Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Balčytienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki reorganizacijos Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovės Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04).

Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-847-208/2019 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-03381-2018-9) atmetė pareiškėjo R. P. skundą, kuriame pareiškėjas prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, atlyginti neturtinę žalą, be kita ko, už minimalaus ploto kamerose neužtikrinimą laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 30 d. iki 2018 m. spalio 3 d.

Atsižvelgiant į tai, kad teismas minėtose administracinėse bylose dėl kamerų ploto atitikties teisės aktų reikalavimams už laikotarpį nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2018 m. spalio 3 d. pasisakė, todėl byla dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl gyvenamojo ploto pažeidimų laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2018 m. spalio 3 d. nutrauktina.

Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą grindžia aplinkybe, kad Lukiškių TI-K kamerose vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas neatitinka teisės aktų reikalavimų.

Savo ruožtu vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėtina, kad šis įsakymas nenumato, kad į 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m. – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodiką ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017, 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-662/2017, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1110-858/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m. ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-455-602/2017, 2019 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-709-1062/2019).

Atsakovės atstovas pateikė duomenis apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, šių kamerų plotą ir kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 4 d. iki 2019 m. vasario 26 d. (b. l. 6–12, 85–86). Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų nustatyta, kad nuo 2018 m. spalio 4 d. iki 2018 m. spalio 7 d. pareiškėjas su dar kitu asmeniu buvo kalinamas kameroje Nr. 324, kurios plotas – 7,68 m²; 2018 m. spalio 8 d. buvo uždarytas į kamerą Nr. 149, kurios plotas – 7,94 m², kurioje pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2018 m. spalio 9 dieną kameroje Nr. 149 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2018 m. spalio 10 kameroje Nr. 149 buvo kalinami du asmenys; 2018 m. spalio 11 d. kameroje Nr. 149 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; laikotarpiu nuo spalio 12 d. iki 2018 m. spalio 25 d. kameroje Nr. 149 buvo kalinami du asmenys; 2018 m. spalio 26 d. kameroje Nr. 149 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 27 d. iki 2018 m. lapkričio 3 d. kameroje Nr. 149 buvo kalinami du asmenys; 2018 m. lapkričio 4 d. kameroje Nr. 149 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 5 d. iki 2018 m. lapkričio 11 d. kameroje Nr. 149 buvo kalinami du asmenys; 2018 m. lapkričio 12 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 188, kurios plotas – 7,56 m², kurioje pareiškėjas buvo kalinamas vienas; vėliau pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 114, kurios plotas – 7,31 m², kurioje pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2018 m. lapkričio 13 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 173, kurios plotas – 7,94 m², kurioje pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2018 m. lapkričio 14 d. kameroje Nr. 173 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 15 d. iki 2018 m. lapkričio 20 d. kameroje Nr. 173 buvo kalinami du asmenys; 2018 m. lapkričio 21 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 264, kurios plotas – 7,80 m², kurioje pareiškėjas buvo kalinamas vienas; vėliau pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 115, kurios plotas – 7,45 m², kurioje pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2018 m. lapkričio 22 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 271, kurios plotas – 7,76 m², kurioje pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2018 m. lapkričio 23 d. pareiškėjas išvyko į Alytaus pataisos namus; 2019 m. vasario 22 d. pareiškėjas atvyko iš Alytaus pataisos namų ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 124, kurios plotas – 7,31 m², kurioje buvo kalinami du asmenys; 2019 m. vasario 23 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 22, kurios plotas – 7,38 m², kurioje buvo kalinami du asmenys; 2019 m. vasario 24 d. ir 2019 m. vasario 25 d. kameroje Nr. 22 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2019 m. vasario 26 d. pareiškėjas išvyko į Alytaus pataisos namus.

Iš šių duomenų matyti, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistos nei Konvencijos, nei nacionalinių teisės aktų nuostatos dėl vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto, todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl kamerose vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto neatitikimo teisės aktų reikalavimų atmestini kaip nepagrįsti.

LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Pareiškėjas, teigdamas, kad kamerose nebuvo veidrodžių, nenurodo konkrečių kamerų. Skunde jis taip pat aiškiai neišdėstė su galimais pažeidimais susijusių aplinkybių, tačiau apsiribojo tik bendro pobūdžio teiginių išdėstymu. Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nurodyta, kad remontuojamose gyvenamosiose kamerose veidrodžiai įklijuojami tarp glazūruotų plytelių, jiems skirtose vietose (b. l. 6–12). Kaip antai, iš teismui pateiktų fotonuotraukų matyti, kad kamerose veidrodžiai yra (b. l. 63–64). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo teiginiai dėl to, kad kamerose nebuvo veidrodžių, laikomi nepagrįstais ir neįrodytais.

Dėl pareiškėjo skundo argumento, kad kamerose nėra įrengtos tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės), teismas pažymi galiojantys teisės aktai atsakovės atstovui nenustato pareigos kamerose įrengti tualeto reikmenų spinteles (lentynėles), todėl nėra pagrindo pripažinti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus šiuo aspektu.

Pateiktame skunde, be kita ko, nurodoma, kad pareiškėjo neigiamų išgyvenimų atsiradimą sąlygojo privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniu mazgu tiek kartu su pareiškėju kamerose buvusių asmenų, tiek pareigūnų atžvilgiu.

Taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje, be kita ko, turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Pagal Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3. punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (92) 3], 49 punktas) kaip tinkama taip pat nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimas byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

Į šią EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

Atsiliepime nurodyta, kad gyvenamosiose kamerose yra įrengta sanitarinio mazgo patalpa su klozetu (b. l. 6–12). Pranešime nurodyta, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: gyvenamosiose kamerose Nr. 252 – 257; Nr. 386 – 395; Nr. 406 – 417 ir Nr. 418 – 426. Taigi, kamerose, kuriose anksčiau minėtomis datomis buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo patalpa nebuvo įrengta kaip atskira kabina su durimis.

Teismo vertinimu, sanitarinio mazgo įrengimas jį atitveriant sienele ir užuolaidomis, Lukiškių TI-K kamerose neužtikrino visiško asmens privatumo, kadangi pareiškėjas dalį laikotarpio praleido kartu su kitu asmeniu, be to, buvo stebimas pareigūnų. Ši aplinkybė pripažintina pareiškėjo teisių pažeidimu, kuris papildomai blogino jo buvimo Lukiškių TI-K sąlygas ir sukėlė jam papildomų nepatogumų. Kartu pažymėtina, kad dalį laikotarpio pareiškėjas praleido kamerose vienas, todėl šiomis dienomis pareiškėjo privatumo pažeidimas nebuvo toks intensyvus.

Pareiškėjas skunde be kita ko nurodė, kad sanitariniame mazge nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos, todėl dėl nemalonaus kvapo tekdavo patirti stresą.

Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, 17 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pareiškėjas skunde nenurodė, kad nebuvo sudarytos galimybės išvėdinti kameras. Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą kildina dėl to, kad kamerose buvo blogas kvapas, tačiau pareiškėjui buvo sudaryta galimybė tinkamai vėdinti patalpas ir išvengti kamerose tvyrojusio netinkamo kvapo. Įvertinus aktualų teisinį reguliavimą, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų dėl sanitariniame mazge neįrengtos oro šalinimo sistemos ir dėl kameroje tvyrojusio nemalonaus kvapo.

Apibendrinant nustatytas aplinkybes, pažymėtina, kad laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2019 m. vasario 25 d. (2019 m. vasario 26 d. pareiškėjas išvyko iš Lukiškių TI-K) su pertraukom iš viso 58 dienas Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis Lukiškių TI-K kamerose esančiais sanitariniais mazgais. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad dėl nustatytų pažeidimų, pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus, todėl atsakovei kilo pareiga kompensuoti pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus, sumokant jam piniginį ekvivalentą.

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje reglamentuota kad nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kitaip tariant, teisės aktai neįtvirtina baigtinio kriterijų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio, sąrašo. Neturtinę žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (LVAT 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-107/2013).

Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pažeidimų pobūdį bei jų trukmę, inter alia į tai, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai sąlygojo ilgalaikių, nepataisomų padarinių atsiradimą, pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodoma 3 000 Eur suma už privatumo pažeidimą akivaizdžiai viršija pareiškėjo patirtus neturtinius praradimus ir nėra adekvati nustatytų pažeidimų mastui. Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr. pvz.; LVAT 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1153-624/2018), įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į LVAT praktiką, priteistina maksimali 160 Eur suma. Dėl nurodytų motyvų pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. P. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui R. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas), 160 Eur (šimtą šešiasdešimt eurų) neturtinės žalos.

Bylą dalyje dėl pareiškėjo R. R. reikalavimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl gyvenamojo ploto trūkumo laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2018 m. spalio 3 d. nutraukti.

Likusioje dalyje pareiškėjo R. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.