Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Gintaro Pečiulio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 5 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1299-467/2016 pagal ieškovės J. V. ieškinį atsakovui A. V. dėl buto ir žemės sklypo dovanojimo sutarties panaikinimo ir atsakovo A. V. priešieškinį ieškovei J. V. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, trečiasis asmuo Vilniaus miesto 26-ojo notarų biuro notaras Ramūnas Trečiokas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė J. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama panaikinti 2010 m. liepos 27 d. dovanojimo sutartį, kuria ji savo sūnui atsakovui A. V. padovanojo butą su rūsiu bei 555/1732 dalį žemės sklypo, esančius (duomenys neskelbtini), taikyti restituciją bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas A. V. 2015 m. rugsėjo 21 d. pateikė priešieškinį, kuriuo prašė iškeldinti ieškovę J. V. iš jam nuosavybės teise priklausančių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini). Ieškovė J. V. nurodė, kad 2007 m. birželio 14 d. ginčo turtą gavo iš savo tėvų kaip dovaną; kad pradėjo butą rekonstruoti; kad kartu gyvenęs sūnus atsakovas A. V. pasiūlė prisidėti prie rekonstrukcijos; kad jis pasiūlė dovanojimo sutartimi perleisti turtą jo nuosavybėn, siekiant greičiau vykdyti statybas ir jas prižiūrėti; kad ji su šiuo pasiūlymu sutiko, nes daug dirbo ir neturėjo laiko rūpintis statybomis; kad rekonstrukcija buvo vykdoma bendromis lėšomis; kad ji visą šį laiką mokėjo namo išlaikymo išlaidas; kad 2015 m. atsakovas vedė ir jo elgesys pasikeitė; kad 2015 m. liepos mėnesį ji sužinojo, jog atsakovas ketina namą parduoti. Ieškovė teigia, kad visiškai pasitikėjo savo sūnumi ir jo pažadu, jog atlikus buto rekonstrukciją jame gyvens visi kartu, tačiau buvo apgauta pasinaudojant jos motiniška meile ir pasitikėjimu. Teigia, kad toks jo elgesys, siekiant ją iškeldinti iš vienintelio jos būsto kartu su 88 metų motina, – smerktinas geros moralės požiūriu. Dėl nurodytų priežasčių prašo dovanojimo sandorį panaikinti (CK 6.472 straipsnis). Atsakovas A. V. su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad ieškovei niekuomet nepatiko jo žmona, ji ją nuolatos engė, todėl gyvenimas vienuose namuose tapo neįmanomu; kad jis padėjo ieškovei materialiai, o už šią pagalbą ji primygtinai siūlė padovanoti ginčo butą bei žemės sklypo dalį; kad jis turėjo butą, esantį (duomenys neskelbtini), todėl jam nebuvo jokio pagrindo inicijuoti dovanojimo sandorio sudarymą; kad visi rekonstrukcijos darbai buvo atliekami už jo pinigus; kad įpusėjus darbams – 2012 m. balandžio 20 d., jis pardavė savo turimą butą ir gautus pinigus investavo į namo rekonstrukciją. Taip pat nurodo, kad dovanojimo sutartimi perduotas turtas buvo žymiai pagerintas, todėl prašymas taikyti restituciją iš esmės yra nesąžiningas ir neteisėtas, ieškovė nepateikė jokių įrodymų apie jo netinkamą ir griežtai smerktiną moralės požiūriu elgesį. Dėl nurodytų priežasčių prašė ieškinį atmesti. Priešieškinyje atsakovas A. V. nurodė, kad jis gera valia leido ieškovei gyventi jam nuosavybės teise priklausančiame bute, tačiau po kiek laiko pastebėjo, jog bendras gyvenimas dėl konfliktiško jos būdo tapo neįmanomu; kad ji gera valia atsisako išsikraustyti iš buto į kitą jai išnuomotą būstą. Taip pat nurodė, kad ieškovė yra informuota apie jo valią iškeldinti ją iš ginčo namo ir norą jį parduoti, todėl tai žinodama turėjo laiko persikelti į kitą gyvenamąją patalpą, be to, galėjo šį klausimą išspręsti taikiai, tačiau to nedarė.Ieškovė J. V. su priešieškiniu nesutiko, nurodė, kad buvo apgaule įkalbėta padovanoti atsakovui butą bei dalį žemės sklypo; kad buvo įtikinta, jog ten visuomet galės gyventi tiek ji, tiek neįgali jos motina – atsakovo močiutė, kartu su ja gyvenanti ginčo bute, todėl, net ir patenkinus priešieškinį, butas nebūtų atlaisvintas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. sausio 5 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismas nustatė, kad ieškovė J. V. 2010 m. liepos 27 d. dovanojimo sutartimi savo sūnui, atsakovui A. V., padovanojo butą su rūsiu bei 555/1732 dalį žemės sklypo, esančius (duomenys neskelbtini); kad ieškovė prašo panaikinti šią sutartį CK 6.472 straipsnio 1 dalies pagrindu, t. y. esant atsakovo veiksmams, kurie yra neabejotinai griežtai smerktini geros moralės požiūriu (atsakovo priekaištai dėl maisto gamybos, ieškovės ir jos motinos kėlimosi naktį, jo sutuoktinės nepalankumo, ketinimo parduoti padovanotą turtą ir išvaryti ieškovę ir jos 88 m. motiną iš namų). Teismas taip pat nustatė, kad šalys yra motina ir sūnus; kad nenustatyta, jog dovanojimo sutarties sudarymo metu jų santykiai būtų konfliktiški; kad situacija pasikeitė praėjus keletui metų po ginčo sandorio – kai atsakovas su savo sutuoktine apsigyveno ginčo turte; kad šalių santykiai tapo konfliktiški, jie nesugebėjo toliau kartu gyventi; kad siekdamas išspręsti susidariusią situaciją išnuomojo ieškovei ir jos motinai butą, esantį (duomenys neskelbtini); kad atsakovė nesutiko persikelti į nurodytą butą; kad ieškovė nurodė, jog kelsis tik į vieno kambario butą su patogumais Dvarčionyse, Žirmūnuose arba Kalvarijų g.; kad atsakovas nupirko vieno kambario butą (duomenys neskelbtini) (Žirmūnuose); kad ieškovė atsisakė į jį įsikelti. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes konstatavo, kad atsakovas atliko aktyvius veiksmus, siekdamas šalių ginčą išspręsti taikiai, todėl jo veiksmai negali būti vertinami kaip smerktini geros moralės požiūriu. Teismas, nustatęs, kad ieškovė taip pat prašo pripažinti ginčo sandorį sudarytą dėl apgaulės, t. y. atsakovas ją apgavo, nes įkalbėjo padovanoti ginčo turtą žadėdamas, jog atlikus rekonstrukcijos darbus, jame gyvens visi kartu, nors tuo metu jau žinojo, kad turtą parduos (CK 1.91 straipsnis), konstatavo, jog šis reikalavimas nepagrįstas, nes prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms (CK 1.5 straipsnis, CPK 178, 185 straipsniai). Teismas pažymėjo, kad pati ieškovė savo procesiniuose dokumentuose nurodė, jog po to, kai jos tėvai jai padovanojo žemės sklypą ir butą, buvo sutarta, kad ji šį turtą lygiomis dalimis padovanos sūnums, šį savo pažadą įvykdė; kad įrodymų, jog jos valią sudaryti ginčo sutartį paveikė neteisėti atsakovo veiksmai, nepateikta; kad sutartyje nenumatyta, jog atsakovas šio turto negalėtų ateityje parduoti. Teismas, pasisakydamas dėl atsakovo priešiekšinyje suformuluoto reikalavimo iškeldinti ieškovę su jai priklausančiu turtu iš jam nuosavybės teise priklausančio turto, pažymėjo, kad atsakovas kaip turto savininkas turi teisę savo nuožiūra, nepažeisdamas įstatymų ir kitų asmenų teisių bei interesų, jį valdyti, juo naudotis ir disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis); kad ieškovė name gyvena kaip buvusi jo savininkė ir dabartinio savininko šeimos narė (motina); kad namu ji naudojasi neterminuotos panaudos sutarties pagrindu; kad šalys šių aplinkybių neneigia (CK 6.632 straipsnis); kad atsakovas, norėdamas nutraukti neterminuotą panaudos sutartį, kitą šalį apie tokį ketinimą turi įspėti prieš tris mėnesius (CK 6.642 straipsnio 1 dalis). Teismas konstatavo, kad atsakovas neįvykdė CK 6.642 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos ir nustatytu terminu neįspėjo ieškovės apie tokį ketinimą. Argumentus, kad tokiu įspėjimu laikytina jo veiksmų visuma – pranešimo apie namo ir žemės sklypo pardavimą įteikimas, kito buto ieškovei išnuomojimas, priešieškinio pateikimas, – atmetė kaip nepagrįstus. Konstatavęs, jog konkrečiu atveju būtina atsižvelgti į nagrinėjamą situaciją (prieš tris mėnesius atsakovas raštu ieškovei nepranešė apie panaudos sutarties nutraukimą, mėgino susiklosčiusią situaciją spręsti taikiai, išnuomodamas, o vėliau – nupirkdamas, kitą butą), šalių giminystės ryšį (šalys yra motina ir sūnus) ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes (pvz., kaip nevienareikšmiškus įrodymus dėl prisidėjimo prie namo rekonstrukcijos; tai, kad ieškovė prižiūri ir slaugo savo 88 metų motiną, gyvenančią tame pačiame name; kt.), – teismas sprendė, kad atsakovo nurodytų veiksmų nepakanka tam, kad šalių panaudos sutartis būtų nutraukta pagal CK 6.642 straipsnio 1 dalį (nors kitoks įspėjimo terminas nebuvo nustatytas) ir ieškovė būtų iškeldinta iš atsakovo turto. Teismo vertinimu, priešinga išvada akivaizdžiai pažeistų ieškovės teises ir teisėtus interesus, iškeldinant ją iš ginčo patalpų, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto, kadangi įstatyme nustatytas įspėjimo terminas ir yra skirtas tam, kad iškeldinamasis turėtų pakankamai laiko pasirūpinti savo interesais.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas A. V. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 5 d. sprendimo dalį, kuria atmestas jo priešieškinis, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – jį patenkinti visiškai. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nebuvo įgyvendinta CK 6.642 straipsnio 1 dalyje numatyta sąlyga sutarčiai nutraukti. Teismų praktikoje nurodyta, kad įstatymas nenumato tokio įspėjimo formos, jam keliamų turinio reikalavimų, kreipimasis į teismą su priešieškiniu laikytinas tinkamu informavimu (įspėjimu) apie valią nutraukti sutartį. Ieškovė daugiau nei 6 mėn. yra informuota apie sutarties nutraukimą. Teismas neįvertino byloje esančių įrodymų – 2015 m. liepos 14 d. siūlymo ieškovei, kaip gretimo sklypo savininkei, pirkti turtą; pranešimo apie preliminarios sutarties sudarymą; 2015 m. liepos mėn. raginimo išsiskelti iš patalpų, šie pranešimai jai įteikti daugiau nei prieš tris mėnesius, todėl nepagrįsta teismo išvada, kad ji nebuvo tinkamai informuota apie sutarties nutraukimą.

Ieškovė J. V. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes, rašytinius įrodymus (kad atsakovė pajamo mažos, ji slaugo neįgalią motiną), todėl pagrįstai atmetė priešieškinį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Kaip žinoma, CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taigi šis teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamoje byloje absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnis). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apelianto skundą, pažymi, kad jis nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria yra atmestas jo priešieškinis dėl ieškovės iškeldinimo, ir tai kvestionuodamas teigia, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog nebuvo įgyvendinta CK 6.642 straipsnio 1 dalyje nustatyta sąlyga sutarčiai nutraukti, neįvertino į bylą patiektų įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė buvo įspėta apie daikto neatlygintino naudojimo sutarties nutraukimą. Teisėjų kolegija toliau pasisakys dėl paminėtų skundo argumentu, tačiau mano, kad prieš tai būtina nustatyti ir paminėti faktines bylos aplinkybes, ginčui aktualias įstatymines nuostatas, kasacinio teismo praktiką. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovė J. V. dar 1974 m. lapkričio 18 d. deklaravo savo gyvenamąją vietą adresu: (duomenys neskelbtini), o jos senyvo amžiaus motina (88 m.) ir atsakovo močiutė K. S. G., kuriai jis nereiškia jokių ieškininių reikalavimų – 1958 m. liepos 10 d. (t. 1, b. l. 17-18).Ieškovė J. V. ir jos tėvai K. S. G., L. G. 2007 m. birželio 14 d. sudarė buto ir žemės sklypo dovanojimo sutartį, pagal kurią jai atiteko nuosavybės teise jiems priklausęs turtas: 1110/1732 dalį žemės sklypo, kurio bendras plotas 0,1734 ha, ir butas su rūsiu, esantys (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 134-139). Ieškovė ir atsakovas 2010 m. liepos 27 d. sudarė dovanojimo sutartį, kuria ieškovė jam padovanojo minėto žemės sklypo dalį (555/1732) ir butą (t. 1, b. l. 8-11). Nagrinėjamas klausimas yra kildinamas ne vien tik iš prievolinių teisinių santykių, bet ir iš vaikų bei tėvų tarpusavio santykių, todėl yra būtina pažymėti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje yra nustatyta tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti ir vaikų pareiga gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą. CK 3.162 taip pat numatyta vaikų pareiga gerbti tėvus ir tinkamai atlikti savo pareigas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnį žmogaus teisė į būstą yra neliečiama. Kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, jog pagarbos šiai teisei principas įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio 1 dalyje, o Europos Žmogaus Teisių Teismas dėl šios teisės yra nurodęs, kad minėtos konvencijos 8 straipsnio prasme ginamo asmens „būsto“ sąvoka yra autonominė, nepriklausanti nuo nacionalinėje teisėje nustatytos klasifikacijos, apima ne tik teisėtai įsteigtą ir užimtą būstą, bet ir yra faktinė asmens gyvenamoji vieta, kiekvienu atveju nustatoma atsižvelgiant į faktines aplinkybes, patvirtinančias asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą (Buckley v. the United Kingdom, judgment of 25 September 1996, Reports of Judgments and Decisions 1996‑IV, §§ 52-54, and Commission’s report of 11 January 1995, § 63 etc.). Taigi net ir tokiu atveju, t. y. kai asmuo yra neteisėtai užėmęs gyvenamąją patalpą, jis savaime nepraranda teisės į jo būsto neliečiamybės gerbimą, nes apribota ji gali būti tik įstatymo pagrindu ir tik nustačius apribojimo proporcingumą ir pagrįstumą. Taigi turint omenyje pirmiau nurodytas nuostatas, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovo reikalavimo iškeldinti ieškovę (motiną), teisingai pabrėžė, kad nors kiekviena daikto neatlygintinio naudojimo sutarties šalis bet kada turi teisę ją nutraukti, tačiau tai turi būti atlikta vienareikšmiai, tiksliai įvykdžius įstatyme nustatytas sąlygas – apie tai įspėjus kitą šalį prieš tris mėnesius, jeigu sutartis nenustato kitokio termino (CK 6.642 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju taip pat yra aktualus kasacinės instancijos teismo išaiškinimas, kad CK nenustato įspėjimo dėl panaudos sutarties nutraukimo formos bei turinio reikalavimų, todėl tam keliamas vienintelis ir būtinas reikalavimas, – panaudos davėjo aiškiai išreikšta valia nutraukti sutartį (CK 6.629 straipsnio 1dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206-415/2016).Teisėjų kolegija, remdamasis tuo, kas paminėta aukščiau, konstatuoja, kad, priešingai nei tvirtinama apelianto A. V. skunde, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šį klausimą, teisingai aiškino bei taikė aktualias materialiosios bei proceso teisės normas ir pagrįstai atmetė priešieškinį ieškovei dėl jos iškeldinimo (CPK 178, 185 straipsniai). Pirmiausia pažymėtina tai, kad, kaip jau buvo minėta, šio klausimo ypatumas, jog tai nėra vien sutartinis ginčas, nes yra kilęs tarp artimiausių žmonių – motinos ir sūnaus. Kaip teisingai nustatė teismas, ieškovė ginčo turtą gavo kaip dovaną iš savo tėvų, kurį vėliau padovanojo atsakovui, savo sūnui, ten dešimtmečiais faktiškai gyvena ne tik ieškovė, bet ir jos motina K. S. G., kuriai, kaip minėta, šis turtas priklausė anksčiau (t. b. l. 17-18). Antra, iš pateiktų įrodymų nustatyta, kad ieškovė atsakovui perleido vienintelį jai nuosavybės teise turėtą savo gyvenamąjį būstą, nes pagal išrašus iš registrų kito nekilnojamojo turto, kuris būtų jai priklausęs, neturėjo / neturi. Dovanojimo sutartyje šalys nebuvo susitarusios, kad ieškovė, padovanojusi atsakovui turtą, iš jo išsikels gyventi kitur, ir pastarasis nepateikė įrodymų, kad apie tai šalys tarėsi, sudarydamos sutartį, ar po jos sudarymo, taigi ji pagrįstai galėjo tikėtis, jog šiame name galės gyventi (CPK 178 straipsnis). Trečia, pagal ieškovės pateiktą (duomenys neskelbtini) darbo užmokesčio ir kitų pajamų pažymą Nr. 34 jos pajamos, atskaičius mokesčius, sudaro apie 450 Eur/mėn. (t. 1, b. l. 24), ji yra iš dalies darbinga – darbingumo lygis 45 proc., santaupų neturi (t. 1, b. l. 25, 118-121; t. 2, b. l. 41). Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta aukščiau, sutinka su pirmosios instancijos teismu, jog atsakovo nurodyta veiksmų visuma (pranešimo apie namo pardavimą įteikimas, priešieškinio pareiškimas) negali būti laikoma tinkamu artimo šeimos nario – motinos, įspėjimu dėl neterminuotos panaudos sutarties nutraukimo (CK 6.642 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, o atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia teismo išvadų pagrįstumo (CPK 178 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis). Todėl šis skundas atmetamas, nenagrinėjant ir nepasisakant dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, nes, kaip žinoma, konstatavus, jog teismas yra tinkamai atskleidęs bylos esmę ir priėmęs teisėtą bei pagrįstą sprendimą – apeliacinio teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.). Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ir ši būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.Atmetus atsakovo A. V. apeliacinį skundą jo turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos (CPK 93 straipsnis). Ieškovė J. V. įrodymų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.