Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Laimos Garnelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Violetos Ražinskaitės ir Lino Šiukštos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. vasario 1 d. nuosprendžio, kuriuo L. G. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir nuteista laisvės atėmimo bausme 2 (dvejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš nuteistosios L. G. priteistas 1 828,97 Eur žalos atlyginimas Valstybinei liginių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

Pratęstas laikinas nuosavybės teisių apribojimas L. G. priklausančiam butui, esančiam (duomenys neskelbtini), iki civilinio ieškinio įvykdymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. G. nuteista už tai, kad 2017 m. vasario 9 d., apie 20.50 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), virtuvėje, tarpusavio konflikto metu, tyčia dūrė peiliu du kartus sugyventiniui V. B. į krūtinės sritį, padarydama jam durtinę – pjautinę krūtinės ląstos kairės pusės žaizdą su kairio plaučio ir širdies sužalojimu, durtinę – pjautinę krūtinės ląstos kairės pusės paviršinę žaizdelę. Tokiu būdu, dėl durtinės – pjautinės krūtinės ląstos kairės pusės žaizdos su kairio plaučio ir širdies sužalojimu, sunkiai sužalojo savo šeimos narį – V. B..

Tokiais savo veiksmais ji padarė nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte.

Prokuroras atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo nuteistosios L. G. apeliacinį skundą atmesti.Prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė BK 54 straipsnio 1, 2 dalių, atsižvelgė ir įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Nors nuteistoji L. G. teigia, jog nenorėjo sužaloti nukentėjusiojo V. B., tačiau Kauno apygardos teismas pagrįstai pripažino, kad L. G. tyčia du kartus dūrė nukentėjusiajam peiliu į krūtinės sritį, ir tokiu būdu sunkiai sužalojo savo šeimos narį. Šios aplinkybės patvirtina, kad nuteistoji suprato savo poelgio pasekmes, ir siekė tokio rezultato.Prokuroras nesutinka su nuteistosios argumentu, kad veika padaryta dėl didelio susijaudinimo. Teismas nustatė, kad nukentėjusysis įvykio vietoje neatliko aktyvių veiksmų, o ekspertizės akte nurodyta, jog L. G. tuo metu nebuvo nei fiziologinio afekto, nei kitoje emocinėje būsenoje, kuri būtų turėjusi esminės įtakos jos sąmonei ir veiklai. Pati nuteistoji pripažino, kad ji pradėjo konfliktą dėl sugyventinio girtavimo, nurodė motyvą – pyktį ir sužalojimo aplinkybes. Taigi tarp nukentėjusiojo ir nuteistosios buvo susiklostę konfliktiniai santykiai, kurių formavimąsi lėmė nukentėjusiojo girtavimas, todėl neblaivaus sugyventinio grįžimas į namus nuteistajai nebuvo išskirtinė, neprognozuojama priežastis konfliktui. Prokuroro manymu, tai buvo eilinio nuteistosios pradėto konflikto, kurio metu nuteistoji tyčia sužalojo nukentėjusįjį, pasekmė.Prokuroras sutinka su teismo išvada, kad L. G. nėra pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies, nes byloje nustatytos aplinkybės nėra išimtinės šio straipsnio prasme, ir pagrįstai paskyrė laisvės atėmimo bausmę.Nuteistosios L. G. apeliacinis skundas tenkinamas.Pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus, juos išsamiai išanalizavęs ir vadovaudamasis įstatymo reikalavimais įvertinęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. Nuosprendyje išdėstytos motyvuotos teismo išvados dėl nuteistosios kaltės, nusikalstamos veikos kvalifikacijos yra teisingos, padarytos įvertinus visas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Nuteistoji šioje dalyje nuosprendžio neginčija, savo kaltę pripažįsta, tik nesutinka su jai paskirtos bausmės rūšimi – laisvės atėmimo bausme, prašo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirti bausmę nesusijusią su laisvės atėmimu. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalimi, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma nuteistosios apeliaciniame skunde. Teismas skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją privalo laikytis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Taip pat ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajai bausmę, vadovavosi BK 41 straipsnio nuostatomis bei BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytais bendrųjų bausmių skyrimo pagrindais, vertino bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą, atsakomybę lengvinančią aplinkybę, L. G. asmenybę charakterizuojančias aplinkybes. Apygardos teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, taip pat pripažino, jog L. G. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas nėra pagrindo, kadangi tokios aplinkybės, kaip nuoširdus gailėjimasis bei padėjimas išaiškinti nusikalstamos veikos aplinkybes, iš karto po nusikaltimo priemonių ėmimasis suteikti nukentėjusiajam pagalbą, medicininės pagalbos teikimas, nukentėjusiojo atleidimas kaltininkui ir jokių pretenzijų nereiškimas, civilinio ieškinio nereiškimas, kurios neabejotinai yra reikšmingos, tačiau šios aplinkybės nelaikytinos išimtinėmis BK 54 straipsnio 3 dalies prasme, dėl kurių įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas padarytai nusikalstamai veikai bei kaltininkės asmenines savybes apibūdinančioms aplinkybėms, vertinant jas kaip visumą. Pagal BK 54 straipsnio 1, 2 dalis teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos tokios aplinkybės reikšmę. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tai reiškia, kad, individualizuojant bausmę, svarbu tinkamai įvertinti tiek BK bendrosios dalies nuostatų suteikiamas galimybes teismui skiriant bausmę, tiek ir BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-603/2010, Nr. 2K-118/2011, Nr. 2K-148/2014, Nr. 2K-492/2014, Nr. 2K-334-699/2017). Taigi baudžiamosios atsakomybės individualizavimo nuostata reiškia, kad taikant baudžiamosios teisės prievartos priemones būtina siekti teisingumo ir atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jos resocializacijos poreikius. Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę.BK 54 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta tiesioginio teisingumo principo bausmių skyrimo procese taikymo galimybė: tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, jog baudžiamajame įstatyme nurodytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014,Nr. 2K-186-942/2015, Nr. 2K-296-788/2017). Bausmės švelninimas BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu gali būti pagrįstas tik išimtinėmis aplinkybėmis, rodančiomis, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, Nr. 2K-252/2014, Nr. 2K-447/2014, Nr. 2K-361/2014, Nr. 2K-P-89/2014, Nr. 2K-334-699/2017). Pažymėtina ir tai, kad, viena vertus, taikant kaltininkui baudžiamojo ar auklėjamojo poveikio priemones, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę ir jos resocializacijos poreikius. Kita vertus, valstybė taiko kraštutinę griežčiausią laisvės atėmimo bausmę ir parenka tam tikrą jos trukmę tik tada, kai tokia priemonė yra proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, atsižvelgdama taip pat ir į kaltininko asmenybę, ir tikrai, kai tai yra būtina (kitos teisinės priemonės yra aiškiai nepakankamos) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-536/2014, Nr. 2K-204-942/2015). Teismo sprendimas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį gali būti priimtas pirmiausia atsižvelgus į BK 54 straipsnio 1, 2 dalis bei 55–61 straipsniuose įtvirtintas bendrąsias bausmės skyrimo taisykles. Be to, teismams suteikta galimybė švelninti bausmę ir vadovaujantis BK 62 straipsniu. Ir tik tada, kai konkrečioje byloje nustatoma aplinkybių visuma, susijusi su daug mažesniu asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu, ar kokia nors unikali teisinė ar kitokia socialinė situacija, rodanti, kad minėtos bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti, galima pritaikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Iš esmės turi būti nustatyta tokia aplinkybių visuma, kurioje bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), tačiau yra betikslė, t. y. nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba, atvirkščiai, pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą, kuris tokioje situacijoje yra per griežtas, nelogiškas ir nereikalingas. Taigi ši nuostata nėra pagrindinė ir vienintelė taisyklė, kuria pirmiausia turi vadovautis teismas, skirdamas bausmę. Priešingai, pagrindinės taisyklės yra aiškiai suformuluotos baudžiamajame įstatyme, o bausmės skyrimo norma, mininti teisingumo principą, yra labai abstrakti ir taikytina tik retais ir ypatingais atvejais. Todėl ši norma teismų praktikoje ir įgijo išimtinių aplinkybių statusą, taip bausmės skyrimą pabrėžiant ne kaip statišką, o labai dinamišką procesą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, Nr. 2K-186-942/2015, Nr. 2K-204-942/2015, Nr. 2K-334-699/2017).Taigi LAT praktikoje įtvirtinta nuostata, kad BK 54 straipsnio 3 dalis suteikia teismui galimybę pašalinti prieštaravimą teisingumo principui, nors baudžiamasis įstatymas nepateikia šio principo apibrėžimo. Turint omenyje teisingumą teisingos bausmės paskyrimo prasme, teisingumas visų pirma reiškia įstatymo nustatytą optimalų kaltininkui pasitaisyti reikalingą bausmės dydį. Teisingumo principui prieštarauja tiek aiškiai per griežtos, tiek ir aiškiai per švelnios bausmės paskyrimas. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas negali būti suprastas kaip išimtis, kuriai negalioja BK 41 straipsnio 2 dalies ir 54 straipsnio 2 dalies nuostatos. Taikant BK 54 straipsnio 3 dalį svarbu ir tai, kad kaltininko asmenybės ir (ar) jo padarytos veikos vertinimas suponuotų išvadą, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, būtų teisingas. Būtent šių aplinkybių viseto įvertinimas teismams leidžia daryti išvadą dėl bausmės atitikties teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-456/2013, Nr. 2K-449-942/2016). Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs ir tai, jog kiekvienoje baudžiamojoje byloje būtina į bausmę pažiūrėti ne vien per kaltininko ir nusikalstamos veikos, bet ir per visuomenės intereso, kurį baudžiamieji įstatymai ne visada gali atspindėti, prizmę. Atkreipiamas dėmesys ir į nuteistojo šeimos prigimtinius bei kitus svarbius socialinius interesus, kurie nėra baudžiamajame įstatyme įtvirtinti kaip lengvinančios aplinkybės. Tai daugiau gyvenimiškos aplinkybės, kurias teismas kiekvienoje baudžiamojoje byloje nustato ir ieško tinkamų konkrečių asmens elgesio formų įvertinimo, konkrečių veiksmų balansavimo ties viena (nustatytomis gyvenimiškomis aplinkybėmis) ar kita (padaryta nusikalstama veika) puse. Taip išreiškiamas šiuolaikinės baudžiamosios teisės ir teisėjų neformalumas įgyvendinant pusiausvyrą BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo kontekste. Taigi vienoda ir teisinga bausmė už tą patį nusikaltimą ar nusižengimą skirtingoms asmenybėms gali būti visiškai skirtingo dydžio ir (ar) rūšies (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204-942/2015, Nr. 2K-449-942/2016, Nr. 2K-268-942/2017). Nuteistoji L. G. padarė labai sunkų nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, kuris sukėlė sunkius padarinius – buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo V. B. sveikata. BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas nuo dvejų iki dvylikos metų. Apygardos teismas paskyrė minimalią sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę.Teisėjų kolegijos nuomone realios sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas L. G. prieštarautų teisingumo principui, todėl jai skirtina kita bausmės rūšis – laisvės apribojimas 2 (dvejiems) metams. L. G. padaryta nusikalstama veika buvo atsitiktinio pobūdžio, labiau spontaniška reakcija į nukentėjusiojo netinkamą elgesį, panaudotas smurtas nebuvo intensyvus, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė. L. G. anksčiau nebuvo teista, administracine tvarka nebausta, dirbanti Viešosios įstaigos Alytaus poliklinikos Slaugos ir socialinės globos skyriaus socialinio darbuotojo padėjėja, darbe apibūdinama teigiamai. Apeliacinės instancijos teismui papildomai buvo pateikta minėtos darbovietės išduota nuteistosios charakteristika, kurioje nurodoma, kad L. G. yra atsakinga, rūpestinga, empatiška, pasižymi tolerancija ir pagarba kitam žmogui, geba atlikti jai pavestas darbo užduotis, pagal pacientų poreikius planuoti socialinių paslaugų teikimo eigą, o tai yra ypatingai svarbu aptarnaujant sunkią negalią turinčius pacientus, teikiant paramą artimiesiems.Pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino ir Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 75U-II-40/2017 nurodytas aplinkybes. Teismas iš esmės vertino tik šios ekspertizės išvadą, kurioje nurodyta, kad L. G. įtariamos veikos padarymo metu nustatoma adaptacijos sutrikimai, kurie netrukdė jai visiškai suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. L. G. šiuo metu nustatoma - adaptacijos sutrikimai, kurie netrukdo jai suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Dėl psichikos sveikatos būsenos gali dalyvauti ikiteisminiuose veiksmuose, būti apklausta teismo posėdžio metu, atlikti laisvės atėmimo bausmę. Inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo nei fiziologinio afekto, nei kitoje emocinėje būsenoje, kuri būtų turėjusi esminės įtakos jos sąmonei ir veiklai. L. G. priverstinis gydymas nereikalingas (t. 2, b. l. 43-46). Iš šio akto aprašomosios dalies matyti, kad L. G. 2004 ir 2006 metais gydyta psichiatrijos ligoninėje ir klinikiniame vaizde aprašomas sunkios depresijos vaizdas su suicidinėmis mintimis. Po išrašymo nuolat lankėsi pas psichiatrą, klinikiniame vaizde aprašomas nerimas, nuotaikos svyravimai, sąlygoti gyvenimo sunkumais. 2012 m. spalio 29 d. psichologinio tyrimo duomenyse emocinėje sferoje fiksuojama vidutinio sunkumo depresijos būdingų požymių, o 2015 m. kovo 6 d. konstatuota pasikartojantis depresinis sutrikimas, vidutinio sunkumo depresijos epizodas, remisija. Frustruojančiose situacijose galimi emocionalūs, nekonstruktyvūs poelgiai. Iš pačios nuteistosios paaiškinimų matyti, kad ji bijodavo eiti namo dėl nukentėjusiojo elgesio, jo nuolatinio girtavimo. Iš liudytojų V. P., N. B. parodymų bei iš paties nukentėjusiojo V. B. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad L. G. neigiamas emocijas sukeldavo neblaivaus nukentėjusiojo pasirodymas namuose. Tokie konfliktai buvo fiksuoti policijoje. Apie tai duomenys pateikti ir apeliacinės instancijos teismui. Nukentėjusysis žinojo, kokią reakciją sukels pastarojo neblaivaus pasirodymas. Tokiu būdu dėl nuolatinio nukentėjusiojo girtavimo, dėl to kylančių konfliktų, namuose buvo pastovi frustruojanti situacija, kas iššaukdavo L. G. nekonstruktyvius poelgius. Ši aplinkybė taip pat turi įtakos bausmės rūšies parinkimui. Apygardos teismas nustatė, kad V. B. įvykio dieną smarkiai gėrė, psichologiškai smurtavo prieš apeliantę. Jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino rizikingą ir provokuojamą nukentėjusiojo elgesį.Bausmės rūšies parinkimui svarbi ir ta aplinkybė, kad L. G. po V. B. sužalojimo suteikė jam medicininę pagalbą – užspaudė žaizdą, iškvietė medicinos pagalbą. Taip pat apeliacinės instancijos teismui pateikti dokumentai – mokėjimo nurodymai patvirtina, jog apeliantė pilnai atlygino Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos visas V. B. gydymo išlaidas – 1 828,97 Eur. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad įvertinus visas šias bei pirmosios instancijos teismo nurodytas aplinkybes, aktualias bausmės skyrimui, daro išvadą, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti ir neskyrus L. G. realios laisvės atėmimo bausmės. Byloje nenustatyta aplinkybių, kurios leistų taikyti nuteistajai BK 62 straipsnio nuostatas ir šio straipsnio pagrindu skirti jai švelnesnę bausmę, negu įstatymo numatyta. Taigi, jai taikytinos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir neskiriama laisvės atėmimo bausmė.Paskyrus laisvės apribojimo bausmę spręstinas klausimas ir dėl įpareigojimų bei draudimų nuteistajai skyrimo. BK 48 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog asmeniui, kuriam paskirta laisvės apribojimo bausmė teismas gali nustatyti vieną ar kelis draudimus bei įpareigojimus. Taigi, teismui suteikta teisė nustatyti ar nenustatyti draudimus bei įpareigojimus. Nuteistoji dirba, alkoholio nevartoja, kokių nors kitų žalingų įpročių neturi, žala – nukentėjusiojo gydymo išlaidos pilnai atlygintos, pati dirba sveikatos priežiūros įstaigoje, kuri rūpinasi invalidais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais asmenimis, todėl teisėjų kolegijos nuomone jai neskirtini draudimai ar įpareigojimai. Apygardos teismas, vadovaudamasis BPK 140 straipsnio 9 dalimi, BK 66 straipsniu, į L. G. bausmės laiką įskaitė laikino sulaikymo laiką nuo 2017 m. kovo 9 d. iki 2017 m. kovo 10 d. – 1 dieną (t. 2, b. l. 66-70). Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 20 d. nutartimi L. G. buvo taikyta BPK 141 straipsnyje numatyta procesinė prievartos priemonė – atidavimas į sveikatos priežiūros įstaigą (t. 2, b. l. 39-40) teismo psichiatrijos ekspertizės atlikimui. Šioje įstaigoje ji buvo nuo 2017 m. gegužės 18 d. iki 2017 m. birželio 9 d., t. y. 22 dienas. BPK 141 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog buvimo ekspertizės įstaigoje laikas įskaitomas į suėmimo laiką, o tuo pačiu ir į bausmės laiką, prilyginant vieną suėmimo dieną 2 laisvės apribojimo dienom (BK 66 straipsnis). Apygardos teismas šio laikotarpio į bausmės atlikimo laiką neįskaitė. Į bausmės atlikimo laiką būtina įskaityti 23 dienas (1+22) būtas suėmime, kas atitinka laisvės apribojimo bausmės 46 dienas.Kauno apygardos teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartimi, patikslinus skundžiamą nuosprendį, L. G. buvo nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas jos butui, esančiam (duomenys neskelbtini), iki priteisto Valstybinei ligonių kasai prie SAM (a. s. (duomenys neskelbtini)) 1 828,97 Eur civilinio ieškinio atlyginimo. Iki bylos nagrinėjimo Lietuvos apeliaciniame teisme nuteistoji pilnai atlygino civilinį ieškinį, todėl minėta procesinė prievartos priemonė naikintina.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi, 328 straipsnio 2 ir 4 punktais,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2018 m. vasario 1 d. nuosprendį pakeisti:

L. G. pripažintai kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, paskirti bausmę – laisvės apribojimą 2 (dvejiems) metams, nenustatant draudimų bei įpareigojimų.

L. G. išaiškinti, jog ji privalo be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

L. G. į bausmės atlikimo laiką įskaityti laikino sulaikymo laiką nuo 2017 m. kovo 9 d. iki 2017 m. kovo 10 d. – 1 dieną ir buvimo ekspertizės įstaigoje laiką nuo 2017 m. gegužės 18 d. iki 2017 m. birželio 9 d. – 22 dienas, viso 23 laisvės atėmimo dienas. Prilyginus vieną suėmimo dieną 2 laisvės apribojimo dienom, į bausmės atlikimo laiką įskaityti 46 laisvės apribojimo dienas.

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartimi nustatytą laikiną nuosavybės teisės apribojimą L. G. butui, esančiam (duomenys neskelbtini).

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.