Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Varanauskaitės, Andriaus Veriko ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės UAB „Jungent Lietuva“ ir atsakovės 560-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Jungent Lietuva“ ieškinį atsakovei 560-ajai garažų statybos ir eksploatavimo bendrijai dėl įpareigojimo grąžinti kilnojamuosius daiktus (įrengimus) savininkui, tretieji asmenys – UAB „Consilium optimum“, BUAB „Autosalvė“ ir UAB „Eurogama“ bei atsakovės 560-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos priešieškinį ieškovei UAB „Jungent Lietuva“ dėl nuostolių priteisimo, tretieji asmenys – BUAB „Autosalvė“ ir UAB „Consilium optimum“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į skundus argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė 560-oji garažų statybos ir eksploatavimo bendrija prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmestas atsakovės priešieškinis, panaikinti sprendimo dalį, kuria ieškovės naudai iš atsakovės priteistos ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos; priimti naują sprendimą ir priteisti iš ieškovės 1 800,15 Eur išlaidų, susijusių su autoserviso įrangos saugumo užtikrinimu, taip pat išlaidas, susijusias su saugojimu, kol byla bus išnagrinėta apeliacinės instancijos teisme, priteisti iš ieškovės atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas bei išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu (T. 3, b. l. 142-149) Nurodė šiuos apeliacinio skundo motyvus: Konstatuodamas, jog atsakovė yra prašomų grąžinti daiktų valdytoja, pirmosios instancijos teismas nesivadovavo CK 4.28 straipsnyje pateiktomis sąlygomis, kuomet atsiranda kilnojamojo daikto valdymas ir nenurodė, kokia šios teisės normos 1-8 punktuose įtvirtinta sąlyga, leido teismui padaryti išvadą, jog apeliantė valdo autoserviso įrangą. Atsakovė paliktos autoserviso įrangos valdytoju ar savininku pripažino kitą asmenį – arba BUAB „Autosalvė“, arba UAB „Jungent Lietuva“ ir niekada nepageidavo, kad jam atsirastų kilnojamųjų daiktų valdymas bei jokiais savo veiksmais neišreiškė valios užvaldyti autoserviso įrangą; Ieškovės finansiniai dokumentai, pagrindžiantys likusį BUAB „Autosalvė“ įsiskolinimą ieškovei pagal 2010-04-23 įrengimų išperkamosios nuomos sutartį, byloje buvo pateikti tik 2016 m. kovo mėnesį, todėl laikytina, kad tada ieškovė įrodė nuosavybės teisę į ginčo daiktus;Pagrindinė ir pakankama priežastis, kuri sąlygojo Bendrijai kilusią žalą, yra ieškovės darbuotojų nesugebėjimas apeliantei ar trečiajam asmeniui iki 2016 m. kovo mėnesio pateikti aiškius, o ne dviprasmiškus dokumentus, remiantis kuriais būtų galima padaryti išvadą, kad BUAB „Autosalvė“ neturi jokių teisių į autoserviso įrangą arba šią įrangą atsiimti per 2015 m. balandžio mėnesį iš BUAB „Autosalvė“.

Ieškovė pateikė atsiliepimą į atsakovės pateiktą apeliacinį skundą, kuriuo prašė skundą atmesti ir priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas (T. 3, b. l. 165-172). Ieškovės teigimu, atsakovės argumentai, jog ji nėra autoserviso įrangos valdytoja, yra apskritai nepagrįsti. Byloje yra daugiau nei pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog ginčo kilnojamieji daiktai yra pas atsakovę ir ji juos turi. Negana to, jokio ginčo dėl šios aplinkybės byloje apskritai nebuvo; Atsakovė painioja „daikto valdymo plačiąja prasme“ bei „daikto valdymo, kaip savarankiškos daiktinės teisės“ sąvokas. Faktas, jog atsakovė neturi savarankiškos valdymo daiktinės teisės, savaime nereiškia, jog atsakovė nėra šių daiktų valdytoja plačiąja prasme;Priešingai nei teigia atsakovė, dokumentai, pagrindžiantys ieškovės nuosavybės teisę į autoserviso įrangą, atsakovei buvo pateikti nei 2016 m. kovo mėnesį, o 2015 m. birželio 1 d., kuomet kartu su reikalavimu dėl daiktų grąžinimo, ieškovė pateikė PVM sąskaitas-faktūras ir kitus dokumentus.Ieškovė UAB „Jungent Lietuva“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė pateikti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuriuo ieškinys tenkintas iš dalies ir ieškovės ieškinį tenkinti visa apimtimi bei įpareigoti atsakovę grąžinti ieškovei iš viso 15 turto objektų, kurių bendra vertė yra 11 712,00 Eur; atitinkamai pakeisti bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme, paskirstymą; priteisti iš atsakovės ieškovės apeliaciniame skunde turėtas bylinėjimosi išlaidas (T. 3, b. l. 152-158). Nurodė šiuos skundo argumentus: Pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje, kuria buvo netenkintas ieškovės reikalavimas dėl įpareigojimo grąžinti Kompresijos matuoklį, yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas pažeidžiant įrodinėjimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, netinkamai įvertinant byloje esančius įrodymus ir netinkamai nustatant šiai bylai reikšmingas aplinkybes, kas turėjo tiesioginės įtakos teisingam šios bylos išsprendimui;Byloje esančių įrodymų visuma bei jų tinkamas vertinimas sudaro pagrindą išvadai, jog ieškovė įrodė Kompresijos matuoklio buvimo pas atsakovę faktą bei jog ginčo atveju neegzistuoja jokių teisiškai reikšmingų aplinkybių, dėl kurių teismas negalėtų savo sprendimu įpareigoti atsakovę grąžinti šį daiktą ieškovei. Nagrinėjamu atveju nebuvo atsižvelgta į atsakovės 2015-05-22 raštą bei ieškovės darbuotojo R. V. 2015-04-28 elektroninį laišką, kuriame buvo išvardinta visa atsakovės patalpose esanti įranga. Be to, ieškovė 2015-06-01 pateikė atsakovei reikalavimą dėl daiktų grąžinimo, kuriame buvo nurodytas ir Kompresijos matuoklis. Minėtą aplinkybę patvirtina ir antstolės D. P. 2015-05-06 Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo nuotrauka bei trečiojo asmens UAB „Eurogama“ atstovo paaiškinimai, jog nuotraukoje yra užfiksuotas Kompresijos matuoklis; Pirmosios instancijos teismas negalėjo padaryti išvados, jog Kompresijos matuoklis natūra nebuvo perduotas iš trečiojo asmens UAB „Autosalvė“ atsakovei, kadangi šioje byloje ginčas dėl to apskritai net nebuvo kilęs. Atsakovė pripažino, jog minėtas objektas jai buvo perduotas natūra, tačiau įrodinėjo, kad šį daiktą pasiėmė ieškovės darbuotojas R. V.;Nei antstolio D. K. 2015-10-08 Patikrinimo aktas, nei 2015-05-20 Atlygintinų paslaugų suteikimo ir kilnojamųjų daiktų pasaugos sutartis, sudaryta tarp UAB „Transjusta“ ir atsakovės, nei ieškovės pasiūlymas dėl taikos sutarties sudarymo, nesudaro jokio objektyvaus pagrindo teigti, kad Kompresijos matuoklio buvimo natūra pas atsakovę faktas byloje yra neįrodytas.Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, kuriuo prašė skundą atmesti (T. 3, b. l. 163-164). Atsakovės teigimu, ieškovė Bendrijai neperdavė jokių kilnojamųjų daiktų. Šios įrangos atsakovei neperdavė ir BUAB „Autosalvė“. Trečiojo asmens nuomotose atsakovei priklausančiose patalpose buvo palikti įvairūs daiktais: tikėtinai kažkieno asmeniniai daiktai, trečiųjų asmenų palikti saugojimui daiktai bei automobilių remontui ir aptarnavimui naudojama įranga bei įrankiai, o tarp jų ne vien tik autoserviso įranga, bet ir kiti automobilių remontui naudojami daiktai; Bendrija nėra atsakinga už BUAB „Autosalvė“ paliktų daiktų būklę, taip pat negali prisiimti atsakomybės dėl jai neperduotų daiktų kiekio.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.

Apeliaciniai skundai atmetami. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, tinkamai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas reguliuojančias šalių teisinį santykį, nepažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nuostatų, taip pat tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, paskirstė tarp šalių įrodinėjimo naštą (CPK 176, 185 str.). Sprendimas teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str.). Byloje nustatyta, kad ieškovė UAB „Jungent Lietuva“ ir UAB „Autosalvė“ 2010-04-23 sudarė Įrengimų išperkamosios nuomos sutartį Nr. 0423-10ATS (T. 1, b. l. 36-42), kuria remiantis ieškovė išnuomojo UAB „Autosalvė“ 16 daiktų, nurodytų sutarties Priede Nr. 1 (T. 1, b. l. 41). Minėta sutartimi buvo susitarta, kad ieškovė (nuomotojas) nuperka iš pardavėjo Tepalų išpilstymo ir kitus įrengimus, nurodytus užsakyme ir išnuomoja nuomininkei šiuos įrengimus sutartyje numatytais terminais ir sąlygomis. Nuomininkei laiku ir tinkamai įvykdžius savo įsipareigojimus, numatytus Priede Nr. 4, nuomotojas perduoda įrengimus nuomininko nuosavybėn (sutarties 12 str.). Minėta sutartis buvo nutraukta tarpusavio susitarimu, surašant 2015-04-02 pranešimą, kuriame UAB „Autosalvė“ įsipareigojo perduoti įrengimus ieškovei, nurodytus šiame susitarime (T. 1, b. l. 33-34). Minėti įrengimai buvo UAB „Autosalvė“ nuomojamose patalpose, adresu Žemynos g. 18, Vilniuje, unikalus Nr. 1099-008-3026. Patalpos buvo išnuomotos 2013-04-09 pastato dalies ir automobilių parkavimo aikštelės nuomos sutartimi Nr. 013-01, sudaryta tarp atsakovės ir UAB „Autosalvė“ (T. 1, b. l. 160-164). Ši nuomos sutartis buvo nutraukta 2015-04-27, UAB „Autosalvė“ nebevykdant sutartinių įsipareigojimų ir pareikalauta iki 2015-04-29 atlaisvinti išsinuomotas patalpas ir aikštelę (T. 1, b. l. 166). Atsakovė 2015-05-22 pateikė ieškovei raštą, kuriame nurodė, kad neleis ieškovei išsimontuoti keltuvų įrangos, kol nebus kompensuoti nuostoliai, saugojimo išlaidos bei pateikti įrodymai, kad įranga priklauso UAB „Jungent Lietuva“ (T. 1, b. l. 26). Atsakant į minėtą raštą, ieškovė surašė 2015-06-01 reikalavimą dėl kilnojamųjų daiktų grąžinimo savininkui iki 2015-06-05 ir pateikė įrodymus – 2015-04-02 pranešimą dėl išperkamosios nuomos sutarties nutraukimo, minėtos sutarties kopiją, PVM sąskaitas faktūras ir kt., pagrindžiančius įrengimų priklausymą nuosavybės teise ieškovui (T. 1, b. l. 20-23). 2015-06-05 buvo gautas atsakovės raštas, kad klausimas dėl įrangos perdavimo ieškovei bus svarstomas Bendrijos narių įgaliotinių susirinkime (T. 1, b. l. 19). 2015-06-10 buvo priimtas įgaliotinių narių sprendimas neatiduoti įrangos, kol buvęs patalpų nuomininkas UAB „Autosalvė“ nepadengs ieškovei įsiskolinimo bei nepateiks rašto, kad dėl įrangos perdavimo ieškovei neturi ir neturės ateityje jokių pretenzijų bendrijai (T. 1, b. l. 68-70). Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė įpareigoti atsakovę 560 - ąją garažų statybos ir eksploatavimo bendriją grąžinti ieškovei nuosavybės teise priklausančius kilnojamuosius daiktus (įrengimus). Atsakovė pateikė priešieškinį, kuriuo prašė iš ieškovės UAB „Jungent Lietuva“ priteisti išlaidų, susijusių su kilnojamųjų daiktų saugojimu, atlyginimą bei bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. balandžio 22 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, o priešieškinį atmetė. Savo sprendimą teismas motyvavo tuo, kad ieškovė turėjo ir turi nuosavybės teisę į daiktus ieškinio pareiškimo momentu, o prašomi grąžinti daiktai yra valdomi atsakovės 560-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos. Teismas akcentavo, kad ieškovės reikalavimas dalyje dėl Benzininių variklių kompresijos matuoklio grąžinimo yra neįrodytas, nes tą patvirtina antstolio D. K. 2015-10-08 surašytas patikrinimo aktas bei 2015-05-20 Atlygintinų paslaugų suteikimo ir kilnojamųjų daiktų pasaugos sutarties turinys. Teismas konstatavo, kad ne ieškovės, kaip daiktų savininkės, neatidumas, nerūpestingumas, o atsakovės nepagrįstų reikalavimų atlyginti nuostolius bei sumokėti skolą teikimas ieškovei bei abejonės dėl daiktų tikrojo savininko lėmė atsakovės galimus nuostolius, UAB „Transjusta“ teikiant daiktų išvežimo ir saugojimo paslaugas.

Dėl atsakovės 560-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų.

Atsakovė skunde iš esmės nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu ta apimtimi, kuria pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Bendrija yra ieškovei grąžintinų daiktų valdytoja. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nesivadovavo CK 4.28 straipsnyje pateiktomis sąlygomis, kuomet atsiranda kilnojamojo daikto valdymas ir nenurodė, kokia šios teisės normos 1-8 punktuose įtvirtinta sąlyga, leido teismui padaryti išvadą, jog apeliantė valdo autoserviso įrangą. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiais apeliantės teiginiais.Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, jog tiek atsakovės atstovų paaiškinimai, tiek byloje esantys rašytiniai įrodymai neginčytinai patvirtina, jog ieškovės ieškiniu prašomi grąžinti daiktai yra valdomi atsakovės 560-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos, o ne BUAB „Autosalvė“. Tokią savo išvadą teismas grindė tuo, jog atsakovė tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teikdama paaiškinimus teismo posėdžio metu nurodė, kad visus daiktus, buvusius BUAB „Autosalvė“ nuomotose patalpose, atsakovė, pasitelkusi UAB „Transjusta“, pervežė ir laiko saugotojo UAB „Transjusta“ naudojamose patalpose, adresu Žemynos g. 18, bokso Nr. 42, Vilnius. Apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog aukščiau nurodytos aplinkybės pagrindžia, kad atsakovė yra ginčo daiktų valdytoja. Be to, byloje nebuvo ginčo dėl to, kad ieškovei priklausantys kilnojamieji daiktai yra pas atsakovę ir kad ji juos turi.Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta aplinkybe, jog atsakovė painioja faktinį daikto valdymą ir valdymą, kaip savarankišką daiktinę teisę. Civilinio kodekso 4 knygos nuostatos, kuriomis apeliaciniame skunde remiasi atsakovė (CK 4.22-4.28) apibūdina ir reguliuoja valdymą, kaip savarankišką daiktinę teisę. Ieškovė pateiktu ieškiniu nesiekė įrodyti ir neteigė, kad atsakovė valdo ginčijamus daiktus, kaip savo, tačiau siekė juos išsireikalauti iš svetimo neteisėto valdymo, vadovaujantis CK 4.95 straipsniu, kuomet ji, kaip teisėta daikto savininkė, prarado kilnojamųjų daiktų valdymo teisę dėl to, kad daiktai be jokio teisinio pagrindo atsidūrė pas kitą asmenį, t.y. pas atsakovę. Kasacinio teismo yra nurodyta, jog reikšdamas vindikacinį reikalavimą, ieškovas privalo įrodyti šias faktinį ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes: 1) ieškovas turėjo ir turi nuosavybės (valdymo) teisę į daiktą ieškinio pareiškimo momentu ir iki daiktą neteisėtai užvaldant atsakovui, iš kurio reikalaujama grąžinti daiktą; 2) savininkas daikto valdymo teisę prarado be savo valios; 3) daiktą valdo atsakovas; 4) daiktą atsakovas valdo neteisėtai; 6) daiktas yra natūra; 7) bylos šalių nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2009). Apeliantės skunde nurodytos aplinkybės, kad ji paliktos autoserviso įrangos valdytoju ar savininku pripažino kitą asmenį – arba BUAB „Autosalvė“, arba UAB „Jungent Lietuva“ ir niekada nepageidavo, kad jam atsirastų kilnojamųjų daiktų valdymas bei jokiais savo veiksmais neišreiškė valios užvaldyti autoserviso įrangą, nereiškia, jog atsakovė negali būti pripažinta faktine ginčo daiktų valdytoja. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje ne kartą pabrėžta, kad vindikacinis ieškinys yra daiktinis savininko teisių gynimo būdas, t. y. jis reiškiamas asmeniui, su kuriuo savininko nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai, susiję su reikalaujamu grąžinti turtu. Šis reikalavimas pareiškiamas asmeniui, neteisėtai valdančiam svetimą turtą, t. y. tam asmeniui, pas kurį šis turtas yra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-44/2009; ir kt.). Sutiktina su ieškove, kad vindikacinio ieškinio institutas suteikia teisę savininkui išreikalauti daiktą iš bet kokio neteisėto valdymo (bet kurio faktinio daikto turėtojo), o ne tik savarankiška daiktine teise laikomo daikto valdymo (asmens, siekiančio valdyti daiktą kaip savo). Apeliantė, apeliaciniame skunde akcentuodama, jog jai nebuvo žinoma, kad ieškovė UAB „Jungent Lietuva“ yra teisėta ginčo daiktų savininkė, nurodė, jog finansiniai dokumentai, pagrindžiantys likusį BUAB „Autosalvė“ įsiskolinimą ieškovei pagal 2010-04-23 įrengimų išperkamosios nuomos sutartį, byloje buvo pateikti tik 2016 m. kovo mėnesį, todėl tik tada ieškovė įrodė nuosavybės teisę į ginčo daiktus. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tokius apeliantės teiginius paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai.Iš byloje esančio ieškovės UAB „Jungent Lietuva“ 2015-06-01 Reikalavimo dėl kilnojamųjų daiktų (įrengimų) grąžinimo jų savininkui matyti, jog Bendrijai kartu su raginimu ieškovė pateikė šiuos dokumentus: 1) 2015-04-02 Pranešimą (susitarimą dėl sutarties nutraukimo), sudarytą tarp UAB „Jungent Lietuva“ ir UAB „Autosalvė“; 2) 2010-05-07 Įrangos priėmimo-perdavimo aktą, sudarytą tarp UAB „Eurogama“, UAB „Autosalvė“ ir UAB „Jungent Lietuva“; 3) 2010-04-23 Įrengimų išperkamosios nuomos sutartį Nr. 0423-10ATS, sudarytą tarp UAB „Jungent Lietuva“ ir UAB „Autosalvė“ ir kt. (T. 1, b. l. 20-23). 2015-06-05 rašte „Dėl reikalavimo perduoti autokeltuvus ir kitą autoserviso įrangą“ atsakovė nurodė, jog gavo ieškovės 2015-06-01 reikalavimą, bei pranešė, kad pateiktas reikalavimas bus svarstomas Bendrijos narių įgaliotinių susirinkime (T. 1, b. l. 19). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog aplinkybė, kad ginčo daiktai priklauso ieškovei UAB „Jungent Lietuva“ atsakovei buvo žinomi jau 2015-06-01, o ne 2016 m. kovo mėnesį, kaip ši nurodo apeliaciniame skunde.Galiausiai, atsakovė skunde nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu atmesti jos priešieškinį dėl nuostolių atlyginimo. Pasak apeliantės, Bendrijai kilusią žalą sąlygojo tai, kad ieškovė nesugebėjo atsakovei pateikti aiškių, o ne dviprasmiškų dokumentų, remiantis kuriais būtų galima padaryti išvadą, kad BUAB „Autosalvė“ neturi jokių teisių į autoserviso įrangą arba šią įrangą atsiimti per 2015 m. balandžio mėnesį iš BUAB „Autosalvė“. Apeliacinės instancijos teismas tokius apeliantės teiginius laiko nepagrįstais. Pažymėtina, jog CK 6.249 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog žala yra asmens turto netekimas ar sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 6.249 straipsnio 1 dalį, yra konstatavęs, kad, remiantis šios teisės normos nuostatomis, galima teigti, jog žala yra nukentėjusiojo turtiniai ir kitokie praradimai, dėl kurių nukenčia jo turtinė padėtis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008; kt.).Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad bet kuriai civilinės atsakomybės rūšiai (tiek sutartinei, tiek deliktinei) taikyti reikia nustatyti visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas: nukentėjusios šalies patirtą žalą (nuostolius) (CK 6.249 str.); atsakingos dėl žalos atsiradimo šalies neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą) (CK 6.246 str.); kaltę, kuri preziumuojama, išskyrus įstatymo numatytus atvejus (CK 6.248 str.), ir priežastinį neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir padarytos žalos (nuostolių) ryšį (CK 6.247 str.).Remiantis nutarties 36 punkte išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas atmetė apeliantės argumentus, jog ieškovė nebuvo pateikusi aiškių ir nedviprasmiškų dokumentų, jog ginčo kilnojamieji daiktai priklauso jai nuosavybės teise, todėl plačiau dėl minėto skundo argumento apeliacinės instancijos teismas nepasisako.Ieškovės neteisėtų veiksmų neįrodo ir apeliantės nurodytas teiginys, kad pati ieškovė galėjo įrangą atsiimti iš BUAB „Autosalvė“ per 2015 m. balandžio mėnesį. Sutiktina su ieškovės atsiliepime į skundą nurodyta aplinkybe, kad atsakovė nurodytu laikotarpiu vis dar galiojo atsakovės ir trečiojo asmens UAB „Autosalvė“ sudaryta patalpų, kuriuose buvo ginčo įranga, nuomos sutartis, todėl ginčo įranga iki 2015-04-29 galėjo būti atsakovei priklausančiose patalpose ir jose buvo teisėtai. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pareigą atlaisvinti nuomojamas atsakovei priklausančias patalpas, turėjo tik trečiasis asmuo BUAB „Autosalvė“, todėl ieškovė UAB „Jungent Lietuva“ neturėjo teisės atvykti ir jėga išsivežti iš atsakovei priklausančių patalpų ginčo kilnojamuosius daiktus. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog atsakovei neįrodžius ieškovės UAB „Jungent Lietuva“ neteisėtų veiksmų, liko neįrodyta ir civilinės atsakomybės sąlyga - ieškovo kaltė, kuri preziumuojama, įrodžius neteisėtus veiksmus (CK 6.248 str.). Dėl išdėstyto, pirmosios instancijos teismas, nesant įrodytų visų civilinės atsakomybės sąlygų, pagrįstai atsakovės 560-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos priešieškinį dėl nuostolių atlyginimo atmetė.

Dėl ieškovė UAB „Jungent Lietuva“ apeliaciniame skunde nurodytų argumentų.

Pateiktu apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Jungent Lietuva“ nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu ta apimtimi, kuria buvo netenkintas jos ieškinys, t.y. iš esmės dėl reikalavimo grąžinti ieškovei iš atsakovės Kompresijos matuoklį. Pasak apeliantės, pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje, kuria buvo netenkintas ieškovės reikalavimas dėl įpareigojimo grąžinti Kompresijos matuoklį, yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi priimtas pažeidžiant įrodinėjimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, netinkamai įvertinant byloje esančius įrodymus ir netinkamai nustatant šiai bylai reikšmingas aplinkybes, kas turėjo tiesioginės įtakos teisingam šios bylos išsprendimui. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliantės teiginiai nesutinka.Pažymėtina, jog CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Nagrinėjamoje byloje taikytinos bendrosios įrodinėjimo taisyklės, t. y. ieškovė, turėjo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą įpareigoti atsakovę grąžinti Kompresijos matuoklį. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovės apskųstoje dalyje, pažymi, kad nuspręsdamas netenkinti aukščiau nurodyto ieškovės ieškinio reikalavimo, pirmosios instancijos teismas rėmėsi 2015-0-14 UAB „Eurogama“ pažyma dėl autoserviso įrangos vertės (T. 1, b.l. 16-17), 2010-04-23 Įrengimų išperkamosios nuomos sutarties Priedu Nr. 1 (T. 1, b. l. 41), 2010-05-07 įrangos priėmimo-perdavimo aktu (T. 1, b. l. 35), 2015-04-02 pranešimu dėl išperkamosios nuomos sutarties nutraukimo (t. 1, b. l. 33-34). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada ir atsakovės atsiliepime į skundą nurodytomis aplinkybėmis, jog minėti įrodymai patvirtina, kad ginčo įrengimas (Kompresijos matuoklis) buvo perduotas nuomininkui UAB „Autosalvė“ Išperkamosios nuomos sutarties pagrindu, tačiau nepagrindžia, jog prašomas išreikalauti daiktas yra natūra pas neteisėtą valdytoją, t.y. atsakovę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje. Nr. 3K-3-1/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2009). Apeliantė skunde nurodė, jog faktą, kad Kompresijos matuoklis buvo pas atsakovę, patvirtina 2015-05-22 raštas, ieškovės darbuotojo R. V. 2015-04-28 elektroninis laiškas, ieškovės 2015-06-01 reikalavimas atsakovei dėl daiktų grąžinimo, D. P. 2015-05-06 Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo nuotrauka bei trečiojo asmens UAB „Eurogama“ atstovo paaiškinimai. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, dalis ieškovės aukščiau nurodytų rašytinių įrodymų galėtų būti vertinami kritiškai. Sutiktina, jog 2015-05-22 raštu atsakovė nurodė, kad jai priklausančiose nuomojamose patalpose yra sumontuoti 2 kolonų hidrauliniai sinchroniniai keltuvai ir vienas 4 kolonų elektrohidraulinis keltuvas, taip pat saugoma kita autoserviso įranga, kuri yra išvardyta 2015-04-28 R. V. elektroniniame laiške, tačiau pažymėtina, jog atsakovė nėra autotechnikos ekspertė ir neturi spacialiųjų žinių patvirtinti, jog visi 2015-04-28 R. V. elektroniniame laiške nurodyti daiktai, buvo jai priklausančiose patalpose. Be to, susipažinus su 2015-04-28 R. V. elektroninio laiško turiniu, negalima vienareikšmiškai teigti, jog juo R. V. patvirtino, jog Kompresijos matuoklis yra atsakovės patalpose, kadangi nurodoma, jog elektroniniame laiške pateikiamos kainos, kokia yra maždaug UAB „Autosalvė“ skola. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, minėtas laiškas galėtų patvirtinti nebent tai, kokie įrengimai buvo perduoti laiške UAB „Autosalvė“, konstatuojant už ką neatsiskaityta, tačiau nepatvirtina šių įrenginių, tarp jų ir Kompresijos matuoklio, buvimo vietos. Be to, R. V. yra ieškovės darbuotojas, todėl jo laiškas gali kelti abejonių dėl dokumento objektyvumo. Apeliacinės instancijos teismas ginčijamame sprendime nurodė, jog byloje yra įrodymų, paneigiančių faktą, kad Kompresijos matuoklis buvo pas atsakovę. Tokiais įrodymais yra antstolio D. K. 2015-10-08 surašytas patikrinimo aktas, kuriame nurodyta, kad Bendrijos atstovas patvirtino, jog benzininių variklių kompresijos matuoklio neturi, 2015-05-20 Atlygintinų paslaugų suteikimo ir kilnojamųjų daiktų pasaugos sutarties turinys, iš kurio matyti, kad atsakovė saugojimui, kilus ginčui su ieškove, perdavė tik 14, bet ne 15 įrengimų, tarp kurių nėra ginčo daikto. Be to, iš byloje esančio ieškovės siūlyto atsakovei 2016-03-03 taikos sutarties projekto matyti, kad juo ieškovė atsisakė reiškiamo reikalavimo grąžinti benzininių variklių kompresijos matuoklį. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, byloje nėra patikimų įrodymų, vienareikšmiškai įrodančių, jog Kompresijos matuoklis buvo atsakovės patalpose, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog ieškovės reikalavimas šioje dalyje yra neįrodytas.Pagal CPK 185 straipsnio 1 dalį, teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Aiškinant įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas CPK 185 straipsnyje, pažymėtina, kad įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, vertina, taip pat sprendžia, kurie šalių nurodomi argumentai bei pateikiami duomenys yra susiję su byloje nustatinėjamų faktų (įrodinėjimo dalyko) esme, taigi ir reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti, tik teismas. Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą ir kasacinio teismo įrodymų vertinimo klausimu formuojamą teismų praktiką nereikalauja, kad absoliučiai visi šalių dėstomi argumentai bei pateikiami duomenys būtų ištirti ir įvertinti, o tik tie, kurie susiję bei reikšmingi aplinkybėms, įrodinėjamoms proceso metu, išsiaiškinti ir nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-185/2011). Dėl išdėstyto, apeliaciniame skunde ieškovės nurodyti argumentai nepaneigė pirmosios instancijos teismo pozicijos, kad byloje esančių įrodymų visuma leidžia labiau tikėti, nei netikėti, kad atsakovė nedisponuoja ginčo benzininių variklių kompresijos matuokliu, todėl jai nekyla pareiga jį grąžinti teisėtam savininkui – ieškovei. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako dėl kitų ieškovės ir atsakovės apeliaciniuose skunduose išdėstytų argumentų, kadangi jie nagrinėjamuoju atveju yra teisiškai nereikšmingi.Ieškovė UAB „Jungent Lietuva“ pateikė duomenis, jog už atsiliepimo į atsakovės 560-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos apeliacinį skundą paruošimą patyrė 651,69 Eur. Atmetus atsakovės 560-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos apeliacinį skundą, minėtos išlaidos priteistinos iš atsakovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė duomenų apie apeliaciniame procese patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė. Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos bylos dalyviams, nes šios išlaidos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei UAB „Jungent Lietuva“, į.k. 111465368, iš atsakovės 560-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos, į.k. 124748697, 651,69 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.