- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-04-17
- Bylos Nr.
- 2S-100-796/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-23845-2013-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Kristina Domarkienė
- Ieškovas
- A. P.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Kristina Domarkienė, veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 6 d. nutarties, kuria išspręstas ieškovo A. P. ieškinio atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl nuosavybės teisės gynimo priėmimo klausimas.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas A. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas: 1) nutraukti ieškovo subjektinę nuosavybės teisę pažeidžiančius veiksmus; 2) atkurti iki ieškovo subjektinės nuosavybės teisės pažeidimo buvusią padėtį; 3) užkertant galimybę ateityje pažeisti ieškovo subjektinę nuosavybės teisę, įpareigoti atsakovę nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos per septynias dienas priimti potvarkį dėl 5 220 kv. m ploto patalpų Vilniuje (namo, butų) perdavimo nuosavybės teise ieškovui. Ieškovas reikalavimus grindė tuo, kad Vilniaus miesto valdyba, 1992 m. statant gyvenamuosius namus, butus dalinio dalyvavimo būdu, naudojo ieškovo lėšas (1 044 000 rublių), įmokėtas į uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Dieona“ kasą. Taigi Vilniaus miesto valdyba pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. lapkričio 30 d. nutarimą Nr. 913 turėjo įskaityti ieškovo lėšas kaip gyventojo įmoką už pastatytus namus, butus, taip pat priimti potvarkį dėl 5 220 kv. m ploto patalpų perdavimo nuosavybės teise ieškovui, savo lėšomis sumokėjusiam už jų statybą. Šių veiksmų atsakovė neatliko iki šiol ir pažeidžia ieškovo 1992 m. įgytas nuosavybės teises.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. lapkričio 6 d. nutartimi ieškinį atsisakė priimti.
3. Teismo motyvai:
3.1. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-30808-910/2013 išnagrinėjo ieškovo A. P. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl įpareigojimo įvykdyti prievolę ir netesybų nustatymo. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju ieškovas pareiškė iš esmės tą patį ieškinį, koks buvo išnagrinėtas civilinėje byloje Nr. 2-30808-910/2013. Naujai pareikštame ieškinyje ieškovas suformulavo tris reikalavimus, tačiau iš jų tik vienas yra aiškiai apibrėžtas, t. y. reikalavimas įpareigoti atsakovę nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos per septynias dienas priimti potvarkį dėl 5 220 kv. m ploto patalpų Vilniuje (namo, butų) perdavimo nuosavybės teise ieškovui. Kiti du ieškinio reikalavimai iš esmės yra reikalavimo dėl įpareigojimo sudėtinės dalys (ieškinyje įvardijamą subjektinės nuosavybės teisės pažeidimą ieškovas sieja su potvarkio nepriėmimu).
3.2. Civilinėje byloje Nr. 2-30808-910/2013 ieškovas prašė to paties kaip ir šiuo metu pareikštame ieškinyje: įpareigoti atsakovę perduoti jam nuosavybės teise konkretaus ploto gyvenamąsias patalpas Vilniuje. Naujai pareikštame ieškinyje lyginant su civilinėje byloje Nr. 2-30808-910/2013 pareikštu ieškiniu ieškovas tik padidino reikalavimo apimtį nuo 3 942 kv. m iki 5 220 kv. m. Teismas įvertino, kad vien tik reikalavimo apimties pakeitimas ir formalus reikalavimo formulavimas kaip negatorinio ieškinio negali lemti išvados, jog ieškovas pareiškė ieškinį, kuris nėra tapatus išnagrinėtam civilinėje byloje Nr. 2‑30808‑910/2013. Ieškovas pareikštu ieškiniu siekia ne turimos nuosavybės teisės pažeidimo pašalinimo, bet kad jam nuosavybės teise būtų perduotos ieškinyje nurodyto ploto patalpos. Tokio paties rezultato ieškovas siekė ir civilinėje byloje Nr. 2-30808-910/2013.
3.3. Teismas nustatė, kad sutampa ne tik naujai pareikšto ir išnagrinėto civilinėje byloje Nr. 2‑30808-910/2013 ieškinio materialieji teisiniai reikalavimai, bet ir faktiniai pagrindai. Ieškovas naujai pareikštame ieškinyje vėl remiasi tuo, kad atsakovė nevykdo Vyriausybės 1992 m. lapkričio 30 d. nutarimo Nr. 913, neperduoda ieškovui konkretaus ploto patalpų ir taip pažeidžia ieškovo teises.
3.4. Aplinkybė, kad atsakove ieškovas įvardija Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, kaip savivaldybės biudžetinę įstaigą, o ne Vilniaus miesto savivaldybę, nereiškia, jog ieškinys reiškiamas kitam atsakovui nei buvo pareikštas civilinėje byloje Nr. 2‑30808-910/2013. Taip ieškovo atliktas formalus atsakovo pakeitimas buvo įvertintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2‑21654-1099/2022, kuria atsisakyta priimti anksčiau ieškovo reikštą ieškinį dėl jo tapatumo išnagrinėtam civilinėje byloje Nr. 2-30808-910/2013.
3.5. Teismas ieškovo ieškinį atsisakė priimti, nes yra įsiteisėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-30808-910/2013, dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas).
III. Atskirojo skundo argumentai
4. Atskiruoju skundu ieškovas prašo: nustatant materialiąją tiesą, spręsti klausimą dėl civilinės bylos Nr. 2‑30808‑910/2013 (teisminio proceso Nr. 2-68-3-23845-2013-7) atnaujinimo; Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 6 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą dėl negatorinio ieškinio priimtinumo nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Pagrindiniai atskirojo skundo argumentai:
4.1. Teismas, neatsižvelgdamas į negatorinio ieškinio faktinį pagrindą, kuris yra pagrindžiamas oficialiais rašytiniais įrodymais, ir neidentifikuodamas materialinio teisinio santykio, kuris sieja ginčo šalis, ir iš jo kylančios ieškovo reikalavimo teisės, padarė neteisingas išvadas ir vertinimus. Atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pažeidimas yra tęstinis, jis vyksta nuo 1992 m. kiekvieną dieną, atsakovė neatlieka veiksmų, kuriuos pagal prievolę privalo atlikti.
4.2. Teismas, neatsižvelgdamas į byloje pareikšto negatorinio ieškinio dalyką, kai pagal Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos civilinio kodekso 177 straipsnį yra įtvirtintas neleistinumas vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar pakeisti sandorio sąlygas, nepagrįstai sutapatino ieškovo nagrinėjamoje byloje ir civilinėje byloje Nr. 2‑30808‑910/2013 pasirinktus teisių gynybos būdus, neteisingai konstatavo negatorinio ieškinio ir išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2‑30808‑910/2013 dalykų tapatumą. Skirtumas yra tas, kad nagrinėjamoje byloje ieškovo pateikto negatorinio ieškinio dalykas dėl nuosavybės tesės gynimo nuo pažeidimų yra grindžiamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.98 straipsnyje įtvirtintos teisės pagrindais, o išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2‑30808‑910/2013 ieškovo ieškinio dalykas dėl įpareigojimo įvykdyti prievolę natūra yra grindžiamas CK 6.246 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės pagrindais. Teismas nesiėmė visų būtinų priemonių, kad būtų identifikuotas materialusis teisinis santykis, kuris sieja ginčo šalis, ir iš jo kylanti ieškovo reikalavimo teisė. Ieškovui turi būti suteikta galimybė ginti savo teises nešališkame teisme, nors šiuo metu ir yra įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės įpareigojimo įvykdyti pareigą natūra.
4.3. Civilinėje byloje Nr. 2‑30808‑910/2013 nebuvo nagrinėjama ir vertinama aplinkybė, ar Vilniaus miesto valdyba 1992 m. gyvenamųjų namų butų statybai dalinio dalyvavimo būdu naudojo Vilniaus miesto gyventojo A. P. (P.) įmokėtas asmenines lėšas (1 044 000 rublių) į organizacijos UAB „Dieona“ kasą. Teismas skundžiama nutartimi nepagrįstai konstatavo negatorinio ieškinio ir nagrinėtos bylos ieškinio dalykų tapatumą. Išnagrinėtos ir nagrinėjamos bylos ieškinio faktinis pagrindas ir dalykas yra skirtingi.
4.4. Teismų uždavinys yra išsiaiškinti ir rasti tiesą juridiniu atžvilgiu. Dėl to teismui siekiant nustatyti materialiąją tiesą yra atsiradęs teisinis pagrindas atnaujinti teisminį procesą Nr. 2‑68‑3‑23845-2013-7. Nagrinėjamoje byloje ieškovo pareikštas negatorinis ieškinys dėl nuosavybės gynimo nuo pažeidimų tol, kol nebus nustatyta materialioji tiesą, nelaikytinas tapačiu ieškiniu CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 ir 5 punktų bei 293 straipsnio 3 punkto prasme. Teismas, be teisinio pagrindo apribojęs ieškovo galimybę savo interesus veiksmingai ir realiai ginti teisme, iš esmės pažeidė ieškovo teisę į tinkamą teismo procesą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329, 338 straipsniai).
6. Atskiruoju skundu keliamas klausimas, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismo nutartimi CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu atsisakyta priimti ieškovo ieškinį.
7. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teismas, spręsdamas pateikto ieškinio priėmimo klausimą, turi patikrinti, ar egzistuoja visos teisės kreiptis į teismą prielaidos ir šios teisės įgyvendinimo sąlygos, ar nėra procesinių kliūčių priimti ieškinį. Ieškinio priėmimą reglamentuojančio CPK 137 straipsnio 2 dalyje numatyti atvejai, kai teismas atsisako priimti ieškinį.
8. Vadovaujantis CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktu, teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo arba arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo atsisakymą ieškinio ar patvirtinti šalių taikos sutartį. Taigi CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintas draudimas iš naujo nagrinėti teismo išspręstą ginčą.
9. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto taikymo sąlygos, nes yra įsiteisėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2‑30808‑910/2013, dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti ieškovo ieškinį, neidentifikavo ginčo šalis siejančio materialinio teisinio santykio ir iš jo kylančios ieškovo reikalavimo teisės, dėl to padarė neteisingas išvadas dėl ieškovo pareikšto ieškinio ir išnagrinėtos kitos civilinės bylos ieškinio dalykų tapatumo, taip neteisėtai užkirto ieškovo teisę į pažeistų teisių teisminę gynybą.
10. Bylų tapatumas nustatomas taip pat, kaip ir ieškinių tapatumas. Ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą. Tapačiais ieškiniai gali būti pripažinti tais atvejais, kai sutampa teismui pareikšto ieškinio, dėl kurio tapatumo sprendžiama, ir ieškinio, kuris buvo pareikštas byloje, kurioje yra įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas, ginčo šalys, dalykas ir pagrindas.
11. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl šiuo atveju teismui teikiamo ieškinio ir Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2‑30808‑910/2013 ieškinio dalykų tapatumo. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutapatino šiuo atveju ir ankstesnėje civilinėje byloje ieškovo pasirinktus teisių gynybos būdus, neteisingai konstatavo ieškinio dalykų tapatumą. Apeliantas pažymi, kad ieškinių skirtumas yra tas, jog šiuo atveju ieškovo pateikto negatorinio ieškinio dėl nuosavybės tesės gynimo nuo pažeidimų dalykas yra grindžiamas CK 4.98 straipsnyje įtvirtintos teisės pagrindais, o išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2‑30808‑910/2013 ieškovo ieškinio dalykas dėl įpareigojimo įvykdyti prievolę natūra buvo pagrindžiamas CK 6.246 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės pagrindais.
12. Ieškinio dalykas – tai ieškovo reikalavimas, kurį šis pareiškia atsakovui (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Sprendžiant dėl ieškinio dalyko tapatumo būtina įvertinti reikalavimų turinį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nustatant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialusis santykis, esantis teisminio nagrinėjimo objektu, ir gynybos būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2007; 2007 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2007; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2010; 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2013).
13. Ieškinio faktinį pagrindą sudaro aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškovo reikalavimas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad CPK nustatytas reikalavimas ieškinyje nurodyti faktines aplinkybes, kurių pagrindu reiškiamas reikalavimas, bei šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau nereikalaujama, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑317‑421/2019, 38 punktas).
14. Reikalavimo tapatumas yra apibrėžiamas pagal šio reikalavimo dalyką ir faktinį pagrindą. Teisinio reikalavimo pagrindo keitimas nekeičiant jo faktinio pagrindo nepašalina reikalavimo tapatumo ir draudimo tokį reikalavimą nagrinėti po to, kai dėl jo jau yra nuspręsta įsiteisėjusiu teismo sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293-823/2019, 23 punktas).
15. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis), Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2‑30808‑910/2013 ieškovas A. P. ieškiniu buvo pareiškęs reikalavimus – įpareigoti atsakovę Vilniaus miesto savivaldybę įvykdyti prievolę natūra – per trisdešimt kalendorinių dienų perduoti ieškovui A. P. jo lėšomis pastatytus 3 942 kv. m gyvenamojo namo ploto; nustatyti atsakovei netesybas – 0,2 proc. dydžio delspinigius nuo 13 mln. litų sumos už kiekvieną dieną, jeigu prievolė nebus įvykdyta per trisdešimt kalendorinių dienų.
16. Nagrinėjamu atveju ieškovo pareikšto ieškinio, įvardijamo kaip negatorinis ieškinys, trečiuoju reikalavimu ieškovas prašo, užkertant galimybę ateityje pažeisti ieškovo subjektinę nuosavybės teisę, įpareigoti atsakovę Vilniaus miesto savivaldybės administraciją nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos per septynias dienas priimti potvarkį dėl 5 220 kv. m ploto patalpų Vilniuje (namo, butų) perdavimo nuosavybės teise ieškovui. Nagrinėjamu atveju pareikšto ieškinio pirmuosiuose dviejuose reikalavimuose formuluojami reikalavimai, t. y. nutraukti ieškovo subjektinę nuosavybės teisę pažeidžiančius veiksmus ir atkurti iki ieškovo subjektinės nuosavybės teisės pažeidimo buvusią padėtį, iš esmės susiję su juos konkretizuojančiu trečiuoju ieškinio reikalavimu.
17. Pažymėtina, kad reikšminga įvertinti ne tik ieškovo reiškiamų ieškinio reikalavimų lingvistines formuluotės, tačiau svarbu įvertinti ir teisminio nagrinėjimo objektu esantį ginčo materialųjį santykį ir siekiamą gynybos būdą.
18. Iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2‑30808-910/2013 turinio nustatyta, kad ieškovas, nurodydamas ieškinio reikalavimų pagrindą minėtoje byloje, rėmėsi tuo, jog už UAB „Dieona“ A. P. pervestas gyvenamojo ploto statybai lėšas (1 044 000 rublių) Vilniaus miesto valdyba pastatė 4 015 kv. m gyvenamojo ploto, tačiau iš šio ploto 1992 m. gruodžio 24 d. potvarkiu Nr. 2626V „Dėl butų suteikimo“ A. P. skirta tik 73 kv. m gyvenamojo ploto, o likusi dalis – 3 942 kv. m, pažeidžiant sandorio, kuris nustatytas įstatymo, Vyriausybės 1992 m. lapkričio 30 d. nutarimu Nr. 913 nustatytą Gyvenamųjų namų, butų, kuriems statyti buvo naudojamos gyventojų lėšos, pardavimo šiems gyventojams tvarką, neperduota A. P., savo lėšomis sumokėjusiam už šio ploto statybą, dėl to atsakovė pagal Vyriausybės 1992 m. lapkričio 30 d. nutarimu Nr. 913 nustatytą tvarką privalo įvykdyti atsiradusią prievolę – perduoti ieškovui už jo asmenines lėšas pastatytą gyvenamąjį plotą – 3 492 kv. m.
19. Nagrinėjamu atveju pareikštame ieškinyje ieškovas nurodė, kad negatorinio ieškinio pagrindas yra grindžiamas tuo, jog Vilniaus miesto valdyba, 1992 m. statant gyvenamuosius namus, butus dalinio dalyvavimo būdu, naudojo ieškovo lėšas (1 044 000 rublių), įmokėtas į UAB „Dieona“ kasą, taigi Vilniaus miesto valdyba (savivaldybės administracija) pagal Vyriausybės 1992 m. lapkričio 30 d. nutarimą Nr. 913 turi atlikti jai priskirtą pareigą: įskaityti ieškovo lėšas (1 044 000 rublių) kaip gyventojo įmoką už pastatytus namus, butus, taip pat priimti potvarkį dėl 5 220 kv. m ploto patalpų perdavimo nuosavybės teise ieškovui. Ieškinyje ieškovas nurodo, kad atsakovė iš esmės pažeidžia jo 1992 m. įgytos nuosavybės disponavimo ir naudojimosi teises į savo asmeninėmis lėšomis apmokėtas 5 220 kv. m ploto gyvenamąsias patalpas Vilniuje (namą, butą), nevykdo jai priskirtos pareigos ir neatlieka Vyriausybės 1992 m. lapkričio 30 d. nutarimu Nr. 913 jai priskirtų funkcijų. Ieškovas nurodo, kad jis įgijo teisę reikalauti, jog atsakovė perduotų nuosavybės teise 5 220 kv. m ploto gyvenamąsias patalpas (namą, butus) ieškovui, savo lėšomis sumokėjusiam už jų statybą.
20. Pastebėtina tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2‑30808‑910/2013 ieškovas buvo apskaičiavęs, kad, pagal Vyriausybės 1992 m. rugsėjo 25 d. nutarimą Nr. 704, gyvenamojo namo, buto statybos Vilniuje vieno kvadratinio metro kaina, atsižvelgiant į infliaciją, buvo 260 rublių, todėl teigė, kad už UAB „Dieona“ A. P. pervestas gyvenamojo ploto statybai lėšas (1 044 000 rublių) Vilniaus miesto valdyba pastatė 4 015 kv. m. gyvenamojo ploto patalpas ir 3 942 kv. m neperduoti ieškovui. Nagrinėjamu atveju pateiktame ieškinyje ieškovas remiasi tuo pačiu Vyriausybės 1992 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 704, tačiau nurodo, kad, ieškovo gyvenamojo ploto statybos įmoką (1 044 000 rublių) į UAB „Dieona“ kasą padalijus iš vieno kvadratinio metro vidutinės normatyvinės kainos Vilniuje – 200 rublių, ieškovas 1992 m. įgijo nuosavybės teises į savo lėšomis pastatytas 5 220 kv. m ploto gyvenamąsias patalpas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad reikalavimo apimties pakeitimas ieškovo pateiktais skirtingais apskaičiavimais nelemia ieškinių pagrindų skirtingumo. Tokia išvada dėl ieškovo apskaičiavimų, kuriais grindžiamos reikalavimų apimtys, padaryta ir Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2S-2365-577/2022, kuria palikta nepakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2‑21654‑1099/2022, kuria atsisakyta priimti kitą ankstesnį ieškovo ieškinį dėl jo tapatumo Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-30808-910/2013 jau išnagrinėtam ieškiniui.
21. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovo ieškinys, kurį atsisakyta priimti skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi, iš esmės grindžiamas tokiomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis kaip ir Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-30808-910/2013, t. y. ieškinio faktinis pagrindas iš esmės yra tapatus. Įvertintina ir tai, kad šiuo atveju pareikšto ieškinio reikalavimais, kaip ir civilinėje byloje Nr. 2-30808-910/2013 pareikštais reikalavimais, ieškovas iš esmės prašė įpareigoti atsakovę perduoti ieškovui nuosavybės teise konkretaus ploto gyvenamąsias patalpas Vilniuje. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apelianto argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo įvertinimu, kad vien tik formalus ieškinio formulavimas kaip negatorinio ieškinio dėl nuosavybės teisės gynimo nuo pažeidimų, įvertinus teisminio nagrinėjimo objektu nurodomą ginčo materialųjį santykį ir ieškovo siekiamą gynybos būdą, nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo pripažinti, jog reiškiami savo esme kito pobūdžio reikalavimai ir teikiamas ieškinys iš esmės nėra tapatus išnagrinėtam kitoje civilinėje byloje. Vien apelianto argumentai dėl ieškinyje nurodomų kitų teisės normų (CK 4.98 straipsnio) nepaneigia, kad ieškovas iš esmės siekia spręsti tą patį klausimą, ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog ieškovas pareikštu ieškiniu iš esmės siekia tokio paties galutinio teisinio rezultato kaip ir Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2‑30808‑910/2013.
22. Apeliantas neginčija pirmosios instancijos teismo išvados, kad įvardijimas kaip atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, o ne Vilniaus miesto savivaldybės šiuo atveju nereiškia, jog ieškinys reiškiamas kitai atsakovei, nei buvo pareikštas Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2‑30808-910/2013. Tokia išvada dėl civilinėje byloje dalyvavusių šalių sutapimo vertinimo padaryta ir Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S‑2365‑577/2022, kuria palikta nepakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2‑21654‑1099/2022 dėl atsisakymo priimti kitą ankstesnį ieškovo ieškinį dėl jo tapatumo Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2‑30808-910/2013 jau išnagrinėtam ieškiniui.
23. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai nustatė abiejose civilinėse bylose ieškovo pareikštų ieškinių tapatumą. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-30808-910/2013 ieškovo ieškinys atmestas. Minėtas teismo sprendimas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1628-656/2014, paliktas nepakeistas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi (bylos Nr. CIK‑1335/2014) atsisakė priimti ieškovo kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutarties peržiūrėjimo. Kadangi iš esmės tapati byla jau yra išnagrinėta teisme ir teismų procesiniai sprendimai yra įsiteisėję, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktu, pagrįstai atsisakė priimti šiuo atveju ieškovo pareikštą ieškinį.
24. Ieškovas atskirajame skunde reiškia prašymą spręsti klausimą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2‑30808‑910/2013 (teisminio proceso Nr. 2-68-3-23845-2013-7) atnaujinimo. Pagal CPK 301 straipsnio 1 dalį, apeliacine tvarka gali būti skundžiami neįsiteisėję pirmosios instancijos teismo sprendimai ir nutartys, išskyrus CPK numatytus atvejus. CPK 338 straipsnyje numatyta, kad atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus antrajame skirsnyje numatytas išimtis. CPK 306 straipsnio 2 dalis numato, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. CPK 312 straipsnis numato draudimą apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Pažymėtina tai, kad proceso atnaujinimo institutas ir tokios teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo tvarka reglamentuojami CPK XVIII skyriaus nuostatose (365–374 straipsniai). Ieškovas pirmosios instancijos teismui pateiktu ieškiniu nekėlė klausimo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2‑30808‑910/2013 (teisminio proceso Nr. 2-68-3-23845-2013-7) atnaujinimo ir priimant skundžiamą teismo nutartį toks klausimas pirmosios instancijos teismo nebuvo sprendžiamas. Atsižvelgdamas į tai, kad apeliantas atskirajame skunde kelia apeliacinės instancijos teisme neleistinus kelti reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas dėl tokių atskirojo skundo reikalavimų ir su jais siejamų atskirojo skundo argumentų plačiau nepasisako (CPK 301 straipsnio 1 dalis, 306 straipsnio 2 dalis, 312 ir 338 straipsniai).
25. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias ieškinio priėmimą, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą teismo nutartį, dėl to ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.