Alytaus apylinkės teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lazdijų rajono apylinkės teismo teisėjas Ramūnas Šarka, sekretoriaujant Linai Petrauskienei, dalyvaujant prokurorui Vitalijui Gulenkovui, kaltinamiesiems E. B., P. V., V. D., V. K., V. R., kaltinamųjų gynėjams advokatams Vladui Gerasičkinui, Romualdui Matoniui ir Augustinui Vaičiūnui, viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje:

E. B., a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini) Marijampolėje., lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, išsituokęs, aukštojo išsilavinimo, dirbantis UAB „(duomenys neskelbtini)“, gyv. (duomenys neskelbtini), Marijampolė, neteistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 2 d., 178 str. 1 d., 270 str. 3 d.

P. V., a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini) Kazlų Rūdos sav., lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, vedęs, aukštojo išsilavinimo, dirbantis (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), Kalvarija, neteistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 2 d., 24 str. 6 d. ir 228 str. 2 d., 24 str. 6 d. ir 178 str. 1 d., 24 str. 6 d. ir 270 str. 3 d.

V. D., a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini) Vilkaviškyje, lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, vedęs, aukštesniojo išsilavinimo, dirbantis (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), Marijampolės sav., neteistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d. ir 228 str. 2 d., 178 str. 1 d., 270 str. 3 d.

V. K., a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini) Marijampolėje, lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, vedęs, aukštojo išsilavinimo, dirbantis (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), Marijampolė, neteistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d. ir 228 str. 2 d., 178 str. 1 d., 270 str. 3 d.

V. R., a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini) Kalvarijos sav., lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, vedęs, vidurinio išsilavinimo, nedirbantis, turintis 50 procentų nedarbingumą, gyv. (duomenys neskelbtini), Marijampolė, neteistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d. ir 228 str. 2 d., 178 str. 1 d., 270 str. 3 d.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

E. B. yra kaltinamas tuo, kad būdamas valstybės tarnautoju, siekdamas asmeninės naudos ir piktnaudžiaudamas tarnyba, veikdamas bendrininkų grupe, pagrobė svetimą turtą, pažeidė teisės aktų nustatytas gamtos išteklių naudojimo taisykles ir dėl to buvo padaryta nedidelė žala augmenijai, tai yra padarė baudžiamąjį nusižengimą, ir dėl to didelės žalos patyrė valstybė:

E. B., būdamas statutiniu valstybės tarnautoju ir eidamas Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau - AVPK) viršininko pavaduotojo pareigas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalį, nustatančią, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms; Lietuvos Respublikos Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo (2003 m. balandžio 29 d. Nr. IX-1538 redakcija) 12 straipsnyje nustatytą pareigūno priesaiką; 2000-10-17 Lietuvos Respublikos Policijos veiklos įstatymo Nr. VIII-2048 3 str. 1 d., nustatančią, kad policija savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais; 4 str. 2 d., nustatančią, kad policijos veikla grindžiama teisėtumo principu; 5 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktais nustatytus policijos uždavinius - nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją, nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų atskleidimą ir tyrimą; 21 str. 1 d. 2 p., nustatančius pareigą policijos pareigūnui, jog gavus pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku, imtųsi neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui; jis - E. B., veikdamas priešingai tarnybos interesams, piktnaudžiaudamas užimamomis aukštomis pareigomis ir minėto Policijos veiklos įstatymo 2 str. 3 d. jam suteiktais viešojo administravimo įgaliojimais nepavaldiems asmenims, siekdamas asmeninės naudos - įsiteikti V. K., tai yra kitų asmenų sąskaita neteisėtai įgyti V. K. malkų, 2009 m. kovo 5 d. 20 val. 40 min. telefoninio pokalbio metu pareikalavo iš E. D. (asmens, kurio atžvilgiu dėl šio epizodo priimtas baudžiamasis įsakymas) miške iškirsti ir jam - E. B., atvežti 2009 m. kovo 11 d. mašiną malkų ir tokiu būdu sukurstė šį asmenį padaryti svetimo turto - valstybinio miško pagrobimą ir padėti jam - E. B., piktnaudžiauti tarnyba. Tuoj po to, E. B. tęsdamas pradėtą veiką ir vykdydamas susitarimą su E. D., 2009 m. kovo 8 d., tikslios laiko, vietos ir būdo aplinkybės nenustatytos, įkalbėjo V. D. dalyvauti šio nusikaltimo padaryme. Po ko, 2009 m. kovo 9 d. 18 val. 23 min. telefoninio pokalbio su E. D. metu jis - E. B., susitarė, kad stačio miško iškirtime ir pagrobime be to, dalyvaus ir pats jis - E. B., taip pat įtrauks į šio nusikaltimo darymą V. K. ir V. R.. Tuoj po to, E. D. vykdydamas jo - E. B., neteisėtą reikalavimą, savo iniciatyva 2009 m. kovo 10 d. 08 val. 33 min. įkalbėjo dalyvauti šio nusikaltimo padaryme VĮ Marijampolės miškų urėdijos Kalvarijos girininkijos girininko pavaduotoją P. V., kad šis leistų jam ir E. B. be sutarties ir leidimo medžiams kirsti, kirsti medžius ir juos pagrobti, tai yra, sukurstė P. V. piktnaudžiauti tarnyba ir padėti pagrobti miško medieną. 2009 kovo 11 d. apie 9 val. 00 min. jis - E. B., įgyvendindamas susitarimą su E. D., telefoninio pokalbio metu pasiūlė V. K. važiuoti ir pasigaminti malkų ir tokiu būdu sukurstė dalyvauti šio nusikaltimo padaryme šį asmenį. 2009 kovo 11 d. apie 10 val. 00 min. V. D. vykdydamas susitarimą su juo - E. B., telefoninio pokalbio metu paprašė V. R. padėti iškirsti stačią mišką ir jį pagrobti, tokiu būdu sukurstė dalyvauti šio nusikaltimo padaryme šį asmenį.

Tuoj po to, 2009 m. kovo 11 d. laikotarpiu nuo 10 val. iki 18 val., tikslus laikas nenustatytas, E. B., pažeisdamas 2001-07-01 Lietuvos Respublikos Miškų įstatymo Nr. 1-671 9 straipsnio 6 dalį, kurioje numatyta, kad draudžiama atlikti kirtimus ir naudoti kitus miško išteklius negavus nustatyta tvarka išduoto leidimo, kai pagal galiojančius teisės aktus toks leidimas reikalingas; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-10-31 nutarimu Nr. 1286 patvirtintų taisyklių dėl nenukirsto valstybinio miško skyrimo ir pardavimo 10 punktą, numatantį, kad miško valdytojai ir medienos ruošėjai privalo gauti leidimus kirsti mišką iki miško kirtimo darbų pradžios, bei 2002-05-13 Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. 733 patvirtintos savavališkai iškirstų medžių ir krūmų, augusių miško žemėje, ir pagamintos apvaliosios medienos ištraukimo arba išvežimo tvarkos 6 punktą, kuriame numatyta, kad savavališkai iškirstus medžius ir krūmus, augusius miško žemėje, ir pagamintą apvalią medieną draudžiama be Valstybinės aplinkos apsaugos inspekcijos teritorinio miškų kontrolės padalinio valstybinio miškų pareigūno raštiško leidimo ištraukti arba išvežti iš kirtavietės iki pakrovos punkto arba kelio medienai išvežti ir toliau ją gabenti; jis - E. B., tęsdamas pradėtą veiką, ir veikdamas bendrininkų grupe su E. D., V. D., V. R., V. K. ir J. R., nesupratusiu, jog dalyvauja nusikalstamų veikų daryme, iškirto medžius ir pagrobė iš Valstybės įmonės „Marijampolės miškų urėdijos" Kalvarijos girininkijos Pasienio miško, esančio Liubavo seniūnijos Kalvarijos savivaldybės 15 kvartalo 28 sklypo 11 vienetų beržų - 5.929 m³ medienos, kurios vertė 956 litai 98 centai; iš to paties miško 18 kvartalo 34 sklypo iškirto ir pagrobė 3 vienetus pušų, 10 vienetų beržų, 6 vienetus džiūstančių blindžių, iš viso 14,088 m³ medienos, kurios vertė 1958 litai 78 centai. Iš viso E. B., veikdamas bendrininkų grupe su paminėtais asmenimis, padarė Valstybės įmonei „Marijampolės miškų urėdija" Kalvarijos girininkijai - 2915 litų 76 centų turtinę žalą ir nedidelę žalą augmenijai - 550 litų 28 centus, tai yra padarė ir baudžiamąjį nusižengimą.

Tokiais veiksmais E. B., būdamas statutiniu valstybės tarnautoju, sukurstydamas kitus asmenis daryti nusikaltimą (vagystę), baudžiamąjį nusižengimą ir pats dalyvaudamas jų padaryme, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino valstybės institucijos - Marijampolės AVPK autoritetą ir dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tai yra kaltinamas nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 228 str. 2 d., 178 str. 1 d., 270 str. 3 d. padarymu.

P. V. yra kaltinamas tuo, jog jis, būdamas valstybės tarnautoju, siekdamas asmeninės naudos ir piktnaudžiaudamas tarnyba, padėjo piktnaudžiauti tarnyba, pagrobti svetimą turtą, pažeisti teisės aktų nustatytas gamtos išteklių naudojimo taisykles ir dėl to buvo padaryta nedidelė žala augmenijai, tai yra padaryti baudžiamąjį nusižengimą, ir dėl to didelės žalos patyrė valstybė:

P. V., būdamas valstybės tarnautoju ir eidamas Marijampolės miškų urėdijos Kalvarijos girininkijos girininko pavaduotojo pareigas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalį, nustatančią, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms; LR Valstybės tarnybos įstatymo (1999-07-08 redakcija Nr. VIII-1316) 3 str. 1 d., nustatančią, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnyba grindžiama įstatymų viršenybės, atsakomybės už priimtus sprendimus principais; 3 str. 2 d. 3 p., nustatantį, kad valstybės tarnautojas eidamas ar atlikdamas tarnybines pareigas privalo nesiekti naudos sau; 3 str. 2 d. 6 p., nustatantį, kad valstybės tarnautojas asmeniškai atsako už savo sprendimus; 3 str. 2 d. 8 p. nustatančio, kad valstybės tarnautojas privalo deramai atlikti savo pareigas; 15 str. 1 d. 4 p. nustatantį reikalavimą tinkamai atlikti savo pareigybines funkcijas; 15 str. 1 d. 5 p., nustatantį reikalavimą nepiktnaudžiauti tarnyba; LR Miškų įstatymo (1994-11-22 redakcija Nr. 1-671) 6 str. 1 d. 1 p., 2 p., 4 p., nustatančius valstybinių miškų pareigūno pareigą vykdyti valstybinę miškų būklės, naudojimo, atkūrimo ir apsaugos kontrolę; organizuoti ir vykdyti miškų apsaugą nuo neteisėtų veiksmų - savavališko miško kirtimo; gavus pranešimą apie šio įstatymo bei kitų gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus, imtis visų priemonių, kad būtų išaiškintas pažeidimas ir nustatyti pažeidėjai; VĮ Marijampolės miškų urėdijos miškų urėdo 2006-09-15 įsakymu Nr. 1-113 patvirtintus girininko pavaduotojo pareiginių nuostatų 9 punkto 1, 2 papunkčius - kontroliuoti visų rūšių kirtimą ir miškų apsaugą nuo savavališkų kirtimų; 2009 m. kovo 10 d. 08 val. 33 min. E. D. (asmens, kurio atžvilgiu dėl šio epizodo priimtas baudžiamasis įsakymas) telefoninio pokalbio metu įkalbėtas leisti jam - E. D., ir E. B. be sutarties ir leidimo medžiams kirsti, kirsti medžius miške ir juos pagrobti, jis - P. V., veikdamas priešingai tarnybos interesams, siekdamas asmeninės naudos - gerų santykių su Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau - AVPK) viršininko pavaduotoju E. B. ir E. D., leido šiems savavališkai kirsti mišką ir tokiu veiksmu padėjo piktnaudžiauti tarnyba E. B., pagrobti miško medieną ir padaryti nedidelę žalą augmenijai.

Po ko, gavus jo - P. V., neteisėtą leidimą, 2009 m. kovo 11 d., laikotarpiu nuo 10 val. iki 18 val., tikslus laikas nenustatytas, E. B., E. D., V. D., V. R. ir V. K. veikdami bendrininkų grupe, ir J. R., nesupratęs, jog dalyvauja nusikalstamų veikų daryme, pažeisdami 2001-07-01 Lietuvos Respublikos Miškų įstatymo Nr. 1-671 9 straipsnio 6 dalį, kurioje numatyta, kad draudžiama atlikti kirtimus ir naudoti kitus miško išteklius negavus nustatyta tvarka išduoto leidimo, kai pagal galiojančius teisės aktus toks leidimas reikalingas; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-10-31 nutarimu Nr. 1286 patvirtintų taisyklių dėl nenukirsto valstybinio miško skyrimo ir pardavimo 10 punktą, numatantį, kad miško valdytojai ir medienos ruošėjai privalo gauti leidimus kirsti mišką iki miško kirtimo darbų pradžios bei 2002-05-13 Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. 733 patvirtintos savavališkai iškirstų medžių ir krūmų, augusių miško žemėje, ir pagamintos apvaliosios medienos ištraukimo arba išvežimo tvarkos 6 punktą, kuriame numatyta, kad savavališkai iškirstus medžius ir krūmus, augusius miško žemėje, ir pagamintą apvalią medieną draudžiama be Valstybinės aplinkos apsaugos inspekcijos teritorinio miškų kontrolės padalinio valstybinio miškų pareigūno raštiško leidimo ištraukti arba išvežti iš kirtavietės iki pakrovos punkto arba kelio medienai išvežti ir toliau ją gabenti; iškirto medžius ir pagrobė iš Valstybės įmonės „Marijampolės miškų urėdijos" Kalvarijos girininkijos Pasienio miško, esančio Liubavo seniūnijos Kalvarijos savivaldybės 15 kvartalo 28 sklypo 11 vienetų beržų - 5.929 m³ medienos, kurios vertė 956 litai 98 centai; iš to paties miško 18 kvartalo 34 sklypo iškirto ir pagrobė 3 vienetus pušų, 10 vienetų beržų, 6 vienetus džiūstančių blindžių, iš viso 14,088 m³ medienos, kurios vertė 1958 litai 78 centai. Iš viso padarė Valstybės įmonei „Marijampolės miškų urėdija" Kalvarijos girininkijai - 2915 litų 76 centų turtinę žalą ir nedidelę žalą augmenijai - 550 litų 28 centus, tai yra padarė ir baudžiamąjį nusižengimą.

Tokiais veiksmais P. V., būdamas valstybės tarnautoju, padėdamas kitiems asmenims daryti nusikalstamas veikas - vagystę, piktnaudžiauti tarnyba E. B. ir baudžiamąjį nusižengimą, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino valstybės institucijos - VĮ Marijampolės miškų urėdijos Kalvarijos girininkijos autoritetą ir dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tai yra kaltinamas nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 228 str. 2 d., 24 str. 6 d. ir 228 str. 2 d., 24 str. 6 d. ir 178 str. 1 d., 24 str. 6 d. ir 270 str. 3 d., padarymu.

V. D. kaltinamas tuo, jog jis padėjo valstybės tarnautojui, siekiant asmeninės naudos, piktnaudžiauti tarnyba ir dėl to didelės žalos patyrė valstybė, taip pat, veikdamas bendrininkų grupe, pagrobė svetimą turtą, pažeidė teisės aktų nustatytas gamtos išteklių naudojimo taisykles ir dėl to buvo padaryta nedidelė žala augmenijai, tai yra padarė baudžiamąjį nusižengimą:

2009 m. kovo 8 d., tikslios laiko, vietos ir būdo aplinkybės nenustatytos, telefoninio pokalbio metu statutiniam valstybės tarnautojui - Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau - AVPK) viršininko pavaduotojui E. B. veikiant priešingai tarnybos interesams, piktnaudžiaujant užimamomis aukštomis pareigomis ir siekiant asmeninės naudos - įsiteikti V. K., tai yra kitų asmenų sąskaita neteisėtai įgyti V. K. malkų, ir įkalbėjus jį - V. D., dalyvauti šio nusikaltimo padaryme, jis - V. D., vykdydamas susitarimą su E. B., 2009 kovo 11 d. apie 10 val. 00 min. telefoninio pokalbio metu paprašė V. R. padėti iškirsti stačią mišką ir jį pagrobti, ir tokiu būdu sukurstė dalyvauti šių nusikalstamų veikų padaryme ir šį asmenį.

Po ko, 2009 m. kovo 11 d., laikotarpiu nuo 10 val. iki 18 val., tikslus laikas nenustatytas, jis - V. D., pažeisdamas 2001-07-01 Lietuvos Respublikos Miškų įstatymo Nr. 1-671 9 straipsnio 6 dalį, kurioje numatyta, kad draudžiama atlikti kirtimus ir naudoti kitus miško išteklius negavus nustatyta tvarka išduoto leidimo, kai pagal galiojančius teisės aktus toks leidimas reikalingas; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-10-31 nutarimu Nr. 1286 patvirtintų taisyklių dėl nenukirsto valstybinio miško skyrimo ir pardavimo 10 punktą, numatantį, kad miško valdytojai ir medienos ruošėjai privalo gauti leidimus kirsti mišką iki miško kirtimo darbų pradžios, bei 2002-­05-13 Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. 733 patvirtintos savavališkai iškirstų medžių ir krūmų, augusių miško žemėje, ir pagamintos apvaliosios medienos ištraukimo arba išvežimo tvarkos 6 punktą, kuriame numatyta, kad savavališkai iškirstus medžius ir krūmus, augusius miško žemėje, ir pagamintą apvalią medieną draudžiama be Valstybinės aplinkos apsaugos inspekcijos teritorinio miškų kontrolės padalinio valstybinio miškų pareigūno raštiško leidimo ištraukti arba išvežti iš kirtavietės iki pakrovos punkto arba kelio medienai išvežti ir toliau ją gabenti; tęsdamas pradėtą veiką ir veikdamas bendrininkų grupe su E. B., E. D. (asmeniu, kurio atžvilgiu dėl šio epizodo priimtas baudžiamasis įsakymas), V. K., V. R., ir J. R., nesupratusiu, jog dalyvauja nusikalstamų veikų daryme, iškirto medžius ir pagrobė iš Valstybės įmonės „Marijampolės miškų urėdijos" Kalvarijos girininkijos Pasienio miško, esančio Liubavo seniūnijos Kalvarijos savivaldybės 15 kvartalo 28 sklypo 11 vienetų beržų - 5.929 m³ medienos, kurios vertė 956 1itai 98 centai; iš to paties miško 18 kvartalo 34 sklypo iškirto ir pagrobė 3 vienetus pušų, 10 vienetų beržų, 6 vienetus džiūstančių blindžių, iš viso 14,088 m³ medienos, kurios vertė 1958 litai 78 centai. Iš viso V. D., veikdamas bendrininkų grupe su paminėtais asmenimis, padarė Valstybės įmonei „Marijampolės miškų urėdija" Kalvarijos girininkijai - 2915 litų 76 centų turtinę žalą ir nedidelę žalą augmenijai - 550 litų 28 centus, tai yra padarė ir baudžiamąjį nusižengimą.

Be to, tokiais veiksmais V. D. padėjo statutiniam valstybės tarnautojui E. B. piktnaudžiauti tarnyba, tai yra daryti nusikalstamas veikas ir tokiais veiksmais diskredituoti valstybės tarnautojo vardą, sumenkinti valstybės institucijos - Marijampolės AVPK autoritetą, dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tai yra kaltinamas nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 24 str. 6 d. ir 228 str. 2 d., 178 str. 1 d., 270 str. 3 d., padarymu.

V. K. kaltinamas tuo, jog jis padėjo valstybės tarnautojui, siekiant asmeninės naudos, piktnaudžiauti tarnyba ir dėl to didelės žalos patyrė valstybė, taip pat, veikdamas bendrininkų grupe, pagrobė svetimą turtą, pažeidė teisės aktų nustatytas gamtos išteklių naudojimo taisykles ir dėl to buvo padaryta nedidelė žala augmenijai, tai yra padarė baudžiamąjį nusižengimą:

2009 kovo 11 d. apie 9 val. 00 min. telefoninio pokalbio metu statutiniam valstybės tarnautojui - Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau - AVPK) viršininko pavaduotojui E. B., veikiant priešingai tarnybos interesams, piktnaudžiaujant užimamomis aukštomis pareigomis ir siekiant asmeninės naudos - įsiteikti jam - V. K., tai yra kitų asmenų sąskaita neteisėtai įgyti jam - V. K., malkų, ir pasiūlius jam - V. K., važiuoti ir pasigaminti miške malkų, 2009 m. kovo 11 d., laikotarpiu nuo 10 val. iki 18 val., tikslus laikas nenustatytas, jis - V. K., pažeisdamas 2001-07-01 Lietuvos Respublikos Miškų įstatymo Nr. 1-6719 straipsnio 6 dalį, kurioje numatyta, kad draudžiama atlikti kirtimus ir naudoti kitus miško išteklius negavus nustatyta tvarka išduoto leidimo, kai pagal galiojančius teisės aktus toks leidimas reikalingas; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-10-31 nutarimu Nr. 1286 patvirtintų taisyklių dėl nenukirsto valstybinio miško skyrimo ir pardavimo 10 punktą, numatantį, kad miško valdytojai ir medienos ruošėjai privalo gauti leidimus kirsti mišką iki miško kirtimo darbų pradžios bei 2002-05-13 Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. 733 patvirtintos savavališkai iškirstų medžių ir krūmų, augusių miško žemėje, ir pagamintos apvaliosios medienos ištraukimo arba išvežimo tvarkos 6 punktą, kuriame numatyta, kad savavališkai iškirstus medžius ir krūmus, augusius miško žemėje, ir pagamintą apvalią medieną draudžiama be Valstybinės aplinkos apsaugos inspekcijos teritorinio miškų kontrolės padalinio valstybinio miškų pareigūno raštiško leidimo ištraukti arba išvežti iš kirtavietės iki pakrovos punkto arba kelio medienai išvežti ir toliau ją gabenti; tęsdamas pradėtą veiką ir veikdamas bendrininkų grupe su E. B., E. D. (asmeniu, kurio atžvilgiu dėl šio epizodo priimtas baudžiamasis įsakymas), V. D. ir V. R., ir J. R., nesupratusiu, jog dalyvauja nusikalstamų veikų daryme, iškirto medžius ir pagrobė iš Valstybės įmonės „Marijampolės miškų urėdijos" Kalvarijos girininkijos Pasienio miško, esančio Liubavo seniūnijos Kalvarijos savivaldybės 15 kvartalo 28 sklypo 11 vienetų beržų - 5.929 m³ medienos, kurios vertė 956 1itai 98 centai; iš to paties miško 18 kvartalo 34 sklypo iškirto ir pagrobė 3 vienetus pušų, 10 vienetų beržų, 6 vienetus džiūstančių blindžių, iš viso 14,088 m³ medienos, kurios vertė 1958 litai 78 centai. Iš viso V. K., veikdamas bendrininkų grupe su paminėtais asmenimis, padarė Valstybės įmonei „Marijampolės miškų urėdija" Kalvarijos girininkijai - 2915 litų 76 centų turtinę žalą ir nedidelę žalą augmenijai - 550 litų 28 centus, tai yra padarė ir baudžiamąjį nusižengimą.

Be to, tokiais veiksmais V. K. padėjo statutiniam valstybės tarnautojui E. B. piktnaudžiauti tarnyba, tai yra daryti nusikalstamas veikas ir tokiais veiksmais diskredituoti valstybės tarnautojo vardą, sumenkinti valstybės institucijos - Marijampolės AVPK autoritetą, dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tai yra kaltinamas nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 24 str. 6 d. ir 228 str. d., 178 str. 1 d., 270 str. 3 d., padarymu.

V. R. kaltinamas tuo, jog jis padėjo valstybės tarnautojui, siekiant asmeninės naudos, piktnaudžiauti tarnyba ir dėl to didelės žalos patyrė valstybė, taip pat, veikdamas bendrininkų grupe, pagrobė svetimą turtą, pažeidė teisės aktų nustatytas gamtos išteklių naudojimo taisykles ir dėl to buvo padaryta nedidelė žala augmenijai, tai yra padarė baudžiamąjį nusižengimą:

2009 m. kovo 8 d., tikslios laiko, vietos ir būdo aplinkybės nenustatytos, telefoninio pokalbio metu statutiniam valstybės tarnautojui - Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau - AVPK) viršininko pavaduotojui E. B., veikiant priešingai tarnybos interesams, piktnaudžiaujant užimamomis aukštomis pareigomis ir siekiant asmeninės naudos - įsiteikti V. K., tai yra kitų asmenų sąskaita neteisėtai įgyti V. K. malkų, įkalbėjus V. D. dalyvauti šio nusikaltimo padaryme, jis - V. R., 2009 kovo 11 d. apie 10 val. 00 min. telefoninio pokalbio metu V. D. paprašytas padėti iškirsti stačią mišką ir jį pagrobti, sutiko dalyvauti šių nusikalstamų veikų padaryme.

Po ko, 2009 m. kovo 11 d., laikotarpiu nuo 10 val. iki 18 val., tikslus laikas nenustatytas, jis - V. R. pažeisdamas 2001-07-01 Lietuvos Respublikos Miškų įstatymo Nr. 1-671 9 straipsnio 6 dalį, kurioje numatyta, kad draudžiama atlikti kirtimus ir naudoti kitus miško išteklius negavus nustatyta tvarka išduoto leidimo, kai pagal galiojančius teisės aktus toks leidimas reikalingas; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-10-31 nutarimu Nr. 1286 patvirtintų taisyklių dėl nenukirsto valstybinio miško skyrimo ir pardavimo 10 punktą, numatantį, kad miško valdytojai ir medienos ruošėjai privalo gauti leidimus kirsti mišką iki miško kirtimo darbų pradžios bei 2002-05-13 Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. 733 patvirtintos savavališkai iškirstų medžių ir krūmų, augusių miško žemėje, ir pagamintos apvaliosios medienos ištraukimo arba išvežimo tvarkos 6 punktą, kuriame numatyta, kad savavališkai iškirstus medžius ir krūmus, augusius miško žemėje, ir pagamintą apvalią medieną draudžiama be Valstybinės aplinkos apsaugos inspekcijos teritorinio miškų kontrolės padalinio valstybinio miškų pareigūno raštiško leidimo ištraukti arba išvežti iš kirtavietės iki pakrovos punkto arba kelio medienai išvežti ir toliau ją gabenti; tęsdamas pradėtą veiką ir veikdamas bendrininkų grupe su E. B., E. D. (asmeniu, kurio atžvilgiu dėl šio epizodo priimtas baudžiamasis įsakymas), V. K., V. D., ir J. R., nesupratusiu, jog dalyvauja nusikalstamų veikų daryme, iškirto medžius ir pagrobė iš Valstybės įmonės „Marijampolės miškų urėdijos" Kalvarijos girininkijos Pasienio miško, esančio Liubavo seniūnijos Kalvarijos savivaldybės 15 kvartalo 28 sklypo 11 vienetų beržų - 5.929 m³ medienos, kurios vertė 956 litai 98 centai; iš to paties miško 18 kvartalo 34 sklypo iškirto ir pagrobė 3 vienetus pušų, 10 vienetų beržų, 6 vienetus džiūstančių blindžių, iš viso 14,088 m³ medienos, kurios vertė 1958 litai 78 centai. Iš viso V. R., veikdamas bendrininkų grupe su paminėtais asmenimis, padarė Valstybės įmonei „Marijampolės miškų urėdija" Kalvarijos girininkijai - 2915 litų 76 centų turtinę žalą ir nedidelę žalą augmenijai - 550 litų 28 centus, tai yra padarė ir baudžiamąjį nusižengimą.

Be to, tokiais veiksmais V. R. padėjo statutiniam valstybės tarnautojui E. B. piktnaudžiauti tarnyba, tai yra daryti nusikalstamas veikas ir tokiais veiksmais diskredituoti valstybės tarnautojo vardą, sumenkinti valstybės institucijos - Marijampolės AVPK autoritetą, dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tai yra kaltinamas nusikalstamų veikų, numatytų BK 24 str. 6 d. ir 228 str. 2 d., 178 str. 1 d., 270 str. 3 d., padarymu.

Kaltinamieji savo kaltės dėl jiems pareikštų kaltinimų nepripažino visiškai.

Kaltinamasis E. B. parodė, kad 2009 m. kovo mėnesio pradžioje į svečius buvo atėjęs šalia gyvenantis V. K., kuris prasitarė, kad jo materialinė padėtis sunki ir jam reikalingos malkos, nes namą šildosi kietu kuru. Jis žinojo, kad V. K. prieš metus buvo gavęs malkų iš E. D., todėl iš karto paskambino ir paklausė E. D. ar šis turi malkų, ar gali pagelbėti žmogui, kurio finansinė padėtis sunki. Pastarasis pasakė, kad supjautų malkų neturi, bet miške dar turi medžių ir malkas galima pasigaminti. Šio pokalbio metu jis nereikalavo, kad E. D. iškirstų medžius ir nekurstė, kad šis vogtų mišką, nes žinojo, kad E. D. turi miško daugumoj Lietuvos vietovių, žinojo, kad eilę metų turi leidimus kirsti mišką, matydavo, kaip iškirstas miškas parvežamas į E. D. namus, matydavo žiemą talkas kertant mišką. E. D. pažįsta apie 10 metų, jų santykiai draugiški, kartu medžioja, E. D. yra jų būrelio vadovas ir jų tarpusavio bendravimui jo buvusios pareigos policijoje niekada neturėjo įtakos. Malkų pas E. D. teiravosi tik dėl to, kad prieš metus jau buvo panaši situacija, kai V. K. gavo malkų iš E. D.. Su E. D. sutarė, kad malkas gaminsis laisvą nuo darbo dieną. Tą žinojo ir V. K., todėl nepamena ar kovo 11 d. atskirai dar kvietė V. K. važiuoti į mišką. V. D. neįkalbėjo daryti nusikaltimą, nes pats nesiruošė jo daryti. Jį kvietė važiuoti į mišką apžiūrėti medžioklės plotų, pašerti žvėris, o ne kirsti medžių. Į mišką važiavo 2009 m. kovo 11 d. su V. D. džipu. Kartu važiavo V. K. ir abu R., o E. D. rado miške. Atvažiavus į mišką, jis su V. D. nuėjo apžiūrėti medžioklės teritorijos plotus, bokštelius, o visi likusieji nuėjo kirsti miško. Jie išsiskyrė apie 11-12 val., o iš miško išvažiavo už keturių-penkių valandų. Per tą laiką jis su V. D. vaikščiojo miške, buvo grįžę pas likusiuosius papietauti, o po to vėl nuėjo į mišką, bet medžių nepjovė ir nepadėjo pjauti. Kai grįžo prie V. D. džipo E. D. sunkvežimio jau nebuvo, E. D. su V. K. buvo išvažiavę. Džipo priekaba buvo tuščia. Jie buvo viename miško sklype. Anksčiau jis nėra dalyvavęs miško kirtime, nežinojo miško kirtimo tvarkos, galvojo ir tikėjo, kad E. D. turi reikiamus leidimus. Jų parodyti neprašė, nes pasitikėjo E. D., kurį daug metų pažįsta, iš ankstesnių pokalbių žinojo, kad pastarasis turi leidimus, ne kartą yra rodęs savo medieną miške, kurią reikėdavo parsivežti. Sekančią dieną po medžių kirtimo su kažkuo iš ten buvusių kalbėjosi telefonu, buvo kalba apie sveikatą, nes buvo ir alkoholio gerta, bet tai buvo pajuokavimas, jis juokų forma sakė, kad viską vienas padarė. Visa ši byla padaryta policijos pareigūnams piktnaudžiaujant tarnyba, darant neteisėtus procesinius veiksmus, pažeidžiant įstatymo reikalavimus. Šiame įvykyje jis norėjo tik pagelbėti V. K., kurio materialinė situacija buvo bloga, bet nereikalavo iš E. D. iškirsti svetimus medžius, nes nebuvo jam joks viršininkas. 2009 m. kovo 11 d. jie buvo tik viename miško sklype, todėl nežino kodėl juos kaltina ir medžių vagyste iš antro sklypo. Žino, kad kitame sklype kirtimą darė kiti asmenys, žino, kad jie yra žinomi ir policijos pareigūnams. E. D. automobilis nėra talpus, jame gali tilpti maksimaliai 5-6 kubai medienos.

Kaltinamasis V. D. kaltu neprisipažino. Jis parodė, kad 2009 m. kovo 8 d. pas jį niekas neprašė kirsti medžius, tik E. B. kažkurią dieną klausė, kur gauti mašiną malkų. Tačiau E. B. niekada nekvietė jo dalyvauti medžių kirtime. Jis E. B. tik užsiminė kur tas malkas gauti, paaiškino, kad E. D. kiekvienais metais turi išsipirkęs medžių ir žinojo, kad 2009 m. taip pat turėjo išsipirkęs medžių stačiam miškui kirsti. Buvo matęs net E. D. dokumentus, kuris su D. B. buvo išsipirkęs ir gaminosi tą mišką. Jis neprašė kovo 11d. pas V. R. padėti kirsti medžius. Dar prieš tai V. R. klausė ką jis veiks laisvą dieną, o kai sužinojo, kad važiuos į mišką šerti žvėrelių pats paprašė paimti ir jį. Kovo 11 d. jis prisikabino priekabą, prisidėjo pašarų ir išvažiavo į mišką. Kartu važiavo E. B. ir V. K., dar pasiėmė V. R., o šis pasiėmė savo sūnų. Jie važiavo pabūti gamtoje, pašerti žvėrelius. Nuvažiavę į mišką apžiūrėjo šėryklas, išpylė pašarus žvėreliams. Su E. D. buvo kalbėjęs, kad tą dieną jis miške gaminsis malkas, todėl paskambino jam ir jie nuvažiavo į tą vietą, kur E. D. gaminosi malkas. Tada E. D. paprašė, kad jie padėtų pjauti medžius, tačiau jis su E. B. atsisakė, o kiti sutiko. Jis su E. B. nuėjo apžiūrėti medžioklės plotų, o abu R. ir V. K. nuėjo pjauti malkų su E. D.. Paskui, išgirdę, kad pjūklai nedirba, jie su E. B. grįžo ir papietavo. Tada jis su E. B. vėl išėjo į kitą miško pusę. Grįžę atgal nei E. D., nei V. K. nerado, o R. pasakė, kad E. D. išvažiavo su V. K.. Jo automobilio priekaboje malkų nebuvo. Jis su E. B. medžių nepjovė ir nepadėjo pjauti. Kadangi E. B. gyvena šalia V. K. jie užsuko pas pastarąjį ir jis matė, kad kieme buvo išversta mašina supjautų į kulbes malkų. Tą dieną jie buvo tik viename miško sklype (žemėlapyje kaltinamasis parodė 18 kvartalo 34 sklypą), į kitą vietą nebuvo nuvažiavę. Kiek malkų iš miško išsivežė E. D. jis nematė, tik matė V. K. kieme išverstą krūvelę malkų. E. D. ir V. B. pažįsta gerai ir seniai. Žinojo, kad E. D. išsiperka leidimus miškui kirsti, matęs miško kirtimo leidimą, žinojo, kad turi nemažai savo nuosavo miško, kad toje vietoje malkauja ne tik jis, bet ir D. B.. Ikiteisminio tyrimo metu iš pradžių kalba buvo apie vagystę iš vieno miško sklypo, o kad inkriminuojami du sklypai, paaiškėjo vėliau. Pareigūnams ne kartą buvo nurodyta, kad mišką kitame sklype kirtęs L. žentas, tačiau jiems rūpėjo tik E. B..

Kaltinamasis V. K. kaltu neprisipažino. Jis parodė, kad įvykusi ekonominė krizė skausmingai palietė jo įmonę, todėl 2009 m. E. B. prasitarė, kad jam reikia malkų namo šildymui. Kovo 11 d. išvakarėse E. B. pakvietė jį važiuoti į mišką ir pačiam pasiruošti malkų. E. B. sakė, kad malkos bus E. D., o jis anksčiau jau buvo kartą parsivežęs malkų iš E. D.. Kovo 11 d. atvažiavo V. D., E. B. ir abu R.. Nuvažiavus į mišką, jie pašėrė žvėris ir atvažiavo prie tos vietos, kur buvo ruošiamas miškas. Kai jie atvažiavo E. D. pjovė medžius. Atvykus visi pakalbėjo ir E. B. su V. D. išėjo į mišką. Vėliau jie buvo grįžę, po to vėl išėjo, bet medžių pjovime ir nešiojime jie nedalyvavo. Kadangi malkos buvo skirtos jam, tai jis padėjo E. D. pjauti medžius. Medžius pjauti taip pat padėjo ir abu R.. Supjautas kulbes, į mašiną nešė jis ir abu R. Jis pjovė tik šakas nuo gulinčių medžių, nes prastai valdo pjūklą. Stovinčius medžius pjovė E. D.. Ar V. R. pjovė nors vieną stovintį medį jis nematė. Buvo nupjauta trys ar keturi medžiai, juos susmulkino ir sudėjo į E. D. sunkvežimį. Mašinoje medžių buvo šiek tiek virš bortų, daugiau netilpo. Viso į E. D. mašiną telpa apie 4 kubus medienos. Medžius pjovė tik vienoje miško vietoje. Kai jie su E. D. išvažiavo iš miško nematė nei E. B., nei V. D., nes jie dar nebuvo grįžę iš miško. Malkas išpylė toje pačioje vietoje, kur policijos pareigūnai jas rado kratos metu. Vėliau miškų urėdijoje jam buvo išrašyta 3,5 tūkstančio litų sąskaita už medžių iškirtimą ir gamtai padarytą žalą. Jis sumokėjo, bet nežinojo už kokį kiekį iškirstų medžių sumokėjo. Sumokėjo todėl, kad malkos buvo atvežtos ir rastos pas jį kieme. Ar E. D. turi leidimą jis netikrino, nes prieš metus buvo gavęs iš jo malkų, galvojo, kad jis turi išsipirkęs miško. Jokios minties vogti jis neturėjo. Ikiteisminio tyrimo metu jo parodymai buvo kitokie, nes pareigūnai darė jam spaudimą, nuolat kartojo, kad nedavęs tokių parodymų iš liudytojo jis taps įtariamuoju. Policininkus domino tik E. B., jie liepė pasirašyti ant protokolo arba jis taps įtariamuoju, todėl jis praktiškai nieko neskaitęs ir būdamas šoke pasirašė savo liudytojo apklausos protokolą, kuriame jo parodymai apie E. B. ir V. D. vaidmenį medžių kirtime yra neteisingi. Į parodymų patikrinimą vietoje važiavo iš Kalvarijos PK. Pareigūnai atvežė į mišką ir pasakė „čia buvai“, o jis tik patvirtino, kad „gal“. Jie patys liepdavo išlipti, parodyti su ranka ir nufotografuodavo. Jis pats nebūtų nuvažiavęs į tą pačią vietą ir negali pasakyti ar tai buvo ta pati vieta, nes anksčiau ten nėra buvęs, kai kirto medžius sniegas buvo iki kelių, o kai nuvežė policija sniegas buvo nutirpęs.

Kaltinamasis V. R. kaltu neprisipažino. Jis parodė, kad per išeigines visada važiuoja į mišką pašerti žvėrelių, todėl kovo 10 d. pas V. D. pats paklausė ar laisvą nuo darbo dieną šis važiuos į mišką ir pats pasisiūlė važiuoti kartu. Taip pat kartu norėjo važiuoti ir jo sūnus, todėl pasiėmė ir jį. Kovo 11 d. pasiėmė savo neseniai pirktą pjūklą, kurį norėjo išbandyti, ir su V. D. džipu visi nuvažiavo į mišką. Ten prie bokštelių išpylė iš maišų pašarą žvėrims, paskui paskambino sužinoti kur yra E. D. ir nuvažiavo pas jį. Nuvažiavus rado E. D. miške pjaunantį medžius. Jis su savo sūnumi ir V. K. liko padėti E. D. pjauti medžius, o E. B. su V. D. išėjo į mišką ir medžių pjovime nedalyvavo, pjauti nepadėjo. Jie vaikščiojo ir žiūrinėjo bebrų pėdsakus. Jis pats nupjovė gal keturis stovinčius beržus. Kuriuos medžius pjauti jam parodė E. D., nurodydamas vietą ir kryptį miške kur pjauti, bet ne konkrečius medžius. Nematė, kad medžiai būtų paženklinti, bet E. D. sakė, kad ten buvo jo miškas, kad jis buvo gavęs medienos, kad turi leidimą miškui kirsti, bet leidimo neparodė. Kitu pjūklu medžius pjovė E. D.. Paskui atėjęs E. D. jam pasakė, kad jo nupjautų medžių negalima buvo pjauti, kad jis nupjovė negerus medžius, tačiau jis nesuprato kodėl jie negeri, o E. D. daugiau nepaaiškino. Nupjautus medžius jis supjovė į kulbes, o sūnus su V. K. sukrovė į V. D. džipo priekabą, su kuria vežė į E. D. sunkvežimį. Į E. D. mašiną telpa apie 4 kubiniai metrai medienos. Medžius kirto viename miško sklype (liudytojas parodė, kad kirto miško kvartale Nr. 18). Jis nesuprato, kad elgiasi neteisėtai, žinojo, kad E. D. medžius kerta legaliai, kad yra išsipirkęs mišką. Jis tik padėjo E. D..

Kaltinamasis P. V. kaltu neprisipažino. Jis parodė, kad 2008 m. lapkričio mėnesį E. D. norėjo įsigyti malkų. Tų pačių metų gruodžio mėnesio viduryje jis atkleimavo E. D. ir D. B. maždaug po 10 kubinių metrų nenukirsto miško 18 kvadrato 34 sklype, tačiau kirsti dar neleido, nes urėdija dar neturėjo miško fondo kirtimui. 2009 m. sausio mėnesį jis sudarė sutartis su E. D. ir D. B., kuriems buvo atkleimuotos drebulės ir blindės, kiekvienam po 10 kubinių metrų. Beržų kirsti pagal sutartis jie negavo teisės. Kai 2009 m. kovo mėnesį paskambino E. D. ir pasakė, kad jam reikia dar malkų, kurių prašė E. B., jis pasakė E. D., kad pasibaigęs miško fondas, siūlė jam pasižiūrėti medžių ten kur malkavo anksčiau, o kai gaus miško fondo gal vėliau galės atkleimuoti. Tačiau šio pokalbio metu jis neleido E. D. kirsti medžių. Praktikoje urėdija leidžia nusižiūrėti žmogui vietą kur jis gali privažiuoti, o medžius parduoda vėliau. Apie miško kirtimą 2009 kovo 11d. jis nieko nežinojo.

Liudytojas J. R. parodė, kad prieš kokius 2-3 metus jo tėvas V. R. sakė, kad važiuos į mišką šerti žvėrių, todėl ir jis norėjo važiuoti kartu. Kai važiavo į mišką buvo trečiadienis ir kažkokia šventė. Į mišką važiavo 5 žmonės – E. B., V. D., V., kurio pavardės nežino, ir jis su tėvu. Važiavo V. D. džipu. Tėvas iš namų pasiėmė kažkokį krepšį, kuriame buvo pjūklas. Jis su tėvu važiavo šerti žvėrių, o ko kiti važiavo nežino. Pašėrę žvėris atvažiavo prie E. D. krovininės mašinos MAN. Tada E. D. paprašė padėti pjauti malkas. Minėtas V. ir jis su tėvu liko padėti E. D., o V. D. su E. B. išėjo kažkur į mišką. Jo tėvas pjovė stovinčius medžius ir smulkino į kulbes, o jis su V. krovė kulbes į džipo priekabą ir vežė į E. D. sunkvežimį. E. D. medžius pjovė toliau nuo jų ir jo išpjautų medžių jie nevežė į sunkvežimį. E. D. parodė jo tėvui miško kampą iš kurio pjauti. Jis neprisimena kiek medžių tėvas nupjovė, nematė ar nupjauti medžiai buvo pažymėti. Jis pats nepjovė medžių, V. taip pat nepjovė. E. D. buvo priėjęs prie jų, kalbėjosi su jo tėvu, tačiau ką kalbėjo negirdėjo. Po to jie sėdėjo ir laukė kol grįš V. D. ir E. B.. Jie abu medžių nepjovė ir nepadėjo pjauti, tik Kalvarijos PK policininkai norėjo, kad jis pasakytų, jog E. B. dirbo su jais, sakė, kad taip papasakojus jam bus geriau.

Liudytojas E. D. parodė, kad 2009 m. prieš kovo 11 d. jam telefonu paskambino E. B. ir paprašė malkų, sakė, kad jų reikia V. K.. Jis pasakė E. B., kad turi savo neišpjautų medžių, nes 2009 m. jam buvo atkleimuota blindės ir drebulės, jis turėjo leidimą iškirsti 9 kubinius metrus medienos konkrečioje vietoje. Tai dienai jam dar buvo likę neiškirstų jo ir draugo D. B. medžių, nes jie kirtosi medžius vienoje vietoje pagal abiejų sutartis. Kertant medžius su D. B. jie nežiūrėjo kieno medžiai, nes abu žinojo kokį bendrą kiekį gali iškirsti. Tuo metu jiems abiems buvo likę 5-6 kubiniai metrai neiškirstos medienos, iš kurios jo buvo apie 1 kubinis metras. Pokalbio su E. B. metu buvo numatęs kur kirtęs, kur buvo likę neiškirstų medžių. Kadangi V. K. pažinojo ir jo įmonėje remontavosi savo mašiną, tai iš draugiškumo sutiko padėti. Atrodo, kad dar kito pokalbio metu sutarė, kad kovo 11d. jie bus laisvi ir galės pasigaminti malkų. Šio pokalbio metu nebuvo aišku kas atvažiuos dirbti, tik sakė E. B. pasiimti kelis vyrus. Kovo 11 d. jis norėjo pagaminti vieną savo turimą mašiną MAN malkų. Į mišką atvažiavo E. B., V. D., J. R., V. R. ir V. K.. E. B. su V. D. nuėjo į mišką, o abu R. ir V. K. liko pjauti medžių. Jis V. R. ir V. K. parodė kur pjauti, parodė kur buvo užkleimuotos blindės ir drebulės, vienas beržas nulaužta viršūne ir du bebrų nugraužti. Konkretaus blindžių ir drebulių skaičiaus nepasakė, užkleimuotų beržų ten nebuvo. Pats nuėjo į kitą sklypo galą pjauti kleimuotų blindžių. Jis pjovė vienas, niekas jam nepadėjo. Jo supjautos kulbės ir dabar stovi miške. Kaltinamieji buvo atvažiavę su džipu ir priekaba, o jo sunkvežimis stovėjo ant keliuko, todėl R. ir V. K. savo supjautas kulbes vežėsi džipu ir krovėsi į jo sunkvežimį. Medžius pjovė apie 5 valandas. Į pabaigą darbo jis atėjo prie V. R., pažiūrėjo ką jie pripjovę ir pasakė, kad ne tuos medžius nupjovė, tačiau V. R. jau buvo išgėręs alaus ir net nesureagavo. Kai V. R. tai pasakė jo sūnus ir V. K. buvo toliau ir to girdėti negalėjo, nes V. R. dirbo su pjūklu. Iš miško jie išsivežė V. R. nupjautus medžius. Ar darbo metu prie R. ir V. K. buvo grįžę E. B. ir V. D. jis nepastebėjo, nes dirbo vienas, atskirai. Tą dieną iš miško išsivežė pilną sunkvežimį, t.y. apie keturis kubinius metrus malkų, kurias nuvežė pas V. K. į kiemą ir išpylė į vieną krūvą. E. B. ir V. D. matė grįžtančius iš miško tada, kai su V. K. jau išvažinėjo iš miško. Dėl medienos jis bendravo su girininko pavaduotoju P. V., sakė jam, kad važiuos pabaigti pjauti malkas. Neprisimena ar sakė kam jas pjaus. Leidimo kirsti negalėjo prašyti, nes jam buvo atkleimuoti medžiai, jie išpirkti ir ne visi išpjauti. Sekančią dieną po kirtimo jis jautėsi normaliai, sveikata niekam nesiskundė. Medžius kirto viename sklype, o kitame žino, kad medieną iškirto P.. Pirmo pokalbio metu E. B. nesiūlė ir nekurstė gauti V. K. medienos neteisėtu būdu, nes puikiai žinojo, kad jis medienos turėjo. Dar prieš metus iki to pokalbio V. K. buvo ėmęs iš jo mašiną malkų, be to jis turėjo savo valdomų asmeninės nuosavybės teise miškų, buvo gaminęs medieną ir iš nenukirsto valdiško miško. Šios aplinkybės E. B. buvo žinomos, jie diskutuodavo, kad malkų pjovimas yra vienas iš jo pragyvenimo šaltinių. Apie tokį jo verslą žinojo ne tik E. B., bet ir V. D., ir V. K..

Liudytojas D. B. parodė, kad 2009 metais jis turėjo teisę kirsti žymėtus medžius tam tikroje vietoje, tai buvo nurodyta jo miško kirtimo dokumentuose. Jis su E. D. medžius kirto kartu ir bendrai, nes abiem buvo surašyti dokumentai kirsti toje pat vietoje. Kirto bendrai, vieną dieną vienam, kitą kitam. Medžius iš miško vežė ne vieną kartą, per kartą išveždavo apie 5 kubinius metrus medienos. Galėjo likti ir kažkiek jų bendrai neiškirstų medžių.

Liudytojas R. Ž. parodė, kad apie šią bylą nieko nežino, iš jo niekas niekada nepirko medienos. E. D. jis nepažįsta. J. Ž. yra jo tėvas, o 2009-01-13 sutartys yra medienos pirkimo, nes jie su tėvu pirko miško ir per nustatytą laikotarpį jį išsikirto.

Liudytojas Č. M., kuris yra Kalvarijos girininkijos girininkas, parodė, kad 2009 m. jam paskambino iš Kalvarijos kriminalinės policijos ir pasakė, kad galimai pasienio teritorijoje įvykęs savavališkas kirtimas. Tai buvo balandžio 15 ar 16 d. Su policijos pareigūnais važiavo ieškoti vietoje ir prie Reketijos užkardos, 15 kvartale 28 sklype rado 11 nupjautų beržų. Tame sklype gamintis medieną tais metais niekam nebuvo suteikta teisė. Paskui policininkai sakė, kad turi būti dar kitokių medžių rūšių, todėl 18 kvartalo 34 sklype, jau gerokai toliau, rado dar 10 vnt. beržų, 3 vnt. pušų ir 6 vnt. sausų blindžių. Atstumas tarp sklypų yra apie trys kilometrai, o nuo jų iki Marijampolės apie 40 kilometrų. Jis užfiksavo pažeidimus, išmatavo kelmus. Paskui analizuojant dokumentus rado, kad jo pavaduotojas P. V. sausio mėnesį E. D. ir D. B. buvo kleimavęs medžius 18 kvartalo 34 sklype. Buvo konstatuota kur iškirsti nekleimuoti medžiai, pateikta žalos paskaičiavimai gamtai ir miškų urėdijai. Balandžio 21 d. atėjo V. K. ir žalą atlygino. Medienos pardavimo sutartyje įrašomas konkretus medžių kiekis pagal rūšis, iškirtimo ir išvežimo terminai. Žmogus išsivežęs medieną sutarties negrąžina, bet privalo sau užpildyti išsivežimo, gabenimo dokumentą. Neužpildžius dokumentų traktuojama kaip išsivežimas be dokumentų, už tai numatytos administracinės baudos. Pažeidus iškirtimo ir išsivežimo terminus yra administracinė atsakomybė, tai netraktuojama kaip vagystės.

Liudytoja A. P. parodė, kad gyvena su E. B., o V. K. pažįsta 20 metų, nes kartu statėsi gretimai esančius jų namus. Jie gyvena kaimynystėje, santykiai labai geri. 2009 m. kovo mėnesį į svečius atėjo kaimynas V. K. ir pasiguodė, kad jo įmonę skaudžiai palietė ekonominė krizė, kad finansinė situacija negerėja. Po to paprašė E. B. gal galėtų padėti gauti malkų. Tą patį vakarą E. B. paskambino E. D. ir prašė kaimynui gauti malkų. Tai buvo draugiškas pokalbis, nes pas draugą nereikalaujama, o E. D. buvo nepavaldus E. B..

Kaip matyti iš kaltinamųjų E. B., V. D., V. K. ir V. R. parodymų visi jie teigia, kad važiuodami į mišką jie buvo įsitikinę, jog bus kertami E. D. medžiai, nes visi teigia žinoję apie pastarojo verslą, susijusį su medienos įsigijimu, kirtimu ir pardavimu, todėl neturėję jokio pagrindo abejoti, kad šiuo atveju E. D. leidimo neturės ir kad bus kertami ne jam priklausantys medžiai. Be to, visi kaltinamieji parodė, kad medžius kirto tik viename miško sklype, o ne dviejuose, kaip nurodoma kaltinamajame akte.

Kaltinamasis P. V. taip pat neigia, kad telefoninio pokalbiu metu leido E. D. kirsti medžius be leidimo, o apie patį medžių kirtimą jis nieko nežino.

Kaip matyti iš visų teisme apklaustų liudytojų parodymų jie nepaneigė tokių kaltinamųjų parodymų. Iš teisminio nagrinėjimo metu duotų parodymų akivaizdu, kad liudytojai A. P., D. B. ir R. Ž. apie 2009-03-11 vykusį medžių kirtimą nieko nežino, todėl jų parodymai kaltinamųjų kaltės nepatvirtina. Liudytojo Č. M. parodymai ir įvykio vietos apžiūros protokolas (t 2, b.l. 78-110) patvirtina tik faktą, kad dviejuose miško sklypuose buvo rasti iškirsti medžiai, kurių kirtimui nebuvo išduoti reikiami dokumentai, tačiau šie įrodymai kaltinamųjų kaltės neįrodo, nes remiantis jais negalima daryti išvados, kad medžius tyčia pavogė būtent kaltinamieji. Liudytojų J. R. ir E. D. teisme duoti parodymai sutampa su visų kaltinamųjų parodymais, todėl patvirtina tik jų nekaltumą, o ne kaltę. Nors E. D. ir nurodė, kad kertant medžius vienu metu pasakė V. R., jog jis nupjovė ne tuos medžius, tačiau vien tik ši frazė nėra pakankamas pagrindas pripažinti V. R. ir V. K. kaltais dėl miško vagystės. E. D. patvirtino, kad po šių savo žodžių nieko detaliau ir išsamiau V. R. neaiškino, nes šis jau buvo išgėręs, o V. K. ir J. R. tuo metu dirbo ir šių žodžių iš viso negirdėjo. Tą patį patvirtino ir kaltinamasis V. R., kuris nurodė, jog nesuprato kodėl jo nupjautus medžius E. D. pavadino negerais. V. K. tokių E. D. žodžių iš viso negirdėjo. Todėl toks neapibrėžtas ir neaiškus E. D. pastebėjimas dėl V. R. nupjautų medžių nėra pakankamas, kad V. R. neabejotinai būtų supratęs, jog nupjovė E. D. nepriklausančius medžius, nes pats E. D. aiškiai nepasakė ir nepaaiškino, kad šių medžių negalima išvežti iš miško, kad jie jam nepriklauso. Be to, medžius iš miško išvežė ir V. K. nuvežė būtent E. D., kuris vienintelis neabejotinai žinojo, kad tie medžiai jam nepriklauso.

Kratos metu pas kaltinamąjį V. K. rasta mediena (t 3, b.l. 16-18) patvirtina tik faktą, kad nukirsti medžiai iš miško buvo atvežti į jo namus, tačiau šis įrodymas taip pat nepatvirtina, kad mediena buvo tyčia pavogta kaltinamųjų. 2009-01-11 ir 2009-01-16 nenukirsto valstybinio miško pardavimo sutartys ir medienos išvežimo lentelės (t 2, b.1. 178-183, 3 t., b.1. 10-13) patvirtina, kad E. D. ir D. B., pagal 2009-01-08 leidimus miškui kirsti, nusipirko Kalvarijos girininkijoje atitinkamai 9,035 ir 7,554 kubinius metrus medienos, o iki nustatyto termino iškirto bei iš miško išvežė atitinkamai 8,5 ir 6,4 kubinius metrus medienos, t.y. ne visą sutartyse numatytą kiekį. Šie įrodymai patvirtina kaltinamųjų ir liudytojų E. D. bei D. B. parodymus, kad E. D. 2009-03-11 dar turėjo teisėtai įsigyto ir nevisiškai iškirsto miško 18 kvartalo 34 sklype, kuriame jis kirto ne tik savo, bet ir D. B. medžius. Tai, kad sutartyse nurodyti medžių kirtimo ir išvežimo terminai 2009-03-11 jau buvo pasibaigę, savaime neatėmė teisės E. D. iškirsti likusį neiškirstą savo ir D. B. medienos kiekį, nes jis ir D. B. už medieną buvo sumokėję pinigus ir įsigiję ją savo nuosavybėn, o pasibaigusius terminus galėjo prasitęsti. Todėl likusių pagal sutartis neiškirstų medžių kirtimas pasibaigus numatytiems iškirtimo terminams yra tik nustatytos medžių kirtimo tvarkos pažeidimas, už kurį galima administracinė atsakomybė, bet ne svetimo miško vagystė. Kad ir E. B., ir kiti kaltinamieji turėjo pagrindą manyti, jog E. D. teisėtai turi medienos taip pat patvirtina ir išrašas iš Socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės rajono skyriaus apie E. D. įsteigtą individualią įmonę (t 8, b.l. 77-78), ir išrašas iš Nekilnojamojo turto registro apie E. D. asmeninės nuosavybės teise valdomą ne vieną miško paskirties žemės sklypą (t 8, b.l. 78-102). Šios aplinkybės patvirtina, kad kaltinamiesiems iš tiesų galėjo būti žinoma apie E. D. teisėtą veiklą, susijusią su miško kirtimu.

Kaltinamųjų kaltę prokuroras iš esmės grindžia ne aukščiau nurodytais įrodymais, kurie kaltės neįrodo, o dviem byloje esančiais techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus protokolais ir jų priedais - telefoninių pokalbių suvestinėmis ir kaltinamųjų tarpusavio telefoninių pokalbių garso įrašais, o taip pat kaltinamojo V. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojo parodymais, kuriuos jis buvo patvirtinęs parodymų patikrinimo vietoje metu ir akistatos su įtariamuoju V. D. metu. Prokuroras teigia, kad 2009-03-05 telefoninio pokalbio, įvykusio tarp E. B. ir E. D., garso įrašas patvirtina, kad E. B. įsakmiai reikalauja iš E. D. mašinos malkų ir nurodo jas atvežti jam. Taip pat prokuroras teigia, kad ir kitais telefoniniais pokalbiais, įvykusiais 2009-03-09 ir 2009-03-12 tarp E. D. ir E. B. bei V. D. ir E. B., yra įrodyta, kad kaltinamieji kalbėjo ir tarėsi, kad kartu neteisėtai kirs mišką, kalbėjo kiek pjūklų reikės, todėl mano, kad šie pokalbiai akivaizdžiai įrodo E. B. iniciatyvą organizuojant neteisėtą miško pjovimą, įtraukiant kitus kaltinamuosius į jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Be šių telefoninių pokalbių E. B. ir V. D. kaltė grindžiama ir ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklausto V. K. parodymais apie tai, kad supjautus medžius į automobilį krovė ir šie abu kaltinamieji, šių V. K. parodymų patikrinimo vietoje protokolu ir akistatos su įtariamuoju V. D. protokolu. Kaltinamojo P. V. kaltė taip pat grindžiama jo ir E. D. telefoninio pokalbio, įvykusio 2009-03-10, turiniu, kurį prokuroras vertina kaip neteisėtai duotą kaltinamojo leidimą kirsti medžius. Telefoniniuose pokalbiuose ir V. K. ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose užfiksuotus E. B. veiksmus prokuroras vertina kaip piktnaudžiavimą tarnyba, E. D., V. D. bei V. K. sukurstymą neteisėtai kirsti mišką, bei mano, kad šie įrodymai patvirtina ir pačią miško vagystę, ir visų kaltinamųjų dalyvavimą joje, bei padėjimą E. B. piktnaudžiauti tarnyba, taip pat kaltinamojo P. V. piktnaudžiavimą ir padėjimą kitiems kaltinamiesiems padaryti jiems inkriminuotus nusikaltimus.

Tačiau norint kaltinamųjų kaltę pagrįsti duomenims, kuriais remiasi prokuroras, visų pirma būtina patikrinti ar šie duomenys gali būti laikomi įrodymais šioje byloje. Pabrėžtina, kad įrodymais baudžiamajame procese gali būti tik įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įrodymais pripažįstami duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnyje numatytus reikalavimus, o pagrindinis įstatymas, nustatantis duomenų, galinčių būti įrodymais, gavimo tvarką, yra Baudžiamojo proceso kodeksas.

Koks asmuo gali būti liudytoju numato BPK 80 straipsnio 1 punktas, kuriame nurodoma, kad liudytoju negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant šio Kodekso 82 straipsnio 3 dalyje numatytus liudijimo ypatumus. Minimoje BPK 82 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad asmuo, kuris prokuroro nutarimu yra apklausiamas apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką, turi teisę apklausos metu turėti įgaliotąjį atstovą, reikalauti būti pripažintas įtariamuoju. Tokiam asmeniui netaikoma atsakomybė, numatyta šio Kodekso 83 straipsnio 2 ir 4 dalyse.

Šioje byloje esantys V. K. parodymai, užfiksuoti jo liudytojo apklausos protokoluose (t 3, b.l. 67-71), jo parodymų patikrinimo vietoje protokole (t 3, b.l. 73-82) ir akistatos su įtariamuoju V. D. protokole (t 3, b.l. 148-150), surašyti pažeidžiant minėtus BPK 80 straipsnio 1 punktą ir 82 straipsnio 3 dalį. Iš liudytojo apklausos protokolų matyti, kad V. K. liudytoju buvo apklaustas 2009-04-20 ir 2009-04-21 (t 3, b.l. 67-71), jo parodymų patikrinimas vietoje buvo atliktas 2009-04-20 (t 3, b.l. 73-82), o akistata su įtariamuoju V. D. buvo atlikta 2009-04-21 (t 3, b.l. 148-150). Be to, atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, kurie V. K. apklausinėjo liudytoju, jau nuo 2009 m. kovo mėnesio pradžios žinojo kaltinamųjų telefoninių pokalbių, kurių metu buvo organizuojamas šis medžių kirtimas, turinį, ir įtarė, kad tai galėjo būti medžių vagystė, nes ikiteisminį tyrimą dėl to pradėjo dar 2009-04-16. Todėl akivaizdu, kad V. K. kaip liudytojas buvo apklausinėjamas, jo kaip liudytojo parodymai vietoje buvo tikrinami ir į akistatą kaip liudytojas jis buvo suvestas, ikiteisminio tyrimo pareigūnams žinant ir akivaizdžiai suvokiant, kad jis bus apklausiamas apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, tačiau neišaiškinant jam BPK 80 straipsnio 1 punkte, 82 straipsnio 3 dalyje numatytų jo teisių atsisakyti duoti parodymus prieš save ar pasinaudoti teise į gynybą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes teismas pripažįsta, kad taip buvo pažeistos ne tik minėtose BPK normose įtvirtintos V. K. teisės, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje numatytas draudimas versti duoti parodymus prieš save.

Maža to, byloje esantis įtariamojo V. D. apklausos protokolas patvirtina, kad dėl to paties medžių kirtimo įtariamuoju jis buvo apklaustas 2009-04-21 nuo 13:30 val. iki 14:25 val. (t 3, b.l. 145-146), kai tuo tarp V. K. apie tą pačią galimai nusikalstamą veiką, kurioje dalyvavo jie abu, liudytoju dar buvo apklausinėjamas 2009-04-21 nuo 16:25 val. iki 16:50 val. (t 3, b.l. 70-71), o 2009-04-21 nuo 15:30 val. iki 16:00 val. (t 3, b.l. 148-150) kaip liudytojas buvo suvestas į akistatą su įtariamuoju V. D.. Ši situacija, kai V. K. apie tą pačią veiką dar yra apklausiamas liudytoju, nors prieš tai V. D. dėl tų pačių veiksmų jau buvo pateiktas įtarimas ir jis buvo apklaustas įtariamuoju, reiškia tiek BPK normų, tiek ir liudytoju apklausiamo V. K. teisių pažeidimą, nes turint skirtingą procesinį statusą nei V. D., jam nebuvo suteiktos analogiškos teisės turėti gynėją ar atsisakyti duoti parodymus prieš save, nors jie abu parodymus davė apie tą patį įvykį. Pabrėžtina, kad visas šias apklausas tą pačią dieną atliko tas pats tyrėjas, todėl jis neabejotinai žinojo, kad tyrimo veiksmų su V. K. metu apklausinėja jį apie jo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką.

Vertinant 2009-04-21 akistatos tarp liudytojo V. K. ir įtariamojo V. D. protokolą atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad šio procesinio veiksmo metu buvo pažeistos ne tik minėtos liudytojo V. K. teisės, verčiant jį duoti parodymus prieš save, bet ir įtariamojo V. D. teisės į gynybą. BPK 21 straipsnio 4 dalis numato, kad įtariamasis nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento turi teisę turėti gynėją, BPK 45 straipsnis numato, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir užtikrinti galimybę jomis pasinaudoti, BPK 190 straipsnio 4 dalis numato, kad suvesti į akistatą asmenys gali užduoti vienas kitam klausimų, BPK 179 straipsnio 2 dalis numato, kad tyrimo veiksmo protokole turi būti nurodyta asmenų, kurie dalyvavo atliekant tyrimo veiksmą, pareiškimai, o BPK 179 straipsnio 4 dalis numato, kad protokole daromi pakeitimai, pataisymai ir papildymai būtų aptariami pačiame protokole.

Ištyrus akistatos protokolo turinį (t 3, b.l. 148-150) ir palyginus jį su šio procesinio veiksmo vaizdo įrašu (akistatos vaizdo įrašo kompaktinis diskas, pateiktas voke kartu su baudžiamąja byla), akivaizdžiai matyti šiurkštūs išvardintų BPK normų pažeidimai. Akistatos vaizdo įrašas neabejotinai patvirtina, kad prieš pradedant apklausinėti akistaton suvestą liudytoją V. K. ir įtariamąjį V. D. jiems nebuvo išaiškintos atitinkamos jų procesinės teisės ir teisės, kurias jie turi akistatos metu, įtariamajam V. D. nebuvo išaiškinta teisė turėti gynėją, atsisakyti duoti parodymus prieš save. Šį vaizdo įraše užfiksuotą teisės į gynybą pažeidimą taip pat patvirtina ir byloje esantis protokolas dėl gynėjo atsisakymo (t 3, b.l. 147), kuriame V. D. savo ranka aiškiai įrašė, kad „akistatos metu gynėjo nereikėjo“. Jokių ikiteisminio tyrimo pareigūno pastabų dėl šio įtariamojo V. D. įrašo teisingumo ir viso protokolo turinio nėra, todėl toks įrašas patvirtina, kad šiame protokole teisės į gynybą išaiškinimo įtariamajam momentas atsispindi teisingai. Tai akivaizdžiai patvirtina, kad akistata buvo atlikta grubiai pažeidžiant BPK 21 straipsnio 4 dalies ir 45 straipsnio nuostatas bei įtariamojo teisę į gynybą, nes ši teisė jam buvo išaiškinta tik po akistatos atlikimo ir po to, kai akistatos protokolas įtariamojo jau buvo pasirašytas.

Akistatos vaizdo įrašą palyginus su akistatos protokolu taip pat akivaizdžiai matoma, kad akistata buvo atliekama ir fiksuojama pažeidžiant įstatymo reikalavimus. BPK 190 straipsnio 2 dalis reikalauja, kad apklausiant į akistatą suvestus asmenis, būtų laikomasi šiame Kodekse numatytų bendrųjų liudytojo ir įtariamojo apklausos taisyklių. BPK 183 straipsnio 3 dalis ir 188 straipsnio 4 dalis numato, kad liudytojo ir įtariamojo parodymai užrašomi pirmuoju asmeniu ir kiek galima pažodžiui, jeigu reikia, nurodomi jiems užduoti klausimai ir jų atsakymai. Palyginus akistatos vaizdo įrašą ir protokolo turinį matyti, kad akistatos protokolas surašytas ne kiek įmanoma pažodžiui, nes jame neužfiksuota V. K. net du kartus nurodyta aplinkybė apie tai, kad kiti kaltinamieji buvo atsivežę pašaro žvėrims, kas yra svarbu nustatinėjant akistatoje dalyvaujančio V. D. atvykimo į mišką tikslą. Protokole taip pat neužfiksuota įtariamojo V. D. net tris kartus nurodyta aplinkybė apie V. K. girtumą medžių kirtimo metu. Reikalavimo kaip galima pažodžiui užfiksuoti apklaustų asmenų parodymus nesilaikymą iliustruoja ir akistatos protokole užfiksuota akivaizdžiai mažesnė įtariamojo V. D. parodymų apimtis nei vaizdo įraše matomi ir girdimi jo parodymai, papildymai ir pataisymai. Atkreiptinas dėmesys, kad akistatos protokole nurodyta, jog šis veiksmas truko 30 minučių ir buvo baigtas 16:00 val., o paties vaizdo įrašo trukmė ir jame užfiksuoti tyrėjo žodžiai, kuriais jis užbaigė akistatą, aiškiai patvirtina, kad akistata truko 45 minutes ir buvo baigta 16:15 val. Ši aplinkybė taip pat rodo, kad akistatos protokole buvo užfiksuoti ne visi jos dalyvių parodymai, pastabos ir pataisymai. Be to, akistatos vaizdo įrašas patvirtina, kad į akistatą suvestiems asmenims nebuvo suteikta teisė užduoti klausimų vienas kitam, nors įtariamasis V. D. akivaizdžiai ir ne vieną kartą nesutiko su liudytojo V. K. parodymais, norėjo paklausti pas liudytoją dėl šio girtumo, tačiau tyrėjas neleido įtariamajam pasinaudoti šia jo teise ir aplinkybės apie galimą liudytojo girtumą nesiaiškino ir protokole neužfiksavo. Toks ikiteisminio tyrimo pareigūno elgesys neatitinka ir BPK 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto reikalavimo išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad vaizdo įraše akivaizdžiai matoma kaip akistatos dalyviai pasirašė tris akistatos protokolus, iš kurių du pirmieji į bylą nėra pateikti, o sprendžiant iš vaizdo įraše girdimo plėšomo popieriaus garso, vienas iš protokolų tyrėjo buvo suplėšytas. Vaizdo įraše matoma kaip kiekvieną kartą buvo atspausdinamas naujas protokolas, nes V. D. pareikšdavo pastabas dėl jo turinio. BPK 179 straipsnio 4 dalis aiškiai reglamentuoja kaip daromi tyrimo veiksmų protokolų pataisymai, papildymai ar pakeitimai. Šis kodekso straipsnis reikalauja, kad protokole daromi pakeitimai, pataisymai ir papildymai būtų aptariami pačiame protokole. Tokiu būdu siekiama, kad tyrimo veiksmo eiga ir rezultatai tiksliai atspindėtų atliktą tyrimo veiksmą ir nekeltų abejonių dėl jo rezultatų. Tuo tarpu šiuo atveju tyrėjas akivaizdžiai nesilaikė BPK 179 straipsnio 4 dalies reikalavimų ir du kartus tiesiog atspausdino naują akistatos protokolą vietoj to, kad viename protokole aptartų akistatos dalyvių pastabas, papildymus ir tiksliai užfiksuotų visą tyrimo veiksmo eigą. Būtent dėl šios priežasties akistatos protokolo turinys, skirtingai nei šio tyrimo veiksmo vaizdo įrašas, neatspindi kaip iš tiesų vyko akistata, kokios aplinkybės jame nebuvo užfiksuotos ir kokie BPK pažeidimai buvo padaryti jos metu.

Nurodyti ikiteisminio tyrimo metu padaryti įstatymo pažeidimai apklausiant liudytoju V. K. apie jo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, tokių apklausų metu neišaiškinant tiek jam, tiek įtariamajam V. D. teisių atsisakyti duoti parodymus prieš save ir nesuteikiant galimybės pasinaudoti savo teisėmis į gynybą, neleidžia V. K. liudytojo apklausų protokolų, parodymo patikrinimo vietoje protokolo ir akistatos su įtariamuoju V. D. protokolo laikyti įrodymais šioje byloje, nes šiuose protokoluose esantys duomenys buvo gauti pažeidžiant BPK reikalavimus ir suvaržant įstatymų garantuotas šių kaltinamųjų teises. Tokią įrodymų leistinumo praktiką yra suformavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris yra pasisakęs, kad atliekant įstatyme numatytus veiksmus gauti duomenys dėl leistinumo reikalavimo pažeidimo, negali būti laikomi įrodymais, jei atliekant šiuos veiksmus buvo nepagrįstai suvaržytos žmogaus teisės, pažeisti proceso principai ar proceso veiksmas būtų atliktas nepakankamai tiksliai laikantis tam veiksmui atlikti nustatytų pagrindinių taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-4/2007).

Šioje byloje kaltinamųjų kaltė taip pat grindžiama kaltinamųjų telefoninių pokalbių turiniu, kuris užfiksuotas garso įrašuose, gautuose atliekant operatyvinius veiksmus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje akcentuoja, kad operatyvinė veikla, reglamentuota Operatyvinės veiklos įstatymu, pagal savo pobūdį labai skiriasi nuo procesinės veiklos, reglamentuotos BPK, todėl teismai, nagrinėdami bylas, kuriose kaltinimas grindžiamas operatyvinės veiklos metu surinktais duomenimis, turi atidžiai tikrinti duomenis, surinktus operatyvinio tyrimo metu, nes šis tyrimas apima veiksmus, smarkiai varžančius pagrindines žmogaus teises ir įsiskverbiančius į privatų asmens gyvenimą.

Byloje esančiuose dviejuose 2009-06-23 techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus protokoluose nurodyta, kad operatyvinio tyrimo byloje dėl grupės asmenų nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 199² straipsnyje, Kauno apygardos teismo 2009-05-09 nutartimis Nr. 053-242 ir 053-240 buvo sankcionuota telekomunikacijų tinklais perduodamos asmenų informacijos kontrolė ir nuo 2009-02-09 iki 2009-05-09 buvo kontroliuojamas ir fiksuojamas E. D. naudojamu telefonu Nr. (duomenys neskelbtini) bei V. D. naudojamu telefonu Nr. (duomenys neskelbtini)perduodamos informacijos turinys (t 3, b.l. 30, 44). Marijampolės AVPK Kalvarijos policijos komisariato 2009-02-03 rašte Nr. 64-36-(23S)-69KF dėl teikimo panaudoti technines priemones specialia tvarka nurodyta, kad operatyvinio sekimo medžiagoje Nr. 36-3-001-08 dėl E. D. ir V. D. veiklos ikiteisminis tyrimas nėra pradėtas, todėl reikalinga sankcionuoti techninių priemonių panaudojimą specialia tvarka pagal Operatyvinės veiklos įstatymą ir kontroliuoti E. D. ir V. D. telefoninių pokalbių turinį (t 4, b.l. 111). Kauno apygardos prokuratūros 2009-02-05 teikime Nr. 02-227 KF dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka nurodyta, kad turimais operatyviniais duomenimis V. D. galimai daro nusikaltimus, numatytus BK 199² straipsnyje, ir dėl šios informacijos ikiteisminis tyrimas nėra pradėtas (t 4, b.l. l48). Kitame Kauno apygardos prokuratūros 2009-02-05 teikime Nr. 02-225 KF dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka taip pat nurodyta, kad turimais operatyviniais duomenimis E. D. gali daryti nusikaltimus, numatytus BK 199² straipsnyje, ir dėl šios informacijos ikiteisminis tyrimas nėra pradėtas (t 8, b.l. 52). Kauno apygardos teismo 2009-02-05 nutartimi Nr. OS3-242 dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka nurodyta, kad telekomunikacijų tinklais perduodamos V. D. naudojamo telefono Nr. (duomenys neskelbtini) informacijos kontrolė buvo sankcionuota vadovaujantis Operatyvinės veiklos įstatymo 10 straipsnio pagrindu (t 4, b.l. 147). Kitoje Kauno apygardos teismo 2009-02-05 nutartyje Nr. OS3-240 dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka nurodyta, kad nustačius, jog E. D. gali daryti nusikaltimus, numatytus BK 199² straipsnyje, ir kad dėl turimos operatyvinės informacijos ikiteisminis tyrimas nepradėtas, telekomunikacijų tinklais perduodamos E. D. naudojamo telefono Nr. (duomenys neskelbtini) informacijos kontrolė taip pat buvo sankcionuota vadovaujantis Operatyvinės veiklos įstatymo 10 straipsnio pagrindu (t 8, b.l. 54).

Šie operatyvinės bylos dokumentai neabejotinai patvirtina, kad operatyviniai veiksmai pagal Operatyvinės veiklos įstatymą buvo sankcionuoti 2009-02-05 Kauno apygardos teismo nutartimis Nr. OS3-240 ir Nr. OS3-242, todėl 2009-06-23 techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus protokoluose neteisingai nurodytos šių veiksmų sankcionavimo datos (2009-05-29) ir neteisingai nurodyti šių nutarčių numeriai yra akivaizdi rašymo apsirikimo klaida, kuri nereiškia, kad operatyviniai veiksmai buvo atlikti iki teismo nutarčių, kuriomis jie buvo sankcionuoti, priėmimo, ir kad vien tik dėl šių protokolo klaidų šie veiksmai yra neteisėti, kaip teigia kaltinamųjų gynėjai.

Tačiau šioje byloje esantys dokumentai patvirtina, kad kaltinamųjų E. D. ir V. D. telefoninių pokalbių pasiklausymas buvo inicijuotas operatyvinio sekimo medžiagoje Nr. 36-3-001-08 dėl E. D. ir V. D. galimai nusikalstamos veiklos, numatytos BK 199² straipsnyje, ir kad pasiklausymas buvo inicijuotas pagal Marijampolės AVPK Kalvarijos policijos komisariato viršininko pavaduotojo prokurorui pateiktą informaciją. Šioje prokurorui pateiktoje informacijoje buvo nurodyta, kad jos pateikimo prokurorui metu, t.y. 2009-02-03, ikiteisminis tyrimas dėl E. D. ir V. D. veiklos, kuri buvo tiriama operatyvinio sekimo metu, nepradėtas, todėl Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas, remdamasis Operatyvinės veiklos įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, šios informacijos pagrindu su dviem teikimais kreipėsi į Kauno apygardos teismą dėl E. D. ir V. D. telefoninių pokalbių pasiklausymo sankcionavimo. Prokuroras savo teikimuose teismui taip pat nurodė, kad ikiteisminis tyrimas dėl galimai daromų nusikaltimų, numatytų BK 199² straipsnyje, tuo metu dar nebuvo pradėtas. Tačiau Marijampolės AVPK Kalvarijos policijos komisariato tyrėjo D. Z. 2008-12-17 tarnybinis pranešimas, kuriuo buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 199² straipsnį (t 4, b.l. 51), 2008-12-17 pranešimas apie ikiteisminio tyrimo pradėjimą (t 4, b.l. 55), Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros 2009-09-18 nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl nusikaltimo, numatyto BK 199² straipsnyje (t 1, b.l. 77) ir Marijampolės AVPK Kalvarijos policijos komisariato pareigūno D. G. 2010-08-25 liudytojo apklausos protokole užfiksuoti jo parodymai apie ikiteisminio tyrimo pradėjimą (t 5, b.l. 136–147), akivaizdžiai patvirtina, kad operatyvinio sekimo metu surinktos informacijos pagrindu ikiteisminis tyrimas pagal BK 199² straipsnį buvo pradėtas dar 2008-12-17, t.y. prieš pusantro mėnesio iki telefoninių pokalbių pasiklausymo sankcionavimo pagal Operatyvinės veiklos įstatymą.

Vertinant šią aplinkybę pabrėžtina, kad pagal Lietuvos Respublikoje galiojančius norminius teisės aktus ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, nepradėjus ikiteisminio tyrimo, duomenys apie nusikalstamą veiką gali būti renkami vadovaujantis Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos ar kitų įstatymų nustatyta tvarka, tačiau pradėjus ikiteisminį tyrimą (BPK 166 straipsnis), duomenys, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, renkami tik vadovaujantis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o kitų įstatymų (tarp jų ir Operatyvinės veiklos įstatymo) nustatyta tvarka tik ieškoma duomenų šaltinių, kuriuos nustačius, atliekami proceso veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-7-141/2008).Taigi jeigu vykdomi teismo ar prokuroro sankcionuoti veiksmai pagal Operatyvinės veiklos įstatymą ir reikia darbą tęsti pradėjus ikiteisminį tyrimą, būtina kreiptis į teismą dėl leidimo atlikti šiuos veiksmus pagal BPK normas. Pažymėtina, kad šiuo įrodinėjimo leistinumo klausimu vieninga yra ne tik teismų praktika, bet ji taip pat yra pilnai atkartota ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2007-10-12 įsakymu Nr. I-134 su 2008-05-28 įsakymu Nr. I-79 ir 2012-01-03 įsakymu Nr. I-3 padarytais pakeitimais patvirtintose rekomendacijose „Dėl Operatyvinės veiklos įstatymo ir Baudžiamojo proceso kodekso normų taikymo“, kuriomis privalo vadovautis ir ikiteisminio tyrimo institucijos, ir prokurorai. Šių rekomendacijų 6 punktas numato, kad operatyvinio tyrimo metu nustačius nusikalstamos veikos požymius, turi būti pradedamas ikiteisminis tyrimas BPK 166 straipsnyje nustatyta tvarka, o operatyvinis tyrimas dėl tos nusikalstamos veikos nutraukiamas. Rekomendacijų 11 punktas numato, kad priėmus sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą, prokuroro ar teismo sankcionuoti operatyviniai veiksmai, taip pat ir kiti operatyviniai veiksmai, kuriais ribojamos asmens teisės, numatytos BPK 44 straipsnio 9 dalyje, nutraukiami, o ikiteisminio tyrimo metu prireikus tęsti tokias asmens teises ribojančius veiksmus, jie turi būti sankcionuoti prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo BPK nustatyta tvarka.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse formuojamą teismų praktiką teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje kaltinimas grindžiamas duomenimis, gautais atliekant operatyvinį tyrimą, privalo patikrinti tris pagrindinius aspektus: 1) ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti; 2) ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatyme nustatytos tvarkos; 3) ar duomenis, gautus atliekant operatyvinį tyrimą, patvirtina duomenys, gauti BPK numatytais veiksmais. Teisinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti yra apygardų teismų pirmininkų ar šių teismų Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkų motyvuotos nutartys, o faktinis operatyvinio tyrimo veiksmų pagrindas nustatytas Operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnio 1 punkte, kuriame kalbama apie tam tikrą informaciją, kurios dar nepakanka ikiteisminiam tyrimui pradėti, tačiau galima atlikti operatyvinius veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 1 d. BPK kodekso normų reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga Nr. 27-1, Teismų praktika Nr. 27).

Kaip minėta, abi Kauno apygardos teismo 2009-02-05 nutartys dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka buvo priimtos vadovaujantis Operatyvinės veiklos įstatymo 10 straipsniu. Tačiau šis straipsnis gali būti taikomas tik tuomet, kai yra šio įstatymo 9 straipsnyje numatytos sąlygos atlikti operatyvinius veiksmus, t.y. kol dėl tiriamos veikos nepradėtas ikiteisminis tyrimas. Kadangi šioje byloje nagrinėjamu atveju operatyvinio sekimo byloje Nr. 36-3-001-08 surinktų duomenų pagrindu E. D. ir V. D. veiksmuose buvo nustatyti nusikalstamos veikos, numatytos BK 199² straipsnyje, požymiai ir ikiteisminis tyrimas dėl šios veikos buvo pradėtas dar 2008-12-17, todėl nuo šios datos operatyvinis tyrimas dėl BK 199² straipsnyje numatyto nusikaltimo privalėjo būti nutrauktas ir jokie operatyviniai veiksmai, kuriais ribojamos asmens teisės, numatytos BPK 44 straipsnio 9 dalyje, tarp jų ir telefoninių pokalbių pasiklausymas, nuo 2008-12-17 negalėjo būti atliekami remiantis Operatyvinės veiklos įstatymu. Prireikus tęsti tokias E. D. ir V. D. teises ribojančius veiksmus, kuriais buvo siekiama surinkti papildomus duomenis, jie turėjo būti sankcionuoti BPK 154 straipsnyje nustatyta tvarka. Tačiau šiuo atveju E. D. ir V. D. telefoninių pokalbių pasiklausymas nebuvo sankcionuotas BPK 154 straipsnyje nustatyta tvarka, o Kauno apygardos teismas, suklaidintas Marijampolės AVPK Kalvarijos PK kriminalinės policijos viršininko pavaduotojo ir Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pateiktos informacijos, ir dėl to nežinodamas, kad nebuvo faktinio pagrindo sankcionuoti operatyvinius veiksmus, t.y. nežinodamas, kad ikiteisminis tyrimas dėl tiriamos veikos jau pradėtas, nepagrįstai sankcionavo techninių priemonių naudojimą specialia tvarka. Tai reiškia, kad aukščiau nurodytuose techninių priemonių panaudojimo, atliekant operatyvinius veiksmus, protokoluose ir jo prieduose - telefoninių pokalbių suvestinėse ir garso įrašuose, užfiksuotus duomenis policijos pareigūnai gavo pateikę neteisingą informaciją, t.y. neteisėtai, ir kartu pažeisdami kaltinamųjų teises, numatytas BPK 44 straipsnio 9 dalyje, o būtent jų teisę į privatų gyvenimą ir telefoninių pokalbių slaptumą.

Nors prokuroras nurodo, kad operatyviniai duomenys šioje byloje naudojami BPK 162 straipsnyje numatyta tvarka kaip kitoje baudžiamojoje byloje surinkta informacija apie privatų asmens gyvenimą ir dėl jų panaudojimo yra priimta Klaipėdos miesto apylinkės ikiteisminio tyrimo teisėjo 2011-03-21 nutartis, kuria leista šiuos duomenis panaudoti šioje byloje, tačiau šis prokuroro argumentas yra nepagrįstas, o jo nurodyta teismo nutartis negali būti pagrindu pateisinti neteisėtai surinktų duomenų panaudojimą šioje byloje.

Visų pirma pabrėžtina, kad minėtoje Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2011-03-21 nutartyje visi išvardinti protokolai dėl operatyvinių veiksmų atlikimo, kuriuos leista panaudoti šioje byloje, yra surašyti 2011 m. sausio 14 dienos data (t 4, b.l. 179-180). Tuo tarpu kaltinamųjų kaltė šioje byloje grindžiama minėtais dviem 2009 m. birželio 23 dienos protokolais (t 3, b.l. 30, 44), kurie nėra minimi minėtoje Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartyje. Todėl pripažintina, kad šia nutartimi iš viso nebuvo leista panaudoti šioje byloje du 2009 m. birželio 23 dienos techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus protokolus. Juo labiau, kad 2009-02-05 Kauno apygardos teismo nutartis NR. OS3-240, kurios pagrindu buvo surašytas vienas iš šių protokolų, Kauno apygardos teisme buvo išslaptinta tik 2011-10-27 (t 8, b.l. 53), t.y. daug vėliau nei buvo priimta minėta ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis. Tai reiškia, kad ikiteisminio tyrimo teisėjas, neturėdamas šios nutarties, kuri tuo metu dar nebuvo išslaptinta, iš viso nebūtų galėjęs leisti naudoti jos pagrindu surinktų operatyvinių duomenų šioje byloje, nes nebūtų galėjęs patikrintini ar yra teisinis pagrindas, kuriuo remiantis tie duomenys buvo gauti. Taip pat pabrėžtina, kad pagal bendrąjį teisės principą, kurio svarbą savo doktrinoje ne kartą pabrėžė ir Konstitucinis Teismas, iš ne teisės negali gimti teisė. Tai reiškia, jog minėta Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis bet kokiu atveju negalėtų įteisinti duomenų, kurie surinkti pažeidžiant įstatymus. Be to, BPK 162 straipsnio pagrindu ikiteisminio tyrimo teisėjas tik leidžia vienoje byloje surinktus duomenis naudoti kitoje byloje, bet nepripažįsta šių duomenų įrodymais. Šie duomenys įrodymais gali būti pripažinti tik bylą nagrinėjančio teismo, jeigu nustatoma, kad jie atitinka BPK 20 straipsnio reikalavimus.

Dėl aukščiau nurodytų ikiteisminio tyrimo pareigūnų padarytų įstatymų pažeidimų atliekant operatyvinius veiksmus, abiejuose techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus protokoluose ir jų prieduose – telefoninių pokalbių suvestinėse ir garso įrašuose esantys duomenys, negali būti laikomi įrodymais BPK 20 straipsnio prasme ir jais negali būti grindžiama kaltinamųjų kaltė, nes šiais veiksmais buvo nepagrįstai suvaržytos kaltinamųjų žmogaus teisės. Pabrėžtina, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnis garantuoja asmens teisę į susižinojimo (telefoninių pokalbių, susirašinėjimo ir pan.) slaptumą, todėl tiek E. Ž. Teisių Teismo (toliau – EŽTT, Teismas), tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika taip pat patvirtina, kad jeigu oficialūs valstybės pareigūnai dalyvauja asmens susižinojimo kontrolės procese, ignoruodami įstatymų nustatytą tvarką, būtiną tokiai kontrolei, yra pažeidžiamas Konvencijos 8 straipsnis, nes valstybės institucija neteisėtai apriboja asmens teisę į susižinojimo slaptumo gerbimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-7-141/2008).

Nors telefoninių pokalbių turinys ir V. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojo parodymai ir nepripažįstami įrodymais šioje byloje, tačiau pažymėtina ir tai, kad bylos nagrinėjimo metu nustatytas šių duomenų turinys bet kuriuo atveju neleidžia daryti tokių išvadų dėl kaltinamųjų veiksmų teisinio vertinimo ir jų kaltės, kokias padarė prokuroras, surašydamas kaltinamąjį aktą ir palaikydamas kaltinimą teisme.

Visų pirma, 2009-03-05 telefoninio pokalbio, įvykusio tarp E. B. ir E. D., turinys neleidžia daryti išvados, kad E. B. tokiu pokalbiu kursto E. D. pavogti valstybinį mišką, nes visas šio pokalbio kontekstas rodo, kad E. B. ne įsakmiai ir besąlygiškai reikalauja malkų ir taip kursto E. D. vogti mišką, o teiraujasi ar E. D. iš viso turi malkų, ką gali pasiūlyti, klausia kur tas malkas turi, ar jos supjautos ar ne. Taigi šio pokalbio turinys ir jo garso įrašas bet kuriuo atveju neįrodo, jog E. B. sukurstė E. D. pavogti ir atvežti jam būtent vogtą medieną, nes šio pokalbio metu E. B. žodžiuose nėra net netiesioginių užuominų, kuriomis jis skatintų, kurstytų ar kitaip įtakotų E. D. parūpinti būtent vogtą, o ne jam priklausančią medieną. Iš viso šio pokalbio turinio bei abiejų pašnekovų kalbėjimo manieros akivaizdžiai matyti, kad pokalbis vyksta tarp gerų draugų, kad E. B. tik prašo malkų, bet niekaip nekursto E. D. jų vogti, o šis neduoda jokio pagrindo E. B. suprasti, kad nuosavos medienos neturi, ir kad pasidavęs E. B. spaudimui sutinka jam parūpinti svetimą, t.y. vogtą, medieną. Be to, šio pokalbio metu E. B. pareikštas prašymas nei vieno iš pašnekovų nėra niekaip siejamas su E. B. užimamomis pareigomis policijoje, kas leistų manyti, kad tokį prašymą E. D. jis pareiškė kaip pareigūnas, besinaudojantis užimamomis pareigomis, o ne kaip draugas. Kiti šioje byloje pateikti telefoniniai pokalbiai buvo šio pirmojo pokalbio logiškas tęsinys ir savo turiniu patvirtina būsimo medžių kirtimo organizavimą, o vėliau jo aptarimą jau po įvykusio kirtimo, tačiau juose taip pat nėra jokios kalbos apie tai, kad medžių kirtimas bus nusikalstamas, nes šie pokalbiai nepatvirtina, kad kaltinamieji žinojo, jog ruošėsi kirsti ir iškirto E. D. nepriklausančius medžius. Taigi teismas sprendžia, kad prokuroro pateikiama telefoninių pokalbių turinio interpretacija dėl kaltinamųjų tyčios pavogti medieną yra neteisinga ir neatitinka paties pokalbių turinio esmės ir kitų šioje byloje nustatytų aplinkybių visumos.

Tas pats pasakytina ir apie minėtus V. K. parodymus, užfiksuotus jo liudytojo apklausos, parodymų patikrinimo vietoje ir akistatos protokoluose, nes pats šių protokolų turinys gali patvirtinti tik faktą, kad V. K. ikiteisminio tyrimo metu buvo nurodęs, jog medžius pjauti į kulbes ir krauti į automobilį padėjo ir E. B. su V. D., tačiau tai neįrodo, kad jie žinojo, jog kerta ne E. D., o valstybei priklausantį mišką, t.y. jį vagia. Pats V. K. šiais parodymais buvo patvirtinęs tik faktą, kad medžius pjauti padėjo E. B. ir V. D., tačiau net ir šiuose parodymuose V. K. aiškiai tvirtino nežinojęs, kad jie daro vagystę.

Be to, byloje nustatytos aplinkybės apie E. B. ir E. D. ilgametę draugystę, apie ankstesnę analogišką E. D. pagalbą V. K. parūpinant jam malkų, apie kurią žinojo ir E. B., apie tai, kad kaltinamieji žinojo, jog E. D. teisėtai perka medieną iš urėdijos, patvirtina, kad nei kaltinamasis E. B., nei kiti kaltinamieji neturėjo pagrindo abejoti E. D. sąžiningumu ir dėl to reikalauti iš jo dokumentų, patvirtinančių, kad jis teisėtai turi medžius, kurių kirtimui miške pats ir vadovavo. Todėl prokuroras šioje byloje nepagrįstai remiasi kai kuriais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties Nr. 2K-83/2009 išaiškinimais, teigdamas, kad joje aptarta analogiška šiai bylai situacija ir išaiškinta, jog vykdydamas miško kirtimo darbus asmuo turi žinoti, kaip kertamas miškas, kokia miško kirtimo tvarka, todėl vadovaujantis šia kasacine nutartimi visi kaltinamieji, prieš kirsdami mišką, privalėjo išsiaiškinti miškų kirtimo ir nukirstos medienos išvežimo iš miško taisykles, ir tik tuomet kirsti ir vežti mišką, o dėl to, kad šių taisyklių nežinojo, jiems taikytina baudžiamoji atsakomybė.

Visų pirma pabrėžtina, kad Aukščiausiojo Teismo sukurtais precedentais privalu vadovautis tik analogiškose pagal faktines aplinkybes bylose. Nurodomoje kasacinėje nutartyje buvo nagrinėjama byla dėl medžių vagystės, kurią įvykdė vienas vykdytojas, niekada neturėjęs leidimo kirsti medžių toje vietoje, kurioje juos iškirto. Tuo tarpu šioje byloje kaltinamieji yra kaltinami kaip E. D., kuris jau yra nuteistas dėl medžių vagystės, bendrininkai, veikę ne savarankiškai, o jam vadovaujant, o pats E. D. šiuo atveju turėjo leidimą kirsti medžius tame miško sklype, buvo už juos sumokėjęs nustatytą pinigų sumą miškų urėdijai, tik medžių iškirtimo terminas buvo pasibaigęs, ir buvo iškirsta daugiau nei leistina medžių. Akivaizdu, kad faktinės šių bylų aplinkybės yra skirtingos ir kad prokuroro nurodomi teismų praktikos išaiškinimai gali būti taikytini, o šiuo atveju jie ir buvo pritaikyti, tik E. D., nes jis vienintelis žinojo kuriuos medžius galima kirsti, o kurių ne ir apie tai kitiems kaltinamiesiems nieko neišaiškino. Be to, jis pats tuos medžius išvežė iš miško bei nuvežė V. K.. Tačiau šiuo atveju kaltinamieji negalėjo žinoti kuriuos medžius kirsti galima, o kurių ne, nes jie medžius kirto ne savarankiškai, ne savo sumanymu ir savo nuožiūra, o vadovaujami E. D., ir jie neturėjo jokio pagrindo nepasitikėti E. D. bei negalėjo žinoti, kad jis juos įtraukė į nusikalstamą veiką. Būtent todėl tik E. D. ir buvo nuteistas dėl medžių vagystės Marijampolės rajono apylinkės teisme išnagrinėtoje byloje, o visų kitų šios bylos kaltinamųjų kaltė toje byloje buvo teisingai įvertinta dar ikiteisminio tyrimo metu, kai įtarimai jiems arba iš viso nebuvo pareikšti, arba ikiteisminis tyrimas jiems buvo nutrauktas nesant jų veiksmuose nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 1 dalyje požymių. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad miško kirtime taip pat dalyvavusio liudytojo J. R. veiksmai kaltinamajame akte įvertinti skirtingai nei visų kitų šios bylos kaltinamųjų. Kaltinamajame akte nurodyta, kad J. R. kartu su visais kirto mišką, bet nesuprato, jog dalyvauja nusikalstamų veikų daryme, nors tokias kardinaliai skirtingas išvadas prokuroras padarė remdamasis tais pačiais kaltinamajame akte nurodytais duomenimis. Kadangi šioje byloje nėra leistinų įrodymų, jog ir kiti kaltinamieji suprato, kad dalyvauja miško vagystėje, tai ir jų veiksmai vertintini taip pat kaip kaltinamajame akte buvo įvertinti J. R. veiksmai.

Pabrėžtina, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnis). Teismo išvados dėl asmens kaltės turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką, o abejonės, kurių nėra galimybės pašalinti, traktuojamos kaltinamojo naudai.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes teismas pripažįsta, kad šioje byloje leistini įrodymai leidžia daryti tik išvadą, kad padėdami E. D. kaltinamieji nežinojo iškirtę medžius, kurie nepriklausė juos kirsti nurodžiusiam E. D.. Tai reiškia, kad kaltinamųjų veikoje nėra tyčios padaryti nusikaltimą, nes vagystė yra tyčinė nusikalstama veika, padaroma tik tiesiogine tyčia, t.y. grobdamas svetimą turtą vagystės būdu, kaltininkas suvokia, kad veikia prieš turto savininko valią, numato nusikalstamos veikos padarinius, jų nori ir siekia. Kaltininkas turi būti įsitikinęs, kad grobia kito asmens turtą, nes neturi turto savininko sutikimo užvaldyti jo turtą. Šiuo atveju kaltinamieji teigia, kad buvo įsitikinę, jog kerta E. D. medžius ir tokios kaltinamųjų versijos nepaneigia šioje byloje ištirti ir leistinais įrodymais pripažinti duomenys.

Vertinant tiek E. B. pareikštą kaltinimą dėl piktnaudžiavimo tarnyba, tiek kaltinamiesiems V. D., V. K. bei V. R. pareikštus kaltinimus dėl padėjimo E. B. piktnaudžiauti savo pareigomis pastebėtina, kad šie kaltinimai suformuluoti kaip idealiąja sutaptimi padarytos veikos, neatsiejamai susijusios su E. B. inkriminuojamu kurstymu pavogti medieną ir pačia medžių vagyste, nes kaltinime nurodoma, kad sukurstydamas kitus E. B. piktnaudžiavo tarnyba, o padėdami E. B. vogti medieną kiti kaltinamieji padėjo jam piktnaudžiauti. Todėl nustačius, kad E. B. nekurstė E. D., V. D. ir V. K. vogti mišką ir kad kaltinamieji jo nepavogė, nėra jokio pagrindo pripažinti, kad E. B. piktnaudžiavo tarnyba, o kiti kaltinamieji jam padėjo tą daryti.

Vertinant P. V. pareikštą kaltinimą dėl jo paties piktnaudžiavimo tarnyba, dėl padėjimo E. B. piktnaudžiauti savo pareigomis, ir dėl padėjimo visiems kitiems kaltinamiesiems vogti mišką pastebėtina, kad šis kaltinimas taip pat formuluojamas kaip idealiąja sutaptimi padarytos veikos, neatsiejamai susijusios su P. V. inkriminuojamu neteisėtu leidimu kirsti medžius. Todėl nustačius, kad P. V. ir E. D. neigia, jog P. V. leido be leidimo kirsti mišką, o jų telefoninio pokalbio nepripažinus leistinu įrodymu, nėra jokio pagrindo pripažinti, kad šioje byloje yra kokių nors leistinų įrodymų, jog P. V. piktnaudžiavo tarnyba ir tuo pačiu padėjo kitiems kaltinamiesiems padaryti jiems inkriminuojamus nusikaltimus.

Kalbant apie visiems kaltinamiesiems inkriminuojamą BK 270 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką pabrėžtina, kad 2011 m. gruodžio 22 d. įstatymu Nr. XI-1901, kuris įsigaliojo nuo 2012-01-01, buvo panaikinta baudžiamoji atsakomybė už aplinkos apsaugos arba gamtos išteklių naudojimo taisyklių pažeidimą, jeigu dėl to buvo padaryta nedidelės žalos gyvūnijai, augmenijai ar atsirado kitų nesunkių padarinių aplinkai, todėl visi kaltinamieji dėl šio kaltinimo išteisintini kaip nepadarę veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nes veikos nusikalstamumą panaikinantys ir atsakomybę šalinantys teisės aktai turi grįžtamąją galią, t.y. taikomi ir iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims (BK 3 straipsnio 2 dalis).

Akivaizdu, kad iš leistinų šioje byloje įrodymų visumos galima daryti tik išvadą, kad 2009-03-11 Kalvarijos girininkijos Pasienio miško 18 kvartalo 34 sklype kaltinamieji V. K. ir V. R., kartu su E. D. ir J. R., iškirto daugiau medžių negu jų galėjo iškirsti pagal E. D. ir D. B. sudarytas nenukirsto valstybinio miško pardavimo sutartis, o E. B. ir V. D. tuo metu nors ir buvo miške, tačiau nėra jokių leistinų įrodymų, kad medžių kirtime jie dalyvavo. Šie įrodymai taip pat akivaizdžiai patvirtina, kad kaltinamieji buvo atvažiavę tik į vieną miško sklypą ir objektyviai neturėjo galimybės per vieną dieną iškirsti medžių dar ir kitame miško sklype, esančiame už 3 kilometrų, dėl ko net ir valstybinį kaltinimą palaikantis prokuroras atsisakė šios kaltinimo dalies. Tačiau šių įrodymų visuma neįrodo, kad visi kaltinamieji žinojo, jog medžių kirtimui vadovavusio E. D. bei D. B. miško kirtimo sutartyse nurodyti medžių iškirtimo terminai yra pasibaigę, o leidimo iškirsti daugiau medžių E. D. neturėjo, ir tai žinodami, tyčia neteisėtai iškirto ir pagrobė daugiau medžių nei E. D. turėjo teisę iškirsti pagal savo ir D. B. sutartis. Iš esmės ištirti leistini įrodymai leidžia nustatyti tik tai, kad E. D. pavogė mišką pasinaudodamas kaltinamųjų V. K. ir V. R. pagalba, o pastarieji nesuvokė, kad padeda E. D. padaryti nusikaltimą. Šių įrodymų taip pat nepakanka įrodyti, kad P. V. piktnaudžiaudamas tarnyba leido E. D. neteisėtai kirsti mišką ir taip padėjo kaltinamiesiems pavogti medžius bei padėjo E. B. piktnaudžiauti tarnyba.

Taigi, įvertinus tai, kad šioje baudžiamojoje byloje visi kaltinamieji savo kaltės nepripažįsta, kad kiti įrodymai kaltinamųjų parodymų nepaneigia, o duomenys, kuriais kaltinamųjų kaltę grindžia prokuroras, negali būti pripažinti leistinais įrodymais, teismas daro išvadą, kad šioje byloje nėra leistinų įrodymų, kurie patvirtintų, kad kaltinamieji padarė jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, todėl visi kaltinamieji išteisintini dėl visų jiems pareikštų kaltinimų, nepadarius veikų, turinčių šių nusikalstamų veikų požymių.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297 str., 301 str., 302 str., 303 str., 304 str., 305 str., 307 str., teisėjas

Rezoliucinė dalis

n u s p r e n d ž i a:

E. B. dėl kaltinimų padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalyje, 178 straipsnio 1 dalyje, 270 straipsnio 3 dalyje, išteisinti, nepadarius veikų, turinčių šių nusikalstamų veikų požymių.

P. V. išteisinti dėl kaltinimų padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalyje, 24 straipsnio 6 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje, 24 straipsnio 6 dalyje ir 178 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 6 dalyje ir 270 straipsnio 3 dalyje, nepadarius veikų, turinčių šių nusikalstamų veikų požymių.

V. D. išteisinti dėl kaltinimų padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje, 178 straipsnio 1 dalyje, 270 straipsnio 3 dalyje, nepadarius veikų, turinčių šių nusikalstamų veikų požymių.

V. K. išteisinti dėl kaltinimų padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje, 178 straipsnio 1 dalyje, 270 straipsnio 3 dalyje, nepadarius veikų, turinčių šių nusikalstamų veikų požymių.

V. R. išteisinti dėl kaltinimų padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje, 178 straipsnio 1 dalyje, 270 straipsnio 3 dalyje, nepadarius veikų, turinčių šių nusikalstamų veikų požymių.

Nuosprendis per 20 dienų nuo nuosprendžio paskelbimo dienos gali būti apskųstas Kauno apygardos teismui per Lazdijų rajono apylinkės teismą.