- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-03-04
- Bylos Nr.
- e2A-100-730/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-05025-2017-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Erinija Kazlauskienė, Danutė Žvinklytė, Giedrė Seselskytė
- Ieškovas
- Z. S.
- Atsakovas
- Klaipėdos miesto savivaldybei, A. S.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Giedrės Seselskytės, Danutės Žvinklytės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės Z. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. gegužės 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Z. S. patikslintą ieškinį atsakovėms Klaipėdos miesto savivaldybei, A. S. dėl mainų sutarties pripažinimo negaliojančia, nuosavybės teisės į butą arba teisės privatizuoti butą pripažinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė patikslinu ieškiniu prašo nustatyti, kad 1994 m. rugpjūčio 8 d. tarp ieškovės ir atsakovės A. S. sudaryto mainų sandorio dalis, kuria mainais už nuosavybės teisėmis perleidžiamą butą, esantį (duomenys neskelbtini), ieškovė įgijo nuomos teisę į gyvenamąjį būstą (duomenys neskelbtini), yra niekinė, prieštaraujanti imperatyviosioms įstatymo normoms ir sudaryta dėl esminio ieškovės suklydimo, yra negaliojanti nuo teismo sprendimo priėmimo; pripažinti, kad ieškovė privatizavo butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir šis butas ieškovei priklauso nuosavybės teisėmis, arba pripažinti ieškovei teisę butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), privatizuoti, įpareigojant atsakovę Klaipėdos miesto savivaldybę sudaryti su ieškove šio buto pirkimo–pardavimo sutartį, nustatant, jog buto įsigijimo kainą ieškovė yra sumokėjusi; priteisti iš atsakovų solidariai bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, jog jai nuosavybės teise priklausė butas (duomenys neskelbtini). Atsakovė A. S. naudojosi butu, esančiu (duomenys neskelbtini). 1994 m. rugpjūčio 8 d. tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta mainų sutartis, kuri buvo patvirtinta notaro. Sutarties pagrindu ieškovė perleido nuosavybės teisę jai priklausantį gyvenamąjį butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), atsakovei, o ieškovė, kaip vėliau suprato, įgijo teisę naudotis Klaipėdos savivaldybės tarybai priklausančiu butu, esančiu adresu (duomenys neskelbtini). Sudarius mainų sutartį ieškovė butu naudojosi kaip savo, tačiau 2010 m. lapkričio 25 d. ieškovei buvo pateikta pasirašyti gyvenamosios patalpos nuomos sutartis. Ieškovei iš esmės nebuvo paaiškinta, kodėl ir kokiu teisiniu pagrindu ji privalanti atlikti mokėjimus pagal minėtą sutartį. Sutartyje nurodytus mokėjimus ieškovė laikė Klaipėdos savivaldybės apskaičiuotu galimu skirtumu tarp turto vertės. 2015 m. rugpjūčio 31 d. ieškovė kreipėsi į Klaipėdos miesto savivaldybės administraciją su prašymu apskaičiuoti, kiek jai liko sumokėti Klaipėdos miesto savivaldybei išsiperkant butą, adresu (duomenys neskelbtini). 2015 m. rugsėjo 25 d. gautas Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Finansų ir turto departamento Turto skyriaus raštas, kuriame nurodyta, kad prašymas dėl buto išpirkimo įrašytas į parduodamų būstų sąrašą. Gavusi minėtą atsakymą bei paaiškinimą savivaldybėje, ieškovė suprato, kad savo turimą nuosavybės teisę į butą iškeitė į teisę gyventi, o ne į nuosavybės teisę, kas iš esmės neatitiko ieškovės valios. Nurodė, jog 1998 m. rugpjūčio 8 d. tarp ieškovės ir atsakovės sudaryta mainų sutartis iškreipė jos šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą, kadangi atsakovei A. S., įgijusiai nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, šis sandoris buvo itin naudingas, o ieškovei, perleidusiai savo nuosavybės teisę į butą ir už tai gavusiai tik teisę nuomotis būstą, – nuostolingas. Toks sandoris negalėjo būti sudarytas, kadangi jis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisės principui, 1964 m. CK 348 straipsniui, 279 straipsnio 2 daliai, kas reiškia, jog mainų sutarties objektu galėjo būti tik nuosavybės teise sandorio šalims priklausantis daiktas. Tarp ieškovės ir atsakovės sudaryto sandorio dalis yra neteisėta ne tik dėl to, kad prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, tačiau ir dėl to, jog buvo sudaryta dėl esminio suklydimo, tai yra ieškovė iš esmės suklydo dėl sudaryto sandorio teisinių pasekmių, kadangi tikėjosi, jog mainų sutarties pagrindu perleidusi savo nuosavybės teise valdomą butą, mainais gaunamą butą įgis nuosavybės teisėmis.
2. Atsakovė Klaipėdos miesto savivaldybė pateikė atsiliepimus, su ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti, taikyti ieškinio senatį. Atsakovė nurodė, jog 1994 m. rugpjūčio 8 d. ieškovė ir atsakovė A. S. sudarė sutartį, kuria ieškovė jai nuosavybės teise priklausantį butą, adresu (duomenys neskelbtini), išmainė į A. S. priklausančią teisę naudotis gyvenamąja patalpa, adresu (duomenys neskelbtini). Nesutiko su ieškovės argumentu, jog sutartis yra neteisėta, kadangi sutarties sudarymo momentu galioję įstatymai nedraudė sudaryti šio sandorio. Mano, jog ieškovė nesuklydo sudarydama šį sandorį, nes būstas buvo keičiamas iš mažesnio į didesnį. Taip pat pažymėjo, jog po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. gegužės 15 d. priimto nutarimo nesiėmė jokių veiksmų siekdama įrodyti, kad sandoris buvo sudarytas dėl suklydimo. Mano, jog ieškovė praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui pareikšti. Nurodė, jog su ieškovės reikalavimu pripažinti jai nuosavybės teisę į butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), nesutinka. Nurodo, kad ieškovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų dėl galbūt dėl suklydimo sudaryto sandorio. Pažymi, kad ieškovė sandorį sudarė notariškai patvirtinta forma, miesto merui leidus, sandoris buvo registruotas.
Atsiliepimas
3. Atsakovė A. S. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, jog ginčijamas sandoris buvo sudarytas vadovaujantis tuo metu galiojančiais teisės aktais, pritariant Klaipėdos miesto savivaldybei, sandoris patvirtintas notaro. Ieškovė pagal mainų sutartį gavo dvigubai didesnį butą ir juo naudojosi 20 metų, neginčydama mainų sutarties. Tai patvirtina, kad sudarant mainų sutartį ieškovė įvertino jos gaunamą naudą ir todėl jokio suklydimo, taip pat ir esminio nebuvo. Papildomai atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodė, jog patikslintu ieškiniu ieškovė atsisakė pirminiu ieškiniu reikštų reikalavimų, o teismas, priimdamas patikslintą reikalavimą, priėmė ieškovės atsisakymą nuo pradinio reikalavimo, todėl yra pagrindas civilinę bylą pagal pradinį ieškinį nutraukti. Kadangi ieškovė papildė ir savo ieškinio pagrindą, nurodydama kitas tiek faktines, tiek teisines aplinkybes, laikytina, kad ieškovė pakeitė ne tik ieškinio dalyką, bet ir pagrindą, tai yra pažeidė Civilinio proceso kodekso 141 straipsnio 1 dalies nuostatas, leidžiančias keisti tik arba ieškinio dalyką, arba ieškinio pagrindą, nes pakeitus ir dalyką, ir pagrindą, konstatuotina, kad užvesta nauja atskira byla, todėl yra pagrindas šį patikslintą ieškinį palikti nenagrinėtą Civilinio proceso kodekso 296 straipsnio 1 dalies 11 punkto pagrindu.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
4. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmai 2018 m. gegužės 30 d. sprendimu ieškinį atmetė. Pagrindiniai sprendimo motyvai:
4.1. Dėl ieškinio senaties teismas nurodė, kad ginčo santykių atsiradimo metu galiojęs 1964 m. CK senaties termino pradžią sieja su momentu, kuriuo asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nurodė, kad byloje pateikti duomenys patvirtina, jog tarp ieškovės ir atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės 2005 m. kovo 3 d. buvo sudaryta buto, esančio (duomenys neskelbtini), neterminuota nuomos sutartis, byloje pateiktas 2007 m. sausio 22 d. ieškovės prašymas leisti privatizuoti nuomojamą butą, atsižvelgiant į tai, ieškinio argumentai, jog ieškovė apie suklydimą sužinojo 2010 m. lapkričio 25 d., įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, atmestini. Teismas sprendė, jog ieškovė neįrodė aplinkybės, jog apie galimą savo teisės pažeidimą sužinojo 2010 m. lapkričio 25 d., nes byloje pateikti įrodymai sudaro pagrindą išvadai, jog apie galimą savo teisės pažeidimą ieškovė turėjo ir galėjo suvokti 2005 m. kovo 3 d., ir šis momentas laikytinas ieškinio senaties termino pradžia.
4.2. Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl suklydimo teismas nurodė, kad ieškovė savo reikalavimą pripažinti ginčo sandorį niekiniu ir negaliojančiu grindžia aplinkybe, jog suklydo dėl sandorio teisinių pasekmių. Teismas nurodė, kad ieškovė teismo posėdžio metu patvirtino supratusi, kad maino privatizuotą butą į neprivatizuotą. Byloje pateiktas 2007 m. sausio 22 d. ieškovės prašymas leisti privatizuoti butą, iš kurio turinio matyti, jog ieškovė sudarydama sandorį siekė pagerinti gyvenimo sąlygas, prašė leisti privatizuoti butą. Taigi byloje pateikti įrodymai sudaro pagrindą išvadai, jog ieškovės valia įgyti nekilnojamąjį turtą susiformavo vėliau, nei buvo sudarytas ginčo sandoris. Byloje pateiktų įrodymų visuma sudaro pagrindą išvadai, jog ginčo sandorio sudarymo metu ieškovė suprato sudaromo sandorio esmę bei juo sukuriamas teisines pasekmes. Ieškovės argumentai, jog buvo suklaidinta atsakovės A. S., atmestini, nes byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių šias aplinkybes.
4.3. Pirmosios instancijos teismas dėl sandorio prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo nuostatoms nurodė, kad 1991 m. lapkričio 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 496 ,,Dėl keitimosi gyvenamosiomis patalpomis tvarkos“ buvo patvirtintos Keitimosi gyvenamosiomis patalpomis taisyklės. Taisyklių 2 punktas numatė, jog gyvenamosios patalpos nuomininkas arba savininkas turi teisę keistis gyvenamąja patalpa su kitu nuomininku arba savininku ir tik 2001 m. gegužės 15 d. Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinta, jog Taisyklių 2 punkto nuostata prieštarauja CK 348 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2 ir 7 punktams. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, pripažintina, jog ginčo materialiųjų santykių atsiradimo metu nurodytas teisinis reglamentavimas galiojo, pažymint, jog teisės doktrinoje įtvirtintas principas numato specialiosios teisės normos viršenybę prieš bendrąją. Byloje pateikti įrodymai, jog ieškovės ir atsakovės A. S. sudarytą ginčo sandorį patvirtinto notaras, dėl leidimo sudaryti sandorį buvo priimtas 1994 m. rugpjūčio 3 d. mero potvarkis, o ginčo sandoris sukūrė įstatyme (Butų kodekso 69 straipsnis) numatytas teisines pasekmes. Nurodo, kad reikalavimas pripažinti, jog ji privatizavimo butą, esantį (duomenys neskelbtini), arba pripažinti ieškovei teisę privatizuoti butą yra susijęs su ieškinio reikalavimu pripažinti sandorį negaliojančiu, tai yra išvestinis. Todėl teismui netenkinus ieškovės pagrindinio reikalavimo, reikalavimas pripažinti, jog ieškovė butą privatizavo, arba pripažinti jai teisę privatizuoti butą negali būti tenkinamas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą teisiniai argumentai
5. Apeliaciniu skundu ieškovė Z. S. prašo Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. gegužės 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, nustatyti, jog 1994 m. rugpjūčio 8 d. tarp ieškovės ir atsakovės A. S. sudaryto mainų sandorio dalis, kuria mainais už nuosavybės teisėmis perleidžiamą butą, esantį (duomenys neskelbtini), ieškovė įgijo nuomos teisę į gyvenamąjį būstą, esantį (duomenys neskelbtini), yra niekinė, prieštaraujanti imperatyviosioms įstatymo normoms ir sudaryta dėl esminio ieškovės suklydimo, yra negaliojanti. Dėl likusio neišnagrinėto ieškinio reikalavimo – pripažinti, kad ieškovė privatizavo butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir šis butas ieškovei priklauso nuosavybės teisėmis, arba pripažinti ieškovei teisę butą, esantį (duomenys neskelbtini), privatizuoti, įpareigojant atsakovę Klaipėdos miesto savivaldybę sudaryti su ieškove šio buto pirkimo–pardavimo sutartį, nustatant, jog buto įsigijimo kainą ieškovė yra sumokėjusi, perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
5.1. Dėl mainų sandorio prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms apeliantė nurodo, kad mainų sutartimi buvo iškreipta šalių teisėtų interesų pusiausvyra, kadangi atsakovei A. S., įgijusiai nuosavybės teisę, šis sandoris buvo naudingas, o ieškovei, perleidusiai nuosavybės teisę į butą ir už tai gavusiai tik teisę nuomotis būstą, buvo nuostolingas. Nurodo, kad Butų kodekso 69 straipsnio 1 dalis, kuri įtvirtina, kad gyvenamosios patalpos nuomininkas gali keistis gyvenamąja patalpa su asmeniu, valdančiu gyvenamąją patalpą asmeninės nuosavybės teisėmis, nekonkretizuoja ir neplėtoja 1964 m. CK 348 straipsnio 1 dalies, pagal kurią gyvenamosios patalpos nuomininkas gyvenamąja patalpa gali keistis tik su kitu nuomininku, o jai iš esmės prieštarauja. Šiuo atveju teismas visiškai neįvertino, jog 1964 m. CK 348 straipsnio 1 dalis ir Butų kodekso 69 straipsnio 1 dalis yra ne konkuruojančios tarpusavyje, o kolizinės teisės normos, tai yra specialioji teisės norma prieštarauja bendrajai teisės normai, todėl tokiu atveju turi būti taikoma bendroji teisės norma. Nurodo, kad mainų sandoris, kurio pagrindu ieškovė mainais už nuosavybės teisėmis perleidžiamą butą gavo tik nuomos teisę į gyvenamąjį būstą, yra niekinis, kadangi prieštaravo 1964 m. CK 348 straipsnio 1 daliai, 279 straipsniui.
5.2. Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl suklydimo apeliantė nurodo, kad 1994 m. rugpjūčio 8 d. sudaryto mainų sandorio nurodyta dalis yra neteisėta ir dėl to, kad buvo sudaryta dėl suklydimo. Nurodo, kad apeliantė suklydo dėl sudaryto sandorio teisinių pasekmių, kadangi tikėjosi, jog mainų sutarties pagrindu perleidusi savo nuosavybės teise valdomą butą mainais gaunamą butą įgis nuosavybės teisėmis, tačiau atsakovė Klaipėdos miesto savivaldybė, su kurios leidimu šis sandoris buvo sudarytas, iki šiol atsisako perleisti ieškovės valdomą turtą jos nuosavybėn. Pažymi, kad apeliantei sandorio sudarymo pasekmės nebuvo paaiškintos, tai yra ieškovės niekas neinformavo ir ji nesuvokė, jog po mainų sandorio sudarymo ji taps tik buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininke.
5.3. Dėl ieškinio senaties apeliantė nurodo, kad nesutinka ir su tuo, jog ji praleido ieškinio senaties terminą ieškinio reikalavimui dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl esminio ieškovės suklydimo pareikšti. Nurodo, kad teismas nepagrįstai vertino, jog ieškinio senaties skaičiavimo pradžios terminas sietinas su 2005 m. kovo 3 d. nuomos sutarties tarp ieškovės ir atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės sudarymu. Šios sutarties sudarymo metu ieškovė nesuprato ir nežinojo, jog jai nebus suteikta teisė privatizuoti (duomenys neskelbtini), esančio buto, nes ieškovei iš esmės nebuvo paaiškinta, kodėl ir kokiu teisiniu pagrindu ji privalanti atlikti mokėjimus pagal pasirašomą sutartį.
5.4. Dėl negaliojančio sandorio teisinių pasekmių apeliantė nurodo, kad ieškovės pareikšto ieškinio reikalavimas, kuriuo buvo prašoma nustatyti negaliojančio sandorio teisines pasekmes, nebuvo išnagrinėtas pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu, jis negali būti išnagrinėtas ir apeliacinės instancijos teisme. Todėl tokiu atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas nutartų tenkinti ieškovės apeliacinį skundą, apeliantė prašo jos ieškinio reikalavimą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.
Atsiliepimas
6. Atsakovė Klaipėdos miesto savivaldybė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo taikyti senaties terminą ir apeliacinį skundą atmesti. Pagrindiniai atsiliepimo motyvai:
6.1. Atsakovė nurodo, kad apeliantė nepagrįstai akcentuoja, kad tarp apeliantės ir atsakovės A. S. sudarytas sandoris, kurio dalykas – savivaldybei priklausantis gyvenamasis būstas, yra neteisėtas ir neteisingas, nes sutarties sudarymo momentu galioję įstatymai nedraudė sudaryti šio sandorio. Nurodo, kad iš byloje esančių rašytinių įrodymų akivaizdu, kad apeliantė sudarė mainų sutartį su atsakove A. S., savo nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį būstą išmainydama į atsakovės A. S. nuomos teisę į kitą gyvenamąjį būstą. Akivaizdu, kad apeliantė nesuklydo sudarydama šį sandorį, nes būstas buvo keičiamas iš mažesnio į didesnį. Nurodo, kad 2007 m. sausio 22 d. apeliantės pateiktas prašymas ,,Dėl privatizavimo“ įrodo, kad apeliantė iškeitė nuosavybės teise priklausantį būstą į nuomos teisę siekdama padidinti savo gyvenamojo būsto plotą, kad galėtų tinkamai gyventi kartu su jau suaugusiu sūnumi.
6.2. Atsakovė nurodo, kad apeliantė nepagrįstai nurodo, kad sandoris yra neteisingas ir neteisėtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. gegužės 15 d. nutarimu, kadangi tik nuo šios nutarties priėmimo momento Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. 496 ,,Dėl keitimosi gyvenamosiomis patalpomis tvarkos“ patvirtinta Keitimosi gyvenamosiomis patalpomis tvarka neteko galios, tai yra tik nuo 2001 m. rugpjūčio 11 d.
6.3. Atsakovė dėl senaties termino nurodo, kad nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad apeliantė sudarydama sandorį suprato sandorio, įvykusio 1994 m. rugpjūčio 8 d. pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, esmę ir nagrinėjamu atveju senaties terminas yra praleistas.
7. Atsakovė A. S. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas, svarstyti klausimą dėl teisinių pasekmių taikymo dėl ieškovės piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis. Pagrindiniai atsiliepimo motyvai:
7.1. Atsakovė nurodo, kad apeliantė visiškai ignoravo teismo sprendimo motyvą, kad Konstituciniam Teismui konstatavus, kad įstatymas prieštarauja Konstitucijai, ši teisės norma negali būti taikoma būtent nuo to momento, kada oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas.
7.2. Atsakovė nurodo, kad apeliantė iškreipia vieną iš esminių teisės principų dėl normų konkurencijos, nes esant bendrosios ir specialiosios teisės normų konkurencijai (kolizijai), turi būti taikoma būtent specialioji, o ne bendroji teisės norma. Todėl šiuo atveju visiškai neturi reikšmės, kada buvo priimtos šios teisės normos, nes ginčo santykius nurodytu laikotarpiu reglamentavo būtent Butų kodeksas, o ne Civilinis kodeksas.
Šalies argumentai
7.3. Apeliantė nurodo, kad nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais ir dėl netinkamo bylos aplinkybių vertinimo dėl neva buvusio ieškovės suklydimo. Nurodo, kad teismo proceso metu apklausiama apie faktines aplinkybes ieškovė paaiškino, kad norėjo didesnio buto, nes tuo metu jau gyveno faktinėje santuokoje su būsimu sutuoktiniu ir augino sūnų iš ankstesnės santuokos, todėl gyvenimas vieno kambario bute jos netenkino. Nurodytos aplinkybės įtikinamai atskleidžia esmines ginčo sandorio aplinkybes ir paneigia ieškovės teiginį, jog ginčo sandoris jai buvo nenaudingas ir pažeidė jos teises. Pažymi, kad ieškovę net 24 metus tenkino egzistavusi situacija. Taip pat negalima nepaminėti absoliučiai akivaizdžių aplinkybių, kad ieškovė buvo sudariusi buto nuomos sutartį su savivaldybe, mokėjo nuomos mokestį, yra gavusi raštiškus paaiškinimus apie jos gyvenimo Savivaldybės bute teisinius pagrindus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija kons ta tuoja:
Apeliacinis skundas netenkinamas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
9. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
10. Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui patikrinti, o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo). Tačiau nagrinėjantis ginčą teismas kiekvienu atveju privalo ne tik visapusiškai išsiaiškinti ir įvertinti bylos išsprendimui reikšmingas faktines aplinkybes, bet ir tinkamai kvalifikuoti tarp šalių kilusio ginčo pobūdį.
Dėl faktinių aplinkybių ir materialinių teisės normų taikymo
11. Apeliantė nurodo, kad mainų sandoris prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, ir dėl teisės normų taikymo nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis šiais aspektais – apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismo taikyta Butų kodekso 69 straipsnio 1 dalis nekonkretizuoja ir neplėtoja 1964 m. CK 348 straipsnio 1 dalies. Šiuo atveju teismas neįvertino, jog 1964 m. CK 348 straipsnio 1 dalis ir Butų kodekso 69 straipsnio 1 dalis yra ne konkuruojančios tarpusavyje, o kolizinės teisės normos, tai yra specialioji teisės norma prieštarauja bendrajai teisės normai, todėl turi būti taikoma bendroji teisės norma, tai yra pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti 1964 m. CK 348 straipsnio 1 dalį, o ne Butų kodekso 69 straipsnį.
12. Ištyrus bylos faktines aplinkybes nustatyta, kad 1994 m. rugpjūčio 8 d. tarp ieškovės ir atsakovės A. S. buvo sudaryta mainų sutartis, kuria ieškovė jai priklausantį daiktą, tai yra butą, adresu (duomenys neskelbtini), išmainė į A. S. priklausančią teisę naudotis gyvenamąja patalpa, esančia (duomenys neskelbtini).
13. Nagrinėjamu atveju šalys siekė apsikeisti turtu, tai yra ieškovė siekė perduoti jai nuosavybės teisę priklausantį butą atsakovei ir įgyti teisę gyventi atsakovei priklausiusiame bute, kurį, kaip pati apeliantė aiškino, siekė privatizuoti. 1964 m. CK trisdešimtas skirsnis, kurio nuostatomis remiasi apeliantė, reguliavo gyvenamųjų patalpų nuomos teisinius santykius. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. gegužės 15 d. nutarimu dėl 1964 m. CK 348 straipsnio 1 dalies taikymo yra išaiškinęs, kad iš nurodytos įstatymo normos turinio matyti, kad keitimosi gyvenamosiomis patalpomis sutarties šalimi gali būti tik fiziniai asmenys, kurie vienas kitam perduoda nuomojamas gyvenamąsias patalpas. Šios sutarties dalykas yra gyvenamosios patalpos, kuriomis abi sutarties šalys naudojasi remdamosi gyvenamosios patalpos nuomos sutartimis. Pagal CK 348 straipsnio 1 dalį keitimosi gyvenamosiomis patalpomis sutarties dalyku negali būti vienam asmeniui nuosavybės teise priklausanti gyvenamoji patalpa ir kito asmens nuomos sutarties pagrindu naudojama gyvenamoji patalpa, todėl atmetami apeliantės argumentai, kad nagrinėjamu atveju privalu vadovautis 1964 m. CK 348 straipsnio 1 dalimi.
14. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių rašytinių įrodymų, šalių paaiškinimų visumos matyti, kad ieškovė siekė perduoti jai nuosavybės teise priklausantį butą, adresu (duomenys neskelbtini), atsakovei, atsakovė siekė šį butą įgyti, ieškovė siekė iš atsakovės mainais įgyti teisę gyventi bute, adresu (duomenys neskelbtini). Butas, esantis (duomenys neskelbtini), atsakovės nebuvo privatizuotas, todėl ieškovė įgijo teisę naudotis šiuo butu mainų sandorio pagrindu. Ieškovė nurodo, kad sandorio sudarymo metu žinojo, kad butas yra neprivatizuotas, ir nurodė, kad jos tikslas buvo šį butą privatizuoti, ką patvirtina ir rašytinė bylos medžiaga (I e. tomas, 60–61, 84–85 e. b. l.).
15. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šios nutarties 14 punkte, darytina išvada, kad reikia vadovautis bendrosiomis mainų sutarties nuostatomis. 1964 m. CK 279 straipsnis numatė, jog mainų sutartimi kiekviena iš šalių įsipareigoja perduoti turtą antrajai šaliai nuosavybėn arba patikėjimo teisėn. Mainų sutarčiai atitinkamai taikomos šio Kodekso 253–255¹, 257–267 straipsniuose nustatytos taisyklės. Šiuo atveju kiekvienas iš mainų sutarties dalyvių laikomas jo duodamo turto pardavėju ir jo gaunamo turto pirkėju. Vertinant, ar teisinis reglamentavimas leido sudaryti tokį sandorį, pažymėtina tai, kad pagal Butų kodekso 69 straipsnio (redakcija, galiojusi nuo 1990 m. gruodžio 6 d.) 2 dalį toks sandoris yra galimas, tačiau toks sandoris turėjo būti notariškai patvirtintas ir per tris mėnesius nustatyta tvarka įregistruotas. Nagrinėjamu atveju sandoris buvo sudarytas ir notariškai patvirtintas (I e. tomas, 26–27 e. b. l.), ginčo byloje dėl tvirtinimo terminų nėra. Šia sutartimi viena jos šalis įgijo nuosavybės teisę į antrosios šalies keičiamą gyvenamąjį namą ar butą, o antroji – teisę naudotis pirmosios šalies keičiama gyvenamąja patalpa. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad nėra teisinės kolizijos ir tarp 1964 m. CK 348 straipsnio 1 dalies ir Butų kodekso 69 straipsnio 2 dalies, kadangi jos reglamentuoja skirtingus teisinius santykius, tai yra CK 348 straipsnio 1 dalis taikoma, tik kai abi sandorio šalys yra nuomininkės ir apsikeičiama nuomojamomis patalpomis, o Butų kodekso 69 straipsnio 2 dalis taikoma tada, kai viena sandorio šalis yra turto savininkė, o kita – turto nuomininkė. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad tokia sutartis neprieštarauja 1964 m. CK nuostatoms, kadangi tokia mainų sutartis neprieštaravo šio Kodekso 253–267 straipsniams, minėtos teisės normos tokio sandorio sudaryti nedraudė, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad sandoris pažeidė imperatyviąsias įstatymo normas.
16. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad 1991 m. lapkričio 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 496 ,,Dėl keitimosi gyvenamosiomis patalpomis tvarkos“ buvo patvirtintos Keitimosi gyvenamosiomis patalpomis taisyklės, kurių 2 punktas numatė, jog gyvenamosios patalpos nuomininkas arba savininkas turi teisę keistis gyvenamąja patalpa su kitu nuomininku arba savininku toje pačioje arba kitoje gyvenamojoje vietovėje, gavęs kartu su juo gyvenančių šeimos narių, įskaitant ir laikinai išvykusius, sutikimą. 2001 m. gegužės 15 d. Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinta, jog 2 punkto nuostata, jog gyvenamosios patalpos nuomininkas turi teisę keistis gyvenamąja patalpa su gyvenamosios patalpos savininku, prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 348 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2 ir 7 punktams.
17. Pagal teisėje galiojantį bendrąjį principą teisiniams santykiams taikomi tie įstatymai, kurie galioja tų santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo momentu. Šis principas reiškia ne tik tai, kad civiliniai įstatymai negali būti taikomi teisiniams santykiams, atsiradusiems iki šių įstatymų įsigaliojimo, tai yra įstatymas negalioja atgal (lex retro non agit), bet ir tai, kad netekę galios įstatymai negali būti taikomi teisiniams santykiams, atsiradusiems pasibaigus šių galiojimui. Kartu teisėjų kolegija pažymi tai, kad įstatymo pripažinimas netekusiu galios reiškia, jog šis neveikia į ateitį, tačiau nereiškia, jog išnyksta teisės ir pareigos, įgytos pagal galiojusį įstatymą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-783/2000), todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ir 1991 m. lapkričio 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 496 (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis), Butų kodekso 69 straipsniu, tinkamai vertino byloje rašytinius įrodymus, faktines aplinkybes, taikydamas nurodytas materialinės teisės normas.
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl suklydimo
18. Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl suklydimo apeliantė nurodo, kad mainų sandorio nurodyta dalis yra neteisėta ir dėl to, kad buvo sudaryta dėl suklydimo, kadangi ji suklydo dėl sudaryto sandorio teisinių pasekmių, nes tikėjosi, jog mainų sutarties pagrindu perleidusi savo nuosavybės teise valdomą butą mainais gaunamą butą įgis nuosavybės teisėmis.
Žemesnės instancijos teismas
19. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčo sandorio sudarymo metu ieškovė suprato sudaromo sandorio esmę bei juo sukuriamas teisines pasekmes ir jų siekė, nes apeliante įgyta teise naudotis butu naudojasi daugiau nei dvidešimt metų, apeliantė įgijo teisę naudotis didesnio ploto nekilnojamojo turto vienetu ir sandoriu buvo pagerintos jos gyvenimo sąlygos, o apeliantės argumentai, jog ji buvo suklaidinta atsakovės A. S., atmestini, nes byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių šias aplinkybes.
20. 1964 m. CK 56 straipsnis numatė (analogiška nuostata įtvirtinta 2000 m. CK 1.90 straipsnio 1 dalyje), kad sandoris, sudarytas dėl suklydimo, turinčio esminę reikšmę, gali būti teismine arba arbitražine tvarka pripažįstamas negaliojančiu pagal šalies, veikusios dėl suklydimo, ieškinį. Darytina išvada, kad pagal šią teisės normą dėl suklydimo sudarytą sandorį teismas gali pripažinti negaliojančiu, jeigu nustatomos dvi sąlygos: pirma, turi būti konstatuotas suklydimo faktas; antra, turi būti nustatyta, kad suklydimas buvo esminis.
21. Apeliacinės instancijos teismas su apeliacinio skundo dalimi dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl suklydimo nesutinka.
22. Atmetami apeliantės argumentai, kad ji nesuprato sudaromo sandorio dėl teisinių žinių neturėjimo. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šalių sudarytos mainų sutarties 1 punkte aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtina, kad apeliantė jai priklausantį butą maino į A. S. priklausančią teisę naudotis gyvenamąja patalpa (duomenys neskelbtini). Notarė patvirtino, kad šalys sutartį pasirašė jos akivaizdoje, o šalių asmenybės nustatytos pagal pasus, veiksnumas ir mainomo buto priklausomumas patikrintas (I e. tomas, 26–27 e. b. l.). Nustatyta, kad sandorį apeliantė sudarė būdama 41 metų amžiaus, darbinga (apeliacinio skundo 24 punktas), be to, sandorį tvirtinančiai notarei abejonių dėl šalių veiksnumo nekilo, todėl nėra jokių pagrįstų argumentų, įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad apeliantė sudaromo sandorio turinio negalėjo suprasti.
23. Apeliantės argumentai, kad ji suklydo dėl sandorio turinio, nes tikėjosi butą įgyti nuosavybės teise, atmetami kaip nepagrįsti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad suklydimo faktą galima konstatuoti tik tuo atveju, jeigu buvo suklysta dėl esminių sandorio elementų, buvusių sandorio sudarymo metu, o ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo. Jeigu šalis teisingai suvokė sandorio sudarymo metu esančias aplinkybes, bet klydo dėl šio sandorio perspektyvų, šios taisyklės netaikomos. Suklydimo sąlygos, nors ir nulemtos įvairių sandorio aplinkybių, turi būti susijusios su sandorio turiniu. Jeigu suklystama dėl to, kas neįeina į sandorio turinį, pavyzdžiui, dėl sandorio motyvų, nėra pagrindo pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007).
24. Apeliantė tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, tiek apeliaciniame skunde nurodo, kad ji sudarydama sandorį suvokė, jog butas yra neprivatizuotas, todėl akivaizdu, jog apeliantė suvokė, jog ji įgyja teisę naudotis butu (duomenys neskelbtini), ir suvokė, jog šis butas nepriklauso A. S.. Apeliantės teiginiai, jog ji tikėjosi, jog butas (duomenys neskelbtini), jai bus parduotas, tačiau buto savininkė Klaipėdos miesto savivaldybė atsisako jį parduoti, o buto įsigijimas už šiuo metu esančią rinkos vertę neatitinka jos teisėtų lūkesčių, pažeidžia teisę į nuosavybę, atmetami kaip deklaratyvus ir nepagrįsti.
25. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ginčo sandorio sudarymo metu ieškovė suprato sudaromo sandorio esmę bei juo sukuriamas teisines pasekmes (nutarties 22 punktas) ir jų siekė. Iš apeliantės elgesio matyti, jog butu ji naudojasi daugiau kaip dvidešimt metų, o ta aplinkybė, atsižvelgiant į šios nutarties 23 punkte nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, jog Klaipėdos miesto savivaldybė šiuo metu atsisako parduoti butą, negali būti vertinama kaip aplinkybė, dėl kurios būtų galima pripažinti sandorį negaliojančiu (I e. tomas, 18–19, 61–62, 84–86, 147–148 e. b. l.).
Dėl senaties termino.
26. Dėl ieškinio senaties apeliantė nurodo, kad nesutinka ir su tuo, jog ji praleido ieškinio senaties terminą ieškinio reikalavimui dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl esminio ieškovės suklydimo pareikšti. Nurodo, kad teismas nepagrįstai vertino, jog ieškinio senaties skaičiavimo pradžios terminas sietinas su 2005 m. kovo 3 d. nuomos sutarties tarp ieškovės ir atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės sudarymu, nes sutarties sudarymo metu nesuprato ir nežinojo, jog jai nebus suteikta teisė privatizuoti (duomenys neskelbtini), esančio buto, be to, ieškovei iš esmės nebuvo paaiškinta, kodėl ir kokiu teisiniu pagrindu ji privalanti atlikti mokėjimus pagal pasirašomą sutartį.
27. Pagal ginčo materialiųjų santykių atsiradimo metu galiojusio 1964 m CK 86 straipsnį, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos ir teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. CK (aktuali bylos nagrinėjimo metu akto redakcija) 1.125 straipsnis įtvirtina 10 metų bendrąjį ieškinio senaties terminą. Ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 straipsnis). Taigi tiek ginčo materialiųjų santykių atsiradimo metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso, tiek šiuo metu galiojančio Civilinio kodekso normos ieškinio senaties termino pradžią sieja su momentu, kuriuo asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
28. Byloje pateikti duomenys, jog tarp ieškovės ir atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės 2005 m. kovo 3 d. buvo sudaryta buto, esančio (duomenys neskelbtini), neterminuota nuomos sutartis (I e. tomas, 63–67 e. b. l.). Šioje sutartyje aiškiai nurodytos ir išaiškintos nuomotojo ir nuomininko teisės ir pareigos. Sutarties 2 punkte aiškiai nurodyta, kad Klaipėdos miesto savivaldybė yra buto nuomotoja, todėl kaip nepagrįsti atmetami apeliantės argumentai, kad ji nesuvokė, kokiu teisiniu pagrindu ji privalanti atlikti mokėjimus pagal pasirašomą sutartį, ir sutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad būtent nuo 2005 m. kovo 3 d. sutarties sudarymo apeliantė galėjo suvokti, jog galbūt yra pažeidžiamos jos teisės, tai yra ieškinio senaties termino eigos pradžia, nes akivaizdu, jog apeliantė manydama, jog butas jai priklauso nuosavybės teise, galėjo prieštarauti sutarties sudarymui, kreiptis į teismą su ieškiniu dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Be to, kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai tik patvirtina aplinkybes, jog apeliantė 2007 metais jau buvo kreipusis į Klaipėdos miesto savivaldybę dėl buto privatizavimo (I e. tomas, 60–61, 84–86 e. b. l.). Nagrinėjamu atveju byloje pateiktų įrodymų visuma sudaro pagrindą išvadai, jog ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą reikšti reikalavimą dėl ginčo sandorio pripažinimo negaliojančiu.
29. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiti apeliantės teiginiai neturi teisinės reikšmės, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
30. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino visas bylos aplinkybes, nepažeidė materialinės ir proceso teisės normų, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 328 straipsnis), kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
31. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliacinį skundą atmetus, apeliantės turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
32. Atsakovė A. S. pateikė įrodymus apie patirtas 600 EUR dydžio bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme, todėl šios išlaidos priteistinos ieškovei iš apeliantės (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija
n u taria:
Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei A. S. iš apeliantės Z. S. 600 EUR bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.