- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-09-20
- Bylos Nr.
- eI2-12453-505/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03377-2024-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Daina Kukalienė, Asta Urbonienė, Jolanta Medvedevienė
- Pareiškėjas
- H. B. D.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“
- Kategorijos
Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainos Kukalienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolantos Medvedevienės, ir Astos Urbonienės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo H. B. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“, dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas H. B. D. kreipėsi į teismą su skundu (reg. Nr. DOK-32935), prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sprendimas), kuriuo jam panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjas skunde nurodė, taip pat jo atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad Migracijos departamentas 2022 m. rugsėjo 28 d. priėmė sprendimą išduoti (duomenys neskelbtini) piliečiui, t. y. pareiškėjui, leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2024 m. lapkričio 16 d. Teigė, kad 2024 m. birželio 10 d. atsakovas priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi, grįsdamas tuo, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė duomenis, neatitinkančius tikrovės, ir tuo, kad įmonė, kurios dalyvis yra asmuo, neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir ĮUTP) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų.
Paaiškino, kad nuolat kintant darbo rinkai pareiškėjo įmonė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ 2022 m. spalio mėnesį darbuotojams išmokėjo mažesnio dydžio atlyginimą proporcingai išdirbtam jų darbo laikui, o lapkričio mėnesį keli darbuotojai darbo santykius su pareiškėjo įmone nutraukė savo iniciatyva, bet ne darbdavio valia. Pastebėjo, jog pareiškėjas susidūrė su sunkumais ieškodamas naujų darbuotojų, kurie galėtų pakeisti prieš tai dirbusius asmenis. Akcentavo, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo įteiktas jau egzistuojant nurodytai situacijai, t. y. po darbuotojų atleidimo ir darbo užmokesčio sumažėjimo, ir atsakovas leidimo laikinai gyventi išdavimo momentu pareiškėjui jokių pretenzijų nereiškė, todėl pareiškėjas manė, kad atsakovui nurodyta situacija yra žinoma ir suprantama, kadangi versle darbuotojų kaita yra įprasta praktika. Mano, kad atsakovas apsiribojo formaliu pareiškėjo įmonės atitikties ĮUTP vertinimu, nevertindamas nei įprastos praktikos dėl darbuotojų kaitos versle, nei Sprendimo priėmimo metu egzistuojančios įmonės situacijos, kuri atitinka pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi suteikimo kriterijus. Pareiškėjo atstovės vertinimu, pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, atsakovui pateikė visus tikrovę atitinkančius duomenis, t. y. tiek verslo planą, pagal kurį ne trumpiau kaip 6 mėnesius iki kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo įmonė vykdė veiklą; tiek darbo sutartis su pasamdytais darbuotojais, kuriose numatytas darbo užmokestis tenkino numatytus reikalavimus; tiek ir įrodymus, kad įmonės nuosavas kapitalas sudaro ne mažiau kaip 28 000 Eur, iš kurių ne mažiau kaip 1/3 nuosavybės teise priklausė pareiškėjui. Mano, kad pareiškėjas niekaip negalėjo paveikti darbuotojų valios pasikeitimo dėl darbo santykių su jo įmone tęstinumo, tačiau įmonei toliau tęsiant veiklą, buvo ieškoma naujų darbuotojų, o vien tai, kad, priėmus sprendimą pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi ĮUTP 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, du jo darbuotojai nusprendė nutraukti darbo santykius, niekaip neindikuoja pareiškėjo neteisėtų veiksmų ar jo intencijų teikti tikrovės neatitinkančius duomenis kreipiantis į atsakovą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Pažymėjo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2024 m. balandžio 2 d buvo įdarbintas D. S. S., t. y. dar iki ginčijamo Sprendimo priėmimo momento įmonė surado darbuotoją. Pareiškėjo atstovės nuomone, pareiškėjas prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo metu nežinojo ir negalėjo iš anksto numatyti, kad kažkada ateityje jo įdarbinti darbuotojai nuspręs nutraukti darbo santykius su jo įmone, todėl nurodytos aplinkybės negali būti traktuojamos kaip pagrindas konstatuoti, kad prašymo dėl leidimo laikinai gyventi pateikimo metu pareiškėjas atsakovui pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją. Nurodė, kad atsakovas, patikrinimo metu nustatęs, kad pareiškėjo įmonė kurį laiką neatitiko įstatymo reikalavimų dėl visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems bendrai mokamas mėnesinis darbo užmokestis sudaro ne mažiau kaip 2 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžius, tačiau tuo pačiu disponuodamas informacija, kad nuo 2024 m. balandžio 2 d. jau įdarbintas D. S. S., turėjo pirmiausia kreiptis į pareiškėją su prašymu pateikti paaiškinimą, dėl kokių priežasčių susiklostė tokia situacija, užuot nepagrįstai konstatavus, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Pareiškėjo, jo atstovės vertinimu, Migracijos departamentas pareiškėjo situacijos individualiai nevertino, Sprendimą priėmė formaliai, o tai yra nesuderinama su Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimais, įpareigojančiais viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti. Prašė skundą patenkinti.
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą pažymėjo, kad 2022 m. rugsėjo 18 d. pareiškėjas tuo pagrindu, kad jis yra dalyvis UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 Eur, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 Eur – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo, Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, galiojantį kelionės dokumentą, kitus dokumentus, patvirtinančius ĮUTP 45 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą.
Paaiškino, jog 2022 m. lapkričio 16 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad, vykdant užsieniečių kontrolę patikrinus duomenis apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbančius asmenis, buvo nustatyta, jog įmonėje dirba 7 darbuotojai: 6 asmenys, turintys išduotus leidimus laikinai gyventi, ir 1 nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantis užsienietis. Tačiau su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjas pateikė dviejų Lietuvos Respublikos piliečių darbo sutartis, kurių darbo užmokestis prašymo pateikimo metu ir po leidimo laikinai gyventi asmeniui išdavimo buvo skirtingas, todėl atsakovas, įvertinęs turimus duomenis, priėmė ginčijamą Sprendimą. Akcentavo, kad pareiškėjui leidimas gyventi išduotas tuo pagrindu, kad jis yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ dalyvis ir įmonė atitinka ĮUTP 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą, o darbuotojams H. C. ir K. K. nutraukus darbo sutartį su pareiškėju, atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pastebėjo, kad nuo 2022 m. spalio iki Sprendimo priėmimo dienos pareiškėjas apie pasikeitusias aplinkybes dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatitikties ĮUTP 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams Migracijos departamento neinformavo ir dėl naujo leidimo laikinai gyventi nesikreipė, nors apie jo valdomos įmonės neatitikimą minėto įstatymo reikalavimams žinojo. Mano, kad pareiškėjas siekė išsaugoti savo turimą leidimą laikinai gyventi nevykdydamas ĮUTP numatytų pareigų. Pabrėžė, jog teisės aktai nagrinėjamu atveju nenumatė Migracijos departamento pareigos apklausti pareiškėją, be to, atsakovas, prieš priimdamas Sprendimą, surinko visus prieinamus papildomus duomenis apie pareiškėją ir juos įvertinęs priėjo pagrįstą išvadą, kad jis neatitinka ĮUTP reikalavimų. Mano, jog ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, Sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. birželio 10 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Migracijos departamentas nustatė, kad Lietuvos Respublika pareiškėjui (duomenys neskelbtini) buvo išdavusi nacionalines vizas. Pareiškėjas nuo (duomenys neskelbtini). gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas leidimus laikinai gyventi ir nuo (duomenys neskelbtini) su pertraukomis buvo laikinai įdarbintas, nuo (duomenys neskelbtini) pareiškėjas vykdo individualią veiklą. Taigi, Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas turi pakankamai ilgalaikius ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje. Vertinant pareiškėjo šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad jo sutuoktinei M. H. D. leidimas laikinai gyventi išduotas ĮUTP 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, t. y. šeimos sujungimo atveju.
Pareiškėjas 2022 m. rugsėjo 18 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, galiojantį kelionės dokumentą, kitus dokumentus, patvirtinančius ĮUTP (redakcija, galiojusi nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d.) 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą. Pareiškėjas minėtame prašyme nurodė, kad jis yra dalyvis UAB „(duomenys neskelbtini), kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 Eur, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 Eur – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Atitinkamai 2022 m. lapkričio 16 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis du metus, t. y. iki (duomenys neskelbtini).
2024 m. birželio 9 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje buvo patikrinti duomenys apie pareiškėjo valdomą bendrovę – UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei šios įmonės darbuotojus. Patikrinus duomenis apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbančius asmenis, buvo nustatyta, kad bendrovėje šiuo metu dirba 7 darbuotojai: 6 asmenys, turintys išduotus leidimus laikinai gyventi, ir 1 nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantis užsienietis.
Taip pat Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje buvo patikrinti duomenys apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbusius darbuotojus prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi metu ir nustatyta, kad su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi asmuo pateikė dvi Lietuvos Respublikos piliečių darbo sutartis, t. y. H. C., gim. (duomenys neskelbtini), nustatytas darbo užmokestis – 1 700 Eur, darbo trukmė – 40 valandų per savaitę, bei K. K., gim. (duomenys neskelbtini), nustatytas darbo užmokestis – 1 800 Eur, darbo trukmė – 40 valandų per savaitę. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenimis buvo nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ įdarbintų minėtų darbuotojų darbo užmokestis prašymo pateikimo metu ir po leidimo laikinai gyventi asmeniui išdavimo buvo: H. C. (duomenys neskelbtini); K. K. (duomenys neskelbtini).
Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjo valdomoje UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojams, atitinkantiems ĮUTP 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, bendrai mokamas darbo užmokestis 2022 m. rugsėjo mėn. – 3 500 Eur, spalio mėn. – 2 285,71 Eur, o prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimo metu galiojęs paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU dydis buvo 1 579,40 Eur (atitinkamai 2 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžiai – 3 158,80 Eur), todėl yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas bei jo valdoma įmonė nuo 2022 m. spalio mėn. neatitinka ĮUTP 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, nes nuo 2022 m. spalio mėn. UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems bendrai mokamas mėnesinis darbo užmokestis sudaro ne mažiau kaip 2 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžius, ir todėl yra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, numatytas ĮUTP 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte. Taigi, pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir todėl yra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, numatytas ĮUTP 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte.
Atsižvelgdamas į tai, Migracijos departamentas Sprendime konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka ĮUTP 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvių reikalavimų, todėl, vadovaudamasis ĮUTP 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, nusprendė panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas nesutikdamas su tokiu Migracijos departamento Sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą.
ĮUTP 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Pagal UTPĮ 40 straipsnio 5 dalį, užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. ĮUTP 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 Eur, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 Eur – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra konstatavęs, kad ĮUTP 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata siekiama mažinti fiktyvių įmonių steigimo riziką ir užkertamos galimybės piktnaudžiauti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo sistema (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4880-662/2017, 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4926-662/2017). Tokio teisinio reglamentavimo tikslai suponuoja, kad užsieniečių veikla rinkoje siejama su aukštesnių nei vietos ūkio subjektams reikalavimų vykdymu, kad būtų užtikrinamas tokių ūkio subjektų veiklos realumas ir skaidrumas, išvengta bet kokių piktnaudžiavimo imigracija faktų. Tokios priemonės yra pateisinamos ir proporcingos siekiamiems tikslams, todėl nevertintinos kaip diskriminacinės.
Pagal ĮUTP bei jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatas būtent užsieniečiui, siekiančiam gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vykdomos ir ketinamos toliau užsiimti teisėtos veiklos pagrindu, tenka pareiga pateikti kompetentingai institucijai duomenis apie realios ūkinės veiklos vykdymą (žr., pvz., LVAT 2017 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4567-624/2017). Vertinant užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą būtina ne tik formaliai įsitikinti, kad pateikti dokumentai, patvirtinantys leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, bet ir įvertinti realias jo galimybes gyventi bei užsiimti verslu Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., LVAT 2017 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3442-756/2017).
Pagal ĮUTP 50 straipsnio 1 dalį leidimai laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra ĮUTP 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai (2 punktas); nustatoma, kad priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, arba įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka ĮUTP 45 straipsnio 1 dalies 1, 21 ar 22 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo (7 punktas).
Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad, Migracijos departamentui vykdant užsieniečių kontrolę, 2024 m. birželio 9 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje buvo patikrinti duomenys apie pareiškėjo valdomą UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir šios įmonės darbuotojus. Patikrinus duomenis apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbančius asmenis, buvo nustatyta, kad įmonėje šiuo metu dirba 7 darbuotojai: 6 asmenys, turintys išduotus leidimus laikinai gyventi, ir 1 nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantis užsienietis. Taip pat nustatyta, kad su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjas pateikė dvi Lietuvos Respublikos piliečių darbo sutartis, t. y. asmenų H. C., kuriam nustatytas darbo užmokestis – 1 700 Eur, darbo trukmė – 40 valandų per savaitę, ir K. K., kuriam nustatytas darbo užmokestis – 1 800 Eur, darbo trukmė – 40 valandų per savaitę. Tačiau Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenimis nustatyta, kad įmonėje įdarbintų minėtų darbuotojų darbo užmokestis prašymo pateikimo metu ir po leidimo laikinai gyventi asmeniui išdavimo buvo: H. C. (duomenys neskelbtini); K. K. (duomenys neskelbtini). Akivaizdu, kad pareiškėjo pateikti minėti dokumentai yra tikrovės neatitinkantys ir todėl įmonėje buvo padaryta pažeidimų, kurie nustatyti ĮUTP 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte.
Atkreiptinas dėmesys, jog pats pareiškėjas skunde pripažįsta, kad verslo vykdymo kliūtys kilo 2022 m. pabaigoje, t. y. kai įdarbintų darbuotojų iniciatyva buvo nutrauktos darbo sutartys, todėl teko ieškoti naujų darbuotojų. Šiuo atveju teismas atkreipia dėmesį, kad pagal suformuotą teismų praktiką Migracijos departamentas, nustatęs, kad įmonė, kurioje teisėtos veiklos vykdymo pagrindu užsienietis prašė išduoti leidimą laikinai gyventi, nebeatitinka ĮUTP 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų reikalavimų, pagrįstai panaikina užsieniečiams išduotus leidimus laikinai gyventi (žr. LVAT 2017 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3329-662/2017, 2017 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3331-662/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3352-624/2017, 2017 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4880- 622/2017, 2017 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4828-756/2017, 2017 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4901-822/2017, 2018 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2860-1062/2018, 2018 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5317-415/2017, 2018 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2909-492/2018, 2018 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2946-575/2018). Be to, LVAT 2018 m. sausio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2860-1062/2018 pažymėjo, kad ĮUTP 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata yra imperatyvi, todėl Migracijos departamentas, nustatęs minėtas aplinkybes, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas, nustatęs, kad užsieniečio įmonė neatitinka imperatyvių ĮUTP 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, turi pareigą panaikinti leidimą laikinai gyventi. Priežastys, dėl kurių užsieniečio įmonė nebeatitinka šių reikalavimų (pvz., dėl sunkumų ieškant naujų darbuotojų) ĮUTP 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymui (taigi, ir ĮUTP 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymui), neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi vien neatitiktis ĮUTP 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi (žr. LVAT 2017 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4565-858/2017, 2017 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4901-822/2017, 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5201-261/2017, 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3048-438/2018).
Taigi, atsižvelgdama į teisės normas bei LVAT praktiką, teisėjų kolegija sutinka su Migracijos departamentu, jog pastarasis, nustatęs ĮUTP 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą, turėjo pareigą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyvent Lietuvos Respublikoje, netgi ir nevertindamas atitinkamų priežasčių, dėl kurių pareiškėjo įmonė neatitinka ĮUTP keliamų reikalavimų, kadangi vien neatitiktis ĮUTP 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.
Pareiškėjas skunde taip pat akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju, prieš Migracijos departamentui priimant Sprendimą, pareiškėjas nebuvo išklausytas ir neturėjo galimybės pasiaiškinti dėl susiklosčiusios situacijos bei priimamo sprendimo. Šiuo atveju teismas pažymi, jog pareiškėjas skunde konkrečiai nenurodė, kokias papildomas nagrinėjamai bylai reikšmingas ir galbūt galėjusias lemti kitokio sprendimo priėmimą aplinkybes jis būtų nurodęs bei kokius šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus būtų pateikęs. Migracijos departamento Sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai neįtvirtino Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., LVAT 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad Migracijos departamentas prieš priimdamas Sprendimą turėjo papildomai apklausti pareiškėją.
Pareiškėjas skunde, jo atstovė teismo posėdyje pažymėjo, jog pareiškėjas visą laiką dėjo pastangas, kad atitiktų ĮUTP keliamus reikalavimus, tačiau jis niekaip negalėjo paveikti darbuotojų valios pasikeitimo dėl darbo santykių su jo įmone tęstinumo, taip pat daryti įtakos naujų darbuotojų suradimo trukmei. ĮUTP 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Šiuo atveju teismas pažymi ir sutinka su Migracijos departamento nuomone, jog šis pareiškėjo teiginys yra nepagrįstas, kadangi nuo 2022 m. spalio mėn. iki ginčijamo Sprendimo priėmimo dienos pareiškėjas daugiau kaip metus laiko apie pasikeitusias aplinkybes dėl bendrovės neatitikties ĮUTP 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams Migracijos departamento neinformavo ir dėl naujo leidimo laikinai gyventi nesikreipė, nors apie tai, kad jo valdoma bendrovė neatitinka ĮUTP 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, žinojo. Todėl pagrįstai galima manyti, kad pareiškėjas siekė išsaugoti savo turimą leidimą laikinai gyventi nevykdydamas ĮUTP numatytų pareigų.
Pareiškėjas skunde, jo atstovė teismo posėdžio metu taip pat nurodė, kad skundžiamas Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimų, nes jis yra neišsamus, grindžiamas vien formalaus reikalavimo dėl darbuotojų skaičiaus neatitikimu. VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kas administraciniame sprendime turi būti nurodyta, ir tarp išvardytų reikalavimų yra administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.
LVAT, aiškindamas ankstesnės redakcijos VAĮ 8 straipsnį, reglamentavusį individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, yra nurodęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostata reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). VAĮ 8 straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (LVAT 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1116/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). Iš aptarto teisinio reglamentavimo bei pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių matyti, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (šiuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Toks vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011).
Taigi, įvertinus skundžiamą Sprendimą VAĮ 10 straipsnio kontekste, darytina išvada, kad skundžiamas Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, įvertinta juridinių faktų visuma, jos susietos su taikomomis teisės normomis, kurių turinys atskleistas, pareiškėjui išaiškinta (nurodyta) Sprendimo apskundimo tvarka, Sprendimas pasirašytas jį priėmusio valstybės tarnautojo ir patvirtintas antspaudu, todėl skundžiamas Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nėra teisinio pagrindo panaikinti Migracijos departamento 2024 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. 24S142040. Teismas nenustatė kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjo skunde bei jo atstovės teismo posėdžio metu nurodytos kitos aplinkybės bylos procesinei baigčiai jokios reikšmės neturi, todėl teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje V. de H. prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje G. R. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96) ir LVAT (2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-216/2013) praktika, dėl jų nepasisako.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo H. B. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 (keturiolika) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.