Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Henricho Jaglinskio ir Aldonos Tilindienės (pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų G. B. ir A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-09-20 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų G. B. ir A. B. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ dėl sutarties nutraukimo ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-09-20 sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Priešingai nei teigiama skunde, šilumos pirkimo-pardavimo sutartis laikoma sudaryta ne nuo patalpų, o nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie centralizuotos šildymo sistemos. Apeliantai patalpų atjungimą atliko,nepaisydami galiojusiu teisiniu reglamentavimu įtvirtintos daugiabučio namo butų ir kitų patalpų šilumos įrenginių atjungimo nuo šilumos perdavimo tinklų ar daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos įrenginių tvarkos.Nors apeliantai ir turi teisės aktais įtvirtintą pasirinkimo teisę – nesinaudoti bendrovės centralizuotai teikiama šilumos energija, ši teisė nėra absoliuti. Vien fizinio atsijungimo nuo šilumos energijos tiekimo įrenginių tokioje situacijoje aiškiai nepakanka konstatavimui, kad apeliantų ir atsakovės tarpusavio įsipareigojimai pasibaigė. Teismas pagrįstai konstatavo, kad šilumos pirkimo-pardavimo santykiai nenutraukti, nes centralizuotos šiluminės energijos tiekimo nutraukimas galimas tik ieškovams atlikus teisės aktais nustatytus veiksmus.Atsakovas laiko, kad prievoliniai šilumos tiekimo-vartojimo santykiai tarp atsakovo ir apeliantų nėra pasibaigę, t.y. iki tol, kol apeliantai įteisins atsijungimą arba pateiks reikalingus dokumentus liudijančius šilumos įrenginių atjungimą įstatymų nustatyta tvarka. Teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantai nepateikė įrodymų, jog atsijungė nuo centralizuotų šiluminės energijos tinklų teisėtai.Pastate suvartotos šilumos energijos kiekis namo šilumos vartotojams yra paskirstomas pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005-05-05 nutarimu Nr. 03-19 patvirtintą šilumos paskirstymo metodą Nr. 4. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 d. ir Metodo Nr. 4 1.2. p. ir 3 p. visas pastate suvartotas šilumos kiekis apskaitomas atsiskaitomuoju šilumos prietaisu – įvadiniu šilumos skaitikliu. Visi mokesčiai už suvartotą šilumos energiją skaičiuojami, remiantis šio įvadinio skaitiklio parodymais, t.y. nei daugiau nei mažiau skaičiuojama tik už tiek kiek suvartojama. Pagrįstai nustatyta, kad įvadiniu apskaitos prietaisu užfiksuotas pateiktas šilumos energijos kiekis yra paskirstomas teisėtai.Apeliantai nesutinka su šilumos energijos paskirstymu, tačiau nenurodo, kokiu kitu teisėtu būdu šilumos energija turėtų būti skirstoma. Jei pastatų patalpų savininkai nesutinka su šilumos paskirstymo pastatuose tvarka, jie teisės aktų nustatyta tvarka gali pasirinkti kitą iš Komisijos rekomenduojamų arba su šia institucija suderintų šilumos paskirstymo metodą. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad atsakovas Metodą Nr. 4, kaip šilumos paskirstymo metodą, taikė netinkamai, pažeidžiant norminių teisės aktų reikalavimus.Apeliantams pateikus dokumentus, patvirtinančius teisėtą atjungimą, jie kaip pastato bendrasavininkai privalėtų atsiskaityti šilumos tiekėjui už jiems tenkančią bendro naudojimo patalpose ir įrenginiuose suvartotos šilumos energijos dalį.Atsakovas kaip šilumos tiekėjas vykdė jam numatytas pareigas iki pastato tiekimo-vartojimo ribos, t.y. iki įvadinio apskaitos prietaiso tiekė šilumos energiją ir jokių pretenzijų ar nusiskundimų iš prižiūrėtojo nebuvo ir nėra gavęs. Sprendime pagrįstai nustatyta, kad atsakovas pilnai įvykdė jam numatytas pareigas, tuo tarpu apeliantai savo pareigų šildymo įrenginius atjungti teisės aktų nustatyta tvarka nevykdė. Įsiteisėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-07-11 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-3472-541/2014 įgyja res judicata galią, jis tampa neginčytinas ir privalomas visiems fiziniams ir juridiniams asmenims bei vykdytinas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Patenkinus apeliantų ieškinį – būtų nepagrįstai ir neteisėtai panaikintas įsiteisėjęs 2014-07-11 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-3472-541/2014.Pažymi, kad nėra jokio pagrindo Komisijos dalyvavimui ir išvados teikimui byloje. Bylos nagrinėjimo metu buvo atliekamas planinis patikrinimas, kurio pagrindu bus nustatoma nauja bazinė šilumos kaina, t.y. tai neturi jokios įtakos apeliantų nurodytam laikotarpiui ir klausimams dėl konkretaus pateikto šilumos energijos kiekio (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), kuris išmatuotas įvadiniu apskaitos prietaisu. Vilniaus miesto apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. 2-3472-541/2014 Valstybinė energetikos inspekcija prie energetikos ministerijos kaip valstybės institucija, jau yra pateikusi savo išvadą dėl apeliantams priklausančių patalpų.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniu skundu nustatytų ribų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas apeliaciniu skundu.Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, privalo patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus.Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė nutraukti tarp šalių sudarytą šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartį ir taikyti restituciją.

Dėl naujų įrodymų išreikalavimo ir bylos medžiagos pripažinimo nevieša

Apeliantai papildomai apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą pripažinti nagrinėjamos civilinės bylos Nr. e2A-2899-553/2016 (dabar e2A-214-553/2017) medžiagą nevieša ir ją nagrinėti uždaruose teismo posėdžiuose bei įpareigoti Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją į nagrinėjamą bylą pateikti atsakovui UAB „Vilniaus energija“ atlikto planinio patikrinimo aktą (išvadą). Savo prašymą grindžia aplinkybėmis, jog audito išvada pagrįstų ieškovų teiginius apie jiems neteisėtai ir nepagrįstai priskaičiuotas sąskaitas už šilumos energiją.Iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2016 m. gruodžio mėn. rašto ieškovui G. B. nustatyta, kad apeliantų prašomoje išreikalauti audito išvadoje yra informacija apie UAB „Vilniaus energija“ komercines (gamybines) paslaptis bei darbuotojų asmens duomenis, apie reguliuojamos, bet ir nereguliuojamos veiklos sąnaudas bei pajamas, kurios nėra įtraukiamos į reguliuojamos šilumos tiekimo (ar) karšto vandens kainas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad prašomas išreikalautas UAB „Vilniaus energija“ planinio patikrinimo aktas neturi tiesioginės sąsajos su nagrinėjama byla. Nagrinėjamu atveju yra sprendžiamas klausimas, ar egzistuoja pagrindas nutraukti tarp šalių konkliudentiniais veiksmais sudarytą šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartį dėl esminio sutarties sąlygų pažeidimo – atsakovo netinkamų pareigų įvykdymo, t. y. energijos šilumos netiekimo į pastatą, kuriame yra ieškovams nuosavybės teisėmis priklausančios patalpos. Tuo tarpu, kaip ir nurodo patys apeliantai, planinio patikrinimo akte nustatyta, kad 2012-2014 m. UAB „Vilniaus energija“ į šilumos kainą nepagrįstai įtraukė daugiau nei 24,3 mln. EUR. Tokie planinio patikrinimo akte esantys duomenys tiesioginės įtakos byloje ieškovų įrodinėjamoms aplinkybėms neturi, o jokių kitokių, kuriuos būtų galima vertinti susijusiais su nagrinėjamu ginču, apeliantai nenurodė. Be to, iš apeliantų pateiktų įrodymų (internetinių straipsnių) matyti, kad nepagrįstos sąnaudos susijusios su permokėtomis lėšomis biokurui įsigyti, darbo užmokesčiui, reprezentacijai, konsultacinėms paslaugoms, labdarai ir kt., o ne su nepagrįstai skaičiuotais mokesčiais už netiektą šilumos energiją. Nors apeliantai nurodo, kad planinio patikrinimo akto duomenys turės įtakos šilumos kainų perskaičiavimui, šie argumentai yra visiškai deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti. Viename iš apeliantų pateiktų internetinių straipsnių nurodyta, kad artimiausiame posėdyje Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija spręs, kaip permokėtos lėšos bus grąžintos vartotojams, todėl yra pagrindas spręsti, kad planinio patikrinimo akte nėra numatytų rekomendacijų dėl šilumos kainų perskaičiavimo. Be to, šilumos kainų perskaičiavimas nepatenka į nagrinėjamosios bylos ribas. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija atmeta apeliantų prašymą išreikalauti papildomus įrodymus. Taip pat atmetamas apeliantų prašymas pripažinti bylos medžiagą nevieša bei bylą nagrinėti uždaruose posėdžiuose, kadangi apeliantai šį savo prašymą grindė aplinkybe dėl planinio patikrinimo akto gavimo, kuriame išdėstyta UAB „Vilniaus energija“ konfidenciali informacija.

Dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo ar sustabdymo

Apeliantai taip pat pateikė prašymą apeliacinės instancijos teismui atidėti civilinės bylos e2A-214-553/2017 nagrinėjimą arba sustabdyti nagrinėjamą civilinę bylą, kol bus išnagrinėta administracinė byla Nr. eI-2037-281/2017, kurioje sprendžiamas ieškovo G. B. prašymas dėl įpareigojimo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pateikti į Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamą civilinė bylą Nr. e2A-214-553/2017 2016-09-14 planinio patikrinimo aktą Nr. S3-1. Apeliacinės instancijos teismui pripažinus, jog planinio patikrinimo aktas neturi tiesioginės įrodomosios reikšmės nagrinėjamai bylai, netenkina apeliantų prašymo dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo ar sustabdymo.

Dėl išvadas teikiančių institucijų įtraukimo į bylą

Apeliantai apeliacinį skundą grindžia aplinkybėmis, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino ieškovų prašymo įtraukti į bylą išvadas teikiančias institucijas. Ieškovai savo prašymą grindė aplinkybėmis, jog įtraukti į bylą Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją, Valstybinę energetikos inspekciją prie Energetikos ministerijos ir Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą būtina, kadangi ieškovai įrodinėja aplinkybes, kad atsakovas nepagrįstai tiekia sąskaitas ieškovams už netiekiamą šilumos energiją ir kad poreikį 2012 m. sausio mėn. nuimti patalpų adresu: (duomenys neskelbtini), radiatorius lėmė patalų avarinė būklė.CPK 49 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog valstybės ir savivaldybių institucijos įstatymų numatytais atvejais gali būti teismo įtraukiamos proceso dalyviais arba įstoti į procesą savo iniciatyva, kad duotų išvadą byloje, siekdamos įvykdyti joms pavestas pareigas, jeigu tai yra susiję su viešojo intereso gynimu, t. y. įtvirtinta teismo teisė, tačiau ne pareiga įtraukti į bylos nagrinėjimą tam tikras institucijas, teikiančias išvadas byloje. Net ir tuo atveju, jeigu teismas būtų įtraukęs minėtą instituciją, kaip išvadą teikiančią, ir esant tokiai išvadai, tokia institucijos išvada privalomos įrodomosios reikšmės teismui neturi ir yra vertinama kartu su kitais bylos įrodymais bei atsižvelgiant į teismo nustatytas konkrečias bylos faktines aplinkybes. Net ir oficialiuose rašytiniuose dokumentuose esantys duomenys gali būti paneigiami kitais įrodymais (jų visuma).Ieškovai, prašydami įtraukti į bylą išvadas teikiančias institucijas, suformulavo konkrečius klausimus, į kuriuos pagal kompetenciją turi atsakyti institucijos, t. y. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija turi atsakyti į klausimą, koks šilumos kiekis patalpoms adresu (duomenys neskelbtini), kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvo priskirtas laikotarpiu nuo 2011-01-03 iki 2015-04-30, o Valstybinė energetikos inspekcija turėtų atsakyti, kokie trūkumai nustatyti ieškovų patalpose esantiems įrenginiams adresu (duomenys neskelbtini), kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dėl kurių gresia avarija ar kyla pavojus žmonių gyvybei ar saugumui, apie 2012 m. sausio mėn. laikotarpiu.Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovų prašymą, sprendžia, kad ieškovai prašo ne įpareigoti išvadas teikiančias institucijas pateikti išvadas dėl byloje susiformavusių teisinių santykių, tačiau prašo išreikalauti atitinkamus įrodymus. Pažymėtina, kad ieškovai ieškinyje, atsakovas atsiliepime ar priešieškinyje privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, visus įrodymus, kuriais ketina įrodinėti tas aplinkybes, ir pridėti tuos įrodymus. Negalėdamos pateikti įrodymų, kuriais remiasi, šalys privalo savo procesiniuose dokumentuose nurodyti priežastis, dėl kurių negali jų gauti, ir suformuluoti prašymą teismui juos išreikalauti, nurodant jų buvimo vietą bei aplinkybes, kurias šie įrodymai patvirtina (LR CPK 112 straipsnio 3 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 dalis, 226 straipsnis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (LR CPK 12 straipsnis), suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos LR CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą. Nagrinėjamu atveju ieškovai siekia, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija bei Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos pateiktų konkrečius įrodymus, susijusius su nagrinėjamoje byloje ieškovų įrodinėjamomis aplinkybėmis, tačiau tai neatitinka išvadas teikiančių institucijų kompetencijos byloje. Būtent patys ieškovai turėjo kreiptis į atitinkamas institucijas su prašymais pateikti reikalaujamą informaciją į jiems svarbius klausimus, ir tik institucijoms atsisakius pateikti reikalaujamą informaciją, ieškovai galėtų prašyti teismo atitinkamus įrodymus išreikalauti, tačiau byloje nėra įrodymų, jog ieškovai būtų kreipęsi į Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisiją bei Valstybinę energetikos inspekciją prie Energetikos ministerijos. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas turi teisę rinktis įrodymus savo iniciatyva tik CPK ir kitų įstatymų numatytais atvejais, taip pat kai to reikalauja viešasis interesas ir nesiėmus šių priemonių būtų pažeisto asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių dėl kurių teismas savo iniciatyva turėtų rinkti įrodymus. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, daroma išvada, jog Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos bei Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos neįtraukimas į bylą kaip institucijų, teikiančių išvadą byloje, nesudaro pagrindo panaikinti pagrįstą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą.Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad byloje nebuvo pagrindo įtraukti Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą, kadangi pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieškovai nėra vartotojai nagrinėjamu atveju. Apeliantas pirmosios instancijos teismui neteikė priešingų argumentų, taip pat neskundė apeliacinės instancijos teismui šios išvados, todėl nėra pagrindo vertinti kitaip.

Dėl įrodymų vertinimo

Apeliantas apeliaciniu skundu nesutinka su teismo argumentu, kad ieškovai, būdami trasos nuo įvado iki patalpų bendrosios dalinės nuosavybės subjektai, privalo patys turėti atitinkamą schemą ir užtikrinti bendrosios dalinės nuosavybės objekto tinkamą veikimą. Apeliantų įsitikinimu, byloje esančio schemoje nėra duomenų, jog iš viso būtų nutiesta karšto vandens trasa iki ieškovo namo, todėl atsakovas šilumos ieškovams neteikia.Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Remiantis išdėstytomis teisės normomis, būtent ieškovas siekdamas įrodyti aplinkybę, kad atsakovas netiekia šilumos į (duomenys neskelbtini) pastatą turėjo pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Tuo tarpu atsakovas procesiniuose dokumentuose paaiškino, kad remiantis Lietuvos Respublikos Šilumos ūkio įstatymo 11 straipsnio 2 dalimi šilumos pirkimo-pardavimo vieta ir tiekimo-vartojimo riba yra nustatomos šilumnešio vamzdynų vietoje, kurioje tiekėjo įrenginiai sujungti su vartotojo nuosavybės arba vartotojų bendrosios dalinės nuosavybės (daugiabučių namų atveju) teise priklausančiais įrenginiais. Šilumos ir karšto vandens tiekėjas atsako už sutartyse nustatytos kokybės šilumnešio pristatymą šilumos vartotojams iki tiekimo-vartojimo ribos (Šilumos ūkio įstatymo 11 str. 1 d.). To paties įstatymo 28 straipsnio 3 dalis numato, kad šilumos tiekėjas privalo užtikrinti šilumos ir (ar) karšto vandens kokybę, nustatytą sutartimis ir atitinkančią teisės aktų reikalavimus, iki tiekimo-vartojimo ribos. Taigi, akivaizdu, kad atsakovas yra atsakingas už šilumos tiekimą ne į konkrečiai ieškovui priklausančias patalpas, tačiau iki tiekimo-vartojimo ribos. Nuo tiekimo-vartojimo ribos už tolygų visų pastato butų ir kitų patalpų šildymą palaikant juose teisės aktuose nustatytą patalpų temperatūrą yra atsakingas pastato prižiūrėtojas. Pirmosios instancijos teismas byloje nustatė, kad ieškovams nusipirkus patalpas radiatoriai vos šilo, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad ši aplinkybė patvirtina, jog atsakovas tiekė šilumą iki tiekimo-vartojimo ribos. Be to, atsakovas 2016-05-16 rašte paaiškino, kad UAB „Vilniaus energija“ tiekia centralizuotą šilumos energiją adresu pastatui (duomenys neskelbtini), susidedančiam iš kelių pastatų ir turintiems bendrą šildymo pastatą. Pastatas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), šildomas kartu su kitu pastatu, adresu (duomenys neskelbtini), kurie turi bendras šildymo sistemas. Apeliantai apeliaciniame skunde netinkamai interpretuoja UAB „Adminsta“ rašto turinį, jog dėl šilumos energijos tiekimo planų ieškovai turi kreiptis būtent į UAB „Vilniaus energiją“, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neišreikalavo iš atsakovo ieškovų reikalautų duomenų. Tačiau UAB „Adminsta“ 2016-07-05 rašte Dėl informacijos suteikimo ieškovams paaiškino, kad jis nėra pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), administratorius ir nėra su šio namo savininkais sudaręs šildymo sistemos priežiūros sutarčių, todėl dėl šilumos tinklų projektų siūlė kreiptis į namo administratorių arba į šilumos tiekėją UAB „Vilniaus energiją“. Įrodymų, kad apeliantai būtų kreipęsi į šiuos subjektus ir namo administratorius ar UAB „Vilniaus energija“ būtų atsisakiusi pateikti ieškovų prašomus dokumentus, byloje nėra. Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytas aplinkybes, apeliacinį skundą ir skundžiamą sprendimą, sprendžia, kad skundžiamas sprendimas priimtas remiantis byloje esančiais šalių paaiškinimais ir įrodymais, teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą ir apelianto nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo kitokiai išvadai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovai neįrodė, jog atsakovas netiekia šilumos į pastatą, kuriame jiems priklauso patalpos.

Dėl sutarties sudarymą reglamentuojančių teisės normų taikymo

Apeliantai apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas, spręsdamas, jog šilumos tiekimo sutartis yra galiojanti, netinkamai taikė sutarties sudarymą reglamentuojančias teisės normas. Savo argumentui pagrįsti apeliantai pacitavo CK 6.162 straipsnio 1 dalį, 6.167 straipsnio 1 dalį, 6.173 straipsnio 1 ir 2 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2011-09-26 nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2011, 2009-09-29 nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2009 ir 2005-01-19 nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-38/2005, tačiau plačiau savo argumentų nedetalizavo ir nenurodė, kuo pasireiškia skundžiamo sprendimo neteisėtumas šiuo aspektu, kokia nagrinėjamosios bylos sąsaja su nurodytomis teisės normomis ir teismų praktika. Todėl teisėjų kolegija, neturėdama pagrindo pasisakyti detaliau, vertina, kad ieškovai tiesiog siekia kitokio byloje esančių aplinkybių ir įrodymų vertinimo, kas nesudaro pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą sprendimą. Atkreipiamas dėmesys, kad ieškovai ieškinyje nekėlė klausimo dėl šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, pripažindamas, kad tarp ieškovų ir atsakovo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais. Ieškovui nekeliant klausimo dėl šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ir nesant ginčo dėl to, pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių dėl sutarties sudarymo ir netaikė sutarčių sudarymą reglamentuojančių teisės normų, todėl apelianto argumentai, jog teismas netinkamai taikė sutarties sudarymą reglamentuojančias teisės normas atmetami kaip nepagrįsti.Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.