti fizinį skausmą turint tikslą atimti kirvį, kuriuo E. U. grasino jam ir M. L., o pastarąjį ir sužalojo. Jo manymu visos šios nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino įrodymų visumos, todėl padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, teismas bylą išnagrinėjo nepilnai ir nevisapusiškai, todėl padarė esminius baudžiamojo proceso pažeidimus (BPK 20 str. 3, 5 d.).

Jeigu būtų nustatyta, kad jo veiksmuose nėra BK 135 str. 1 d. požymių ir nėra jo bei M. L. bendrų veiksmų, atitinkamai įvertinant teismų praktiką turėtų būti sprendžiamas klausimas ir dėl civilinio ieškinio (solidarios prievolės ir ieškinio dydžio).

Nukentėjusysis E. U. apeliaciniu skundu prašė pakeisti Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, t.y. sutinkamai su LR BK 61 str. 2 d. nuostatomis M. L. ir T. Č., skirti 6 (šešis) metus laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose, o pareikštą 150 000 Lt. civilinį ieškinį tenkinti visiškai. Jis su Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu nesutinka, nes teismas nepagrįstai paskyrė per švelnią bausmę, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, reglamentuojantį bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str., 61 str.), neobjektyviai ir neteisingai įvertino nustatytas byloje faktines aplinkybes, todėl priėmė neteisingą nuosprendį, bei nepagrįstai priteisė per mažą pareikšto civilinio ieškinio dalį. Nukentėjusysis nurodo, kad M. L. ir T. Č. pripažinti kaltais padarę sunkų nusikaltimą (BK 11 str. 5 d.) už kurį numatoma, išskirtinai, tik laisvės atėmimo bausmė iki dešimt metų. Lietuvos Respublikos BK 61 str. nustato bausmės skyrimo taisykles. Šiuo atveju teismas teisingai įvertino, jog nėra nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o yra tik jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kadangi nusikaltimą jie padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo tiesioginės įtakos nusikaltimo padarymui, tačiau nevertino aplinkybės, jog nuteistieji nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teismo posėdžio metu padarę jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas kaltais neprisipažino, todėl nepagrįstai jiems paskyrė švelnias laisvės atėmimo bausmes, - žemiau bausmės vidurkio, numatyto BK 135 str. 1 d. sankcijoje. Be to skunde nurodė, kad neturtinė žala yra nustatoma atsižvelgiant į LR CK 6.250 str. 2 d., taip pat atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 3 K-j 03/2009). Skunde pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo pareiškęs civilinį ieškinį 150000 litų neturtinei žalai atlyginti, o teismas nepagrįstai priteisė per mažą civilinį ieškinį. Jam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Dėl padarytų fizinių sužalojimų gydėsi Kauno klinikose. Padarytų fizinių, moralinių ir psichologinių sužalojimų liekamuosius reiškinius jaučia ir dabar. Šiuo metu, dėl naujai atsiradusios psichologinės ligos, ambulatoriškai gydosi Kauno Šilainių poliklinikos Psichikos sveikatos centre. Jam nustatyta psichologinė liga, kurią oficialiai pripažino III lygio psichiatrai iš KMUK Psichiatrijos klinikos ir II lygio psichiatrai ir psichologai iš Šilainių Psichiatrijos centro. Nustatyta diagnozė ir paskirtas gydymas. Jis yra pažeistas psichologiškai, gydosi bei reikės gydytis ir ateityje. Dėl to turės didelių sunkumų gyvenime. Taip pat yra traumuotas fiziškai, niekada negalės sportuoti, plaukioti, nardyti, bėgioti, o kai susilauks vaikų, negalės pilnai viskuo aprūpinti, nes negali dirbti pagal specialybę. Išgyventi iš pašalpos yra neįmanoma. Jau metus gauna 350 Lt. pašalpą, o galėjo, kas mėnesį uždirti 10 kartų daugiau. Kai ieškojo darbo - visi darbdaviai apsidžiaugdavo sužinoję apie jo sugebėjimus ir specialybę, tačiau sužinoję apie fizinę būklę, dirbti nepriimdavo. Patirta netiesioginė finansinė žala nuo įvykio datos iki šios dienos jau siekia apie 35 000 Lt. Jis prarado norą bendrauti ir susipažinti su naujais žmonėmis, taip sumažėjo bendravimo galimybės, neturės galimybių gyventi pilnavertį gyvenimą. Prašo atsižvelgti į naujai iškilusias aplinkybes - į atsiradusią psichinę ligą bei kitas paminėtas aplinkybes tokias kaip fizinė negalia ir moralinė skriauda.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistųjų ir jų gynėjų prašymus apeliacinius skundus tenkinti, o nukentėjusiojo atmesti, nukentėjusiojo E. U. ir jo atstovo prašymus nukentėjusiojo apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistųjų skundus atmesti, nukentėjusiojo G. U. prašymą E. U. skundą tenkinti, o nuteistųjų skundus atmesti, prokuroro prašymą visus apeliacinius skundus atmesti bei išanalizavusi visas bylos aplinkybes ir įvertinusi visus įrodymus, kolegija padarė išvadą, kad apeliaciniai skundai yra nepagrįsti, todėl atmestini.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai sprendė veikos kvalifikavimo, kaltės, bausmės klausimus, laikantis bausmių skyrimo pagrindų (LR BK 54 str.). Esminių Lietuvos Respublikos BPK pažeidimų, nagrinėjant šią bylą, nepadaryta.

Dėl nuteistojo M. L. gynėjo Daniaus Svirinavičiaus apeliacinio skundo

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas M. L. kaltės dėl jam inkriminuotų veiksmų klausimą ir priimdamas sprendimą pripažinti jį kaltu, rėmėsi paties M. L., nukentėjusiųjų E. U., G. U., liudytojų R. P., J. A., P. Ž., E. Navicko, D. B., J. I., A. M., parodymais, M. L. parodymų patikrinimo vietoje protokolu, 2012-05-03 daiktų apžiūros protokolu, 2012-04-19 specialisto išvada, kita bylos medžiaga, ką įrodymų visete vertino kaip įrodymus, pagrindžiančius nusikalstamos veikos sudėties buvimą M. L. veiksmuose.

Apeliaciniame skunde prašoma dėl kaltinimo pagal BK 187 str. 1 d. taikyti BK 31 str. nuostatas. Šiame straipsnyje yra įtvirtintas būtinasis reikalingumas, kaip viena iš aplinkybių, šalinančių baudžiamąją atsakomybę.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad BK 31 str. 1 d. nurodoma, kad asmuo neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus už veiką, kurią jis padarė siekdamas pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, jeigu šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis, ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti. Iš šio įstatymo formuluotės matyti, kad baudžiamoji atsakomybė už padarytą veiką pašalinama tik tada, kai nustatomos būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygos: pavojus baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms turi būti realus ir akivaizdus, šis pavojus negali būti pašalintas kitomis priemonėmis, padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad šiuo atveju nebuvo jokio realaus gresiančio pavojaus nuteistojo ar visuomenės interesams, t. y. byloje nėra duomenų, kad E. U. neatidavus daiktų kaltinamiesiems, ar visuomenei dėl to grėstų pavojus. Tuo tarpu byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad nuteistasis M. L. įvykio metu buvo agresyvus ir neblaivus, o prieš tai buvo kilęs konfliktas virtuvėje dėl ko nukentėjusysis užsirakino kambaryje, kuriame buvo kaltinamųjų asmeniniai daiktai, tik siekdamas išvengti muštynių. Taigi akivaizdu, kad šiuo atveju nebuvo jokio realaus gresiančio pavojaus nuteistojo ar visuomenės interesams, todėl nėra ir pagrindo pateisinti apelianto veiksmus. Dėl šių aptartų aplinkybių nėra jokio pagrindo tenkinti nuteistojo prašymą ir taikyti jam BK 31 str. nuostatas.

Taip pat apeliaciniame skunde prašoma dėl kaltinimo numatyto BK 135 str. 1 d. taikyti BK 28 str. nuostatas.

Motyvuojamoji dalis

Kolegija pažymi, kad pagal BK 28 straipsnio 1 dalį nustatytą teisę į būtinąją gintį asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalies prasme asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taikant ir aiškinant šią nuostatą teismų praktikoje būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes (kasacinės nutartys Nr. 2K-558/2006, 2K-342/2006, 2K-627/2007, 2K-186/2008, 2K-336/2008, 2K-487/2009 ir kt.). Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besiginančiųjų į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Kėsinimosi ypatybės (ginamų vertybių svarba, puolimui naudojamos priemonės, veiksmų jėga, intensyvumas ir pan.) nulemia ir gynybą sudarančių veiksmų bei jų padarinių teisėtumo vertinimą. Taip pat net ginantis negali būti peržengtos būtinosios ginties ribos, kurių turinys atskleidžiamas BK 28 straipsnio 3 dalyje. Būtinosios ginties ribos peržengiamos, kai yra visos būtinos sąlygos vienu metu: a) nužudymas arba sunkus sveikatos sutrikdymas; b) tai padaroma tiesiogine tyčia (besiginantysis suvokia, jog gynybai nėra būtini tokie padariniai, tačiau jų nori ir siekia; c) gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Net ir esant visoms šioms būtinoms sąlygoms vienu metu, įstatymas numato du atvejus, kuriems esant nepripažįstama, jog peržengtos būtinosios ginties ribos. Neužtraukia baudžiamosios atsakomybės veikimas, kai: a) būtinosios ginties ribos peržengtos dėl didelio sumišimo ar didelio išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis; b) ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, nukentėjusysis E. U., pirmas nepuolė kaltinamųjų kirviu, jis buvo užsirakinęs kambaryje, kas netgi atvirkščiai rodo jo gynybinę poziciją. Atsižvelgiant į apeliacinio skundo motyvus pažymėtina, kad kaltinamiesiems nebuvo nuo ko gintis, bei į tai, kad kaip teigia kaltinamasis M. L. nukentėjusiojo veiksmai dėl neblaivumo buvo sunkiai numatomi, tačiau kaltinamieji galėjo laisvai išeiti iš nukentėjusiojo buto, jiems nebuvo užkirstas kelias pasišalinti iš įvykio vietos.

Apylinkės teismas, skirdamas bausmę M. L., atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį (padaryti nesunkus ir sunkus nusikaltimai), į tai, kad abi nusikalstamos veikos padarytos tyčia, į tai, kad abu nusikaltimai yra baigtiniai, į M. L. asmenybę (neteistas, tačiau anksčiau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės nereabilituojančiais pagrindais, nedirba), į tai, kad pilnai atlygino Valstybinei ligonių kasai nukentėjusiojo gydymo išlaidas, į tai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o tik jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė.

Teisėjų kolegijos nuomone, bausmė parinkta tinkama, ji užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą bei leis pasiekti bausmės tikslus.

Apeliaciniu skundu teigiama, kad nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai yra per dideli ir prašoma juos mažinti.

Apylinkės teismas pagrįstai įvertino nukentėjusiojo G. U. civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo, nes teismui buvo pateikti atitinkami dokumentai, pagrindžiantys civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala gali pasireikšti tiek fizinio pobūdžio (fizinis skausmas, kūno sužalojimas, juos lydintys nepatogumai ir pan.), tiek dvasinio pobūdžio (dvasiniai išgyvenimai, emocinė depresija, pažeminimas, bendravimo galimybių sumažėjimas, ir pan.) padariniais. Atkreiptinas dėmesys, kad tiek fizinio, tiek dvasinio pobūdžio padariniai vertinami ne tik įvykusio fakto, bet ir ateities požiūriu, t. y. kokią įtaką jie turės nukentėjusiojo visuomeninei, profesinei, kūrybinei veiklai, šeiminiams santykiams ir pan. Asmens sužalojimo ar susargdinimo atveju įvertinamas ne tik sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, sveikatos grąžinimo metodų taikymas, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-200/2010, 2K-551/2013).

Apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis E. U. patyrė didžiulę žalą sveikatai su liekamojo pobūdžio reiškiniais, iš esmės pasikeitė jo gyvenimo kokybė: po įvykio jam buvo atlikta sudėtinga operacija, gydytas reanimacijos skyriuje, nuolat turi vartoti vaistus, žymiai pablogėjo bendravimo galimybės, negali dirbti sunkaus fizinio darbo (neteko 40 proc. bendro darbingumo). Nustatė, kad patirta žala yra didelė. Taip pat sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis G. U. patyrė didelius dvasinius išgyvenimus dėl to, kad buvo sunkiai sužalotas jam artimas žmogus – sūnus, į tai, kad šiuo metu jis turi rūpintis sūnumi, teikti jam visokeriopą pagalbą. Pagrįstai nustatė, kad nukentėjusysis G. U. patyrė neturtinę žalą.

Atsižvelgiant į nuosprendyje išdėstytus motyvus, nukentėjusiųjų E. U. ir G. U. civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo išnagrinėti atsižvelgiant į visus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, nustatytus CK 6.250 str. 2 d. ir nukentėjusiesiems priteisti neturtinės žalos dydžiai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos priteisti nepažeidžiant nei baudžiamojo proceso, nei civilinės materialinės teisės normų.

Dėl nuteistojo T. Č. apeliacinio skundo

Apeliaciniu skundu T. Č. teigia, kad nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, kad neatitinka baudžiamajame įstatyme keliamų reikalavimų.

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis LR BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Kolegija konstatuoja, kad šiuos įstatymo reikalavimus teismas taikė tinkamai, įrodymus vertino išsamiai ir nešališkai, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai T. Č. pripažino kaltu už nusikalstamos veikos padarymą ir skyrė jam bausmę.

Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kaip minėta anksčiau, BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad įrodymus teisėjai vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolas ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų patikrinimo, vertinimo taisyklių buvo laikomasi. Visos bylos aplinkybės ištirtos ir įvertintos tinkamai. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Šių reikalavimų teismas nepažeidė. Teismas nuosprendyje nurodė, kokie įrodymai patvirtina apelianto kaltumą, nurodė išvadas ir motyvus, kodėl jis kaltas nusikalstamos veikos padarymu. Nėra pagrindo nesutikti su teismo išvada, kad T. Č. padarė sunkų nusikaltimą.

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas specialisto surašiusio išvadą Nr. G 1019/12(02) nepaklausė kokiu mechanizmu buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, kadangi anot jo kaltinamajam M. L. kelis kartus spyrus koja į duris, šios pateikė į nukentėjusįjį E. U., taip pat vėliau kaltinamasis M. L. koja spaudė nukentėjusįjį iš viršaus krūtinę ir petį, todėl tai galėjo sukelti sunkų nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą.

Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad teisiamųjų posėdžių metu šalys turi būti aktyvios, įrodinėti jų argumentus pagrindžiančias aplinkybes, todėl nuteistasis T. Č. ar jo gynėjas galėjo nevaržomai užduoti klausimus specialistui.

Nuteistasis taip pat nurodė, kad tyčia siekė sukelti nukentėjusiajam tik fizinį skausmą, tačiau neturėjo tikslo sunkiai sužaloti nukentėjusįjį.

Kolegija konstatuoja, kad kaltinamojo veiksmai vertinami, kaip neapibrėžta tyčia. Neapibrėžta tyčia yra tada, kai asmuo padaro žymiai didesnes pasekmes negu planavo, o tokiu atveju veika vertinama pagal padarytas pasekmes.

Dėl nukentėjusiojo E. U. apeliacinio skundo

Nukentėjusysis skunde teigė, kad nuteistiesiems buvo paskirtos per švelnios bausmės, nes buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad dėl kaltinamajam M. L. paskirtos bausmės pagrįstumas buvo aptartas nagrinėjant nuteistojo M. L. gynėjo apeliacinį skundą, todėl teismas dar kartą to paties nekartoja.

Apygardos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę T. Č. atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas sunkus nusikaltimas), į tai, kad nusikalstama veika padaryta tyčia, į tai, kad nusikaltimas yra baigtinis, į T. Č. asmenybę (neteistas, dirba), į tai, kad pilnai atlygino Valstybinei ligonių kasai nukentėjusiojo gydymo išlaidas, į atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, į vieną kaltinamojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Teisėjų kolegijos nuomone, bausmė parinkta tinkama, ji užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą bei leis pasiekti bausmės tikslus.

Nukentėjusysis E. U. skunde taip pat teigė, kad teismas jam priteisė nepagrįstai mažą civilinį ieškinį, tačiau teismas apie civilinio ieškinio pagrįstumą pasisakė nagrinėjant nuteistojo M. L. apeliacinį skundą, todėl dar kartą to pateis kartoti nėra jokio tikslo ir pagrindo.

Kolegija įvertinusi visas šias aplinkybes padarė išvadą, kad apylinkės teismo nuosprendis yra teisingas, teisėtas ir pagrįstas, todėl jį nei keisti, nei tuo labiau naikinti apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais ir motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p

nutarė:

Nuteistojo M. L. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus, nuteistojo T. Č. ir nukentėjusiojo E. U. apeliacinius skundus atmesti.