- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-03-09
- Bylos Nr.
- e2-316-241/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02329-2016-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Gasiūnienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „LVG transportas“, uždarajai akcinei bendrovei „Logipolijos vagonai“
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „LVG transportas“ (buvęs pavadinimas „Logipolijos vagonai“) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės iki ieškinio pareiškimo, civilinėje byloje pagal Latvijos įmonės SIA „LDZ CARGO“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Logipolijos vagonai“ pareiškimo arbitraže.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė SIA „LDZ CARGO“ kreipėsi į teismą su prašymu iki ieškinio pareiškimo arbitraže taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir 205 844,00 EUR sumai areštuoti atsakovei UAB „Logipolijos vagonai“ nuosavybės teise priklausančias ir pas atsakovę ir/ar trečiuosius asmenis esančias pinigines lėšas, turtines reikalavimo teises (nuomos teisės ir kt.), nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, pavedant surasti areštuojamą turtą ir jį aprašyti ieškovės SIA „LDZ CARGO“ pasirinktam antstoliui.Prašymas buvo motyvuojamas tuo, kad atsakovei reiškiamas reikalavimas yra didelis, taip pat egzistuoja grėsmė, kad ieškinio tenkinimo atveju, gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas teismo sprendimo įvykdymas, kadangi atsakovės finansinė būklė yra bloga, ji veika nuostolingai, neturi jokio nekilnojamojo turto. Taip pat ieškovė pažymėjo, kad atsakovės galimai nesąžiningą elgesį patvirtina tai, kad ji tą pačią dieną, kurią buvo parengta ieškovės pretenzija, pakeitė vadovą, galimai turint tikslą ateityje išvengti asmeninės vadovo atsakomybės.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 10 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino.Teismo vertinimu, būsimas ieškovės ieškinys yra preliminariai pagrįstas, o iš pateiktos atsakovės UAB „Logipolijos vagonai“ pelno (nuostolių) ataskaitos už 2015 metus matyti, kad atsakovė 2014 m. ir 2015 m. veikė nuostolingai. Todėl teismas sprendė, kad reikalaujama suma atsakovei yra didelė ir atsakovė, siekdama išvengti galimai ieškovei palankaus būsimo arbitražo sprendimo įvykdymo, gali bandyti slėpti arba perleisti savo turtą kitiems asmenims, todėl yra reali grėsmė, jog arbitražui priėmus ieškovei palankų sprendimą, jo įvykdymas gali būti apsunkintas ar pasidaryti neįmanomas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atsakovė atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Ieškovė nenurodė jokių aplinkybių, kuriomis remiantis pirmosios instancijos teismas galėtų preliminariai vertinti, kad atsakovė imtųsi kokių nors veiksmų perleisti turimą turtą ar jį nuslėpti ir taip galimai apsunkintų būsimą arbitražo sprendimo įvykdymą. Vien didelė ieškinio suma pati savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovė pažymi, kad ji yra stabilią veiklą vykdanti ir siekianti gero vardo bendrovė, o ieškovė nenurodė jokių duomenų, patvirtinančių galimą atsakovės nesąžiningumą.Pirmosios instancijos teismas ginčijama nutartimi pritaikydamas laikinąsias apsaugos priemones pažeidė proporcingumo ir ekonomiškumo principus, nes nevertino nei ieškovės, nei atsakovės teisėtų interesų. Areštavus atsakovės banko sąskaitas buvo sutrikdyta atsakovės veikla, atsakovei buvo apsunkintas atsiskaitymas su kreditoriais, nors nebuvo jokių duomenų ar įrodymų apie atsakovės galimą nesąžiningumą. Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovė prašo priimti kartu su atsiliepimu teikiamus naujus įrodymus, o Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Didelė ieškinio suma nebuvo vienintelė aplinkybė, kuria pateiktame ieškovės prašyme buvo grindžiama grėsmė galimai ieškovei palankaus arbitražo sprendimo įvykdymui. Grėsmę, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būsimo arbitražo teismo sprendimo įvykdymas galėjo pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, patvirtina ir atsakovės labai prasta ekonominė būklė. Atsakovės veikla 2015 m. buvo nuostolinga, nuostolių dydis siekė net 1 292 501 Eur, o nepaskirstyti nuostoliai sudarė 2 400 089 Eur. Atsakovės nuosavas kapitalas buvo neigiamas (-1 676 089 Eur). Per vienerius metus atsakovės gautinos sumos, lyginant su praėjusiais finansiniais metais, sumažėjo daugiau nei keturis kartus, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 10 546 873 Eur. Tai, kad atsakovė neturi jokio nekilnojamojo turto, į kurį galėtų būti ateityje nukreiptas išieškojimas, taip pat didina arbitražo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Atsakovės veiklos tikėtiną nutrūkimą patvirtino ir drastiškas darbuotojų skaičiaus sumažėjimas. Tai, kad atsakovės ekonominė būklė buvo labai prasta ir dėl to buvo reali grėsmė būsimo arbitražo teismo sprendimui įvykdymui patvirtino ir CREDITINFO pateikiamas atsakovės ekonominės būklės vertinimas, kuriame buvo nurodyta, jog atsakovės kreditingumo rizika yra aukščiausia.Pareiga įrodyti gerą turtinę padėtį (galimybę įvykdyti ieškovės reikalavimą) ir taip paneigti prezumpciją dėl būsimo teismo sprendimo neįvykdymo, susijusią su didele ieškinio suma, tenka būtent atsakovei, suinteresuotai laikinųjų apsaugos priemonių netaikymu. Nepaisant to, atsakovė kartu su atskiruoju skundu nepateikė nė vieno įrodymo, kuris pagrįstų tariamai gerą atsakovės turtinę padėtį.Atsakovės nesąžiningus veiksmus, ieškovės teigimu, galimai patvirtina tai, kad tą pačią dieną, kurią buvo parengta ieškovės pretenzija, buvo pakeistas atsakovės vadovas, galimai turint tikslą ateityje išvengti vadovo asmeninės atsakomybės bei 2016 m. gruodžio 7 d. įregistruotas atsakovės įmonės pavadinimo pakeitimas iš „Logipolijos vagonai“ į „LVG transportas“. Atsakovės finansinė būklė buvo labai prasta, įmonė nėra linkusi bendradarbiauti su ieškove, skolos negrąžina, todėl grėsmė tiek ieškovės turtiniams interesams, tiek ir arbitražo sprendimo neįvykdymui buvo akivaizdi, kadangi atsakovė galėdama laisvai disponuoti turtu, piniginėmis lėšomis, tokį turtą galėjo paslėpti.Ieškovė nesutinka, kad buvo pažeistas proporcingumo principas. Teismas nustatė areštuotino turto eiliškumą, tokiu būdu užtikrinant skirtingų šalių interesų pusiausvyrą bei proporcingumo principo įgyvendinimą. Taip pat teismas nurodė, jog pasikeitus faktinėms aplinkybėms, atsakovė turi teisę kreiptis į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ar pakeitimo. Taigi, atsakovė turi galimybę bet kuriuo metu pagerėjus jos turtinei padėčiai kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ar pakeitimo. Atsakovė nurodo, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės tariamai trukdo atsakovės veiklai ir apsunkina atsiskaitymus su trečiaisiais asmenimis, tačiau nepateikia šiuos teiginius pagrindžiančių įrodymų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2 dalis).
Dėl naujų įrodymų priėmimo
Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Lietuvos apeliaciniam teismui ieškovė kartu su atsiliepimu į atsakovės atskirąjį skundą pateikė naujus įrodymus – išrašą iš rekvizitai.vz.lt internetinės svetainės, kuriame nurodytas atsakovės pavadinimo keitimas 2016 m. gruodžio 7 d., atsakovės 2016 m. birželio 30 d. preliminaraus balanso ir preliminarios pelno (nuostolių) ataskaitos nuorašus. Šie duomenys, ieškovės vertinimu, patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones atsakovės atžvilgiu. Įvertinus aplinkybę, kad pateikti įrodymai, tai yra atsakovės finansinės ataskaitos buvo sudarytos ir pasirašytos atsakovės naujojo vadovo, kurio paskyrimas buvo įregistruotas 2016 m. spalio 28 d., jau po ieškovės kreipimosi į teismą su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, spręstina, kad ieškovė neturėjo galimybės šių įrodymų pateikti anksčiau, todėl teismas juos priima ir vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų
Teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Šio straipsnio 3 dalyje ir CPK 147 straipsnio 3 dalyje numatyta galimybė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir iki ieškinio pareiškimo.Spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas visų pirma atlieka pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie (liet. preliminarų) vertinimą. Pagal prima facie (ieškinio preliminaraus pagrįstumo) doktriną ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Kai vertinamas ieškinio prima facie pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015). Tačiau toks ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti kategoriško atsakymo dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti, jų sąsajumo (jei aplinkybė, kad su ieškiniu pateikti įrodymai nesusiję su byla, nėra akivaizdi dar pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje) ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1464-516/2016). Taigi, teismo atliekamas preliminarus ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015).Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovės pateiktą prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pateikimo ir prie jo pridėtus įrodymus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad negalima konstatuoti, jog būsimas ieškovės ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas ir dėl to negalėtų būti patenkintas. Ieškovė aiškiai suformulavo būsimo ieškinio dalyką, pakankamai išsamiai išdėstė jo faktinį pagrindą, pateikė jos reikalavimus pagrindžiančius įrodymus bei kaip pateisinančią priežastį, kodėl ieškinys nėra pateikiamas kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodė šalių susitarimą ginčą spręsti arbitražo teisme, kurio atsakovė neginčijo. Spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, išsamiai netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų. Pagal prima facie doktriną atliekamo ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-912-381/2015; 2015 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1484-178/2015). Antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – reali grėsmė, kad ieškovui palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas arba jo įvykdymas pasunkės. Apeliantė šios sąlygos buvimą ginčija tuo, jog nėra jokių aplinkybių, kuriomis remiantis pirmosios instancijos teismas galėtų preliminariai vertinti, kad atsakovė imtųsi kokių nors veiksmų perleisti turimą turtą ar jį nuslėpti ir taip apsunkintų būsimą arbitražo sprendimo įvykdymą. Vien didelė ieškinio suma pati savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovė pažymi, kad ji yra stabilią veiklą vykdanti ir siekianti gero vardo bendrovė. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės teiginiu, kad vien didelė ieškinio suma nėra pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje yra pasisakoma, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti ar netaikyti laikinąsias apsaugos priemones. Kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamu pelnu, įsipareigojimais kreditoriams, yra didelė (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1451-381/2016).Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog civiliniame procese vyraujantys rungimosi (CPK 12 straipsnis) ir proceso šalių lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis) principai lemia tai, kad pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą/poreikį tenka prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusiam proceso dalyviui, o priešinga proceso šalis, kurios atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdama išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie paneigtų esant pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. grėsmę, kad ieškovui palankus teismo sprendimas gali būti neįvykdytas ar jo vykdymas apsunkintas. Taigi, pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę šalys turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Apeliantė savo finansines galimybes įvykdyti ieškovei galimai palankų arbitražo sprendimą grindžia tuo, jog ji yra stabilią veiklą vykdanti ir siekianti gero vardo bendrovė, tačiau prie atskirojo skundo neprideda jokių tai pagrindžiančių dokumentų. Priešingai nei apeliantė, ieškovė tiek prie savo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo, tiek prie atsiliepimo į atskirąjį skundą pateikė atsakovės sudėtingą finansinę padėtį bei nuostolingą veiklą patvirtinančius įrodymus. Taip pat pagal teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenis Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-1962-781/2017 pagal atsakovės vadovo ir ieškovės pareiškimus 2017 m. vasario 1 d. nutartimi atsakovei yra iškelta bankroto byla. Esant šioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad yra reali grėsmė, jog arbitražui priėmus ieškovei palankų sprendimą, jo įvykdymas gali būti apsunkintas ar pasidaryti neįmanomu.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumo ir ekonomiškumo
Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pažeidė proporcingumo ir ekonomiškumo principų reikalavimus, nes areštavus banko sąskaitas buvo sutrikdyta atsakovės veikla, apsunkintas atsiskaitymas su kreditoriais.Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą. Proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1268/2014; 2014 m. spalio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1472/2014; kt.). Pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo, ekonomiškumo ir proporcingumo principų nepažeidė, nes skundžiama nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ribojamos būsimo ieškinio reikalavimų suma (CPK 145 straipsnio 2 dalis), t. y. 205 844 Eur, iš areštuotų lėšų atsakovei leista išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokėti mokesčius, taip pat atsiskaityti su ieškove. Taip pat teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad pasikeitus faktinėms aplinkybėms, atsakovė turi teisę kreiptis į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ar pakeitimo.
Dėl kitų atskirojo skundo argumentų
Kiti atskirojo skundo motyvai neturi esminės teisinės reikšmės tinkamam klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo išnagrinėjimui, todėl teismas dėl jų atskirai nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą (nutartį) nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą ar apeliacinės instancijos teismui išsamiai pakartoti pirmosios instancijos teismo argumentus, kuriems jis pritaria. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011).
Dėl procesinės bylos baigties
Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas faktines aplinkybes ir išdėstytus teisinius argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo. Keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
palikti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartį nepakeistą.