Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

4. Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K nuo 2018 m. gegužės 31 d. iki 2018 m. lapkričio 23 d.

5. Ginčas kilo dėl 1 500,00 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo.

6. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinės žalos dėl to, kad jis Lukiškių TI-K buvo laikomas teisės aktų reikalavimus neatitinkančiomis sąlygomis – buvo pažeistas privatumas dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo.

7. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).

8.1. Remiantis teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas su panašiu reikalavimu (dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo) jau buvo kreipęsis į teismą. Administracinėje byloje Nr. I-4852-208/2018 (I-847-208/2019, teisminio proceso Nr. 3-61-3-03381-2018-9) buvo išnagrinėtas jo reikalavimas dėl galimų pažiedimų už laikotarpį nuo 2018 m. balandžio 30 d. iki 2018 m. spalio 3 d. Šioje byloje teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą. Šis teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs, dėl jo yra paduotas apeliacinis skundas (administracinė byla Nr. A-1223-492/2020). Vis gi minėtoje byloje pareiškėjas faktiniu žalos kilimo pagrindu nurodė tai, kad dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo jis buvo trikdomas būnant kameroje ne sanitariniame mazge (sklido nemalonūs garsai, buvo netinkama garso izoliacija). Šioje byloje pareiškėjas žalos kilimą sieja su privatumo trūkumu būnant sanitariniame mazge, taigi reikalavimo pagrindas nėra tapatus. Todėl nėra pagrindo nutraukti administracinę bylą šioje dalyje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 103 straipsnio 2 punkte nurodytu pagrindu.

8.2. Remiantis teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad pareiškėjo reikalavimas dėl privatumo už laikotarpį nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 21 d. buvo išnagrinėtas administracinėje byloje Nr. I-3001-473/2019 ir iš dalies patenkintas, o dalyje dėl laikotarpio nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2018 m. spalio 3 d. byla nutraukta. Minėtoje byloje pareiškėjas rėmėsi privatumo trūkumu naudojantis sanitariniu mazgu, sprendimas minėtoje byloje yra įsiteisėjęs, todėl ši byla dalyje dėl pareiškėjo reikalavimų už laikotarpį nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 23 d. nutrauktina ABTĮ 103 straipsnio 2 punkto pagrindu (yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu).

9. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.

Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

10. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04).

13. Kaip nurodė atsakovės atstovas, pareiškėjo gyvenamosiose kamerose buvo įrengta sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, sanitarinio mazgo patalpa nuo likusio kameros ploto atitverta 1,5 m sienele. Atsakovės atstovas nurodė, kad gerinant suimtųjų (nuteistųjų) kalinimo sąlygas, asmens privatumui užtikrinti papildomai kamerose įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos (b. l. 30).

Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjas buvo kalinamas vienas arba kartu su dar vienu asmeniu. Lukiškių TI-K atsiliepimo duomenimis ir šioje byloje pateiktais rašytiniais įrodymais (b. l. 26-32), nustatyta, kad pareiškėjas: 2018 m. gegužės 31 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 124 (plotas – 7,31 kv. m), tą dieną buvo laikomas vienas; 2018 m. birželio 1 d. perkeltas į kamerą Nr. 328 (plotas – 7,57 kv. m) ir joje iki 2018 m. liepos 20 d. buvo laikomas vienas arba su dar vienu asmeniu; 2018 m. liepos 21 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 122 (plotas – 7,38 kv. m) ir laikomas joje iki 2018 m. liepos 22 d. vienas; 2018 m. liepos 23 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 137 (plotas – 7,75 kv. m) ir joje buvo laikomas vienas iki 2016 m. birželio 13 d.; 2016 birželio 14 d. buvo perkeltas į kamerą Nr.68 (plotas – 7,94 kv. m) ir joje buvo laikomas iki 2018 m. liepos 24 d. vienas arba su kitu asmeniu; 2018 m. liepos 25 d. išvyko į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, iš kurios grįžo 2018 m. liepos 27 d., ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 107 (plotas – 7,38 kv. m), kurioje buvo laikomas vienas. Vėliau perkeltas į kamerą Nr. 330 (plotas – 7,52 kv. m), kurioje tą dieną taip pat buvo laikomas vienas. Pareiškėjas minėtoje kameroje buvo laikomas iki 2018 m. rugsėjo 23 d. vienas arba su dar vienu asmeniu; 2018 m. rugsėjo 24 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 324 (plotas – 7,68 kv. m), kurioje buvo laikomas iki 2018 m. spalio 3 d. vienas arba su dar vienu asmeniu. Pažymėtina, jog pareiškėjui teko nuo 3,76 kv. m (2018 m. liepos 27 d., kamera Nr. 330) iki 7,75 kv. m (2018 m. liepos 23 d., kamera Nr. 137).

14. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kaliniams reikiamo privatumo ir vertintinas kaip papildomas (komuliatyvus) veiksnys vertinant, ar kalinimo sąlygos nėra kankinančios (žr. pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją). EŽTT yra priminęs, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, 78 p. ir 2 Bendrasis pranešimas [CPT/Inf (92) 3], 49 p.). Pastebėtina, kad tokiu būdu teisminėje praktikoje yra akcentuojamas privatumo trūkumas dėl kitų kalinių buvimo. Šiuo atveju svarbu, kad byloje nėra duomenų (pats pareiškėjas savo skunde taip pat nenurodė), kad dėl kameros išdėstymo (baldų, sanitarinio mazgo) ir dėl per mažo kameros ploto, pareiškėjui buvo sukelti reikšmingi nepatogumai, naudojantis sanitariniu mazgu. Minėta, nagrinėjamu laikotarpiu jam tekdavo nuo 3,76 kv. m. iki 7,75 kv. m. ploto, taigi tenkančio ploto reikalavimai nebuvo pažeidžiami. Teismas vertina, kad šiuo atveju svarbi aplinkybė yra tai, kad pareiškėjas per visą ginčo laikotarpį buvo laikomas kameroje vienas arba su dar vienu asmeniu, jam tenkantis kameros plotas buvo pakankamas ir, nors sanitarinė zona nebuvo visiškai atskirta nuo gyvenamosios patalpos, dėl minėtų priežasčių negalima daryti išvados, kad esant tokiai situacijai pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu buvo pažeista. Sutiktina su atsakovės atstovu, kad esant įrengtai 1,5 sienelei ir užuolaidai, tokiu būdu asmens privatumas nepažeidžiamas daugiau nei būtina kalinimo sąlygomis. Pažymėtina ir tai, kad teikdamas skundą teismui administracinėje byloje I-4852-208/2018 (I-847-208/2019, teisminio proceso Nr. 3-61-3-03381-2018-9) pareiškėjas skundėsi netinkamu sanitarinio mazgo įrengimu, bet privatumo trūkumo juo naudojantis nenurodė kaip pažeidžiančio jo interesus. Todėl laikytina, kad ir pats nelaikė, kad sanitarinio mazgo įrengimas sukėlė reikšmingą privatumo pažeidimą. Taigi šiuo aspektu pareiškėjo reikalavimas pripažintinas nepagrįstu.

15. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo teiginių, susijusių su privatumo pažeidimu, nes jis visuomet jautėsi stebimas, tuo pačiu pažymi, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas, apribojimų taikymas, įskaitant jo stebėjimą, siekiant užtikrinti saugumą, tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Nėra duomenų, kad buvo vykdomas neproporcingas pareiškėjo stebėjimas. Pabrėžtina, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė.

16. Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nenustatyta, kad dėl anksčiau aptartų aplinkybių pareiškėjo fizinė ar psichinė sveikata buvo neigiamai paveikta.

17. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nenustatė neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, t. y. vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti. Teismui nenustačius neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, plačiau nepasisakytina dėl kitų civilinės atsakomybės taikymui būtinų sąlygų (žalos bei priežastinio ryšio) nustatymo, nes tokių sąlygų vertinimas neturi prasmės. Esant tokiai situacijai, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis, tuo kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu, 103 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Administracinės bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimų, susijusių su kalinimo laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 23 d., nutraukti.

Likusioje dalyje pareiškėjo R. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.