Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Paaiškinimuose (b. l. 83) pareiškėjas nurodė, jog ginčo metu laikinojo sulaikymo kameroje nebuvo įrengtas sanitarinis mazgas, jis buvo įrengtas tik 2017 m. Pareiškėjas 2016 m. lapkričio 30 d. atsisakė gyventi jam priskirtame būryje ir visai nakčiai buvo patalpintas laikinojo sulaikymo kameroje. 2016 m. gruodžio 1 d. buvo pristatytas komisijai, kuriai paaiškino, kad negali gyventi jam priskirtame būryje. Administracija neskyrė nuobaudos, tačiau perkėlė į kitą 11 būrio 1 brigadą. Tačiau ir tame būryje dėl asmeninių priežasčių negalėjo gyventi ir atsisakė 2016 m. gruodžio 3 d. jame gyventi. Tuomet vėl jį perkėlė į laikinojo sulaikymo kamerą ir joje gyveno iki 2016 m. gruodžio 8 d., kadangi tik tuomet buvo perkeltas į drausmės grupę. Nurodė, jog laikinojo sulaikymo kameroje buvo laikomi trys asmenys.

Paaiškinimuose (b. l. 62) atsakovė nurodė, jog laikino sulaikymo kamerų registracijos žurnalo Pataisos namų dokumentacijos plane nėra. Antrame sektoriuje esančiame kontrolės ir praleidimo punkte Nr. 3 yra įrengta viena laikinojo sulaikymo patalpa, kurioje patalpinami išvykstantys ir atvykstantys konvojumi nuteistieji, taip pat nuteistieji, kuriems reikia nustatyti asmenybę, apsvaigimą ir kt. atvejus, bet ne ilgiau kaip 5 valandas. Įstaigos antrame sektoriuje Laikinojo sulaikymo kameroje yra įrengtas suoliukas, sanitarinis mazgas atskirtas sienomis nuo lubų iki grindų ir durimis. Sanitariniame mazge yra klozetas ir praustuvė. Laikinojo sulaikymo kamera yra 5,18 kv. m ploto (b. l. 137). Įstaiga užtikrina higienos normose numatytus reikalavimus. Laikinojo sulaikymo kameroje yra įrengtas liuminescencinis apšvietimas, kameroje yra centralizuotas šildymas, esant nuteistųjų prašymui yra išduodami šildytuvai. Kameroje įrengtos grotuotos metalinės durys.

Papildomuose paaiškinimuose (b. l. 86, 87) atsakovė teigia, jog 2016 m. lapkričio 30 d., apie 19.35 val. pareiškėjas atsisakė gyventi direktoriaus paskirtoje gyvenamojoje vietoje – 2-o būrio 3-oje brigadoje, tačiau savo atsisakymo motyvų konkrečiai neįvardino, tik paminėjo juos abstrakčiai, nenurodydamas priežasčių, kurių pagrįstumą galima būtų patikrinti, todėl siekiant išsiaiškinti nuteistojo atsisakymo gyventi Pataisos namų administracijos paskirtame būryje aplinkybes, vadovaujantis pataisos įstaigos direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 28 d. įsakymu Nr. 436 „Dėl nuteistųjų, kurie atsisako gyventi administracijos paskirtame būryje, skaičiaus mažinimo plano“ 8.3 punktu „nuteistiesiems, atsisakius gyventi jiems administracijos paskirtame būryje, laikyti atskirai nuo kitų nuteistųjų iki aplinkybių išsiaiškinimo ir spendimo priėmimo“ pareiškėjas buvo patalpintas į Antrojo sektoriaus atskirą patalpą, esančią karantino patalpose. 2016 m. gruodžio 2 d. Pataisos namų direktoriaus įsakymu nuteistasis paskirtas į Įstaigos Antrojo sektoriaus 11-o būrio 1-ą brigadą. 2016 m. gruodžio 3 d. apie 11.00 val., pareiškėjas atsisakė gyventi direktoriaus paskirtoje gyvenamojoje vietoje - 11-o būrio 1-oje brigadoje, ir buvo patalpintas į Antrojo sektoriaus atskirą patalpą, esančią karantino patalpose. 2016 m. gruodžio 7 d. nutarimu Nr. 68-1611 pareiškėjas paskirtas į Įstaigos Antrojo sektoriaus 18-o būrio 1-ą brigadą, t. y. perkeltas į Drausmės grupės būrį šešiems mėnesiams. 2016 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. 68-1627, nuteistajam buvo paskirta nuobauda ir jis buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas dviem mėnesiams.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos veiksmų, pareiškėjui atliekant bausmę laikinojo sulaikymo kameroje.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Pravieniškių PN-AK arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Pravieniškių PN-AK (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Iš byloje esančių duomenų (b. l. 13–16, 64–79, 86–95, 137, 138–140) matyti, jog pareiškėjas 2016 m. lapkričio 30 d. atsisakė gyventi administracijos priskirtame būryje (2 būrys 3 brigada) (b. l. 70). 2016 m. lapkričio 30 d. tarnybiniuose pranešimuose pažymėta, jog pareiškėjas 2016 m. lapkričio 30 d. apie 19.35 val. būdamas KPP (kontrolės ir praleidimo punktas) Nr. 3 atsisakė gyventi jam priskirtame būryje (b. l. 68, 69). Pataisos įstaiga 2016 m. gruodžio 1 d. nusprendė pareiškėjui nuobaudos neskirti ir apsiribojo svarstymu drausmės komisijoje (b. l. 67). Pareiškėjas 2016 m. gruodžio 2 d. įsakymu paskirtas į 11 būrio 1 brigadą (b. l. 13). 2016 m. gruodžio 3 d. pareiškėjas atsisakė gyventi jam priskirtame būryje (b. l. 74). 2016 m. gruodžio 3 d. tarnybiniuose pranešimuose nurodyta, jog 2016 m. gruodžio 3 d. apie 11.00 val. kontrolės ir praleidimo punkte Nr. 3 patalpose pareiškėjas atsisakė gyventi jam priskirtame būryje (b. l. 72, 73). Pataisos įstaigos direktorius 2016 m. gruodžio 5 d. nutarimu nutarė nuteistajam skirti nuobaudą - pataisos įstaigos patalpų ir teritorijos tvarkymas be eilės (b. l. 71). 2016 m. gruodžio 7 d. nutarimu pareiškėją nutarta perkelti iš paprastosios grupės į drausmės grupę 6 mėnesiams, kadangi 2016 m. gruodžio 6 d. padarė bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą – atsisakė tvarkyti pataisos įstaigos 3-iojo lokalinio sektoriaus teritoriją, atsisakė atlikti jam priskirtą nuobaudą (b. l. 75). Pareiškėjas įstaigos 2016 m. gruodžio 7 d. nutarimu paskirtas į 18 būrį 1 brigadą (b. l. 13). Pareiškėjas 2016 m. gruodžio 9 d. buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas (b. l. 90, 91).

Atsakovė teigia, jog antrame sektoriuje, esančiame 3 kontrolės ir paleidimo punkte (toliau – ir 3 KPP) yra įrengta viena laikinojo sulaikymo patalpa, kurioje patalpinami išvykstantys ir atvykstantys konvojumi nuteistieji, taip pat nuteistieji, kuriems reikia nustatyti asmenybę, apsvaigimą ir kt. atvejus, bet ne ilgiau kaip 5 valandas. Laikinojo sulaikymo kameroje yra įrengtas suoliukas, sanitarinis mazgas atskirtas sienomis nuo lubų iki grindų ir durimis. Sanitariniame mazge yra klozetas ir praustuvė. Laikinojo sulaikymo kamera yra 5,18 kv. m ploto. Duomenų kada minėta patalpa buvo suremontuota į bylą atsakovė nepateikė.

Papildomuose paaiškinimuose (b. l. 86, 87) atsakovė teigia, jog vadovaujantis pataisos įstaigos direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 28 d. įsakymu Nr. 436 „Dėl nuteistųjų, kurie atsisako gyventi administracijos paskirtame būryje, skaičiaus mažinimo plano“ 8.3 punktu nuteistiesiems, atsisakius gyventi jiems administracijos paskirtame būryje, laikyti atskirai nuo kitų nuteistųjų iki aplinkybių išsiaiškinimo ir spendimo priėmimo pareiškėjas buvo patalpintas į Antrojo sektoriaus atskirą patalpą, esančią karantino patalpose.

Atsakovė teismui savo keliuose paaiškinimuose tiesiogiai ir nenurodė, kur tiksliai buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu bei nepateikė teismui paaiškinimų, kas tai per patalpa – antrojo sektoriaus atskira patalpa, esanti karantino patalpose, koks jos plotas ir kiek joje buvo nuteistųjų, duomenis apie tai, ar joje įrengtas sanitarinis mazgas ir t. t. Pareiškėjas pirminiame skunde aiškiai nurodė, jog buvo laikomas trečio kontrolės posto laikinojo sulaikymo kameroje. Teismo posėdžiu metu liudytojas paliudijo tas pačias aplinkybes, kad buvo laikomas 3KPP. Atsakovė tai paneigiančių duomenų į bylą nepateikė, todėl spręstina, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas antrojo sektoriaus esančiame kontrolės ir praleidimo 3 punkto laikinojo sulaikymo patalpoje. Be to, tarnybiniuose pranešimuose matyti, jog pareiškėjas atsisakydamas gyventi jam priskirtuose būriuose tai darė būdamas 3 KPP.

Vertinant kalinimo sąlygas laikino sulaikymo kamerose pataisos namuose, ploto aspektu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-623-756/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1164-520/2018) pažymima, kad atsižvelgiama į Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 punkte numatytą minimalų kameros plotą, skirtą asmeniui, laikomam pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (t. y. 3,6 kv. m) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1149-1062/2017).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Taisyklės).

Taisyklių 11¹.2 punktas nustato minimalų ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-756/2018, 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-705-822/2018, 2018 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2210-1062/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-645-552/2018 ir kt.).

Todėl spręstina, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 30 d. iki 2016 m. gruodžio 7 d. (imtinai) buvo laikomas 3 KPP laikinojo sulaikymo kameroje.

Atsakovė nurodė, jog kameros plotas yra 5,18 kv. m ploto, duomenų apie tai, kiek ginčo laikotarpiu buvo laikoma nuteistųjų į bylą nepateikė. Pareiškėjas teigia, jog kameroje gyveno trys nuteistieji (pareiškėjas, A. G. ir V. L.).

Atsakovė nepaneigė pareiškėjo tvirtinimo, jog ginčo laikotarpiu laikinojo sulaikymo kameroje gyveno trys nuteistieji. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog pareiškėjas gyveno laikinojo sulaikymo kameroje laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 30 d. iki 2016 m. gruodžio 7 d. (imtinai), kurios plotas 5,18 kv. m ir joje gyveno 3 nuteistieji. Todėl vienam asmeniui teko 1,72 kv. m gyvenamojo ploto kamerų tipo patalpoje (trūko 1,88 kv. m ploto).

Konstatuotina, jog ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto laikinojo sulaikymo kameroje. Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus.

Pareiškėjas skunde teigia, jog laikinojo sulaikymo kameroje buvo šalta, tamsu (nebuvo tinkamo natūralaus ir dirbtinio apšvietimo), nebuvo tualeto ir praustuvės, nebuvo teikiamas geriamas vanduo, tekdavo miegoti pasitiesus čiužinį ant grindų, nebuvo lovų, kaupdavosi drėgmė. Neleido pasivaikščioti.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015), 2 punkte numatyta, jog higienos norma netaikoma laikinojo sulaikymo patalpoms (laikinojo sulaikymo, paskirstymo kameros). Tačiau minėtos higienos 11.2 punkte numatyta, jog laikinojo sulaikymo patalpa - specialiai įrengta patalpa į laisvės atėmimo vietą, policijos įstaiga ar teismą pristatytiems asmenims laikinai (ne ilgiau kaip 5 valandas) laikyti. Tačiau kaip nustatyta teismo pareiškėjas laikinojo sulaikymo kameroje buvo laikomas nuo 2016 m. lapkričio 30 d. iki 2016 m. gruodžio 7 d. (imtinai), todėl minėtai patalpai turi būti taikoma Higienos normos HN 134:2015 reikalavimai.

Higienos normos HN 134:2015 16 punkte nurodyta, jog gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 p.). Ši higienos norma nenumato natūralaus apšvietimo dydžių.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 16.5 punkte, reglamentuojančiame kamerų tipo patalpų įrengimą, numatyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100×142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara.

Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.), numatė, jog kamerų tipo patalpose turi būti 1 metalinė lova vienam asmeniui. Atsakovas tokių duomenų, jog laikinojo sulaikymo kameroje buvo lova į bylą nepateikė. Todėl pareiškėjo argumentai lieka nepaneigti.

Atsakovė nurodė, jog laikinojo sulaikymo kameroje yra įrengtas liuminescencinis apšvietimas. Įstaiga užtikrina dirbtinę apšvietą atitinkančią higienos normos reikalavimus. Nurodė, jog įstaigoje užtikrinama tinkama temperatūra visose patalpose, yra centralizuotas šildymas. Esant būtinumui nuteistiesiems pagal jų prašymus yra išduodami elektriniai šildytuvai. Nurodė, jog kameroje įrengtos grotuotos metalinės durys. Laikinojo sulaikymo kameroje yra įrengtas suoliukas, sanitarinis mazgas (klozetas, praustuvė).

Pareiškėjas teigia, jog ginčo laikotarpiu sanitarinio mazgo laikinojo sulaikymo patalpoje nebuvo, o jis buvo įrengtas 2017 metai. Atsakovė duomenų apie tai, kada buvo įrengtas sanitarinis mazgas laikinojo sulaikymo patalpoje nepateikė. Todėl pareiškėjo argumentai lieka nepaneigti.

Atsakovės atstovas nepateikė teismui jokių duomenų apie tai, jog ginčo metu laikinojo sulaikymo kameroje buvo įrengtas sanitarinis mazgas, buvo tinkama temperatūra, apšvietimas, todėl, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką tokio pobūdžio byloje, atsakovo atstovui nepaneigus pareiškėjo teiginių jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017, 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016,; taip pat žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą byloje Grigoryevskikh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03)).

Pagal Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 73 straipsnio 1 dalies 5 punktą paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti 3 valandas. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo priskirtas paprastajai grupei (b. l. 79). Pareiškėjas teigia, jog ginčo laikotarpiu jo nevesdavo pasivaikščioti, atsakovė duomenų apie tai, ar pareiškėjui buvo užtikrinta teisė pasivaikščioti nepateikė. Todėl šie pareiškėjo argumentai taip pat laikomi nustatyti.

Teismas, įvertinęs į byloje nustatytų aplinkybių ir surinktų įrodymų visumą, atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad Pataisos įstaigoje ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 30 d. iki 2016 m. gruodžio 7 d. (imtinai) (8 paras teko pareišėkjui 1,72 kv. m gyvenamojo ploto kamerų tipo patalpoje) neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, taip pat buvo pažeista teisė pasivaikščioti gryname ore bei buvo nustatyti ir kiti pažeidimai. Todėl konstatuotina, kad atsakovė pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Teismui nekyla abejonių, kad dėl atsakovo veiksmų (neveikimo) pareiškėjui buvo sudarytos netinkamos kalinimo sąlygos, todėl jis patyrė nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Be to, kaip matyti iš byloje esančios pareiškėjo asmens sveikatos istorijos ginčo laikotarpiu jis patyrė traumą, kentė skausmus (b. l. 113–120).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Nagrinėjant reikalavimą dėl žalos atlyginimo, svarbu nustatyti ne vien tik neteisėtus institucijos veiksmus, bet ir kaip jie įtakojo pareiškėjo teisių apimtį.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmių), pripažįsta, kad tokie pažeidimai ir jų mastas sudarė realias prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, objektyviai galėjo sukelti jo nurodomas dvasines kančias, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į kalinimo metu pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą bei kitus pažeidimus ir jų trukmę (8 paras), darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

Įvertinus nustatytų pažeidimų trukmę, jų pobūdį, nesant duomenų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, vertintina, jog dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms proporcinga priteistina iš atsakovo suma yra 120 Eur.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti Ž. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos, 120 Eur (šimtą dvidešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimui.

Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.