- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-12-19
- Bylos Nr.
- e2A-1446-230/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-13-3-00040-2018-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolia Indreikienė, Virginija Lozoraitytė, Tomas Romeika
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Muldaigis“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „AVI valda“
- Kategorijos
- 2.4.1.4Valdymo gynimas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolios Indreikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Lozoraitytės, Tomo Romeikos,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Muldaigis“ apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2018 m. gegužės 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „AVI valda“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Muldaigis“ dėl iškeldinimo iš negyvenamųjų patalpų, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų ieškovės pusėje – akcinė bendrovė Šiaulių bankas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „AVI valda“ ieškinyje teismo prašė iškeldinti atsakovę UAB „Muldaigis“ iš negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad atsakovė patalpas nuomojo iš BUAB „Skirnuva“, nuomos terminas buvo nustatytas iki patalpų pardavimo arba perdavimo įkaito turėtojui BUAB „Skirnuva“ bankroto proceso metu. BUAB „Skirnuva“ 2017 m. spalio 6 d. pranešimu dėl negyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių nutraukimo informavo atsakovę, kad patalpas perduoda įkaito davėjui AB „Šiaulių bankas“, nuo 2017 m. lapkričio 1 d. visos BUAB „Skirnuva“ su nuomininkais sudarytos negyvenamųjų patalpų nuomos sutartys bus laikomos pasibaigusios. Ieškovė su trečiuoju asmeniu AB „Šiaulių bankas“ 2017 m. lapkričio 7 d. sudarė patalpų nuomos sutartį, nuomos termino pradžia 2017 m. lapkričio 7 d. Apie sudarytą nuomos sutartį trečiasis asmuo informavo atsakovę 2017 m. lapkričio 8 d. raštu. Ieškovė 2017 m. lapkričio 16 d. raštu paragino atsakovę ne vėliau kaip iki 2017 m. lapkričio 22 d. atlaisvinti patalpas, 2017 m. lapkričio 30 d. raštu pakartotinai reikalavo nedelsiant atlaisvinti patalpas arba pateikti dokumentus, kurie galėtų patvirtinti neteisėtai užimamų patalpų teisėtumą. Atsakovė dokumentų nepateikė, patalpų neatlaisvino, tokiu būdu pažeisdama ieškovės, kaip patalpų teisėtos valdytojos nuomos sutarties pagrindu, teises bei teisėtus interesus.
2. Atsakovė UAB „Muldaigis“ su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad ieškovė kreipėsi į teismą neturėdama reikalavimo teisės atsakovės atžvilgiu. Ieškovė nėra patalpų savininkė, jos nuosavybės teise priklauso trečiajam asmeniui, o ieškovės valdymo teisė nėra patvirtinta. Nekilnojamojo turto valdymo teisės suteikimas/perleidimas ieškovei nėra tinkamai įformintas ir registruotas viešame registre, be kita ko, nėra pateikta notariškai patvirtinto susitarimo dėl valdymo teisių suteikimo/perleidimo į daiktą. Nesant susitarimo dėl valdymo teisių suteikimo/perleidimo viešo registravimo fakto, jis negali būti panaudojamas prieš trečiuosius asmenis. Reikalavimas iškeldinti iš patalpų yra susijęs su objekto savininko teisių pažeidimu, nesusijusiu su valdymo netekimu, todėl turi būti įrodyta, kad besikreipiantis asmuo yra turto savininkas ir jo teisės yra pažeistos. Pasikeitus objekto savininkui, nuomos sutartys tomis pačiomis sąlygomis buvo sudarytos su visais patalpų nuomininkais, su subnuomotuoju ieškove, išskyrus atsakovę. Pasikeitus patalpų savininkui, atsakovė norą naudotis patalpų nuoma buvo išreiškusi, mėnesinius nuomos mokesčio mokėjimus vykdė ieškovei kaip subnuomotojui. Ieškovė be jokio pagrindo ir/ar išskirtinio teisėto tikslo apribojo atsakovei teisę tęsti nuomą ginčo patalpose.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmai 2018 m. gegužės 2 d. sprendimu ieškinį tenkino, iškeldino atsakovę UAB „Muldaigis“ iš negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), nustatė 1 mėnesio terminą sprendimo įvykdymui, t. y. atsakovės UAB „Muldaigis“ išsikėlimui su priklausančiais daiktais iš negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), nustatė, kad atsakovei UAB „Muldaigis“ su priklausančiais daiktais neišsikėlus iš negyvenamųjų patalpų per 1 mėnesį nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos, skaičiuojama 30 Eur bauda už kiekvieną uždelstą dieną iki išsikėlimo ieškovės UAB „AVI valda“ naudai, priteisė iš atsakovės UAB „Muldaigis“ ieškovės UAB „AVI valda“ naudai bylinėjimosi išlaidas – 75 Eur žyminį mokestį, 870 Eur išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti, o valstybei 5,91 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.
4. Teismas nustatė, kad BUAB „Skirnuva“ ir atsakovė 2015 m. lapkričio 9 d. sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, nuomos terminas – iki turto pardavimo arba perdavimo įkaito turėtojui BUAB „Skirnuva“ bankroto procedūros metu. 2017 m. spalio 27 d. patalpas įgijo trečiasis asmuo AB „Šiaulių bankas“. Patalpų nuomininkai buvo informuoti apie nuomos sutarčių pasibaigimą nuo 2017 m. lapkričio 1 d. Ieškovė ir trečiasis asmuo 2017 m. lapkričio 7 d. sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį. Apie sudarytą nuomos sutartį ir galimybę subnuomoti buvo informuoti nuomininkai. Atsakovei UAB „Muldaigis“ nesudarius subnuomos sutarties, ieškovė pareikalavo išsikelti iš neteisėtai užimamų negyvenamųjų patalpų, tačiau atsakovė geranoriškai iš negyvenamųjų patalpų neišsikraustė.
5. Teismas pažymėjo, kad ginčo patalpos nuosavybės teise priklauso trečiajam asmeniui, o patalpų nuomos sutarties pagrindu buvo laikinai perduotos valdyti ir naudoti ieškovei. Nuomos sutartis įsigalioja nuo sutarties pasirašymo ir nuo šio momento šalims sukuria teises ir pareigas, o faktinis daikto perdavimas nėra reikšmingas. Taigi, teismo vertinimu, atsakovės teiginiai, kad ieškovė negali būti teisėtas valdytojas dėl faktinio patalpų neperdavimo, atmestini kaip nepagrįsti. Atsižvelgdamas į tai, teismas laikė, kad ieškovė yra paskutinė ginčo patalpų valdytoja.
6. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovės ir trečiojo asmens sudaryta nuomos sutartis iki kreipimosi į teismą nebuvo registruota Nekilnojamojo turto registre, sutarties sudarymo faktas nebuvo išviešintas. Tačiau, ieškovės atstovo teigimu, atsakovei nuomos sutarties sudarymo faktas buvo žinomas, apie tai ji ne kartą informuota raštu, raginta išsikelti ir atlaisvinti ginčo patalpas geruoju. Nors teisinės registracijos išviešinimas yra reikšmingas trečiųjų asmenų atžvilgiu, tačiau teisė gina tik sąžiningus asmenis, todėl ginčas spręstinas sąžiningumo kontekste. Pagal atsakovės ir BUAB „Skirnuva“ sudarytos nuomos sutarties 2.2.6. punktą nuomininkas (atsakovė) įsipareigojo pasibaigus nuomos sutarčiai ar ją nutraukus prieš laiką, nuomos objektą perduoti nuomotojui. Duomenų apie patalpų perdavimą po nuomos sutarties pasibaigimo nėra. Atsakovės atstovas patvirtino, kad po nuomos sutarties termino pasibaigimo, t. y. po 2017 m. lapkričio 1 d., patalpomis naudojosi be jokio teisinio pagrindo, patalpų perdavimo pagal sutartį neorganizavo, tikėjosi, kad subnuomos patalpas toliau. Ketinimus subnuomoti patalpas patvirtinančių įrodymų bylos nagrinėjimo metu atsakovės atstovai nepateikė, derybos tarp ieškovės ir atsakovės dėl subnuomos nevyko. Todėl teismas sprendė, kad atsakovės atstovai, kaip verslininkai, nesielgė taip, kaip turėtų elgtis sąžininga, atidi ir rūpestinga civilinių teisinių santykių šalis, kuriai neabejotinai turi būti žinomos ir suprantamos sutarties pasibaigimo pasekmės, todėl turėtų prisiimti tokio elgesio galimus neigiamus padarinius. Aplinkybė, kad ieškovė, kaip naujoji ginčo patalpų nuomininkė, sudarinėjo subnuomos sutartis su kitais nuomininkais, nepateisina atsakovės pasyvaus elgesio. Atsakovės nesąžiningumas eliminuoja galimybę pasitelkti ieškovės ir trečiojo asmens sudarytos nuomos sutarties neišviešinimo faktą teisinei gynybai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
7. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Muldaigis“ prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2018 m. gegužės 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Teismas neteisingai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, nepagrįstai atmetė atsakovės argumentus, kad ieškovė šioje byloje negali ir neturi teisės reikšti ieškinio dėl iškeldinimo, kad tokią teisę turi tik patalpų savininkas, o jei savininkas (trečiasis asmuo AB „Šiaulių bankas“) nesiima veiksmų iškeldinti asmenį, tuomet ieškovė (nuomininkė) privalo reikšti pretenzijas patalpų savininkui. Apeliantės nuomone, tai patvirtina ir teismų praktika, o konkrečiai Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1422-436/2014, kurioje padaryta išvada, kad ieškovė – nuomininkė, gindama savo valdymo teisę, neturi teisės reikalauti iškeldinti iš jai išnuomotų patalpų asmenis, jei pastarieji patalpas užėmė ir jas valdė dar iki nuomos sutarties sudarymo ir ieškovei apie tai buvo žinoma, o patalpų savininkas nesiėmė jokių veiksmų tuos asmenis iškeldinti.
1.2. Teismas nagrinėdamas šią bylą ir atsižvelgdamas į atsakovės pastebėjimus, kad ieškinys yra pareikštas neturinčio teisės jį paduoti asmens, privalėjo trečiajam asmeniui AB „Šiaulių bankas“ pasiūlyti tapti bendraieškiu byloje, o pastarajam atsisakius tą padaryti, ieškovės ieškinį atmesti.
1.3. Teismas nepagrįstai atmetė atsakovės argumentus, jog svarbi ir reikšminga šioje byloje ta aplinkybė, kad ieškovas išsinuomojo jau užimtas ir kitų asmenų (šiuo atveju atsakovės) valdomas patalpas ir apie tai ieškovė sutarties sudarymo metu žinojo.
1.4. Daikto valdymo faktą galima pripažinti tuomet, kai asmuo faktiškai tą daiktą turi, tačiau nagrinėjamu atveju ieškovė ginčo patalpų niekada neturėjo ir niekada jų nevaldė, nes ieškovė išsinuomojo atsakovės užimtas ir valdomas patalpas. Atsakovė neginčija to fakto, kad, jei ieškovė būtų išsinuomojusi laisvas patalpas, tuomet pagal nuomos sutartį ieškovė įgytų valdymo teisę ir taptų patalpų valdytoja, taip įgytų teises ginti valdymą ieškinyje nurodytais pagrindais nuo trečiųjų asmenų.
1.5. Valdymas gali būti pažeistas paimant ar bandant paimti daiktą ar trukdant valdyti daiktą tik tuo atveju, jei asmuo faktiškai tą daiktą valdo ir iš jo bandoma tą daiktą atimti, tačiau šiuo atveju to nėra, nes ginčo patalpos ieškovei niekada nebuvo faktiškai perduotos ir ieškovės patalpų valdymas niekada nebuvo prasidėjęs, taigi valdymas negalėjo būti pažeistas. Šios aplinkybės patvirtina, kad teismas skundžiamame sprendime priėjo prie neteisingos išvados, kad ieškovė yra paskutinė ginčo patalpų valdytoja.
1.6. Nekilnojamojo daikto valdymas gali atsirasti ne tik fiziškai užvaldžius daiktą, bet ir kai perduodantis valdyti nekilnojamąjį daiktą asmuo nurodo, kad daiktas perduotas, jeigu nėra jokių kliūčių patekti į tą daiktą ar kitu panašiu būdu jį fiziškai užvaldyti. Tačiau šiuo atveju valdymas atsirasti negalėjo, kadangi nors ir perduodantis valdyti nekilnojamąjį daiktą asmuo nurodo, kad daiktas perduotas, bet nėra išpildoma sąlyga „jeigu nėra jokių kliūčių patekti į tą daiktą ar kitu panašiu būdu jį fiziškai užvaldyti“. Atsakovė valdė ir tebevaldo ginčo patalpas, o tai reiškia, kad yra kliūtis patekti į patalpas ir nekilnojamo turto valdymas neatsiranda.
1.7. Skundžiamame sprendime teismas nurodė klaidingą faktą, kad neva atsakovei UAB „Muldaigis“ nesudarius subnuomos sutarties, ieškovė pareikalavo išsikelti iš neteisėtai užimamų negyvenamųjų patalpų. Tokia aplinkybė nepagrįsta, nes buvo visiškai priešinga situacija – atsakovė buvo ir yra diskriminuojama kitų nuomininkų atžvilgiu, nes visuomet norėjo tęsti veiklą ginčo patalpose atlygintinais pagrindais.
Atsiliepimas
8. Ieškovė UAB „AVI valda“ atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, paskirti atsakovei 5 000 Eur baudą, 50 procentų šios baudos skiriant (sumokant) ieškovės naudai. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Žemesnės instancijos teismas
2.1. Apeliantė nepagrįstai skunde remiasi Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1422-436/2014, kadangi minėtos bylos ir šios bylos ratio decidendi skiriasi iš esmės.
2.2. Daikto valdymas nelaikomas savarankiška daiktine teise, kai faktinis daikto turėtojas daikto valdytoju ir savininku pripažįsta kitą asmenį. Tačiau tai nereiškia, kad nuomininkas ar kitas valdytojas apskritai neturi subjektinės teisės valdyti turimą daiktą (faktiškai turėti, kontroliuoti, daryti jam fizinį poveikį ir pan.). Nors tokių asmenų valdymas pagrįstas prievoline subjektine teise, santykiuose su trečiaisiais asmenimis jie traktuotini kaip valdytojai. Šio valdymo skiriamasis požymis yra tas, kad valdymo teisė yra ne savarankiška, o išvestinė, t. y. įgyta valdytojo pagal sandorį ar kitu pagrindu iš tokio asmens, kuris turi savarankišką daiktinę teisę į tą daiktą.
2.3. Ieškovė, sudarydama nuomos sutartį su trečiuoju asmeniu – ginčo patalpų savininku, įgijo valdymo teisę ir yra teisėta patalpų valdytoja, kadangi patalpų savininkas šią teisę perdavė ieškovei, kaip nuomininkei.
Šalies argumentai
2.4. Apeliantė nepagrįstai nurodo, jog atsakovė valdė ir valdo patalpas, kas yra kliūtis patekti į patalpas, dėl ko ieškovės nekilnojamojo turto valdymas neatsirado. Kliūtys gali būti suprantamos tik kaip teisinės ir teisėtos, tokios kaip teismo sprendimu apribota savininko teisė disponuoti daiktu ir pan., o ne neteisėti atsakovės veiksmai neteisėtai ir nesąžiningai fiziškai užvaldžius ginčo patalpas.
2.5. Ginčo patalpos nuomos sutartimi, kuri yra galiojanti ir neginčijama, turinti jos šalims įstatymo galią, patalpos buvo faktiškai perduotos ieškovei (nuomininkei) kaip viso turtinio komplekso dalis. Turtinio komplekso, įskaitant ir ginčo patalpų, perdavimas taip pat įformintas turto perdavimo–priėmimo aktu. Taigi būtent ieškovė yra paskutinė teisėta ginčo patalpų valdytoja, kurios valdymas turi būti ginamas.
2.6. Atsakovė pripažino, jog ginčo patalpas ji valdo neteisėtai, t. y. be jokio teisėto pagrindo, kadangi negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, sudaryta tarp atsakovės ir BUAB „Skirnuva”, yra pasibaigusi. Taigi aplinkybė, jog egzistuoja valdymo pažeidimo faktas, yra neginčijamai nustatyta šioje byloje.
2.7. Atsakovės nesąžiningumas pasireiškė aiškiai nepagrįsto apeliacinio skundo pateikimu bei sąmoningu veikimu prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą. Taigi, esant akivaizdiems atsakovės piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis ir nesąžiningumo faktams, atsakovei skirtina bauda.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl apeliacinio skundo ribų ir ginčo esmės
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamu atveju nenustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).
10. Ginčas byloje kilo dėl valdymo teisės, atsiradusios negyvenamų patalpų nuomos sutarties pagrindu, gynimo ir teisės reikšti tokio pobūdžio reikalavimą, t. y. ar reikalavimą iškeldinti asmenis iš išnuomotų negyvenamųjų patalpų gali reikšti patalpų nuomininkas, ar tik jų savininkas.
11. Byloje nustatyta, kad BUAB „Skirnuva“ ir atsakovė UAB „Muldaigis“ 2015 m. lapkričio 9 d. sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kurioje nuomos terminas buvo nustatytas iki turto pardavimo arba perdavimo įkaito turėtojui BUAB „Skirnuva“ bankroto procedūros metu. 2017 m. spalio 27 d. patalpas įgijo įkaito turėtojas – trečiasis asmuo AB „Šiaulių bankas“. Patalpų nuomininkai buvo informuoti apie nuomos sutarčių pasibaigimą nuo 2017 m. lapkričio 1 d. Ieškovė UAB „AVI valda“ ir trečiasis asmuo AB „Šiaulių bankas“ 2017 m. lapkričio 7 d. sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį ir ieškovė pareikalavo iš atsakovės išsikelti iš neteisėtai užimamų negyvenamųjų patalpų, tačiau atsakovė geranoriškai to nepadarė, todėl ieškovė teismo prašė iškeldinti atsakovę iš ieškovės valdomų negyvenamųjų patalpų.
12. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino, kadangi sprendė, jog ieškovė, kaip patalpų nuomininkė, turi teisę reikšti reikalavimą, susijusį su jos valdymo teisės, atsiradusios nuomos sutarties pagrindu, gynimu, ir nors nuomos sutartis iki kreipimosi į teismą nebuvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre, atsakovė žinojo apie nuomos sutarties sudarymą ir jos sudarytos nuomos sutarties pasibaigimą, todėl neatlaisvinusi ir neperdavusi patalpų elgėsi nesąžiningai.
13. Atsakovė apeliaciniame skunde nesutinka su tokiomis teismo išvadomis ir laiko, kad ieškovė neturi reikalavimo teisės reikšti ieškinį dėl atsakovės iškeldinimo, nes tokią teisę turi tik patalpų savininkas. Nurodo, kad teismas neįvertino to, kad ieškovė išsinuomojo kitų asmenų (šiuo atveju atsakovės) užimtas ir valdomas patalpas, o ieškovė ginčo patalpų niekada neturėjo ir jų nevaldė, patalpos ieškovei niekada nebuvo faktiškai perduotos, todėl valdymas nebuvo prasidėjęs ir negalėjo būti pažeistas.
Dėl patalpų nuomininkės teisės reikšti reikalavimą, susijusį su valdymo gynimu
14. Ieškinys buvo grindžiamas CK 4.34 straipsnio 1 dalies ir 4.35 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kuriose nustatyta, kad kiekvienas valdytojas turi teisę ginti esamą valdymą ir atnaujinti atimtą valdymą (CK 4.34 straipsnio 1 dalis) ir kad valdymas gali būti pažeistas paimant ar bandant paimti daiktą ar jo dalį, taip pat teises į jį, arba trukdant valdyti daiktą. Ieškovė laikė, kad ji negyvenamąsias patalpas valdo nuomos sutarties pagrindu, o atsakovė ginčijo ieškovės teisę reikalauti pašalinti valdymo pažeidimus, kadangi ieškovė, atsakovės nuomone, nepripažintina negyvenamųjų patalpų valdytoja, nes ieškovei (nuomininkei) ir trečiajam asmeniui AB „Šiaulių bankas“ (nuomotojui ir patalpų savininkui) sudarant negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį ginčo patalpos buvo užimtos ir valdomos atsakovės, todėl reikalavimo teisę iškeldinti atsakovę turi tik patalpų savininkė. Tokiu būdu esminis ginčas kyla dėl aplinkybės, ar ieškovė yra ginčo negyvenamųjų patalpų valdytoja ir gali reikalauti pašalinti jos valdymo pažeidimus.
15. CK 4.22 straipsnyje daikto valdymas apibūdinamas kaip savarankiška daiktinė teisė. Tokiam valdymui būdingas faktinis daikto turėjimas turint tikslą valdyti jį kaip savą (CK 4.22 straipsnio 1 dalis). Daikto valdymas nelaikomas savarankiška daiktine teise, kai faktinis daikto turėtojas daikto valdytoju ir savininku pripažįsta kitą asmenį (CK 4.22 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovė negyvenamųjų patalpų valdytoju ir savininku pripažįsta trečiąjį asmenį AB „Šiaulių bankas“, kuris patalpas valdo nuosavybės teise. Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad ieškovė valdymo teisę yra įgijusi jos ir negyvenamųjų patalpų savininkės (trečiojo asmens AB „Šiaulių bankas“) sudarytos negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties pagrindu, ir tokia pirmosios instancijos teismo išvada atitinka teismų praktikoje suformuotas valdymo sampratą aiškinančias taisykles.
16. Lietuvos teisėje valdymo samprata turi dvi prasmes: pirma, valdymas be teisinio titulo (savarankiška daiktinė teisė); antra, titulinis valdymas – išvestinė teisė, kuri yra sudėtinė daiktinės teisės (pvz., nuosavybės teisės) dalis arba prievolės elementas (pvz., daikto nuomininko valdymo teisė). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, kai asmenų valdymas pagrįstas prievoline subjektine teise, santykiuose su trečiaisiais asmenimis jie traktuotini kaip valdytojai, o šio valdymo skiriamasis požymis yra tas, kad valdymo teisė yra ne savarankiška, o išvestinė, t. y. įgyta valdytojo pagal sandorį ar kitu pagrindu iš tokio asmens, kuris turi savarankišką daiktinę teisę į tą daiktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-385/2011). Taigi toks valdytojas turi subjektinę teisę valdyti turimą daiktą, t. y. jį faktiškai turėti, kontroliuoti, daryti jam fizinį poveikį ir pan.
17. CK 4.25 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad valdymas gali atsirasti perduodant valdymo teisę, o byloje nustatyta, kad, ieškovei su trečiuoju asmeniu sudarius negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, trečiasis asmuo, turintis nuosavybės teisę į negyvenamąsias patalpas, taigi ir teisę jas valdyti, perdavė ieškovei teisę laikinai valdyti išnuomotas patalpas (sutarties 2.1. punktas). Tai, kad ieškovė išsinuomojo negyvenamąsias patalpas, kai jos faktiškai buvo užimtos atsakovės, nepaneigia jos, kaip patalpų teisėtos valdytojos, teisių ir pareigų, o atsakovės apeliaciniame skunde nurodomas teisminis precedentas, t. y. Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1422-436/2014 padarytos tam tikros išvados nagrinėjamu atveju negali būti taikomos, kadangi nagrinėjamos bylos ir minėtos bylos, kuria remiasi atsakovė, aplinkybės skiriasi.
18. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimuose išaiškinta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo taip pat konstatuota, kad kitose bylose teismo pateikti išaiškinimai taikytini tik tuomet, kai yra tapačios arba esminių panašumų turi teisiškai reikšmingos abiejų bylų aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-186/2009 ir kt.).
19. Minėtoje byloje, kuria remiasi atsakovė, teismas yra padaręs apeliantės akcentuojamą išvadą, kad esant aplinkybėms, jog patalpų dalis buvo užimta dar iki nuomos sutarties sudarymo (tarp ieškovės, kuriai išnuomotos patalpos, ir Kauno miesto savivaldybės) ir sutarties šalims ši aplinkybė buvo žinoma, tačiau patalpų savininkė (Kauno miesto savivaldybė) savo pažeistų teisių gynimo instituto neįgyvendino, teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė (ieškovė) pagal pareikštą ieškinį dėl iškeldinimo neturi reikalavimo teisės. Tačiau tokia teismo išvada padaryta byloje esant kitoms aplinkybėms, o būtent: 1) civilinėje byloje, kuria remiasi apeliantė, buvo sprendžiamas klausimas dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų (socialinio būsto), todėl iš esmės skiriasi nustatinėtinos aplinkybės, įrodinėjimo dalykas, taip pat pažymėtina, kad, sprendžiant iškeldinimo net iš savavališkai užimtų socialinio būsto patalpų klausimą, turi būti nustatyta šalių (neteisėtai patalpas užėmusių asmenų ir patalpų savininkų) interesų pusiausvyra, o nagrinėjamu atveju – atsakovė (juridinis asmuo) keldinama iš negyvenamųjų administracinės paskirties patalpų; 2) civilinėje byloje, kuria remiasi apeliantė, buvo siekiama iškeldinti šeimą su mažamečiais vaikais, kurių interesų gynyba yra laikoma prioritetine, o šiuo atveju – bylos šalys yra juridiniai asmenys, siekiantys finansinės naudos; 3) be to, anksčiau išnagrinėtoje byloje buvo nustatyta, kad trečiasis asmuo Kauno miesto savivaldybė neprieštaravo, jog atsakovai gyventų savivaldybei nuosavybės teise priklausančioje patalpoje, o tai reiškia, jog leido atsakovams šią patalpą valdyti, ją prižiūrėti savo nuožiūra, tvarkyti, mokėti komunalinius mokesčius ir tai turi panaudos teisinių santykių tarp trečiojo asmens ir atsakovų požymių, o nagrinėjamoje byloje atsakovė neturi jokio faktinio teisėto pagrindo naudotis negyvenamosiomis patalpomis. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad ginčo atveju negalima remtis atsakovės nurodomu teismo precedentu.
20. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė ginčo nagrinėjimo metu buvo patalpų valdytoja, todėl turėjo teisę reikšti reikalavimą iškeldinti atsakovę iš jai išnuomotų patalpų. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė valdymą reglamentuojančias teisės normas, todėl nėra jokio pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti skundžiamą teismo sprendimą.
21. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip neturinčių įtakos priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, teisėjų kolegija nepasisako. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; kt.).
Dėl ieškovės prašymo skirti atsakovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis
22. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovei už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis paskirti 5 000 Eur baudą, 50 procentų iš šios baudos skiriant (sumokant) ieškovei. Nurodo, kad atsakovės nesąžiningumas pasireiškia aiškiai nepagrįsto apeliacinio skundo pateikimu bei sąmoningu veikimu prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą, kadangi pati apeliantė skunde nurodo, jog artimiausiu metu atlaisvins ginčo patalpas, o tai reiškia, kad neginčija valdymo pažeidimo fakto, pripažįsta ieškinio reikalavimus, nors procesiniuose dokumentuose deklaruoja priešingai – jog neva su ieškiniu nesutinka. Ieškovė mano, kad tokiu būdu atsakovė tik siekia išvengti bylinėjimosi išlaidų ieškovei atlyginimo.
23. Pagal CPK 95 straipsnio 1 dalies nuostatas dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pateikė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą, gali būti pripažintas piktnaudžiaujančiu savo procesinėmis teisėmis. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui.
24. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010). Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį įtvirtinta galimybė taikyti teisinę atsakomybę. Ne kiekvienas pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nesilaikymo atvejis savaime reiškia teisės pažeidimą, galintį sukelti teisinės atsakomybės priemonių, nustatytų CPK 95 straipsnyje, taikymą, t. y. ne kiekvienu atveju pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nepaisymas laikytinas teisės pažeidimu, bet tam tikrais atvejais jis gali būti įvertintas kaip netinkamas subjektinės teisės įgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2013).
25. Teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, kad paduodama apeliacinį skundą atsakovė šia savo teise naudojosi ne pagal jos paskirtį. Nors atsakovės apeliacinis skundas netenkintas, tačiau apeliantė nuosekliai laikėsi tos pačios pozicijos tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, t. y. kad ieškovė neturi reikalavimo teisės, o tai, kad ji apeliaciniame skunde nurodė, jog artimiausiu laiku atlaisvins ginčo patalpas, nepatvirtina ieškovės nurodomos aplinkybės, jog tokiu būdu ji visą laiką faktiškai pripažino ir pripažįsta ieškinį, o reikšdama nesutikimą su ieškiniu tik siekė išvengti bylinėjimosi išlaidų ieškovei atlyginimo. Vien ši aplinkybė (ketinimas išsikelti iš ginčo patalpų) betarpiškai nepatvirtina atsakovės nesąžiningumo bylos nagrinėjimo metu ar jos siekimo kokių nors neteisėtų tikslų, byloje nenustatyta, dėl kokių priežasčių atsakovė nusprendė išsikelti. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad byloje nepateikta jokių kitų įrodymų, kurie patvirtintų, kad atsakovė paduodama apeliacinį skundą piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis ar sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą, nėra jokio pagrindo skirti jai baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
26. Apeliacinio skundo netenkinus, atsakovės turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos, o ieškovės prašymas priteisti jai iš atsakovės jos atstovavimo išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme, tenkinamas – ieškovei priteistinos 847 Eur atstovavimo išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1-3 dalys). Taip pat iš atsakovės priteistinos 4,20 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidos valstybei.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2018 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Muldaigis“ (įmonės kodas 303517041) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „AVI valda“ (įmonės kodas 300529946) 847 Eur atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme, o valstybei 4,20 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidas.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.