Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus atstovei Dainai Sodienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo V. N. (V. N.) pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Bylos duomenimis nustatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius 2016-07-04 sprendimu Nr. PE_SP1-6070 dėl valstybinio socialinio senatvės pensijos skyrimo V. N. pareiškėjui paskirta 165,74 Eur per mėnesį valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija nuo 2015-10-19 iki gyvos galvos, senatvės pensijos dydis apskaičiuotas, atsižvelgiant į įgytą 33,5046 m. trukmės stažą ir turėtas draudžiamąsias pajamas, į pareiškėjo stažą neįskaitytas darbo Klaipėdos žūklės įrankių fabrike laikotarpis nuo 1981-10-06 iki 1985-11-21, nes AB „Archyvarų sistemos“ 2015-12-16 rašte nurodoma, jog minėtu laikotarpiu Klaipėdos žūklės įrankių fabrikas nebeegzistavo, kadangi buvo apjungtas su Klaipėdos Tralinio laivyno baze, kur pirminiuose dokumentuose pareiškėjo pavardė neįrašyta.

Pareiškėjas prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog jis laikotarpiu nuo 1981-10-06 iki 1985-11-21 dirbo Klaipėdos žūklės įrankių fabrike. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia, jog į jo darbo stažą būtų įtrauktas darbo laikotarpis nuo 1981-10-06 iki 1985-11-21 Klaipėdos žūklės įrankių fabrike. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 444 ir 445 straipsnių nuostatose nurodytos aplinkybės, lemiančios galimybę nustatinėti juridinę reikšmę turinčius faktus teisme: 1) prašomas nustatyti faktas turi būti juridinis; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą arba negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Šios įstatymo nuostatos yra imperatyviosios, todėl kai nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nepriklauso teismo kompetencijai. Esminis reikalavimas, kad būtų galimas teisminis procesas dėl fakto nustatymo, jog šis faktas turėtų juridinę reikšmę. Teismine tvarka nustatomi tik tokie faktai, su kuriais susietas asmens subjektinės teisės (paprastai civilinės, šeimos, darbo, socialinio aprūpinimo ir kt.) atsiradimas, pasikeitimas, pabaiga. Taigi prašymas nustatyti faktą reiškia, kad pareiškėjas žino arba bent turi žinoti, kokia materialioji teisė prašomam nustatyti faktui suteikia juridinę reikšmę ir kokios jo asmeninės ar turtinės teisės atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje pagal D. M. A. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, bylos Nr. 3K-3-5/2010).

Pensijų įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad per kalendorinius metus negali būti įskaityta daugiau kaip vieni valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo metai. Bylos duomenimis nustatyta, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2016-07-04 sprendimą į pareiškėjo stažą neįskaitytas darbo Klaipėdos žūklės įrankių fabrike laikotarpis nuo 1981-10-06 iki 1985-11-21, nes UAB „Archyvarų sistemos“ 2015-12-16 rašte nurodoma, jog minėtu laikotarpiu Klaipėdos žūklės įrankių fabrikas nebeegzistavo, kadangi buvo apjungtas su Klaipėdos Tralinio laivyno baze, kur pirminiuose dokumentuose pareiškėjo pavardė neįrašyta (b. l. 13). Taigi, į pareiškėjo stažą neįskaitytas darbo Klaipėdos žūklės įrankių fabrike laikotarpis nuo 1981-10-06 iki 1985-11-21, nes įmonės pirminiuose dokumentuose nėra duomenų apie pareiškėjo įdarbinimą. Tačiau iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad į pareiškėjo darbo stažą iki 1994-01-01 įskaityti: darbo laikotarpis nuo 1981-10-20 iki 1983-05-03 Klaipėdos santechnikos ir elektros montavimo darbų valdyboje, darbo laikotarpis nuo 1985-02-15 iki 1985-10-25 Klaipėdos Tralinio laivyno bazėje, darbo laikotarpis nuo 1985-11-10 iki 1987-02-02 Maskvos specializuotame treste „Sojusgazteplomontaž“ (b. l. 30-31). Tai reiškia, jog teismo sprendimu nustačius pareiškėjo darbo laikotarpį nuo 1981-10-20 iki 1983-05-03 ir nuo 1985-02-15 iki 1985-10-25 Klaipėdos žūklės įrankių fabrike, šis faktas nesukurs jam teisinių pasekmių, nes paminėtas darbo laikotarpis papildomai nebus įskaitomas į valstybinio socialinio draudimo stažą, kadangi jis jau įskaitytas pagal pareiškėjo darbo knygelės įrašus (Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-280-254/2017). Be to, UAB „Archyvarų sistemos“ 2015-12-16 raštu nurodė, kad Lietuvos gamybinės žuvies pramonės 1980-10-13 įsakymu Nr. 420 Klaipėdos žūklės įrankių fabrikas buvo apjungtas su Klaipėdos Tralinio laivyno baze. Į pareiškėjo darbo stažą yra įskaitytas darbo laikotarpis nuo 1985-02-15 iki 1985-10-25 Klaipėdos Tralinio laivyno bazėje (anksčiau - Klaipėdos žūklės įrankių fabrikas), taigi dalis pareiškėjo prašomo nustatyti juridinio fakto jau yra nustatyta. Esant išdėstytoms aplinkybėms, bylos dalis dėl pareiškėjo prašomo nustatyti fakto, kad jis dirbo Klaipėdos žūklės įrankių fabrike (vėliau - Klaipėdos Tralinio laivyno bazė) laikotarpiu nuo 1981-10-20 iki 1983-05-03 ir nuo 1985-02-15 iki 1985-10-25 nutrauktina (CPK 293 straipsnio 1 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Nagrinėjamu atveju spręstinas klausimas dėl juridinio fakto nustatymo, t.y. ar pareiškėjas laikotarpiu nuo 1981-10-06 iki 1981-10-19, laikotarpiu nuo 1983-05-04 iki 1985-02-14 ir nuo 1985-10-26 iki 1985-11-21 dirbo Klaipėdos žūklės įrankių fabrike (vėliau - Klaipėdos Tralinio laivyno bazė). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002) Pabrėžtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (CPK 197 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48/2005). Taigi, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą reikalauja, kad prieštaravimai, tiriant bei vertinant byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu nustatant faktines bylos aplinkybes, būtų pašalinti, prieinant teismo vidiniu įsitikinimu pagrįstą išvadą dėl vienų ar kitų teisiškai reikšmingų aplinkybių, kuriomis grindžiamas priimamas galutinis teismo sprendimas. Tačiau pabrėžtina, kad vien tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, nesudaro pagrindo išvadai, jog bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009).

Įvertinęs byloje esančius duomenis, šalių bei liudytojo paaiškinus teismo posėdžio metu teismas konstatuoja, kad byloje nėra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, jog laikotarpiu nuo 1981-10-06 iki 1981-10-19, laikotarpiu nuo 1983-05-04 iki 1985-02-14 ir nuo 1985-10-26 iki 1985-11-21 pareiškėjas dirbo Klaipėdos žūklės įrankių fabrike (vėliau - Klaipėdos Tralinio laivyno bazė). Visų pirma, teismo posėdžio metu pareiškėjas paaiškino, kad pamena, jog dirbo Klaipėdos žūklės įrankių fabrike, tačiau konkrečių laikotarpių nurodyti negalėjo. Antra, Nuostatų 23 punkte numatyta, kad Pensijų įstatymo 54 straipsnyje išvardyti valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui prilyginami laikotarpiai įrodomi darbo knygelėmis, įskaitant į stažą tuos darbo laikotarpius, apie kuriuos įrašai darbo knygelėse padaryti remiantis dokumentais (įsakymais dėl priėmimo į darbą ir atleidimo iš jo, valstybinės archyvų sistemos įstaigų ir savivaldybių archyvų ar buvusių darboviečių išduotais darbo stažo pažymėjimais ir panašiai) ir patvirtinti darbdavio (jo įgalioto asmens) parašu ir įrašą padariusios įmonės, įstaigos, organizacijos antspaudu, sistemos, kurioje asmuo dirbo, aukštesniųjų įstaigų, taip pat likviduotos institucijos, įstaigos ar įmonės funkcijų perėmėjų, o jeigu jų nėra, – steigėjo funkcijų vykdytojų (atskiru susitarimu jų įgaliotų juridinių asmenų, teikiančių jiems dokumentų saugojimo paslaugas ir turinčių licenciją tokiai veiklai) pažymomis, išduotomis remiantis turimais dokumentais ir patvirtintomis vadovo parašu ir antspaudu, jeigu juridinis asmuo privalo jį turėti, valstybinės archyvų sistemos įstaigų ar savivaldybių archyvų pažymomis, patvirtintomis vadovo parašu ir antspaudu, arba šiose įstaigose ir archyvuose saugomų dokumentų nuorašais ar išrašais. UAB „Archyvarų sistemos“ 2015-12-16 raštu nurodė, kad pareiškėjas nuo 1981 metų spalio – lapkričio mėnesio iki 1983 metų gegužės mėnesio dirbo Klaipėdos santechnikos ir elektros montavimo darbų valdyboje, nuo 1983 metų gegužės mėnesio iki 1984 metų gruodžio mėnesio atliko laisvės atėmimo bausmę, nuo 1985-02-15 iki 1985-10-25 dirbo Klaipėdos Tralinio laivyno bazėje (b. l. 28). Taigi, nors pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad jis dirbdavo keliose darbovietėse, todėl vien tas faktas, jog jis nuo 1981 metų spalio – lapkričio mėnesio iki 1983 metų gegužės mėnesio dirbo Klaipėdos santechnikos ir elektros montavimo darbų valdyboje, nereiškia, jog jis tuo pačiu metu nedirbo ir Klaipėdos žūklės įrankių fabrike (vėliau - Klaipėdos Tralinio laivyno bazė), tačiau archyve esantys duomenys patvirtina aplinkybę, jog pareiškėjas Klaipėdos Tralinio laivyno bazėje dirbo būtent nuo 1985-02-15 iki 1985-10-25, o ne ankstesniu laikotarpiu.

Trečia, UAB „Archyvarų sistemos“ duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 1983 metų gegužės mėnesio iki 1984 metų gruodžio mėnesio atliko laisvės atėmimo bausmę. Teismo posėdžio metu pareiškėjas patvirtino, jog atliko laisvės atėmimo bausmę, tačiau neprisiminė laisvės bausmės atlikimo laikotarpio. Pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenis apie pareiškėjo stažą matyti, kad laikotarpis nuo 1983-05-04 iki 1984 metų gruodžio mėnesio nėra įskaičiuotas į pareiškėjo stažą (b. l. 30-31). Taigi, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas minėtu laikotarpiu dirbo ir kitoje darbovietėje. Todėl esant išdėstytų aplinkybių visumai, darytina išvada, jog labiau tikėtina, kad UAB „Archyvarų sistemos“ duomenys apie tai, jog laikotarpiu nuo 1983 metų gegužės mėnesio iki 1984 metų gruodžio mėnesio pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę yra teisingi ir minėtu laikotarpiu pareiškėjas Klaipėdos žūklės įrankių fabrike (vėliau - Klaipėdos Tralinio laivyno bazė) dirbti negalėjo. Be to, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau - valstybinio socialinio draudimo įstatymas) 6 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad gaunantys darbo užmokestį nuteistieji laisvės atėmimu asmenys jų darbo laikotarpiu draudžiami tik nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu. Socialinio draudimo įmokas šiuo atveju privalo mokėti draudėjai. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 129 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji valstybiniu socialiniu draudimu nedraudžiami, išskyrus Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytą nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinį draudimą. Nuteistųjų darbo atliekant bausmę laikas neįskaitomas į valstybinio socialinio draudimo stažą, išskyrus šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka (BVK 129 straipsnio 3 dalis). Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Pataisos darbų kodekso (toliau – PDK) 6 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad nuteistieji pataisos darbais be laisvės atėmimo atlieka bausmę darbovietėje arba kitose vietose savo gyvenamosios vietos rajone (redakcija galiojusi nuo 1971-10-01 iki 1994-08-15). Nuteistųjų darbo laikas, atliekant jiems laisvės atėmimo bausmę, į darbo stažą neįskaitomas, išskyrus įstatyme specialiai numatytus atvejus (PDK 52 straipsnio 4, redakcija, galiojusi nuo 1977-04-01 iki 1991-03-01). Tai reiškia, jog net ir nustačius, kad laikotarpiu nuo 1983 metų gegužės mėnesio iki 1984 metų gruodžio mėnesio pareiškėjas bausmę atliko būtent Klaipėdos Tralinio laivyno bazėje (anksčiau - Klaipėdos žūklės įrankių fabrikas) į jo darbo stažą minėtas laikotarpis nebūtų įskaičiuotas.

Ketvirta, pareiškėjo 1978-09-25 darbo knygelės intarpe KT-I Nr. 0123402 apie pareiškėjo priėmimą į darbą nurodyta, kad jis 1981-10-06 buvo priimtas į Klaipėdos žūklės įrankių fabriką remonto 6 atskyrio elektriku – remontininku į technines dirbtuves, 1982-01-12 pareiškėjas Klaipėdos žūklės įrankių fabrike paskirtas techninių dirbtuvių elektrikų – remontininkų brigados brigadininku, 1985-11-21 pareiškėjas buvo atleistas pagal DĮK 40 straipsnį (darbuotojo prašymu) (b. l. 21). pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenis apie pareiškėjo stažą matyti, kad nuo 1985-11-10 pareiškėjas dirbo Rusijoje. Šias aplinkybes teismo posėdžio metu patvirtino pareiškėjas, nurodydamas, kad buvo išvykęs dirbti į Rusiją. Taigi, pareiškėjo 1978-09-25 darbo knygelės intarpe KT-I Nr. 0123402 įrašas apie tai, kad pareiškėjas iki 1985-11-21 dirbo Klaipėdos žūklės įrankių fabrike (vėliau - Klaipėdos Tralinio laivyno bazė) yra neteisingas, kadangi nuo 1985-11-10 pareiškėjas dirbo Rusijoje. Pažymėtina ir tai, kad minėtoje darbo knygelėje nurodyta, jog pareiškėjas Klaipėdos Tralinio laivyno bazėje (anksčiau - Klaipėdos žūklės įrankių fabrikas) nepertraukiamai dirbo nuo 1981-10-06 iki 1985-11-21, tačiau bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 1983 metų gegužės mėnesio iki 1984 metų gruodžio mėnesio atliko laisvės atėmimo bausmę. Taigi, atsižvelgus į tai, kad ši aplinkybė pareiškėjo 1978-09-25 darbo knygelės intarpe KT-I Nr. 0123402 nėra nurodyta, leidžia daryti išvadą, jog joje pateikti duomenys apie pareiškėjo darbą Klaipėdos žūklės įrankių fabrike (vėliau - Klaipėdos Tralinio laivyno bazė) nėra tikslūs. Penkta, teismo posėdžio metu kaip liudytojas apklaustas I. J. (I. J.) paaiškino, kad jis su pareiškėju susipažino ir dirbo kartu Klaipėdos Tralinio laivyno bazėje. Šioje įmonėje pareiškėjas buvo įsidarbinęs 2 kartus – pirmą kartą kažkur 1980 metais – 1981 metais ir išdirbo 4-5 metus, o vėliau išvyko į šiaurę. Antrąjį kartą pareiškėjas įmonėje įsidarbino grįžęs iš šiaurės. Pažymėjo, kad jis pats įmonėje dirbo apie penkiolika metų ir iš darbo buvo atleistas jau atkūrus nepriklausomybę, kai įmonė buvo likviduojama. Tačiau, liudytojo parodymai vertintini kritiškai, kadangi nuo aptariamų įvykių yra praėję daugiau nei 40 metų, o liudytojas tikslių aplinkybių ir detalių, susijusių su pareiškėjo darbu nurodyti negalėjo. Be to, liudytojo ir paties pareiškėjo nurodytos aplinkybės skiriasi, kadangi liudytojas nurodė, kad įmonėje pareiškėjas buvo įsidarbinęs 2 kartus, o pareiškime nurodoma, kad pareiškėjas įmonėje nepertraukiamai dirbo nuo 1981-10-06 iki 1985-11-21.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių ir liudytojo paaiškinimus teismo posėdžio metu, pareiškėjo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pagal 2014-09-23 Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymą Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“, minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3,00 Eur. Nustatyta, kad byloje patirta 5,38 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, todėl iš pareiškėjo į valstybės biudžetą priteistina 5,38 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 270, 448 straipsniais, teismas

nusprendžia:

bylos dalį dėl pareiškėjo prašymo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis laikotarpiu nuo 1981-10-20 iki 1983-05-03 ir nuo 1985-02-15 iki 1985-10-25 dirbo Klaipėdos žūklės įrankių fabrike nutraukti.

Kitą pareiškimo dalį atmesti.

Priteisti iš pareiškėjo V. N. (V. N.) 5,38 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.