- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-07-27
- Bylos Nr.
- e2A-189-881/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-30025-2015-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Mikuckienė
- Atsakovas
- Vilniaus rajono savivaldybės
- Ieškovas
- ERGO Insurance SE
- Kategorijos
- 2.6.10.5.2.8Statinių savininko (valdytojo) atsakomybė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės Vilniaus rajono savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-38043-871/2016 pagal ieškovo ERGO Insurance SE, veikiančio per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, ieškinį atsakovei Vilniaus rajono savivaldybei dėl žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas ERGO Insurance SE, veikiantis per Lietuvos filialą, patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės Vilniaus rajono savivaldybės 504,45 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2011 m. spalio 27 d. D. Ž. sudarė su ADB „Ergo Lietuva“, kurios teisių perėmėjas yra ieškovas, transporto priemonių draudimo sutartį. Sutartimi buvo apdraustas automobilis Nissan Primera, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) 2012 m. spalio 4 d. (duomenys neskelbtini) Vilniaus r., įvyko eismo įvykis, kurio metu D. Ž. vairuojamas automobilis įvažiavo į važiuojamojoje kelio dalyje buvusią duobę. Vilniaus apskrities VPK Vilniaus rajono PK Viešosios policijos skyriaus kelių policijos poskyrio specialisto 2012 m. spalio 8 d. nutarime nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną buvo nurodyta, kad važiuojamoji kelio dalis buvo šlapia, jokių kelio ženklų, įspėjančių apie kelio dangą, nebuvo, todėl vairuotojas negalėjo pastebėti duobės. Atlikęs automobiliui padarytos žalos įvertinimo veiksmus, ieškovas nustatė, kad automobiliui padaryta žala lygi 504,45 Eur sumai. Šią sumą ieškovas sumokėjo automobilį remontavusiam servisui UAB „Fakto autocentras“. Ieškinį ieškovas grindė įstatymo pagrindu įgyta atgręžtinio reikalavimo teise į atsakovę kaip kelio, kuriame įvyko eismo įvykis, savininkę, nes atsakovė, anot ieškovo, turėjo pareigą užtikrinti savivaldybės teritorijoje esančių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, kad jie būtų tinkami transporto priemonių eismui bei atitiktų saugaus eismo ir kitokius teisės aktų nustatytus reikalavimus.Atsakovė Vilniaus rajono savivaldybė su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad 2013 m. vasario 12 d. ir 2013 m. vasario 28 d. raštais atsakė į ieškovo pretenzijas dėl žalos atlyginimo. Šie atsakymai buvo pateikti ieškovo pretenzijas išnagrinėjus Transporto priemonėms padarytos žalos atlyginimo komisijai, kuri sudaryta Vilniaus rajono savivaldybės administracijos įsakymu. Komisijos sprendimai galėjo būti apskųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui per 1 mėnesį nuo jų gavimo, tačiau ieškovas tokių skundų nepateikė. Atsižvelgdama į tai, atsakovė prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Be to, atsakovė pažymėjo, kad Vilniaus rajone vietinių kelių remonto ir priežiūros poreikis kelis kartus viršija skiriamas lėšas, todėl lėšų trūkumas neleidžia užtikrinti visų rajono kelių tinkamos priežiūros, atstatymo darbų. Pagal Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos generalinio direktoriaus 2006 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. V-103 patvirtinto Kelių priežiūros vadovo I dalį „Automobilių kelių priežiūros normatyvai“ I priežiūros lygio rajoniniuose keliuose atsiradusios išdaužos (tik pavojingos) turi būti užtaisomos žiemą naudojant asfalto mišinius ar kitas medžiagas per 2 darbo dienas. Įvykio dieną (duomenys neskelbtini) nebuvo užfiksuotos didelės, avaringos duobės ir kiti kelio nelygumai. Anot atsakovės, duobės, įgriuvos, nelygumai gali atsirasti dėl įvairių gamtinių sąlygų ir staiga. Kadangi ši duobė atsirado staiga, jos atsiradimas turi būti prilyginamas nenugalimai jėgai (CK 6.253 straipsnio 1 dalis). Atsakovė neatliko jokių neteisėtų veiksmų, nepažeidė teisės aktų, reglamentuojančių jos vykdomą veiklą, žalos nepadarė ir negalėjo padaryti. Automobilio sugadinimas buvo sąlygotas tik automobilio vairuotojo veiksmų dėl šio asmens didelio neatsargumo, todėl atsakovė turi būti atleista nuo civilinės atsakomybės (CK 6.270 straipsnis). Taip pat atsakovė nesutiko su prašymu priteisti procesines palūkanas, nes atsakovė yra pelno nesiekiantis viešasis juridinis asmuo, o žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, priteisimo atveju viešoji teisė nenumato palūkanų mokėjimo nuo priteistos sumos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. spalio 28 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovui iš atsakovės 504,45 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. metinių procesinių palūkanų ir 15 Eur žyminio mokesčio. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje yra kilęs ginčas dėl žalos, padarytos dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumo, pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį, kurią privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas). Pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas. Todėl taikyti atsakovės nurodomą 1 mėnesio ieškinio senatį nėra jokio pagrindo. Teismas pažymėjo, kad tai, jog atsakovė yra nustačiusi tam tikrą jai teikiamų prašymų dėl žalos atlyginimo nagrinėjimo vidinę tvarką, įsteigusi Komisiją, neįpareigoja ieškovo, prieš kreipiantis į teismą dėl žalos atlyginimo ar vietoje to, ginčyti atsakovės sudarytos Komisijos sprendimus administracine tvarka. Tokie Komisijos sprendimai, būdami ne individualiais administraciniais aktais, priimtais viešojo administravimo srityje (Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1, 8, 9 dalys), ieškovo neįpareigoja.Teismas sutiko su atsakovės pozicija, kad vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas bei saugaus eismo sąlygų užtikrinimas bendrąja prasme priklauso tiek nuo vietos sąlygų ir aplinkybių, tiek nuo finansavimo šaltinių, nes ši funkcija atsakovės turi būti įgyvendinama tose vietinės reikšmės keliuose, gatvėse ar jų ruožuose, kur toks poreikis egzistuoja, ir turimos lėšos turi būti naudojamos siekiant ekonomiškiausio rezultato. Tačiau, teismo vertinimu, esant tokiam poreikiui, šios funkcijos nevykdymas pareigos atlyginti dėl to kilusią žalą aspektu negali būti pateisinamas nei gaunamo finansavimo trūkumu, nei vietos sąlygomis ar aplinkybėmis. Mat, pagal CK 6.266 straipsnį, sprendžiant dėl kelio valdytojo atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl kelio trūkumų, aplinkybė, dėl kokių priežasčių kelio valdytojas to trūkumo nepašalino iki žalos atsiradimo (kelio valdytojo kaltė), nėra teisiškai reikšminga. Todėl teismas plačiau nepasisakė dėl atsakovės atsiliepime nurodytų atsikirtimų, susijusių su laikotarpiu, per kurį keliuose esančios pažaidos turi būti užtaisomos. Tuo labiau, kad byloje nėra jokių įrodymų, liudijančių, kad atsakovė, atlikdama (duomenys neskelbtini) gatvės priežiūrą dvi dienos prieš eismo įvykį, kurio metu buvo apgadintas automobilis Nissan Primera, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nustačiusi, kad duobės (duomenys neskelbtini) važiuojamoje dalyje nėra, o jai atsiradus ji atsakovės buvo operatyviai sutvarkyta (CPK 178 straipsnis). Byloje taip pat nėra jokių objektyvių duomenų, kad Komisija abejojo duobės (duomenys neskelbtini) gatvėje faktu ieškovo pretenzijų nagrinėjimo metu. Taip pat teismas plačiau nepasisakė dėl atsakovės nurodomos aplinkybės, kad duobė (duomenys neskelbtini) važiuojamoje dalyje eismo įvykio dieną atsirado dėl nenugalimos jėgos, nes tokie teiginiai, anot teismo, yra pagrįsti atsakovės daromomis prielaidomis, subjektyviais samprotavimais, o ne objektyviais įrodymais apie aplinkybes, kurių atsakovė negalėjo kontroliuoti ir protingai numatyti (CK 6.253 straipsnio 2 dalis, 6.212 straipsnio 1 dalis, CPK 178 straipsnis).Teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad ieškovo nurodomi automobilio sugadinimai nesusiję su įvažiavimu į duobę (duomenys neskelbtini) nes iš eismo įvykio faktą patvirtinančių tiesioginių rašytinių įrodymų – D. Ž. paaiškinimų raštu 2012 m. spalio 4 d., įvykį apžiūrėjusių policijos pareigūnų surašytų dokumentų, matyti, kad 2012 m. spalio 4 d. įvykio metu buvo sugadintas dešinės pusės ratas (sprogusi padanga, galimai sugadinta važiuoklė). Šie sugadinimai sutikslinti tą pačią dieną ieškovo 2012 m. spalio 4 d. surašytame transporto priemonės techninės apžiūros protokole. Tie patys sugadinimai, kaip remontuotini, nurodyti ir UAB „Fakto“ autocentras sąskaitoje. Iš esmės dėl jų sąsajos su eismo įvykiu atsakovė ginčo ir nekėlė, išskyrus dažymo darbus, nurodydama tai, kad abejones kelia padangų kaina (Continental padangos brangesnės už įvykio metu apgadintas padangas Tarzano), į sąskaitą nepagrįstai įtraukti automobilio plovimo, dažymo darbai. Tačiau teismas tokias abejones pripažino nepagrįstomis. Teismas nurodė, kad iškeltos abejonės dėl žymiai brangesnių padangų sumontavimo automobilyje Nissan Primera po eismo įvykio atsakovė nepagrindė jokiais įrodymais (CPK 178 str.). Teismo vertinimu, vien atsakovės teiginiai, kad Komisija tokias aplinkybes nustatė posėdžių metu patikrinusi internete skelbiamą informaciją apie remonto darbų, automobilių dalių rinkos kainas, nepakanka šiai abejonei pagrįsti. Interneto svetainių išrašų, sukėlusių tokias abejones, atsakovė į bylą nepateikė. Byloje nustatyta, kad iki eismo įvykio automobilyje sumontuotos padangos Tarzano, jos atitiko aukštus saugumo reikalavimus. Po eismo įvykio D. Ž. pageidavo, kad sprogusi padanga būtų pakeista analogiška Tarzano padanga, tačiau tokios Lietuvoje neradus, ji buvo pakeista panašia savo savybėmis.Teismas nesutiko ir su tuo, kad į sąskaitą nepagrįstai buvo įtraukti automobilio plovimo, dažymo darbai. Teismas konstatavo, kad iš į bylą pateiktos 2013 m. sausio 16 d. UAB „Fakto“ autocentras sąskaitos matyti, kad automobilio plovimas sąskaitoje nėra įkainotas konkrečia pinigų suma. Iš UAB „Fakto“ autocentras remonto sąmatos nustatyta, kad automobilio dažymo darbai buvo susieti su automobilio priekinio dešinės pusės ratlankio apgadinimu. Aplinkybė, kad automobilio priekinis dešinės pusės ratlankis buvo apgadintas 2012 m. spalio 4 d. eismo įvykio metu, nustatyta apžiūrint automobilį įvykio dieną ieškovo specialistams, ją liudija ir į bylą pateiktos fotonuotraukos.Teismas taip pat sprendė, kad, priešingai nei tvirtina atsakovė, vien įvykio faktas neįrodo vairuotojo kaltės dėl eismo įvykio, juo labiau vairuotojo tyčios ar didelio neatsargumo, kas yra reikšminga pagal CK 6.266 straipsnį. Atsakovės argumentai dėl vairuotojo neatsargumo ir neatidumo pagrįsti tik prielaidomis. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad vairuotojas pažeidė Kelių eismo taisykles ir dėl to kilo eismo įvykis. Šiuo atveju visi byloje esantys rašytiniai įrodymai, tame tarpe ir nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, yra nuoseklūs ir neprieštarauja tarpusavyje, todėl patvirtina, jog eismo įvykio metu duobė buvo užlieta vandeniu, jos nesimatė. Įrodymų, paneigiančių šią aplinkybę, byloje nėra. Taigi vertinant įrodymų visetą, o ne atskirus įrodymus, nėra pagrindo konstatuoti, kad automobilio vairuotojas turėjo galimybę pastebėti duobę. Taip pat byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad vairuotojas važiavo per dideliu greičiu. Todėl teismas atmetė atsakovės argumentas, kad vairuotojo D. Ž. veiksmuose buvo didelis neatsargumas (6.266 straipsnio 1 dalis, 6.270 straipsnio 1 dalis, 6.253 straipsnio 5 dalis).Teismas pažymėjo, kad šioje byloje sprendžiamas ne žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, o žalos, atsiradusios dėl kelio trūkumo, atlyginimo klausimas, todėl tenkino ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovės 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovė Vilniaus rajono savivaldybė apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Teismas nepagrįstai atsisakė taikyti ieškinio senaties terminą, nes sprendimą dėl žalos atlyginimo priėmė, pasirašė ir išsiuntė savivaldybės administracijos direktorius. Administracijos direktoriaus priimti sprendimai yra individualūs administraciniai aktai pagal Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalies bei 8 straipsnio nuostatas. Be to, administracijos direktorius turi teisę sudaryti komisijas ir kitas kolegialias institucijas, siekdamas įgyvendinti įstatymus ir kitus teisės aktus. Šiam tikslui buvo sudaryta Transporto priemonėms padarytos žalos atlyginimo komisija, kuriai administracijos direktorius suteikė įgaliojimus nagrinėti prašymus dėl žalos, padarytos transporto priemonėms, atsiradusios dėl netinkamai prižiūrimų vietinės reikšmės kelių ir gatvių, atlyginimo. Komisijai priėmus sprendimą neatlyginti žalos, ieškovas su sprendimu nesutikdamas, privalėjo per 1 mėnesį nuo jo gavimo apskųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui atsisakymą atlyginti žalą. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad byloje yra nustatytos visos trys sąlygos, būtinos apeliantės civilinei atsakomybei pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį atsirasti. Teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas, nesivadovavo CK 6.253 straipsnio 1 dalimi ir 6.270 straipsniu, padaręs išvadą, kad byloje nustatytas priežastinis ryšys, tiesiogiai pažeidė CK 6.247 straipsnį. Savivaldybė yra atsakinga už vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, tačiau jokios Lietuvos Respublikoje galiojančios teisės normos nenumato pareigos savivaldybėms užtikrinti, kad duobių, nelygumų, įgriuvų keliuose niekad neatsirastų. Duobė atsirado staiga, todėl to negalima išvengti ar numatyti. Todėl net jei eismo įvykio vietoje ir atsirado važiuojamosios kelio dalies dangos nelygumų, vadovaujantis CK 6.253 straipsnio 1 dalies nuostata, jų atsiradimas turėtų būti prilygintas nenugalimai jėgai. Atsakovė neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kuriais būtų pažeidusi teisės aktų nuostatas (CK 6.246 straipsnis), žalos ieškovui negalėjo padaryti ir nepadarė (CK 6.249 straipsnio 1 dalis), nėra ir negali būti priežastinio ryšio tarp neatliktų neteisėtų veiksmų ir ieškovo skunde nurodytos žalos (CK 6.247 straipsnis). Priežastinis ryšys yra tarp neteisėtos vairuotojo veikos ir atsiradusios žalos. Ieškovas turėjo nuostolių tik dėl šio asmens didelio neatsargumo, ir todėl apeliantė turi būti atleista nuo atsakomybės (CK 6.270 straipsnis). Apeliantės nuomonę patvirtina ir teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2010).Faktas, kad buvo priimtas nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, dar nereiškia, jog vairuotojas nėra kaltas dėl atsiradusios žalos. Kelių eismo taisyklių 127 punktas reikalauja, kad vairuotojas važiuotų neviršydamas leistino greičio. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. Kelių eismo taisyklių 128 punktas numato, kad jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Eismo įvykis įvyko dienos metu, esant geram matomumui, nurodytas kelio plotis – 7 m. Jei vairuotojas būtų buvęs pakankamai apdairus ir rūpestingas, savo noru nevažiuotų per duobes, užlietas vandeniu, suvokdamas transporto priemonės sugadinimo riziką. Jei vairuotojas pats nebūtų pasirinkęs tokio elgesio modelio – atlikti manevrą nuvažiuojant į dešinėje esantį kelkraštį, nebūtų įvažiavęs į duobę. Tad žala atsirado tik dėl didelio paties vairuotojo neatsargumo ir neapdairumo. Jei vairuotojas būtų laikęsis Kelių eismo taisyklių reikalavimų, jis nebūtų įvažiavęs į duobę. Taigi apeliantės tariamas neveikimas pats savaime nebūtų sukėlęs kokių nors pasekmių, jeigu Kelių eismo taisyklių nebūtų pažeidęs automobilio vairuotojas.Komisijos nariams, nagrinėjusiems ieškovo pretenzijas, kilo abejonių, ar visi nurodyti remonto darbai turėjo būti atlikti dėl žalos, atsiradusios įvažiavus į duobę. Pateiktos atliktų darbų kainos kelia abejonių dėl jų pagrįstumo, palyginus jas su rinkos kainomis.Vilniaus rajono savivaldybės atstovai nedalyvavo įvykio aplinkybių išaiškinimo ir žalos nustatymo procese – neturėjo galimybės įsitikinti, ar įvykis buvo tiriamas ir žala nustatoma bei atlyginama objektyviai, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo bei proporcingumo principais.Prie ieškinio pridėta eismo įvykio schema neįrodo, kad įvykis buvo būtent ten, nes pareigūnai vyksta į tą vietą, kurią nurodo automobilio vairuotojas, tačiau paties įvykio nematė ir nefiksavo. Prie ieškinio nebuvo pateikta kelių policijos medžiaga, iš kurios būtų matomi automobilio apgadinimai eismo įvykio fiksavimo metu – jie nėra nei aprašyti, nei pavaizduoti grafiškai. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nukrypo nuo teismų praktikos. Apeliantės nuomonę dėl vairuotojo pareigos elgtis rūpestingai ir apdairiai patvirtina pastaruoju metu tokio pobūdžio bylose formuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (LVAT 2012 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-2757/2012; 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-281/2014).Teismas neteisėtai priteisė iš atsakovės 5 procentų metines palūkanas, nes ši nuostata yra taikoma tik tuo atveju, kai abi šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tuo tarpu savivaldybė yra pelno nesiekiantis viešasis juridinis asmuo. Be to, žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, priteisimo atveju viešoji teisė nenumato palūkanų mokėjimo nuo priteistos sumos, todėl nurodytos palūkanos negali būti priteisiamos.
Žemesnės instancijos teismas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas ERGO Insurance SE prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
Apeliantė neatliko jos, kaip atsakingo už kelių (gatvių) tinkamą priežiūrą asmens, pareigų, todėl tiek pagal bendrąsias CK normas, tiek pagal Vietos savivaldos įstatymą turi atlyginti žalą. Be to, remiantis kasacinio teismo praktika, statinių savininkai ir teisėti valdytojai turi prisiimti riziką ir atlyginti dėl statinių sugriuvimo ar kitų trūkumų padarytą žalą net ir tais atvejais, kai ėmėsi visų prieinamų priemonių, buvo rūpestingi ir atidūs, kad žalos neatsirastų, bet ji atsirado (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014). Atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką, paneigiami apeliantės teiginiai, kad jokios Lietuvos Respublikoje galiojančios teisės normos nenumato pareigos savivaldybėms užtikrinti, kad duobių, nelygumų, įgriuvų keliuose niekada neatsirastų. Apeliantė nepagrįstai mano, kad kelio dangos nelygumų atsiradimą galima prilyginti nenugalimai jėgai.Apeliantė bando paneigti oficialų rašytinį įrodymą, t. y. policijos pareigūnų, buvusių įvykio vietoje, rašytiniuose dokumentuose užfiksuotas faktines aplinkybes, teigdama, kad eismo įvykio atkarpoje nebuvo užfiksuota didelių avaringų duobių, kitų kelio nelygumų. Apeliantė tokiems teiginiams pagrįsti nepateikia jokių įrodymų, taip pat nepateikia įrodymų, kad apskritai vykdė šios kelio atkarpos apžiūrą / priežiūrą, nuolatinius stebėjimus; nepateikė įrodymų, kad apskritai, kaip atsakingas už žalos padarymą asmuo, būtų apsilankiusi įvykio vietoje. Apeliantės teiginys, kad duobė atsirado staiga, nepagrįstas jokiais įrodymais. Apeliantei, kaip kelio savininkei, teko pareiga pasirūpinti kelio ruožo, kurio važiuojamojoje dalyje yra duobė, paženklinimu, kad būtų atkreiptas eismo dalyvių dėmesys į tokios kliūties kelyje egzistavimą. Taigi galima teigti, kad apeliantė nevykdė teisės aktais nustatytų pareigų – nuolatinės statinio / kelio priežiūros.Ieškovas, mokėdamas draudimo išmoką, atsižvelgė, įvertino ir pritaikė keičiamoms padangoms nusidėvėjimą, kuris yra 39,06 proc. naujų padangų vertės, todėl naujų padangų kaina sumažinta 114,98 Eur suma. Taigi ieškovas, spręsdamas draudimo išmokos mokėjimo klausimą, vertino aplinkybes, ar atlikti remonto darbai bei keistos detalės buvo tiesiogiai susijusios su eismo įvykio metu padarytais automobilio sugadinimais. Tuo tarpu apeliantė nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių patirtas remonto išlaidas, ar paskaičiavimų, patvirtinančių mažesnę remonto kainą, taip pat, ginčydama nuostolių sąsajumą su eismo įvykiu, pateikia tik bendro pobūdžio pamąstymus ir nepateikia nė vieno konkretaus argumento ir jį pagrindžiančio įrodymo, kad nurodomi automobilio apgadinimai negalėjo būti patirti eismo įvykio metu.Vilniaus apskrities VPK Vilniaus rajono PK medžiagoje apie eismo įvykį, kituose bylos rašytiniuose įrodymuose nėra jokių duomenų, suteikiančių pagrindą teigti, kad automobilio vairuotojas pažeidė Kelių eismo taisykles ar atidumo, rūpestingumo, apdairumo reikalavimus. Nepaneigta aplinkybė, kad duobė buvo užlieta vandeniu, nematoma ir nepažymėta. Vilniaus rajono policijos pareigūnai įvertino, kad vairuotojas Kelių eismo taisyklių nepažeidė, duobės pastebėti negalėjo, todėl priėmė nutarimą nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną. Taigi administracinio teisės pažeidimo byloje yra nustatytas prejudicinis faktas, kad vairuotojas nėra atlikęs neteisėtų veiksmų. Policijos pareigūnų surinkta medžiaga yra esminis įrodymas, patvirtinantis eismo įvykio priežastį bei aplinkybes ir dėl šios priežasties atsiradusią žalą. Apeliantė neįrodė, kad vairuotojas vairavo neapdairiai ir neatsakingai, remiasi vien savo samprotavimais, kad vairuotojas galimai padarė Kelių eismo taisyklių pažeidimus, kurie niekur nėra užfiksuoti.Apeliantė, prašydama taikyti ieškinio senaties terminą, nenurodė, kokia Civilinio kodekso norma, reglamentuojanti ieškinio senaties terminą, turėtų būti taikoma šioje byloje. Teismas pagrįstai nustatė, kad ginčas yra dėl žalos atlyginimo, o ne ginčijamas Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu sudarytos Komisijos sprendimas.Įstatymas nenurodo išlygos viešiesiems juridiniams asmenims dėl procesinių palūkanų netaikymo. Deliktinės atsakomybės santykiai yra reguliuojami ne viešosios teisės, o civilinės teisės normomis. Be to, 5 proc. metinės palūkanos bylose dėl žalos atlyginimo yra priteisiamos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl kelio savininko atsakomybės už žalą, atsiradusią automobiliui įvažiavus į kelyje buvusią duobę.Pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.266 straipsnio 1 dalį, žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės. Šioje normoje įtvirtinta „griežtoji atsakomybė“, t. y. atsakomybė be kaltės, reiškianti, kad šiai normai taikyti būtina nustatyti įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktą, žalos asmeniui padarymą ir objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų bei padarytos žalos priežastinį ryšį, tačiau nenustatinėjami neteisėti statinio valdytojo veiksmai ir jo kaltė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-186-701/2015). Aiškindamas aptariamos normos reglamentavimą kasacinis teismas yra konstatavęs, kad statinių savininkai ir teisėti valdytojai turi prisiimti riziką ir atlyginti dėl statinių sugriovimo ar kitokių trūkumų padarytą žalą net ir tais atvejais, kai ėmėsi visų prieinamų priemonių, buvo rūpestingi ir atidūs, kad žalos neatsirastų, bet ji vis dėlto atsirado (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014).Taigi apeliantės argumentai, kad ji neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kuriais būtų pažeidusi teisės aktų, reglamentuojančių jos veiklą, nuostatas, šios bylos kontekste yra teisiškai nereikšmingi, nes, kaip nurodyta pirmiau, bylose dėl žalos atlyginimo pagal CK 6.266 straipsnį nei kelio valdytojo neteisėti veiksmai, nei jo kaltė nėra nustatinėjami, t. y. nėra būtinosios šios rūšies civilinės atsakomybės taikymo sąlygos.Statinio savininkas (valdytojas), siekdamas atsakomybės pagal CK 6.266 straipsnį netaikymo, turi įrodyti CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, šalinančias jo atsakomybę (nenugalima jėga, nukentėjusio asmens didelė tyčia ar didelis neatsargumas) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-611/2016; 2014 m. kovo 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014).Anot apeliantės, duobės atsiradimas kelyje turėtų būti prilygintas nenugalimai jėgai, nes to negalima buvo išvengti ar numatyti.CK 6.253 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nenugalima jėga yra neišvengiamos ir skolininko nekontroliuojamos bei nepašalinamos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti numatytos (šio kodekso 6.212 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, duobių atsiradimas kelyje savo esme nėra ta aplinkybė, kurios negalima numatyti, todėl teigti, kad tai – nenugalima jėga, nėra teisinio pagrindo.Apeliantė taip pat teigia, kad ji turėtų būti atleista nuo civilinės atsakomybės, nes žala atsirado dėl didelio vairuotojo neatsargumo ir neapdairumo.Apeliantė teisingai nurodo, kad aplinkybė, jog buvo priimtas nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, savaime nereiškia, kad vairuotojas nėra kaltas (prisidėjęs prie) dėl atsiradusios žalos. Tačiau apeliantei, teigiančiai, kad vairuotojas pažeidė Kelių eismo taisykles, nebuvo pakankamai apdairus bei rūpestingas, ir tai lėmė žalos atsiradimą, tenka pareiga tai įrodyti (CPK 178 straipsnis).Nagrinėjamu atveju byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo bylos teisena automobilio vairuotojo atžvilgiu buvo nutraukta, konstatavus, kad vairuotojas Kelių eismo taisyklių nepažeidė; duobė, į kurią įvažiavo vairuotojas, buvo užlieta vandeniu, nepažymėta jokiais įspėjamaisiais kelio ženklais, važiuojamojoje kelio dalyje; įvykis įvyko spalio mėnesį (o ne, pavyzdžiui, po žiemos ar atlydžio metu, kaip buvo vienoje iš apeliantės nurodomų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtų bylų (Nr. A-525-281/2014)). Įrodymų, paneigiančių šias aplinkybes, apeliantė nepateikė.Esant šioms aplinkybėms, spręsti, kad automobilio vairuotojas pažeidė Kelių eismo taisykles ir, kaip teigia apeliantė, buvo didžiai nerūpestingas ir neatidus, teismas neturi pagrindo.Dėl apeliantės apeliaciniame skunde keliamų abejonių, susijusių su tuo, ar visi nurodyti remonto darbai turėjo būti atlikti dėl žalos, atsiradusios įvažiavus į duobę (automobilio plovimo ir dažymo darbai), bei darbų / detalių kainos pagrįstumo (padangų kainos), išsamiai pasisakė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Apeliantė jokių argumentų, kuriais ginčytų teismo padarytų išvadų (motyvacijos) pagrįstumą, nenurodo, todėl apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu plačiau nepasisako.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien tai, jog apeliantės atstovai nedalyvavo (neturėjo galimybės dalyvauti) įvykio aplinkybių išaiškinimo ir žalos nustatymo procese, nėra pagrindas abejoti kitos šalies pateiktais įrodymais, patvirtinančiais žalos faktą ir dydį, ir neatleidžia apeliantės nuo jai tenkančios pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo atsikirtimus (CPK 178 straipsnis).Be to, kaip jau ne kartą yra nurodęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, įrodinėjimas ir įrodymų vertinimas civiliniame procese turi savo specifiką, t. y. teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, kuri grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, ir nei pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą, nei susiformavusią kasacinio teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Todėl apeliaciniame skunde apeliantės nurodomi argumentai, kad prie ieškinio pridėta eismo įvykio schema neįrodo, kad įvykis buvo būtent ten, kur deklaruota, ir kad prie ieškinio nebuvo pateikta kelių policijos medžiaga, iš kurios būtų matomi automobilio apgadinimai eismo įvykio fiksavimo metu, savaime (apeliantei nepateikus priešingų įrodymų) nėra pagrindas spręsti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles ir padarė nepagrįstas išvadas.Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta kaip teisiškai nepagrįstus apeliantės argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti ieškinio senaties terminą ir neteisėtai priteisė iš apeliantės 5 proc. metines procesines palūkanas.Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas ne apeliantės individualaus administracinio akto teisėtumo klausimas, kuriam taikytinas 1 mėnesio apskundimo teismui terminas, tačiau reikalavimas dėl žalos atlyginimo pagal CK 6.266 straipsnį, o tokiam reikalavimui yra taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis), kurio ieškovas nėra praleidęs.Taip pat pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas ne žalos, padarytos viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais, atlyginimo klausimas, bet sprendžiama dėl kelio savininko atsakomybės pagal CK 6.266 straipsnį, todėl apeliantės argumentai, kad viešoji teisė nenumato procesinių palūkanų priteisimo, yra teisiškai neaktualūs.Be to, apeliantė nepagrįstai teigia, kad nuostata, numatantį skolininko prievolę mokėti 5 proc. metines palūkanas, yra taikoma tik tuo atveju, kai abi šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys. Pirmiausia teismas atkreipia dėmesį, kad pagal CK 6.210 straipsnio 2 dalį, tais atvejais, kai abi šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, yra priteisiamos ne 5, o 6 proc. metinės palūkanos. Antra, kaip teisingai nurodo ieškovas, įstatyme nenumatyta išlygų dėl procesinių palūkanų priteisimo tais atvejais, kai atsakovas yra savivaldybė. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį atsakovės apeliacinio skundo motyvais naikinti nėra pagrindo.Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, taip pat nenustatyta.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.