- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-10-16
- Bylos Nr.
- AN2-408-935/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-01355-2018-6
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Ugnius Trumpulis
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ugnius Trumpulis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal R. L. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 4 d. nutarties, kuria Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus vyresniojo specialisto 2018 m. gegužės 22 d. nutarimas buvo paliktas nepakeistas ir R. L. Š. skundas netenkintas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Sprendžiamų klausimų esmė
1. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus vyresniojo specialisto 2018 m. gegužės 22 d. nutarimu R. L. Š. buvo nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 422 straipsnio 5 dalį, nes jis 2018 m. balandžio 27 d. 07.00 val., (duomenys neskelbtini), būdamas pradedantysis vairuotojas, neturėdamas dviejų metų vairavimo stažo, vairavo automobilį BMW X6, v. n. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai nustatytas 1,11 promilės girtumas, taip pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punkto reikalavimus. Minėtu nutarimu R. Š. buvo paskirta 300 Eur bauda bei administracinio poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas dvylikai mėnesių.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. rugsėjo 4 d. nutarimu Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus vyresniojo specialisto 2018 m. gegužės 22 d. nutarimą paliko nepakeistą ir R. L. Š. skundo netenkino.
II. Apeliacinio skundo argumentai
3. Apeliaciniame skunde R. L. Š. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 4 d. nutartį bei Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus vyresniojo specialisto 2018 m. gegužės 22 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą, t. y. sutrumpinti paskirtos administracinio poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo – taikymo terminą.
4. Apeliaciniame skunde aiškinama, kad nagrinėjama situacija laikytina išskirtine, nes nurodymą perstatyti automobilį BMW X6, v. n. (duomenys neskelbtini) iš vienos automobilio stovėjimo vietos į kitą automobilio stovėjimo vietą davė policijos pareigūnas, kuris su apeliantu bendravo apie septynias minutes ir negalėjo nepastebėti, jog jis yra neblaivus, nepajusti jam iš burnos sklidusio alkoholio kvapo. Policijos pareigūnas, suvokdamas, kad apeliantas turi vykdyti jo nurodymus, ir jausdamas nuo jo sklindantį alkoholio kvapą, vis tiek pareikalavo patraukti automobilį. R. L. Š. nuomone, tokius policijos pareigūno veiksmus nulėmė noras vėliau jį patraukti atsakomybėn už administracinio nusižengimo padarymą. Tokį teiginį patvirtina tai, jog policijos pareigūnas nuėjo paimti alkotesterį tuo metu, kai apelianto vairuojamas automobilis dar judėjo. Apeliaciniame skunde tvirtinama, jog tokie policijos pareigūno veiksmai nedera su ANK bei policijos pareigūnų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintais tikslais.
5. R. L. Š. mano, kad negalima remtis policijos pareigūno parodymais, nes jie akivaizdžiai neatitinka kitų byloje užfiksuotų duomenų. Aiškina, jog policijos pareigūno teiginys, kad ne jis, o liudytoja L. J. paprašė, jog apeliantas patrauktų automobilį, neatitinka bylos aplinkybių. R. L. Š. nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad L. J. paprašė policijos pareigūno patikrinti vairuotojo blaivumą. Nurodo, kad tokią išvadą pagrindžiančių duomenų nėra. Liudytoja teisme parodė, kad galbūt policijos pareigūnas paprašė perstatyti automobilį, taip pat ji teigė, jog nejautė alkoholio kvapo, sklidusio nuo apelianto, nepastebėjo jokių neblaivumo požymių, ji nemanė, kad šis padarė kokį nors pažeidimą.
6. Apeliaciniame skunde yra aprašomi vaizdo įraše užfiksuoti įvykiai, juose dalyvavusių asmenų veiksmai ir nurodoma, kad vaizdo įrašas patvirtina, jog policijos pareigūno tarnybiniame pranešime užfiksuoti duomenys neatitinka tikrųjų įvykio aplinkybių. Vaizdo įrašas patvirtina, kad policijos pareigūnas prie apelianto buvo priėjęs ir su juo bendravo dar iki to, kai buvo perstatytas automobilis. Viso bendravimo metu policijos pareigūnas negalėjo nepajusti iš apelianto burnos sklidusio alkoholio kvapo. Taip pat byloje buvo nustatyta, jog liudytoja L. J. neprašė policijos pareigūno patikrinti apelianto blaivumo, ji nepastebėjo jokių požymių, kurie leistų manyti, kad apeliantas buvo neblaivus.
7. Apeliantas tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas formaliai taikė Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 75 punkto nuostatas nustatydamas automobilio vairavimo faktą, kaip būtiną aptariamo administracinio nusižengimo sudėties elementą. Šiuo atveju automobilis stovėjo nepažeisdamas jokių KET reikalavimų, asmuo niekur nevažiavo ir net neketino to daryti. Automobilio perstatymas į greta buvusią tuščią vietą, vykdant pareigūno reikalavimą, objektyviai neatitinka realaus automobilio vairavimo fakto, kaip paties apelianto valia atliekamo veiksmo, susijusio su automobilio valdymu, ir negali būti taip vertinamas. Taigi apelianto veiksmuose nebuvo administracinio nusižengimo sudėties.
8. Apeliaciniame skunde aiškinama, kad net ir konstatavus, jog apeliantas padarė administracinį nusižengimą, negalima tvirtinti, kad jis buvo tinkamai nubaustas. Skiriant administracinio poveikio priemonę turėjo būti įvertinta tai, jog apelianto veiksmai buvo sąlygoti ne tyčinio, piktybiško, eismo saugumo prasme nepriimtino elgesio, bet neteisėtų policijos pareigūno veiksmų. Teisė vairuoti automobilį apeliantui yra būtina siekiant lankyti ugdymo įstaigą, į kurią jis veža ir savo mažametę seserį. Jo šeima gyvena vietoje, prie kurios nėra viešojo transporto stotelės. Taip pat skunde nurodoma, jog R. L. Š. niekada anksčiau nebuvo pažeidęs jokių teisės aktų reikalavimų, itin atsakingai laikosi visų taisyklių ir tvarkų. Nagrinėjamu atveju administracinės nuobaudos tikslai yra pasiekti jos dar net nepaskyrus, nes apeliantas visais atvejais ypač atsakingai laikosi teisės aktų reikalavimų bei jų nepažeidinėja, automobilį vairuoja ypač dėmesingai bei preciziškai laikydamasis KET reikalavimų, visiškai nevartoja alkoholio. Apeliantas savo veiksmais nesukėlė grėsmės aplinkiniams, nepadarė žalos, nesukėlė pavojaus net eismo saugumui, nes eisme net nedalyvavo. R. L. Š. mano, kad aptartų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog jam turėjo būti nustatytas trumpesnis teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminas nei terminas numatytas įstatyme.
9. R. L. Š. mano, kad pirmosios instancijos teismas teigdamas, jog jo nurodytos aplinkybės neleidžia manyti, kad paskirtas minimalus specialiosios teisės atėmimo terminas yra per griežta administracinio poveikio priemonė, netinkamai vertino bylos aplinkybes. Apeliantas nesutinka, jog švelnesnės administracinio poveikio priemonės taikymas ar jos netaikymas neatitiktų padaryto nusižengimo pobūdžio ir neužtikrintų įstatyme numatytų tikslų įgyvendinimo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad jokių išskirtinių aplinkybių byloje nenustatyta, todėl apeliantui nėra pagrindo nustatyti trumpesnį administracinio poveikio priemonės terminą nei numato įstatymas. R. L. Š. atkreipia dėmesį į tai, jog jokiame teisės akte nėra nustatytas aplinkybių, kurios laikytinos išimtinėmis, sąrašas. Kiekvienu atveju, ar asmeniui galima taikyti švelnesnes poveikio priemones nei numato įstatymas, sprendžiama vertinus konkrečių aplinkybių visumą.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
R. L. Š. apeliacinis skundas netenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
10. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 4 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, jos keisti ar naikinti nėra jokio pagrindo. R. L. Š. buvo pagrįstai nubaustas pagal ANK 422 straipsnio 5 dalį, taip pat jam buvo pagrįstai paskirta administracinio poveikio priemonė ir tinkamai nustatytas šios priemonės terminas.
11. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad policijos pareigūnas D. B. žinodamas, jog R. L. Š. galimai yra neblaivus, tyčia, siekdamas, kad jis būtų patrauktas administracinėn atsakomybėn už administracinio nusižengimo padarymą, nurodė jam perstatyti automobilį į kitą vietą.
12. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismui nekyla jokių abejonių, kad R.ui L. Š. patraukti automobilį iš jo stovėjimo vietos nurodė ir įvykio vietoje buvęs policijos pareigūnas D. B.. Šį faktą patvirtina tiek paties liudytojo D. B., tiek R. L. Š. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme (b. l. 37, 47-48). Pastebėtina, jog iš liudytojo D. B. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad apeliantą automobilį prašė patraukti ir liudytoja L. J.. Ši liudytoja pirmosios instancijos teisme patvirtino, jog ji galėjo prašyti R. L. Š. patraukti automobilį ir apeliantas geranoriškai automobilį patraukė (b. l. 47). Pabrėžtina, jog būtent ši liudytoja buvo labiausiai suinteresuota, kad automobilis būtų patrauktas iš tos vietos, kurioje ji stato savo automobilį, būtent dėl užimtos vietos ir buvo kreiptasi pagalbos. Aplinkybė, kad įvykio vietoje stovėję žmonės prašė patraukti automobilį į kitą vietą, yra užfiksuota ir R. L. Š. rašytame paaiškinime (b. l. 12). Taigi nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad automobilį prašė patraukti tik policijos pareigūnas. Kita vertus aplinkybė ar automobilį prašė patraukti tik policijos pareigūnas, ar policijos pareigūnas ir kiti asmenys, nėra reikšminga vertinant R. L. Š. veiksmus.
13. Iš byloje esančių vaizdo įrašų matyti, jog įvykio vietoje buvę asmenys apie septynias minutes bendrauja tarpusavyje. Tarpusavyje bendravo ir D. B. bei R. L. Š.. Vis tik vaizdo įrašuose nėra užfiksuota jokių faktų, kurie leistų daryti prielaidą, jog D. B., bendraudamas su R. L. Š., dar iki to, kai jis pradėjo valdyti automobilį, suprato, jog šis galimai yra apsvaigęs nuo alkoholio. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme, liudytojas D. B. paaiškino, kad iš R. L. Š. burnos sklindantį alkoholio kvapą pajuto tik po to, kai apie įtarimus, jog apeliantas yra neblaivus, jam pasakė liudytoja L. J. ir jis vėl priėjo prie R. L. Š. ketindamas patikrinti jį alkotesteriu. Iki to R. L. Š. įtarimų jam nesukėlė, jis nesakė, kad negali patraukti automobilio, nenurodė, jog yra neblaivus. Jeigu būtų pajutęs, kad nuo asmens sklinda alkoholio kvapas, būtų perspėjęs, jog nevairuotų (b. l. 47-48). Liudytojo D. B. parodymai iš dalies nesutampa tik su R. L. Š., kuris yra suinteresuotas bylos baigtimi, nurodoma įvykio versija, tačiau šio liudytojo, kuris nėra suinteresuotas bylos baigtimi, parodymais nėra jokio pagrindo netikėti, kadangi jų nepaneigia jokie kiti byloje užfiksuoti duomenys. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teisme liudytoja L. J. parodė, kad ji negirdėjo, jog R. L. Š. būtų sakęs, kad jis yra neblaivus (b. l. 47). Taigi, įvertinus liudytojo D. B. ir liudytojos L. J. parodymus, nėra jokio pagrindo tikėti R. L. Š. teiginiu, jog jis pasakė policijos pareigūnui, jog yra neblaivus, tačiau policijos pareigūnas vis tiek liepė jam pastatyti automobilį į kitą vietą. Liudytoja L. J. iš tikrųjų pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad R. L. Š. jai neatrodė neblaivus, ji neužuodė alkoholio kvapo iš jo burnos. Vis tik tokie liudytojos parodymai nepaneigia D. B. teiginio, jog jis alkoholio kvapą, sklindantį nuo R. L. Š., užuodė tik po to, kai priėjo patikrinti jo blaivumą. Tuo pačiu pažymėtina, jog iš byloje esančių vaizdo įrašų matyti, kad D. B. prie tarnybinio automobilio pasiimti alkotesterio priėjo tik po to, kai R. L. Š. jau beveik buvo pastatęs automobilį į kitą vietą, kai pašnekėjo su L. J.. Taigi šis faktas leidžia daryti išvadą, jog liudytojui įtarimas dėl R. L. Š. blaivumo iš tikrųjų kilo tik po pokalbio su liudytoja. Teigtina, kad pojūčiai (taip pat ir uoslės pojūtis) yra individualus dalykas ir jie priklauso nuo įvairių fiziologinių bei kitų faktorių. Todėl niekuo nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad D. B. galėjo užuosti ir užuodė nuo R. L. Š. sklindantį alkoholio kvapą dar iki to, kai šis perstatė automobilį. Kaip jau minėta, liudytoja L. J. pirmosios instancijos teisme teigė, kad neužuodė nuo R. L. Š. sklindančio alkoholio kvapo, nors iš vaizdo įrašų matyti, jog ji taip pat kaip ir D. B. tiesiogiai bendravo su apeliantu. Šis faktas leidžia daryti išvadą, kad ir D. B. iš pradžių galėjo nepastebėti jokių požymių, kurie leistų įtarti, jog R. L. Š. yra neblaivus.
14. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog net tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad D. B. nurodė R. L. Š. patraukti automobilį tuo metu, kai jau galėjo įtarti, jog šis yra neblaivus, vis tiek nebūtų pagrindo tvirtinti, kad R. L. Š. nepadarė administracinio nusižengimo. Šiuo atveju byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad R. L. Š. galimybės, vykdant policijos pareigūno nurodymą, pasirinkti teisėtą elgesio variantą (pavyzdžiui, paprašyti kito asmens, kad šis pastatytų automobilį į kitą vietą ir pan.) buvo kaip nors apribotos, nepriklausė nuo jo laisvos valios. R. L. Š. žinodamas, kad yra pavartojęs alkoholio, pats laisva valia pasirinko, kaip jis vykdys policijos pareigūno nurodymą. Apelianto pasirinktas elgesio variantas buvo neteisėtas, užtraukiantis administracinę atsakomybę, todėl jis už savo veiksmus turi atsakyti taip, kaip numato įstatymas.
15. Apelianto įsitikinimu, automobilio pastatymas į kitą vietą negalėjo būti vertinamas kaip transporto priemonės vairavimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog su tokiu teiginiu negalima sutikti. Pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 91 dalį vairuotojas yra asmuo, vairuojantis transporto priemonę, o pagal to paties įstatymo 2 straipsnio 82 dalį transporto priemonės vairavimas yra transporto priemonėje ar ant jos esančio asmens veiksmai, kuriais valdoma transporto priemonė. Akivaizdu, jog R. L. Š. statydamas automobilį į kitą vietą atitiko įstatyme nurodytą vairuotojo apibrėžimą, o jo veiksmai, patraukiant automobilį iš jo stovėjimo vietos į kitą vietą, yra vertinami kaip transporto priemonės vairavimas. Pažymėtina, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog vairavimo, esant vairuotojui neblaiviam, veika nesiejama su nuvažiuotu atstumu, o šios normos taikymui pakanka konstatuoti, kad transporto priemonė judėjo valdoma administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens (pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis byloje Nr. N1-413/2007, Vilniaus apygardos teismo nutartys administracinio teisės pažeidimo bylose Nr. ATP-212-149/2015, Nr. ATP-477-149/2016, Kauno apygardos teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-43-327/2013 ir kt.).
16. Apibendrinant visa, kas buvo aptarta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje buvo visiškai pagrįstai nustatyta, jog R. L. Š. padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 422 straipsnio 5 dalyje, jo veiksmai buvo kvalifikuoti tinkamai ir nėra nustatyta jokių jo atsakomybę šalinančių aplinkybių.
17. ANK 34 straipsnio 3 dalyje yra nurodyta, kad asmeniui suteiktos specialiosios teisės atėmimo trukmė nustatoma pagal ANK specialiosios dalies straipsnyje numatytos specialiosios teisės atėmimo minimalios ir maksimalios trukmės vidurkį, atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Kai yra vien atsakomybę lengvinančių ar kitų šioje dalyje numatytų asmens padėtį gerinančių aplinkybių, nustatoma ne ilgesnė negu vidurkis specialiosios teisės atėmimo trukmė, o kai yra vien atsakomybę sunkinančių ar kitų šioje dalyje numatytų asmens padėtį bloginančių aplinkybių, nustatoma ne trumpesnė negu vidurkis specialiosios teisės atėmimo trukmė. Kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių, taip pat kitų įstatyme numatytų asmens padėtį gerinančių ir bloginančių aplinkybių, specialiosios teisės atėmimo trukmė nustatoma atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą. ANK 34 straipsnio 5 dalyje yra nustatyta, kad teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti švelnesnę administracinio poveikio priemonę, negu numatyta ANK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinio poveikio priemonės neskirti.
18. Teigtina, jog nagrinėjamu atveju R. L. Š. visiškai pagrįstai buvo paskirta administracinio poveikio priemonė – specialiosios teisės (vairuoti transporto priemones) atėmimas, jos terminas nustatytas atsižvelgus bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes (tiek teigiamai, tiek neigiamai apibūdinančias pažeidėją) susidariusios situacijos ypatybes, numatytas ANK 34 straipsnio 3 dalyje. Taikyti R. L. Š. ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas ir nustatyti trumpesnį administracinio poveikio priemonės taikymo terminą nei yra numatytas ANK 422 straipsnio 9 dalyje ar apskritai neskirti jam administracinio poveikio priemonės nėra pagrindo. Pažymėtina, jog už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 422 straipsnio 5 dalyje, padarymą teisė vairuoti transporto priemones atimama nuo vienerių metų iki vienerių metų ir šešių mėnesių. Nagrinėjamu atveju R. L. Š. buvo nustatytas minimalus teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminas.
19. Nekyla jokių abejonių, kad teisės vairuoti transporto priemones atėmimas pakeis R. L. Š. asmeninį bei visuomeninį gyvenimą, prie kurio jis buvo įpratęs nuo 2018 m. sausio 23 d., t. y., kai įgijo vairuotojo pažymėjimą, ir pan., tačiau tai yra neišvengiamos šios administracinio poveikio priemonės pasekmės, dėl kurių atsiradimo yra kaltas pats pažeidėjas. R. L. Š. turi (gali) imtis visų įmanomų teisėtų priemonių, kad teisės vairuoti transporto priemones atėmimas turėtų, kuo mažesnę neigiamą įtaką jo veiklai, artimiesiems ir pan. Konstatuotina, jog teisės vairuoti transporto priemones atėmimas R. L. Š. nesukels jokių išskirtinių neigiamų padarinių. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nei visos kartu, nei kiekviena atskirai nėra pagrindas pažeidėjui taikyti ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas.
20. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apeliantas nėra vienintelis asmuo savo šeimoje, kuris gali pasirūpinti skunde nurodomais savo paties ir šeimos narių poreikiais. Be to, R. L. Š. vairuotojo pažymėjimą įgijo tik 2018 m. sausio 23 d., o tai rodo, kad iki paminėtos datos jo šeima sėkmingai sugebėjo spręsti problemas, susijusias su paties apelianto bei jo sesers nuvykimu į ugdymo įstaigą ir pan. Pažeidėjo asmeninių ir jo šeimos narių poreikių tenkinimas bei kita veikla, kurios atlikimą palengvina teisė vairuoti transporto priemones, negali būti iškeliami aukščiau už visuomenės poreikį turėti saugias eismo sąlygas. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad paskirtos nuobaudos bei administracinio poveikio priemonės sukeliamos neigiamos pasekmės savaime nėra laikomos išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto, įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.
21. Nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad administracinio nusižengimo padarymą nulėmė kitų asmenų neteisėti veiksmai, o ne paties R. L. Š. sąmoningas laisva valia pasirinktas elgesio variantas.
22. Apeliantas nurodo, kad jis anksčiau nebuvo pažeidęs jokių teisės aktų reikalavimų, tačiau tokie jo teiginiai neatitinka tikrovės, kadangi jis 2017 m. spalio 11 d. buvo baustas pagal ANK 446 straipsnio 6 dalį, o 2016 m. rugsėjo 30 d. buvo baustas pagal ATPK 142 straipsnio 4 dalį (b. l. 9-10). Pastebėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, jog Lietuvos Respublikoje draudžiama asmenims iki 20 metų vartoti alkoholinius gėrimus ar jų turėti. Akivaizdu, jog šios įstatymo nuostatos R. L. Š. nesilaikė, kadangi 2018 m. balandžio 27 d. buvo neblaivus (tuo pačiu paneigiamas skundo teiginys, jog R. L. Š. visiškai nevartoja alkoholio). Taigi apeliacinio skundo teiginiai, kad R. L. Š. visuomet laikosi teisės aktuose nustatytų taisyklių, yra nepagrįsti. Apelianto bandymas save apibūdinti kaip išskirtinai teigiamą asmenybę, kuri administracinį nusižengimą padarė tik dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių, rodo, kad jis iš tikrųjų nevertina savo elgesio pakankamai kritiškai ir jam yra būtina taikyti ANK numatytas priemones.
23. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad R. L. Š. padarė šiukštų KET pažeidimą, kuris kelia grėsmę ne tik kelių eismo saugumui, bet ir paties pažeidėjo bei kitų asmenų gyvybei, sveikatai ir nuosavybei. Iš byloje esančių vaizdo įrašų matyti, kad R. L. Š. automobilį valdė toje vietoje, kurioje buvo (stovėjo) kitų automobilių (bent du automobiliai pravažiavo pro įvykio vietą) bei žmonių. Jo neblaivumas įvykio metu daugiau nei du kartus viršijo net ir patyrusiems vairuotojams įstatyme nustatytą leistiną apsvaigimo nuo alkoholio maksimalią ribą. Administracinis nusižengimas buvo padarytas tik praėjus šiek tiek daugiau nei trims mėnesiams po to, kai R. L. Š. gavo vairuotojo pažymėjimą. Aptarti faktai rodo, kad iš tikrųjų apelianto veiksmai buvo pavojingi, jis neatsakingai naudojosi savo teise vairuoti transporto priemones, kas ir nulėmė šios teisės praradimą.
24. Aplinkybė, kad nusižengimu nebuvo padaryta žala jokiems materialiems gėriams, nelengvina pažeidėjo teisinės padėties, kadangi esant kitokioms aplinkybėms (padarius žalą) jam kiltų ne tik administracinė atsakomybė, bet ir kitos rūšies teisinė atsakomybė.
25. Įvertinus visa, kas buvo aptarta, nėra jokio pagrindo manyti, jog ANK 22 straipsnyje numatyti nuobaudų tikslai gali būti pasiekti R. L. Š. netaikant administracinio poveikio priemonės ar nustatant trumpesnį jos taikymo terminą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje nepakeistą ir R. L. Š. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.