Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eugenijaus Antanausko (kolegijos primininkas ir pranešėjas), Dalios Kursevičienės ir Editos Lapinskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. gynėjos advokatės Virginijos Pargaliauskienės apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Skuodo rūmų 2022 m. gegužės 31 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant, vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 2 punktu, per 3 mėnesius neatlygintinai išdirbti 120 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis bei, vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 1 punktu, dalyvauti elgesio pataisos programose, kurias išklausyti per 6 mėnesių laikotarpį,

D. B. paskirtas kardomąsias priemones – įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios ir rašytinį pasižadėjimas neišvykti, nuspręsta panaikinti, nuosprendžiui įsiteisėjus,

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. D. B. nuteistas už tai, kad 2021 m. gegužės 11 d., apie 16.15 val., gyvenamoje sodyboje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, alkoholio kiekio matavimo prietaisu nustatytas vidutinis 2,12 promilių girtumas, kai ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, smurtaudamas, kartu gyvenančiai savo buvusiai sutuoktinei E. B. (toliau – ir nukentėjusioji) sukėlė fizinį skausmą bei nežymiai ją sužalojo, t. y. gyvenamojo namo terasoje, konflikto metu rankomis suėmė E. B. už kairės rankos ir stipriai ją suspausdamas padarė nežymaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties sužalojimą: poodinę kraujosruvą kairio dilbio vidiniame paviršiuje. Tęsdamas nusikalstamą veiką, rankomis pastūmė E. B., dėl to ji nugara atsitrenkė į namo duris ir taip patyrė fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo prašymai ir argumentai

1) panaikinti apylinkės teismo 2022 m. gegužės 31 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – D. B. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu, arba

2) vadovaujantis BK 37 straipsniu, D. B. pagal BK 140 straipsnio l dalį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, bylą šioje dalyje nutraukti ir

3) pakeisti nuosprendžio dalį, kuria D. B. pagal BK 164 straipsnį paskirta 1 metų laisvės apribojimo bausmė ir taikyti įpareigojimai – įpareigojimus pakeisti – skirti įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą arba įpareigojimą pranešti apie gyvenamosios vietos pakeitimą ar išvykimą iš jos, įpareigojimą išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, atsiprašyti nukentėjusiojo asmens.

2.1. Teigia, jog teismo padarytos išvados dėl D. B. kaltės yra nepagrįstos objektyviais ir neginčijamais įrodymais, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas išsamiai ir visapusiškai neišanalizavo, neįvertino įvykio aplinkybių. Todėl nuosprendis naikintinas dėl esminių įrodymų vertinimo pažeidimų ir neteisingo baudžiamojo įstatymo taikymo. Teismas D. B. kaltę grindė nukentėjusiosios E. B. parodymais apie jo smurtinius veiksmus prieš ją tarpusavio konflikto metu, liudytojo P. V. parodymais, VšĮ (duomenys neskelbtini) pirminės sveikatos priežiūros centro pateikta greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortele, specialisto išvada, liudytojos I. P. parodymais. Paaiškina, kad byloje neginčijami nustatyta, kad tarp D. B. ir E. B. kilo konfliktas, bet jie nurodė skirtingas konflikto priežastis. D. B. nuosekliai teigė, kad: jis prieš E. B. nesmurtavo, terasoje nespaudė jai rankos, jos nestūmė ir nesmaugė; E. B. pati pradėjo konfliktą; jam nuėjus į namus pasiimti pakrovėjo, E. B. įpuolė į namus paskui, pradėjo vadinti jį necenzūriniais žodžiais, o einant iš namo į terasą, jam kelis kartus trenkė į veidą; iškritus pakrovėjui, jam pasilenkus jį paimti, gavo dar vieną smūgį, o pamatęs, kad E. B. dar kartą užsimojo ir norėdamas išvengti smūgio, sugriebė E. B. už rankos ir ją nustūmė; specialisto išvadoje nurodyta kairės rankos kraujosruva E. B. galėjo atsirasti jam sugriebus jai už rankos; jos kūno sužalojimo lokalizacija rodo, kad poodinė kraujosruva kairio dilbio vidiniame paviršiuje galėjo būti padaryta ne specialiai siekiant ją sužaloti, o dėl neatsargumo D. B. sugriebus už rankos, siekiant išvengti dar vieno mušimo į veidą. Teigia, jog aplinkybę, kad E. B. smurtavo prieš D. B., tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo metu, parodė liudytojas P. V.. Šis liudytojas parodė, kad namo viduje vyko konfliktas, B. šaukė, barėsi, o grįžęs į terasą D. B. pasiskundė, kad E. B. trenkė jam į veidą. Šią aplinkybę D. B. nurodė ir greitosios medicinos pagalbos darbuotojai, kuri jį apžiūrėjo, tačiau jo sumušimų nesimatė. Liudytojas S. B. taip pat parodė, kad D. B. lyg sakė, kad ir jam buvo suduota per veidą.

2.2. Byloje E. B. neigė smurtavusi prieš D. B., neigė buvus konfliktą. Teismas motyvavo, kad liudytojas P. V. neparodė, kad E. B. būtų mušusi D. B.. Tačiau 2022 m. balandžio 28 d. teisiamojo posėdžio protokole užfiksuoti tokie P. V. parodymai: ,,D. sakė, kad E. jam įdaužė į veidą – dėl ko, kiek kartų to nesakė“. Teismas šios aplinkybės ir prieš tai paminėtų liudytojo S. B. parodymų neįvertino. Todėl nesutinka su teismo išvada, kad byloje surinktais įrodymais nenustatyta ir neįrodyta, kad E. B. konflikto metu būtų atlikusi kokius aktyvius veiksmus. Šios aplinkybės, apeliantės manymu, patvirtina, kad nežymus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajai E. B. padarytas nesant D. B. tyčios ir jam ginantis nuo jos pačios smurtinių veiksmų.

2.3. Nukentėjusiosios E. B. parodymai negali būti vertinami kaip pakankamai patikimi, paneigiantys nuteistojo D. B. parodymus ir patvirtinantys jo kaltę. E. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad D. B. terasoje jai suėmė rankomis už jos kairės rankos, stipriai ją suspaudė ir ją rankomis pastūmė, dėl ko ji nugara atsitrenkė į namo duris, taip abiem atvejais ji patyrė fizinį skausmą. Specialisto išvadoje Nr. G 707/2021 (03) konstatuota, kad: E. B. padaryta poodinė kraujosruva kairio dilbio vidiniame paviršiuje; sužalojimas gavosi ne mažiau kaip vieno tiesioginio trauminio kontakto su kietu buku ribotą paviršių turinčiu daiktu. Tačiau išvadoje nekonstatuota, kad E. B. nustatytas sužalojimas galėjo būti padarytas stipriai spaudžiant jai ranką pirštais. Taigi pagal E. B. parodymus, spaudžiant jos ranką abiem rankomis, logiškai mąstant, turėjo būti kelios kraujosruvos bei apimti abejas rankos puses. Be to, E. B., teigdama, kad ją D. B. abiem rankomis ją smaugė, dėl ko ji duso ir jautė stiprų skausmą, pateikė melagingus parodymus. Tokius parodymus ji davė ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu. Byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, jog buvo ir smaugimo veiksmai. Todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, jog byloje neįrodyta, kad D. B. prispaudė E. B. prie garažo sienos ir rankomis suėmęs už kaklo ją smaugė.

2.4. Nesutinka su teismo išvada, jog liudytojo P. V. parodymai neprieštarauja nukentėjusiosios parodymams. P. V. 2022 m. balandžio 28 d. teismo posėdyje nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu, pasakodamas apie įvykį tyrėjams, ne viską gerai prisiminė ir dabar ne viską pamena. Liudytojas nurodė, kad: būdamas terasoje girdėjo B. konfliktą ir kas vyksta namuose, o ką jie kalbėjo neprisiminė, nes buvo neblaivus; lauke matė, kad D. B. pastūmė E., o ar sugriebė jai už rankų, nežiūrėjo; nematė kas kam buvo suėmęs už rankos; viskas įvyko greitai. Vėliau atsakydamas į prokuroro klausimus, P. V. jau teigė, kad: „aš mačiau, kad D. suėmė E. už rankos ir ją stūmė“, o atsakydamas į kitus klausimus nurodė, kad atvykus policijos pareigūnams, jie su juo truputį kalbėjo, jis pareigūnams sakė tai, ką matė. Policijos pareigūnas S. B. nurodė, kad bendravo su P. V. ir pastarasis sakė, kad nieko nematė. Preliminariais duomenimis, P. V. turi psichikos sutrikimų. Aplinkybė, jog P. V. buvo neblaivus, kelia abejonių jo parodymų apie įvykį objektyvumu. Taigi teismas, apeliantės manymu, nepagrįstai rėmėsi nenuosekliais liudytojo parodymais. Byloje nepakanka duomenų, kurie pagrįstų teismo išvadą, jog D. B. yra kaltas dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo.

Dėl mažareikšmiškumo

2.5. Nesutinka su teismo išvada, jog D. B. padaryta nusikalstama veika pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą, nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad vertinant pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas BK 37 straipsnio taikymas. Argumentuoja, jog baudžiamoji teisė nėra formali teisė. Ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus. Teismas, vertindamas kaltininko atliktų veiksmų formalią atitiktį baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo požymiams, kiekvienu atveju privalo įvertinti realų padarytos veikos pavojingumą. Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, tačiau paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai. Kita vertus, to negalima suprasti taip, kad tokio pobūdžio bylose teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, iš viso neturi teisės taikyti BK 37 straipsnio. Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra ir tokių precedentų, kai, pavyzdžiui, neintensyvūs smurtiniai veiksmai buvo pripažinti mažareikšme veika dėl abiejų konflikto dalyvių provokuojančio konfliktinio elgesio, taip pat atsižvelgus į atliktų veiksmų spontaniškumą, trumpalaikiškumą ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-23l-976/2017, 2K-128-489/2020, 2K-36-788/2021 ir kt.). Spręsdamas klausimą dėl nusikaltimo pripažinimo mažareikšmiu, teismas visų pirma vertina žalos dydį.

2.6. Šiuo atveju nukentėjusiajai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Nors sveikatos sutrikdymas yra reikšmingas, tačiau įvertinus nukentėjusiajai padaryto sužalojimo lokalizaciją ir pobūdį (sugriebus už rankos padaryta kraujosruva kairio dilbio vidiniame paviršiuje) darytina išvada, kad nusikaltimo padariniai nėra tokie dideli, jog D. B. negalėtų būti taikomas BK 37 straipsnis. Teigia, jog veikos pavojingumą mažina tai, kad D. B. veiksmai nebuvo kryptingi, agresyvūs ir atlikti tyčia, o buvo jo instinktyvi gynybinė reakcija, vengiant tolimesnių E. B. smūgių, nebuvo nukreipti į pavojingas kūno sritis (galvą ar pan.). Veikos padarymui įtakos turėjo pačios E. B. provokuojantis elgesys, nes ji, suduodama D. B. delnu į skruostą, demonstravo fizinę agresiją. Taigi veiksmas, kurį atliko D. B. buvo spontaniškas, kontaktas buvo trumpalaikis, neintensyvus, E. B. paliko nežymų sveikatos sutrikdymą. Sugriebimas už rankos, ją netyčia suspaudžiant, niekaip negalėjo sukelti rimtesnių pasekmių nukentėjusiosios sveikatai. Nors atvyko greitoji medicinos pagalba, bet medikė tik apžiūrėjo E. B., jai nereikėjo suteikti medicininės pagalbos ir vėliau ji nesikreipė į medikus. Todėl mano, kad ištirtos įvykio aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad veikos pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo stadiją, padarymo vietą, laiką, būdą, likusius padarinius, yra žymiai mažesnis, negu rūšinis tokios nusikalstamos veikos pavojingumas. Nusikaltimo padariniai nėra tokie nedideli, jog D. B. negalėtų būti taikomas BK 37 straipsnis.

Dėl bausmės

2.7. Kadangi draudimai ir įpareigojimai yra pagrindiniai laisvės apribojimo bausmės nubaudimo elementai, teismas turi teisę, bet ne pareigą, kaltinamajam paskirti vieną ar kelis įpareigojimus ir (ar) draudimus. Draudimo rūšies parinkimas siejamas su padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu, siekiant įgyvendinti bausmės tikslus. Maksimalus teismo paskirtų draudimų ir įpareigojimų skaičius įstatymo nėra nustatytas, tačiau jie turi būti tarpusavyje suderinami ir objektyviai vykdomi. Teismas, parinkdamas draudimų ir įpareigojimų rūšis bei nustatydamas jų trukmę, atsižvelgia į kaltinamojo asmenybės požymius, kurie charakterizuoja asmenybę: ankstesnius teistumus, nusikalstamos veikos priežastis, amžių, šeimyninę padėtį, dirbamą darbą ir t. t.

2.8. Teismas nemotyvavo, kodėl D. B. už nusikalstamas veikas, numatytas BK 164 straipsnyje bei BK 140 straipsnio 1 dalyje, skyrė draudimus, numatytus BK 48 straipsnio 4 dalies 1 ir 2 punktuose. D. B. Plungės apylinkės teismo 2020 m. spalio 13 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1-109-1054/2020, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimo, numatyto BK 164 straipsnyje padarymą BK 38 straipsnio pagrindu, t. y. kaltinamajam ir nukentėjusiajai susitaikius bei baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta. D. B. savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pilnai pripažino ir nurodė, kad pajamų iš individualios veiklos praktiškai negaudavo, užtekdavo tik šeimos pragyvenimui, todėl visa apimtimi teismo sprendimo vykdyti nebuvo galimybės. Šiuo metu, t. y. nuo 2022 m. balandžio 1 d. D. B. sudarė darbo sutartį (staliaus pareigoms) įmonėje „(duomenys neskelbtini)“, veikiančioje Norvegijoje. D. B. gaunamas darbo užmokestis suteikia galimybę pilnai mokėti priteistas lėšas vaikų išlaikymui. Dirbdamas Norvegijoje, D. B. objektyviai negalės įvykdyti nuosprendžiu skirtų teismo įpareigojimų – išdirbti 120 val. sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevyriausybinėse organizacijos ir dalyvauti elgesio pataisos programose. Taigi šie įpareigojimai nedera su skirtos laisvės apribojimo bausmės tikslais.

2.9. BK 48 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad teismas asmeniui, kuriam paskirta laisvės apribojimo bausmė, kitų baudžiamojo proceso dalyvių prašymu, taip pat savo nuožiūra gali paskirti šio kodekso IX skyriuje nurodytas vieną ar kelias baudžiamojo poveikio priemones ar kitus baudžiamajame įstatyme numatytus draudimus ar įpareigojimus, jeigu, teismo nuomone, tai darytų teigiamą įtaką jo elgesiui. Pagal BK 67 straipsnį, gali būti paskirtos kitos baudžiamojo poveikio priemonės: įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą arba įpareigojimas pranešti apie gyvenamosios vietos pakeitimą ar išvykimą iš jos, taip pat skirti įpareigojimai: išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, atsiprašyti nukentėjusiojo asmens ir t. t.

3. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokurorė ir nukentėjusiosios atstovas – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

4. Apeliantė skunde teigia, kad teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio nuostatas, netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir D. B. pripažino kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Tačiau, įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai pripažino D. B. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

5. Pagal BPK 20 straipsnį, įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Tai, kad įrodymus teismas įvertino ne taip, kaip to norėtų nuteistasis ir (ar) jo gynėja, savaime negali būti laikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.

6. Apeliantė kvestionuoja nukentėjusiosios E. B., liudytojo P. V. parodymų patikimumą, nesutinka, jog specialisto išvada patvirtina, kad kaltinime nurodytais veiksmais D. B. padarė E. B. nežymų sveikatos sutrikdymą, kartu teigia, jog teismas tinkamai neįvertino nuteistojo D. B., liudytojų S. B. ir I. P. parodymų, todėl liko neįvertinta, kad konfliktą sukėlė pati nukentėjusioji, o D. B. netyčia, bet gindamasis nuo pastarosios smurtinių veiksmų nežymiai sutrikdė jai sveikatą. Tačiau teisėjų kolegija tokius argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

7. Įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą grandinę. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Nustačius, kad nusikaltimo požymių turinti veika padaryta tarp šalių esant konfliktiniams santykiams, teismas turi labai įdėmiai ir atidžiai vertinti konfliktuojančių asmenų parodymų patikimumą, konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesį, jų motyvus bei tikslus. Išvada dėl asmenų (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymų patikimumo daroma įvertinus parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių.

8. Ginčo dėl to, jog kaltinime nurodytu laiku ir vietoje kilo žodinis konfliktas tarp nukentėjusiosios E. B. ir nuteistojo D. B., byloje nėra. D. B. inkriminuotus smurtinius veiksmus – namo terasoje, konflikto metu rankomis suėmė E. B. už kairės rankos ir stipriai ją suspausdamas padarė nežymaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties sužalojimą: poodinę kraujosruvą kairio dilbio vidiniame paviršiuje, apeliantė siekia pateisinti tuo, jog nukentėjusioji pradėjo konfliktą ir smurtavo prieš D. B., t. y. išvadino jį necenzūriniais žodžiais, terasoje kelis kartus trenkė į veidą, o po to, dar kartą, kai jis pasilenkė pasiimti iškritusį pakrovėją. Tačiau apeliantė nutyli aplinkybę, jog D. B. teisme parodė, kad nuo E. suduotų smūgių žymių jam neliko, ji trenkė jam į dešinį žandą ir tuo metu jam neskaudėjo, o toje vietoje, kur sudavė buvo truputį paraudę, medikai jo apžiūros metu nematė sužalojimų, bet kitą dieną buvo žymė ant žando. Be to, kaip pagrįstai motyvavo apylinkės teismas, iš VšĮ (duomenys neskelbtini) pirminės sveikatos priežiūros centro pateiktos greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės kopijos matyti, kad D. B. po įvykio jokių sužalojimų nenustatyta, vizualiai sumušimo žymių nestebima, skausmą pastarasis įvertino 0 balų. Pažymėtina, kad D. B. tyrėjams parodė, kad E. B. tris kartus delnu sudavė jam per dešinį skruostą. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant tokio intensyvumo kontaktui (trims smūgiams delnu į tik į dešinį skruostą), medikė (liudytoja) I. P. įvykio vietoje apžiūrėdama D. B., neabejotinai būtų užfiksavusi bent jo veido odos paraudimo požymį. Liudytoja I. P. teisiamojo posėdžio metu aiškiai parodė, kad D. B. apžiūrėjo ir jis jai sakęs, kad E. B. jam trenkė, tačiau jo sumušimų nesimatė, o E. B. ranka buvo sužalota, nes buvo sugriebta už rankos, matėsi nežymios kraujosruvos, buvo paraudimas, žaizdų nebuvo, kraujosruvos buvo šviesios spalvos, matėsi, kad buvo ką tik sugriebta. Tokie liudytojos parodymai išliko nuoseklūs viso proceso metu ir jų patikimumas, be kita ko, atsižvelgiant į tai, kad ji dirba greitosios medicinos darbuotoja jau 30 metų, abejonių nekelia. Apeliaciniame skunde nutylima ir tai, jog ir pats D. B. apylinkės teisme pripažino, kad E. B. sugriebė už rankos, o specialisto išvadoje nurodytas kairės rankos paraudimas galėjo atsirasti nuo tokio sugriebimo.

10. Antrasis D. B. inkriminuotų smurtinių veiksmų epizodas – rankomis pastūmė E. B., kai dėl to ji nugara atsitrenkė į namo duris ir taip patyrė fizinį skausmą, įvyko iš karto po to, kai D. B. paėmęs jos automobilio raktelius, nereagavo į jos prašymą grąžinti raktelius, o ėmėsi aktyvių smurtinių veiksmų ir pastūmė ją taip, jog ji nugara atsitrenkė į namo duris. Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti, būtina įsitikinti, kad dėl kaltininko veiksmų nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajuto skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus.

11. Tai, kad D. B. sukėlė E. B. fizinį skausmą, patvirtina ne vien nukentėjusiosios parodymai (teisme parodė, kad D. ją taip pat pastūmė, jog ji atsitrenkė nugara į duris, dėl ko skaudėjo nugaros viršų ir šoną, skaudėjo neintensyviai), bet kartu ir liudytojo P. V. duoti parodymai teisme (parodė, kad: matė, jog D. pastūmus E., ji atsitrenkė į duris; ji prie durų stovėjo, vaikas buvo, pradėjo verkti; D. suėmė E. už rankos ir ją stūmė, už kurios rankos ją suėmė, negali pasakyti, nuo stūmimo E. sušuko, pradėjo verkti, E. verkė, nes jai skaudėjo, E. nenorėjo, kad jai ranką paimtų; D. per prievartą E. už rankos paėmė). Dėl to, kad nukentėjusioji skirtingai nurodė skausmo stiprumą teisiamojo posėdžio metu ir greitosios medicinos pagalbos darbuotojams, kaip teisingai įvertino apylinkės teismas, nėra pagrindo pripažinti, kad ji dėl D. B. veiksmų nepatyrė realaus fizinio skausmo. Jokių esminių prieštaravimų ar neatitikimų dėl faktinės konfliktinės situacijos dalyvių veiksmų turinio, tarp nukentėjusiosios ir šio liudytojo duotų parodymų ar kitų bylos faktinių duomenų, kuriais apylinkės teismas grindė D. B. tyčinę kaltę, byloje nėra. Teisėjų kolegija papildydama apylinkės teismo motyvus pažymi, kad E. B. įvykio metu buvo fiziškai silpnesnė už D. B., jai toks stūmimo rankomis veiksmas buvo netikėtas, todėl ji neturėjo objektyvios galimybės išvengti tokio kontakto. Esant šiems duomenims, abejoti tuo, jog dėl aptartų D. B. veiksmų E. B. jautė fizinį skausmą, nėra pagrindo.

13. Įžvelgdama neatitikimą tarp inkriminuoto D. B. veiksmo – „<...> konflikto metu rankomis suėmė E. B. už kairės rankos ir stipriai ją suspausdamas padarė nežymaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties sužalojimą: poodinę kraujosruvą kairio dilbio vidiniame paviršiuje.<...>“, ir nukentėjusios E. B. duotų ikiteisminio tyrimo metu parodymų, jog „<...> jis susinervinęs terasoje jai suėmė rankomis už jos kairės rankos ir stipriai ją suspaudė <...>“, apeliantė nepagrįstai neįvertina kitų specialisto išvadų, jog: toks poodinės kraujosruvos kairio dilbio vidiniame paviršiuje sužalojimas gavosi ne mažiau kaip vieno tiesioginio trauminio kontakto su kietu buku ribotą paviršių turinčiu daiktu; sužalojimo padarymo metu E. B. galėjo būti įvairiose padėtyse (tiek vertikalioje, tiek horizontalioje). Taigi teismo medicinos eksperto išvada, jog toks sužalojimas padarytas D. B. sugriebus rankomis už E. B. kairės rankos, nesudaro pagrindo tokių D. B. inkriminuotų veiksmų vertinti kaip nederančiais su E. B. padaryto kūno sužalojimo mechanizmu, lokalizacija ar jai nustatytų padarinių (nežymus sveikatos sutrikdymas) sunkumu.

14. Visuma aptartų faktinių duomenų sudaro pagrindą teisėjų kolegijai konstatuoti, kad gynybos versija, jog D. B. nežymiai sutrikdė E. B. sveikatą gindamasis nuo jos smūgių delnu į veidą, yra išgalvota, siekiant sumenkinti neblaivaus, įvykio metu agresyvaus ir be rimtos priežasties konfliktą sukėlusio D. B. smurtinius veiksmus. Galiausiai tai, kad D. B. inkriminuotas E. B. smaugimo epizodas – tęsdamas nusikalstamą veiką, prispaudė E. B. prie garažo sienos ir rankomis suėmęs už kaklo ją smaugė, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą, nuosprendyje įvertintas kaip neįrodytas, savaime nereiškia, jog tai šalina D. B. asmenybės ir jo padaryto nusikaltimo pavojingumą ar menkina jo vaidmenį anksčiau aptartuose kaltinimo epizoduose.

15. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl D. B. kaltės ir tėra gynybos savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Apeliacinio skundo, kuriais grindžiamas D. B. tariamas nekaltumas, motyvai yra argumentuotai paneigti nuosprendyje išdėstytais ir šioje nutartyje aptartais įrodymais ir išvadomis.

16. Pripažindamas D. B. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo kriterijų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Teisėjų kolegija, sutikdama su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria nuosprendžio motyvams dėl D. B. kaltės bei jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Dėl BK 37 straipsnio taikymo sąlygų ir pagrindų (ne)buvimo

17. Apeliacinio skundo argumentas, jog šiuo atveju įžvelgtina mažareikšmiškumo instituto taikymo galimybė, atmestinas kaip faktiškai nepagrįstas. BK 37 straipsnyje nustatyta, kad asmuo padaręs nusikaltimą gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Sprendžiant klausimą dėl veikos mažareikšmiškumo, turi būti įvertinta objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių išraiška konkrečiame nusikaltime, asmens kaltės turinys, jos forma, rūšis, veikos motyvai, tikslai. Tais atvejais, kai veika, turinti konkretaus nusikaltimo sudėties požymius, iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus tokios žalos atsiradimo pavojaus, ji vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms, t. y. pripažįstama mažareikšme.

18. Teisėjų kolegija, įvertinusi padarytos aktualios veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, neturi teisinio pagrindo daryti išvados, kad šiuo atveju D. B. padarytą nusikalstamą veiką galima pripažinti mažareikšme ir būtų tikslinga jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės vadovaujantis BK 37 straipsniu. Teismų praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (kasacinės nutartys Nr. 2K-581/2014, 2K-299-648/2015). Kita vertus, to negalima suprasti taip, kad tokio pobūdžio bylose teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, apskritai neturi teisės priimti tokio sprendimo.

19. Apeliantės nurodytose kasacinėse nutartyse Nr. 2K-23l-976/2017, 2K-128-489/2020, 2K-36-788/2021, faktinės nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1, 2 dalyse padarymo aplinkybės nėra panašios į nagrinėjamos bylos. Mažareikšmiškumo institutas kasacinėje byloje Nr. 2K-231-976/2017 taikytas nustačius, jog tarp S. B. ir A. B. įvyko abipusis konfliktas, išprovokuotas jų ilgalaikių nesutarimų, skyrybų, vidinių nuoskaudų ir asmeninių interesų, kurį sustiprino būtent vaistų sūnui davimas, dėl to įvyko abipusės grumtynės, susistumdymai. Kasacinėje byloje Nr. 2K-128-489/2020 BK 37 straipsnis taikytas įvertinus tai, kad tarp sutuoktinių kilo konfliktas dėl bendravimo su vaikais tvarkos, kurio metu nukentėjusioji bandė iš jo rankų paimti jaunesnįjį sūnų. Kasacinėje byloje Nr. 2K-36-788/2021 aptariamas institutas taikytas įvertinus tai, kad tiek nuteistasis, tiek nukentėjusioji buvo lygiaverčiai buitinių konfliktų dalyviai, abu elgėsi netinkamai. Todėl apeliacinio skundo argumentai, jog D. B. nusikalstamos veikos pavojingumą mažina tai, kad jo veiksmai nebuvo kryptingi, agresyvūs ir atlikti tyčia, o buvo jo instinktyvi gynybinė reakcija, vengiant tolimesnių E. B. smūgių, nebuvo nukreipti į pavojingas kūno sritis (galvą ar pan.), atmestini kaip nepagrįsti, nes paneigti anksčiau šioje nutartyje teisėjų kolegijos aptartais įrodymais ir išvadomis.

20. Kita apeliantės akcentuojama aplinkybė, jog medikė tik apžiūrėjo E. B., jai nereikėjo suteikti medicininės pagalbos ir vėliau ji į medikus nesikreipė, yra deklaratyvus teiginys. Apeliantė nepagrįstai neįvertina fakto, jog dėl tyčinių, smurtinių, intensyvių ir baigtų, o ne vienkartinių, trumpų, epizodinių D. B. veiksmų kilo neigiami padariniai – nukentėjusiajai padarytas ir nežymus sveikatos sutrikdymas, ir sukeltas fizinis skausmas. Apylinkės teismas pagrįstai motyvavo, kad D. B. veiksmai nukentėjusiosios atžvilgiu nebuvo atsitiktiniai, spontaniški. E. B. neblaivaus D. B. smurtinių veiksmų, beje, atliktų sugėrovo P. V. akivaizdoje, neišprovokavo.

Dėl bausmės

21. Apeliantė teigia, kad D. B. dirbdamas Norvegijoje objektyviai negalės įvykdyti nuosprendžiu skirtų įpareigojimų – išdirbti 120 val. sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevyriausybinėse organizacijos ir dalyvauti elgesio pataisos programose. Tokie įpareigojimai, apeliantės vertinimu, nedera su nuosprendžiu skirtos laisvės apribojimo bausmės tikslais, todėl D. B. skirtini kiti įpareigojimai.

22. Teisėjų kolegija tokiems apeliantės argumentams nepritaria. Tai, kad D. B. nuo 2022 m. balandžio 1 d. dirba staliumi Norvegijoje, o skirtus nuosprendžiu įpareigojimus jis objektyviai galės ir turės įvykdyti Lietuvoje, nesudaro pagrindo šių įpareigojimų (ar kurio iš jų) keisti ir skirti kitus. Lietuvos Respublikos vardu priimtas ir įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra privalomas asmeniui, kuriam jis priimtas, ir turi būti be prieštaravimų ir netrukdomai vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. D. B. darbo sutartį su „(duomenys neskelbtini)“ staliaus pareigoms Oslo mieste, sudarė 2022 m. balandžio 1 d., t. y. žinodamas, kad baudžiamoji byla dar nebaigta nagrinėti. Taigi D. B. bylos proceso metu veikė savo rizika, siekdamas asmeninių interesų patenkinimo.

23. Sutiktina, kad skirti nuosprendžiu įpareigojimai – 1) per 3 mėnesius neatlygintinai išdirbti 120 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis ir 2) dalyvauti elgesio pataisos programose, kurias išklausyti per 6 mėnesių laikotarpį, gali sukelti nuteistajam D. B. tam tikras neigiamas pasekmes – jis negalės vykdyti darbo funkcijų Osle, tačiau tokių pasekmių atsiradimas yra natūralus padarytos nusikalstamos veikos rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas (bausmes, baudžiamojo poveikio priemones, įpareigojimus ir kt.).

Dėl civilinio ieškinio

24. Teismas skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai priteisė nukentėjusiajai 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pagal BPK 109 straipsnio nuostatas asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl D. B. kaltės sukėlus fizinį skausmą nukentėjusiajai bei nežymiai ją sužalojus, yra pagrįstos, todėl konstatuotina, kad ir civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo iš nuteistojo yra priteistas esant teisiniam pagrindui. Vertindamas priteistos neturtinės žalos dydį, apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į susiformavusią teismų praktiką šios kategorijos bylose, ginamos vertybės specifiką, nukentėjusiajai padarytus sužalojimus ir jo sveikatos sutrikdymo mastą, kaip šios žalos dydžio apskaičiavimo kriterijais pagrįstai vadovavosi byloje esančiomis ir nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, patvirtinančiomis šios žalos pasireiškimą, jas išanalizavo ir motyvuotai pagrindė jų reikšmę nustatant konkretų neturtinės žalos dydį, vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiajai priteistinos neturtinės žalos dydis nustatytas teisingai, jis užtikrina nuteistojo ir nukentėjusiosios interesų pusiausvyrą ir šiuo atveju nėra nukrypta nuo susiformavusios teismų praktikos tokio pobūdžio bylose sprendžiant klausimus dėl priteistino civilinio ieškinio dydžio.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

25. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja nagrinėjant bylą ir apeliacinės instancijos teisme, tačiau priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas.

26. Apeliacinės instancijos teisme byla buvo nagrinėta pagal nuteistojo gynėjos apeliacinį skundą, skundas atmestinas. Įvertinusi bylos pobūdį, apeliacinės instancijos teisme vykusių posėdžių skaičių ir trukmę, nukentėjusiosios atstovo advokato darbo laiko sąnaudas ginant nukentėjusiosios interesus, suteiktų paslaugų apimtį, t. y. į tai, kad advokatas R. Lupeika dalyvavo baudžiamosios bylos nagrinėjime, teikė E. B. teisines konsultacijas, teisėjų kolegija daro išvadą, jog jam nukentėjusiosios sumokėti 200 Eur yra priteistini kaip protinga, pagrįsta atstovavimo išlaidų suma.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. B. gynėjos advokatės Virginijos Pargaliauskienės apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš nuteistojo D. B. nukentėjusiajai E. B. 200 Eur (du šimtus eurų) atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.