Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Šioje byloje pareiškėjas prašo priteisti 4 000,00 Eur neturtinės žalos už tai, kad laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 30 d. iki 2018 m. spalio 3 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K per mažo ploto kamerose, sanitarinio mazgo įrengimas buvo netinkamas, kamerose buvo netinkama ventiliacija, spintelė maistui susidėti įrengta prie sanitarinio mazgo.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, prašymo Nr. 871/02). Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, prašymo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., administracines bylas Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Pareiškėjas skunde nurodo, kad laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 30 d. iki 2018 m. spalio 3 d. jis buvo laikomas teisės aktų reikalavimus neatitinkančiomis sąlygomis. Iš Lukiškių TI-K atsiliepimo matyti, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K nuo 2018 m. gegužės 31 d. iki 2018 m. spalio 3 d. (su pertraukomis). Teismas neturi pagrindo abejoti institucijos pateiktais duomenimis, todėl spręsdamas šioje byloje pareiškėjo keliamą ginčą, vadovausis jais.

Remiantis Lukiškių TI-K atsiliepimo duomenimis ir šioje byloje pateiktais rašytiniais įrodymais (b. l. 7–8, 14), nustatyta, kad pareiškėjas: 2018 m. gegužės 31 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 124 (plotas – 7,31 kv. m), tą dieną buvo laikomas vienas; 2018 m. birželio 1 d. perkeltas į kamerą Nr. 328 (plotas – 7,57 kv. m) ir joje iki 2018 m. liepos 20 d. buvo laikomas vienas arba su dar vienu asmeniu; 2018 m. liepos 21 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 122 (plotas – 7,38 kv. m) ir laikomas joje iki 2018 m. liepos 22 d. vienas; 2018 m. liepos 23 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 137 (plotas – 7,75 kv. m) ir joje buvo laikomas vienas iki 2016 m. birželio 13 d.; 2016 birželio 14 d. buvo perkeltas į kamerą Nr.68 (plotas – 7,94 kv. m) ir joje buvo laikomas iki 2018 m. liepos 24 d. vienas arba su kitu asmeniu; 2018 m. liepos 25 d. išvyko į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, iš kurios grįžo 2018 m. liepos 27 d., ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 107 (plotas – 7,38 kv. m), kurioje buvo laikomas vienas. Vėliau perkeltas į kamerą Nr. 330 (plotas – 7,52 kv. m), kurioje tą dieną taip pat buvo laikomas vienas. Pareiškėjas minėtoje kameroje buvo laikomas iki 2018 m. rugsėjo 23 d. vienas arba su dar vienu asmeniu; 2018 m. rugsėjo 24 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 324 (plotas – 7,68 kv. m), kurioje buvo laikomas iki 2018 m. spalio 3 d. vienas arba su dar vienu asmeniu. Įvertinus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, darytina išvada, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso: 122 paras.

Pareiškėjas teigia, kad kamerose trūko vietos, kad dalį ploto užėmė baldai ir sanitarinis mazgas. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad gyvenamosiose kamerose įrengtos sanitarinio mazgo patalpos išmatavimai yra apie 0,56 kv. m. LVAT suformuotoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3.1 punkto nuostatas skaičiuojant asmeniui tenkantį plotą, kameros inventorius (baldai, sanitarinis mazgas ir pan.) pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus yra įskaitomas į kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą, kameros bendras plotas (pagal techninius duomenis) dalijamas iš joje esančių asmenų skaičiaus (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-561-261/2017). Tačiau naujausioje EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), kurioje vertinta, ar asmeniui tekęs per mažas kalinimo plotas (mažiau nei 3 kv. m asmeniui tenkančio ploto daugiavietėje kameroje) prilygo kankinimui Konvencijos 3 straipsnio prasme, EŽTT paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (žr. LVAT 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-561-261/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-146/2017).

Įsakymo 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Kaip matyti iš teismui pateiktų duomenų apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu (plotą ir kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių) pareiškėjui kamerose tekdavo daugiau nei 3,6 kv. m ploto, kamerų ploto norma nebuvo pažeista. Pažymėtina, jog pareiškėjui teko nuo 3,76 kv. m (2018 m. liepos 27 d., kamera Nr. 330) iki 7,75 kv. m (2018 m. liepos 23 d., kamera Nr. 137). Patikrinus ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusį kameros plotą, apskaičiuotą metodika, kai iš bendro ploto atimamas sanitarinio mazgo užimamas plotas, matyti, kad nebuvo pažeista iš Konvencijos nuostatų aiškinimo kilusi 3 kv. m minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto riba. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K ginčo laikotarpio metu vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimas pažeistas nebuvo.

Pareiškėjas nurodo, kad spintelė maistui buvo įrengta priešais sanitarinius įrengimus, todėl tai buvo nehigieniška ir žemino jo orumą. Pažymėtina, kad teisės aktuose nėra nustatyta konkreti vieta, kurioje privalo būti įrengtos spintelės ar lentynos maisto produktams laikyti, tai, kad nurodytas spintelės įrengimas buvo nehigieniškais laikytinas subjektyviu pareiškėjo supratimu ir negali būti pripažintas neteisėtais Lukiškių TI-K veiksmais.

Sveikatos saugos reikalavimus laisvės atėmimo vietose, be kita ko, tardymo izoliatoriuose ir kalėjimuose, nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 134:2015), kurios 17 punkte nurodyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 3 punktą, veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Pareiškėjas skunde neneigia, kad galėjo kameras vėdinti per jose įrengtus langus, o Lukiškių TI-K atskira mechaninė gyvenamųjų kamerų vėdinimo ir kondicionavimo sistema nėra privaloma atsižvelgiant į tai, kad kamerose įrengti langai pritaikyti vėdinimui natūraliu būdu ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Todėl teismas atmeta pareiškėjo argumentus dėl netinkamo vėdinimo.

Tardymo izoliatorių gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimus nustato Eksploatavimo taisyklės, kurių 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa, atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių, teritorinių policijos įstaigų areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015. Šioje higienos normoje nėra nustatyti papildomi reikalavimai sanitarinio mazgo gyvenamojoje kameroje įrengimai.

Teismo nuomone, pareiškėjas teiginį, jog sanitarinio mazgo patalpa įrengta netinkamai, grindžia savo subjektyviu manymu, kaip turėtų būti įrengiamos tokios patalpos, t. y. užtikrinus visišką garso izoliaciją. Šiuo atveju vien abstraktūs pareiškėjo teiginiai, kad sanitarinio mazgo patalpos įrengtos netinkamai, nesudaro pagrindo teigti, kad laivės atėmimo įstaigos administracija pareiškėjo atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas dėl aptariamų nepatogumų būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su skundais (prašymais) dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, to nenurodė ir pats pareiškėjas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad LVAT laikosi pozicijos, kad pareiškėjui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, atsakovas negali pateikti pareiškėjo nurodytas aplinkybes paneigiančių įrodymų (žr. pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015). Be to, pažymėtina, jog pareiškėjas neįrodė ir nekonkretizavo, kokią neigiamą įtaką jam turėjo nuleidžiamo vandens garsas, nedetalizavo, kokiu laikotarpiu ir kokiose kamerose pasireiškė minėti pažeidimai. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovo veiksmų šiuo aspektu.

Kaip minėta, CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Įvertinus visas nustatytas aplinkybes, pareiškėjo reikalavimas priteisti 4 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi nebuvo nustatyti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai, o tai yra viena iš būtinųjų sąlygų valstybės atsakomybei kilti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 ir 133 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo R. P. atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.