Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vaclovo Pauliko,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-10164-541/2015 pagal ieškovo UAB „Sticka“ ieškinį atsakovei A. B. dėl išlaidų parduoto daikto trūkumams ištaisyti atlyginimo, trečiasis asmuo SIA ,,UniCredit Leasing“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB ,,Sticka“ kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės A. B. 2 905,47 EUR (10 032,00 Lt) išlaidų, automobilio remontui, atlyginti, 5 procentų metines palūkanas už pradelstą atsiskaityti laiką nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško sprendimo įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad 2014 m. birželio 9 d. ieškovas, kaip lizingo gavėjas, remdamasis atsakovės A. B. komerciniu pasiūlymu skelbimų portale www.autoplius.lt., su trečiuoju asmeniu SIA „UniCredit Leasing“ sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 703289/00 dėl automobilio AUDI Q5, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo bei perdavimo naudoti lizingo gavėjui. Automobilis ieškovo direktoriui faktiškai buvo perduotas 2014 m. birželio 26 d. apie 18 val. Pradėjus jį eksploatuoti, kitą dieną nuvažiavus 70-80 km išryškėjo automobilio trūkumai, t. y. automatinės pavarų dėžės gedimas (smūgiavimas), neleidžiantis naudotis automobiliu. Ieškovas, siekdamas pašalinti automobilio trūkumus, kreipėsi į specializuotą servisą UAB „TMT“, kurio darbuotojai 2014 m. liepos 7 d. nustatė sankabos ir pavarų dėžės defektą, atsiradusį automobilį eksploatuojant nepašalinus elektronikos gedimų, vėliau automobilis buvo transportuotas į UAB „Daivanta“ sankabos remontui, keitimui. Ieškovas, suremontavęs automobilį, iš viso patyrė 2 905,47 EUR (10 032,00 Lt) išlaidų, ir kreipėsi į atsakovę dėl jų atlyginimo, tačiau atsakovė atsisakė padengti šias išlaidas. Nors prieš sudarant sutartį buvo atlikta automobilio apžiūra bei elektroninė klaidų apklausa Audi įgalioto atstovo servise, tačiau atsakovei neinformavus ieškovo apie buvusias automatinės dėžės problemas, specialaus tyrimo nebuvo atlikta, o automobilio defektai paaiškėjo tik jį pradėjus eksploatuoti. Ieškovas taip pat nurodė, kad ginčo automobilis dėl automatinės pavarų dėžės gedimų Audi centre nuo 2013 metų lankėsi keletą kartų, taigi daro išvadą, jog pardavėja žinojo apie daikto trūkumus, tačiau sąmoningai apie tai nutylėjo, todėl ieškovas turi teisę reikalauti atsakovės atlyginti išlaidas kokybės reikalavimų neatitinkančio daikto trūkumams ištaisyti. Atsakovė A. B. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame su ieškiniu nesutiko motyvuodama tuo, jog lizingo davėjas, nustatydamas privalomą daikto kokybės patikrinimą iki sutarties pasirašymo, atliko automobilio patikrinimą, kurio metu buvo nustatyti visi automobilio trūkumai, ieškovo nurodoma automobilio apsilankymų Audi centre istorija buvo jam žinoma iki prekės įsigijimo, o buvęs automatinės pavarų dėžės gedimas buvo suremontuotas ir nėra atsakovės nesąžiningumo įrodymas. Be to, pasirašydamas sutartį ir turto priėmimo-perdavimo aktą, ieškovas patvirtinto, jog neturi jokių pretenzijų dėl automobilio techninės būklės. Atsakovė teigia, jog tokio pobūdžio automobilio gedimas neleistų automobiliui judėti iš vietos ir būtų pastebimas iš karto apžiūrint automobilį, o automobilio apžiūrą atlikęs specializuotas Audi centras, kurį pasirinko pats ieškovas, būtų iškart pastebėjęs šį trūkumą. Kadangi automobilis ne naujas, ieškovas negalėjo tikėtis, jog jis veiks be priekaištų. Atsakovė taip pat nurodė, jog nėra aišku, kada ir kaip kilo automobilio pavarų dėžės gedimas, kaip automobiliu naudojosi ieškovas po jo perdavimo, todėl mano, jog gedimas kilo po automobilio perdavimo momento, nes į servisą buvo kreiptasi tik 2014 m. liepos 7 d. Atsakovė taip pat laikosi pozicijos, jog ieškovas ieškinį pateikė praleidęs įstatyme nustatytą 6 mėnesių sutrumpintą ieškinio senaties terminą dėl parduoto daikto trūkumų. Trečiasis asmuo SIA „UniCredit Leasing“ atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimu ieškinį tenkino ir ieškovui UAB „Sticka“ iš atsakovės A. B. priteisė 2 905,47 EUR nuostolių atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 2 905,47 EUR sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo dienos ir 861,47 EUR bylinėjimosi išlaidų.Teismas nustatė, jog 2014 m. birželio 19 d. ieškovas, kaip lizingo gavėjas, su trečiuoju asmeniu SIA „UniCredit Leasing“ Lietuvos filialu sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 703289/00 dėl automobilio AUDI Q5, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo bei perdavimo naudoti lizingo gavėjui, remdamiesi atsakovės A. B. komerciniu pasiūlymu skelbimų portale www.autoplius.lt. 2014 m. birželio 23 d. Turto perdavimo-priėmimo naudotis ir valdyti aktu automobilis buvo perduotas ieškovui. Iš byloje esančių UAB „TMT“ bei UAB „Daivanta“ užsakymų bei PVM sąskaitų-faktūrų, foto nuotraukų matyti, jog ieškovas atliko automobilio remonto darbus ir iš viso patyrė 2 905,47 EUR (10 032 Lt) išlaidų. 2014 m. rugsėjo 5 d. pretenzija ieškovas kreipėsi į atsakovę dėl išlaidų atlyginimo. 2014 m. birželio 16 d. atsakymu atsakovė atsisakė padengti šias išlaidas. Iš 2014 m. lapkričio 24 d. Audi centro Kaune UAB „Autojuta“ rašto Nr. 2014/738 matyti automobilio AUDI Q5 lankymosi autoservise istorija bei automobilio patikrinimo rezultatai prieš perkant 2014 m. birželio 9 d. UAB „Baltijos realizacijos centras“ atliko ginčo automobilio vertinimą ir 2014 m. birželio 10 d. surašė ataskaitą. Teismas nurodė, kad byloje kilo ginčas dėl ieškovo nuostolių atlyginimo, patirtų remontuojant atsakovės parduotą automobilį Audi Q5. Ieškovas byloje įrodinėja, jog atsakovė žinojo apie parduodamo automobilio trūkumus, tačiau sąmoningai apie tai neinformavo ieškovo ir pardavė kokybės reikalavimų neatitinkantį daiktą, todėl jai kyla pareiga atlyginti nuostolius, patirtus šalinant šiuos trūkumus. Atsakovė teigia, jog ieškovui prieš įsigyjant automobilį buvo pateikta visa žinoma informacija apie daikto būklę, automobilis nėra naujas, neaišku, kaip jis po įsigijimo buvo eksploatuotas, todėl atsakovei nekyla jokių prievolių dėl ieškovo patirtų išlaidų atlyginimo. Taigi, nagrinėjamu atveju tarp šalių kilo ginčas dėl parduoto daikto (automobilio) defektų (netinkamos kokybės) bei šių defektų pašalinimo išlaidų atlyginimo.Teismas sprendė, jog atsakovė sutarties sudarymo metu turėjo įstatyminę pareigą garantuoti pirkėjui, kad parduodamas daiktas (automobilis) atitinka parduodamo daikto kokybę ir kad sutarties sudarymo metu nėra paslėptų šio daikto trūkumų. Lizingo sutarties 6.1.6. punkte pardavėjas (atsakovė) taip pat pareiškė, kad nėra paslėptų turto (automobilio) trūkumų, dėl kurių turto nebūtų galima naudoti pagal paskirtį arba sumažėtų jo naudingumas taip, kad pirkėjas ir / ar lizingo gavėjas, žinodami apie tuos trūkumus, arba nebūtų pirkę turto arba nemokėtų šioje sutartyje numatytos turto kainos, o 6.1.7. punkte pareiškė, jog turto kokybė visiškai atitinka sutarties 1.2. punkte (Pardavėjo komerciniame pasiūlyme) nurodytas sąlygas ar paprastai tokiems gaminiams keliamus reikalavimus, gamintojo nustatytus standartus. Be to, atsakovės komerciniame pasiūlyme skelbimų portale www.autoplius.lt. taip pat nurodyta, jog automobilis yra be defektų. CK 6.573 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu ko kita nenumato lizingo sutartis, lizingo davėjas neatsako lizingo gavėjui už tai, kad pardavėjas netinkamai vykdo savo prievoles, išskyrus atvejus, kai pasirinkti lizingo pardavėją buvo lizingo davėjo pareiga. Lizingo sutarties šalys (įskaitant atsakovę) sutarties 1.3. punktu susitarė, jog pirkėjas neatsako lizingo gavėjui už turto kokybę, komplektiškumą ir atitikimą sutarčiai – atitinkamai pretenzijas lizingo gavėjas reiškia tiesiogiai pardavėjui. Dėl to, atsakovės argumentus, jog lizingo gavėjas pasirašė sutartį ir jokių pretenzijų dėl daikto kokybės sutarties pasirašymo metu nereiškė, atmetė, nes sprendė, kad šios aplinkybės neįrodo, jog daiktas pirkimo-pardavimo metu neturėjo užslėptų trūkumų, taigi ir neeliminuoja atsakovės atsakomybės dėl netinkamos daikto kokybės pirkėjui. Atitinkamai, vien ta aplinkybė, jog lizingo gavėjas, t. y. ieškovas, pasirašė sutartį bei turto perdavimo-priėmimo naudotis ir valdyti aktą, pasak teismo, taip pat nepatvirtina, kad automobilis neturėjo užslėptų trūkumų, ar kad ieškovas buvo informuotas apie automobilio defektus ir jo taisymo istoriją.Nagrinėjamu atveju atsakovės atsikirtimų pagrindą sudaro argumentai, jog prieš pasirašant sutartį specializuotame servise buvo atlikta automobilio techninė apžiūra, ir jos metu jokių paslėptų trūkumų nebuvo nustatyta, o visi nustatyti trūkumai ieškovui buvo žinomi. Teismas šiuos atsakovės argumentus atmetė. Teismas pažymėjo, kad visų pirma, CK 6.328 straipsnyje įtvirtinta pirkėjo teisė, o ne pareiga nuo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ar nuo ofertos pateikimo prieš atsiskaitant patikrinti daiktą. Antra, aplinkybė, jog ieškovas (pirkėjas) patikrino automobilį specializuotame servise ir perkamą daiktą priėmė, neatleidžia atsakovės (pardavėjos), daikto trūkumų nenurodžiusios sutartyje ir apie tai nepranešusios ieškovui, nuo pareigos parduoti įprastus transporto priemonei reikalavimus atitinkantį automobilį (CK 6.327 str. 1, 2 d.). Teismas pažymėjo, kad atsakovė byloje teikė prieštaringus paaiškinimus, t. y. anksčiau aptartais argumentais nurodė, kad pardavimo metu automobilis buvo tinkamos kokybės, o kitais argumentas tvirtino, kad neva ieškovui pardavimo metu buvo žinomi ginčo automobilio gedimai, t. y. teigė, jog automobilio apsilankymų Audi centre istorija ieškovui buvo žinoma iki įsigyjant automobilį. Iš byloje esančio Audi centro Kaune UAB „Autojuta“ rašto Nr. 2014/738, kuriame nurodyta automobilio AUDI Q5 lankymosi autoservise istorija, teismas nustatė, kad šis raštas ieškovui buvo pateiktas tik 2014 m. lapkričio 24 d. Byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovui sutarties sudarymo metu, t. y. 2014 m. birželio 19 d., būtų pateikta rašte nurodyta informacija apie perkamą automobilį. Todėl teismas sprendė, jog atsakovė, teigdama, kad ieškovas buvo informuotas apie automobilio lankymosi istoriją, neįrodė tokių savo teiginių. Teismo vertinimu, automobilio 2014 m. birželio 9 d. patikros metu nustatyti trūkumai (alyvos dėmės tarp variklio ir automatinės pavarų dėžės, alyvos dėmės ant dešinės pusės variklio pagalvės dugno, elektroninės klaidos dėl neveikiančių kai kurių elementų) neįrodo, kad atsakovė informavo ieškovą būtent apie pavarų dėžės gedimus, o ieškovas, būdamas ne profesionalus pirkėjas, neturėjo pareigos daryti išvados, jog nustatyti trūkumai gali sąlygoti vėliau paaiškėjusius ginčo automobilio defektus. Byloje apklausti liudytojai liudijo, jog būtent ginčo gedimo nebūtų įmanoma nustatyti standartinės apžiūros metu, t. y. be specialaus tyrimo. Teismo vertinimu, apklaustų liudytojų parodymai leidžia daryti tikėtiną išvadą, kad ieškovui vėliau paaiškėję automobilio trūkumai, 2014 m. birželio 9 d. patikros metu nebuvo nustatyti, todėl atsakovės pozicija dėl atliktos automobilio patikros nešalina jos atsakomybės perduoti tinkamos kokybės daiktą pirkėjui. Atsakovė nurodo, kad byloje esantys įrodymai dėl ginčo automobilio gedimų taisymo, kuriuos atliko atsakovė iki automobilio pardavimo, ir 2014 m. lapkričio 24 d. Audi centro raštas kaip tik patvirtina, jog automobilis buvo suremontuotas ir pardavimo metu buvo techniškai tvarkingas. Tačiau teismas sprendė, jog šie atsakovės argumentai nepagrįsti. Iš minėto Audi centro Kaune UAB „Autojuta“ rašto matyti, jog automobilio remonto darbai UAB „Autojuta“ servise nebuvo atlikti. Byloje remiantis liudytojo UAB „Daivanta“ direktoriaus A. G. paaiškinimais ir pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, jog ginčo automobilis anksčiau, t. y. iki pirkimo-pardavimo, lankėsi autoservise UAB „Daivanta“. Iš byloje esančios 2013 m. spalio 16 d. automobilio automatinės pavarų dėžės remonto sutarties, Užsakymo-paraiškos Nr. 00005823, taip pat 2013 m. spalio 17 d. defektinio akto-sąmatos, 2013 m. spalio 18 d. PVM sąskaitos-faktūros DAV Nr. 004249 matyti, jog į minėtą servisą 2013 m. spalio 16 d. kreipėsi atsakovės sutuoktinis A. B. dėl ginčo automobilio gedimų. Analizuojant tame pačiame servise ieškovo 2014 m. liepos 10 d. vizitą patvirtinančius dokumentus matyti, jog abiejų vizitų metu pastebėti gedimai yra identiški (Smūgis į D, Smūgis į R, ir kt.). Be to, byloje taip pat nustatyta, jog 2014 m. sausio 27 d. atsakovės sutuoktinis dar kartą kreipėsi į servisą UAB „Daivanta“ su pretenzija dėl atliktų darbų, teigdamas, jog automobilio gedimai yra išlikę, tačiau servise UAB „Daivanta“ gedimai nebuvo šalinti. Atsakovė nepateikė įrodymų, jog nustatyti automobilio gedimai buvo suremontuoti. Ieškovas taip pat nurodo ir pateikia įrodymus, jog dalį jo patirtų nuostolių sudaro išlaidos už pavarų dėžės mechatroniko remontą autoservise UAB „TMT“, o iš 2013 m. spalio 17 d. defektinio akto-sąmatos bei 2013 m. spalio 18 d. PVM sąskaitos-faktūros DAV Nr. 004249 matyti, jog automobilį taisant atsakovei 2013 m. spalio 17 d., buvo atlikti tik mechatroniko nuėmimo ir pastatymo darbai, t. y. gedimas nebuvo šalinamas. Taigi, byloje esantys įrodymai paneigia atsakovės teiginius, kad ginčo automobilis buvo suremontuotas, ir nesant byloje priešingų įrodymų, leidžia teismui prieiti prie tikėtinos išvados, jog pardavimo metu automobilis AUDI Q5 turėjo ieškovo nurodomų defektų ir neatitiko tokiam daiktui keliamų kokybės reikalavimų, t. y. dėl paaiškėjusių paslėptų trūkumų negalėjo būti naudojamas pagal paskirtį.Teismas taip pat nurodė, kad pagal CK 6.333 straipsnio 6 dalį, preziumuojama, kad daiktai neatitinka kokybės reikalavimų, jeigu jie neturi tų savybių, kurių pirkėjas galėjo protingai tikėtis, t. y. kurios būtinos daiktui, kad jį būtų galima naudoti pagal įprastinę ar specialią paskirtį. Teismas padarė išvadą, jog paaiškėję automobilio trūkumai nelaikytini natūraliu eksploatuojamo automobilio nusidėvėjimu, o yra eliminuojantys daikto naudojimo pagal jo paskirtį galimybes. Iš byloje pateikto autoserviso UAB „TMT“ užsakymo-sutarties matyti, taip pat liudytojas A. G. patvirtino, jog automobilis buvo transportuotas į servisą, vėliau į kitą servisą su traliuku. Taigi, ieškovas, įsigijęs automobilį, negalėjo jo naudoti pagal įprastinę paskirtį – važiuoti, todėl toks automobilio trūkumas negali būti grindžiamas natūraliu daikto nusidėvėjimu. Įvertinęs liudytojų duotus parodymus teismas padarė tikėtiną išvadą, jog paaiškėję automobilio gedimai kilo dėl priežasčių, atsiradusių iki automobilio perdavimo ieškovui momento. Teismas taip pat sprendė, jog aplinkybė, kad atsakovas yra juridinis asmuo, šiuo atveju nesuponuoja aukštesnių apdairumo reikalavimų ieškovui. Ieškovo įmonė užsiima odontologinės praktikos veikla, t. y. veikla, nesusijusia su transporto priemonėmis, ieškovas įsigijo automobilį būtent įmonės veiklai vykdyti, be to, ieškovas pasinaudojo teise patikrinti automobilio techninę būklę, todėl nėra pagrindo teigti, jog ieškovas veikė neapdairiai ar nerūpestingai, ir daryti išvados, jog ieškovo, kaip juridinio asmens, veiksmai eliminuoja atsakovės pareigą atlyginti ieškovo patirtus nuostolius dėl įsigytos netinkamos kokybės prekės. Teismas atmetė atsakovės teiginius, jog ieškovas galimai pats po automobilio įsigijimo netinkamai jį eksploatavo, nes sprendė, jog tai tėra prielaidos ir samprotavimai, nepagrįsti jokiais objektyviais faktiniais duomenimis, leidžiančiais daryti tokią išvadą. Atsakovė minėtą savo poziciją grindžia UAB „Baltijos realizacijos centras“ ginčo automobilio 2014 m. birželio 10 d. vertinimo ataskaita, kurioje transporto priemonės techninės būklės stovis fiksuotas kaip tvarkingas, o pavarų dėžės defektai įvertinti 0 Lt. Pasak teismo, minėtoje ataskaitoje padaryti įrašai negali būti laikomi vienareikšmišku įrodymu, jog automobilis pardavimo momentu buvo be paslėptų trūkumų, ar įrodymu, jog ieškovas, po automobilio jam perdavimo, pats šią transporto priemonę sugadino netinkamai naudodamas. Byloje nėra ginčo, kad automobilis ieškovui faktiškai buvo perduotas 2014 m. birželio 26 d., o jau 2014 m. liepos 7 d. ieškovas dėl gedimų kreipėsi į autoservisą UAB „TMT“, todėl, teismo vertinimu, neilgas laikotarpis (11 dienų) nuo automobilio priėmimo valdyti momento iki ieškovo kreipimosi į servisą dėl jo gedimo taip pat leidžia teismui daryti tikėtiną išvadą, jog paaiškėję automobilio trūkumai atsirado dėl priežasčių, atsiradusių iki jo įsigijimo. Atsakovės argumentai, kad ji nėra šios srities specialistė, todėl nieko neslėpė ir nuslėpti negalėjo, taip pat nešalina jos atsakomybės. Atsakovės argumentus, jog automobilio kaina buvo mažesnė, nei rinkos, todėl ieškovas siekia praturtėti jos sąskaita, teismas taip pat laikė nepagrįstais, kadangi jie nesusiję su nagrinėjamo ginčo esme. Atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį ir šiuo pagrindu ieškinį atmesti. Sutrumpintas šešerių mėnesių ieškinio senaties terminas taikomas ieškiniams dėl parduotų daiktų trūkumų (CK 1.125 str. 5 d. 2 p.). Ieškinio senaties termino eigos pradžia yra nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kai asmuo sužino ar turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi, sprendžiant, ar ieškinio senaties terminas praleistas, turi būti nustatyta senaties termino eigos pradžia (CK 1.130 str.). Teismas sutiko su ieškovo pozicija, jog nagrinėjamu atveju ieškinio senaties termino pradžia turėtų būti skaičiuojama nuo atsakovės atsakymo į ieškovo pretenziją gavimo datos, kai ieškovas sužinojo apie savo teisės pažeidimą, t. y. 2014 m. rugsėjo 16 d., taigi teismas padarė išvadą, kad 2014 m. sausio 30 d. pareiškiant ieškinį teisme senaties terminas nebuvo praleistas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė A. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundą grindžia šiais argumentais:

Teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas ir iš esmės pažeidė proceso teisės normose įtvirtintą šalių rungimosi principą bei įstatymu nustatytas šalių įrodinėjimo pareigas, jas perkeldamas tik atsakovei, šioje dalyje nukrypdamas nuo aiškiai suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo ir apeliacinės instancijos teismų praktikos. Teismas taip pat pažeidė CPK 182 straipsnyje, 185 straipsnio 1 dalyje ir 265 straipsnio 1 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo ir sprendimo priėmimo taisykles, nes priimdamas sprendimą nevisapusiškai įvertino įrodymus, jų sąsajumą, leistinumą, patikimumą, visas sprendimo išvadas grindė tik prielaidomis, todėl priėmė visiškai nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

Nors pirmosios instancijos teismas sprendime nurodo, kad civiliniame procese galioja rungimosi principas ir pardavėjo atsakomybė už parduodamų daiktų kokybę nėra absoliuti, kad ieškovo pareiga yra įrodyti, jog įsigyto automobilio trūkumai atsirado iki automobilio perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki automobilio perdavimo, tačiau įrodinėjimo naštą dėl parduodamo automobilio atsiradusių trūkumų momento perkėlė atsakovei.

Dar atsiliepime į pareikštą ieškinį, atsakovė nurodė, jog paties ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovė, parduodama ne naują – 8 metų senumo automobilį, nedavė jokios garantijos, nes eksploatavimo eigoje mechanizmai natūraliai dėvisi, elgėsi sąžiningai, neslėpė jokių trūkumų, nes leido pirkėjui tinkamai realizuoti savo teisę – tikrinti automobilį pas specialistus, pirkėjas ir / ar lizingo gavėjas, įsigydami automobilį, žinojo dviejų specialistų išvadas apie automobilio techninę būklę ir jo gedimo istoriją. Atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovas prieš pirkdamas automobilį negalėjo tikėtis tokių pat garantijų ar įsigyjamo daikto nepriekaištingo veikimo, kaip įsigydamas naują automobilį, todėl ir pasinaudojo savo teise patikrinti automobilio techninę būklę (kokybę), pats pasirinko servisą ir vertintojus, kuriame atliks patikrą ir vertinimą. Atsakovė tikrai neturi daugiau specialių žinių, nei jų turi specialistai, todėl jokių trūkumų neslėpė ir nuslėpti negalėjo.

Ieškovas bylos nagrinėjimo iš esmės metu patvirtino, jog visapusiškai pasitikėjo specializuoto Audi centro kompetencija bei suteikta informacija apie automobilį. Teismas nurodė, kad pagal liudytojo Audi centro darbuotojo A. G. parodymus, šalinant gedimus, sankaba nebuvo ardyta, o sankabos susidėvėjimą galima nustatyti tik išsiardžius pavarų dėžę. Taigi pasak teismo, atsakovė prieš pasirašydama teiginį dėl galimų paslėptų trūkumų, turėjo išsiardyti pavarų dėžę bei nustatyti sankabos susidėvėjimą. Kita vertus, sankabos susidėvėjimas negali būti laikytinas paslėptu trūkumu, nes Komerciniame pasiūlyme ieškovui buvo nurodyti parduodamo automobilio pagaminimo metai. A. B. pateiktame Komerciniame pasiūlyme lizingo davėjui jokių garantijų neduota – nurodytas siūlomas įsigyti lengvasis automobilis AUDI Q5, kurio pateikti techniniai duomenys sudaro nurodytą identifikacinį numerį ir pagaminimo metus – 2008 m., tačiau teismas nurodyto Pardavėjos komercinio pasiūlymo turinio nevertino. A. B. www.autoplius.lt paskelbto reklaminio skelbimo turinyje prie komentarų nurodyta, jog automobilis techniškai tvarkingas, tačiau teismas išvadoje nurodo, jog atsakovė nurodė, jog automobilis yra be defektų. Tai, kad automobilis buvo techniškai tvarkingas patvirtina ir 2014 m. birželio 10 d. UAB „Baltijos realizacijos centro“ turto vertinimo ataskaita ir prie jos pridėtas priedas – Techninės apžiūros registracijos liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) kopija. Be to, ieškovas pats apžiūrėjo automobilį, juo važiavo kartu su vairuotoju iki Audi centro ir turėjo galimybę įsitikinti jo išvaizda, būkle bei komplektacija. Akivaizdu, kad teismas, vertindamas pirma paminėtas šalių nurodytas faktines aplinkybes bei pateiktus rašytinius įrodymus, susijusius su atsakovės suteiktomis garantijomis, perleidžiant 8 metų senumo automobilį – ne tik, kad nepagrįstai atmetė atsakovės argumentus, bet ir neįvertino visų byloje esančių įrodymų ir jų turinio (netgi pateiktų rašytinių dokumentų turinys – sprendime cituojamas neteisingai).

Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo jau suformuotos praktikos aukštesnės instancijos teismuose, vertinant visiškai analogiškas aplinkybes ir analogiškus įrodymus. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1889-553/2013 konstatavo, kad pirkėjas turėjo įvertinti aplinkybę, kad perka naudotą automobilį iš neprofesionalaus pardavėjo.

Aplinkybė, jog ruošiantis teismo posėdžiui ieškovas iš Audi centro 2014 m. lapkričio 24 d. paėmė atsakymą apie ginčo automobilio istoriją – nepaneigia paties ieškovo pripažinto fakto, jog jis su atsakovės įgaliotu asmeniu kartu vyko ginčo automobilyje 2014 m. birželio 9 d. į Audi centrą, visapusiškai pasitikėjo Audi centro darbuotojais ir pats buvo užsakęs ginčo automobilio patikrą.

Taigi, nors Audi centro atsakyme Nr. 2014/738 užsakovo – kliento duomenys nenurodyti, tačiau šias aplinkybes pripažino pats ieškovo atstovas bendrovės direktorius V. Š.. Atsakyme pažymėta, jog patikrą užsakęs asmuo patikroje dalyvavo. Patikros duomenų kopijos pateiktos. Pirmame punkte prie nustatytų elektroninių klaidų dėl neveikiančių kai kurių elementų, pažymėta, jog protokolai pateikti klientui. Buvo atkreiptas teismo dėmesys tiek proceso metu, tiek baigiamojoje kalboje, kad vengdamas nuslėpti savo žinomumą apie automobilio techninę būklę, ieškovas teismui nepateikė protokolų apie automobilio neveikiančius elementus. Teismo padaryta išvada ne tik, kad nepagrįsta ieškovo paaiškinimais ir 2014 m. lapkričio 24 d. rašto turiniu, bet alogiškai prieštarauja paties teismo pripažintai aplinkybei, jog būtent ieškovas pasinaudojo teise patikrinti automobilio techninę būklę.

CK 6.189 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartis šalims turi įstatymo galią. Sutarties 1.3 punkte numatyta, kad Lizingo gavėjas patvirtina, kad sudaro šią Sutartį kaip dokumentą, visiškai, neginčijamai ir besąlygiškai atitinkantį jo laisvą valią ir interesus. Pasirašant 2014 m. birželio 23 d. Turto priėmimo-perdavimo aktą Nr. 703289/00, ieškovo atstovas V. Š. savo parašu patvirtino, kad Lizingo gavėjas jokių pretenzijų dėl Turto kokybės, komplektiškumo, būklės, istorijos, tinkamumo naudoti ir pan. Pardavėjui neturi. Taigi, ieškovo tinkamai realizuota teisė – niekaip negali paneigti jo žinomumo apie transporto priemonės techninę būklę bei jo istoriją. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai UAB „Baltijos realizacijos centro“ kvalifikuotų specialistų atliktą ginčo automobilio 2014 m. birželio 10 d. vertinimo ataskaitą ir joje padarytas išvadas paneigė kaip nereikšmingas, nes ta aplinkybė, kad ieškovas naudodamasis savo teise visapusiškai pasitikrino automobilio techninę būklę, neatima iš atsakovės teisės – šio įrodymo turiniu grįsti faktą, jog automobilis ieškovui buvo perleistas be trūkumų. Akivaizdu, kad teismas visiškai nepagrįstai kvalifikuotų specialistų ataskaitą paneigė, vadovaujantis prieštaringais nekvalifikuotų liudytojų žodiniais paaiškinimais, iš kurių teismas išsirenka tik ieškovui palankius paaiškinimus, bet nevertina, pavyzdžiui, liudytojo A. G. parodymų, kuris nurodė, kad iki pardavimo ir po pardavimo yra du skirtingi gedimai, nes pirmu atveju, buvo šalinama vibracija, antru – sankaba – tai du skirtingi dalykai, ginčo atveju, jo nuomone, tikrai jau šito nepaslėpsi.

Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad iš byloje pateiktų foto nuotraukų matyti, jog ieškovas atliko ginčo automobilio remonto darbus ir patyrė 2 905,47 Eur išlaidų. Nagrinėjant bylą, ieškovo atstovai pirmosios instancijos teismui pateikė fotonuotraukas, kuriose, jų teigimu, matyti, įsigytos transporto priemonės pakeistų detalių būklė. Po atsakovės atstovės argumentų, jog iš pateiktų nuotraukų neįmanoma identifikuoti kokiai transporto priemonei priklauso nufotografuotos detalės bei analogiškai dėl pateiktų nuotraukų pasisakius paties ieškovo iškviestiems liudytojams: A. G. pažymėjo, jog nuotraukose yra Audi Q5 automobilio detalės, tačiau siekiant nustatyti, kad tai būtent ginčo automobilio detalės, reiktų pamatyti skaičius ant korpuso, V. V. nurodė, kad iš pateiktų nuotraukų automobilio gedimų ir būtinybės keisti (detales) pasakyti negali – patys ieškovo atstovai pripažino, jog iš nuotraukų neįmanoma identifikuoti kokios transporto priemonės detalės čia nufotografuotos. Taigi akivaizdūs pateiktų nuotraukų trūkumai negali turėti įrodomosios galios ieškinyje nurodytoms faktinėms aplinkybėms pagrįsti.

Nepagrįsta ir teismo išvada, kad ginčo automobilio pastebėti gedimai yra identiški, kad servise UAB „Daivanta“ gedimai nebuvo šalinti, nes atsakovei taisant automobilį 2013 m. spalio 17 d., buvo atlikti tik mechatroniko nuėmimo ir pastatymo darbai, t. y. gedimas nebuvo šalinamas. Be to, teismas padarė išvadą, kad 2013 m. spalio 17 d. apsilankymo metu buvo atlikti būtent elektromagnetinių vožtuvų keitimo darbai, t. y. šalintas vožtuvų gedimas, turintis tiesioginės įtakos galimiems sankabos mechaninimas gedimams. Akivaizdu, kad teismo padarytos išvados yra prieštaringos, be to, akivaizdžiai reikalaujančios specialių žinių, nustatant priežastinį ryšį tarp 2013 m. spalio 17 d. atsakovės ir 2014 m. liepos 10 d. ieškovo vizitus patvirtinančių dokumentų. Tokių sąsajų neįžvelgė net UAB „Daivanta“ praktikuojantis liudytojas A. G., kuris patvirtino, jog 2013 m. spalio 17 d. nustatyti ginčo automobilio defektai buvo pašalinti, o ginčo automobilio nustatyti gedimai skirtingi. Iš pradžių teismas siūlęs ieškovui atlikti ekspertizę, atkreipė dėmesį, jog liudytojai nėra kvalifikuoti specialistai, tačiau ieškovui atsisakius ekspertizės dėl to, kad pats vienašališkai atliko remontą, t. y. nesiaiškindamas gedimo priežasčių, jų atsiradimo momento ir nepalikdamas galimybės tai išsiaiškinti, jis pakeitė detales ir tik po remonto atlikimo informavo atsakovę apie išlaidas – teismas sprendime pats nustatė gedimo priežastis bei jų atsiradimo laiką, nors tokioms išvadoms padaryti reikalingos specialios žinios.

Kadangi pirkimo metu atsakovė nežinojo apie jokius parduodamo automobilio defektus, tai ji jų negalėjo ir nuslėpti. Šią aplinkybę patvirtina liudytojų parodymai, kad tik išardžius pavarų dėžę buvo įmanoma nustatyti kiek eksploatavimo eigoje mechanizmai natūraliai nusidėvėjo, dėl to jai atsakomybė už parduotą automobilį su greičių dėžės defektu (kurio atsiradimo momentas ir priežastis nėra žinoma) nekyla (CK 6.327 str. 2 d.). 2014 m. spalio 28 d. Kauno apygardos teismo nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-2160-657/2014, apeliacinės instancijos teismas vertino, kad naudotoms prekėms yra taikomos kitokios nuostatos nei toms naujoms prekėms. Jau vien pats prekės pobūdis – naudotas automobilis – lemia pirkėjo didesnio atidumo reikalavimus. Tokiu atveju pats pirkėjas turi išsiaiškinti, ar perkama prekė jam bus tinkama, o pardavėjas suteikia konsultaciją pagal jam pateiktus duomenis, taigi įsigydamas daugiau kaip 5 metus naudotą automobilį, atsižvelgus į jo eksploatavimo intensyvumą, pirkėjas turi numanyti, kad automobilis gali turėti tam tikrų techninių trūkumų arba jie gali atsirasti bet kurio įsigyto automobilio tolesnio eksploatavimo momentu.

Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovas UAB ,,Sticka“ prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

Teismas, įvertinęs byloje ištirtus įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kad nustatyti automobilio defektai (sankabos ir automatinės pavarų dėžės defektai) atsirado dėl priežasčių, atsiradusių iki automobilio nuosavybės teisės perėjimo ieškovui momento (CK 6.333 str. 1 d.), todėl pripažino parduoto automobilio trūkumais. Teismas konstatavo, jog minėti defektai buvo nustatyti autoservisuose, neužilgo po automobilio pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ir pripažino, kad šie defektai yra esminiai automobilio trūkumai ir pirkėjas turi teisę reikalauti, kad pardavėjas atlygintų pirkėjo daikto trūkumų pašalinimo išlaidas (CK 6.363 str. 5 d.), nes parduoto daikto trūkumai ir pirkėjo teisėto lūkesčio pažeidimas buvo atsiradę dėl priežasčių, atsiradusių iki automobilio nuosavybės teisės perėjimo ieškovui momento.

Atsakovė nepagrįstai teigia, kad teismas perkėlė įrodinėjimo naštą tik atsakovei, nes pardavėjas privalo perduoti pirkėjui daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas bei kokybę (CK 6.333 str.). Pagal CK 6.333 straipsnio 6 dalį, preziumuojama, kad daiktai neatitinka kokybės reikalavimų, jeigu jie neturi savybių, kurių pirkėjas galėjo protingai tikėtis. Pardavėjas atleidžiamas nuo atsakomybės už pareigos perduoti tinkamą prekę nevykdymo, jeigu įrodo, kad sutarties sudarymo metu pirkėjas žinojo arba negalėjo nežinoti apie daiktų neatitikimą sutarties ar įprastiems reikalavimams (CK 6.327 str. 2 d.). Tam, kad būtų konstatuotas pagrindas taikyti šią įstatymo normą, turi būti nustatytas didelis pirkėjo nerūpestingumas (neatsargumas), t. y. daikto trūkumai turi būti akivaizdūs ir pastebimi normaliomis aplinkybėmis. Pirkėjo pareiga elgtis rūpestingai negali būti prilyginama pardavėjo pareigai garantuoti perduodamo daikto tinkamumą – už parduodamo daikto kokybę yra atsakingas pardavėjas. Taigi apeliantės argumentai, kad parduodamas ne naujas – 8 metų senumo automobilis, net nevertinant aplinkybių, jog automobilis, vertinant pagaminimo datą, tebuvo 5 metų senumo, nepašalino pardavėjo pareigos informuoti pirkėją apie automobilio remontą UAB ,,Daivana“ servise 2013 m. spalio mėn. Be to, teisminio nagrinėjimo metu paaiškėjo ir aplinkybė, kad atsakovės sutuoktinis UAB ,,Daivana“ su pretenzijomis dėl nepašalintų gedimų lankėsi ir 2014 m. sausio 27 d. Šias aplinkybes atsakovė nuslėpė. Taigi teigti, kad ieškovas neįrodė, jog daikto kokybės trūkumas buvo jau nuosavybės teisės perėjimo metu arba atsirado dėl priežasčių, atsiradusių iki daikto pardavimo, nesąžininga, nes į bylą pateikti rašytiniai įrodymai akivaizdžiai, patvirtina, jog prieš perduodant automobilį ieškovui, jis turėjo sankabos ir pavarų dėžės defektų. Tai patvirtina ir itin trumpas automobilio naudojimo laikotarpis iki gedimo nustatymo. Minėti gedimai, išaiškėję netrukus po automobilio perdavimo, yra esminiai automobilio trūkumai ir pirkėjas turi teisę reikalauti, kad pardavėjas atlygintų daikto trūkumų pašalinimo išlaidas (CK 6.363 str. 5 d.).

Kita vertus, CK 6.328 straipsnyje įtvirtinta pirkėjo teisė, bet ne pareiga patikrinti daiktą, o nustatytieji defektai pripažintini paslėptais, nes dėl savo specifikos negali būti pastebėti ir įvertinti išorinės apžiūros metu.

Apeliantės argumentai, kad ji nėra profesionali pardavėja yra neteisingi, nes ji vadovauja dviem transporto įmonėms – UAB ,,Beljana“ (veiklos sritis – automobilių prekyba), ir UAB ,,Bertransa“ (kurios veiklos sritis – logistika, transporto paslaugos).

Žalos dydį, priešingai nei teigia apeliantė pagrindžia ir įrodo byloje pateiktos autoservisų paraiškos, sąmatos ir PVM sąskaitos faktūros.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta.Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl ieškovo nuostolių, patirtų dėl parduoto daikto (automobilio) defektų (netinkamos kokybės) bei šių defektų šalinimo išlaidų remontuojant atsakovės parduotą automobilį AUDI Q5, atlyginimo. Ieškovas įrodinėja, jog atsakovė žinojo apie parduodamo automobilio trūkumus, tačiau sąmoningai apie tai neinformavo ieškovo ir pardavė kokybės reikalavimų neatitinkantį daiktą, todėl jai kyla pareiga atlyginti nuostolius, patirtus šalinant šiuos trūkumus. Apeliantė teigia, jog ieškovui prieš įsigyjant automobilį buvo pateikta visa žinoma informacija apie daikto būklę, automobilis nėra naujas, neaišku, kaip jis po įsigijimo buvo eksploatuotas, todėl atsakovei nekyla jokių prievolių dėl ieškovo patirtų išlaidų atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė sutarties sudarymo metu turėjo įstatyminę pareigą garantuoti pirkėjui, kad parduodamas daiktas (automobilis) atitinka parduodamo daikto kokybę ir kad sutarties sudarymo metu nėra paslėptų šio daikto trūkumų. Remiantis CK 6.305 straipsnio 1 dalimi, pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). CK 6.317 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pardavėjas privalo pagal pirkimo-pardavimo sutartį perduoti daiktus pirkėjui, t. y. jam valdyti nuosavybės (patikėjimo) teise, ir patvirtinti nuosavybės teisę į daiktus bei jų kokybę. Parduodamų daiktų kokybė, kiekis ir kiti kriterijai turi atitikti sutarties sąlygas, o jeigu sutartyje šie neaptarti – įprastus reikalavimus (CK 6.327 str. 1 d.). Reikalavimai perduodamo daikto kokybei reglamentuojami CK 6.333 straipsnyje. Pardavėjas privalo perduoti pirkėjui daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas bei daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus. Taigi, užtikrinti parduodamų daiktų kokybę yra pardavėjo pareiga, kuri laikytina garantija pagal įstatymą ir pasižymi didžiausiu vykdymo intensyvumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2009; 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2010; 2010 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-455/2010; 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2012; ir kt.). Taigi, priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas bei atsižvelgė į aukštesniųjų teismų formuojamą praktiką, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodomais argumentais, nėra pagrindo.Nors apeliantė įrodinėja, jog pirmosios instancijos teismas apskritai netinkamai paskirstė tarp bylos šalių įrodinėjimo naštą, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas įvertino visus byloje surinktus įrodymus, aiškiai tarp šalių paskirstė įrodinėjimo naštą, kadangi tokias įrodinėjimo taisykles ginčo klausimu nustato Civilinio kodekso nuostatos. Remiantis CK 6.333 straipsniu, būtent pardavėjas privalo perduoti pirkėjui daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas bei kokybę. Pagal CK 6.333 straipsnio 6 dalį, preziumuojama, kad daiktai neatitinka kokybės reikalavimų, jeigu jie neturi tų savybių, kurių pirkėjas galėjo protingai tikėtis, t. y. kurios būtinos daiktui, kad jį būtų galima naudoti pagal įprastinę ar specialią paskirtį. Pardavėjas atleidžiamas nuo atsakomybės už pareigos perduoti tinkamą prekę nevykdymo, tik tuo atveju, jeigu įrodo, kad sutarties sudarymo metu pirkėjas žinojo arba negalėjo nežinoti apie daiktų neatitikimą sutarties ar įprastiems reikalavimams (CK 6.327 str. 2 d.). Tam, kad būtų konstatuotas pagrindas taikyti šią įstatymo normą, turi būti nustatytas didelis pirkėjo nerūpestingumas (neatsargumas), t. y. daikto trūkumai turi būti akivaizdūs ir pastebimi normaliomis aplinkybėmis. Pirkėjo pareiga elgtis rūpestingai negali būti prilyginama pardavėjo pareigai garantuoti perduodamo daikto tinkamumą – už parduodamo daikto kokybę yra atsakingas pardavėjas.

Taigi teisėjų kolegija sutinka su ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomais argumentais, jog apeliantės argumentai, kad parduodamas ne naujas – 8 metų senumo automobilis, savaime nepašalina pardavėjos pareigos informuoti pirkėją apie automobilio remontą UAB ,,Daivana“ servise 2013 m. spalio mėn. ir 2014 m. sausio 27 d. Ši aplinkybė, teisėjų kolegijos vertinimu, yra esminė, sprendžiant, ar automobilio pardavėja elgėsi sąžiningai, parduodama automobilį su paslėptais defektais. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs ir įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą, pagrįstai sprendė, jog iš Audi centro Kaune UAB „Autojuta“ rašto matyti, kad automobilio remonto darbai UAB „Autojuta“ servise nebuvo atlikti. Byloje remiantis liudytojo UAB „Daivanta“ direktoriaus A. G. paaiškinimais ir pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, jog ginčo automobilis anksčiau, t. y. iki pirkimo-pardavimo, lankėsi autoservise UAB „Daivanta“. Iš byloje esančios 2013 m. spalio 16 d. automobilio automatinės pavarų dėžės remonto sutarties, Užsakymo – paraiškos Nr. 00005823, taip pat 2013 m. spalio 17 d. defektinio akto-sąmatos, 2013 m. spalio 18 d. PVM sąskaitos faktūros DAV Nr. 004249 matyti, jog į minėtą servisą 2013 m. spalio 16 d. kreipėsi atsakovės sutuoktinis A. B. dėl ginčo automobilio gedimų. Analizuojant tame pačiame servise ieškovo 2014 m. liepos 10 d. vizitą patvirtinančius dokumentus matyti, jog abiejų vizitų metu pastebėti gedimai yra identiški (Smūgis į D, Smūgis į R, ir kt.). Be to, byloje taip pat nustatyta, jog 2014 m. sausio 27 d. atsakovės sutuoktinis dar kartą kreipėsi į servisą UAB „Daivanta“ su pretenzija dėl atliktų darbų, teigdamas, jog automobilio gedimai yra išlikę, tačiau servise UAB „Daivanta“ gedimai apskritai nebuvo šalinti. Taigi, atsakovė teismui nepateikė jokių įrodymų, jog nustatyti automobilio gedimai buvo pašalinti, todėl akivaizdu, jog prieš perduodant automobilį ieškovui, jis turėjo sankabos ir pavarų dėžės defektų, tačiau apeliantė apie tai pirkėjo neinformavo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šias aplinkybes tik patvirtina faktas, jog perdavus automobilį, ieškovas jį tinkamai galėjo eksploatuoti tik 11 dienų. Taigi, ieškovas, įsigijęs automobilį, negalėjo jo naudoti pagal įprastinę paskirtį – važiuoti, todėl toks automobilio trūkumas negali būti grindžiamas natūraliu daikto nusidėvėjimu, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad paaiškėję automobilio gedimai kilo dėl priežasčių, atsiradusių iki automobilio perdavimo ieškovui momento. Minėti gedimai, išaiškėję netrukus po automobilio perdavimo, yra esminiai automobilio trūkumai, todėl pirkėjas turi teisę reikalauti, kad pardavėjas atlygintų daikto trūkumų pašalinimo išlaidas (CK 6.363 str. 5 d.).

Teismas sutinka su ieškovo argumentais, jog apeliantė nepagrįstai ginasi argumentais, jog ji yra neprofesionali pardavėja, todėl jai turėtų būti taikomi supaprastinti pardavėjo standartai. Iš ieškovo pateiktų įrodymų matyti, kad apeliantė vadovauja dviem transporto įmonėms – UAB ,,Beljana“ (veiklos sritis – automobilių prekyba), ir UAB ,,Bertransa“ (kurios veiklos sritis – logistika, transporto paslaugos), taigi teismo vertinimu, turi pakankamai patirties suprasti, jog būdama sąžininga, ji privalo laikytis įstatymuose nustatytų pareigų ir informuoti pirkėją apie automobilio defektus, jo priežiūros, techninio aptarnavimo ir remonto istoriją ir pan.

Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas įrodė nuostolių dydį, kurį pagrindžia ir įrodo byloje pateiktos autoservisų paraiškos, sąmatos ir PVM sąskaitos faktūros.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis bei konstatuoja, jog kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.