Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų sprendimas

dalyvaujant ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ atstovei advokato padėjėjai I. V.,

atsakovei D. B., jos atstovui advokatui K. K., buvusiam atsakovui, kurio atžvilgiu byla nutraukta, R. R.,

trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, akcinės bendrovės „Vitės valdos“ atstovei R. D.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei D. B. dėl turtinės žalos priteisimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, akcinė bendrovė „Vitės valdos“, Klaipėdos miesto savivaldybė, Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, viešoji įstaiga ,,Klaipėdos butai“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Visų pirma, paminėtina, kad Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. spalio 1 d. nutartimi buvo priimtas ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ atsisakymas nuo ieškinio reikalavimų atsakovo R. R. atžvilgiu ir šioje dalyje byla nutraukta.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Dėl ieškinio senaties termino

Atsakovės atstovas teismo posėdžio metu nurodė, jog ieškovė pareiškė ieškinį, praleidusi ieškinio senaties terminą, prašė jį taikyti bei ieškinį atmesti. Ieškovės atstovės nuomone, ieškinio senaties terminas nėra praleistas ir skaičiuotinas nuo tada, kai ieškovė išmokėjo draudimo išmokas.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.124 straipsnis). Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pateikimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

Draudikui, atlyginusiam nukentėjusiam asmeniui patirtą žalą, t. y. išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens (CK 6.1015 straipsnio 1 dalis). CK 6.1015 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad draudikui perėjusi reikalavimo teisė įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Tai reiškia, kad, draudikui perėmus nukentėjusio asmens reikalavimo teisę ir reiškiant reikalavimą atlyginti žalą ją padariusiam asmeniui, tarp pastarojo ir reikalavimą jam pareiškusio draudiko susiklosto deliktiniai santykiai, kuriuos reglamentuoja bendrosios deliktinės atsakomybės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-368/2012; 2013 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2013; 2013 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2013). Taigi nagrinėjamu atveju dėl padarytos žalos atlyginimo (išmokėtų draudimo išmokų grąžinimo) taikytinas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).

CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Šios bylos kontekste pabrėžtina, kad CK 1.127 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis, pagal kurią iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento, nagrinėjamu atveju netaikytina, nes ieškovės reikalavimas kyla ne iš regresinės prievolės, o iš subrogacijos teisinių santykių.

Nors CK šeštosios knygos VII skyriuje, reglamentuojančiame reikalavimo perėjimą trečiajam asmeniui regreso tvarka (subrogaciją), nenurodyta regreso ir subrogacijos institutų skirtumo, tačiau, sistemiškai aiškinant šio skyriaus ir kitų CK straipsnių, reglamentuojančių asmenų pasikeitimą prievolėje, taip pat CK 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio subrogaciją draudimo teisiniuose santykiuose, nuostatas, galima daryti išvadą, kad subrogacija ir regresinė prievolė draudimo teisiniuose santykiuose skiriasi. Regresinė prievolė yra nauja prievolė, kuri paprastai atsiranda trečiajam asmeniui įvykdžius prievolę už skolininką: kai trečiasis asmuo įvykdo prievolę už skolininką, skolininko prievolė kreditoriui pasibaigia tinkamu jos įvykdymu (CK 6.123 straipsnio 1 dalis) ir atsiranda nauja, t. y. regresinė, prievolė, kuri sieja skolininką ir skolininko prievolę įvykdžiusį asmenį. Tuo tarpu subrogacijos atveju, kai draudikas išmoka pagal draudimo sutartį draudimo išmoką draudėjui dėl trečiojo asmens padarytos draudėjui žalos, žalos atlyginimo prievolė, siejanti nukentėjusį draudėją ir žalą padariusį asmenį, nepasibaigia, tik keičiasi šios prievolės šalis: draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, įgyja draudėjo teises ir pareigas žalos atlyginimo prievolėje, t. y. toje pačioje, jau egzistuojančioje prievolėje. Tokia pozicija išdėstyta ir kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2005; 2008 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-76/2008, kt.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. vasario 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016 išaiškino, kad draudikui perėmus nukentėjusio asmens reikalavimo teisę (išmokėjus jam draudimo išmoką) ir reiškiant reikalavimą atlyginti žalą ją padariusiam asmeniui, tarp šio asmens ir draudiko susiklosto deliktiniai teisiniai santykiai, reguliuojami atitinkamų CK normų. Kai žalą patyręs asmuo yra sudaręs savanoriško draudimo sutartį ir žalos atlyginimą gauna iš jį apdraudusio draudiko, šis, atlyginęs savo klientui patirtą žalą, įstoja į pradinio kreditoriaus vietą. Tokiu atveju nesikeičia nei sutartinės prievolės, nei taikytina teisė, nei įstatyme nustatytų terminų skaičiavimas. Draudikas, įgyvendindamas perimtą teisę iš savo draudėjo, negali įgyti daugiau teisių, nei turėjo jo draudėjas.

Apibendrinant išdėstytą teismų praktiką, konstatuojama, kad trejų metų ieškinio senaties terminas ieškovės subrogaciniam reikalavimui pareikšti skaičiuojamas nuo tada, kai draudėjas sužinojo arba turėjo sužinoti apie patirtą žalą. Draudimo išmokos sumokėjimo diena reiškė draudiko subrogacijos teisės atsiradimą, o ne ieškinio senaties termino pradžią.

Ieškinys teismui pateiktas (pasirašytas elektroniniu parašu Lietuvos teismų informacinėje sistemoje) 2019 m. birželio 4 d., taigi dėl pirmojo draudiminio įvykio ieškinio senaties terminas yra praleistas ir baigėsi 2019 m. birželio 1 d. Pažymėtina, kad nors ieškinio senaties terminas dėl pirmojo draudiminio įvykio praleistas nedaug, tačiau ieškovė nagrinėjamoje byloje nenurodė jokių objektyvių priežasčių, nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, dėl kurių praleido terminą, ir neprašė to termino atnaujinti.

Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad, ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2007, kt.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje nurodoma, kad, spręsdamas svarbių priežasčių buvimo ar nebuvimo klausimą, teismas turi atsižvelgti į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, šalies elgesį bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes; jeigu asmuo, žinodamas ar turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą senaties terminą į jį nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009). Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis CK 1.131 straipsnio 2 dalies prasme teismo galėtų būti vertinamos aplinkybės, dėl kurių terminas buvo praleistas, pateisinančios termino praleidimo laikotarpį, sutrukdžiusios ieškovui kreiptis į teismą su ieškiniu per įstatyme nustatytą senaties terminą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-969/2015).

Pabrėžtina, kad apie 2016 m. birželio 1 d. pastebėtą įvykį ieškovei pranešta 2016 m. birželio 17 d. Draudimo išmoka dėl 2016 m. birželio 1 d. pastebėto įvykio buvo išmokėta 2016 m. liepos 4 d., taigi jau tada ieškovei buvo atsiradusi subrogacijos teisė pareikšti reikalavimus atsakingiems asmenims. Pabrėžtina ir tai, kad dėl išmokų sumokėjimo į atsakovę D. E. ir buvusį atsakovą R. R. ieškovė kreipėsi 2017 m. lapkričio 20 d., taigi jau tada ieškovė buvo identifikavusi, jos manymu už žalos padarymą atsakingus asmenis. Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad ieškovė nepagrįstai ilgai delsė pateikti teismui ieškinį dėl žalos atlyginimo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovė yra draudimo bendrovė, turinti visus teisinius resursus laiku kreiptis dėl jos veiklai būdingo ginčo į teismą. Vadinasi, nėra pagrindo spręsti, kad ieškovė iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdama tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises, todėl teismas neturi pagrindo šį terminą atnaujinti savo iniciatyva.

Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo, kai ginčo šalis ieškinio senatį reikalauja taikyti, yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti. Kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008). Byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, ieškovės ieškinys dalyje dėl 211,07 Eur draudimo išmokos už 2016 m. birželio 1 d. draudiminį įvykį priteisimo yra atmetamas.

Dėl išmokėtos draudimo išmokos už 2016 m. liepos 13 d. įvykį priteisimo

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.1015 straipsnio 1 dalis numato, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, nustatančių draudėjo ir už žalą atsakingo asmens santykius. Tai reiškia, kad žalos padarymo draudėjo turtui atveju draudikui perėjusi reikalavimo teisė įgyvendinama pagal deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančias CK šeštosios knygos III dalies XXII skyriaus normas. CK 6.245 straipsnio 1 dalyje civilinė atsakomybė apibrėžta kaip turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Civilinei atsakomybei taikyti reikalinga nustatyti visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas: nukentėjusios šalies patirtą žalą (nuostolius), atsakingos dėl žalos atsiradimo šalies neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą) ir kaltę bei priežastinį neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir padarytos žalos (nuostolių) ryšį. Asmens kaltė paprastai yra preziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis (CK 6.248 straipsnis), todėl reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškęs asmuo privalo įrodyti likusias civilinės atsakomybės taikymo sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp jų (CK 6.246 straipsnis, 6.247 straipsnis, 6.249 straipsnis).

CK 6.246 straipsnio 1 dalyje neteisėti veiksmai apibrėžti kaip įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos neįvykdymas (neteisėtas neveikimas) arba atlikimas veiksmų, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios įstatyme įtvirtintos rūpestingumo pareigos pažeidimas sukuria įstatyme nustatytą žalos atlyginimo prievolę. Buto savininkas privalo naudoti nuosavybės teisės objektą, nepažeisdamas įstatymų ir kitų asmenų teisių ir pareigų, tame tarpe užtikrinti, kad iš jam nuosavybės teise priklausančio buto netekėtų vanduo į aukštu žemiau esantį butą. CK 6.246 straipsnio 3 dalis numato, jog teisėtais veiksmais padaryta žala turi būti atlyginama tik įstatymų nustatytas atvejais. Būtent CK 6.266 straipsnio 1 dalyje ir numatyta atsakomybė asmeniui tuo atveju, kai jo veiksmai nebuvo neteisėti, t. y. žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog turto sugadinimo atveju (kai įtariama, kad butas užpilamas vandeniu iš viršuje esančių patalpų) asmens neteisėti veiksmai turi būti suprantami kaip viršuje esančių patalpų savininko nesugebėjimas naudotis savo turtu taip, kad nebūtų daroma žalos kitiems asmenims. Atsakovo veiksmai yra neteisėti, jei nustatomas pavojingas, gadinantis turtą poveikis iš atsakovo valdomo buto, o ne iš kitų šaltinių. Dėl kokios priežasties užpylimo atveju teka vanduo iš atsakovo buto, ieškovas neprivalo įrodinėti. Jis privalo įrodyti tik tą aplinkybę, kad buto užpylimo židinys yra viršuje esantis atsakovo butas, o ne kiti šaltiniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2008; 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2014).

Visų pirma, pažymėtina, kad nors atsakovės nuosavybės teisė į butą, adresu (duomenys neskelbtini), nėra įregistruota nekilnojamojo turto registre ir atsakovei nėra išduotas paveldėjimo teisės liudijimas po S. R. mirties, iš teismui pateiktos paveldėjimo bylos kopijos (DOK-7129) ir Lietuvos teismų informacinės sistemos (Liteko) duomenų matyti, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-14621-512/2010 nustatyta, kad D. E. po savo motinos S. R. mirties faktiškai priėmė palikimą – butus, esančius (duomenys neskelbtini). Taigi būtent nuo palikimo atsiradimo ir faktinio valdymo pradžios 2010 m. sausio 19 d. atsakovė tapo buto (duomenys neskelbtini), savininke ir yra atsakinga, kad jis būtų valdomas ir prižiūrimas taip, jog niekam nebūtų padaryta žalos. Pažymėtina ir tai, kad iš byloje esančio nekilnojamojo turo registro matyti, kad atsakovės nuosavybės teisė pasibaigė 2016 m. liepos 15 d. butą pardavus iš varžytinių.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Byloje esančius įrodymus teismas vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir įrodymų visetą bei iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo. Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu.

Kaip minėta, ieškovė yra išmokėjusi draudimo išmoką dėl draudėjos nurodomo 2016 m. liepos 13 d. įvykio, kai galimai buvo sulietos buto, adresu (duomenys neskelbtini), patalpos 1-1 grindys, plytelėmis išklijuota siena, dujinis katilas, patalpos 1-2 siena; ieškovės išmokėtos draudimo išmokos dydis 176,23 Eur (manytina dėl rašymo apsirikimo ir aritmetinės klaidos ieškiniu prašomos priteisti žalos dydis apskaičiuotas, nurodant 171,64 Eur sumą). Teismas sutinka su atsakovės ir jos atstovo pozicija, kad byloje nepakanka įrodymų konstatuoti šio draudiminio įvykio egzistavimo faktą apskritai. 2016 m. liepos 14 d. Turto sunaikinimo, sugadinimo akte yra nurodyta, kad, draudėjos teigimu, 2016 m. liepos 13 d. per perdangą iš buto Nr. 6 stipriai pradėjo bėgti vanduo, kviesta avarinė tarnyba. Šiame akte taip pat užfiksuota, kad kompetentingai įstaigai UAB „Vitės valdos“ apie įvykį pranešta 2016 m. liepos 13 d. Pažymėtina, kad šie draudėjos paaiškinimai ir 2016 m. liepos 14 d. Turto sunaikinimo, sugadinimo akte užfiksuoti duomenys yra paneigti kitais byloje esančiais įrodymais, t. y. UAB „Vitės valdos“ pateiktais avarinių gedimų registracijos duomenimis (DOK-39552), pagal kuriuos 2016 m. liepos 13 d. jokių gedimų ar remontų neužfiksuota, o užfiksuotas avarinis remontas vėliau – 2016 m. rugpjūčio 22 d., kai buto nuosavybės teisė jau buvo perleista 2016 m. liepos 15 d. Turto pardavimo iš varžytinių aktu ir atsakovei butas nebepriklausė. Atkreiptinas dėmesys, kad, draudėjos teigimu, vanduo bėgo stipriai, todėl toks draudėjos elgesys, kad, stipriai bėgant iš viršaus vandeniui, nebūtų kviečiamas namo bendrojo naudojimo objektų administratorius neatitinka protingumo ir rūpestingumo principų ir yra mažai tikėtinas.

Kaip minėta, draudikas, įgyvendindamas perimtą teisę iš savo draudėjo, negali įgyti daugiau teisių, nei turėjo jo draudėjas. Taip pat minėta, kad civilinei atsakomybei taikyti reikalinga nustatyti visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas: nukentėjusios šalies patirtą žalą (nuostolius), atsakingos dėl žalos atsiradimo šalies neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą) ir kaltę bei priežastinį neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir padarytos žalos (nuostolių) ryšį. Nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, yra pagrindas konstatuoti, kad 2016 m. liepos 13 d. draudėjai nebuvo padaryta žalos, o atsakovė tą dieną neatliko jokių neteisėtų veiksmų, t. y. nebuvo aplaidaus ir nerūpestingo naudojimosi savo nuosavybe fakto. Nesant šių būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo pripažinti ieškovės teisę subrogacijos tvarka prisiteisti 2016 m. liepos 19 d. išmokėtą 176,23 Eur draudimo išmoką. Todėl ieškinys šioje dalyje atmetamas, jo neįrodžius.

Nors kitoje dalyje dėl 211,07 Eur draudimo išmokos priteisimo ieškinys atmestas, pritaikius ieškinio senatį, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 2016 m. birželio 30 d. Turto sunaikinimo, sugadinimo akte dėl draudiminio įvykio, pastebėto 2016 m. birželio 1 d., apžiūrėjus atsakovei priklausiusį butą, nurodyta „galimas kanalizacijos vamzdyno nesandarumas“, tačiau iš trečiojo asmens UAB „Vitės valdos“ pateiktų namo avarinių gedimų registracijos duomenų matyti, jog 2016 m. birželio 17 d. UAB „Vitės valdos“ darbuotojas konstatavo, kad „6 bute vamzdžiai tvarkoje“. Ieškovė į bylą nėra pateikusi jokių įrodymų, kurie paneigtų šias namo bendrojo naudojimo objektų administratoriaus išvadas. Taip pat pažymėtina, kad vėlesni 2016 m. rugsėjo 9, 29 d., spalio 17 d. buto, adresu (duomenys neskelbtini), savininkės pranešimai patvirtina atsakovės teiginius, kad draudėja neatmetė galimybės, jog užpylimo šaltinis gali būti kiti viršuje esantys butai. Taigi ieškovės reikalavimai dėl 211,07 Eur draudimo išmokos priteisimo ne tik pareikšti praleidus senaties terminą, bet ir nėra įrodyti.

Dėl palūkanų priteisimo

Netenkinus ieškovės reikalavimo priteisti turtinę žalą, nėra teisinio pagrindo tenkinti susijusių reikalavimų dėl 28,31 Eur kompensacinių palūkanų ir procesinių palūkanų priteisimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal bendrąją taisyklę, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnis 1 dalis). Teismui netenkinus ieškinio ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos valstybei atlyginamos pagal CPK 96 straipsnyje nustatytas taisykles. Šias išlaidas teismas priteisia savo iniciatyva, gavus duomenis apie valstybės garantuojamą teisinę pagalbą organizuojančios institucijos apskaičiuotas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas (CPK 99 straipsnio 2 dalis). Bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo atsakovė buvo atleista, išieškomos iš ieškovės į valstybės biudžetą (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

Į bylą pateikta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2020 m. liepos 28 d. pažyma „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų“, kurioje nurodoma, jog valstybė nagrinėjamoje byloje patyrė 312 Eur išlaidų už advokato suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės ieškiniu pareikšti reikalavimai teismo sprendimu atmesti, atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos pagrįstos rašytiniais įrodymais ir advokato išlaidos neviršija rekomenduojamų priteisti dydžių už jo pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas, valstybei iš ieškovės priteistina 312 Eur už advokato suteiktą antrinę teisinę pagalbą (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 268, 270, 282 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ valstybei 312 Eur (tris šimtus dvylika eurų) advokato suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.