Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-11-13 · Civilinė byla Nr. 2A-1251/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-11-13
Bylos Nr.
2A-1251/2013
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Gintaras Pečiulis, Alė Bukavinienė, Marytė Mitkuvienė
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei „ViaCon Tinklai“
Kategorijos
  • 21.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 21.4.1.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1251/2013Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4; 21.4.1.5; 121.18 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. lapkričio 13 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Marytės Mitkuvienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Vakarų inžineriniai tinklai“ (šiuo metu bankrutuojanti) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1986-601/2012 pagal ieškovo restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Vakarų inžineriniai tinklai“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „ViaCon Tinklai“ dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais ir vykdomųjų įrašų panaikinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Vakarų inžineriniai tinklai“ kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas pripažinti negaliojančiais 2011 m. lapkričio 8 d. ir 2011 m. gruodžio 1 d. jo išduotus paprastuosius neprotestuotinus vekselius bei panaikinti šių vekselių pagrindu Kauno miesto 16-ojo notaro biuro notaro 2012 m. sausio 10 d. išduotus vykdomuosius įrašus Nr. RK-64 ir Nr. RK-65. Ieškovas nurodė, kad ieškovas ir atsakovas 2011 m. kovo 12 d. sudarė pirkimo - pardavimo sutartį Nr. 20110312 VT/VIT, pagal kurią atsakovas įsipareigojo parduoti, o ieškovas įsipareigojo priimti prekes ir už jas atsiskaityti sutartyje nustatytomis sąlygomis. Ieškovui dėl finansinių sunkumų laiku neatsiskaičius už parduotas prekes, siekiant užtikrinti ir supaprastinti įsipareigojimų atsakovui įvykdymą, įsiskolinimo sumos (950 867,57 Lt) dydžiui ieškovas išdavė neprotestuotinus paprastuosius vekselius: 2011 m. lapkričio 8 d. – dėl 525 442,50 Lt sumos ir 2011 m. gruodžio 1 d. – dėl 425 424,07 Lt sumos. 2012 m. sausio 3 d. šalys sudarė papildomą susitarimą prie sutarties, kuriame buvo užfiksuotas susidariusio įsiskolinimo dydis – 950 867,57 Lt skolos ir 84 561,98 Lt delspinigių, numatyti įsiskolinimo grąžinimo terminai bei palūkanos, mokėtinos už nustatytu laiku negrąžintą skolą. 2012 m. sausio 5 d. ieškovas kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, o 2012 m. vasario 21 d. iškelta restruktūrizavimo byla. Atsakovas 2012 m. balandžio 11 d. pateikė prašymą dėl jo įtraukimo į kreditorių sąrašą, nurodydamas reikalavimo sumą – 1 982 185,42 Lt, t. y. į kreditorinio reikalavimo sudėtį atsakovas papildomai įtraukė ir sumas pagal išduotus vekselius. Ieškovas akcentavo, jog atsakovas vekseliuose įrašytas sumas nepagrįstai nurodė kaip ieškovo skolas (tokiu būdu reikalaudamas dvigubo apmokėjimo), nes išduotais ir ginčijamais vekseliais nebuvo siekiama sukurti naujos prievolės, tai buvo tik įsipareigojimų pagal sutartį užtikrinimo priemonė. Ginčijami vekseliai buvo pasirašyti reikalaujant atsakovui, jie atsirado iš jau galiojančio teisinio santykio – sutarties. Ieškovo vertinimu, vekseliai turi būti pripažinti negaliojančiais remiantis Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) 19 straipsnio pagrindu, nes atsakovas tyčia veikė ieškovo nenaudai, reikalaudamas skolos ir pagal sutartį, ir pagal vekselius, taip pat remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.86 straipsnio pagrindu, nes ieškovas nesiekė sukurti naujos prievolės, o vekselius išrašė tik siekdamas užtikrinti skolos grąžinimą pagal sutartį.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovo išdėstytos aplinkybės dėl dvigubo apmokėjimo reikalavimo yra nepagrįstos, kadangi ieškovui vis žadant ir neatsiskaitant su atsakovu bei susidarius labai dideliam įsiskolinimui, ieškovas pasiūlė pasirašant vekselius sumokėti netesybas, kurios būtų mokamos tuo atveju, jei skola nebūtų grąžinta arba nebūtų pateikta užtikrinimo priemonių. Atsakovui nesumokėjus skolos ir suėjus vekselių apmokėjimo terminams, šalys 2012 m. sausio 3 d. sudarė susitarimą, pagal kurį ieškovas įsipareigojo sumokėti skolą iki 2012 m. balandžio 30 d. ir įsipareigojo hipoteka užtikrinti piniginių prievolių įvykdymą. Tačiau, nepaisant intensyvių derybų su ieškovu dėl skolų grąžinimo tiek 2011 m. pabaigoje, tiek 2012 m. pradžioje, paaiškėjo, kad ieškovas dar 2011 metais rengė restruktūrizavimo plano metmenis, o netrukus po susitarimo sudarymo, t. y. 2012 m. sausio 5 d. (po dviejų dienų nuo susitarimo) buvo gautas pranešimas, jog ieškovas kreipiasi į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Tokie ieškovo veiksmai rodo jo nesąžiningumą atsakovo atžvilgiu, gi atsakovas buvo sąžiningas, bendradarbiavo su ieškovu. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovas, įgydamas vekselius, buvo nesąžiningas. Ieškovo niekas nevertė pasirašyti vekselių, jis suprato, kad vekseliai bus pateikti apmokėti, jeigu skola nebus padengta, t. y. vekselių išdavimas atitiko tikrąją ieškovo valią.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 4 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apibūdintą vekselio teisinę reikšmę ir ieškovo paaiškinimus, jog vekseliai buvo išduoti siekiant užtikrinti skolos pagal sutartį grąžinimą, sprendė, kad net ir laikant įrodyta aplinkybę, jog vekseliai atliko prievolės pagal sutartį užtikrinimo funkciją, nebūtų pagrindo pripažinti vekselius negaliojančiais, nes tokiu būdu prievolę pagal sutartį pakeistų prievolė pagal vekselius, t. y. išnyktų prievolė pagal sutartį, o atsirastų abstrakti prievolė pagal vekselius, kurią privalu vykdyti. Teismas pažymėjo, jog šalių susitarimo sudarymas suėjus vekselių apmokėjimo terminui tik patvirtina ieškovo skolos nesumokėjimą, tačiau neturi įtakos vekselių galiojimui. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog vekselio prigimtis, savybės, užtikrinančios jo viešą patikimumą, specifinis teisinis reglamentavimas suponuoja ribotą vekselio davėjo galimybę reikšti prieštaravimus vekselio turėtojui. Teismas akcentavo aplinkybę, jog skolininkas pagal vekselį gali reikšti prieštaravimus dėl reikalavimo sumokėti vekselyje nurodytą sumą, tačiau tik tokius, kurie susiję su formaliais vekselio, kaip vertybinio popieriaus, trūkumais (jo rekvizitais), arba su tiesioginiais (asmeniniais) skolininko pagal vekselį ir pirmojo vekselio turėtojo santykiais, taip pat dėl vekselio turėtojo nesąžiningumo, įgyjant vekselį. Teismas pažymėjo, jog kreditoriaus reikalavimo teisė, atsiradusi iš abstraktaus pobūdžio teisinio santykio, laikoma galiojančia, kol neįrodyta priešingai. Todėl ne vekselio turėtojas turi įrodinėti jo reikalavimo teisės pagal vekselį pagrindo buvimą ar jo galiojimą, bet vekselio davėjas privalo pateikti patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti arba kad tas pagrindas negalioja. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovas turi pateikti pakankamai ir patikimų įrodymų, paneigiančių jo prievolę pagal ginčo vekselius. Teismas laikė neįrodyta aplinkybę, kad atsakovas buvo nesąžiningas, nes paprašė patvirtinti finansinį reikalavimą ir dėl pagal sutartį atsiradusios skolos, ir pagal vekselius, t. y. sudvigubino tą pačią skolą.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškinio argumentus dėl vekselių tariamumo, pažymėjo, kad ieškovas pripažįsta, jog vekselius išdavė laisva valia, pats juos išrašė, o vekselių gavėjas, suėjus vekselių apmokėjimo terminui, juos pateikė vykdyti, t. y. iš esmės sandorį įgyvendino. Todėl teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė šių sandorių tariamumo. Pirmosios instancijos teismas svarbia laikė aplinkybę, jog ieškovas vekselius ginčijo jau pradėjus išieškojimo procedūras. Teismo vertinimu, kiekvienas civilinių santykių dalyvis, prieš atlikdamas bet kokį teisinį veiksmą, tarp jų – ir išrašydamas vekselį, turėtų apsvarstyti ir įvertinti galimus tokio teisinio veiksmo padarinius. Abejodamas dėl ketinamo atlikti veiksmo teisinės reikšmės ir galimų teisinių padarinių, kiekvienas sąžiningas, protingas, apdairus asmuo turi pasikonsultuoti su kompetentingu asmeniu arba apskritai susilaikyti nuo tokio veiksmo atlikimo. Todėl aplinkybės, kad vekselį išdavęs asmuo galbūt klydo dėl vekselio išrašymo teisinių padarinių, teismų praktikoje nėra laikomas ĮPVĮ 19 straipsnio normos dispozicijos reikalaujama aplinkybe.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Vakarų inžineriniai tinklai“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti negaliojančiais 2011 m. lapkričio 8 d. ir 2011 m. gruodžio 1 d. ieškovo išduotus vekselius bei panaikinti Kauno miesto 16-ojo notaro biuro 2012 m. sausio 10 d. išduotus vykdomuosius įrašus Nr. RK-64 ir RK-65. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino vekselio, kaip vertybinio popieriaus, teisinę prigimtį ir savybes, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir suabsoliutino vekselio viešo patikimumo savybę, nevertindamas jo negaliojimo pagrindų. Vekselio viešo patikimumo savybė galioja tik sąžiningo šio vertybinio popieriaus turėtojo atžvilgiu. Pirmajam vekselio įgijėjui vekselio patikimumo taisyklė negalioja visa apimtimi: pirmajam vekselio įgijėjui vekselio davėjas gali pareikšti prieštaravimus, grindžiamus jų asmeniniais santykiais. Teismas nevertino aplinkybės, jog vekselių išdavimo tikslas buvo tik palengvinti skolos išieškojimą. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog išduodant vekselius šalių tikslas buvo ne prisiimti naujus įsipareigojimus, nes jiems nebuvo jokio pagrindo, o papildomai užtikrinti ir supaprastinti susidariusio įsiskolinimo pagal sutartį grąžinimą.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovas neturi teisės reikšti vekselio turėtojui prieštaravimų, grindžiamų skolininko ir vekselio turėtojo asmeniniais santykiais. Nagrinėjamu atveju teismas nevertino aplinkybės, jog ieškovas, išduodamas vekselius, naujos prievolės nesukūrė. Atsakovas, prašydamas dvigubo apmokėjimo, elgėsi nesąžiningai, todėl vekseliai pripažintini negaliojančiais. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, todėl nepagrįstai pripažino, kad ginčijamais vekseliais neva buvo kompensuoti atsakovo nuostoliai, atsiradę dėl skolos pagal sutartį savalaikio nesumokėjimo. Pirmosios instancijos teismas nevertino po vekselių išrašymo sudaryto šalių susitarimo, kuriame užfiksuotas įsiskolinimo dydis ir nuostoliai – nuo prievolės įvykdymo termino priklausančios (kintamosios) palūkanos. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog atsakovas pareiškime dėl ikiteisminio tyrimo pripažino, jog laiku grąžinus skolą pagal sutartį vekseliai ieškovui būtų grąžinti.

Šalies argumentai

Ieškovas apeliaciniame skunde pareiškė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nurodė, jog byloje sprendžiamas ginčas yra sudėtingas, pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, byloje keliami sudėtingos teisinės analizės reikalaujantys klausimai. Ieškovo manymu, bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka, bus sudaryta galimybė tinkamai išklausyti šalis, bus ištirti visi byloje esantys įrodymai, turintys esminės reikšmės nustatant tikruosius šalių ketinimus.

Atsiliepimas

Atsakovas UAB „ViaCon Tinklai“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodė buvęs sąžiningas, vekselius priėmė teisėtai. Ieškovas nuo 2011 metų rudens žadėjo užtikrinti skolos grąžinimą, tačiau dėl įvairių priežasčių įkeisti turtą buvo delsiama ir galiausiai skolos grąžinimo užtikrinimo priemonės nebuvo pateiktos. Negalint įkeisti turto, tačiau siekiant užtikrinti skolos grąžinimą, ieškovas pasiūlė sumokėti netesybas, kurios būtų mokamos tuo atveju, jeigu skola nebūtų grąžinta arba nebūtų pateikta užtikrinimo priemonių. Pasak atsakovo, ieškovo argumentai nepagrįsti, kadangi vekselis neatlieka prievolės užtikrinimo. Ieškovui iškėlus restruktūrizavimo bylą, atsakovas neturi pirmumo kitų kreditorių atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo vekselio abstraktumo savybę, jog tokiu būdu yra sukuriama savarankiška prievolė. Atsakovas nurodė, jog vekselių išrašymo metu nesąžiningas buvo tik ieškovas, kuris išviliojo prekių už 1 milijoną litų, tačiau visiškai nevykdė atsiskaitymų. Atsakovas svarbia laikė aplinkybę, jog ieškovas vekselius išdavė laisva valia ir niekieno neverčiamas. Ieškovo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo vekselius pripažinti negaliojančiais.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Dėl prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka

Ieškovas (apeliantas) UAB „Vakarų inžineriniai tinklai“ apeliaciniame skunde pareiškė prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Apeliantas nurodė, jog byloje analizuojamos sudėtingos faktinės ir teisinės aplinkybės, todėl būtina atskleisti ginčo esmę. Apelianto manymu, bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka, bus sudaryta galimybė šalims būti išklausytoms, ištirti visi byloje esantys įrodymai, turintys esminės reikšmės nustatant tikruosius šalių ketinimus. Teisėjų kolegija pažymi, jog remiantis bendrąja CPK 322 straipsnio 1 dalyje nurodyta taisykle, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Teisėjų kolegija pareikšto prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkina, nes bylos faktinės aplinkybės iš esmės yra aiškios, nesutariama dėl ĮPVĮ nuostatų, reglamentuojančių vekselio išdavimą ir ginčijamą, aiškinimo ir taikymo. Kolegija pažymi, jog šalių pozicijos grindžiamos rašytiniais įrodymais, jos išsamiai išdėstytos procesiniuose dokumentuose, be to, šalys, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, turėjo galimybę duoti paaiškinimus žodžiu. Teisėjų kolegija sprendžia, jog apelianto nurodyta priežastis – sudėtinga faktinių ir teisinių aplinkybių analizė, nėra pakankamas pagrindas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl apelianto prašymą atmeta.

Dėl vekselio prigimties ir teisinių savybių

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovas UAB „Vakarų inžineriniai tinklai“ ir atsakovas UAB „ViaCon Tinklai“ 2011 m. kovo 12 d. sudarė pirkimo - pardavimo sutartį Nr. 20110312 VT/VIT (toliau – pirkimo - pardavimo sutartis), kurios pagrindu atsakovas įsipareigojo parduoti, o ieškovas – priimti prekes ir už jas atsiskaityti sutartyje nustatytomis sąlygomis (b. l. 12-15). Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog ieškovui laiku neatsiskaičius už parduotas prekes, ieškovas 2011 m. lapkričio 8 d. atsakovui išdavė paprastąjį neprotestuotiną vekselį dėl 525 442,50 Lt sumos, o 2011 m. gruodžio 1 d. išdavė paprastąjį neprotestuotiną vekselį dėl 425 425,07 Lt sumos (toliau – ginčijami vekseliai) (b. l. 8-9). 2012 m. sausio 3 d. šalys sudarė papildomą susitarimą prie 2011 m. kovo 12 d. pirkimo - pardavimo sutarties (toliau - papildomas susitarimas), kuriame buvo užfiksuotas susidariusio įsiskolinimo dydis – 950 867,57 Lt skola ir 84 561,98 Lt delspinigiai, numatyti įsiskolinimo grąžinimo terminai, taip pat palūkanos, mokėtinos už nustatytu laiku negrąžintą skolą, bei nurodytos ieškovo prievolės pagal pirkimo - pardavimo sutartį užtikrinimo priemonės (b. l. 16-17). Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog ieškovas papildomu susitarimu prisiimtų įsipareigojimų (pateikti prievolės užtikrinimo priemones bei sumokėti skolą) neįvykdė. Nurodytų vekselių pagrindu 2012 m. sausio 10 d. Kauno miesto 16-ojo notaro biuro notarė išdavė atsakovui vykdomuosius įrašus Nr. RK–64 ir RK–65 (b. l. 10-11). Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 21 d. nutartimi ieškovui iškelta restruktūrizavimo byla (b. l. 18-23). Atsakovas 2012 m. balandžio 11 d. RUAB „Vakarų inžineriniai tinklai“ administratoriui pateikė prašymą dėl įtraukimo į kreditorių sąrašą, nurodydamas reikalavimo sumą – 1 982 185,42 Lt, t. y. į kreditorinio reikalavimo sumą atsakovas įtraukė įsiskolinimą pagal pirkimo - pardavimo sutartį ir ginčijamuose vekseliuose nurodytas sumas (b. l. 24-25). Ieškiniu ieškovas (apeliantas) prašė pripažinti negaliojančiais atsakovui išduotus vekselius bei panaikinti vykdomuosius įrašus. Ieškovas teigė, jog pasirašydamas vekselius veikė atsakovo įtakoje, vekseliais siekdamas tik užtikrinti įsipareigojimų dėl skolos grąžinimo įvykdymą.

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog papildomo susitarimo sudarymas neturi įtakos ginčijamų vekselių galiojimui. Pirmosios instancijos teismas akcentavo ribotas vekselio davėjo galimybes reikšti prieštaravimus vekselio turėtojui. Teismas sprendė, jog ieškovas (apeliantas) neįrodė atsakovo nesąžiningumo bei tyčinių veiksmų apelianto nenaudai vekselių gavimo metu. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ginčijami vekseliai atitiko apelianto valią ir todėl nebuvo tariami sandoriai. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nurodė, jog teismas netinkamai taikė ir aiškino vekselio, kaip vertybinio popieriaus, teisinę prigimtį ir savybes, suabsoliutino vekselio viešo patikimumo savybę, nevertindamas jo negaliojimo pagrindų. Pasak apelianto, pirmajam vekselio įgijėjui vekselio patikimumo taisyklė negalioja visa apimtimi: pirmajam vekselio įgijėjui vekselio davėjas gali pareikšti prieštaravimus, grindžiamus jų asmeniniais santykiais. Atsakovas, prašydamas dvigubo apmokėjimo, elgėsi nesąžiningai, todėl vekseliai pripažintini negaliojančiais. Apeliantas nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad ginčijamais vekseliais neva buvo kompensuoti atsakovo nuostoliai, atsiradę dėl skolos pagal sutartį savalaikio nesumokėjimo. Teismas nevertino papildomo susitarimo bei ikiteisminio tyrimo duomenų. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais.

Teisėjų kolegija pažymi, jog įstatyme vekselis, būdamas vertybiniu popieriumi, apibrėžiamas kaip dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai padaryti pavedama kitam asmeniui (CK 1.105 straipsnio 1 dalis, ĮPVĮ 2 straipsnio 1 dalis). Paprastuoju vekseliu jo davėjas įsipareigoja sumokėti vekselio turėtojui jame nurodytą sumą (CK 1.105 straipsnio 3, 4 dalys, ĮPVĮ 2 straipsnio 3, 4 punktai). Iš įstatyme įtvirtintos vekselio, kaip vertybinio popieriaus, sąvokos matyti, kad vekselis yra dokumentas, kuriame įtvirtinta besąlygiška mokėjimo pareiga ir iš šios pareigos atsiradusi reikalavimo teisė. Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliantas pagrįstai nurodė, jog vekselis turi viešo patikimumo savybę, kuri reiškia tai, kad sąžiningas šio vertybinio popieriaus turėtojas gali pasitikėti tuo, jog dokumentas, atitinkantis įstatymo vekseliui nustatytus formalius reikalavimus, patvirtina, kad jis yra teisėtas šiame dokumente išreikštos teisės subjektas. Dėl to asmuo, kuris yra skolininkas pagal šį vertybinį popierių, neturi teisės atsisakyti sumokėti vekselyje nurodytą sumą, remdamasis aplinkybėmis, nenurodytomis jame, tarp jų ir tuo, kad nebuvo pagrindo šiam vertybiniam popieriui išduoti, arba tuo, kad tas pagrindas negalioja, nebent jis įrodytų, jog, įgydamas vertybinį popierių, įgijėjas žinojo arba turėjo žinoti apie nurodytus trūkumus, t. y. buvo nesąžiningas įgijėjas. Taigi vekselio viešo patikimumo savybė lemia tai, kad šio vertybinio popieriaus turėtojas tol, kol neįrodyta priešingai, laikomas sąžiningu jo savininku, kuriam priklauso visos teisės pagal šį vertybinį popierių. Įstatymo nustatytas reikalavimas, kad vekselyje turi būti besąlyginis įsipareigojimas sumokėti jame nurodytą pinigų sumą (CK 1.105 straipsnio 1 dalis, ĮPVĮ 2 straipsnio 1 dalis, 3 straipsnio 2 punktas, 77 straipsnio 2 punktas) reiškia tai, kad vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio. Prievolės abstraktumas reiškia tai, kad: pirma, abstrakti prievolė yra savarankiška, t. y. jos nesieja teisinis ryšys su jos atsiradimo pagrindu; antra, abstrakčios prievolės subjektai negali remtis tokios prievolės atsiradimo pagrindo buvimu, jo galiojimu ar negaliojimu, reikalaudami vykdyti ar atsisakydami vykdyti pareigas, kilusias iš šios prievolės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šias vekselio savybes, nurodė, jog vekselyje įtvirtintos prievolės abstraktumas reiškia tai, kad ši prievolė nesusijusi teisiniu ryšiu su vekselio išdavimo pagrindu, t. y. tuo teisiniu santykiu (tam tikru sandoriu), dėl kurio vekselis buvo išrašytas. Tai reiškia, kad skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį. Ši abstrakti prievolė atsiranda išrašius vekselį. Vekselio išrašymas – abstraktus vienašalis sandoris. Dėl šio abstraktaus vienašalio sandorio sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta nauja prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta. Kita vertus, vekselio abstraktumo savybė negali būti suabsoliutinta. Neįmanoma paneigti to, kad yra tam tikras vekselyje įtvirtintos prievolės ir jos atsiradimo pagrindo ryšys, nes kiekviena prievolė, taigi ir įsipareigojimas pagal vekselį, atsiranda tam tikro teisinio santykio (sandorio) pagrindu. Taigi vekselio abstraktumo savybė nereiškia, kad vekselis gali patekti į apyvartą visiškai be jokio pagrindo arba visais atvejais likti apyvartoje po to, kai teismas konstatuoja jo išdavimo pagrindo negaliojimą, arba kai tas pagrindas išnyksta dėl kitų priežasčių. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007).

Teisėjų kolegija pažymi, jog vekselio teisinės savybės lemia universalų šio vertybinio popieriaus naudojimą civilinėje apyvartoje. Teisinė vekselio prigimtis lemia tai, kad vekselis gali atlikti ir tam tikrą prievolės pagal tą šalių teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio vekselis buvo išrašytas, įvykdymo užtikrinimo funkciją: vekselyje įtvirtintos prievolės specifika, t. y. jos abstraktumas ir besąlygiškumas suteikia kreditoriui papildomą garantiją dėl to, kad skola jam bus grąžinta. Taigi plačiąja prasme vekselis atlieka prievolės pagal sandorį, iš kurio kilusių santykių pagrindu buvo išduotas vekselis, užtikrinimo funkciją dėl to, kad viena prievolė pakeičiama kita, daugiau formalia, be to, kuri vykdoma pagal vekselių teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Tačiau, atlikdamas nurodytą užtikrinimo funkciją, vekselis netampa garantija ar laidavimu. Minėta, kad skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį. Be to, išrašius vekselį, sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius. Dėl to dokumentas, atitinkantis įstatymo vekseliui nustatytus reikalavimus, negali būti vertinamas ne kaip vertybinis popierius ir juolab sutapatinamas su prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, plėtodamas pirmiau nurodytą kasacinę praktiką, pažymėjo, kad CK 6.70 straipsnio 1 dalyje yra išvardytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės (netesybos, laidavimas ir kitos), kitos CK šeštosios knygos penktojo skyriaus normos reglamentuoja šių priemonių taikymo tvarką, tačiau nurodytame CK straipsnyje išvardytų prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių sąrašas nėra baigtinis; jame nustatyta, kad sutartinė prievolė gali būti užtikrinta ir kitais sutartyje numatytais būdais. Pažymėtina, kad atskiruose įstatymuose tiesiogiai nustatyta, kad vekseliai gali būti naudojami kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė (gali atlikti prievolės įvykdymo užtikrinimo funkciją). Pavyzdžiui, Vartojimo kredito įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vartojimo kredito davėjas turi teisę priimti vekselius iš kredito gavėjo ir kitų asmenų, siekdamas užtikrinti, jog vartojimo kredito gavėjo įsipareigojimai pagal vartojimo kredito sutartį bus įvykdyti. Taigi vekselis pagal savo universalų atsiskaitymo pobūdį gali būti naudojamas civilinėje apyvartoje kaip priemonė užtikrinti prievolės, kilusios iš sandorio, kurio sukurtų teisinių santykių pagrindu buvo išduotas, įvykdymą, tačiau kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo prievolė negali būti sutapatinama su CK šeštosios knygos penktajame skyriuje išvardytomis prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis ir jam netaikytinos šio skyriaus normos, nes tiek jo išdavimą, tiek jame nurodytos pinigų sumos išieškojimą reglamentuoja atskiras ĮPVĮ, ir vekselio kaip prievolių, kilusių iš teisinių santykių, kurių pagrindu jis buvo išduotas, įvykdymo užtikrinimo priemonės taikymas neprieštarauja šiuo įstatymu nustatytam vekselio teisiniam reglamentavimui. Vekselio kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės naudojimas civilinėje apyvartoje sudaro kreditoriui galimybę paprasčiau, operatyviau ir ekonomiškiau gauti prievolės, kurios įvykdymas užtikrintas vekseliu, įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2013). Šiame kontekste teisėjų kolegija reiškia įsitikinimą, jog apeliantas pagrįstai nurodo, kad ginčijami vekseliai nagrinėjamu atveju galėjo būti naudojami kaip prievolės pagal pirkimo - pardavimo sutartį užtikrinimo priemonė. Aptarta vekselio teisinių savybių analizė nesudaro pagrindo išvadai, jog ginčijamų vekselių išrašymu buvo panaikinta apelianto prievolė pagal pirkimo – pardavimo sutartį, kurios dydis, be kita ko, nurodytas ir po ginčijamų vekselių išdavimo sudarytame šalių papildomame susitarime. Taigi nagrinėjamu atveju byloje susiklostė teisėta situacija, kuomet atsakovas įgijo teisę savo reikalavimą patenkinti tiek pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu, tiek pasinaudodamas ginčijamų vekselių, kaip vertybinių popierių, teikiamais privalumais. Nors šalių (apelianto ir atsakovo) pozicijos dėl ginčijamų vekselių išdavimo tikslo iš esmės skiriasi, apeliantui teigiant, esą vekseliais buvo palengvinta įsiskolinimo pagal pirkimo - pardavimo sutartį išieškojimo procedūra, o atsakovui teigiant, kad vekseliais buvo įtvirtinta apelianto pareiga mokėti netesybas, visgi konstatuotina, jog vekseliai buvo išduoti būtent pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu. Tuo tarpu vekselių pagrindu sukurtos prievolės abstraktumo savybė nagrinėjamu atveju reiškia savarankišką abiejų prievolių (tiek pagal sutartį, tiek pagal ginčijamus vekselius) galiojimą. Apelianto keliama šių prievolių dvigubinimo (kuomet atsakovas siekia reikalavimų patenkinimo vienu metu ir pagal sutartį, ir pagal vekselius) problema neturi įtakos ginčijamų vekselių galiojimui jį išdavusio asmens valios (ne) buvimo prasme bei apelianto nurodytų aplinkybių kontekste. Toks apelianto keliamas klausimas analizuojamas kitoje šios nutarties dalyje.

Dėl apelianto teisės ginčyti vekselius

Teisėjų kolegija, įvertinusi šalių pirmosios instancijos teismui pateiktų procesinių dokumentų turinį, pirmosios instancijos teismo motyvus bei apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju apeliantas vekselius ginčija kaip sandorius, sudarytus dėl apelianto valios ydingumo, teigdamas, kad vekseliai yra tariami sandoriai (sudaryti nesiekiant sukurti teisinių pasekmių – naujos prievolės), kad atsakovas jau vekselių įgijimo metu ketino jais pasinaudoti nesąžiningai, pareikšdamas padidintą (dvigubą) finansinį reikalavimą.

Minėta, kad vekselio, kaip vertybinio popieriaus, viešo patikimumo savybė, kurią užtikrina griežti vekselio formalumo ir jame įtvirtintos prievolės abstraktumo reikalavimai, lemia tai, kad šio vertybinio popieriaus turėtojas tol, kol neįrodyta priešingai, laikomas teisėtu jo savininku ir šiame dokumente įtvirtintos reikalavimo teisės turėtoju. Dėl to įsipareigojęs pagal vekselį asmuo neturi teisės atsisakyti sumokėti vekselio turėtojui vekselyje įrašytą sumą, remdamasis aplinkybėmis, nenurodytomis jame, tarp jų ir tuo, kad nebuvo pagrindo šiam vertybiniam popieriui išduoti, arba tuo, kad tas pagrindas negalioja, nebent jis įrodytų, jog, įgydamas šį vertybinį popierių, įgijėjas žinojo arba turėjo žinoti apie nurodytus trūkumus, t. y. buvo nesąžiningas įgijėjas. Taigi vekselio viešo patikimumo taisyklė galioja tik sąžiningiems vekselio turėtojams, ką ir akcentavo pirmosios instancijos teismas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau minėtoje 2007 m. spalio 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007, išaiškino, jog pirmajam vekselio įgijėjui vekselio viešo patikimumo taisyklė negalioja visa jos apimtimi: pirmajam įgijėjui vekselio davėjas gali reikšti prieštaravimus, grindžiamus jų asmeniniais santykiais. Vis dėlto tokią vekselio davėjo galimybę sunkina abstrakti reikalavimo pagal vekselį prigimtis. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo aplinkybę, jog kreditoriaus reikalavimo teisė, atsiradusi iš abstraktaus pobūdžio teisinio santykio, laikoma galiojančia, kol neįrodyta priešingai. Dėl to ne vekselio turėtojas turi įrodinėti jo reikalavimo teisės pagal vekselį pagrindo buvimą ar jo galiojimą, bet vekselio davėjas privalo pateikti patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti arba kad tas pagrindas negalioja. Teisėjų kolegija pažymi, jog ĮPVĮ 19 straipsnyje nustatytas draudimas reikšti vekselio turėtojui prieštaravimus, grindžiamus asmeniniais santykiais, netaikytinas tuo atveju, kai tokius prieštaravimus reiškia paprastojo vekselio davėjas pirmajam vekselio įgijėjui, t. y. tiesioginiam santykių, kurie buvo pagrindas išduoti vekselį, kontrahentui. Vekselio davėjas pirmajam vekselio turėtojui turi teisę reikšti prieštaravimus dėl vekselio apmokėjimo, remdamasis jiems žinomais santykiais. Nagrinėjamu atveju apeliantas yra ginčijamų vekselių davėjas, o atsakovas – pirmasis (vienintelis) šių vekselių turėtojas, todėl apeliantas pagrįstai nurodo turįs teisę reikšti prieštaravimus, grindžiamus tiek šių vertybinių popierių formos trūkumais, tiek asmeniniais jo ir atsakovo (vekselių turėtojo) santykiais. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pernelyg suabsoliutino vekselio viešo patikimumo ir jo pagrindu atsiradusios prievolės abstraktumo savybes. Nors pirmosios instancijos teismas ir akcentavo ribotas apelianto galimybes reikšti prieštaravimus vekselio įgijėjui, tačiau kaip matyti iš skundžiamojo sprendimo motyvų, visgi apelianto subjektinė teisė reikšti prieštaravimus, grindžiamus ir šalių asmeniniais santykiais, nebuvo apribota, kadangi pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantas, vertino ginčijamų sandorių teisėtumą juos išdavusio asmens valios ydingumo kontekste: vertino tiek ieškinio argumentus dėl galimo atsakovo nesąžiningumo įgyjant ginčijamus vekselius, tiek vertindamas aplinkybę, ar ginčijami vekseliai turi tariamųjų sandorių požymių.

Kaip minėta, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde apeliantas laikėsi nuoseklios pozicijos, jog ginčijamais vekseliais nesiekė sukurti naujos prievolės, o siekė užtikrinti esamos prievolės pagal pirkimo - pardavimo sutartį įvykdymą, t. y. palengvinti skolos išieškojimą, suteikiant atsakovui galimybę išvengti bylinėjimosi dėl įsiskolinimo pagal tą sutartį išieškojimo. Apelianto vertinimu, atsakovas jau ginčijamų vekselių įgijimo metu vekselius vertino kaip savarankišką prievolę sukursiančius sandorius. Tokius atsakovo veiksmus apeliantas laiko nesąžiningais.

Pagal CK 1.86 straipsnio 1 dalį tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių padarinių) sudarytas sandoris negalioja. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais būtina išsiaiškinti, ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas bei kokia buvo tikroji sandorio šalių valia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-418/2008; 2011 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-28/2011). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai svarbia laikė aplinkybę, jog apeliantas ginčijamus vekselius išrašė ir atsakovui išdavė laisva valia. Kolegijos vertinimu, apeliantas nepagrindė teiginių, esą jis veikė atsakovui reikalaujant išduoti ginčijamus vekselius (CPK 178 straipsnis). Kolegija sprendžia, jog apelianto nurodytos vekselių išdavimo aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai, kad vekseliai buvo išduoti dėl akių ir realiai nesukūrė šalims teisių ir pareigų (teisinių padarinių). Pažymėtina, jog pats apeliantas, nuosekliai dėstydamas ginčijamų vekselių išdavimo aplinkybes, pripažino, kad vekseliai atsakovui buvo išduoti siekiant užtikrinti prievolės pagal pirkimo - pardavimo sutartį tinkamą įvykdymą – palengvinti skolos išieškojimą. Akivaizdu, jog ginčijamų vekselių išdavimas atitiko tikruosius apelianto ketinimus – užtikrinti prievolės pagal pirkimo - pardavimo sutartį įvykdymą, palengvinant galimą įsiskolinimo išieškojimą. Ankstesnėje nutarties dalyje išanalizavus vekselio savybes bendrąja prasme, spręstina, kad apelianto lūkesčiai, jog sukūrus naują prievolę pagal vekselius, prievolė pagal pirkimo - pardavimo sutartį išnyks, laikytini nepagrįstais. Spręstina, jog ginčijami vekseliai sukūrė realias teisines pasekmes, kurių apeliantas ir siekė. Taigi nurodytos aplinkybės paneigia apelianto argumentą, jog ginčijami sandoriai buvo sudaryti dėl akių. Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija išreiškia pritarimą pirmosios instancijos teismo išvadai dėl apelianto valios ydingumo nebuvimo ginčijamų vekselių išdavimo metu. Kita vertus, teisėjų kolegija, įvertinusi tarp šalių kilusio ginčo mastą, įžvelgia būtinybę akcentuoti kitą svarbią aplinkybę. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2011 suformuota praktika, akcentavo vekselių ginčijimo momentą, teigdamas, jog tuo atveju, jeigu vekselio išrašymas neatitinka vidinės vekselio davėjo valios, sąžiningas, teisingas, protingas, apdairus ir rūpestingas asmuo turėtų iš karto ginčyti vekselį, nelaukdamas, kada šis bus perduotas pagal indosamentą. Nagrinėjamu atveju apeliantas vekselius pradėjo ginčyti jau pradėjus išieškojimo procedūras. Akivaizdu, jog šalių ginčą sąlygojo ne pats ginčijamų vekselių išrašymas ir išdavimas, o jų pateikimas vykdyti ir, kaip nurodo apeliantas, reikalavimo dvigubinimas, pateikiant finansinį reikalavimą ieškovo restruktūrizavimo bylos administratoriui. Taigi apelianto įrodinėjamos aplinkybės, teisėjų kolegijos įsitikinimu, turėtų būti vertinamos kaip galimas atsakovo nesąžiningumas, buvęs ne ginčijamų vekselių išrašymo, o jų pateikimo vykdyti kartu su reikalavimo pareiškimu pagal pirkimo - pardavimo sutartį momentu, kitaip tariant, pareiškiant apeliantui dvigubą (dvigubai padidintu mastu) reikalavimą. Teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantas, grįsdamas atsakovo nesąžiningumą, nepagrįstai šias dvi atskiras sandorių stadijas tarpusavyje susiejo. Teisėjų kolegija akcentuoja aplinkybę, jog vekselis yra vienašalis sandoris, kurio išrašymas iš esmės priklauso nuo vekselio davėjo (nagrinėjamu atveju – apelianto) valios. Tuo tarpu veiksmai pateikiant vekselį vykdyti priklauso išimtinai nuo vekselio turėtojo (nagrinėjamu atveju – atsakovo) valios. Todėl aplinkybės, įrodinėtinos tiek vekselio išdavimo, tiek jo pateikimo vykdyti etapuose esmingai skiriasi. Be to, skiriasi šių aplinkybių įtaka ginčijamo sandorio galiojimui, kadangi vekselio galiojimui vekselio davėjo valios ydingumo prasme neturi įtakos nesąžiningi vekselio turėtojo veiksmai nepagrįstai pateikiant vekselį vykdyti. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, esant akivaizdiems įrodinėtinų aplinkybių skirtumams, nagrinėjamu atveju šalių veiksmai, atsižvelgiant į prievolės stadiją, turi būti vertinami izoliuotai. Ankstesnėje nutarties dalyje teisėjų kolegija, vertindama vekselio, kaip vertybinio popieriaus, savybes (viešo patikimumo savybę, vekseliu sukuriamos (naujos) prievolės abstraktumo savybę), sprendė, jog vekseliu sukuriama visiškai nauja prievolė, kurios sukūrimas savaime nepanaikina ir nepaneigia ankstesnės prievolės (pvz., pagal sutartį). Todėl ankstesnėje nutarties dalyje padarius išvadą, jog ginčijami vekseliai nebuvo ydingi apelianto valios prasme, gali būti vertinami tik tie atsakovo veiksmai, kuriais jis, apelianto teigimu, siekia reikalavimo masto dvigubinimo. Į bylą pateikti duomenys: šalių elektroninis susirašinėjimas (b. l. 36-45), pareiškimas pradėti ikiteisminį tyrimą (b. l. 47-51) ir apelianto įsiskolinimą pagal pirkimo - pardavimo sutartį bei pagal vekselius sudarančių sumų aritmetinis atitikimas, teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro prielaidas pritarti apeliacinio skundo argumentui, jog atsakovas nepagrįstai galėjo reikalauti dvigubai padidinto finansinio reikalavimo patenkinimo kartu ir pagal vekselius, ir pagal pirkimo - pardavimo sutartį. Visgi, nagrinėjamu atveju būtina atsižvelgti į ieškovo pirmosios instancijos teisme pareikšto reikalavimo ribas. Kaip matyti iš ieškinio dalyko, apeliantas prašo pripažinti negaliojančiais ginčijamus vekselius dėl vekselio davėjo valios ydingumo ginčijamų vekselių išdavimo momentu. Tuo tarpu atsakovo veiksmų reikalaujant to paties piniginio reikalavimo patenkinimo (apelianto teigimu) tiek pagal pirkimo - pardavimo sutartį, tiek ir pagal ginčijamus vekselius, vertinimas reikštų ieškinio dalyko ribų peržengimą. Tokiu būdu jau turėtų būti vertinamas ne ieškovo valios ydingumas, buvęs ginčijamų vekselių išrašymo metu, ko ir prašė ieškovas, o atsakovo kreditorinio reikalavimo pagal ginčijamus vekselius pareiškimo pagrįstumas, ko nagrinėjamu atveju nė viena šalis tiesiogiai (ieškinio ar priešieškinio forma) nereikalavo. Kolegijos įsitikinimu, galimas atsakovo veiksmų neteisėtumas ir nesąžiningumas, reikalaujant pagal tą pačią skolinę prievolę sumokėti ir pirkimo - pardavimo sutarties, ir vekselių pagrindu, yra už ieškinio ribų ir nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti, ar pagrįstai apelianto restruktūrizavimo byloje atsakovas pareiškė tokio dydžio finansinį reikalavimą, kurį gali sudaryti į atskiras reikalavimo dalis išskirtos skolininko prievolės pagal pirkimo - pardavimo sutartį ir pagal ginčijamus vekselius.

Ankstesnėje nutarties dalyje teisėjų kolegija minėjo, kad vekselio, kaip vertybinio popieriaus, abstrakti prievolė yra savarankiška, tačiau yra tam tikras vekselyje įtvirtintos prievolės ir jos atsiradimo pagrindo ryšys, nes kiekviena prievolė, taigi ir įsipareigojimas pagal vekselį, atsiranda tam tikro teisinio santykio (sandorio) pagrindu. Tai reiškia, kad sandorio, kurio pagrindu išduotas vekselis, teisinė padėtis (teisėtumas, vykdymo eiga, prisiimtų prievolių pasibaigimas) turi įtakos vekselio teisinei padėčiai. Aplinkybė, kad atsakovas, gindamas dėl sandorio netinkamo vykdymo pažeistas teises, pareiškė reikalavimus ieškovui, kaip vekselių davėjui ir kaip skolininkui pagal pirkimo - pardavimo sutartį, nesudaro teisinio pagrindo vekselius pripažinti negaliojančiais. Kreditoriaus reikalavimo teisė apribota įsiskolinimo dydžio prasme, todėl iš už prievolės įvykdymą atsakingų asmenų (vieno ar kelių) jis gali reikalauti tik tiek, kiek iš sandorio kilusi jo teisė yra pažeista. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, tuo atveju, kai vekselio turėtojas (atsakovas) piktnaudžiauja vekselio teisiniais ypatumais (prievolės abstraktumu), kaip teigia apeliantas, ir tuo pažeidžia vekselio davėjo (apelianto) teises, šis turi galimybę pažeistas teises ginti įstatymo nustatyta tvarka ir būdais (CK 1.138 str., CPK 5 straipsnis).

Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, teismo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 329, 330 straipsniai), todėl skundas atmetamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovas UAB „ViaCon Tinklai“ pareiškė prašymą priteisti 1 299,98 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme. Atsakovo pateiktose PVM sąskaitose faktūrose bei ataskaitose apie suteiktas teisines paslaugas nurodoma, kad išlaidas sudarė informacijos, reikalingos atsiliepimui parengti rinkimas, atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas ir išsiuntimas, bylos eigos stebėjimas. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl išlaidų atsakovui atlyginimo dydžio, įvertina nurodytų teisinių paslaugų rūšį, taip pat atsižvelgia į Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio pateiktas rekomendacijas. Teisėjų kolegija, įvertinusi aplinkybę, jog atsakovą apeliacinės instancijos teisme atstovavo advokatas, atstovavęs jam ir pirmosios instancijos teisme, sprendžia, jog būtų teisinga ir protinga atsakovui UAB „ViaCon Tinklai“ iš apelianto priteisti 800 Lt teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apelianto (ieškovo) UAB „Vakarų inžineriniai tinklai“ atsakovui UAB „ViaCon Tinklai“ 800 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Alė BukavinienėMarytė MitkuvienėGintaras Pečiulis