Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio, Nijolės Matuzevičienės ir Gražvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. T. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2021 m. lapkričio 22d. nuosprendžio, kuriuo E. T. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalyje ir nubaustas 60 (šešiasdešimties) MGL, t. y. 3 000 Eur (trijų tūkstančių eurų) bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigotas 6 (šešis) mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Nukentėjusiojo L. G. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš kaltinamojo E. T. priteista 3 000 (tris tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Bausmės pradžia nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

4. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apygardos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliaciniu skundu nuteistasis E. T. prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2021 m. lapkričio 22 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, neatsižvelgė į nukentėjusiojo L. G. ir liudytojos T. L. parodymų prieštaringumą, nenuoseklumą, nevertino kitų byloje surinktų įrodymų, todėl padarė neteisingas ir surinktais bei teisme ištirtais įrodymais nepagrįstas išvadas dėl jo kaltės.

5. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliacinio skundo argumentais, baudžiamosios bylos medžiaga, iš naujo išanalizavusi ir įvertinusi byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visumą, sutinka su nuteistojo E. T. skundo argumentais ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes, tirdamas byloje surinktus įrodymus, neįvertino jų visumos, tarpusavio sąsajų, nepašalino esančių prieštaravimų tarp nukentėjusiojo ir liudytojų duotų parodymų, padarė neteisingas ir surinktais bei teisme ištirtais įrodymais nepagrįstas išvadas, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o tai turėjo esminės reikšmės teismo išvadoms dėl E. T. kaltės.

6. Apeliacinės instancijos įsitikinimu, byloje nėra pakankamai patikimų įrodymų, kurie patvirtintų, jog L. G. atžvilgiu E. T. būtų atlikę smurtinius (tiek traktuojamus kaip fizinis, tiek kaip psichinis smurtas) veiksmus. Nors apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį E. T. atžvilgiu, patikimais pripažino nukentėjusiojo L. G. ir liudytojos T. L. parodymus, tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šia pirmosios instancijos teismo nuomone.

7. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis E. T. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu savo kaltės nepripažino, tvirtindamas, kad L. G. niekada nėra mušęs, tik yra sudrausminęs jį balsu (2 t., b. l. 46, 3 t., b. l. 28–32).

8. Apklausiama pirmosios instancijos teisme liudytoja T. L. tvirtino, kad E. T. smurtas jos sūnaus L. G. atžvilgiu tesėsi trejus metus, jog pirmas smurto atvejis prieš jos sūnų buvo 2016 metų pavasarį, kovo mėnesį. Liudytoja taip pat parodė, kad iš pat pradžių su E. sutardavom gerai. Kol dar nebuvo dukrelės, jis savo laiką skirdavo L.. Draugiškai ir gražiai su juo elgdavosi. Paskui įvyko netyčinis nėštumas. Tada E. T. pradėjo L. vadinti žiopliu, idiotu. Liedavosi visokie pravardžiavimai. Gimus dukrai, dar labiau prasidėjo visos tos nesąmonės, visi engimai. Vaikui neleisdavo pažaisti su sese, sakydavo, jog jis skriaudžia sesę. Vaiką mušdavo tai prailgintuvo laidu, tai su batu, su kedais. Žodžiu, tuo kas pakliūdavo po ranka, tą ir sviesdavo į vaiką. Matė kaip E. smurtavo prieš sūnų, paimdavo už sprando ir mesdavo į lovą, už rankos nutempdavo. Pakeldavo už pažastų, supurtydavo ir mesdavo į lovą. Ji bijojo sakyti kam nors, skambinti į policiją, socialinėms darbuotojoms. Taip pat liudytoja nurodė, kad L. į tualetą neleisdavo E., uždarydavo duris ir sakydavo, kad jei vaikas bandys atidaryti, jis bus sudaužytas. E. elgesys su L. buvo baisus. Jis visą laiką keikdavo L., mušdavo, bardavo. Liudytoja tvirtino, kad ji niekur nesikreipė, nes E. pasakė, kad jei ji pasiskųs, jis pabėgs su E. ir jų ji neras. Tai, kad E. T. naudojo smurtą L. G. atžvilgiu 2016 m. kovo mėnesį, liudytoja nurodė ir apklausiama ikiteisminio tyrimo metu. Taigi iš liudytojos parodymų matyti, kad jie dėl esminių aplinkybių yra prieštaringi: iki jos nėštumo ir dukters gimimo (E. T. gimė (duomenys neskelbtini)) E. T. savo laiką skirdavo L., draugiškai ir gražiai su juo elgdavosi, ir tuo pačiu liudytoja nurodo apie E. T. smurtinius veiksmus 2016 m. kovo mėnesį. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją L. G. taip pat paaiškino, jog E. T. mušti jį pradėjo, kai gimė sesuo. Kitų objektyvių duomenų, kas patvirtintų E. T. smurtinius veiksmus 2016 m. kovo mėnesį, byloje nėra, todėl kyla pagrįstų abejonių, kad 2016 m. kovo mėnesį, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, namuose, adresu: (duomenys neskelbtini), E. T. suimdamas už sprando, rankos kumščiu sudavė ne mažiau kaip du smūgius į nugaros sritį tarp menčių mažamečiui L. G., tokiu būdu sukeldamas fizinį skausmą.

9. Kyla abejonių ir dėl E. T. smurtinių veiksmų L. G. atžvilgiu 2018 m. birželio mėnesį. Liudytoja T. L. parodė, kad 2018 m. vasarą, galėjo būti birželio mėnuo, vakare, namuose, adresu (duomenys neskelbtini), E. būdamas blaivus L. pasakė, kad jis eitų tvarkytis kambarį, L. nėjus, E. trūko kantrybė, nuėjęs į koridorių pasiėmė šlepetę ir nuėjęs į L. kambarį ne mažiau kaip tris kartus sudavė L. per sėdmenis. Liudytoja tvirtino, kad tuo metu ji buvo virtuvėje ir išgirdusi L. balsą „nemušk“, greitai bėgo žiūrėti kas vyksta. Įėjusi į kambarį pamatė lovoje gulintį L., o E. stovėjo šalia, rankoje turėjo guminę šlepetę. L. lovoje verkė, ji atėjusi E. išvarė iš L. kambario. Matė, kad L. buvo raudonos kojos ir užpakalis (1 t., b. l. 86–87). Tuo tarpu nukentėjusysis L. G. apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėja tvirtino, kad E. T. jį mušdavo, kai mama būdavo darbe ir jis jai apie tai pasakydavo. Taip pat nukentėjusysis nurodė, kad E. T. su šlepete jam yra sudavęs į veidą ir tada, kai mama dirbdavo „(duomenys neskelbtini)“, o tokio atvejo, kad E. T. būtų sudavęs per sėdmenis nebuvo.

10. Nukentėjusiojo L. G. ir liudytojos T. L. parodymų, kad E. T. mušdavo L. G., nepatvirtino ir teisme apklaustos liudytojos I. E. ir L. L.. Liudytoja I. E. parodė, kad T. yra jai sakiusi, kad kartais nesutaria su E., dėl smurto nieko nėra sakiusi, tik sakydavo, kad būdavo barnių. Kartais matydavo, kad E. L. truputį atstumdavo. Su savo dukra gražiau elgdavosi, negu su L.. Su juo elgdavosi kaip su svetimu vaiku, neleisdavo bendrauti su sese, varydavo šalin. Nėra girdėjusi, kad E. būtų vartojęs necenzūrinius žodžius L. atžvilgiu, bet jis sudrausdavo L.. L. yra sakęs, kad nemyli E., jo nenori. T. jai yra sakiusi, kad E. bardavo L., apie mušimą nėra sakiusi. Liudytoja L. L. parodė, kad fizinio smurto ji nematė ir sesuo dėl naudojamo fizinio smurto jai nėra sakiusi. Liudytoja nurodė, kad L. atžvilgiu buvo tik labai ryškus žodinis smurtas iš E. pusės, vaikas jo bijojo. Ji tą matė ir juto iš elgesio ir kalbos su vaiku. E. labai negražiai elgėsi su vaiku, ji buvo pasibaisėjusi ir užstojo vaiką. Liudytoja tvirtino, kad E. negeras elgesys buvo labai ryškus vaiko atžvilgiu, gal dėl to, kad ne jo vaikas. O gal dėl to, kad L. pasiutęs, išdykęs vaikas. Nors liudytojos ir nurodė, kad E. T. elgesys L. G. atžvilgiu buvo netinkamas, tačiau tai dar nepatvirtina, kad E. T. taip elgėsi su L. G. pastoviai, kaip tai nurodė T. L..

11. Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas D. G. parodė, kad jis kiek įmanoma stengėsi palaikyti ryšį su sūnumi L., bendrauti su juo, domėjosi kaip sekasi po tėvų skyrybų, koks jo elgesys, kokia psichologinė būsena. Jautė, kad vaikas labai išgyvena tėvų skyrybas, gyvenamosios vietos pakeitimą, kito žmogaus atsiradimą šalia mamos. Pastebėjo vaiko uždarumą elgesyje, matydavo baimę, kai būnant pas jį ateidavo svetimas žmogus. Vaikas viską stebėdavo išgąsčio akimis, vengė kontakto su kitais asmenimis, ko anksčiau nebuvo. Paklausus, kaip su juo elgiasi dėdė namuose, L. pradėjo pasakoti apie pakumščiavimą, apmėtymą daiktais, tačiau T. L. tai neigė, tvirtindama, kad tai buvo žaidimo forma. Taip pat liudytojas nurodė, kad T. L. pradėjus bendrauti su E. T., prasidėjo manipuliacijos per vaiką, su priekaištais, kad jis nesikištų į vaiko gyvenimą, nes jis kiekvieną dieną norėjo žinoti, kur vaikas yra, kokiomis sąlygomis gyvena. Kreipėsi į vaiko teises dėl pagalbos T., bet iš jos pusės būdavo priekaištai, kad jis bando atimti vaiką, nori pakenkti ir visko prisigalvoja.

12. Nors liudytojų I. E., L. L. ir D. G. teigimu E. T. negeras elgesys buvo labai ryškus vaiko atžvilgiu, tačiau su L. G. bendravusios liudytojos V. U., R. F. ir A. B. šių aplinkybių nepatvirtino. Apklausta teisiamojo posėdžio metu liudytoja V. U. parodė, kad dirba (duomenys neskelbtini) paslaugų centre atvejo vadybininke. Ji gavo iš Vaiko teisių pranešimą, kad kreipėsi D. G. dėl bendravimo su L.. D. skundėsi, kad mama jam trukdo bendrauti su vaiku. Liudytoja paaiškino, jog T. L. paklausus kaip sutaria šeimoje, kaip sekasi, ar nesipyksta, atsakė, kad viskas gerai, jog namuose viskas gerai, viskas tvarkoje. Buvo atsakyta, kad tik D. kelia šurmulį. Liudytoja atkreipė dėmesį ir į tai, kad L. tada labai domėjosi jų pokalbiu, t. y. klausėsi, įsiterpdavo į pokalbį. Ji paklausdavo L. ką jis veiks, ką valgys, kuo užsiima, ar neskriaudžia. L. apie kažkokį skriaudimą nieko nesakė. Ji T. L. šeimoje, kaip atvejo vadybininkė, lankėsi tris ar keturis kartus. Nė karto niekas neišsakė problemų dėl elgesio L. tėvų šeimoje. Vieną kartą bendravo su L. jo kambaryje. Klausė, kaip sekasi. Bet L. jai daugiau pasakojo apie mokyklą, kad jį ten pravardžiuoja. Kai vyko atvejo vadybos posėdis, T. pasakė, ką sakęs L. apie D.. D. pasakojo apie tai, ką sakė jam L., kas vyksta namuose. Ir abu neigė. T. sakė, kad L. melavo. D. apie savo situaciją teigė, kad neatitinka tiesos. Ir abu sutiko su tuo, kad L. sako netiesą. Liudytoja taip pat nurodė, jog jai susidarė toks įspūdis, kad vaikas klausosi visų suaugusiųjų pokalbių, o paskui ima panaudoti prieš pačius tėvus. Apie patėvį iš viso nebuvo kalbama. Čia daugiau kalba ėjo apie tai, kad ką vaikas mato, ir kas vyksta pas tėtį D. G., kai jis apsilankydavo. Ir ką L. pasakodavo D. apie tai, kas vyksta namuose. (2 t., b. l. 34).

13. Liudytoja R. F. apklausiama teisme parodė, kad ji dirba (duomenys neskelbtini) centre socialine darbuotoja su šeimomis. Ji šeimą lankė kaip socialinė darbuotoja, nes buvo paskirta į ją. Ją paskyrė todėl, kad L. tėtis D. G. kreipėsi į centrą dėl T. elgesio su sūnumi. Šeimą ji lankė prieš metus ir du mėnesius (2020 m. gegužės mėn.) Šeimoje lankydavosi vieną kartą į savaitę, kartais per dvi savaites kartą. Daugiausiai bendraudavo su mama, su L.. E. tuo metu dirbo parduotuvėje. Teko ir su juo keletą kartų kalbėti, kai pareidavo iš darbo, bet mažai. Kalbėdavo apie vaiko elgesį, apie elgesį mokykloje, vaiko bendravimą su mama. Buvo normalus bendravimas, nebuvo tokių nesutarimų. Keletą kartų kalbėjo su L. vienu du kambaryje. L. jokių skundų neišsakė, kad būtų palietę ar giliau būtų reikėję kažką nagrinėti. Buvo atvejo vadybos posėdžiai, E. dalyvavo, mama ir L. tėtis taip pat buvo viename posėdyje. Liudytoja taip pat parodė, kad tiek E., tiek T., jos nuomone, tarpusavyje, bent jau tuo laikotarpiu, labai gražiai bendravo, buvo jų kaip žmonos ir vyro santykis. Tada jau buvo gimusi dukra E.. Liudytoja tvirtino, kad ji kalbėjo su L. apie tai, kaip jam sekėsi mokykloje, ką atostogų metu veiks. Jis sakydavo, jog vieną dieną geriau sekasi, kitą dieną blogiau. Tai priklausydavo nuo L. emocijų. Lankymosi metu L. nesiskundė, kad E. jį skriaustų ar muštų. Vaikas nebuvo toks, kad nekalbus, nešnekėtų, užsidaręs. L. buvo kalbus. Nei iš vaiko, nei iš mamos, nei iš E. nebuvo jokių nusiskundimų, kad kas nors negerai. Tarp jos ir L. buvo visokių pokalbių. Vaikas niekada nėra pasakojęs apie neleidimą į tualetą. Ji ragindavo L. tvarkytis kambarį, žaislus. Jis tvarkydavosi ir mama padėdavo, mažoji pribėgdavo. Jis nebuvo susikaustęs, nebendraujantis. Jos vizitas šeimoje trukdavo įvairiai, kartais 15 min., kartais virš valandos, iki 2 val. (2 t., b. l. 69–70).

14. Liudytoja A. B. parodė, jog ji yra psichologė, dirba pedagoginėje psichologinėje tarnyboje ir „(duomenys neskelbtini)“ progimnazijoje. Su L. turėjo kontaktą nuo 2018 m. rugsėjo mėn., kadangi jis pradėjo lankyti mokyklą. Pats pirmasis kontaktas buvo 2018 m. spalio mėn. Kreipėsi abu biologiniai tėvai dėl vaiko elgesio mokykloje. Kai L. pradėjo lankyti mokyklą, atsirado labai daug problemų su bendraamžiais, taisyklių nesilaikymu. Vyravo kritinės situacijos klasėje tarp berniukų klasiokų. T. ir D. prašymas buvo padėti vaikui adaptuotis mokykloje, nes buvo pirma klasė, sudėtingi santykiai su bendraamžiais. L. buvo linkęs į kontaktą, bendravo, kartu sprendė visas problemas, kurios susijusios su mokymusi, su mokyklos atmosfera ir klasės draugais. Konfliktai kildavo dėl pakankamai sudėtingo L. elgesio. Jis buvo linkęs į konfliktus, labai dažnai erzindavo vaikus, naudojo necenzūrinius žodžius. Bendravimas su L. buvo pakankamai padrikas, kadangi jis dažnai nebūdavo mokykloje ir tokio tikslingo darbo nebuvo. L. nieko nesakė apie neleidimą į tualetą, mušimą, psichologinį poveikį ar gąsdinimus. Taip pat liudytoja parodė, kad L. linkęs manipuliuoti, nes labai dažnai neprisiimdavo atsakomybės už savo veiksmus, už tai ką padarydavo, todėl dažnai tekdavo ilgai aiškintis, kas atsitiko. L. turėjo polinkį meluoti, išsisukinėti, pameluoti, kad jam būtų saugiau (2 t., b. l. 72–73).

15. Be to, liudytoja T. L. apie E. T. smurtinius veiksmus jos sūnaus L. G. atžvilgiu, kurie liudytojos teigimu tęsėsi trejus metus, pranešė institucijoms tik tada, kai jos santykiai su E. T. pasidarė ganėtinai įtempti ir tik tada, kai E. T. pasiėmęs dukrą išvyko ir nesutiko jai grąžinti dukters. Šios aplinkybės taip pat paneigia T. L. nurodytas aplinkybes, kad ji nežinojo kur reikia kreiptis ir ar reikia kreiptis dėl E. T. smurtinių veiksmų jos sūnaus atžvilgiu.

16. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, remtis T. L. parodymais, kurie kaip jau buvo minėta prieštarauja tarpusavyje ir nesutampa su L. G. nurodytomis aplinkybėmis, grįsti E. T. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nesant kitų patikimų jo kaltės įrodymų, taip pat nėra pagrindo.

17. Nurodyti aplinkybes, kad E. T. smurtauja L. G. atžvilgiu, teisėjų kolegijos vertinimu, galėjo įtakoti ir paties mažamečio L. G. jaučiamos nuoskaudos dėl patėvio E. T. skiriamo didesnio dėmesio jo sesei. Kaip paaiškino L. G., kad su E. T. jie gražiai sutardavo, o kai gimė sesė, E. pradėjo jį mušti, neleido su sese žaisti. Nukentėjusiojo L. G. nurodytos aplinkybės, kad jis prisimena, jog praeitais metais gegužės 18 d. (tai 2019 m. gegužės 18 d.) E. T. jam sudavė smūgius į šonus, nes tai buvo užsirašęs sąsiuvinyje, kuriame jis rašydavo kaip su juo elgdavosi E. ir kaip su juo elgdavosi vaikai mokykloje, taip pat kelia pagrįstų abejonių. Teisme apklaustų liudytojų V. U., R. F., A. B. bei pačios liudytojos T. L. parodymais nustatyta, kad L. G. sunkiai sekėsi mokslai. Kaip nurodė mažamečio nukentėjusiojo tėvas D. G., jog L. sunkiai sekėsi rašyti, todėl jis abejoja, kad L. galėjo rašyti dienoraštį, mano, kad L. galėjo pafantazuoti, pameluoti, jog rašo dienoraštį. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi pagrindo besąlygiškai tikėti mažamečio L. G. parodymais ir tokie jo parodymai savaime negali būti vertinami kaip pakankamas E. T. kaltės įrodymas. Juo labiau, kaip nurodė liudytojos V. U., R. F. ir A. B., kad L. G. turi polinkį meluoti, išsisukinėti, linkęs manipuliuoti. Šių aplinkybių, kad L. turi polinkį fantazuoti, nepaneigė ir T. L. bei D. G.. Nors apklaustos ekspertės S. S. ir T. G. tvirtino, jog pradėjus kalbėti apie bylą ir reikšmingas aplinkybes akivaizdžiai matėsi L. G. emocinės būsenos pasikeitimas, jo nuotaika tapo pažeminta, jausmai buvo ypatingai slopinami, sunkiai reflektuojami, nesusidarė įspūdis, kad jis galvotų, kurtų, fantazuotų, tačiau pastebėtina tai, jog ekspertės su mažamečiu kalbėjosi tik kartą, ekspertizės atlikimo metu, o tuo tarpu liudytojos V. U., R. F. ir A. B. su vaiku bendravo ne kartą ir ženkliai ilgesnį laiką bei būtent tuo laikotarpiu, kuris buvo artimesnis galimo smurto pavartojimui nukentėjusiojo atžvilgiu. Pokalbių su liudytojomis metu L. G. nenurodė jokių aplinkybių, kurios leistų liudytojoms įtarti, kad E. T. su juo elgiasi netinkamai, ar vaiko atžvilgiu būtų naudojamas ne tik fizinis, bet ir psichologinis smurtas. Kaip jau buvo minėta, jog apie pastovų fizinio ir psichologinio smurto naudojimą, išskyrus liudytojos T. L. parodymus, kurių patikimumas kelia pagrįstų abejonių tiek jų teisingumu, dėl jos galimo suinteresuotumo bylos baigtimi, tame tarpe ir kiti byloje surinkti objektyvūs duomenys, iš esmės nepatvirtina. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad pati liudytoja T. L., būdama nukentėjusiojo L. G. mama ir atsakinga už savo vaiko auklėjimą ir vystymąsi, privalėdama rūpintis savo vaiko sveikata, matydama, kaip pati nurodė, savo vyro E. T. trejus metus jos sūnaus atžvilgiu atliekamus smurtinius veiksmus, nesiėmė jokių priemonių, kad užkirstų kelią galimai daromai nusikalstamai veikai. Ji ne tik nesikreipė į vaiko teisių apsaugos tarnybą, bet ir į policiją, o policijos pareigūnams duodama paaiškinimus apie jos sūnaus patirtą tiek fizinį, tiek ir psichologinį smurtą nuo patėvio E. T., ji negalėjo įvardinti priežasčių, kodėl to nepadarė. Liudytojos T. L. nurodomos aplinkybės, jog ji buvo naivi, bijojo kreiptis, kad nebūtų iš jos atimti vaikai, nežinojo, jog reikia kreiptis, tik dar labiau duoda pagrindo abejoti jos nurodomomis aplinkybėmis apie E. T. atliktus veiksmus jos sūnaus atžvilgiu, nes, kaip jau buvo minėta, E. T. paėmus iš jos dukrą, ji kreipėsi ne tik į policijos pareigūnus, bet ir į vaiko teisių apsaugos skyrių, t. y. puikiai suprato į kokias institucijas reikia kreiptis iškilus krizinei situacijai.

18. Iš ekspertizės akto bei teisme apklaustų eksperčių paaiškinimų taip pat matyti, kad 2015 metais T. L. kreipėsi į vaikų ligų gydytoją, skųsdamasi, kad berniukas yra irzlus ir jam būna pykčio protrūkiai. L. G. buvo nukreiptas neurologo konsultacijai. Neurologas nustatė mišrius specifinius raidos sutrikimus. Taigi iš šių duomenų matyti, kad L. G. irzlumas, pykčio priepuoliai pasireikšdavo dar prieš T. L. pradėjus gyventi su E. T.. Nors ekspertizės akte nurodoma, kad 2017 metais, tiriamos nusikalstamos veikos laikotarpiu, pas L. G. atsiranda daugiau emocinių ir elgesio reakcijų, jam nustatomas nepatikslintas neurotinis sutrikimas, tačiau anksčiau aptarti E. T. veiksmai L. G. atžvilgiu (apšaukdavo, pakeltu tonu liepdavo tvarkytis kambarį, stumdavo L. G. nuo sesers, vydavo šalin), neduoda pagrindo daryti kategoriškos išvados, jog būtent E. T. veiksmai L. G. sukėlė laikiną psichikos sveikatos sutrikimą — kitas reakcijos į stiprų stresą.

19. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje yra ne kartą pasisakyta, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Be to, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014).

20. Įvertinusi visus aptartus įrodymus, jų visumą, teisėjų kolegija daro priešingą išvadą nei pirmosios instancijos teismas, kad byloje surinktų įrodymų nepakanka padaryti neabejotiną išvadą, jog E. T. smurtavo mažamečio nukentėjusiojo L. G. atžvilgiu ir taip jam sukėlė fizinį skausmą, taip pat reguliariai naudojant traumuojantį elgesį (užgauliojimus žodžiu, gąsdinimus, deprivaciją, neleidžiant eiti į tualetą), fiziškai ir psichiškai gniuždant mažametį L. G., padarė mažamečiui nežymų sveikatos sutrikdymą, nes jo naudojamas fizinis bei psichinis smurtas L. G. sukėlė laikiną psichikos sveikatos sutrikimą – kitas reakcijas į stiprų stresą. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikinamas ir E. T. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį išteisinamas neįrodžius, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas, BPK 329 straipsnio 1 punktas).

21. Kadangi E. T. šiuo nuosprendžiu yra išteisinamas neįrodžius, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktu, nukentėjusiojo L. G. civilinis ieškinys atmetamas.

22. Pagal BPK 105 straipsnį iš E. T. išlaidos už antrinės teisinės pagalbos teikimą nukentėjusiajam L. G. pirmosios instancijos teisme negali būti išieškomos. Priimant E. T. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį taip pat nepriteistinos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidos valstybei už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą E. T. apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2021 m. lapkričio 22 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

E. T. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalį išteisinti, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Nukentėjusiojo L. G. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų už antrinės teisinės pagalbos teikimą nukentėjusiajam L. G. pirmosios instancijos teisme iš E. T. nepriteisti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl E. T. gynybos apeliacinės instancijos teisme, nepriteisti.

E. T. paskirtą kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.