- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-01-31
- Bylos Nr.
- I-1135-596/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04128-2017-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolita Rasiukevičienė
- Pareiškėjas
- V. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. (V. P.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. P. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 300 Eur neturtinės žalos.
Nurodė, kad apytiksliai nuo 2015 m. balandžio 16 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K, pažeidžiant teisės aktus ir higienos normas, nes kameros buvo perpildytos, jų būklė buvo kritinė, neatitiko higienos normų reikalavimų, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Dėl to pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, dvasinius sukrėtimus, kurie pasireiškė baime, nerimu, emocine depresija, pykčio priepuoliais, pažeminimu, stresu.
Paaiškino, jog nesant privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pareiškėjas buvo priverstas kentėti, laukti nakties arba kol kiti kartu kalėję asmenys išeis pasivaikščioti, ir tik tada galėjo naudotis tualetu. Tačiau net ir tokiu atveju, pareiškėją, besinaudojantį tualetu, galėdavo matyti Lukiškių TI-K pareigūnai pro stebėjimo langelį.
Pabrėžė, jog sanitarinis mazgas nėra atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, kurioje kalintys asmenys valgydavo jiems patiektą maistą. Tokios sąlygos įžeidžia ir žemina žmogų.
Nurodė, jog kalėjo kamerose, kuriose jam teko mažiau nei 3,6 kv. m ploto. Taip pat nurodė, jog kamerų būklė buvo kritiška: lovos surūdijusios, dažai atsilupę, krito tinkas, ant sienų veisėsi pelėsis. Kamerose buvo tamsu. Langai buvo nešvarūs, o dėl kameros viduje ant langų esančių grotų nebuvo galimybės nuvalyti nešvaraus lango stiklo. Gyvenamosiose patalpose nebuvo šilto vandens. Galimybė pasinaudoti šiltu vandeniu buvo suteikiama vieną kartą per savaitę po 15 min.
Pareiškėjo teigimu, dėl nurodytų gyvenimo sąlygų ir aplinkybių jis patyrė kančią, dvasinius išgyvenimus, nuolatinį diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą. Kadangi žala padaryta sąmoningai, tyčia, todėl nei žmogaus teisių pažeidimo pripažinimas, nei galimi kaltųjų atsiprašymai negali būti laikomi pakankama satisfakcija, o kaltųjų asmenų atžvilgiu privalo būti taikoma Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 4 dalis (b. l. 1–2).
Atsiliepimas
Pateiktame atsiliepime atsakovės atstovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Pažymėjo, jog skunde teismui nurodytu laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K nebuvo. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo nuo 2014 m. lapkričio 15 d. iki 2015 m. kovo 19 d. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų ir nepakankamo ploto, tenkančio vienam asmeniui, už laikotarpį, kurį buvo praleidęs Lukiškių TI-K, t. y. nuo 2014 m. lapkričio 15 d. iki 2015 m. kovo 19 d., jau buvo kreipęsis į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-3822-821/2017 (proc. Nr. 3-61-3-01749-2017-4) pagal pareiškėjo skundą, 2017 m. rugsėjo 19 d. priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies, priteisiant 50 Eur neturtinei žalai atlyginti. Šis sprendimas yra įsiteisėjęs. Atsižvelgdamas į tai, kad teismo žinioje yra administracinė byla tarp tų pačių šalių, dėl tų pačių dalykų ir tuo pačiu pagrindu, taip pat į tai, kad sprendimas dėl atitinkamo laikotarpio yra įsiteisėjęs, atsakovės atstovas prašė bylą palikti nenagrinėtą.
Žemesnės instancijos teismas
Pateikė gyvenamųjų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 15 d. iki 2015 m. kovo 19 d., numerius, jų plotus, asmenų skaičių tose gyvenamosiose kamerose, įskaitant ir patį pareiškėją.
Pažymėjo, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
Nurodė, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, apjungianti ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems, ji negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas) 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl minėtų aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Esant tokiai situacijai, Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką ir, atsiradus galimybei, perkelia į laisvesnes kameras. Paaiškino, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.
Atkreipė dėmesį į tai, kad Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius ir priemonės visą laiką yra išduodami į kameras. Taip pat į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Pažymėjo, kad, siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais buvo pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2015 m. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri toliau vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.
Dėl kamerų remonto nurodė, kad jis Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymėjo, kad suimti ir nuteisti asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, langų stiklus, klozetus, griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų, ir pan., todėl suremontuotose kamerose vėl tenka daryti pakartotinį remontą.
Dėl kamerų įrengimo nurodė, jog Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose, kuriose yra 2–4 lovos, yra įrengti stalai kartu su dvejomis pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai yra tose kamerose, kuriose yra daugiau negu 4 lovos. Kiekvienoje kameroje yra lentyna maisto produktams sudėti, pakabos viršutiniams drabužiams kabinti priklausomai nuo lovų kiekio. Lovos matmenys yra apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m), stalo (kamerose, kuriose yra iki 4 gultų) – apie 0,6 m x 0,5 m (0,3 kv. m) (kitose gyvenamosiose kamerose stalai yra atitinkamo dydžio, priklausomai nuo lovų skaičiaus), kėdės – apie 0,3 m x 0,3 m (0,07 kv. m), suolai – atitinkantys stalo dydį, sanitarinio mazgo su klozetu patalpos – apie 0,8 m x 0,7 m (0,56 kv. m).
Nurodė, kad, vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 14.1 punktu, langų angoje įstatytos metalinės grotos, o langų stiklai aptraukti metaliniu tinklu. Pažymėjo, kad nuteistieji (suimtieji) dažnai specialiai sugadina metalinį tinklą, padaro jame skylių ir tokiu būdu bando permesti daiktus, raštelius ar pan. iš savo gyvenamosios kameros kitiems asmenims. Tam, kad metalinis tinklas būtų nepasiekiamas ir jo nebūtų galima sugadinti, yra įdėtos vidinės metalinės grotos. Tokiu būdu jos apsaugo nuteistuosius (suimtuosius) nuo neteisėtų veiksmų atlikimo.
Nurodė, jog kamerose pagal HN 76:2010 yra įrengtas sanitarinis mazgas, įrengta šalto vandens tiekimo sistema, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne mažesne kaip 1,5 m aukščio sienele. Asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos, artimiausiu metu užuolaidos bus įrengtos visose Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose. Pateikė duomenis, kuriose gyvenamosiose kamerose šiuo metu yra įrengtos užuolaidos, uždengiančios matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse, taip pat – kuriose kamerose sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Pažymėjo, kad vadovaudamasis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindamas nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardindamas konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Nurodė, jog Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių III skyriuje reglamentuotas tardymo izoliatorių kamerų įrengimas, tačiau šiose taisyklėse nenustatyta, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių.
Nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 17 punkte nustatytus reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose patalpose.
Teigė, jog gyvenamosiose kamerose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas atitinka dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas.
Nurodė, jog, vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“, Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka HN 134:2015 reikalavimus. Dušų patalpos sienos, lubos, grindys ir kiti paviršiai yra lygūs, lengvai valomi, grindys neslidžios, turi nuolydį į vandens nutekėjimo angą. Patalpose yra grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė, kurie naudojant dezinfekcines priemones yra valomi kiekvieną dieną. Dušuose yra nuolat tiekiamas karštas vanduo, todėl nuteistiesiems (suimtiesiems) visada yra sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, Lukiškių TI-K dušo patalpose yra įrengtos pertvaros, kurių aukštis yra 1,6 m (tame tarpe – 0,4 m. atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 m.
Teigė, kad, sprendžiant pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai turėjo įtakos atsirasti pareiškėjo nurodytai žalai. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius, civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Darė išvadą, jog šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos (b. l. 16–22).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas tenkinamas iš dalies.
Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo prašymo priteisti neturtinę žalą, atsiradusią dėl tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimo.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (LVAT 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; LVAT 2017 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017; LVAT 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017; LVAT 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017).
Pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 16 d. iki 2015 m. balandžio 30 d., savo reikalavimą grįsdamas netinkamomis jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygomis, t. y. kad jam nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis gyvenamojoje kameroje esančiu sanitariniu mazgu; neužtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus plotas vienam asmeniui; kamerų būklė buvo kritiška: lovos surūdijusios, dažai atsilupę, krito tinkas, ant sienų veisėsi pelėsis; kamerose buvo tamsu; dėl kameros viduje ant langų įrengtų grotų nebuvo galimybės nuvalyti nešvaraus lango stiklo; gyvenamosiose patalpose nebuvo šilto vandens.
Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kalėjo nuo 2014 m. lapkričio 5 d. iki 2015 m. kovo 19 d., išskyrus laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio 13 d. iki 2015 m. kovo 5 d., kai buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K į Marijampolės pataisos namus (b. l. 23–24).
Atsakovės atstovas atsiliepime teismui nurodė, jog pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų, nepakankamo ploto, tenkančio vienam asmeniui, už laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio 15 d. iki 2015 m. kovo 19 d. jau buvo kreipęsis į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2017 m. rugsėjo 19 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. I-3822-821/2017, todėl prašė bylą palikti nenagrinėtą.
Įvertinus Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenis, nustatyta, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs 2017 m. gegužės 25 d. gautą pareiškėjo skundą, kuriame pareiškėjas prašė dėl tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K 1997–2014 metais neužtikrinimo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, 2017 m. rugsėjo 19 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. I-3822-821/2017 (įsiteisėjo 2017 m. spalio 20 d.). Teismas minėtoje byloje nagrinėjo, ar pareiškėjo nurodyti pažeidimai buvo padaryti laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 5 d. iki 2014 m. lapkričio 13 d., nevertindamas į bylą pateiktų atsakovės atstovo duomenų apie pareiškėjo buvimą Lukiškių TI-K 2015 metais, nes pareiškėjas nebuvo pareiškęs reikalavimo priteisti neturtinę žalą dėl netinkamų jo kalinimo sąlygų 2015 metais.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, remiantis Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis apie pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį 2015 metais, įvertinus pareiškėjo skundo teismui reikalavimą priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už visą kalinimo 2015 metais laikotarpį, taip pat atsižvelgiant į 2017 m. gruodžio 27 d. teisme gautą pareiškėjo prašymą bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, kuriame pareiškėjas nurodė, jog laikotarpis nuo 2015 m. balandžio 16 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. skunde nurodytas apytiksliai, bei į pareiškėjo – kalinamo asmens, ribotas galimybes rinkti įrodymus, nagrinėjamoje byloje vertintinos pareiškėjo laikymo sąlygos Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 5 d. iki 2015 m. kovo 19 d. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas skunde teismui nepateikė kamerų, kuriose jis buvo laikomas, duomenų, remiasi atsakovės atstovo į bylą pateiktais įrodymais.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Minėtos konstitucinės nuostatos perkeltos į Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį ir Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalį. Šis nacionalinėje teisėje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra analogiškas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatai, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
Suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje ir Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.
Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo HN 76:2010 (galiojo iki 2015 m. lapkričio 1 d.), kuri minimalaus ploto normos vienam asmeniui nenustatė. Tačiau šiuo laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Įsakymo Nr. V-124 (redakcija, galiojanti nuo 2011 m. vasario 1 d.) 1.3.1 punkte, kuriame nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plano patvirtinimo“, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar kalinimo sąlygos buvo žeminančios Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimas byloje Karalevičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99); EŽTT 2008 m. vasario 14 d. sprendimas byloje Dorokhov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 53254/99); EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07)). EŽTT yra pažymėjęs ir tai, kad trumpas kalinimo nepriimtinomis sąlygomis laikas automatiškai nereiškia, kad kalinimas nepatenka į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį, jeigu kitos kalinimo sąlygos pagrindžia šio straipsnio taikymą (EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimas byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12)). Vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į visų kalinimo sąlygų kumuliacinį poveikį, taip pat į visus pareiškėjo teiginius (EŽTT 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimas byloje Čuprakovs prieš Latviją (pareiškimo Nr. 8543/04); EŽTT 2009 m. liepos 19 d. sprendimas byloje Sulejmanovic prieš Italiją (pareiškimo Nr. 57574/00); EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15210/07); EŽTT 2009 m. vasario 24 d. sprendimas byloje Gagiu prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 63258/00); EŽTT 2008 m. spalio 9 d. sprendimas byloje Moiseyev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 62936/00)), be to, svarbu įvertinti kalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę (EŽTT 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimas byloje Alver prieš Estiją (pareiškimo Nr. 64812/01)). Atitinkamai, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė (EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)).
EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) apžvelgė savo anksčiau suformuotą praktiką, kurioje buvo pasisakyta dėl minimalios asmeninės erdvės pagal Konvencijos 3 straipsnį, ir, ją harmonizuodamas, pateikė aktualius išaiškinimus dėl principų ir standartų, į kuriuos reikia atsižvelgti, vertinant minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui, kalėjimuose, kuriuose asmenys apgyvendinami kartu (daugiavietėse kamerose). EŽTT šiame sprendime, be kita ko, paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, t. y. kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas.
Minėtame EŽTT sprendime pateikti paaiškinimai yra reikšmingi, vertinant vieną iš pareiškėjo nurodytų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų nepriimtinumą, t. y. kad kamerose, kuriose jis buvo kalinamas, nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus plotas vienam asmeniui.
Atsižvelgiant į Lukiškių TI-K pateiktus duomenis (b. l. 17), byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi ne visą ginčo 2015 m. kovo 5 d.–2015 m. kovo 19 d. laikotarpį, per kurį pareiškėjas Lukiškių TI-K iš viso praleido 14 dienų. Įvertinus atsakovės atstovo nurodytus kamerų plotus, asmenų, laikytų šiose kamerose kartu su pareiškėju, skaičių, sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenis (0,56 kv. m (b. l. 19)), nustatyta, kad 11 dienų pareiškėjas buvo kameroje, kurioje jam tekęs plotas buvo mažesnis, nei Įsakymu Nr. V-124 nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas – 3,6 kv. m, t. y. pareiškėjas 2015 m. kovo mėn. 6–9 d., 11 d. ir 13–18 d. kartu su dar 2 asmenimis buvo kameroje Nr. 319, kurios plotas 7,78 kv. m. Taigi ginčo laikotarpiu iš viso 11 dienų nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą kameroje, kurioje jam tenkantis kameros plotas būtų ne mažesnis, nei Įsakymu Nr. V-124 nustatytas minimalus dydis. Be to, nustatytos aplinkybės patvirtina faktą, jog visas 11 dienų pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, kai vienam asmeniui teko mažiau nei po 3 kv. m kameros ploto (2,59 kv. m) asmeninės erdvės.
Vertinant, ar yra veiksniai, kurie šiuo konkrečiu atveju gali paneigti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją, atsižvelgtina į kitas pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygas, taip pat į pareiškėjo skunde teismui išdėstytų nusiskundimų dėl netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų apibūdinimo konkretumą, aiškumą, teiginių pagrįstumą.
Pareiškėjas skunde teismui nekonkretizavo nusiskundimų dėl mažo jam tekusio kameros ploto. Atsakovės atstovas į pareiškėjo argumentą dėl neužtikrinimo teisės aktuose nustatyto minimalaus ploto vienam asmeniui atsakė bendro pobūdžio teiginiu, kad įstaigos administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybę laikomiems asmenims naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliais, biblioteka, koplyčia, kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcijos kontekste pažymėtina, kad pareiškėjui pateikus reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, grindžiamą minimalaus ploto vienam asmeniui neužtikrinimu, pareiga įrodyti konkrečių ploto trūkumo kompensavimo priemonių taikymą (jei tokios priemonės buvo taikomos) tenka atsakovui. Šiuo atveju atsakovės atstovas neįrodė, kad taikė pareiškėjo atžvilgiu tokias priemones. Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje įtvirtinta suimtųjų teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pažymėtina, kad LVAT analogiško pobūdžio bylose yra konstatavęs, jog gyvenamosios patalpos minimalaus ploto vienam asmeniui trūkumo kompensavimo priemone nelaikytinas teisės kasdien vieną valandą pasivaikščioti gryname ore užtikrinimas. Minimalaus gyvenamosios patalpos ploto vienam asmeniui trūkumo kompensavimo veiksniu gali būti pripažintas suteikimas suimtajam galimybių būti gryname ore ilgesnį, nei numatytas minimalus pagal įstatymą kasdieninio buvimo gryname ore laikas, ir kitos priemonės, kurias tardymo izoliatoriaus administracija taiko, sudarydama galimybes nebūti iki miegui skirto laiko gyvenamojoje patalpoje (LVAT 2017 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017; LVAT 2017 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2276-624/2017). Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, atsižvelgęs į tai, kad laikotarpis, kurį pareiškėjui teko mažiau nei po 3 kv. m kameros ploto, yra pakankamai trumpas (iš viso 11 dienų), taip pat į asmenų laikymo tardymo izoliatoriuje specifiką, t. y. tai, jog atitinkamą dienos dalį suimtieji (nuteistieji) gali būti užimti su jais susijusiuose ikiteisminio tyrimo ar bylos nagrinėjimo teisme procesuose, dėl ko likusių gyvenamojoje kameroje asmenų padėtis asmeninės erdvės prasme pagerėja, jie gali daugiau ir laisviau judėti, mankštintis ir pan. (pareiškėjas neteigė, jog kartu su juo kameroje buvę asmenys nuolat būdavo kameroje), sprendžia, jog nėra pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau nagrinėjamu atveju yra pagrindas daryti išvadą, jog pareiškėjui Lukiškių TI-K 11 dienų laikymo kameroje nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamosios patalpos plotas (ne mažiau 3,6 kv. m) pagal nacionalinę teisę (Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 p.), t. y. pripažintini valdžios institucijos neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme.
Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K argumentai, kad jis negali daryti įtakos suimtųjų ir / ar nuteistųjų asmenų skaičiui, šiuo atveju teisiškai nereikšmingi, sprendžiant klausimą dėl atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumo, nes pagal EŽTT jurisprudenciją valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96)). Iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (EŽTT 2008 m. kovo 27 d. sprendimas byloje Choukhov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 63955/00)).
Pareiškėjas reikalavimą priteisti neturtinę žalą kildina ir iš netinkamai kamerose įrengto sanitarinio mazgo, nes jis buvo įrengtas gyvenamojoje patalpoje, kurioje būdavo valgomas patiektas maistas, be to, pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu.
Sanitarinio mazgo patalpos įrengimą reglamentuoja Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, kurių 14.5 punkte nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Ginčui aktuali HN 76:2010 redakcija sanitarinio mazgo atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenustato.
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą ir jo prieduose nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose esantis sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara, jame įrengta šalto vandens tiekimo sistema (b. l. 16–22, 25–26).
Teismas, įvertinęs išdėstytą teisinį reguliavimą byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, sprendžia, kad Lukiškių TI-K nepažeidė pareiškėjo teisių, laikant jį kamerose, kuriose buvo įrengtas sanitarinis mazgas, nuo likusio kameros ploto atitvertas pertvara, todėl pareiškėjo skundo teiginiai nagrinėjamu aspektu atmetami kaip nepagrįsti.
Dėl pareiškėjo skundo argumento, kad jam nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis gyvenamojoje kameroje esančiu sanitariniu mazgu, pažymėtina, jog EŽTT ne vienoje byloje yra nurodęs, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (minėti EŽTT sprendimai byloje Makarov prieš Rusiją ir byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją; EŽTT 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02); EŽTT 2002 m. liepos 15 d. sprendimas byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99); EŽTT 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (minėtas EŽTT sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją). Pabrėžtina, jog EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Į šią EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose, kuriose ne kartą yra pažymėta, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (LVAT 2017 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017; LVAT 2017 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017; LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; LVAT 2017 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-5030-556/2017).
Nors Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą teigė, kad asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose yra įrengiamos užuolaidos, o atitinkamose kamerose sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, tačiau teismui nenurodė ir nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog būtent pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K metu, t. y. nuo 2015 m. kovo 5 d. iki 2015 m. kovo 19 d., gyvenamosiose kamerose Nr. 115 ir Nr. 319, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo patalpoje buvo įrengtos užuolaidos ar sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, remiantis teismų praktika, darytina išvada, jog sanitarinio mazgo gyvenamosiose kamerose Nr. 115 ir Nr. 319 įrengimas ginčo laikotarpiu neužtikrino visiško asmens privatumo, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovės atstovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo suėmimo sąlygų bloginimui.
Reikalavimo atlyginti neturtinę žalą dalį, jog buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, pareiškėjas grindė abstraktaus pobūdžio teiginiais, kad kamerų būklė buvo kritiška: lovos surūdijusios, dažai atsilupę, krito tinkas, ant sienų veisėsi pelėsis. Šių savo teiginių pareiškėjas nedetalizavo, nenurodė jokių šiuos teiginius galinčių patvirtinti įrodymų. Atsakovės atstovas į bylą pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro (Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento) (toliau – ir Sveikatos centras) patikrinimo aktus (b. l. 41–52, 63–64), taip pat Lukiškių TI-K darbų atlikimo aktus (b. l. 53–58). Dėl Sveikatos centro patikrinimo aktų pažymėtina, kad jie individualaus ginčo atveju byloje gali patvirtinti ar paneigti atitinkamos ginčui aktualios gyvenamosios patalpos atitiktį (neatitiktį) konkrečiam Lietuvos higienos normos reikalavimui tik tuo atveju, jei patikrinimas buvo atliktas ginčui aktualiu laikotarpiu, o kai kuriais atvejais ir labai artimu jam laikotarpiu. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad minėti Lukiškių TI-K pateikti dokumentai nėra aktualūs nagrinėjamam ginčui, nes juose pateikti duomenys nėra susiję su ginčijamu 2015 m. kovo 5 d.–2015 m. kovo 19 d. ar jam labai artimu laikotarpiu ir jokios patikimos informacijos nesuteikia.
Teismo vertinimu, pareiškėjui pakankamai nekonkretizavus nusiskundimų dėl netinkamų sąlygų kamerose, kuriose buvo laikomas, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų. Pareiškėjas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas kompetentingas institucijas (pvz., Sveikatos centrą). Atsakovės atstovas pateikė informaciją, kad pareiškėjas dėl laikymo sąlygų į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė (b. l. 39). Ginčo aspektu pažymėtina, kad LVAT savo praktikoje yra nurodęs, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus kamerose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015). Minėta, kad byloje nėra pateikta duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl netinkamų sąlygų kamerose, kuriose buvo laikomas, ištyrimo. LVAT savo jurisprudencijoje taip pat yra nurodęs, kad, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012; LVAT 2017 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-378-525/2017; LVAT 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-836-662/2017). Taigi atsižvelgiant į LVAT suformuotas nuostatas įrodymų naštos paskirstymo prasme bylose dėl teisės aktų neatitinkančių kalinimo sąlygų, pareiškėjas privalo pateikti detalų kalinimo sąlygų apibūdinimą. Šiuo atveju pareiškėjas pateikė tik savo subjektyvią nuomonę, todėl vien pareiškėjo nuomone grindžiami argumentai negali būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti. Pažymėtina, kad teisės aktai neįpareigoja Lukiškių TI-K administracijos nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi suimtieji (nuteistieji), būklės.
Pasisakant dėl itin abstrakčių pareiškėjo skundo argumentų, kad gyvenamosiose kamerose buvo tamsu, kad dėl kameros viduje ant langų įrengtų grotų nebuvo galimybės nuvalyti nešvaraus lango stiklo, pažymėtina, jog HN 76:2010 reikalavimo minimaliam natūraliam apšvietimui nenustato. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 punkte nustatyta, jog kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Pagal Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.3 punktą, kameroje taip pat turi būti dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad minėtų nuostatų Lukiškių TI-K nesilaikė. Pabrėžtina, jog, kaip jau buvo minėta, pareiškėjas į Lukiškių TI-K administraciją dėl netinkamų sąlygų kamerose, kuriose buvo laikomas, ištyrimo nesikreipė. Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas neturi pagrindo pripažinti neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų.
Aplinkybė, jog kamerose buvo tik šaltas vanduo, taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų ar neveikimo. Ginčo laikotarpiu galiojęs teisinis reglamentavimas nenumatė prievolės įstaigai įrengti karšto vandens tiekimo sistemą gyvenamosiose kamerose. Pagal HN 76:2010 27 punktą, šalto ir karšto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje. Todėl konstatuotina, kad atsakovės atstovas teisės aktų reikalavimų nepažeidė.
Pareiškėjo vertinimu, dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, pareiškėjui kalint perpildytose kamerose, tinkamų gyvenimo sąlygų neužtikrinimo, jis patyrė kančią, dvasinius išgyvenimus, nuolatinį diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurie pasireiškė baime, nerimu, emocine depresija, pykčio priepuoliais, pažeminimu, stresu ir kuriuos, prašydamas priteisti neturtinę žalą, įvertino 300 Eur suma. Tačiau pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų apie psichologinės būklės blogėjimą bei duomenų, kad patyrė kitus neigiamus potyrius, kurie galėtų būti laikomi neturtine žala. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas ginčo 2015 m. kovo 5 d.–2015 m. kovo 18 d. laikotarpiu į Lukiškių TI-K medikus nesikreipė (b. l. 65). Todėl, teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl pablogėjusios psichologinės sveikatos (dvasinių ir emocinių išgyvenimų bei sukrėtimų, emocinės depresijos) yra nepagrįsti ir nesusieti su konkrečiais atsakovės atstovo veiksmais.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą.
LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; LVAT 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013; LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008). Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (LVAT 2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; LVAT 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; LVAT 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; LVAT 2012 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2542/2012; LVAT 2017 m. kovo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-511-662/2017).
Atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktų nustatytas plotas, tenkantis vienam asmeniui, t. y. 11 dienų pareiškėjui teko 2,59 kv. m ploto, į tai, kad jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, į pažeidimo mąstą, jo trukmę, epizodiškumą, formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (LVAT 2015 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-533-442/2015; LVAT 2015 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1169-442/2015; LVAT 2017 m. kovo 14 m. nutartis administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017), į tai, kad pareiškėjas, be skunde nurodytų aplinkybių, nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, nesant įrodymų, kad kalinimo sąlygos pakenkė pareiškėjo sveikatai, taip pat į tai, kad pareiškėjas, darydamas nusikalstamą veiką, turėjo numatyti būsimas pasekmes, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjui priteisiamas 110 Eur neturtinės žalos dydis.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. P. (V. P.) skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui V. P. (V. P.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 110 Eur (vienas šimtas dešimt eurų) neturtinę žalą.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.