Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. B. gynėjo J. S. ir nuteistojo B. K. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. sausio 14 d. nuosprendžio, kuriuo

B. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 129 str. 1 d. laisvės atėmimu vienuolikai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo nuo 2009 m. kovo 28 d. iki 2009 m. birželio 19 d. laikas.

G. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu vienuolikai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo nuo 2009 m. kovo 28 d. iki 2009 m. birželio 19 d. laikas.

Iš B. K. ir G. B. priteista solidariai 3736,90 Lt Valstybinei ligonių kasai nukentėjusiojo E.B. gydymo išlaidoms, nukentėjusiosioms O.A.B. 6493 Lt turtinei ir 40000 Lt neturtinei, K.B. – 25000 Lt neturtinei ir D. B. – 30000 Lt neturtinei žalai bei po 900 Lt proceso išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

B. K. ir G. B. nuteisti už tai, kad 2009 m. kovo 27 d., apie 20 val., L. K. priklausančio namo, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje, būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami kartu, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, rankomis ir kojomis suduodami E. B. ne mažiau kaip tris smūgius į galvą ir kitas kūno vietas, tuo padarydami poodines kraujosruvas veide, galvos plaukuotoje dalyje, kairėje kaktos pusėje, dešinėje alkūnėje, krūtinės ląstoje, dešinėje šlaunyje, dešiniame kelyje, kairėje blauzdoje, paviršutinius dešinės kaktos pusės, nosies šaknies, kairio smilkinio, pakaušio, dešinės alkūnės odos nubrozdinimus, dėl ko nuo galvos sužalojimų visumos išsiliejus kraujui po kietuoju galvos smegenų dangalu nukentėjusysis 2009 m. kovo 29 d. VšĮ „Panevėžio apskrities ligoninė“ mirė, t. y. tyčia nužudė E. B..

Gynėjas skunde cituoja teismo medicinos specialisto išvadas ir teigia, kad jos prieštarauja įvykio vietos apžiūrai, apelianto ginamojo, nuteistojo B. K., liudytojos A. K. parodymų patikrinimo vietoje metu užfiksuotiems duomenims ir liudytojos G.E.B. parodymams. Be to, apygardos teismas nepagrįstai atmetė gynybos prašymą apklausti ekspertą.

Apeliantas skunde cituodamas ginamojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, nuteistojo B. K., liudytojų A. K. ir G.E.B. parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme, teigia, kad nukentėjusysis E. B. daug kartų pats, būdamas girtas ir niekieno nepastumtas nugriuvo ant grindų, susitrenkdamas galvą į kibirą, dėl ko patyrė sužalojimus, turėjusius įtakos jo mirčiai. Teismo medicinos specialisto išvados skunde ginčijamos ir tuo aspektu, kad specialistas neatsakė į visus jam pateiktus užduotyje atlikti tyrimą klausimus. Išvardindamas nukentėjusiojo kūne nustatytus sužalojimus, gynėjas pažymi, kad ekspertas neatmetė galimybės, jog šiuos sužalojimus sau galėjo pasidaryti pats nukentėjusysis.

Jo ginamojo apklausoje, įvykusioje 2009-03-29, nurodytomis įvykio aplinkybėmis remtis negalima, nes šios apklausos metu jo ginamajam nebuvo užtikrinta gynyba. Juo labiau, kad G. B. yra nustatytas psichikos sutrikimas.

Be to, veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys. Teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad A. K. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Byloje nepaneigta ir tai, kad įvykio metu nukentėjusysis siekė tenkinti lytinę aistrą prieš A. K. valią.

Todėl apeliantas teigia, kad nukentėjusysis galimai padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 str. 1 d. ir 22 str. 1 d., 150 str. 1 d., o jo ginamojo veiksmus būtina kvalifikuoti pagal BK 28 ir 31 str. nuostatas.

Gynėjas nesutinka ir su teismo išvada dėl bendrininkavimo, nes tiek jo ginamojo, tiek nuteistojo B. K. veiksmai buvo nukreipti nutraukti E. B. agresyvius veiksmus ir pastarojo jie nesitarė užpulti.

Apeliantas pažymi, kad skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje ir rezoliucinėje dalyse yra nurodyti skirtingi civilinio ieškinio, priteisto nukentėjusiajai D. B. neturtinei žalai atlyginti, dydžiai.

Įvykio metu buvo sužalota jo žmona ir pastarąją apeliantas gynė nuo E. B. agresyvių veiksmų, todėl jo suduotas nukentėjusiajam vienintelis smūgis turi būti vertinamas pagal BK 28 str. nuostatas.

Apibūdindamas nukentėjusiojo asmenines savybes, jo gyvenimo būdą, santykius su aplinkiniais ir šeimos nariais, teigia, kad civiliniai ieškiniai priteisti nepagrįstai. Be to, jų dydžiai yra per dideli ir byloje nėra duomenų, kad nukentėjusiosios O.A.B. sveikatos pablogėjimas yra susijęs su nukentėjusiojo mirtimi.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės O.A. B., D. B. ir K. B. atsikirtimu į nuteistojo B. K. ir nuteistojo G. B. gynėjo apeliacinius skundus prašo šiuos skundus atmesti, o apygardos teismo nuosprendį palikti nepakeistą.

Liudytojų A. K. ir G.E. B. parodymai yra nenuoseklūs, prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms ir jais siekiama tik sušvelninti nuteistųjų baudžiamąją atsakomybę.

Atsikirtime išdėstomi nuteistųjų B. K. ir G. B., liudytojų G.E.B. ir A. K. parodymai bei pažymima, kad šie parodymai prieštarauja vieni kitiems bei įvykio vietos apžiūros metu užfiksuotiems duomenims.

Teisme paminėtų liudytojų iškelta bei apeliaciniuose skunduose pakartota versija apie neva nusikalstamą ir agresyvų E. B. elgesį įvykio metu yra melaginga ir neatitinka bylos faktinių aplinkybių. Apibūdinant B. K. charakterio savybes, teigiama, kad šis nuteistasis, smurtaudamas prieš nukentėjusįjį, galėjo būti žymiai aktyvesnis, nei teigiama šio nuteistojo apeliaciniame skunde. Be to, nuteistųjų apeliacinių skundų teiginiai apie E. B. gyvenimo būdą ir santykius su artimaisiais yra melagingi ir neatitinkantys tikrovės.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus patenkinti, o prokuroras, nukentėjusiųjų atstovė pagal įstatymą bei nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovių atstovė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nuteisė B. K. ir G. B. už E. B. tyčinį nužudymą.

Apeliacinių skundų argumentai pirmosios instancijos teismo išvadų dėl nuteistųjų kaltės pagal BK 129 str. 1 d., šios veikos juridinio įvertinimo ir tyčios turinio nepaneigia.

Nuteistasis B. K. apeliaciniame skunde neneigia, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytu laiku ir aplinkybėmis sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam E. B., tačiau tai darė gindamas savo žmoną A. K. nuo E. B. ir šis smūgis negalėjo būti nukentėjusiojo mirties priežastimi.

Nuteistojo G. B. gynėjas skunde nurodo, kad teismo medicinos specialisto išvadoje nurodytus sužalojimus nukentėjusysis pasidarė pats, o skundžiamo nuosprendžio išvada dėl bendrininkavimo yra nepagrįsta, nes jo ginamasis su nuteistuoju B. K. nesitarė užpulti nukentėjusiojo.

Šie apeliantų teiginiai neatitinka faktinių bylos aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmestini.

Kartu kolegija pažymi, kad gynėjas apeliaciniame skunde nurodo neteisingus duomenis arba siekia suklaidinti teismą, nes pirmosios instancijos baigiamajame akte nėra konstatuota, jog abu nuteistieji pripažįstami bendrininkais dėl to, kad jie „tarėsi užpulti“ nukentėjusįjį.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad pagal BK 129 str. 1 d. atsako tas, kas nužudė kitą žmogų, t. y. tyčia neteisėtai atėmė kito žmogaus gyvybę. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Nustatant priežastinį ryšį turi būti atsižvelgta į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga mirčiai kilti (be jos ši nekiltų), ar mirtis buvo dėsninga ir numatoma veikos pasekmė. Jei nukentėjusiojo mirties priežastis yra kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui (kasacinės nutartys Nr. 2K-381/2011, 2K-P-247/2009).

Pažymėtina ir tai, kad kelių asmenų veika, sukėlusi kito žmogaus mirtį, gali būti kvalifikuojama kaip nužudymas tik esant bendrininkavimo nužudyti kitą žmogų požymiams. Nužudymas yra padarytas bendrininkaujant, kai darant šį nusikaltimą tyčia bendrai dalyvauja du ar daugiau tarpusavyje susitarusių, sulaukusių amžiaus, nuo kurio asmuo trauktinas baudžiamojon atsakomybėn, asmenų. Susitarimas nužudyti kitą žmogų gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais, ir įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t.y. iki tol, kol nusikaltimas dar nėra baigtas. Esant susitarimui nužudyti, visi bendrininkai, nepriklausomai nuo to, kokius veiksmus kiekvienas iš jų padarė, atsako pagal vieną BK specialiosios dalies straipsnį. Kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai (bendravykdytojai). Be to, pagal susiformavusią teismų praktiką nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Jeigu smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 str. atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys. Jeigu nukentėjusiojo mirtį sukelia vienas ar keli padaryti sužalojimai, bet nustatyta, kad smurtą naudojo keli asmenys, o smurto pobūdis ir intensyvumas rodo tyčią nužudyti arba neapibrėžtą tyčią, kuri apima ir gyvybės atėmimą, tai pagal BK 129 str. taip pat atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese (kasacinės nutartys Nr. 2K-366/2011, 2K-145/2011, 2K-7-156/2010).

Iš teismo medicinos specialisto išvadų Nr. M 150/09 (05), M 150a/09 (05), M 150b/09 (05) ir M 150c/09/10 (05) matyti, kad E. B. nustatyta 18 kūno sužalojimų, iš kurių 5 – mirtį lėmę trauminiai poveikiai padaryti į galvą, ir nukentėjusiojo mirtis įvyko nuo šių sužalojimų į galvą visumos, nesant galimybės išskirti kurio nors konkretaus trauminio poveikio. Vertinant sužalojimų pobūdį ir vietą (odos nubrozdinimas ir kraujosruva pakaušio kairėje srityje, kraujo išsiliejimai po minkštaisiais galvos smegenų dangalais ryškesni dešiniajame pusrutulyje), leidžia teigti, jog labiausiai tikėtina, kad po smūgių į veidą kietais bukais ribotą paviršių turinčiais daiktais, E. B. griuvo ir pakaušiu atsitrenkė į platų plokščią paviršių turinčius daiktus. Visi sužalojimai padaryti vienu metu ir dalį jų (kraujosruvas krūtinės ląstoje ir dešinėje šlaunyje) E. B. galėjo pasidaryti ir griūdamas ant kibiro šono (1 t. 32-34, 36, 38, 41 b. l.).

Apeliacinės instancijos teismas, atlikdamas įrodymų tyrimą ir patenkindamas nuteistojo G.B. gynėjo prašymą, apklausė teismo medicinos specialistą, kuris patvirtino paminėtas išvadas bei išsamiai atsakė į apelianto klausimus. Specialistas paaiškino, kad maža tikimybė, jog atsitrenkus į akmenis galima būtų padaryti sužalojimą pakaušio centre. Taip pat yra mažai tikėtina, jog 4x5 cm dydžio kraujosruva galėjo būti padaryta atsitrenkus į kibiro kraštą ar kibiro tvirtinimo lanko ąselę, tai turėtų būti daiktas turintis ribotą paviršių. Specialistas neatmetė galimybės, kad toks sužalojimas galėtų būti padarytas griūnant koridoriuje ant medinio slenksčio.

Taigi, priešingai nei mano gynėjas, paminėtos teismo medicinos specialisto išvados ir jo paaiškinimai yra aiškūs ir motyvuoti. Kolegija neturi jokio pagrindo abejoti šiais bylos duomenimis. Tai, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis teismo medicinos specialisto išvadomis, priėmė B. K. ir G. B. nepalankų sprendimą, neduoda jokio pagrindo abejoti jų teisingumu ir (ar) jas pateikusių specialistų kompetencija. Pažymėtina ir tai, kad nei nuteistieji, nei jų gynėjai viso proceso nepateikė prašymo atlikti BPK 286 str. nurodytus veiksmus ir nei vienas proceso dalyvis nepareiškė nušalinimų teisme apklaustam specialistui.

Kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo metu pirmosios apklausos metu duotų nuteistojo B. K. parodymų, jis pripažino du smūgius, suduotus išgertuvių metu nukentėjusiajam E. B. į sprandą, ir nurodė, jog G. B. sudavė tris smūgius E. B. į veidą ir nosį. Nuo pastarųjų smūgių nukentėjusysis nugriuvo ant grindų (1 t. 165-167). Tačiau papildomai apklaustas B. K. nurodė sudavęs tik vieną smūgį E. B. į sprandą, o G. B. grumdamasis su nukentėjusiuoju sudavė pastarajam ne mažiau kaip keturis smūgius (2 t. 24-29 b. l.). Parodymų patikrinimo metu jis nurodė, kad sudavė E. B. vieną kartą kumščiu į sprandą, o G. B. pastarajam sudavė 2-3 smūgius (2 t. 11-18 b. l.). Akistatos metu su nuteistuoju G. B. nurodė, kad jis (B. K.) pirmasis sudavė smūgį nukentėjusiajam į sprandą, o G. B. sudavė koja smūgį ant grindų gulinčiam E. B. į šoną (2 t. 103-105 b. l.).

Pirmosios instancijos teismo posėdžiuose, sprendžiant klausimus dėl kardomosios priemonės paskyrimo ir jos termino pratęsimo, jis patvirtino analogišką savo veiksmų apimtį, tačiau nurodė, kad G. B. sudavė 3-4 smūgius nukentėjusiajam ir pastarąjį nugriuvusį ant grindų spardė kojomis (1 t. 170-172, 198-200 b. l.).

Teisiamojo posėdžio metu B. K. paaiškino, kad jis E. B. tik „trinktelėjo per petį“ vieną kartą, o G. B. du kartus įspyrė gulinčiam ant grindų nukentėjusiajam, kuriam iš nosies bėgo kraujas (3 t. 58-59 b. l.).

Apeliacinės instancijos teisme jis vėl pripažino, kad sudavė vieną smūgį E. B. į sprandą, bei matė kaip pastarasis “susikabino“ su G. B., o šis nugriuvusiam ant grindų nukentėjusiajam sudavė koją vieną smūgį (3 t. 142-143 b. l.).

Taigi, priešingai nei savo apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis B. K., jo parodymai viso proceso metu buvo nenuoseklūs.

Tas pats pasakytina ir apie nuteistojo G. B. bei liudytojos A. K. parodymus. Viso proceso metu jie nurodė itin skirtingas įvykio aplinkybes - tiek apie smurtinių veiksmų intensyvumą ir jų apimtį, tiek apie juos atlikusius asmenis.

Nuteistasis G. B. ikiteisminio tyrimo metu pripažino išgertuvių metu sudavęs smūgį E. B. į nosį, po ko šis pargriuvo ir pargriuvusiam jis dar kartą sudavė du kartus į veidą, dėl ko nukentėjusiajam iš nosies pradėjo bėgti kraujas. Šios apklausos metu jis nurodė, kad B. K. smurto prieš E. B. nevartojo (2 t. 50-52 b. l.). Papildomos apklausos metu jis jau pripažino sudavęs tik vieną smūgį nukentėjusiajam į nosį, dėl ko pradėjo bėgti kraujas, o B. K. “<...šoko ant B., jie mosikavosi rankomis, buvo susikabinę, vienas kitam smūgiavo...>“ (2 t. 94-97 b. l.). Parodymų patikrinimo vietoje metu jis taip pat pripažino sudavęs E. B. į nosį tik vieną smūgį (2 t. 88-92 b. l.).

Apygardos teismo posėdyje, sprendžiant klausimus dėl kardomosios priemonės skyrimo ir jos pratęsimo, jis nurodė, kad sudavė tik vieną smūgį nukentėjusiajam į nosį bei jį pargriovė ant grindų. Taip pat paaiškino, kad ir B. K. vartojo smurtą prieš nukentėjusįjį „<... B. K. šėrė B....>“, „<...K. ir B. susimušė, aš juos tik skyriau...>“, „<... jie pradėjo muštis...>“, „<...K. puolė B., tada ir prasidėjo...>“ (2 t. 55-57, 75-77 b. l.).

Teisiamojo posėdžio metu šis nuteistasis parodė, kad B. K. sudavė keletą smūgių E. B. į galvos sritį, po ko pastarieji „<...abu pradėjo mosikuotis rankomis...>“ ir sudavė vienas kitam smūgius. Taip pat pripažino, jog ir jis ranka sudavė vieną smūgį E. B. į veidą ir abu susikibę nugriuvo ant grindų (t. 3, b. l. 60-62).

Apeliacinės instancijos teisme šis nuteistasis paaiškino, jog sudavė vieną smūgį E. B., ir neneigė, kad galėjo suduoti ir daugiau smūgių, bei nurodė, jog jie abu buvo nuvirtę ant grindų. Be to, nukentėjusiajam į galvą pirmasis sudavė vieną smūgį B. K., tada šie pradėjo muštis ir B. K. sudavė tris kartus nukentėjusiajam į veidą. Be to, įvykio metu E. B. nebuvo nugriuvęs ant kibirų (3 t. 143-144 b. l.).

Taigi, iš šių parodymų visumos seka, kad nuteistieji visgi pripažino vartoję smurtą prieš nukentėjusįjį. B. K. tvirtina, kad jis taip elgėsi gindamas savo žmoną A. K. nuo agresyvaus E. B. elgesio. Tačiau šis apelianto teiginys neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Kaip matyti iš liudytojos A. K. parodymų, išgertuvių metu konfliktas prasidėjo nuo E. B. priekabiavimo prie jos. Nukentėjusysis jai sudavė smūgį į veidą. B. K. puolė juos skirti ir ji išbėgo iš kambario. Ji taip pat matė kaip ant grindų gulintį E. B. kojomis spardė G. B., o B. K. smurto nevartojo (1 t. 53-54 b. l.). Vėlesnių apklausų metu ji paaiškino, kad G. B. sudavė tris smūgius koja E. B. į veidą, kad šiam iš nosies labai bėgo kraujas. Be to, kai jai sudavė smūgį E. B., ji pargriuvo, atsistojo ir pamatė, kad virtuvėje buvę visi trys vyrai – B. K., G. B. ir E. B., grumiasi. Netrukus pastebėjo, kad ant grindų gulinčiam E.B. G.B. sudavė du smūgius kojomis į galvos sritį. Tuo metu G.E.B. sėdėjo už stalo virtuvėje (1 t. 55-57, 60-62 b. l.). Vėlesniuose procesiniuose veiksmuose ji parodė, kad gulinčiam ant grindų E. B. G. B. tik užsimojo suduoti ranka smūgį, bet ji nematė ar šis smūgis buvo suduotas. Tuo metu G.E.B. buvo lauke (1 t. 65-66, 67-73 b. l.). Papildomoje apklausoje ji nurodė, kad nugriuvusiam ant grindų E. B. G. B. sudavė smūgius kojomis į galvos sritį ir G.E.B. įvykio vietoje nebuvo (1 t. 74-75 b. l.).

Teisme ši liudytoja paaiškino, kad konfliktas prasidėjo po to, kai ji liepė E. B. eiti namo, o šis ėmė priekabiauti prie jos, sudavė du smūgius, suėmęs rankomis už kaklo smaugė. B. K. juos išskyrė, ji nugriuvo ant grindų. Tuo metu jos vyras sudavė vieną smūgį E. B. bei pasakė, kad jis atidarys duris ir G. B. liepė išmesti E. B.. Ji (A. K.) nubėgo į kitą kambarį. Ji matė, kad duris atidarė G. B., o jos vyras atėjo pas ją į kambarį. Netrukus išgirdo trenksmą ir bildesį, atėjusi į virtuvę, pamatė kaip ant grindų gulinčiam E.B. G.B. sudavė vieną smūgį koja į viršutinę kūno dalį. E. B. iš nosies bėgo kraujas (3 t. 50-52 b. l.).

Apeliacinės instancijos teisme ji nurodė iš esmės analogiškas smurtavimo prieš E. B. aplinkybes, kaip ir pirmosios instancijos teisme, tačiau paneigė, kad jos vyras sudavė smūgį nukentėjusiajam (3 t. 137-140 b. l.).

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į liudytojos A. K. ir nuteistojo B. K. tarpusavio santykius (yra sutuoktiniai, gyvena kartu, veda bendrą ūkį, turi vaikų) bei įvertindamas tai, kad paminėta liudytoja yra suinteresuota bylos baigtimi, pagrįstai rėmėsi tik ta jos parodymų dalimi, kuri atitinka kitus byloje esančius įrodymus.

Kitas svarbus šios bylos įrodymų šaltinis yra liudytojos G.E. B. parodymai.

Ši įvykio liudytoja parodė, kad išgertuvių metu konfliktas kilo dėl to, kad A. K. liepė eiti E.B. namo, jam atsisakius ir paėmus jai už rankos, ji sudavė vieną smūgį jam į veidą. Tada jis taip pat sudavė vieną smūgį A. K. į veidą, ir netrukus – vieną smūgį G.B.. A.K. išbėgo į kitą kambarį, o likę virtuvėje vyrai – G. B., B. K. ir E. B. pradėjo muštis. Ji matė, kad ant grindų pargriuvusiam E.B. šalia atsiklaupęs B. K. rankomis sudavė ne mažiau kaip keturis smūgius nukentėjusiajam į galvą. E. B. iš nosies pradėjo bėgti kraujas (1 t. 141-142 b. l.). Papildomos apklausos metu ji nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes, patikslindama, kad muštynių metu „<...visi trys stumdėsi, griuvo, kėlėsi, smūgiavo...>“. E. B. smūgiai buvo suduoti į galvos sritį. Be to, muštynių metu nukentėjusiajam nugriuvus ant grindų, jam dar vieną smūgį ranka sudavė B. K. (1 t. 143 b. l.).

Analogiškas aplinkybes ji nurodė ir pirmosios instancijos teisme papildomai paaiškindama, kad muštinių metu susikibę G. B. su E. B. buvo šonu nugriuvę ant kibirų. E. B. nugriuvo ant G. B.. Ji taip pat matė, kad dar prieš konfliktą E. B. buvo išėjęs į kiemą ir neišlaikęs pusiausvyros nuvirto kieme ant akmenų, bet netrukus atsistojo ir sugrįžęs į K. namus toliau girtavo (3 t. 47-49 b. l.).

Apeliacinės instancijos teisme ji nurodė tokias pačias įvykio aplinkybes, kaip ir pirmosios instancijos teisme, bei dar kartą patvirtino, kad ji matė, kaip nugriuvusiam E. B. B. K. pasilenkęs sudavė dar vieną smūgį (3 t. 140-142 b. l.).

Priešingai nei teigia apeliantai, šios liudytojos parodymai iš esmės yra nuoseklūs. Juose nurodytas aplinkybes patvirtina paminėtos teismo medicinos specialistų išvados bei paaiškinimai. Todėl kolegija neturi jokio pagrindo netikėti šiais bylos duomenimis, kurie atitinka BPK 20 str. reikalavimus.

Taigi, nuteistojo B. K. apeliacinio skundo argumentas dėl įvykio metu buvusios būtinosios ginties situacijos paneigtas. Kaip seka iš aukščiau paminėtų liudytojos A. K. parodymų, kurie šioje dalyje viso proceso buvo nuoseklūs ir kuriuos patvirtino kiti įvykio dalyviai, po E. B. suduoto jai smūgio, ji pabėgo į kitą kambarį. Nei ji, nei E. B. vienas kitam daugiau nebesudavė nei vieno smūgio, neišsakė jokių grasinimų ar įžeidžiančių žodžių. Tai reiškia, kad A. K. pasišalinus iš įvykio vietos, baigėsi ir nukentėjusiojo agresija bei fizinis smurtas prieš ją, t. y. nebeliko situacijos, kuriai esant buvo reikalinga nuteistiesiems A. K. ginti nuo E. B..

Tačiau toliau sekę aktyvūs nuteistųjų ir nukentėjusiojo veiksmai, kaip tik rodo, kad fizinį smurtą pradėjo vartoti abi pusės – smūgius vienas kitam sudavė tiek E. B., tiek ir G. B. su B. K.. Todėl tokia situacija paprasčiausiai vertintina kaip abipusės muštynės. Tokių muštynių metu abi konfliktuojančios pusės vadovaujasi agresyviais interesais ir noru pulti, o ne gintis. Muštynių metu teisė į būtinąją gintį nekyla, nes jose besiginančiųjų nėra. Tokią įstatymų, reglamentuojančių būtinosios ginties institutą, taikymo praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinės bylos Nr. 2K-30/2007, 2K-428/2008). Tuo tarpu, būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kai viena pusė nesiruošia panaudoti smurtą, bet jį vėliau panaudoja gynybos nuo pavojingo kėsinimosi metu. Taigi, nagrinėjamo įvykio metu nebebuvo vienos iš būtinų būtinosios ginties sąlygų – pavojingo kėsinimosi.

Pažymėtina ir tai, kad apeliantų nurodomos aplinkybės, kad nukentėjusysis jo mirtį sukėlusius susižalojimus pasidarė pats nugriūdamas kieme nuo akmenimis grįsto šlaito, koridoriuje, kambaryje ant kibirų ar atsitrenkiant į durų staktą, paneigta teismo medicinos specialistų išvadomis ir specialisto paaiškinimais apeliacinės instancijos teisme, liudytojos G.E. B. ir A. K. bei nuteistojo G. B. parodymais.

Todėl kolegija daro išvadą, kad byloje surinktų duomenų visetas neabejotinai patvirtina, jog skundžiamame nuosprendyje nurodytu laiku ir vietoje, išgertuvių ir abipusių muštynių metu nuteistieji sudavė ne mažiau kaip tris smūgius rankomis ir kojomis nukentėjusiajam E. B. į įvairias kūno dalis, tarp jų – į veidą ir galvos sritį, bei pastarajam padarė sužalojimus, nuo kurių, padarytų į galvą visumos nukentėjusysis mirė. Abu nuteistieji betarpiškai matė vienas kito atliekamus smurtinius veiksmus ir jiems pritarė, t. y. suvokė, kad smurtas naudojamas kelių asmenų bendrais veiksmais, suduodant nukentėjusiajam smūgius rankomis ir kojomis į įvairias, taip pat ir į gyvybiškai svarbias kūno vietas. Taigi, jie suvokė bendrai daromos veikos pavojingumą sveikatai ir gyvybei.

Priešingai nei mano apeliantai, smurtiniai B. K. ir G. B. veiksmai vertintini kaip būtina sąlyga atsirasti įstatyme numatytiems padariniams. Kolegija daro išvadą, kad bet kuris suaugęs ir gyvenimišką patirtį turintis asmuo (kolegija neabejoja, kad būtent tokie ir yra nuteistieji, įvykio metu sulaukę 46 ir 50 metų amžiaus) suvokia, kad žmogui suduodant smūgius rankomis ir kojomis į gyvybiškai svarbią kūno dalį – galvą, yra daroma veika, galinti sukelti pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdami, abu kaltininkai numatė, kad nuo tokių smūgių nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, tarp jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti.

Pažymėtina ir tai, kad nei vienas įvykio dalyvis, matydamas dėl sumušimų nebesikeliantį nuo grindų E. B., nekvietė greitosios medikų pagalbos, nesiėmė jokių priemonių ir nesuteikė nukentėjusiajam jokios pagalbos, o atvykusios B. K. dukros nebepaeinantį ir šlapią nuo apipilto vandens nukentėjusįjį be striukės ir avalynės, nunešė į automobilį, kuriuo E. B. parvežė iki šio namų, į juos jį įnešė ir paliko ten gulėti (3 t. 53, 54, 55 b. l.), o sekančią dieną B. K. namuose toliau ir vėl vyko išgertuvės (3 t. 58 b. l.).

Taigi, kolegijai nekyla jokių abejonių, kad tiek G. B., tiek B. K. suduodami smūgius E. B. į galvą, o šiam nukritus ant grindų, ir toliau prieš jį vartodami smurtą, savo sąmonėje nedetalizavo padarinių kokybinės išraiškos (sveikatos sutrikdymo ar gyvybės atėmimo) ir nesiekė nukentėjusiojo mirties. Tačiau abu nuteistieji, neabejotinai suvokdami bendrai daromos veikos pavojingumą, numatė, jog jie gali nukentėjusįjį ne tik sužaloti, bet ir atimti jam gyvybę, ir nors tokių padarinių nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Taigi, pirmosios instancijos teismas abiejų nuteistųjų bendrais veiksmais padarytą nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 129 str. 1 d., kaip nužudymą, padarytą netiesioginės tyčios kaltės forma.

Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu pirmojoje G. B. apklausoje nedalyvavo gynėjas neduoda jokio pagrindo teigti apie šio procesinio veiksmo neteisingumą ir (ar) neteisėtumą, įstatymų reikalavimų ir (ar) nuteistojo teisių pažeidimą. Iš byloje esančio teisės turėti gynėją išaiškinimo protokolo (2 t. 47 b. l.) matyti, kad įtariamasis G. B. suprato savo teises, numatytas BPK 44 str. 8 p., 50 str. ir 52 str., jomis pasinaudojo (2 t. 48 b. l.) ir po apklausos protokolo savo ranka patvirtino, kad protokolas perskaitytas ir iš jo žodžių surašytas teisingai (2 t. 50-52 b. l.).

Kartu kolegija atkreipia apelianto dėmesį, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamieji (nuteistieji) bei jų gynėjai, gali teismui tik pateikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Tai, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir liudytojų bei nuteistojo G. B. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, vertino visų bylos duomenų visete ir ne taip kaip norėtų nuteistasis ir (ar) jo gynėjas, neduoda jokio pagrindo teigti, jog skundžiamas nuosprendis neteisėtas ir (ar) nepagrįstas, o jame padarytos nepalankios nuteistajam teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Gynėjas teisingai nurodo, kad jo ginamajam G. B. nustatytas psichikos sutrikimas dėl priklausomybės sindromo alkoholiui ir dėl kurio nereikalinga skirti ambulatorinę teismo psichiatrinę ekspertizę (2 t. 130 b. l.). Tačiau, šiuo atveju, ši aplinkybė neturi reikšmės jo nusikalstamų veikų juridiniam vertinimui.

Be to, tiek nuteistasis G. B., tiek jo gynėjas susipažinę su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga, jokių pastabų dėl tokios specialisto išvados nepareiškė (2 t. 186 b. l.), o jų pateiktas prašymas nutraukti ikiteisminį tyrimą buvo išspręstas, nepažeidžiant BPK 218 str. (įstatymo redakcija galiojusi iki 2011 m. birželio 21 d.) reikalavimų (2 t. 187). Pirmosios instancijos teisme G. B. patvirtino, kad kaltinamąjį aktą gavo ir supranta kuo kaltinamas (3 t. 44, 46 b. l.). Nei kaltinamasis, nei jo gynėjas nepareiškė jokių pastabų ar prašymo perduoti bylą prokurorui dėl BPK 219 str. pažeidimų. Tokių pažeidimų nenustatė ir pirmosios instancijos teismas (3 t. 2 b. l.).

Byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 str. 1 d.), todėl kolegija neanalizuoja nuteistojo G. B. gynėjo skunde išdėstytų argumentų apie nukentėjusiojo E. B. galimai padarytas nusikalstamas veikas.

Be to, gynėjo apeliaciniame skunde akcentuojamą nukentėjusiojo elgesį, kuris, apelianto nuomone, ir buvo konflikto priežastis, pirmosios instancijos teismas pripažino nuteistųjų atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 str. 1 d. 6 p. Todėl dar kartą analizuoti tokią aplinkybę ar revizuoti paminėtą skundžiamo nuosprendžio išvadą, kolegija nemato prasmės ir neturi įstatymų leidėjo suteiktos teisės (BPK 320 str. 4 d.).

Nors nuteistasis B. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad įvykio metu jo buvęs girtumas „<...išgaravo...>“ tuo metu kai jis ruošėsi ūkyje, tačiau visi įvykio dalyviai parodė, kad tą dieną nuo pat ryto tiek G. B., tiek B. K. namuose buvo girtaujama, o akistatos metu jis pats netgi nurodė tą dieną išgerto alkoholio kiekį ir rūšį (4 „pūslės“ alaus 8 % stiprumo bei 6 buteliai 0,7 l ir 0,5 l talpos degtinės (2 t. 105 b. l.)). Teisme B. K. paaiškino, kad šerti gyvulių jis išėjo apie 16 val. ir tai truko apie 1,5 val., nors iš bylos faktinių aplinkybių nustatyta, kad konfliktas su E. B. įvyko apie 20 val. Be to, iš baudžiamojoje byloje esančio neblaivumo (girtumo) nustatymo alkoholio akto Nr. 158 matyti, kad 2009-03-28 16.05 val. B. K. nustatytas 1,92 promilių girtumas (1 t. 151 b. l.), o (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijai jis žinomas, kaip mėgstantis išgerti asmuo (2 t. 113 b. l.). Todėl kolegija daro išvadą, kad apygardos teismas girtumą pagrįstai pripažino nuteistojo B. K. atsakomybę sunkinančia aplinkybe, numatyta BK 60 str. 1 d. 9 p.

Pažymėtina, kad apygardos teismas, iš nuteistųjų B. K. ir G. B. solidariai priteisdamas nukentėjusiajai D. B. jos pareikštą civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti, aprašomojoje dalyje teisingai nustatydamas šio civilinio ieškinio dydį, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarė rašybos klaidą, nes nurodė neteisingą šio civilinio ieškinio dydį – ne 30000 Lt, bet 300000 Lt. Šis rašybos netikslumas taisytinas, nekeičiant nuosprendžio esmės, t. y. patikslinant apygardos teismo nuosprendžio rezoliucinę dalį dėl nukentėjusiajai D. B. priteistino civilinio ieškinio dydžio neturtinei žalai atlyginti.

Analogiški rašybos apsirikimai padaryti ir skundžiamo nuosprendžio įžanginėje dalyje nurodant nuteistojo pavardę ne „G. B.“, o „G. B.“, bei aprašomosios dalies 6 lape nurodant nukentėjusiosios pavardę ne „D. B.“, bet „D. K.“. Šie rašybos netikslumai taisytini, nekeičiant nuosprendžio esmės, t. y. patikslinant apygardos teismo nuosprendžio įžanginę ir aprašomąją dalis dėl nuteistojo G. B. ir nukentėjusiosios D. B. pavardžių.

Kolegija sutinka su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais argumentais dėl nukentėjusiųjų civilinių ieškinių turtinei ir neturtinei žalai atlyginti priteisimo, todėl dar kartą plačiau jų neaptaria. Priešingai nei teigia nuteistasis B. K., byloje yra medicininiai dokumentai (1 t. 98, 102, 111 b. l., 3 t. 33-34 b. l.), patvirtinantys nukentėjusiosios O.A. B. sveikatos pablogėjimą būtent po jos sūnaus smurtinės mirties. Be to, nei nuteistasis B. K., nei jo gynėjas neprieštaravo ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimo pripažinti O.A. B. nukentėjusiąja (1 t. 45 b. l. ). Pirmosios instancijos teisme gynėjas sutiko su nukentėjusiosios patikslintu (sumažintu) civiliniu ieškiniu (3 t., 31-32, 65 b. l.), o nuteistasis nepripažino pareikšto civilinio ieškinio dėl gydymo išlaidų (3 t. 64 b. l.). Žemesnės instancijos teismas, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, teisingai nustatė neturtinės žalos dydžius bei pagrįstai iš abiejų nuteistųjų solidariai priteisė skundžiamame nuosprendyje nurodytas pinigines satisfakcijas. Baudžiamojo proceso ir (ar) civilinės teisės normos, reglamentuojančios neturtinės žalos dydžio nustatymą, nuostatos nepažeistos. Toks sprendimas neprieštarauja susiformavusiai teismų praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-621/2007, 2K-365/2010, 2K-427/2010).

Apeliantai pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies dėl abejiems nuteistiesiems paskirtos bausmės neginčija, todėl nuosprendis šioje dalyje nerevizuojamas (BPK 320 str. 3 d.).

Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti apeliacinių skundų pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo G. B. gynėjo J. S. ir nuteistojo B. K. apeliacinius skundus atmesti.

Ištaisyti Panevėžio apygardos teismo 2011 m. sausio 14 d. nuosprendžio įžanginėje, aprašomojoje ir rezoliucinėje dalyse padarytus rašybos netikslumus, nustatant, kad nuteistasis yra G. B., o ne G. B., nukentėjusioji yra D. B., o ne D. K. ir kad iš nuteistųjų B. K. ir G. B. solidariai priteistina nukentėjusiajai D. B. 30000 Lt, o ne 300000 Lt.