Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Aurimo Brazdeikio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jolantos Gailevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės D. D. ir atsakovo I. S. (I. S.) apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. D. ieškinį atsakovui I. S. dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo ir pagal atsakovo I. S. priešieškinį ieškovei D. D. dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo, išvadą byloje teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, motyvai ir išvados

12. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 321 straipsnio 1 dalį apeliaciniai skundai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisinius argumentus, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliaciniuose skunduose nustatytas ribas ir juose išdėstytus argumentus.

Dėl atsakovo įsiskolinimo ieškovei už šalių nepilnamečiam vaikui ieškovės teiktą išlaikymą

14. Ieškovė apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta bylos šalių nepilnamečio sūnaus išlaikymo įsiskolinimo, atsiradusio nuo 2016 metų iki ieškovės kreipimosi į teismą (toliau – ir ginčo laikotarpis), suma. Teigia, kad teismas šiuo klausimu padarė prieštaringas, neargumentuotas, įrodymais nepagrįstas išvadas. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo iš atsakovo priteisti 5 989 EUR skolą, susidariusią dėl atsakovo interesais ieškovės vykdytos prievolės išlaikyti šalių nepilnametį vaiką K. S..

15. Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su anksčiau paminėta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi. Teigia, kad teikė sūnui tinkamą išlaikymą ir nėra skolingas.

16. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad jeigu tinkamas išlaikymas nepilnamečiam vaikui buvo teikiamas vieno iš tėvų sąskaita, tai kreditoriaus nepilnamečio vaiko interesas gauti išlaikymą nepažeidžiamas, bet kartu tai reiškia, kad vienas iš tėvų vykdė savo ir dar kito asmens prievoles (Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.50 straipsnis). Tai sudaro pagrindą išvadai, kad šio asmens, kuris faktiškai visa apimtimi vienas teikė išlaikymą nepilnamečiam vaikui, interesai yra pažeisti. Tam iš tėvų, kuris vykdo savo paties ir kito iš tėvų nepilnamečio vaiko išlaikymo prievoles, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku – nepilnamečio vaiko išlaikymo neteikusiu ir neteikiančiu vienu iš tėvų (CK 6.50 straipsnio 3 dalis). Nepilnamečio vaiko išlaikymo prievolėje tai yra teisė atgauti už kitą tėvą įvykdytą nepilnamečio vaiko išlaikymo dalį. Reikalavimo teisių prisiteisti už kitą iš tėvų teiktą išlaikymą įgijimui netrukdo asmeninis išlaikymo prievolės pobūdis, nes abu tėvai turi tapačią bendrą prievolę išlaikyti vaiką ir šios prievolės asmeniškumas nepaneigiamas vienam iš tėvų bendros prievolės kontekste įgyjant kompensacinės paskirties atgręžtinį reikalavimą į įsiskolinusį vieną iš tėvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-39/2010).

17. Pasisakydamas dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams įsiskolinimo priteisimo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad išlaikymo įsiskolinimas, kaip ir išlaikymas, nustatomas remiantis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.192 straipsnio dalyje įtvirtintomis nuostatomis, todėl teismas, kilus ginčui dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, siekdamas priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, turi imtis priemonių, kad būtų nustatytos šios reikšmingos faktinės aplinkybės: a) vaiko poreikiai, b) kiekvieno iš tėvų turtinė padėtis, c) būtinas išlaikymo dydis, proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai, d) kokią dalį reikalingo išlaikymo teikė kiekvienas iš tėvų ginčijamu laikotarpiu, e) nuo kurio momento vaiko tėvas ar motina nebevykdė savo pareigos materialiai išlaikyti savo vaikus. Reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo yra retroaktyvaus pobūdžio, todėl nustatant teisiškai reikšmingus faktus dėl CK 3.200 straipsnio taikymo turi būti remiamasi tuo metu egzistavusiomis faktinėmis aplinkybėmis, atsižvelgiant į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą bei į protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus (CK 3.3, 1.5 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2009). Išlaikymo įsiskolinimas gali atsirasti tiek dėl to, kad išlaikymas neteikiamas visiškai, tiek ir dėl to, kad jis teikiamas tik iš dalies, t. y. netenkinant visų būtinųjų vaiko poreikių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2008).

18. Pagal CPK 12 straipsnį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Kasacinio teismo praktika aiškinant civilinio proceso įstatymo normas, kurios apibrėžia esmines įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra ne kartą pažymėta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015). Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-421/2019, 27 p.).

19. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos medžiagą ir ieškovės bei atsakovo apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentus, konstatuoja, kad byloje pateikti rašytiniai įrodymai neleidžia tiksliai ir patikimai apskaičiuoti, kokią konkrečiai sumą ieškovė išleido sūnaus išlaikymui ginčo laikotarpiu. Lygiai taip pat byloje pateikti rašytiniai įrodymai neleidžia tiksliai ir patikimai apskaičiuoti, kokią konkrečiai sumą atsakovas išleido sūnaus išlaikymui ginčo laikotarpiu. Tačiau byloje surinkti duomenys rodo, kad tiek ieškovė, tiek atsakovas teikė vaikui tam tikrą išlaikymą. Šalys iš esmės nesutaria, kiek tiksliai ieškovė patyrė vaiko išlaikymo išlaidų, kiek tiksliai atsakovas prisidėjo prie vaiko išlaikymo.

20. Teisėjų kolegija pažymi, kad fiziniai asmenys paprastai netvarko buhalterinės apskaitos, nekaupia prekių įsigijimo kvitų ir jų neapskaito. Išlaidų vaikui patiriama tada, kai būtina, dažnai negalvojant, kad vėliau gali tekti įrodinėti tikslius patirtų išlaidų dydžius teisme. Dėl šios priežasties situacija, kai neįmanoma tiksliai apskaičiuoti vaiko išlaikymui skirtų lėšų, yra suprantama ir galima. Žinoma, tokia situacija lemia, kad teismas, sprendžiantis ginčą dėl vaikui išlaikyti patirtų išlaidų priteisimo, iš esmės neturi galimybių priimti pirminiais ir tiesioginiais įrodymais, pagrindžiančias kiekvieną vaiko išlaikymui išleistą eurą, pagrįstą sprendimą. Tačiau tai neatleidžia teismo nuo pareigos priimti kiek įmanoma labiau pagrįstą ir teisingą sprendimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokioje situacijoje didelę reikšmę turi ne tik pagal šalių galimybes teismui pateikti prekių įsigijimo kvitai ar sąskaitos, bet ir, kaip nurodyta anksčiau minėtoje kasacinio teismo praktikoje, vaiko poreikiai, kiekvieno iš tėvų turtinė padėtis, būtinas išlaikymo dydis, proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai. Nustačius būtiną vaiko išlaikymo dydį ir faktą, kad vaikas buvo tinkamai išlaikomas, galima pagrįstai manyti, kad vaiko išlaikymui buvo skirta pagal vaiko poreikius ir tėvų turtinę padėtį būtina išlaikymo suma.

21. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 500 EUR per mėnesį yra pakankama suma K. S. išlaikymui. Šios sumos nei ieškovė, nei atsakovas pateiktuose apeliaciniuose skunduose iš esmės neginčija. Nors šią sumą pirmosios instancijos teismas apskaičiavo ne siekdamas nustatyti, kokią sumą išleido ieškovė vaiko išlaikymui ginčo laikotarpiu, o spręsdamas, kokio dydžio vaiko išlaikymą priteisti nuo ieškovės kreipimosi į teismą dienos, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, bylos medžiaga nesudaro pagrindo spręsti, kad ginčo laikotarpiu vaiko išlaikymui buvo išleidžiama kita nei minėta 500 EUR suma. Ieškovė, be kita ko, teikė pirmosios instancijos teismui įrodymus, kad ginčo laikotarpiu vaiko išlaikymui buvo patiriamos išlaidos, kurių poreikis išnyko šiuo metu, nes bylos šalių sūnus baigė muzikos mokyklą. Atsakovas apeliaciniame skunde argumentų, kurie leistų suabejoti dėl minėtos 500 EUR sumos netinkamumo, nepateikė, pirmosios instancijos teisme pateikė skaičiavimus, kad vaiko išlaikymui 2016 m. skyrė apie 250 EUR per mėnesį, 2017 metais – apie 223 EUR per mėnesį (elektroninės bylos 2 t., b. l. 148). 500 EUR suma teisėjų kolegijai atrodo protinga, turint omenyje, kad tiek byloje apklausto K. S. parodymai, tiek kita bylos medžiaga rodo, jog vaiko tėvai buvo pajėgūs teikti didesnį nei minimalius vaiko poreikius užtikrinantį išlaikymą. Byloje surinkti duomenys taip pat patvirtina, kad vaikas buvo tinkamai išlaikomas, apklausiamas teisme, jokių nusiskundimų dėl jam teikto išlaikymo K. S. neturėjo.

22. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kurios apeliaciniais skundais neginčija nei ieškovė, nei atsakovas, kad šalys neatskleidė teismui tikrųjų savo pajamų. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija kritiškai vertina pirmosios instancijos teismo argumentus dėl ieškovės finansinio nepajėgumo suteikti atitinkamo dydžio išlaikymą sūnui ginčo laikotarpiu.

23. Apibendrindama anksčiau paminėtus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad vaiko išlaikymui nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gegužės 20 d. iš viso turėjo būti išleista 14 322,58 EUR ((28 x 500) + (20/31 x 500)). Pusę šios sumos (7 161,29 EUR) turėjo padengti atsakovas, nes nenustatyta pagrindų nukrypti nuo tėvų lygių dalių principo. Todėl atsižvelgiant į tai, kad vaikas buvo tinkamai išlaikomas, laikytina, kad ta apimtimi, kuria atsakovas minėtos 7 161,29 EUR sumos nepadengė, vaikui išlaikymą teikė ieškovė, todėl atsirado jos reikalavimo teisė į atsakovą (žr. šios nutarties 16 punktą).

24. Bylos duomenys leidžia manyti, kad K. S. 2017 m. liepos mėnesį gyveno pas atsakovą, todėl laikytina, kad tą mėnesį atsakovas suteikė visišką (500 EUR, žr. šios nutarties 21 puntą) išlaikymą sūnui. Ieškovės atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą teikiami argumentai, kad atsakovas turėjo įrodyti savo išlaidas, patirtas tuo metu, kai sūnus gyveno pas jį, atmestini kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad gyvendamas pas tėvą K. S. buvo tinkamai išlaikomas (tą jis patvirtino teismo posėdžio metu), todėl atsakovas neišvengiamai turėjo patirti ir su tuo susijusių išlaidų.

25. Byloje nėra ginčo dėl 340 EUR sumos, kuri buvo pervesta į ieškovės banko sąskaitą. Tačiau kyla klausimas, kaip vertinti atsakovo tiesiogiai į sūnaus sąskaitą kaip išlaikymą pervestus pinigus.

26. Išlaikymas – tai vaikui augti ir vystytis tinkamų materialinių ir kitų sąlygų sudarymas (aprūpinimas būstu, maistu, drabužiais, mokymosi reikmenimis, galimybių poilsiui ir sąlygų patenkinti kitus augančio asmens poreikius sudarymas). Tikrasis prievolinio išlaikymo teisinio santykio subjektas yra vaikas, išlaikymui gaunamas turtas ar lėšos yra vaiko nuosavybė, o tėvai turi tik tvarkymo teisę (uzufruktą). Tėvams, kaip uzufruktoriams, tenkančios pareigos, susijusios su vaikui nuosavybės teise priklausančio turto, be kita ko, gaunamo ir kaip išlaikymas, tvarkymu, turi būti vykdomos sąžiningai, atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-288-378/2017, 34 punktas).

27. Anksčiau paminėtas teisinis reguliavimas iš principo leidžia pinigus, kurie pervedami tiesiogiai į vaiko vardu atidarytą sąskaitą, atitinkamais atvejais vertinti kaip tinkamą išlaikymo vaikui teikimą. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos medžiagą, konstatuoja, kad ne visi atsakovo sūnui į sąskaitą pervesti pinigai nagrinėjamu atveju gali būti įvertinti kaip tinkamo išlaikymo vaikui teikimas.

28. Pirma, atsakovas nederino su ieškove tokio išlaikymo teikimo būdo. Ieškovė pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad apie vaiko vardu atidarytą sąskaitą sužinojo tik prasidėjus teisminiam procesui šioje byloje, joje esančiomis pinginėmis lėšomis ji disponuoti negalėjo ir negali, nurodė, kad atsakovas prašė sūnaus, kad jis nesakytų ieškovei (motinai) apie sūnui atidarytą sąskaitą. Byloje nėra duomenų, kurie paneigtų šiuos ieškovės parodymus.

29. Antra, apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu bylos šalių nepilnametis sūnus negalėjo tiksliai paaiškinti sąskaitos atidarymo priežasčių, nurodė, kad nežinojo, už ką jam buvo pervesti pinigai. Iš byloje esančio sąskaitos išrašo matyti, kad joje esančias lėšas jis leido daugiausiai smulkiems pirkiniams. Vadinasi, pats bylos šalių sūnus nesuvokė, kad minėti pinigai yra jam pervedami kaip tėvo teikiamas išlaikymas.

30. Trečia, jei atsakovo pervestos pinigų sumos visa apimtimi būtų laikomos tėvo sūnui teiktu išlaikymu už 2017–2018 metus (iki kreipimosi į teismą dienos), galėtų susiklostyti vaiko interesams prieštaraujanti situacija, nes vaikas dėl tėvo vienašališkų sprendimų gali pradėti jaustis skolingas mamai. Tokia situacija gali susiklostyti dėl tos priežasties, kad, iš tėvo gavęs gana dideles pinigų sumas, vaikas jų (jų dalies) neperdavė motinai, nors ji ir toliau jam teikė išlaikymą savo sąskaita (pvz., mokėjo komunalinius mokesčius, pirko maistą, dengė kitas bendras išlaidas). Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, tėvai paprastai neturėtų priimti vienašališkų sprendimų, perkeliančių atsakomybės naštą už naudojamasi iš tėvų gautomis lėšomis jų nepilnamečiams vaikams. Vis dėlto įstatymas įtvirtina bendrąją taisyklę, kad nepilnamečių vaikų turtinius reikalus turėtų tvarkyti (padėti tvarkyti) tas iš tėvų, su kuriuo kartu gyvena vaikas.

31. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliaciniame skunde ieškovė sutinka, kad už laikotarpį nuo 2017 m. sausio mėn. iki 2018 m. gegužės 20 d. (ieškinio teismui pateikimo dienos) iš atsakovo būtų priteista ne po 250 EUR per mėnesį, o po 200 EUR per mėnesį, t. y. po 50 EUR per mėnesį mažiau, įvertinant atsakovo sūnui tiesiogiai į sąskaitą pervestas pingines lėšas. Tokia ieškovės pozicija neprieštarauja jos (ginčo laikotarpiu) nepilnamečio vaiko interesams, nes vaikas dalį iš atsakovo gautų pinigų išleido savo poreikiams patenkinti. Vadinasi, atsakovui tenkančią skolos dalį yra pagrindas mažinti 782,26 EUR ((50 Eur x 15 mėn. (15 mėn. nuo 2017 m. sausio iki 2018 m. balandžio mėn., išskyrus 2017 m. liepos mėnesį, už kurį atsakovo teiktas išlaikymas jau įvertintas (šios nutarties 24 punkte) + (20/31 x 50)). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nevertina atsakovo atliktų mokėjimų, apimančių laikotarpį nuo 2018 m. gegužės 21 d., nes ginčas apeliacinės instancijos teisme vyksta dėl skolos už laikotarpį iki ieškovės ieškinio priėmimo nagrinėti teisme (2018 m. gegužės 21 d.).

32. Apeliaciniame skunde atsakovas teigia, kad ginčo laikotarpiu jis teikė visišką išlaikymą sūnui. Byloje yra pateikti atsakovo skaičiavimai, kiek išlaikymo jis suteikė 2016–2018 metais (elektroninės bylos 2 t., b. l. 148).

33. Iš anksčiau minėtų atsakovo skaičiavimų matyti, kad jis sūnaus atostogoms užsienyje 2016–2018 metais skyrė daugiau kaip 3 000 EUR. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši suma gerokai viršija vidutinius vaiko išlaikymo poreikius ir, nors teismas nustatė pakankamai didelę išlaikymo per mėnesį sumą (500 EUR), anksčiau paminėta 3 000 EUR suma tik iš dalies gali būti priskirta prie vaiko išlaikymo išlaidų dengimo. Kitaip tariant, apmokėdamas brangias vaiko atostogas užsienyje atsakovas ne tik padengė dalį būtinųjų vaiko išlaikymo išlaidų, bet ir savo sąskaita papildomai finansavo vaiko išlaikymo poreikius viršijančias išlaidas. Dėl šių priežasčių teismas pripažįsta, kad apmokėdamas vaiko keliones į užsienį atsakovas padengė 2 000 EUR vaiko išlaikymo išlaidų ginčo laikotarpiu.

34. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu išsiaiškinta, kad pasas K. S. 2016 m. gruodį nebuvo užsakytas, todėl atsakovo nurodyto 71 EUR nėra pagrindo priskirti prie vaiko išlaikymo išlaidų. Tačiau atsakovo skolos suma mažintina 21,5 EUR už pasą, kuris buvo pagamintas atsakovo sūnui 2017 m. pabaigoje.

35. Atsakovas minėtame skaičiavime nurodo, kad apmokėjo sūnaus internetą telefone, pokalbius ir internetą adresu Gindulių, Žalioji g. 2, tačiau tai pagrindžiantys čekiai nepateikti. Teisėjų kolegijos manymu, čekius arba sąskaitas už minėtų paslaugų apmokėjimą atsakovas galėjo surinkti iš paslaugų teikėjų, tačiau to nepadarė. Be to, ieškovė pirmosios instancijos teisme nurodė, kad sūnaus telefono sąskaitą apmoka ne atsakovas, o jo įmonė. Dėl šių priežasčių teismas mano, kad atsakovas neįrodė anksčiau šiame nutarties punkte paminėtų išlaidų.

36. Teismas pastebi, kad pateiktas čekis už baseiną ir kitas paslaugas Liepojoje yra dviem asmenims, todėl į atsakovo skolą įskaito pusę čekyje nurodytos sumos, t. y. 12,5 EUR. Be to, teismo posėdžiu metu K. S. nepatvirtino, kad atsakovas 2018 metais jam nupirko 4 poras „Nike“ sportinių batelių, nurodė, kad buvo nupirkta viena pora. Todėl apeliacinės instancijos teismas į atsakovo skolą įskaito 50 EUR už vieną porą sportinių batelių (200 EUR / 4).

37. Atsakovas nurodė, kad sūnui nupirko gitarą. Šie duomenys nėra paneigti, gitaros (su stovu) kaina (110 EUR) atrodo tikėtina, todėl ši suma įskaitytina į atsakovo skolą. Teisėjų kolegija taip pat pagal pateiktus čekius laiko tikėtinomis atsakovo išlaidas vaiko regėjimui patikrinti (10 EUR), ausinėms ir valikliui (23,92 EUR).

38. Atsakovo pateikti čekiai už drabužius ir avalynę, įsigytą Varšuvoje 2017 m. gruodžio 21 ir 22 d., iš dalies yra apmokėti iš sūnaus sąskaitos (jo banko kortelės) (žr. išrašo iš sąskaitos (elektroninės bylos 2 t., b. l. 93) 4–6, 8, 9, 11–13, 15 eilutes). Šios sumos (pervestos atsakovo tiesiogiai į sūnaus sąskaitą) jau aptartos šios nutarties 31 punkte, todėl papildomai neįskaitytinos į atsakovo skolą.

39. Atsakovo pateikti kiti čekiai (112, 150 ir 39,9 zloto) už darbužius ir avalynę, įsigytus Varšuvoje 2017 m. gruodžio 21 ir 22 d., tikėtinai pagrindžia atsakovo išlaidas sūnaus išlaikymui. Dėl 2017 m. gruodžio 22 d. čekio, kurio suma 222 zlotai, iš dalies kyla abejonių, nes iš pateikto čekio yra pagrindas manyti, kad įsigytos dvi panašios, bet skirtingo dydžio prekės. Be to, atsakovas nepateikė tiesioginių ir pirminių įrodymų (čekių ar kitų dokumentų) apie 2016 m. gruodį Varšuvoje sūnui nupirktus įvairius drabužius, avalynę už apytiksliai 600 EUR, 2016 metų sausį nupirktą mobilųjį telefoną už 399 EUR, 2016 m. spalį nupirktą žieminę striukę ir batus už 345 EUR. Kita vertus, šiuo aspektu atsižvelgtina į tai, kad K. S. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino, kad atsakovas prieš porą metų pirko jam tam tikrų prekių, perka daugiau rūbų nei mama, duodavo pinigų smulkioms išlaidoms. Dėl šių priežasčių, vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, įrodymų vertinimo taisyklėmis, teismas sprendžia, kad yra tikėtina, kad atsakovas išleido dar bent 845 EUR sūnaus išlaikymui.

40. Apibendrindamas tai, kas paminėta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad atsakovo skola yra 2 466,11 EUR (7 161,29 EUR – 500 EUR (nutarties 24 punktas) – 340 EUR (nutarties 25 punktas) – 782,26 EUR (nutarties 31 punktas) – 2 000 EUR (nutarties 33 punktas) – 21,5 EUR (nutarties 34 punktas) – 62,5 EUR (nutarties 36 punktas) – 143,92 EUR (nutarties 37 punktas) – 845 EUR (nutarties 39 punktas)). Ši suma priteistina ieškovei D. D., o ne bylos šalių sūnui, kaip tai padarė pirmosios instancijos teismas (žr. šios nutarties 16 punkte nurodytą kasacinio teismo praktiką). Pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinkamai keistinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

41. Kadangi iš atsakovo priteistina suma yra paliekama iš esmės nepakeista, vadinasi, atsakovo apeliacinis skundas yra iš esmės atmestas ir jo sumokėtas žyminis mokestis už apeliacinį skundą jo naudai nepriteistinas. Ieškovė ir atsakovas nepateikė atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme patvirtinančių dokumentų, todėl dėl šių išlaidų teismas nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

42. CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Ši taisyklė taikoma ir apeliacinės instancijos teisme.

43. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylą ieškovė laimėjo iš viso 71,91 proc. ((83,33 + 32,41 + 100) / 3; vienas ieškovės reikalavimas patenkintas 83,33 proc. (250 / 300), kitas reikalavimas 32,41 proc. (2 466,11 / 7 610), ieškovė taip pat 100 proc. apsigynė nuo atsakovo priešieškinio).

44. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta, kad ieškovė patyrė 1 063,58 EUR bylinėjimosi išlaidų. Ši suma apeliaciniais skundais nėra ginčijama. Vadinasi, ieškovei iš atsakovo priteistinų bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, suma didinama iki 764,82 EUR.

45. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta, kad atsakovas patyrė 300 EUR atstovavimo išlaidų. Ši suma apeliaciniais skundais nėra ginčijama. Bylos medžiaga nesudaro pagrindo teigti, kad minėtos išlaidos buvo išimtinai susijusios su atsakovo priešieškiniu. Todėl sutiktina su atsakovo apeliacinio skundo argumentu, kad dalis šių išlaidų turėjo būti priteista jo naudai. Atsižvelgiant į tai, kad bylą jis laimėjo 28,09 proc. (žr. šios nutarties 43 punktą), iš ieškovės atsakovui priteistina 84,27 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

46. Kadangi iš atsakovo priteistos sumos iš esmės nėra keičiamos, nėra pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo iš atsakovo priteistas žyminio mokesčio sumas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 23 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo I. S. nepilnamečiam vaikui K. S. priteista 2 466,60 EUR išlaikymo įsiskolinimo, ir ją išdėstyti taip:

„Priteisti ieškovei D. D. iš atsakovo I. S. 2 466,11 EUR skolos už nepilnamečiam vaikui teiktą išlaikymą.“

Pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 23 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo I. S. ieškovei D. D. priteista 443,19 EUR bylinėjimosi išlaidų, ir ją išdėstyti taip:

„Priteisti ieškovei D. D. iš atsakovo I. S. 764,82 EUR bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti atsakovui I. S. iš atsakovės D. D. 84,27 EUR bylinėjimosi išlaidų.“

Kitą Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 23 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.