Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Loretos Lipnickienės ir Andžej Maciejevski teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo apelianto R. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui R. G. dėl skolos už šilumos energiją, palūkanų, metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, išvadą teikianti institucija Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija

ieškovas UAB „Vilniaus energija“ kreipėsi į teismą su ieškiniu (b.l. 1-2) prašydamas priteisti iš atsakovo R. G. 1 313,49 Lt įsiskolinimą už bendrojo naudojimo patalpų šildymą, 70,93 Lt materialiųjų palūkanų, 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, taip pat 75,90 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, jog įsiskolinimas susidarė už laikotarpį nuo 2009-10-01 iki 2011-08-31 už tiektą šilumos energiją bei atsakovui priskirtą bendrojo naudojimo patalpų šildymą. Adresu (duomenys neskelbtini) atsakovui nuosavybės teise priklauso butas Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Nors atsakovui priklausantis butas yra atjungtas nuo centrinio šildymo sistemos, tačiau jam kaip viso pastato bendrųjų patalpų bendrasavininkui tenka mokėti už bendrojo naudojimo patalpų šildymą (LR CK 4.82 str. 3 d., Šilumos ūkio įstatymo 25 str., 29 str.). Šilumos energija adresu (duomenys neskelbtini) yra skirstoma vadovaujantis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005-07-22 nutarimu Nr. 03-41 patvirtintu šilumos paskirstymo metodu Nr. 5, kuris taikomas kartu su Valstybinės kainos ir energetikos kontrolės komisijos 2005-05-05 nutarimu Nr. 03-19 patvirtintu šilumos paskirstymo metodu Nr.4.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011-12-28 priėmė sprendimą už akių, kuriuo tenkino ieškovo reikalavimus. Atsakovas kreipėsi į teismą dėl teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo, 2012-06-07 teismo nutartimi minėtas teismo sprendimas už akių buvo panaikintas, bylos nagrinėjimas iš esmės atnaujintas.

Atsakovas nesutiko su ieškiniu. Nurodė, kad jis niekada nei žodžiu, nei konkliudentiniais veiksmais nebuvo sudaręs neterminuotos energijos pirkimo-pardavimo sutarties, niekada nebuvo prijungęs jokių įrenginių prie ieškovo šilumos tiekimo tinklų (b.l. 34-35). Jo butas buvo pastatytas naujai ir nebuvo prijungtas prie ieškovo energijos sistemų (b.l. 95). Nurodė, jog neatsisako mokėti už bendro naudojimo patalpas, tik kad būtų teisingai paskaičiuota.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimu ieškinį patenkino pilnutinai, priteisė ieškovui iš atsakovo 1 313,49 Lt skolą, 70,93 Lt palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 75,90 Lt bylinėjimosi išlaidas. Teismo vertinimu, atsakovas, kaip namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendrasavininkis, privalo apmokėti už bendrųjų patalpų šildymą, nežiūrint į tai, kad jo butas nėra prijungtas prie centralizuoto šilumos tiekimo (CK 4.82 str. 3 d.). Bendro naudojimo patalpos yra ir atsakovo nuosavybė, jos yra šildomos centralizuotai. Nurodė, kad namui adresu (duomenys neskelbtini) šildyti suvartota šiluma butų (patalpų) savininkams paskirstoma pagrįstai, vadovaujantis 2005-07-22 Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimu Nr. 03-4 patvirtintu šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatyto ir paskirstymo metodu Nr. 5, kai iš namui šildyti suvartoto šilumos kiekio išskiriamas šilumos kiekis, sunaudotas namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, paskirstomas visiems butų (patalpų) savininkams proporcingai butų (patalpų) plotui, neatsižvelgiant į patalpos padėtį pastate bei kitus faktorius. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog tuo atveju, jei atsakovas manė, kad jam nepagrįstai per daug skaičiuojama už bendrojo naudojimo patalpų šildymą, jis šiuos klausimus turi spręsti namo bendrijos susirinkime. Tokiu atveju tarp šilumos teikėjo ir namo Bendrijos turi būti atskiras susitarimas dėl mokesčio už bendrojo naudojimo patalpų šildymą apskaičiavimo atskiriems namo bendrasavininkams. Byloje nėra įrodymų, kad šie klausimai būtų sprendžiami namo Bendrijos susirinkime ar būtų nustatyta kitokia atsiskaitymo už bendro naudojimo patalpų šildymą tvarka. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepaneigė skolos dydžio teisėtumo ir pagrįstumo.

Apeliaciniu skundu apeliantas (atsakovas) R. G. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 13 d. spendimą ir priimti naują sprendimą, atmesti ieškovo ieškinį, panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos išvadą 2012-10-31 Nr. R2-2511. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Atsakovui, kaip vieninteliam niekada neturėjusiam jokių prijungtų įrenginių ieškovo šilumos tiekimo tinkle, naujai pastatyto palėpinio buto Nr. (duomenys neskelbtini) savininkui (duomenys neskelbtini), name, už akių yra pritaikytas neadekvatus Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005-07-22 nutarimu Nr. 03-41 nustatytas šilumos kiekio paskirstymo metodas, kuris apima ne tik bendrų patalpų, tokių kaip koridorius šildymą, bet ir atsakovo neturimų patalpų – rūsio šildymą bei karšto vandens, kurio atsakovas nenaudoja, šilumos ruošimo nuostolius. Atsakovas nei žodžiu, nei jokiais konkliudentiniais veiksmais nebuvo sudaręs neterminuotos energijos pirkimo-pardavimo sutarties. Atsakovui nepriklauso joks IP adresas ir jis niekada nebuvo prisijungęs prie minėtos sistemos.Mano, jog tam tikra apimtimi aktualus šioje byloje teisinis reguliavimas yra susijęs su Šilumos ūkio įstatymo reguliavimo sritimi, tačiau mano, kad Šilumos ūkio įstatymo 29 str. 1 d. nereguliuoja statybos, įrengiant ar keičiant šildymo būdą, teisinių santykių, o tiesiogiai nukreipia į šiuos teisinius santykius reguliuojantį specialųjį Statybos įstatymą. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos išvada 2012-10-31 Nr. R2-2511 taikyti atsakovo butui Šilumos energijos paskirstymo metodą Nr. 5 prieštarauja paties nurodyto dokumento nuostatoms. Teigia, jog šis metodas reglamentuoja tik centralizuotai šildomų ir teisėtai atjungtų nuo centralizuoto šildymo sistemos vartotojų šilumos paskirstymą, tačiau visiškai nekalba apie naujai pastatytus – suformuotus pagal Statybos įstatymą butus, kurie įveda į daugiabučio šildymo sistemą papildomą šilumos šaltinį ir niekada nėra buvę ieškovo šildymo sistemos dalimi. Atsakovo butas nuo pat pridavimo eksploatacijai yra šildomas automatiškai – dujiniu katilu. Mano, kad ieškovas ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija išvadoje 2012-10-31 Nr. R2-2511 galimai peržengė savo kompetencijos ribas, reglamentuodama savo reguliavimo sričiai nepriskirtus teisinius santykius ir tokiu būdu vartotojui neteisėtai nustatydama papildomas, perteklines pareigas.

Atsiliepimu į apelianto (atsakovo) apeliacinį skundą ieškovas UAB „Vilniaus energija“ prašo palikti galioti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-12-13 sprendimą, kuris pagrįstas tinkamu teisės normų taikymu, bylos aplinkybių ištyrimu. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

Atsakovas yra namo, esančio (duomenys neskelbtini) bendrosios dalinės nuosavybės bendraturtis. Jam yra priskaičiuoti mokesčiai už bendrojo naudojimo patalpų šildymą. Daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų teisės į bendrąja daline nuosavybe esantį turtą, taip pat ir pareiga apmokėti už jo išlaikymą grindžiamos proporcingumo principu (CK 4.82 str. 5 d.). Pagal CK 4.82 str. 3 d. butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, taip pat reguliariai daryti atskaitymus, kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui atnaujinti. Nurodė, jog bendraturtis privalo proporcingai prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui bei bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti. Šiai taisyklei taikyti yra teisiškai nereikšminga atitinkamų bendrosios dalinės nuosavybės objektų, dėl kurių daromos nurodytos išlaidos, funkcinė paskirtis, taip pat bendraturčio, kuriam ji taikytina, naudojimosi ar nesinaudojimo tais objektais aplinkybės. Vadovaujantis LR Šilumos ūkio 12 str. 2 d. kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Teigia, jog tai, kad atsakovui nuosavybės teise priklausanti patalpa palėpėje niekada nebuvo prijungta prie centralizuoto šilumos tiekimo, neturi įtakos iš įstatymo kylančios bendraturčių pareigos proporcingai apmokėti atitinkamas su bendruoju turtu susijusias išlaidas turiniui. Šios aplinkybės nurodytos ir Komisijos 2012-10-31 d. išvadoje.Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklių 3 punkte vartotojams numatyta teisė siūlyti bei teikti derinti Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai savo kitus metodus, tačiau ieškovas jokios informacijos apie šio namo vartotojų sprendimą dėl šilumos paskirstymo metodo pasirinkimo arba apie kitų jų siūlomų metodų teikimą derinti Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisijai neturi.

Išvadą teikianti institucija Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kurioje nurodė, kad palaiko teismui pateiktą išvadą, prašė civilinę bylą spręsti teismo nuožiūra.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama atsakovo pateikto apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir nesudaro pagrindo panaikinti teismo sprendimą.

Nagrinėjamoje byloje šalių ginčas kilo dėl atsakovo pareigos mokėti už bendrojo naudojimo patalpų šildymą. Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovo 1313,49 Lt skolos už bendrojo naudojimo patalpų šildymą, tiektą laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d. (b.l. 1-2). Atsakovui nuosavybės teise priklauso butas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), šiame bute yra vietinis centrinis šildymas (b.l. 6-7, 38-39). Byloje nustatyta ir nėra ginčo, kad namo, esančio (duomenys neskelbtini) bendrojo naudojimo patalpos yra šildomos.

Apeliantas, nesutikdamas mokėti už bendro naudojimo patalpų šildymą teigia, jog jis niekada neturėjo jokių prijungtų įrenginių prie ieškovo šilumos tiekimo tinklo ir jis niekada nebuvo atjungtas nuo šio tinklo, jo butas yra naujai pastatytas, „buvo suformuotas statant“, apeliantas niekada nebuvo sudaręs neterminuotos energijos pirkimo-pardavimo sutarties, todėl jo manymu, jam yra pritaikytas neadekvatus Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005-07-22 Nutarimu Nr. 03-41 nustatytas šilumos kiekio paskirstymo metodas. Jo manymu šis metodas reglamentuoja tik centralizuotai šildomų ir teisėtai atjungtų nuo centralizuoto šildymo sistemos vartotojų šilumos paskirstymą, tačiau jo butas yra naujai pastatytas-suformuotas pagal Statybos įstatymą, todėl jam minėtas metodas neturi būti taikomas.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nesutinka su šiais apelianto argumentais. Byloje nustatyta, kad apeliantas yra daugiabučio namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini) buto Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas (b.l. 6-7, 38-39). Tokiu atveju jam, kaip ir kitiems minėto namo butų ar patalpų savininkams, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė –techninė ir kitokia įranga (LR CK 4.82 str. 1 d.). Kiekvienas iš bendraturčių (butų ir kitų patalpų savininkas) privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas bendram daiktui (namui) išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms (LR CK 4.82 str. 3 d.). Todėl apeliantui pareiga mokėti už bendrojo naudojimo patalpų šildymą kyla iš tokių patalpų statuso. Tai konstatuota ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos teismui pateiktoje išvadoje (b.l. 84-85). Nagrinėjamu atveju apelianto argumentas, jog jis niekada neturėjo jokių prijungtų įrenginių prie ieškovo šilumos tiekimo tinklo ir jis niekada nebuvo atjungtas nuo šio tinklo, jo butas yra naujai pastatytas nekeičia jo, kaip namo bendrasavininko, statuso.

Pažymėtina, jog butų ir kitų patalpų savininkų teisės ir pareigos naudojantis bendrąja daline nuosavybe nustatytos LR CK 4.83 str.. Bendraturčių tarpusavio santykiuose bendraturčių teisės ir pareigos yra konkrečiai apibrėžtos įstatymo, todėl turi prievolinių teisinių santykių požymių. Dėl to šių santykių tarp bendraturčių įgyvendinimui taikytinos ne tik daiktinės teisės, bet ir prievolių teisės normos ir principai. Kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo sumokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Jeigu vienas iš bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą (turtą), tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą (LR CK 4.76 str.). Daugiabučio gyvenamojo namo buto (patalpų) savininko teisės į bendrąja nuosavybe esantį turtą grindžiamos proporcingumo principu, t. y. bendraturčio (buto ir kitų patalpų savininko) dalis bendrojoje nuosavybėje lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui (LR CK 4.82 str. 5 d.). LR šilumos ūkio įstatymo 25 str. reglamentuoja apmokėjimą už daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpų šildymą bei numato, kad daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas sumoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nesvarbu, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Šios įstatymo normos aiškiai ir nedviprasmiškai nustato daugiabučio gyvenamojo namo bendraturčio pareigą apmokėti išlaidas, susijusias su bendrojo naudojimo patalpomis, tarp jų ir mokesčius už bendrojo naudojimo patalpų šildymą. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai konstatavo, kad atsakovas kaip namo, esančio (duomenys neskelbtini) bendrasavininkis privalo apmokėti už bendrųjų patalpų šildymą, nežiūrint į tai, kad jo butas nėra prijungtas prie centralizuoto šilumos tiekimo, kad bendro naudojimo patalpos yra ir atsakovo nuosavybė, jos yra šildomos centralizuotai, kad tokia yra jo pareiga, pagrįsta CK 4.82 str. 3 d. ir Šilumos ūkio įstatymo nuostatomis.

Pažymėtina, kad byloje nustatyta, jog yra šildomos namo bendrojo naudojimo patalpos, apeliantas 2012-12-04 teismo posėdžio metu patvirtino, jog laiptinėje stovi pora radiatorių (b.l. 95). Taigi, šiluma į ginčo namo butus ir bendrąsias patalpas tiekiama šilumos energijos vamzdynu, todėl šilumos vamzdynu tekantys šilumos energijos srautai apšildo visas namo konstrukcijas ir ertmes nuo šilumos punkto patalpos – rūsio, apatinio aukšto grindų iki viršutinio aukšto lubų, taip pat bendrojo naudojimo laiptines, rūsius, pusrūsius, holus ir kt. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad vien ta aplinkybė, kad apeliantas neturi tokių patalpų kaip rūsys, nepaneigia jo prievolės mokėti už apšildomas namo bendrojo naudojimo patalpas, t.y. rūsį, kuris pagal LR daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 2 str. 15 d. yra bendrojo naudojimo objektas ir yra bendroji dalinė daugiabučio namo savininkų nuosavybė. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog bendrojo naudojimo patalpoms šilumą tiekia ieškovas, todėl teismo vertinimu, tarp ieškovo ir daugiabučio namo savininkų yra susiklostę šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai. Nagrinėjamu atveju apelianto aplinkybė, jog jis niekada neturėjo jokių prijungtų įrenginių prie ieškovo šilumos tiekimo tinklo ir jis niekada nebuvo atjungtas nuo šio tinklo, jo butas yra naujai pastatytas, taip pat nepaneigia jo prievolės mokėti už apšildomas namo bendrojo naudojimo patalpas. Todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atmeta apelianto minėtus argumentus kaip nepagrįstus.

Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005-07-22 Nutarimu Nr. 03-41 nustatyto šilumos kiekio paskirstymo metodo ir LR šilumos ūkio įstatymo taikymo teisėjų kolegija konstatuoja, jog minėtas metodas detalizuoja LR šilumos ūkio įstatymą, nurodydamas, kokiu būdu yra atliekamas šilumos paskirstymas bendrosioms namo patalpoms šildyti. LR šilumos ūkio įstatymo 12 str. 1–2 d. numato, kad šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už sunaudotą šilumą pagal šilumos pirkimo–pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis. Jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Šių dalių matavimo, nustatymo ar įvertinimo metodą šilumos vartotojai pasirenka LR CK nustatyta sprendimų priėmimo tvarka iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduotų taikyti metodų. Kiti metodai gali būti taikomi tik suderinti su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija. Kol namo bendraturčiai LR CK 4.85 str. nustatyta tvarka pasirenka metodą, taikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas, kurį parenka šilumos tiekėjas. Jeigu yra butų (patalpų) šildomų kitokiu būdu, taikomas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005-07-22 nutarimu Nr. O3-41 „Dėl komisijos rekomenduojamo šilumos paskirstymo metodo patvirtinimo“ patvirtintas Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodas Nr. 5 kartu su bet kuriuo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamu ar vartotojų siūlomu su komisija suderintu šilumos paskirstymo metodu, kuriuo nustatomas (išmatuotas ar apskaičiuotas) šilumos kiekis pastato šildymui (Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimo 2005-07-22 Nr. 03-41 1 punktas). Byloje nėra duomenų, kad daugiabučio namo bendraturčiai būtų pasirinkę kitokį šilumos paskirstymo metodą. Paminėtas teisinis reglamentavimas patvirtina, kad, nepriklausomai nuo faktinės aplinkybės, kad apeliantas niekada neturėjo jokių prijungtų įrenginių ieškovo šilumos tiekimo tinkle, jam priklausantis butas yra naujai pastatytas, neturi įtakos iš Šilumos įstatymo kylančiai apelianto pareigai proporcingai mokėti šilumos tiekėjams už bendrosios dalinės nuosavybės teise jam priklausančių patalpoms tenkančią šilumą, ir ji išlieka kaip daugiabučio namo bendraturčiui. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo teigti, jog Šilumos energijos paskirstymo metodas Nr. 5 reglamentuoja tik centralizuotai šildomų ir teisėtai atjungtų nuo centralizuoto šildymo sistemos vartotojų šilumos paskirstymą.

Apeliantas apeliaciniame skunde prašė panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos išvadą 2012-10-31 Nr. R2-2511, nurodė teisinius argumentus, susijusius su šios išvados nepagrįstumu. Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad komisijos nuomonė teismui nėra privaloma, tačiau ji gali turėti reikšmę priimant sprendimą. Pažymėtina ir tai, kad remiantis CPK 312 str. apeliaciniame skunde negalima reikšti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti pirmosios instancijos teisme. Kaip nustatyta iš bylos medžiagos, atsakovas tokių reikalavimų pirmosios instancijos teisme byloje nereiškė. Dėl nurodytų aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas byloje nepasisako dėl šių reikalavimų ir jų neanalizuoja.

Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmės bylai turinčias aplinkybes, visapusiškai ir išsamiai ištyrė šalių pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.