Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Teismo posėdyje apklaustas liudytoju R. V. (ieškovės sūnus, atsakovo brolis) parodė, kad jo santykiai su atsakovu nėra draugiški, nes atsakovas norėjo perimti visą motinos žemę. Jis sutiko, kad brolis rekonstruotų namą, tačiau nesutiko, kad namas jam būtų perrašytas. Rekonstrukcijos eigoje motina prisidėjo prie statybų pinigais, bet kiek, jis nežino. Atsakovas visiems sakė, kad rekonstrukcija jis gerina mamos ir močiutės gyvenimo sąlygas. Vėliau atsakovas sugebėjo įtikinti motiną ir močiutę sudaryti dovanojimą, tačiau apie tai jam motina pasakė tik po keleto mėnesių nuo dovanojimo sandorio sudarymo. Atsakovas dabar nesilaiko pažado leisti gyventi ieškovei ir jos motinai ginčo name, nors anksčiau kalbėjo priešingai. Šiuo metu motina jam (liudytojui) taip pat padovanojo dalį žemės sklypo be jokių sąlygų.

Teismo posėdyje apklaustas liudytoju J. B. (ieškovės dėdė) parodė, kad jis dažnai lankėsi pas ieškovės motiną (savo seserį), matė statybas. Atsakovas, rodydamas statybas, sakė jam, kad didelis namas yra reikalingas visiems, kad senoji namo dalis atiteks mamai ir močiutei. Vėliau atsakovas jam pasakojo apie nesutarimus su savo motina, sakė, kad dėl to negali gyventi viename name ir nori jas išgyvendinti. Liudytojas bandė tarpininkauti, įkalbėti atsakovą taikytis, „prisibelsti į jo sąžinę“, bet atsakovas jam atsakė, kad „jo šeima yra jo šeima“.

Nurodytoje teisės normoje nustatyta dovanotojo teisė kreiptis į teismą dėl dovanojimo panaikinimo, kai apdovanotasis pasikėsino į dovanotojo ar artimųjų giminaičių gyvybę ar tyčia juos sunkiai sužalojo, taip pat kai, atsižvelgiant į dovanos pobūdį, dovanojimo sutarties šalių asmenines savybes ir jų tarpusavio santykius, apdovanotasis atlieka prieš dovanotoją tokius veiksmus, kurie yra neabejotinai griežtai smerktini geros moralės požiūriu. Ieškovė ieškinyje nagrinėjamu atveju ir įrodinėja atsakovo (apdovanotojo) veiksmus, kurie, jos teigimu, yra neabejotinai griežtai smerktini geros moralės požiūriu. Tačiau įstatyme (CK 6.472 str. 1 d.) nenurodyta, kokie konkrečiai apdovanotojo veiksmai laikytini griežtai smerktinais geros moralės požiūriu. Teismų praktikoje geros moralės kriterijus yra kultūringo, teisingo žmogaus minimalus gėrio, blogio, teisingumo, pareigos, padorumo suvokimas. Teismų praktikoje veiksmais, smerktinais geros moralės požiūriu, gali būti pripažįstami amoralūs apdovanotojo veiksmai (psichologinio ar fizinio smurto prieš dovanotoją naudojimas, dovanotojo garbės ir orumo žeminimas ir pan.). Kiekvienu atveju CK 6.472 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto dovanojimo panaikinimo pagrindo taikymą lemia konkrečios situacijos aplinkybės, reikšmingi ištirti bylos duomenys dėl ginčo objektu esančio turto, dovanojimo sutarties šalių tarpusavio santykių raidos ir šalių elgesio, kilus ginčui. Taip pat turi būti atsižvelgta ir į CK 1.5 straipsnio nuostatas (pvz. žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-27 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008; 2010-04-12 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-162/2010; kt.).

Nagrinėjamu atveju ieškovė atsakovo veiksmais, griežtai smerktinais geros moralės požiūriu, įvardija jo priekaištus dėl maisto gamybos, dėl ieškovės ir jos motinos kėlimosi naktį, atsakovo sutuoktinės nepalankumą, atsakovo ketinimą parduoti padovanotą turtą ir ketinimą išvaryti ieškovę ir 88 metų jos motiną iš namų. Tačiau konkrečiu atveju nėra pagrįsto ir pakankamo pagrindo pripažinti, kad nurodyti atsakovo veiksmai yra griežtai smerktini geros moralės požiūriu, kadangi jie nebuvo įrodyti byloje surinktais įrodymais, tame tarpe ir liudytojų parodymais (CPK 178, 185 str.).

Byloje nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas yra motina ir sūnus. Duomenų, kad jų tarpusavio santykiai ginčijamo dovanojimo sandorio sudarymo metu būtų buvę konfliktiški, nenustatyta. Situacija pasikeitė po sandorio sudarymo praėjus keletui metų, t.y., kai atsakovas susirado draugę, kuri vėliau tapo jo sutuoktine ir apsigyveno dovanotame turte (iš ieškovės, atsakovo ir liudytojos J. V. parodymų matyti, kad prasidėjo abiejų šalių priekaištai viena kitai dėl maisto gaminimo, elgesio buityje ir pan.). Abi šalys pripažįsta, kad nuo to laiko šalių santykiai tapo konfliktiški ir nuo to laiko kartu gyventi (viename gyvenamajame būste) tapo nebeįmanoma. Faktiniai bylos duomenys tvirtina, kad, bandydamas spręsti susidariusią situaciją, atsakovas nusprendė parduoti dovanų gautą turtą, o tam, kad ieškovė ir jos motina turėtų kur gyventi, išnuomojo butą (duomenys neskelbtini). Tačiau ieškovė nesutiko išsikelti į nurodytą butą, motyvuodama tuo, kad jis nėra tinkamas gyventi jai ir jos 88 metų invalidei motinai (nors byloje nustatyta, kad ieškovė nė nebandė šio buto apžiūrėti), o taip pat keldama sąlygą, kad jai reikalingas vieno kambario butas su patogumais Dvarčionyse, Žirmūnuose ar Vilniuje Kalvarijų gatvėje. Atsakovas ir jo sutuoktinė gavo iš banko kreditą ir už jį atsakovo vardu nupirko vieno kambario 27,64 kv.m ploto butą su patogumais (duomenys neskelbtini) (Žirmūnuose), tačiau ieškovei butas ir vėl netiko (ieškovė teigia, kad butas yra per aukštai, dėl ko jos motina negalės pasikelti į jį su invalido vežimėliu, nors pagal byloje esančius duomenis ieškovės motina nėra pripažinta invalide). Taigi byloje neginčijamai nustatyta, kad atsakovas atliko aktyvius veiksmus, siekdamas šalių ginčą išspręsti taikiai, t.y., kad tiek ieškovė, tiek jos senyvo amžiaus, ligota motina (atsakovo senelė) nebūtų „išmestos į gatvę“, ir todėl tokie jo veiksmai negali būti vertinami griežtai smerktinais geros moralės požiūriu.

Pažymėtina taip pat ir tai, kad LR Konstitucijos 38 straipsnyje nustatyta tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti ir vaikų pareiga gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą. Taigi tai yra pamatinė šeimos, tėvų ir vaikų tarpusavio santykių sampratos nuostata, kuri detalizuojama kituose šeimos teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose. CK 3.162 straipsnyje, apibrėžiančiame vaikų pareigas, nustatyta, kad vaikai turi gerbti tėvus ir tinkamai atlikti savo pareigas. Pagal CK 3.205 straipsnio 1 dalį pilnamečiai vaikai privalo išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus ir jais rūpintis. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad ginčo sandoryje atsakovui nebuvo numatyta jokių papildomų sąlygų, susijusių su padovanotu turtu, ieškovės (dovanotojos) išlaikymu ar jos aprūpinimu gyvenamuoju plotu, nepaisant to, atsakovas įvairiais būdais siekė išspręsti tarp šalių kilusį konfliktą taikiai (išnuomavo butą, nupirko kitą butą), ieškovės pretenzijos dėl gyvenamojo ploto vien tik atsakovui, neatsižvelgiant į tai, kad yra ir kitas sūnus, kuriam taip pat buvo perleista atitinkama nuosavybės dalis, atsakovo veiksmai negali būti vertinami kaip smerktini geros moralės požiūriu.

Ieškovė tvirtina, kad atsakovas ją apgavo, nes įkalbėjo ją padovanoti jam žemės sklypo dalį su butu, žadėdamas, jog, atlikus buto rekonstrukciją, visi gyvens kartu rekonstruotame būste, o dabar „varo į gatvę“. Taigi, ieškovės teigimu, apgaulė pasireiškė tuo, kad atsakovas jau ginčo sandorio sudarymo metu žinojo, jog rekonstruotame name negyvens ir namą parduos. Tačiau tokie ieškovės teiginiai prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir nepatvirtinti byloje surinktais įrodymais, tame tarpe ir liudytojų parodymais (CK 1.5 str., CPK 178, 185 str.).

Pati ieškovė procesiniuose dokumentuose nurodo, kad po to, kai jos tėvai (atsakovo seneliai) 2007 m. birželio 14 d. padovanojo jai žemės sklypą ir butą (b.l. 134-139), šeimoje buvo sutarta, kad ateityje po pusę šio žemės sklypo ji padalins savo sūnums R. ir A. Toks susitarimas matyti ir iš ieškovės, atsakovo ir liudytojo R. V. parodymų teisme, o taip pat iš ieškovės elgesio – jos sudarytų dovanojimo sutarčių - 2010 m. liepos 27 d. sudaryta dovanojimo sutartimi ieškovė padovanojo savo sūnui A. V. asmeninėn nuosavybėn butą su rūsiu ir 555/1732 dalis žemės sklypo, esančius (duomenys neskelbtini), o 2015 m. liepos 28 d. sutartimi padovanojo sūnui R. V. likusias 555/1732 jai tėvų padovanoto žemės sklypo dalis (ieškovės atsiliepimo į priešieškinį duomenys, VĮ Registrų centas duomenys). Taigi nėra jokio pagrįsto pagrindo teigti, kad ieškovės valią sudaryti ginčo dovanojimo sandorį paveikė kokie tai neteisėti ar smerktini moralės požiūriu atsakovo veiksmai, nes tokia jos valia formavosi tam tikrą laiką ir buvo žinoma kitiems asmenims (ieškovės tėvams, sūnums, liudytojams - kaimynui V. K. ir dėdei J. B.).

Be to, kaip tvirtina bylos duomenys, ką procesiniuose dokumentuose akcentavo ir notaras R. T., ieškovė pareikštu ieškiniu neginčija 2010 m. liepos 27 d. dovanojimo sutarties sudarymo ir pasirašymo aplinkybių, o ginčo pagrindimas siejamas su šeiminėmis aplinkybėmis, atsiradusiomis praėjus penkeriems metams nuo ginčijamo sandorio sudarymo. Ginčo dovanojimo sutartį pasirašydamos šalys pripažino, o ieškovė ir neginčija, kad dovanojimo sutarties tekstas jų buvo perskaitytas, turinys ir pasekmės paaiškintos, sutartis buvo pasirašyta kaip atitinkanti jų valią. Ginčo dovanojimo sutarties 6.1 punkte šalys patvirtino, kad sutartis sudaryta jų laisva valia, nenaudojant spaudimo, dėl kurio šalys būtų priverstos sudaryti šią sutartį. Pretenzijų dėl netinkamai atliktų veiksmų notarui, tvirtinusiam ginčo sandorį, ieškovė nereiškia.

Be to ieškovė nurodo, kad aplinkybė, jog atsakovas nori parduoti gautą dovanų namą ir žemės sklypą, atsirado tik 2015 metais (nuo 2015 m. liepos 2 d. ieškovė skaičiuoja ieškinio senatį (b.l. 12-13) ir atsakovas šios aplinkybės iš esmės neneigia). Tuo tarpu įrodymų, kad, sudarydamas ginčo sandorį, atsakovas būtų įsipareigojęs neparduoti padovanoto turto, į bylą nepateikta, jokių, apie tai bylojančių sąlygų, ginčo sutartyje nėra. Tiek ieškovė, tiek atsakovas pripažįsta, kad sandorio sudarymo metu notaras siūlė ieškovei „pasilikti sau kambarį“, bet ji atsisakė, todėl jokių sąlygų dėl teisės gyventi padovanotame turte iki gyvos galvos ar galimybės pasilikti savo nuosavybėje šio turto dalį nebuvo įrašyta (nebuvo sutarta). Todėl akivaizdu, kad ieškovė, perleisdama (padovanodama) atitinkamo savo turto dalį atsakovui, suteikė jam teisę bei galimybę šiuo turtu disponuoti, jį valdyti ir naudoti savo nuožiūra. Taigi ginčo dovanojimo sutarties sudarymas tuo metu atitiko ieškovės lūkesčius ir poreikius ir ši situacija nekito iki 2015 metų, kai atsakovas vedė. Tačiau aplinkybė, kad, praėjus penkeriems metams po sandorio sudarymo, ieškovei netinka ir/ar nepatinka, jog atsakovas nori perleisti padovanotą turtą ar kitaip juo disponuoti savo nuožiūra, nesudaro pagrindo teigti, kad ginčo dovanojimo sandoris 2010 m. liepos 27 d. buvo sudarytas apgaulės įtakoje. Dėl to nėra jokio pagrįsto ir pakankamo pagrindo pripažinti ginčo dovanojimo sutartį negaliojančia ir pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalį.